Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2026-02-02][nuasmeninta nutartis byloje][eAS-52-552-2026].docx
Bylos nr.: eAS-52-552/2026
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Mažeikių rajono savivaldybės meras 111103928 atsakovas
Kategorijos:

?

Administracinė byla Nr. eAS-52-552/2026

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02732-2025-9

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

 (S)

 

img1 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

 

2026 m. sausio 28 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą (pareiškimą) atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės merui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) su procesiniu dokumentu, pavadintu pareiškimu, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės mero (toliau – ir atsakovas) 2025 m. vasario 18 d. raštą Nr. R8-560 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Mažeikių rajono merą atitinkamai įgyvendinti įstatymą „(VSĮ 27 str. 2 d. 7–8 p.; VTĮ 1 str. 2 d. 1, 6–10, 13 p.), 2024-12-17 Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įsakymu Nr. EV-221 patvirtinto Aprašo 2-5, 12, 17, 29–30 p. bei 2022-11-15 patvirtintos „Smurto ir priekabiavimo prevencijos Politikos Mažeikių rajono savivaldybės administracijoje“ 2–4, 6.5, 6.6–6.8, 6.10, 7–9, 10.1, 13.6–13.8, 14.1, 15.3–15.4, 23.1, 23.3, 25.3, 30 p., nuostatas bei tinkamai iš naujo nagrinėti 2025 m. sausio 22 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo arba išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu.“. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo bei priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį.

 

II.

 

Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 15 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui 2025 m. spalio 7 d. per Lietuvos teismų Elektroninių paslaugų portalą (EPP) paduotu skundu prašo panaikinti atsakovo Mažeikių rajono mero 2025 m. vasario 18 d. Raštą. Teismas akcentavo, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko (toliau – ir Liteko) nustatyta, jog pareiškėjui jau 2025 m. vasario 19 d. buvo žinoma apie šiame skunde ginčijamą Raštą, kadangi dar 2025 m. vasario 19 d. jis kreipėsi į Regionų administracinį teismą ginčydamas šį aktą (administracinė byla Nr. eI3-9183-809/2025). Todėl teismas, atsižvelgęs į tai, kad skundas dėl Mažeikių rajono mero Rašto teismui pateiktas tik 2025 m. spalio 7 d., sprendė, jog pareiškėjas yra akivaizdžiai praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti.

Teismas nurodė, jog iš skundo turinio, kiek tai galima suprasti, pareiškėjas neprašo teismo atnaujinti terminą skundui paduoti, nes nelaiko, kad jis yra praleistas. Teismas iš Liteko duomenų nustatė, jog pareiškėjas vėl reiškia tapatų skundą, nors jau yra įsiteisėjusios teismų nutartys, kuriomis pagrįstai jo skundą atsisakyta priimti. Teismas pažymėjo, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas prašė, jog teismas pasinaudotų savo diskrecijos teise ir kreiptųsi į Konstitucinį Teismą, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė nei aiškiai suformuluoto prašymo, nei teisinio pagrindo, nurodančio, kuris konkrečiai teisės aktas ar jo nuostata, taikytina šioje byloje, kelia abejonių dėl atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Teismas nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 106 straipsnio nuostatomis bei suformuota teismų praktika, teismas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą tik esant pagrįstoms abejonėms dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ir tik tada, kai šio akto nuostatos turi esminę reikšmę konkrečios bylos išsprendimui. Kadangi pareiškėjo skunde nenurodytas ne tik konkretus ginčijamas teisės aktas, bet ir neišdėstyti argumentai, kodėl jis galėtų prieštarauti Konstitucijai, teismas pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetė kaip teisiškai nepagrįstą.

Kadangi pareiškėjo 2025 m. kovo 1 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1932 sumokėtas žyminis mokestis nebuvo įskaitytas, teismas jo grąžinimo klausimo nesprendė.

 

III.

 

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 15 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo, pripažinti tam tikras aplinkybes ir priimti atskirąją nutartį.

Pareiškėjo teigimu, jam sąmoninga tyčia suvaržoma teisė teisėtu, įstatyminiu būdu apginti neteisėtai pažeistas teises / interesus, be to, teismas, užuot privalomai įvykdęs teisingumą, neapgina pareiškėjo pažeistų teisių ir interesų, o palaiko Mažeikių rajono savivaldybės administracijos netiesą. Pasak pareiškėjo, teismas / teisėjai tikslingai ir sąmoningai veikė prieš teisingumą, taip pat vilkina bylos nagrinėjimą, nes sprendžia bylą neteisingai ir ne pagal įstatymus. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas neteisėta elgsena ne tik atėmė / suvaržė jo teisę į pažeistų teisių / interesų gynybą, bet ir neteisėtai baudžia jį baudomis.

