Administracinė byla Nr. A⁷⁵⁶-697/2010

                                                Procesinio sprendimo kategorija 3.5.

 (S)

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

            sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

            dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui L. B.,

            atsakovo atstovui V. O.,

            trečiojo suinteresuoto asmens atstovui M. Ž.,

            viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui  dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.

 

Pareiškėja K. G. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2009 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 15/6-5-21PR-1 „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Rusijos Federacijos pilietei K. G.“. Pareiškėja skunde nurodė, kad skundžiamas atsakovo sprendimas priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2008 m. lapkričio 7 d. įslaptintą raštą Nr. (08)-19-800S-498S bei Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 16 d. išvadą. Skundžiamas atsakovo sprendimas motyvuojamas tuo, kad pareiškėja savo noru reguliariai lankosi Rusijos Federacijoje, todėl laikytina, jog esminė aplinkybė, dėl kurios jai buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, o būtent negalėjimas grįžti į savo kilmės valstybę dėl visiškai pagrįstos baimės, yra išnykusi. Pareiškėjos nuomone, toks atsakovo sprendimas yra nepagrįstas. Leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėja prašė ne iš baimės dėl savo saugumo, o dėl beglobių karo   suniokotos Čečėnijos vaikų atgabenimo ir apgyvendinimo Lietuvoje reabilitacijai. Šią misiją ji ir vykdė 13 metų gyvendama Lietuvoje. Ji periodiškai vykdavo į Čečėniją, kur rūpinosi beglobiais vaikais ir vaikais, gyvenančiais vaikų namuose „Rodnaja semja“ (pareiškėja yra šių vaikų namų direktorė). Pareiškėja pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalimi, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesidomėjo, kokia padėtis Čečėnijoje yra šiuo metu, ar Čečėnijoje yra saugu bet kuriam ten vykstančiam asmeniui. Atsakovas nenustatė, ar yra išnykusios aukščiau nurodytos aplinkybės, dėl kurių yra suteikiama papildoma apsauga. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas pareiškėjai už akių. Pareiškėja jau keturis mėnesius yra laikoma suimta Kauno tardymo izoliatoriuje. Jai pareikšti nepagrįsti įtarimai kelių nusikaltimų padarymu. Šių nusikaltimų pareiškėja nėra padariusi. Apkaltinamasis nuosprendis jos atžvilgiu nėra priimtas. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad ji yra trijų vaikų motina. Vaikai gyvena ir lanko mokyklą Lietuvoje. Atsakovui priėmus skundžiamą sprendimą, pareiškėja bus atskirta nuo savo vaikų ir globotinių, kurie tokiu atveju bus auklėjami ne pagal čečėnų papročius, religiją ir kultūrą.  

