Civilinė byla Nr. e2A-299-912/2025

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00138-2023-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.10.2.4.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Laimos Ribokaitės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),  

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį atsakovui P. V. C. (P. V. C.) dėl nekilnojamajai kultūros vertybei padarytos žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje – uždaroji akcinė bendrovė „Hillcrest“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašė teismo: 1) įpareigoti atsakovą P. V. C. 1 metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti iki sužalojimo buvusią kultūros paveldo objekto – Ariogalos, Čekuvos dvaro sodybos rūmų (toliau – Dvaro sodyba) – būklę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tokių darbų vykdymo tvarka; 2) atsakovui P. V. C. neįvykdžius nurodyto reikalavimo – priteisti valstybei iš atsakovo 255 577,41 Eur nekilnojamajai kultūros vertybei padarytos žalos atlyginimą ir 5 proc. metines procesines palūkanas.

2.       Ieškinyje nurodyta, kad Dvaro sodyba yra į Kultūros vertybių registrą (toliau – KVR) įrašytas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas (unikalus kodas KVR – 512). Objekto reikšmingumo lygmuo – vietinis, vertybė pagal sandarą – kompleksas. Dvaro sodybos kompleksą sudaro Dvaro sodybos rūmai (unikalus kodas KVR – 30753), Dvaro sodybos svirno liekanos (unikalus kodas KVR – 30754) ir Dvaro sodybos parko fragmentai (unikalus kodas KVR – 30755). Dvaro sodybos rūmai (unikalus Nr. 7201-9000-2017) nuo 2012 m. gegužės 17 d. nuosavybės teise priklausė atsakovui. Apgadintos Dvaro sodybos atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti komisijos (toliau – Komisija), sudarytos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2020 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. Į-182, 2020 m. rugsėjo 29 d. akto Nr. RG-28 (toliau – Žalos aktas) išvadose konstatuota, kad dėl valdytojo ilgalaikės nepriežiūros, veikiant atmosferai ir vandalams netrukdomai ardant, sunyko dalis Dvaro sodybos rūmų vertingųjų savybių. Žalos akte apskaičiuota Dvaro sodybos rūmams padaryta žala – 255 577,41 Eur.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Šiaulių apygardos teismas 2025 m. vasario 27 d. sprendimu atmetė ieškinį.

4.       Teismas įvertino tokias aplinkybes, nustatytas Žalos akte:

4.1.                      Departamento Kauno teritorinio padalinio 2013 m. gegužės 2 d. rašte Nr. KPT-64 informuojama apie Ariogalos, Čekuvos dvaro sodybos patikrinimą, kurio metu buvo nustatyta, kad objekto savininkas yra P. V. C., ir konstatuota, kad šiuo metu statinys toliau nyksta (1 t., b. l. 53, 54);

4.2.                      2014 m. sausio 29 d. Dvaro sodybos rūmų (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 30753) patikrinimo aktuose Nr. AAK-26 ir Nr. AAK-27, 2014 m. kovo 25 d. patikrinimo akte
Nr. AAK-418, 2014 m. balandžio 1 d. patikrinimo akte Nr. AAK-441 konstatuota, kad pastato būklė bloga (1 t., b. l. 57–59, 60–61, 135–137, 138–140);

4.3.                      2015 m. sausio 28 d. Dvaro sodybos rūmų patikrinimo akte Nr. AAK-17 konstatuota, kad „statinys nenaudojamas, nėra dalies stogo dangos ir konstruktyvo. Būklė bloga ir nuolat blogėja. Jokių poveikio priemonių taikyti galimybės nėra“ (1 t., b. l. 62–66);

4.4.                      2016 m. lapkričio 16 d. Dvaro sodybos rūmų patikrinimo akte Nr. AAK-449 konstatuota, kad „statinys daug metų nenaudojamas, jo vertingųjų savybių būklė bloga, fizinė būklė nuolat blogėja. Įgriuvusi dalis statinio stogo ir perdangų, išardyta dalis pertvarinių sienų, langų ir durų, angos neužsandarintos. Savininkas yra Airijos Respublikos pilietis P. V. C. Siekiant pastarajam įteikti reikalavimą, kreiptasi į įvairias institucijas, Lietuvos Respublikos ambasadą Airijoje, Airijos Respublikos socialinės apsaugos departamentą. Jokių rezultatų pasiekti nepavyko (1 t., b. l. 71–75);