Pareiškėjas tvirtina, kad jam neteisėtai užkirsta galimybė teisėtu, įstatyminiu būdu – teismine tvarka – apsiginti, o tai yra akivaizdžiai šiurkštus, neteisėtas jo teisių ir laisvių suvaržymas bei apribojimas. Pareiškėjo nuomone, teismas / teisėjas taikė ne tas įstatymų (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) nuostatas, kurias turėjo taikyti (ABTĮ 5–6 str.), taip pat iškreiptai vykdo teisingumą (ABTĮ 6 str.). Pasak pareiškėjo, teisėjas veikia prieš teisingą, objektyviai sąžiningą, protingą ir ekonomišką bylos nagrinėjimą.

Pareiškėjas akcentuoja, kad pareiškimo / skundo padavimo terminas yra nepraleistas, bet tik dėl teismo / teisėjo „antiįstatymiškų“ veiksmų dirbtinai yra sukurta force majeure (nenugalimos jėgos) situacija, taip pat nurodo, jog teismas iš esmės ne tik neadekvačiai ir nesąžiningai vertino esamus įrodymus, faktus bei įstatymo normas (ABTĮ 10–11 str.), bet ir deklaratyviai, iškraipydamas faktus, kuria chaosą bei vykdo anarchiją, nes teisėjui yra pasiekiami Liteko duomenys apie parengiamojoje bylos stadijoje (ABTĮ 5 ir 10 str.) gautus / vertinamus dokumentus, todėl nutartyje esantys teiginiai neatitinka faktinės tikrovės. Pareiškėjo įsitikinimu, tas pats asmuo, spręsdamas tą patį pareiškimo priėmimo klausimą, elgiasi dviprasmiškai, t. y. sąmoninga tyčia, tikslingai ir klaidingai taiko įstatymo normą.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV.

 

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 15 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo skundą (prašymą, pareiškimą) teikiančio asmens pareigos pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą (prašymą, pareiškimą), laikantis skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo tvarkos ir terminų.

Pažymėtina, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, jog, sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti, yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turėjo būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar suinteresuotas asmuo žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-520/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-602-575/2024).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad skundžiamas aktas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies prasme laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys, ir laikoma, jog asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, inter alia (be kita ko) apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020).

Remdamasi Liteko duomenimis teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas jau anksčiau kreipėsi į teismą su identiškais skundais (pareiškimas), prašydamas panaikinti Raštą ir įpareigoti Mažeikių rajono merą atlikti atitinkamus veiksmus, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjui apie ginčijamą Raštą buvo žinoma dar 2025 m. vasario 19 d., kai jis kreipėsi į Regionų administracinį teismą ginčydamas šį aktą (administracinė byla Nr. eI3-9183-809/2025). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas su skundu (pareiškimu) nagrinėjamoje byloje kreipęsis į Regionų administracinį teismą 2025 m. spalio 7 d., akivaizdžiai praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą). Pažymėtina, kad kai termino praleidimo faktas akivaizdus, teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių. Be to, įstatymas neįpareigoja teismo papildomai siūlyti pareiškėjui pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-63/2012, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-490-815/2023, 2023 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-615-552/2023, 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-155-556/2024 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepareiškė prašymo atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą ir nenurodė aplinkybių, sudarančių pagrindą vertinti, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, objektyviai sukliudžiusių pareiškėjui nustatytu terminu ginti savo galbūt pažeistas teises kreipiantis į teismą su skundu dėl Rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip paduotą praleidus ABTĮ nustatytą terminą ir nesant pagrindo šį terminą atnaujinti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kai termino praleidimo faktas yra akivaizdus (kaip ir šiuo konkrečiu atveju), teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių. Termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-615-552/2023; 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-155-556/2024; 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-601-821/2025).

Dėl pareiškėjo procesinių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti tam tikras aplinkybes, priimti atskirąją nutartį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė nagrinėdamas pareiškėjo atskiruosius skundus, kuriuose nurodytos tapačios aplinkybės, kaip ir šiame atskirajame skunde (žr., pvz., 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-993-492/2025, 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-921-1188/2025, 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1064-492/2025 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti tam tikras aplinkybes ar priimti atskirąją nutartį, naujų argumentų, kurie teismo nebūtų įvertinti, nenurodė, todėl minėti prašymai nėra tenkinami.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumu ir teisėtumu. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo atskirąjį skundą ir palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

 

 

        Ramūnas Gadliauskas

 

 

        Arūnas Sutkevičius


Paminėta tekste:
  • eI3-9183-809/2025
  • eAS-18-520/2024
  • eAS-602-575/2024
  • eAS-26-822/2020
  • eAS-490-815/2023
  • AS-615-552/2023
  • eAS-155-556/2024
  • eAS-601-821/2025
  • eAS-993-492/2025
  • eAS-921-1188/2025
  • eAS-1064-492/2025