Atsakovas Migracijos departamentas prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnyje yra nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, kad yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, kad yra grėsmė, jog jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Pagal to paties įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktą, papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga. Migracijos departamentas 2009 m. sausio 14 d. iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos gavo Kauno apygardos prokuratūros surinktus dokumentus, iš kurių matyti, kad pareiškėja nuolat lankosi Čečėnijos Respublikoje. Tai įrodo Čečėnijos Respublikos Grozno miesto Lenino rajono administracijos viršininko pavaduotojo, Grozno miesto Lenino rajono milicijos skyriaus viršininko ir Grozno miesto Lenino rajono milicijos šeimyninės prievartos skyriaus viršininko išduotos teigiamos charakteristikos bei 2008 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjai išduota Grozno miesto klinikinės ligoninės Nr. 10 pažyma apie dispanserizaciją. Todėl akivaizdu, kad pareiškėja palaiko tamprius, taikius ir pastovius santykius su savo kilmės šalimi. Kauno apygardos prokuratūros 2008 m. gruodžio 18 d. atliktos apklausos metu pareiškėja patvirtino, kad į Čečėniją ji vykdavo dažnai, paskutiniu metu vykti į Čečėniją nebijojo ir dabartiniu metu grįžti į Čečėniją nebijo. Todėl laikytina, kad esminė aplinkybė, dėl kurios pareiškėjai buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, o būtent negalėjimas grįžti į savo kilmės valstybę dėl visiškai pagrįstos baimės, yra išnykusi. Atsakovas pažymėjo, kad pagal surinktą naujausią informaciją apie padėtį Rusijos Federacijoje (2009 m. sausio 6 d. pažyma Nr. RU-15/6-10-188), per kelis pastaruosius metus saugumo padėtis Čečėnijoje pasikeitė: ACCORD ataskaitoje apie Čečėniją, kuri buvo parengta dalyvaujant Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (toliau – ir JTVPK) ekspertams, rašoma, kad lyginant 2003 m. ir 2006 m. matyti, jog saugumo situacija Čečėnijoje ryškiai pagerėjo. Vis dar nepranešama apie kiekvieną incidentą, tačiau akivaizdu, kad išpuoliai įgijo kitokį pobūdį – rusų kariai ir čečėnų kovotojai kovoja vieni su kitais, o civiliai gyventojai nėra jų taikinys. Žmogaus teisių centro Memorial duomenimis, pavieniai kovotojų išpuoliai daugiausiai nukreipti prieš vyriausybinius pastatus, valstybės valdžios atstovų būstus bei valstybės pareigūnus. Freedom House teigimu, kovotojai persimetė į kaimynines respublikas – Ingušiją, Dagestaną, Kabardino-Balkariją. Amnesty International praneša, kad skirtingai nei palyginti taikiai Čečėnijai, Ingušijai ir Dagestanui šiandien būdingas plačiai paplitęs smurtas. Atsižvelgiant į paminėtą informaciją, galima teigti, kad Čečėnijos Respublikoje jau nėra paplitusi prievarta, kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. JTVPK pripažįsta, kad automatiškas papildomos apsaugos suteikimas čečėnų tautybės asmenims dėl paplitusio smurto karinio konflikto metu pagrindu jau nebegalimas. Atsižvelgiant į visa tai, papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje pareiškėjai buvo panaikinta. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 12 punktą, jeigu panaikinama užsieniečiui suteikta papildoma apsauga, tuo pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje taip pat panaikinamas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje taip pat buvo panaikintas. Atsakovas pažymėjo, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo svarstomas klausimas būtent dėl prieglobsčio panaikinimo, o leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas – tik teisinė ir neišvengiama prieglobsčio panaikinimo pasekmė. Vaikų globos namų įsteigimas Lietuvoje ir jų valdymas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ prasme vertintinas kaip „ketinimas užsiimti teisėta veikla“. Tai yra pagrindas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal minėto įstatymo 45 straipsnį. Tačiau tai neturi nieko bendro su prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo kriterijais (įstatymo 87 straipsnis). Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo kitais pagrindais pareiškėja niekad nesikreipė, nors ir turėjo tokią galimybę. Atsakovas pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas neužkerta pareiškėjai kelio kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo kitais pagrindais bei, jį gavus, gyventi su šeima Lietuvos Respublikoje, tęsti savo teisėtą veiklą ir rūpintis globotiniais.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Savo prašymą tretysis suinteresuotas asmuo grindė tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai pažymėjo, kad Kauno apygardos prokuratūroje pareiškėjos atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-00050-08 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147 straipsnio 2 dalyje („Prekyba žmonėmis“), 181 straipsnio 2 dalyje („Turto prievartavimas“), 182 straipsnio 2 dalyje („Sukčiavimas“) ir 145 straipsnyje („Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas“) numatytų nusikalstamų veikų požymius. Tyrimo metu buvo rasta filmuota medžiaga, kurioje pareiškėja 2008 m. liepos 5 d. dalyvauja vestuvėse savo namuose Grozne. Šioje medžiagoje yra užfiksuoti toje pačioje šventėje dalyvaujantys prorusiško Čečėnijos prezidento R. K. patarėjas religijos klausimais ir Čečėnijos Respublikos milicijos patrulinės tarnybos pareigūnai. Tyrimo metu taip pat buvo rasti įvairūs dokumentai, įrodantys pareiškėjos ir jos vyro ryšį su Rusijos federaline saugumo tarnyba (FSB).