4.5.                      2020 m. balandžio 1 d. Dvaro sodybos rūmų patikrinimo akte Nr. AAK-19 konstatuota, kad pamatų ir nuogrindų, sienų konstrukcijos, sienų apdailos, stogo dangos, stogo konstrukcijų, langų, durų ir puošybos būklė blogėja. Pastatas nenaudojamas, apleistas, avarinės būklės. Pastato langų ir durų angos atviros, neužsandarintos, kai kuriuose iš jų ardomos plytos (apatinė angų dalis). Pastato išoriniuose kampuose plytų mūras iškritęs, ištrupėjęs. Lietvamzdžių likę fragmentai, todėl lietaus vanduo neigiamai veikia plytų mūrą, kuris yra sudrėkęs, trupa. Pastato išorinės sienos stipriai paveiktos drėgmės, su žaliomis apnašomis (samanomis). Sienos tinkuotos, apjuodusios, su deformaciniais plyšiais. Pastato parapetas ir tarpaukštinė juosta aptrupėję. Išlikusi balkono plokštė, tačiau jos vidurinė dalis kiaura. Pastato viduje išardytos sienų konstrukcijos, plytos sumestos pastato viduje. Stogo konstrukcijos sulūžusios, Perdangos sudrėkusios, įlūžusios ir vietomis sukritusios į pastato vidų. Grindys išardytos (1 t., b. l. 88–103);

4.6.                      Komisija 2020 m. liepos 1 d. vietoje apžiūrėjusi Dvaro sodybą, t. y. Dvaro sodybos rūmus, svirną ir parką, konstatavo: Dvaro sodyba neprižiūrima, apaugusi savaiminiais želdiniais, tai kliudė tinkamai apžiūrėti iš išorės Dvaro sodybos rūmus bei atlikti jų fotofiksaciją. Dvaro sodybos rūmai apleisti, galimai avarinės būklės, langų ir durų angos neužsandarintos, išardytos, pietvakarių fasado pusėje įgriuvęs stogas, stogo konstrukcijos bei perdanga, pietvakarių fasade atskirais plotais nuiręs sienų mūras, didelės fasado tinko netektys, viduje sukritusios perdangos, išdaužytos patalpų pertvaros, ryškūs pietvakariniame fasade rizalito plyšiai ir atitrūkimai, tai gali lemti rizalito griūtį. Komisija apžiūrėjusi Dvaro sodybos rūmus, viduje I aukšto koridoriuje po suskilinėjusiu sovietinio laikotarpio aliejinių dažų sluoksniu aptiko galimo išlikusio polichrominio dekoro fragmentus. Komisija Žalos akto išvadose konstatavo, kad dėl valdytojo ilgalaikės nepriežiūros, esant atmosferos poveikiui ir netrukdomam vandalų ardymui, sunyko ar buvo sunaikinta dalis Dvaro sodybos rūmų vertingųjų savybių ir apskaičiuota Dvaro sodybos rūmams padaryta žala – 255 577,41 Eur
(1 t., b. l. 28–27).

5.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmuose kitoje civilinėje byloje pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančia jo ir pardavėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Hillcrest“ 2012 m. gegužės 17 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, remdamasis tuo, kad buvo apgautas, nes pirkimo–pardavimo sutarties
6.2 papunktyje pardavėja aiškiai nurodė ir garantavo, kad parduodami daiktai nėra kultūros objektai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnis) (civilinė byla Nr. e2-4744-1138/2024). Dėl to pardavėjas, bet ne atsakovas turi atsakyti pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį.

6.       Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartimi nutarta patvirtinti ieškovo P. V. C. ir atsakovės UAB „Hillcrest“ 2024 m. rugpjūčio 22 d. sudarytą taikos sutartį ir nutraukti civilinę bylą (civilinė byla Nr. e2-4744-1138/2024). Teismo patvirtinta taikos sutartimi šalys susitarė, kad: pirkėjo P. V. C. ir pardavėjos UAB „Hillcrest“
2012 m. gegužės 17 d. pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento CK 1.90 straipsnio pagrindu; nuo teismo nutarties patvirtinti taikos sutartį įsiteisėjimo dienos, taikos sutartyje nurodytas turtas grįžta pardavėjai UAB „Hillcrest“ nuosavybėn ir ši ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo teismo nutarties patvirtinti nurodytą taikos sutartį įsiteisėjimo dienos grąžina pirkėjui P. V. C. visas pagal 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo– pardavimo sutartį sumokėtas sumas; pirkėjas P. V. C. neprašo pardavėjos UAB „Hillcrest“ atlyginti nuostolius dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

