Administracinė byla Nr. A-785-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01861-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas P. D. padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas paaiškina, kad LAVL buvo nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 23 d. Budintis gydytojas paskyrė jį į laisvą Chirurgijos skyrių, tačiau jis buvo patalpintas Chirurgijos skyriaus režiminio korpuso kameroje Nr. 30. Šiame korpuse yra gydomi tik iš drausminių izoliatorių ir užkrečiamomis ligomis sergantys asmenys, o pareiškėjas toks nėra. Kameroje iš viso buvo 8 asmenys, 3 iš jų buvo užsikrėtę žmogaus imunodeficito virusu (toliau – ŽIV), o pareiškėjas apie tai nebuvo informuotas, apie tai sužinojo tik vėliau. Iki tol, kol sužinojo apie tai, su tais žmonėmis gėrė arbatą iš vieno puodelio, o ir maistas buvo tiekiamas visiems bendrai, bendrai buvo laikomos skutimosi priemonės. Vienas ligonis, nepakeldamas skausmo, nes jam nedavė nuskausminamųjų, susižalojo. Kitam iš užsikrėtusiųjų ŽIV bėgo kraujas ar kitokie skysčiai. Į pareiškėjo prašymą perkelti jį į kitą kamerą buvo atsakyta neigiamai. Vėliau į kamerą buvo patalpinti asmenys su kažkokiomis odos ligomis, žvyneline liga. Pareiškėjui paprašius sanitaro sutvarkyti kamerą, budintis pareigūnas pagrasino sankcijomis. Pareiškėjo nuomone, sergantys neturėtų patys tvarkyti patalpos, būti prirūkytose kamerose. Teigia, kad LAVL yra ir kitų trūkumų. Nurodo, kad dėl tokių laikymo LAVL sąlygų pareiškėjas jaučia nerimą, kad galėjo būti užkrėstas ŽIV, taip pat, kad kiti nuteistieji, sužinoję, kad buvo laikomas kartu su užsikrėtusiais ŽIV, nebenorės su juo bendrauti. Pareiškėjas jaučiasi pažemintas, kankinamas, dvasiškai gniuždomas, yra įsitikinęs, kad su juo taip buvo pasielgta tyčia.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė atmesti (b. l. 52–55).

Paaiškino, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 23 d. Chirurgijos skyriaus 30 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 15,45 kv. m, joje yra 8 lovos, stalas, 4 spintelės, 5 pakabos. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl negali pateikti duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju buvo palatoje. LVAL žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, reikalavimai. LAVL teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis skaičiui, be to būtina užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių ir Suėmimo vykdymo įstatymuose, laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis, todėl teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir / arba keičiamas. Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį ir turimas lėšas, nepažeidžiant higienos normos HN 76:2010 reikalavimo. LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus. Atlikti valymo ir dezinfekcijos darbai registruojami nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Be to, pagal HN 76:2010 58 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), 35.5 punkto reikalavimus. Unitazo uždengimo nenustato nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), nuostatos, nei higienos norma HN 76:2010. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 7 d. išduotą leidimą–higienos pasą Nr. (12-6)12.12-375 (naujas 2013 m. liepos 29 d. Nr. (12-6)12.12-690). Šie dokumentai įrodo, kad LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus ir normas. Informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta LAVL, administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. ŽIV liga įtraukta į Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, sąrašą, patvirtintą sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250, tačiau su pastaba, kad nuteistieji asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį, 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistas rekomendacijas tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Atsižvelgiant į ŽIV plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai), nuo infekuoto asmens ŽIV apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra jokio pavojaus, todėl ypatingos saugumo priemonės nereikalingos. Atsakovo nuomone, nėra sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas įrodymais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas, atvykęs į LAVL, buvo paskirtas į kokią nors kitą, o ne į Chirurgijos skyriaus 30 kamerų tipo palatą, kaip nurodyta LAVL atsiliepime ir atsakymuose pareiškėjui. Pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė savo teiginių, kad šioje palatoje gydomi tik užkrečiamomis ligomis sergantys ir kiti tam tikrai kategorijai priskirtini asmenys, o pareiškėjas buvo paskirtas gydyti laisvo režimo palatoje.