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą. Teismas sprendime nurodė, kad Migracijos departamento 2008 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. (15/6-7)13PR-142 papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje buvo suteikta pareiškėjai vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą, papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. RU-15/6-10-188 nurodoma, kad pagal 2007 metų ACCORD ataskaitą, parengtą dalyvaujant JTVPK valdybos ekspertams, apie Čečėniją, lyginant 2003 m. ir 2006 m. matyti, kad saugumo situacija Čečėnijoje pagerėjo. Išpuoliai įgijo kitokį pobūdį – rusų kariai ir čečėnai kovotojai kovoja vieni su kitais, o civiliai gyventojai nėra jų taikinys. Žmogaus teisių centras Memorial 2008 balandžio – spalio mėnesių ataskaitoje apie padėtį Šiaurės Kaukaze pažymi, kad kovotojai padega daugiausia vyriausybinius pastatus, valstybės valdžios atstovų būstus, vykdo smurtinius išpuolius prieš valstybės pareigūnus. Kovotojai persimetė į kaimynines respublikas – Ingušiją, Dagestaną, Kabardino-Balkariją. (prieglobsčio prašytojo byla Nr. RUS0014/H, t. 3, b. l. 12-40). Pareiškėja skunde nurodė, kad ji jau 13 metų pastoviai vyksta į kilmės šalį, rūpinasi Čečėnijoje vaikų namuose esančiais vaikais. Šią aplinkybę pareiškėja patvirtino ir teismo posėdyje, nurodydama, kad grįžti į kilmės šalį ji nebijo. Tai, kad pareiškėja palaiko glaudžius ryšius su kilmės šalies institucijomis, be jokių kliūčių kilmės šalyje vykdo veiklą, patvirtina Čečėnijos Respublikos Grozno miesto Lenino rajono administracijos viršininko pavaduotojo, Grozno miesto Lenino rajono milicijos skyriaus viršininko ir Grozno miesto Lenino rajono milicijos šeimyninės prievartos skyriaus viršininko charakteristikos, Grozno miesto klinikinės ligoninės 2008 m. rugsėjo 11 d. pažyma Nr. 10 (prieglobsčio prašytojo byla Nr. RUS0014/H, t. 3, b. l. 3-8). Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad pareiškėja gali grįžti į savo kilmės valstybę. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 90 straipsnio 2 dalies 1 punktą tokiu atveju papildoma apsauga panaikinama. Migracijos departamentas 2009 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 15/6-5-21PR-1 panaikindamas pareiškėjai papildomą apsaugą, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai buvo pakeistas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punktu, t. y. šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikus pareiškėjai papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Todėl Migracijos departamentas panaikindamas pareiškėjai papildomą apsaugą, pagrįstai panaikino ir leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau tai netrukdo pareiškėjai kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitais įstatymo numatytais pagrindais. Todėl pareiškėjos argumentai dėl gyvenimo kartu su šeima Lietuvoje galimo apribojimo nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento 2009 m. sausio 19 d. sprendimas Nr. 15/6-5-21PR-1 yra teisėtas ir pagrįstas.

 

III.

