Administracinė byla Nr. I-1638-406/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00654-2017-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 55.1
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. rugsėjo 8 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,
sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas S. V. skundu, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 5-7) nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. gegužė 26 d. netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Akcentavo, jog palatose, kuriose jis atliko bausmę, plotas buvo nuo 7 kv. m iki 19 kv. m, be to dar buvo ir baldai bei kiti įrenginiai, užimantys kameros plotą. Patalpose buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus patalpų apšvietimas, kas kenkė regėjimui. Taip pat pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose rūkantieji nuteistieji buvo laikomi su nerūkančiais asmenimis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktinės situacijos. Pareiškėjas remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nurodo, kad dėl neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius ir emocinius sukrėtimus, pažeminimą, šią žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų. Prašė skundą tekinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 9-12) nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d., nuo 2015 m. vasario 21 d. iki 2015 m. kovo 4 d., nuo 2015 m. gegužės 7 d. iki 2015 m. gegužės 21 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. rugpjūčio 19 d. pareiškėjas buvo gydomas Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatose Nr. 18, Nr. 24, Nr. 23. Pažymėjo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, įstaigoje nevedama, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teigė, jog palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas, natūralus apšvietimas buvo užtikrinamas per gyvenamųjų patalpų langus, oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitiko tuo metu galiojusių higienos normų reikalavimus. Paaiškino, jog pagal teisinį reglamentavimą nėra numatyta nuteistuosius skirstyti į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kameras, kadangi draudimas galioja visoje Laisvės atėmimo vietų ligoninės teritorijoje ir patalpose. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau ir – LAVL) netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar LAVL arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad LAVL jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Iš į bylą pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas šiais laikotarpiais: nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d., nuo 2015 m. vasario 21 d. iki 2015 m. kovo 4 d., nuo 2015 m. gegužės 7 d. iki 2015 m. gegužės 21 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. rugpjūčio 19 d. Pažymėtina, jog pareiškėjas kelia ginčą dėl jam tinkamų kalinimo sąlygų nesuteikimo LAVL laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. gegužės 26 d., todėl šis laikotarpis ir nagrinėtinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. buvo laikomas Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 18 (b. l. 9). Palatos Nr. 18 plotas buvo 7,33 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos (2 dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 1,83 kv. m (7,33/4) ploto (b. l. 13).
Nuo 2015 m. vasario 21 d. iki 2015 m. kovo 4 d. pareiškėjas buvo laikomas Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 24. Šios palatos plotas buvo 21,25 kv. m ir įrengtos 8 miegamosios vietos (2 vieno aukšto lovos ir 3 dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 2,65 kv. m (21,25/8) ploto (b. l. 13).
Pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 7 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. bausmę atlikinėjo Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 23, kurios plotas buvo 8,80 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos (2 dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 2,2 kv. m (8,80/4) ploto (b. l. 19).
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL ginčui aktualiu laikotarpiu 41 parą, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į tinkamas gydymo sąlygas LAVL. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.
Pareiškėjas teigia, kad LAVL gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas.
Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010), galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., kuri aktuali šio ginčo nagrinėjimui.
Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, patalpos turi būti vėdinamos per langus. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Byloje esančiu Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 19 d. patikrinimo aktu Nr. 13(15.3)-PA-1934 konstatuota, kad LAVL 24-oje kameroje - palatoje oro temperatūra buvo 27,6 °C, santykinė oro drėgmė 64 proc., vėdinimas užtikrinamas natūraliai per langus, dėl vėdinimo užtikrinimo kameroje-palatoje Nr. 23 pažymėta ir Vilniaus visuomenės sveikatos 2015 m. birželio 30 d. patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-1652 (b. l. 18-20, 21-22). Taigi Vilniaus visuomenės sveikatos centro minėtuose patikrinimo aktuose pareiškėjo nurodytų pažeidimų dėl temperatūros neatitikties, drėgmės nebuvo nustatyta. Teismas neturi pagrindo abejoti tokio patikrinimo objektyvumu. Pareiškėjas jokių kitų duomenų, paneigiančių LAVL pateiktus duomenis, teismui nepateikė. Pareiškėjas nepateikė skundų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jis kreipėsi į administraciją. Neginčijo atsakovo pateiktų duomenų. Atsižvelgus į tai, šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Iš į bylą pateiktų foto nuotraukų matyti, kad natūralus apšvietimas palatose užtikrinamas per įrengtus langus (b. l. 29-30). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipiąsis į įstaigos administraciją dėl palatose buvusios tamsos su prašymu įjungti dieninį apšvietimą, ar kad toks pareiškėjo prašymas nebūtų tenkintas. Atsižvelgiant į išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo natūralaus apšvietimo nepagrįsti ir atmestini.
Kaip neturinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė rūkančių nuteistųjų laikymą kartu su nerūkančiais asmenimis. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato nuteistuosius skirstyti į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Taigi pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Bylos duomenimis nustatyta, kad LAVL informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta (b. l. 25, 26, 27, 28), todėl vertintina, kad įstaiga tinkamai įgyvendina šį draudimą. Atsižvelgiant į tai, jog pagal teisinį reglamentavimą LAVL nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir negali būti rūkoma, todėl pareiškėjas, matydamas, kad nuteistieji pažeidinėja nustatytas kalinimo normas, turėjo kreiptis į LAVL administraciją dėl rūkymo, tačiau pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų LAVL ar dėl to, kad jiems būtų paskirtos nuobaudos už režimo nesilaikymą. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad LAVL ginčo laikotarpiu 41 parą neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad LAVL pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 1 500 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, diskomfortu ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl nepakankamo gyvenamojo ploto palatose), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (41 parą pareiškėjui nebuvo užtikrinta reglamentuota ploto norma), tai, kad šį ginčo laikotarpį pareiškėjas minėtomis sąlygomis buvo laikomas atskirais laiko tarpais, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2108-575/2016 priteisė pareiškėjui 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo kalinimą 78 paras Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose, kuriose jam teko 1,93-3,78 kv. m ploto), bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), nesant byloje duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, ar, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 350 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo S. V. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui S. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės vietų atėmimo ligoninės, 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Gintaras Čekanauskas