Dėl pareiškėjo laikymo kartu su užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis teismas pažymėjo, kad nėra galiojančių norminių teisės aktų, kurie draustų bendroje palatoje būti ŽIV sergantiems asmenims. Remiantis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pataisos įstaigos turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų sergančius AIDS nuteistuosius. Šiame straipsnyje nėra nustatyta, kad gali būti izoliuojami ŽIV infekuoti asmenys. Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąraše, patvirtintame sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250, ŽIV liga įtraukta, tačiau su pastaba, kad suimtieji, nuteistieji asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija  priėmė sprendimą izoliuoti. Taip pat 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 704, 1 punkte nurodyta, kad atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių draudiminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniu (Diskriminacijos uždraudimas), taip pat 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad teisės nuostatos nenustato atsakovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie patys raštiškai pareiškė norą būti izoliuotais nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Įvertinus ŽIV infekcijos plitimo kelius (kraujas ir / ar lytiniai santykiai), nuo infekuoto asmens ŽIV apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra pavojaus, todėl pagrįstai atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo reikalingos ypatingus saugumo priemonės. Pareiškėjas neteigė, kad jo nurodyti infekuotieji ŽIV asmenys elgėsi kaip nors neatsargiai, todėl iškilo realus pavojus ir pareiškėjui užsikrėsti ŽIV. Pareiškėjas nenurodė jokių esamų pasekmių (pateikta ligos istorija paneigia galimą pareiškėjo infekavimą ŽIV), o galimos pasekmės (nuteistųjų santykiai) paremtos tik pareiškėjo samprotavimais. LAVL neturėjo pareigos informuoti pareiškėją apie asmenis, infekuotus ŽIV, nes pažeistų asmens duomenų teisinę apsaugą, kadangi tai yra duomenys, susiję su asmens sveikata. Taip pat nepagrįstai pareiškėjas aiškina, kad LAVL privalėjo jį perkelti į kitą palatą, kurioje nėra infekuotųjų ŽIV, vien pagal jo prašymą. Pareiškėjas nenurodė, kokiomis kitomis užkrečiamomis ligomis sirgo kiti asmenys, buvę su juo palatoje. Pareiškėjas konkrečiai nurodė žvynelinę, kitokių odos ligų neįvardijo. Paminėta odos liga nenurodyta minėtame Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąraše. Taigi nenustatyta LAVL neteisėtų veiksmų šiuo klausimu.

Nustatyta, kad į bylą pateikta LAVL direktoriaus 2012 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtinta Patalpų valymo procedūra, kurios 4.1. punkte nustatyta, kad palatas kasdien valo palatiniai sanitarai ir pagalbiniai darbuotojai, valymo inventoriumi ir priemonėmis juos aprūpina pagalbinis darbuotojas, valymo kokybės kontrolę atlieka pagalbinis darbuotojas ir budintis pareigūnas, o pagal 5.1.1.3 punktą, palatos valomos du kartus per dieną. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl palatos nevalymo pastabą pareiškė sanitarui, o budintis pareigūnas dėl to pagrasino sankcijomis. Byloje nėra įrodymų ir pareiškėjas neteigė, kad dėl to jis teikė skundą LAVL administracijai, todėl šiuo metu nustatyti buvus tokius faktus nėra galimybių. Pareiškėjui į jo klausimą, kodėl ligoniai verčiami tvarkyti kameras, pagrįstai atsakyta vadovaujantis Taisyklių 73.6 punktu, nustatančiu, kad nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo gyvenamąją (miegamą) vietą. Taip pat ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tai atitinkamai reiškia, kad LAVL palatoje gydomi asmenys privalo palaikyti švarą ir tvarką palatoje, jos nešiukšlinti, nes sanitarai palatą valo du kartus per dieną. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti buvus LAVL neteisėtus veiksmus nurodytu klausimu.

Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. LAVL palata yra bendroji gyvenamoji patalpa, kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis. Taigi LAVL turi pareigą užtikrinti kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. LVAT praktikoje pripažįstama (ABTĮ 20 straipsnio 3 dalis), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad apie draudimą rūkyti LAVL patalpose tinkamai informuota. Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad palatoje asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo palatoje gydyti asmenys būtų rūkę ir tai buvo daroma LAVL administracijai žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kad dėl to skundėsi žodžiu ar raštu, nurodydamas konkrečiai visas su rūkymo faktu susijusias aplinkybes: rūkantį asmenį, rūkymo laiką, vietą ir pan. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad yra nerūkantis. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo aspektu nenustatyta LAVL neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo ir kitų trūkumų, tačiau jų nekonkretizavo. Pagal į bylą pateiktus įrodymus, LAVL administracija yra ėmusis priemonių kenkėjams naikinti. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos LAVL išdavė licenciją, o Vilniaus visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitiktį teisės aktų reikalavimams, – leidimą-higienos pasą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas nenustatė valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo, nes nekonstatuota LAVL neteisėtų veiksmų: nenustatyta, kad LAVL pažeidė kokius nors teisės aktų reikalavimus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nustatyta, kad LAVL atsiliepime nurodė, kad palatos, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, plotas yra 15,45 kv. m, palatoje yra 8 lovos. LAVL negali pateikti duomenų apie kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, nes tokios statistikos neveda. Pareiškėjas skunde teigia, kad kartu su juo palatoje buvo 8 žmonės. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog galima daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į Taisyklių 111.4 punkte nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą 5,1 kv. m. Tačiau pats pareiškėjas dėl to neteigė, kad patyrė kokių nors nepatogumų, neigiamų išgyvenimų ir pan. Be to LAVL pareiškėjas buvo laikomas itin trumpą laiką – 7 paras, o iš pareiškėjo skundo akivaizdu, kad laikomų palatoje asmenų skaičius kito. Nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad, pareiškėjas pats nenurodo dvasinę skriaudą patyręs dėl laikymo pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, patvirtina šio pažeidimo mažareikšmiškumą. Todėl teismas laikė, kad dėl šios priežasties pareiškėjas nejautė dvasinių išgyvenimų. Atitinkamai, vertino, kad šiuo aspektu egzistuoja viena iš trijų CK nustatytų būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, tačiau nėra kitų dviejų sąlygų: žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, t. y. pareiškėjas dėl to nepatyrė esminių nepatogumų ir kančių. Byloje nenustatyta, kad LAVL būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. LAVL jam buvo taikomas gydymas ir iš LAVL jis išleistas, konstatavus jo būklės pagerėjimą. Teismas konstatavo, kad nenustačius valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.  

III.

Pareiškėjas P. D. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas palaiko savo skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, argumentus. Pažymi, kad teismas nepagrįstai jam tekusio minimalaus ploto pažeidimą pripažino mažareikšmiu, nors jis skunde prašė taikyti teisės normas, garantuojančias teisę į 5,1 kv. m plotą, neįskaitant baldų. Pažymi, kad buvo laikomas su rūkančiais, nors pats yra nerūkantis, jokios informacijos dėl rūkymo kamerose iškabinta nebuvo. Be to, nuteistieji, laikomi kamerų tipo patalpose, neturi kitos galimybės parūkyti, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti dūmais prirūkytoje kameros patalpoje. Pažymi, kad teismas gynė ŽIV užsikėtusiųjų teises, tačiau neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas 5 dienas nevalgė, bijodamas prisiliesti prie indų, taip pat negalėjo nusiskųsti. Taip pat pažymi, kad niekas neteikė jam informacijos, kokiomis odos ligomis serga kartu su juo gydyti pacientai, todėl jis ir negalėjo jų įvardinti teismui. Pareiškėjas nurodo, kad teismo posėdyje nedalyvavo atsakovo atstovas, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės užduoti klausimus ar į juos atsakyti. Pažymi, kad teismas nemotyvavo, kodėl nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 23 d.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas inter alia konstatavo, kad pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į Taisyklių 111.4 punkte nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą 5,1 kv. m,  tačiau pareiškėjas dėl to nepatyrė esminių nepatogumų ir kančių. Pareiškėjas nesutinka su priimtu teismo sprendimu, pažymėdamas, kad, be kita ko, kad skunde prašė įvertinti ir tą, aplinkybę, kad buvo laikomas LAVL neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto normų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Įvardinto atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas lemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus LAVL administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Dėl pareiškėjo argumentų, jog jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, palata neatitiko higienos normų reikalavimų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad LAVL teritorijoje, koridoriuose, kieme yra iškabinti užrašai, nurodantys, jog ligoninės teritorijoje yra draudžiama rūkyti (b. l. 88–91). Be to, atsižvelgdamas į institucijos paskirtį atsakovas pažymėjo, kad Tabako kontrolės įstatyme numatytas draudimas galioja ligoninės teritorijoje ir jos patalpose. Taigi LAVL laikomi asmenys apie jiems taikomus apribojimus buvo informuoti tinkamai.