 

Apeliaciniu skundu pareiškėja K. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos bylą bei priimti sprendimą iš naujo. Pareiškėja nurodo, jog Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 90 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Todėl Migracijos departamentas galėjo panaikinti pareiškėjai suteiktą papildomą apsaugą tik nustatęs, kad situacija jos kilmės valstybėje – Čečėnijoje pasikeitė. Tačiau Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į 2009 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. RU-15/6-10-188 surinktą informaciją apie žmogaus teisių padėtį Čečėnijoje ir nevertino, ar aplinkybės, dėl kurių buvo suteikta papildoma apsauga, pasikeitė. Teismas sprendime referavo į minėtoje pažymoje nustatytus faktus, tačiau paviršutiniškai. Nepaisant to, kad lyginant 2003 m. ir 2006 m. saugumo situacija Čečėnijoje laikoma pagerėjusia, tarptautinės vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos išreiškė susirūpinimą dėl federalinių ir vietinių saugumo pajėgų vykdomų žmogaus teisių pažeidimų. Todėl negalima teigti, kad aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai buvo suteikta papildoma apsauga, išnyko. Pareiškėja pažymi, kad, vykdama į Rusijos Federaciją, dėl vizų visada kreipdavosi oficialiai, bet po grįžimo niekad nebuvo kviečiama paaiškinti, ar neišnyko pavojus. Priešingai – kasmet, nepaisant kelionių į Rusiją, pareiškėjai buvo pratęsiamas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, teismas, kaip ir Migracijos departamentas, visai neįvertino grėsmių Rusijos Federacijoje, kurios pareiškėjai ir jos šeimai atsirado po baudžiamosios bylos iškėlimo Lietuvoje. Daug internete pasirodžiusios informacijos apie pareiškėjos šeimą sudarė įspūdį Rusijos Federacijos valdžios institucijoms, kad pareiškėjos šeima nelojali Rusijos režimui. Dėl šios priežasties Čečėnijoje pradėta domėtis pareiškėjos ir jos vyro veikla. Pareiškėja taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 71 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato prieglobsčio prašytojo teisę naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad dėl lėšų stokos negali pati samdyti advokato ir nori, kad jai bylos nagrinėjimo metu teisme atstovautų advokatas. Tačiau teismas į pareiškėjos prašymą neatsižvelgė ir bylą išnagrinėjo advokatui nedalyvaujant, tuo pažeisdamas pareiškėjos teisę į tinkamą teisinę gynybą.

Atsiliepimais į pareiškėjos K. G. apeliacinį skundą atsakovas Migracijos departamentas ir tretysis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jų atsiliepimuose į pareiškėjos skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 14 d. posėdžio metu išnagrinėjo raštu pateiktą pareiškėjos prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi ji nori, kad jai bylos nagrinėjimo metu atstovautų advokatas. Atsižvelgiant į pareiškėjos prašymą, teismo posėdis buvo atidėtas iki 2009 m. gegužės 11 d., suteikiant jai pakankamai laiko kreiptis į Migracijos departamentą arba tiesiogiai į advokato L. B. kontorą su prašymu paskirti jai advokatą. Tačiau nei pareiškėja, nei jos šeimos nariai nesikreipė dėl advokato paskyrimo nei į Migracijos departamentą, nei į advokato L. B. kontorą. Todėl teismas visiškai pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dar kartą atidėti posėdį. Nagrinėjamu atveju nebuvo pasinaudota valstybės garantuojama teisine pagalba dėl pačios pareiškėjos kaltės. Pareiškėjos argumentas, kad nei Migracijos departamentas, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvertino grėsmių Rusijos Federacijoje, kurios pareiškėjai ir jos šeimai iškilo po baudžiamosios bylos iškėlimo Lietuvoje, yra nepagrįstas. Nei Migracijos departamentui, nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėja nepateikė jokios informacijos apie tokio pobūdžio grėsmes, jos nebuvo paminėtos nei pareiškėjos skunde, nei teismo posėdžio metu. Be to, Migracijos departamentui atlikus informacijos paiešką, nebuvo rasta jokių duomenų, patvirtinančių, kad po baudžiamosios bylos iškėlimo pareiškėjai Lietuvoje, Čečėnijoje pradėta domėtis pareiškėjos ir jos vyro veikla. Tokių įrodymų pareiškėja nepateikė ir kartu su savo apeliaciniu skundu.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV.

