Civilinė byla Nr. e2A-2515-638/2025

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01754-2025-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.1; 1.3.5.1

 (S)

Kauno apygardos teismas

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 18 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Diana Labokaitė, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal 

Teismas

n u s t a t ė:

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Vizlita“ (toliau – UAB, ieškovė) pareikštu ieškiniu atsakovui H. B. (toliau – atsakovas) prašė išspręsti šalių ginčą dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo ir pripažinti, kad ieškovė tinkamai išmokėjo atsakovui darbo užmokestį ir dienpinigius už komandiruotės laikotarpį nuo 2024 m. spalio 19 d. iki 2024 m. lapkričio 26 d., taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. 

2.       Ieškinyje nurodė, kad ieškovė nesutinka su darbo ginčų komisijos 2025 m. vasario 19 d. sprendimu darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)1757/2025 (toliau tekste – sprendimas), kuriuo darbo ginčų komisija (toliau tekste – DGK) nutarė išieškoti iš ieškovės atsakovo naudai 1 972,73 Eur nesumokėtą darbo užmokestį ir dienpinigius už komandiruotės laikotarpį nuo 2024 m. spalio 19 d. iki 2024 m. lapkričio 26 d. Šalys 2023 m. vasario 20 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį (toliau tekste – darbo sutartis), kuria atsakovas buvo priimtas dirbti ieškovės bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotoju, nustatant atsakovui 1 524,60 Eur (neatskaičius mokesčių) mėnesinį darbo užmokestį ir 8 darbo valandų per dieną ir 40 darbo valandų per savaitę darbo laiko normą. Laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 18 d. iki 2024 m. lapkričio 25 d. atsakovas buvo tarnybinėje komandiruotėje iš viso 39 dienas, t. y. spalio mėnesį – 14 dienų, iš kurių dirbo 11 dienų, lapkričio mėnesį – 25 dienas, iš kurių dirbo 20 dienų. Iš viso už 2024 metus atsakovui buvo priskaičiuotas 13 107,26 Eur darbo užmokestis, su atsakovu pilnai atsiskaityta ir jam sumokėta 13 633,43 Eur suma. Būnant atsakovui komandiruotėje užsienyje, jam buvo mokami 50 proc. dydžio dienpinigiai nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto maksimalaus dienpinigių dydžio vykstant į konkrečias užsienio valstybes. Atsakovas per visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį nereiškė pretenzijų ieškovei dėl sumažintos dienpinigių normos, todėl atsakovas šiai sąlygai dėl dienpinigių normos pritarė ir įsipareigojo jos laikytis. Ieškovė tinkamai ir pilnai kompensavo atsakovui visas jo patirtas pagrįstas tarnybinės komandiruotės išlaidas. Su atsakovu buvo tinkamai atsiskaityta ir išmokėtos visos jam priklausančios su darbo santykiais susijusios sumos.

3.       Atsiliepime į ieškinį atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, nurodydamas, kad ieškovė neatsiskaitė tinkamai su atsakovu už dirbtą laikotarpį nuo 2024 m. spalio 19 d. iki 2024 m. lapkričio 26 d., taip pat neatsiskaitė su atsakovu jo atleidimo iš ieškovės bendrovės metu. Atsakovui nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už viršvalandžius, kadangi atsakovas 2024 m. spalio 21-24, 29, 30 dienomis, lapkričio 4, 5, 7, 13, 23 ir 25 dienomis dirbo viršydamas darbo laiko režimo jam nustatytą darbo dienos (pamainos) 8 valandų laiko trukmę, už šį viršvalandinį darbą atsakovui nebuvo sumokėta. Per visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį iškovė niekada nebuvo pateikusi atsakovui oficialių algalapių, todėl atsakovas nežinojo apie jam nesumokėtą darbo užmokestį už viršvalandinį darbą. Atsakovas nebuvo supažindintas su sumažinta 50 proc. dydžio dienpinigių norma, o ieškovės pateiktas dokumentas nepatvirtina, jog atsakovas su dienpinigių norma buvo supažindintas pasirašytinai, pasirašymo dieną atsakovas apskritai nebuvo E. S. teritorijoje. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kokiais objektyviais kriterijais atsakovui buvo sumažinti dienpinigiai. Atsakovas nesutinka su ieškovės teiginiais, jog sumos, išmokėtos atsakovui iki 2024 m. spalio 15 d., taip pat turi būti įskaitytos į atsiskaitymo laikotarpį nuo 2024 m. spalio 19 d. iki 2024 m. lapkričio 26 d., kadangi darbo sutarties 1.3 punkte numatyta, jog atlyginimas mokamas iki kito mėnesio 10-15 dienos, o avansas – 25-27 dienomis. Taigi, iki 2024 m. spalio 15 d. atsakovui sumokėtos sumos yra atsiskaitymas su atsakovu už 2024 m. rugsėjo ir ankstesnius mėnesius. Kadangi pasibaigus šalių darbo santykiams ieškovė neatsiskaitė tinkamai su atsakovu, ji turi mokėti atsakovui netesybas pagal darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalies nuostatas, šios netesybos priteistinos atsakovui iš ieškovės.