Akcentuotina, kad pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Taigi vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015). Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kameroje (palatoje), kurioje pareiškėjas buvo laikomas, asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje buvę kiti asmenys būtų rūkę, taip pat nedetalizavo, abstrakčiai nurodydamas šias aplinkybes. Atsižvelgus į tai, sutiktina su tuo, kad LAVL ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo LAVL neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo teisių pažeidimo.

Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl to, jog jis nepagrįstai buvo laikomas Chirurgijos skyriaus režiminio korpuso kameroje Nr. 30, kartu su ŽIV infekuotais, odos ligomis sergančias asmenimis, vertino juos kaip nesudarančius pagrindo priteisti neturtinę žalą, todėl papildomai šių argumentų nekartoja.

Vertindama pareiškėjas laikymo sąlygas teisės aktų numatytų reikalavimų dėl minimalaus kalinimo ploto taikymo aspektu, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčui aktualios Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 15 d.), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką.

Taisyklių 111.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

LAVL nagrinėjamu atveju nepateikė informacijos, kiek konkrečiai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma toje palatoje, kurioje buvo laikomas ir pareiškėjas (tokie duomenys nėra fiksuojami), todėl nustatyti, ar iš tiesų šiuo atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista, nėra galimybės, tačiau LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjas LAVL ginčo laikotarpiu buvo gydomas Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 30, kurioje, atsižvelgiant į lovų skaičių (nesant atitinkamų duomenų dėl buvusių asmenų skaičiaus), vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko Taisyklių 111.4 punkte nustatytos normos (15,45 kv. m, 8 lovos, pagal esantį lovų skaičių vienam asmeniui teko 1,93 kv. m). Pareiškėjas nurodė, jog kameroje (palatoje) iš viso buvo laikomi 8 asmenys. Pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas byloje esančiais įrodymais nebuvo paneigti.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui gydantis LAVL 7 paras buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 kv. m gyvenamąjį plotą. Be to, palatos plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją). Taigi atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu konstatavo LAVL neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.).

Tačiau negalima sutikti su teismo išvadomis, jog pareiškėjas pats nenurodo dvasinę skriaudą patyręs dėl laikymo pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, todėl laikytina, kad dėl to jis nepatyrė esminių nepatogumų ir kančių, o pažeidimas mažareikšmis. Nors pareiškėjas skunde neakcentavo, kad neigiamus išgyvenimus patyrė būtent dėl ploto normos nepaisymo, iš skundo turinio ir nurodomų aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad teismo konstatuotas minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu neabejotinai turėjo įtakos bendrai jo savijautai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT yra pabrėžęs, kad tokio pobūdžio bylose reikia vertinti kalinimo sąlygų visumą, nes įvertinus kiekvieną aspektą atskirai galima nepagrįsta išvada, jog nei vienas iš nusiskundimų negali būti laikomas pakankamai rimtu (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 90 p.).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas) nesudarymas nurodytu laikotarpiu tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – gydymas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad palatų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis, kitais baldais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista. Taigi nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent gydymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė jo skunde nurodomus neigiamus išgyvenimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti minėtus neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias ir sudaro pagrindą konstatuoti sąlygas, kurioms esant kyla atsakovo deliktinė atsakomybė (CK 6.271 str.).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo gydomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nurodytas pažeidimas vyko trumpą laiko tarpą (7 dienas), byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų sukelti ilgalaikiai padariniai pareiškėjo sveikatai.

Vertinant pareiškėjo nurodytą jam padarytos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Įvertinus įvardintas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 100 000 Lt (28 962 Eur), atsižvelgus į jo gydymo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (7 parų), dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu minimali mėnesinė alga buvo 1 000 Lt (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 70 Eur. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nurodyta neturtinė žala priteistina atsižvelgus į tai, kad LAVL yra būtent gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 70 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 70 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo P. D. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui P. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė