Administracinė byla Nr. I-790-821/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03701-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas S. K. su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde paaiškina, kad nuo 2015 m. birželio 22 d. iki 2016 m. birželio 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose visą laikymo laikotarpį buvo pažeidžiamas jo privatumas. Sanitarinis mazgas kameroje atskirtas 1,5 m sienele, kuri neužtikrino jo privatumo nuo likusios kameros dalies, todėl jį galėjo matyti tiek kiti kameroje esantys asmenys, tiek pareigūnai pro duryse įrengtą stebėjimo langelį. Tokiu būdu jis buvo netiesiogiai kankinamas, jautė diskomfortą, stresą.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 9–14) pateikė informaciją apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K nuo 2015 m. birželio 22 d. iki 2016 m. birželio 10 d. (laikotarpius, kamerų plotus, laikomų asmenų skaičių), pažymėdamas, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), nėra nustatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Priešingu atveju, pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose.

Atkreipia dėmesį į tai, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Nurodo kameras, kuriose jos šiuo metu jau yra įrengtos, taip pat kameras, kuriose sanitarinio mazgo kameros įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

Teismo posėdyje pareiškėjas dalyvauti nepageidavo, byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas įvertino 1 000 Eur ir teigia patyręs laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 22 d. iki 2016 m. birželio 10 d. dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė netinkamai įrengiant sanitarinį mazgą, kuris neužtikrino jo privatumo nuo likusios kameros dalies.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos (b. l. 9, 15–18) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 22 d. iki 2016 m. birželio 10 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 7 paras: tris paras kameroje Nr. 115, tris paras kameroje Nr. 117 ir vieną parą kameroje Nr. 116. Kameroje Nr. 116 buvo laikomas vienas, kameroje Nr. 115 vienas buvo laikomas 2 paras, kameroje Nr. 117 vienas buvo laikomas vieną parą. Taigi per visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjas iš viso tris paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose kartu su kitais asmenimis.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai kameroje nuo likusios kameros dalies atskirti tik 1,5 m sienele, todėl jais naudojantis nėra užtikrinamas privatumas.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais nustatyta, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, kas atitinka minėtų teisės aktų reikalavimus.

Tačiau teismo vertinimu, minėtas sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Nagrinėjamu atveju aktualūs EŽTT praktikoje pateikti vertinimai, susiję su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma kalinčių nuteistųjų, pareigūnų (žr. EŽTT sprendimą Glotov prieš Rusiją, sprendimą A. M. prieš Rusiją, sprendimą Grishin prieš Rusiją). Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, taip pat nepaneigė, kad pareiškėjas galėjo būti stebimas atliekantis gamtinius reikalus. Nors sutiktina su Lukiškių TI-K, kad pareigūnai privalo nuolat stebėti kamerose laikomus asmenis, tačiau tokios pareigos vykdymas nepaneigia suimtųjų/ nuteistųjų teisės privačiai naudotis sanitariniais įrenginiais. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo tinkamai užtikrinta ginčui aktualiu laikotarpiu, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–143/2012; 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–4325/2017).

Nagrinėjamoje byloje nustatytas vienintelis pareiškėjui padarytas pažeidimas – ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, – teismo vertinimu, nėra ilgalaikio pobūdžio. Byloje nenustatyta, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę sunkių neigiamų pasekmių. Todėl, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132–133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo S. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo S. K. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas – teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, – Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pažeista.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                Iveta Pelienė