       II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. liepos 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 400 Eur teisinių paslaugų išlaidas. Teismas paliko nenagrinėtą atsakovo prašymą dėl netesybų priteisimo iš ieškovės. Teismas priteisė valstybei iš ieškovės 15,86 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

5.       Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, kad ieškovė nesumokėjo atsakovui už 19 valandų viršvalandinį darbą, dirbtą 2024 m. spalio ir lapkričio mėnesiais, iš viso 56,67 Eur. Teismas nurodė, kad darbo sutarties 4 punktu šalys susitarė, kad atsakovui nustatoma darbo laiko norma – 8 darbo valandos per dieną, 40 darbo valandų per savaitę. Teismas, įvertinęs šalių arbo sutartyje raštu susitartą 8 darbo valandų per dieną darbo laiko normą, sprendė, kad laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 19 d. iki 2024 m. lapkričio 26 d. atsakovas dirbo ieškovės bendrovėje 22,97 valandų viršvalandinį darbą, kuris nebuvo fiksuotas darbo laiko apskaitos žiniaraščių galutinėse suvestinėse ir atsakovui apmokėtas. Teismas pažymėjo, kad naktinis darbas buvo atskirai fiksuotas darbo laiko apskaitos žiniaraščių galutinėse suvestinėse, todėl dėl naktinio darbo teismas papildomai nepasisako. Darbo sutarties 12 punkte šalys susitarė, kad darbo sutartis gali būti pakeista ar papildyta raštišku šalių susitarimu, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių darbo sutarties 4 punkto pakeitimą, jog šalys papildomai raštu susitarė dėl suminės darbo laiko apskaitos ir šiuo pagrindu atsakovo atžvilgiu pagrįstai buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė tinkamai neatsiskaitė su atsakovu už viršvalandinį darbą ir liko jam skolinga.

6.       Teismas nurodė, kad arbo sutarties 1.3 punkte šalys susitarė, kad atlyginimas atsakovui mokamas iki kito mėnesio 10-15 dienos, avansas – 25-27 dienomis. Į bylą pateiktų atsakovo asmeninės sąskaitos bei darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių duomenys patvirtina, kad ieškovė paskaičiavo išmokėti atsakovui šias darbo užmokesčio ir dienpinigių sumas: už darbą 2024 m. spalio mėnesį – 956,20 Eur, už darbą 2024 m. lapkričio mėnesį – 1094,39 Eur, iš viso 2050,59 Eur (atskaičius mokesčius). Į bylą pateikti lėšų pervedimo nurodymai, mokėjimo pavedimai patvirtina, kad ieškovė pervedė atsakovui šias su darbo santykiais susijusias sumas: 2024 m. spalio 28 d. – 150 Eur, 2024 m. lapkričio 8 d. – 100 Eur, 2024 m. lapkričio 15 d. – 55 Eur, 2024 m. lapkričio 19 d. – 130 Eur, 2024 m. lapkričio 21 d. – 300 Eur, 2024 m. lapkričio 22 d. – 300 Eur, 2024 m. gruodžio 19 d. – 160 Eur, iš viso – 1195 Eur. Teismas nurodė, kad mokėjimo dokumentuose nurodyta, kad mokėjimai atlikti pagal darbo sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad pagal pateiktus duomenis už darbą 2024 m. spalio ir lapkričio mėnesiais ieškovė turėjo sumokėti atsakovui 2050,59 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių sumą, tačiau ieškovė pateikė mokėjimo dokumentus, patvirtinančius 1195 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių sumos atsakovui sumokėjimą, todėl teismas sprendė, jog ieškovė už darbą 2024 m. spalio ir lapkričio mėnesiais nesumokėjo atsakovui 855,59 Eur sumos.