7.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartį. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 30 punkte konstatavo, kad taikos sutartyje nurodytas šalių prisipažinimas apie nežinojimą, jog ginčo objektas yra įtrauktas į Kultūros paveldo apsaugos objektų sąrašą, ir sąlyga dėl sandorio negaliojimo nuo jo sudarymo momento nereiškia, kad P. V. C. netenka atsakovo procesinio statuso, nes būtent ieškovas nurodo, kas turi atsakyti pagal reiškiamus reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad ieškovui Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutartimi pasiūlyta nurodyti tinkamą atsakovą ir apie tai pranešti teismui. Ieškovas 2024 m. gruodžio 18 d. rašte nurodė, kad atsakovu byloje prašo laikyti P. V. C.

8.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pirmiau nurodytą taikos sutartį ir nurodė, kad sudariusio sandorį atsakovo valią lėmė neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės, t. y. jog pirkimo–pardavimo sutarties 6.2 punkte pardavėjas UAB „Hillcrest“ aiškiai nurodė ir garantavo, kad parduodami daiktai nėra kultūros objektai. Dėl to ieškovo reikalavimai atkurti iki sužalojimo buvusią kultūros paveldo objekto – Dvaro sodybos rūmų – būklę, o, atsakovui to nepadarius, – priteisti valstybei 255 577,41 Eur padarytos žalos atlyginimą prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teismas konstatavo, kad kultūros vertybei padarytos žalos neįrodyta atsakovo kaltė, todėl ieškinį atmetė.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Apeliaciniame skunde ieškovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismas 2025 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti arba bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

9.1.                      Nepaisant sudarytos taikos sutarties, laikytina, kad atsakovas nuo 2012 m. gegužės 17 d. (t. y. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo) iki 2024 m. lapkričio 28 d. (t. y. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugsėjo 10 d. nutarties įsiteisėjimo) faktiškai buvo Dvaro sodybos savininkas ir jis yra atsakingas už valdymo laikotarpiu atsiradusią žalą nekilnojamajai kultūros vertybei.

9.2.                      Pirmosios instancijos teismo ir atsakovo argumentus, kad jam nebuvo žinomas Dvaro sodybos teisinis statusas, paneigia kasacinio teismo suformuota praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243-916/2016).

9.3.                      Apie tai, kad Dvaro sodyba su kompleksinėmis dalimis yra nekilnojamoji kultūros vertybė, kuriai taikomos specialiosios naudojimo sąlygos. buvo įrašyta Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke – buvo įrašas apie juridinį faktą, kad žemės sklypui Nr. 4400-0007-3987 taikomi XIX. Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonos apribojimai pagal Apskrities viršininko 2000 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. 02-08-158 (galiojo nuo 2003 m. spalio 18 d. iki 2020 m. sausio 2 d.; išrašo 9.3 papunktis). Be to, duomenys buvo išviešinti ir kituose šaltiniuose.

9.4.                      Nors atsakovas ir teigia, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu nežinojo apie Dvaro sodybos teisinį statusą, bet, atsižvelgiant į skunde nurodytų teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, jis turėjo apie tai žinoti per nepertraukiamą 12 metų Dvaro sodybos valdymo laikotarpį, nes Dvaro sodybos teisinis statusas buvo tinkamai išviešintas.

9.5.                      2012 m. gegužės 17 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis sukūrė tam tikrus teisinius padarinius – atsakovas tapo faktiniu Dvaro sodybos valdytoju su visomis teisės aktuose nustatytomis pareigomis, nepertraukiamai valdė Dvaro sodybą 12 metų. Negali susidaryti situacija, kai, pripažinus sandorį negaliojančiu, atsakovui netenka pareiga atlyginti žalą dėl netinkamai prižiūrėtos Dvaro sodybos.

10.       Atsakovas P. V. C. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1.                      Sandoris pripažintas negaliojančiu dėl apgaulės. Ieškovas nurodė, kad atsakovu ir toliau prašo laikyti P. V. C., t. y. nepasinaudojo teise pakeisti atsakovą.

10.2.                      Ieškovas kėlė reikalavimą įpareigoti atstatyti pradinę Dvaro sodybos būklę iki sužalojimo. Iš viešai prieinamos informacijos akivaizdu, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną Dvaro sodybos vaizdas buvo baisus.