 

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Šioje byloje yra ginčijamas Migracijos departamento 2009 m. sausio 19 d. sprendimas Nr. 15/6-5-21PR-1 „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Rusijos Federacijos pilietei K. G.“.

Klausimus, susijusius su papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimu ir tokios apsaugos panaikinimu, reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Žin., 2004, Nr. 73-2539, 2009 m. rugpjūčio 4 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas (Žin., 2004, Nr. 168-6196, 2007 m. gegužės 15 d. redakcija) (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Papildomos apsaugos suteikimo pagrindus numato Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis. Vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus numato Įstatymo 90 straipsnio 2 dalis. Šioje byloje skundžiamu Migracijos departamento 2009 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 15/6-5-21PR-1 papildoma apsauga pareiškėjai K. G. panaikinta Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Vadovaujantis šiuo Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktu, užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. 

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....>. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, nagrinėjamu atveju turi būti laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendime (administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-737/2010) suformuluotų teisės normų, reglamentuojančių papildomos apsaugos suteikimo prieglobsčio prašytojui ir jos panaikinimo pagrindus bei tvarką, aiškinimo taisyklių. Pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-737/2010 buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos sutuoktiniui M. G. suteiktos papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo. Administracinės bylos Nr. A⁸⁵⁸-737/2010 faktinės aplinkybės yra iš esmės analogiškos šios administracinės bylos aplinkybėms. Todėl nagrinėjamu atveju kolegija, vertindama tam tikras aplinkybes, yra saistoma ir aukščiau nurodytoje byloje teismo padarytų išvadų.

Nurodytame 2010 m. balandžio 29 d. sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad iš Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ priedo matyti, kad šiuo įstatymu, be kita ko, įgyvendinama 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 7 tomas, p. 96) (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB), todėl aiškinant ir taikant atitinkamas Įstatymo ir jį įgyvendinančių Lietuvos Respublikos teisės aktų normas turi būti atsižvelgiama ir į Direktyvos 2004/83/EB nuostatas bei jų turinį atskleidžiančią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktiką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtame 2010 m. balandžio 29 d. sprendime pabrėžė, jog vertinant Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas Direktyvos 2004/83EB kontekste, darytina išvada, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi iš esmės perkeliamos šios direktyvos 2 straipsnio e) punkto ir 15 straipsnio nuostatos, nors šiuose teisės aktuose vartojamos sąvokos nėra identiškos. Teisingumo Teismas 2009 m. vasario 17 d. sprendime M. E., N. E. prieš Staatssecretaris van Justitie (C-465/07, Rinkinyje dar neskelbtas) konstatavo, jog Direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c) punktas (kuris perkeltas Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte) turi būti aiškinamas taip, kad „sprendžiant, ar papildomos apsaugos prašytojo asmeniui ar jo gyvybei iš tikrųjų yra pavojus patirti rimtą ir asmeninę grėsmę, neturi būti reikalaujama, kad jis pateiktų įrodymus, jog pavojus jam kyla dėl konkrečiai su jo situacija susijusių priežasčių“. Taigi šiuo atveju grėsmė asmeniui siejama su bendra nestabilia ir pavojinga situacija atitinkamoje trečiojoje valstybėje. Tuo tarpu, Teisingumo Teismo teigimu, Direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio a) ir b) punktai (kurie perkelti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose) sietini su pavojais konkrečiam asmeniui, kurie, be kita ko, turi būti įvertinami atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnį bei jį plėtojančią Europos žmogaus teisių teismo praktiką.

Minėtame 2010 m. balandžio 29 d. sprendime taip pat pažymėta, kad Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktas iš esmės perkelia Direktyvos 2004/83/EB 16 straipsnį, kuriame nurodyta: „1. Trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nebetenka galimybės gauti papildomą apsaugą, kai aplinkybės, dėl kurių buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nebereikalinga. 2. Taikydamos šio straipsnio 1 dalį, valstybės narės atsižvelgia į tai, ar aplinkybių pasikeitimas yra toks svarbus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus smurto veiksmų pavojaus.“ Pastaroji sąlyga į Lietuvos Respublikos teisę yra perkelta Tvarkos aprašo 91.1 punktu, kuriame, be kita ko, numatyta, jog papildoma apsauga gali būti panaikinta šio punkto pagrindu (t. y. dėl to, kad papildomą apsaugą gavęs užsienietis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga), jeigu tokioje valstybėje įvyko esminių permainų, dėl kurių išnyko pagrindas suteikti šiam asmeniui papildomą apsaugą.

Įvertinus galiojantį teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendime padaryta išvada, kad papildoma apsauga gali būti suteikiama ir dėl konkrečiam asmeniui gresiančios individualios grėsmės, ir dėl bendros kritinės situacijos kilmės valstybėje (arba šių abiejų grėsmių pagrindu). Teisės aktuose yra įtvirtintas aiškus reikalavimas prieš priimant sprendimą dėl suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo, įvertinti, ar nėra pagrindo taikyti papildomą apsaugą bent vienu iš pagrindų, nurodytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu papildoma apsauga prieš tai buvo suteikta (žr., pvz., mutatis mutandis, 2010 m. kovo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimą A.S. A., K. H., A. A., H. M. R., D. J. prieš Vokietijos Respubliką (sujungtos bylos C-175/08-C-179/08, Rinkinyje dar neskelbtas). Priešingas šių teisės normų aiškinimas sudarytų prielaidas pažeisti asmenų, kuriems buvo suteikta papildoma apsauga, teises.

Nagrinėjamu atveju papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje pareiškėjai buvo suteikta Migracijos departamento 2008 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. (15/6-7)13PR-142 vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsižvelgiant į bendrą situaciją Čečėnijoje. Tačiau atsakovo sprendimas panaikinti pareiškėjai skirtą papildomą apsaugą yra priimtas atsižvelgiant tik į individualų pareiškėjos elgesį (pareiškėjos keliones į Rusijos Federaciją). Priimdamas šį sprendimą atsakovas nevertino, ar pareiškėjai jos kilmės valstybėje galėtų kilti kokių nors bendro pobūdžio grėsmių dėl paplitusios prievartos ir pan. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovas savo poziciją grindė Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus parengta 2009 m. sausio 6 d. pažyma Nr. RU-15/6-10-188 apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje. Tačiau nei skundžiamame atsakovo sprendime, nei 2009 m. sausio 16 d. išvadoje Nr. 15/6-5-14PR-1RN, kurios pagrindu priimtas šis sprendimas, nėra vertinami paminėtoje pažymoje pateikti duomenys ir nėra vertinama bendra situacija Čečėnijoje. Nei skundžiamame atsakovo sprendime, nei 2009 m. sausio 16 d. išvadoje Nr. 15/6-5-14PR-1RN aukščiau nurodyta pažyma net nėra paminėta. Tai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendime buvo įvertinta kaip esminis procedūrinis pažeidimas ir kaip pagrindas pripažinti atsakovo sprendimą, kuriuo asmeniui buvo panaikinta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, ydingu teisiniu požiūriu.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendime (administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-737/2010) pateiktą teisės normų, reglamentuojančių papildomos apsaugos suteikimą prieglobsčio prašytojui ir jos panaikinimą, aiškinimą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, atsakovui priimant ginčijamą 2009 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 15/6-5-21PR-1, buvo padarytas esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio ginčijamas sprendimas negali būti vertinamas kaip tinkamai pagrįstas objektyviais duomenimis. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo priimtas sprendimas naikintinas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Pareiškėjos K. G. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjos K. G. skundą patenkinti ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 15/6-5-21PR-1 „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Rusijos Federacijos pilietei K. G.“.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

Teisėjai                                                                                          Artūras Drigotas

 

                                                                                          Irmantas Jarukaitis

 

                                                                                          Vaida Urmonaitė-Maculevičienė