10.3.                      Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendime civilinėje byloje
Nr. e2A-31-516/2018 nurodyta, kad, reikalaudamas nuostolių atlyginimo priteisimo iš sugadinto kultūros paveldo objekto savininko ir valdytojo, ieškovas nenurodė, jog priteista suma bus iš tikrųjų panaudota būtent ginčo Dvaro sodybos tvarkymui.

10.4.                      Į teismą ieškovas kreipėsi tik 2023 metais, nors dar 2013 metais žinojo apie statinių būklę. Tai, kad statiniai nyksta, užfiksuota dar 2013 m. gegužės 2 d. rašte Nr. KPT-64, Tai žinodamas, ieškovas daugiau kaip 10 metų nesiėmė veiksmų, nesiekė išvengti žalos. Turi būti taikomas ieškinio senaties terminas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

12.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys įpareigoti atsakovą per vienerius metus atstatyti kultūros paveldo objekto būklę, o, to nepadarius,  – priteisti iš atsakovo žalos, padarytos kultūros paveldo objektui, atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą (toliau – NKPAĮ), teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

13.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad į teismą ieškovas kreipėsi tik 2023 metais, bet dar 2013 metais žinojo apie statinių būklę.

14.       Nuostatos, apibrėžiančios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, yra išdėstytos CPK 320 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje yra nustatyta bendra taisyklė, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK 320 straipsnio 2 dalyje yra detalizuota, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, tačiau apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas turi pranešti dalyvaujantiems byloje asmenims. Šiose nuostatose taip pat pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudimas išeiti už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų yra dispozityvumo principo išraiška apeliaciniame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 42 punktas). Apeliacinio proceso specifika, lyginant su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (išskyrus įstatymo nustatytas išimtis), bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 25 punktas). Taigi, sprendžiant, ar konkrečiu atveju apeliacijos ribos buvo peržengtos, turi būti įvertinta, kokios buvo bylos nagrinėjimo ribos pirmosios instancijos teisme ir kokiais argumentais remdamasis apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą. Be to, apeliacinės instancijos teismo rėmimasis faktais ir įrodymais, neminimais apeliaciniame (atskirajame) skunde, bet nurodytais kitos šalies, atsikertančios į apeliacinį (atskirąjį) skundą, nelaikomas išėjimu už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-132-403/2022, 33 punktas).

16.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas nekėlė reikalavimo dėl ieškinio senaties taikymo. Tokių argumentų apskųstame sprendime nepateikė ir pirmosios instancijos teismas. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsiliepime į apeliacinį skundą prašydamas taikyti ieškinio senatį, atsakovas kelia naujus argumentus, kurie nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas. Darytina išvada, kad aptariami atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai yra nauji, jų nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas, todėl atsakovas jais negali remtis apeliacinės instancijos teisme.

Dėl ieškovo reikalavimo taikyti atsakovui, kaip faktiniam daikto (kultūros paveldo objekto) valdytojui, atsakomybę už tokio daikto nepriežiūrą, daikto įgijimo sandorį pripažinus negaliojančiu

17.       Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad, nepaisant sudarytos taikos sutarties, turi būti laikoma, jog atsakovas nuo 2012 m. gegužės 17 d. (pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo) iki 2024 m. lapkričio 28 d. (Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugsėjo 10 d. nutarties įsiteisėjimo) buvo faktinis Dvaro sodybos savininkas ir yra atsakingas už jo valdymo laikotarpiu atsiradusią žalą daiktui. Teisėjų kolegija atmeta nurodytus ieškovo argumentus dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

18.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kaip ieškovas suformulavo ieškinio reikalavimus. Jis ieškinyje kelia du reikalavimus: 1) įpareigoti atsakovą per 1 metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti iki sugadinimo buvusią Dvaro sodybos būklę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tokių darbų vykdymo tvarka; 2) atsakovui neįvykdžius pirmojo reikalavimo, priteisti valstybei iš jo 255 577,41 Eur žalos atlyginimą. 

19.       CK 6.263 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. 
CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

20.       Viena iš civilinės atsakomybės sąlygų yra asmens, padariusio žalos, kaltė. Pagal
CK 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniui, turtui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Nurodytoje teisės normoje kartu su CK 6.246 straipsnio 1 dalimi įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pirmiau nurodyta, kad deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019, 77 punktas).

21.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas, siekdamas, kad atsakovui būtų pritaikyta deliktinė civilinė atsakomybė, turi įrodyti tris būtinas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį, o atsakovo kaltė, nustačius neteisėtus jo veiksmus, yra preziumuojama. Įrodinėjimo procese, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, galioja bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė, t. y. kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis, o taip pat rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis).

22.       Pagal NKPAĮ 2 straipsnio 39 punktą valdytojas – kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas.

23.       NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos valdytojo (nagrinėjamoje byloje atsakovo – savininko) pareigos: išsaugoti nekilnojamąją kultūros vertybę; prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti statinius nuo neigiamo aplinkos poveikio; patalpose, kurių interjeras vertingas, palaikyti reikiamą mikroklimatą; laiku atnaujinti želdinius, šalinti savaime užaugančius augalus, teritorijoje šienauti žolę ir genėti medžius, valyti šiukšles, šalinti taršos šaltinius; istorinius želdynus – kultūros paveldo objektus prižiūrėti ir tvarkyti pagal kultūros ministro patvirtintą paveldo tvarkybos reglamentą, skirtą istorinių želdynų tvarkybai ir suderintą su Aplinkos ministerija (1 punktas); pranešti už apsaugą atsakingai institucijai apie nekilnojamajai kultūros vertybei iškilusią grėsmę, kurios pats pašalinti nepajėgia arba tam neturi reikiamos kvalifikacijos ar leidimo (2 punktas).

24.       NKPAĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalos nekilnojamajai kultūros vertybei, taip pat jos teritorijoje ar apsaugos zonoje, privalo kiek įmanoma atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti tiesioginius ir netiesioginius nuostolius, kuriuos patiria visuomenė ir valdytojas. Į valstybės patirtus nuostolius gali būti įskaičiuojamos valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidos sužalotos kultūros vertybės tvarkybai, negautos pajamos iš turizmo, nepažinto mokslinių duomenų šaltinio ir švietimo bei ugdymo priemonės praradimas, taip pat valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidos prarastai ar sužalotai vertybei atskleisti ir jai apsaugoti (3 dalis).

25.       Nagrinėjamoje byloje ieškovo suformuluotas reikalavimas apibrėžė ginčo ribas. Žala kultūros paveldo objektui padaryta neveikimu, t. y. tinkamai jo neprižiūrint. Svarbu nustatyti, kas gali būti laikomas asmeniu, padariusių žalą.

26.       Kitoje civilinėje byloje Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartimi nutarta patvirtinti ieškovo P. V. C. ir atsakovės UAB „Hillcrest“ 2024 m. rugpjūčio 22 d. sudarytą taikos sutartį bei nutraukti civilinę bylą. Taikos sutartimi šalys susitarė, kad: pirkėjo P. V. C. ir pardavėjos UAB „Hillcrest“ 2012 m. gegužės 17 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento CK 1.90 straipsnio pagrindu; nuo teismo nutarties patvirtinti taikos sutartį įsiteisėjimo dienos, taikos sutartyje nurodytas turtas grįžta UAB „Hillcrest“ nuosavybėn ir UAB „Hillcrest“ ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo teismo nutarties patvirtinti nurodytą taikos sutartį įsiteisėjimo dienos grąžina pirkėjui P. V. C. visas pagal 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtas sumas; pirkėjas P. V. C. neprašo pardavėjo UAB „Hillcrest“ atlyginti nuostolius dėl sutarties pripažinimo negaliojančia. 

27.       CK 1.80 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad, pripažinus sutartį negaliojančia ab initio, kyla atitinkamos teisinės pasekmės. Šioje teisės normoje nustatyta, kad, kai sandoris negalioja, viena šalis privalo grąžinti kitai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija). Jei natūra grąžinti negalima, turi būti atlyginta jo vertė pinigais, jei įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Taigi, pripažinus sandorį negaliojančiu, paprastai taikoma dvišalė restitucija, t. y. abi šalys turi būti grąžinamos į pradinę padėtį. Restitucijos klausimai, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu, reguliuojami CK 6.145–6.153 straipsniuose.

28.       Restitucija – civilinių teisių gynimo būdas, kurio paskirtis atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį (CK 1.138 straipsnio 2 punktas). Restitucijos, kaip prievolinio teisinio pažeistų teisių gynimo būdo, kai ji taikoma kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio teisinė pasekmė, esmė – šalys, gavusios tam tikrą turtą nuginčyto sandorio vykdymo metu, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos status quo ante (buvusioji padėtis). Taikant restituciją, siekiama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, vadinasi, sureguliuoti situaciją taip, lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra, grąžinant negaliojančio sandorio pagrindu perduotą turtą natūra ar piniginiu ekvivalentu. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-706/2015; 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-363-421/2018, 29 punktas; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-781/2023, 60 punktas).

29.       Šiuo atveju, pripažinus ginčo pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančią, šalys pagrįstai susitarė, kad turtas grįžta UAB „Hillcrest“ nuosavybėn ir UAB „Hillcrest“ ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo teismo nutarties patvirtinti nurodytą taikos sutartį įsiteisėjimo dienos grąžina P. V. C. visas pagal 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtas sumas. Iš pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos darytina išvada, kad atsakovas šiuo metu nėra laikomas Dvaro sodybos savininku ir valdytoju. Dėl to jam negali būti priskiriama pareiga atkurti iki sugadinimo buvusią Dvaro sodybos būklę.

30.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

31.       Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atkurti iki sugadinimo buvusią Dvaro sodybos būklę, negali būti tenkinamas ir antrasis ieškinio reikalavimas priteisti žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad šis antrasis ieškinio reikalavimas yra ne alternatyvusis, bet sąlyginis reikalavimas. Kai ieškinyje pareiškiami alternatyvūs reikalavimai, tai jais ieškovas prašo teismo apginti pažeistas teises vienu arba keliais gynybos būdais. Tokie alternatyvūs ieškinyje suformuluoti gynybos būdai yra savarankiški ir lygiaverčiai. Pritaikius vieną iš alternatyvių gynybos būdų ir patenkinus vieną iš alternatyvių reikalavimų, nebėra prasmės tenkinti kitų alternatyvių reikalavimų, nes ieškinio tikslas yra jau yra pasiektas – pažeistos teisės apgintos vienus iš alternatyvių gynybos būdų. Nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio antrasis reikalavimas yra ne alternatyvusis, nes jis yra nesavarankiškas ir priklauso pirmojo reikalavimo. Tam, kad antrasis ieškinio reikalavimas galėtų būti patenkintas ir įvykdytas, atsakovas turi neįvykdyti pirmojo ieškinio reikalavimo (jeigu teismas šį reikalavimą patenkintų). Taigi, pirmojo reikalavimo neįvykdymas yra antrojo ieškinio reikalavimo patenkinimo sąlyga. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad antruoju ieškinio reikalavimu ieškovas iš esmės prašė nustatyti teismo sprendimo, kuriuo būtų patenkintas pirmasis ieškinio reikalavimas, įvykdymo tvarką. Taigi, nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad atsakovas V. P. C. neturi pareigos atsakyti pagal pirmąjį ieškinio reikalavimą, darytina išvada, kad šiam asmeniui negali kilti taip pat ir pareigos atlyginti Dvaro sodybai jos savininko nepriežiūra padarytą žalą, t. y. atsakovas V. P. C.) yra netinkamas atsakovas taip pat ir pagal antrąjį ieškinio reikalavimą. Ieškovui nesutikus pakeisti byloje netinkamą atsakovą tinkamu, teismas privalėjo bylą išnagrinėti iš esmės (CPK 45 straipsnio 3 dalis).

32.       Apibendrindama tai, kas pirmiau šioje nutartyje išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog dėl nekilnojamajai kultūros vertybei padarytos žalos neįrodyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas), kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnis).  Dėl to apskųstu sprendimu ieškinys pagrįstai atmestas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams ir prieiti prie kitokios išvados, todėl apskųstas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

33.       Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

34.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ar advokato darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintuose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Aptartos nuostatos taikomos ir sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo (CPK 98 straipsnio 3 dalis). 

35.       Atsakovas patyrė 1 000 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Sprendžiant dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, vadovaujamasi CPK 98 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nuostatomis.

36.       Pagal Rekomendacijų 7 punktą, 8.11 papunktį už atsiliepimą į apeliacinį skundą, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis apskaičiuojamas pagal 1,3 dydžio koeficientą, kurio pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atsakovas apmokėjo 2025 metų II ketvirtį. Dėl to bylinėjimosi išlaidoms apskaičiuoti taikomas 2024 metų IV ketvirčio paskelbtas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 335,9 Eur. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą maksimali atlygintina suma yra 3 036,67 Eur (2 335,9 x 1,3). Atsakovo prašomos priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio, todėl jam iš ieškovo priteisiamos visos 1 000 Eur išlaidos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui P. V. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (juridinio asmens kodas 188692688) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.