7.       Teismas nurodė, kad ieškovė pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad 2023 m. liepos mėnesį ieškovės bendrovėje buvo patvirtintos Komandiruočių įforminimo ir išlaidų apskaičiavimo/ išmokėjimo taisyklės (toliau tekste – Taisyklės), kurių 31 punkte nustatyta, jog jei darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo dieną (pamainą) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui mokami dienpinigiai. Taisyklių 33 punkte nustatyti kriterijai, kuriais remiantis visiems darbuotojams mokami 50 proc. mažesni dienpinigiai nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti maksimalūs dienpinigių dydžiai tam tikroje valstybėje. Šalių pasirašytos darbo sutarties 1.3 punkte šalys susitarė, kad dienpinigių norma nustatoma direktoriaus įsakymu ir negali būti mažinama daugiau negu 50 proc. Į bylą pateikti Įsakymai dėl komandiruotės ir dienpinigių priskaičiavimo Nr. 2024.10.18/BH, Nr. 2024.11.01/BH (toliau tekste – įsakymai) patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 18 d. iki spalio 31 d. atsakovas, dirbdamas ieškovės bendrovėje, vyko į Vokietiją (12 dienų), Nyderlandus (2 dienos), Lenkiją (1 diena), laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 1 d. iki lapkričio 25 d. atsakovas vyko į Vokietiją (9 dienos), Prancūziją (12 dienų), Lenkiją (4 dienos). Į bylą pateikti atsakovo asmeninės sąskaitos bei darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių duomenys patvirtina, kad ieškovė paskaičiavo išmokėti atsakovui šias darbo užmokesčio ir dienpinigių sumas: už 2024 m. spalio mėnesį – 428 Eur, už 2024 m. lapkričio mėnesį – 789 Eur, iš viso 1217 Eur. Dienpinigiai buvo paskaičiuoti taikant 50 proc. sumažintą dienpinigių normą. Teismas sprendė, kad įsakymuose nurodomas tik konkretus galutinis išmokamų sumažintų dienpinigių dydis, priklausomai nuo valstybės, į kurią dirbti siunčiamas darbuotojas, nekonkretizuojant ir neįvardijant, nei kokie konkretūs Taisyklių mokėjimo tvarkoje įtvirtinti dienpinigių mažinimo kriterijai buvo pritaikyti, nei kokiu konkrečiu dydžiu. Teismas vertino, kad ieškovė neįrodė teisės aktų reikalavimus atitinkančio dienpinigių dydžio sumažinimo, nes neaišku, kaip apskaičiuoti konkretūs atsakovui taikyti sumažinti dienpinigių dydžiai. Ieškovė neteikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas turėjo sąlygas ir galimybes, būdamas Vokietijoje, naudotis ieškovės bazės privalumais, toje bazėje ilsėjosi, nakvojo, gaminosi maistą ir pan., kad atsakovo darbo grafikas, kelionės maršrutai buvo organizuojami taip, jog atsakovas darbo dienos pabaigoje turėjo ir galėjo vykti į bazę. Be to, atsakovas 2024 m. spalio ir lapkričio mėnesiais vyko ir į Lenkiją, Nyderlandus, Prancūziją, tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų Taisyklių 33 punkte nustatytų kriterijų egzistavimą šiose valstybėse, jog atsakovas objektyviai galėjo jais pasinaudoti.

8.       Teismas sprendė, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu nepagrindė ir neįrodė, kad kriterijai būtų susiję su konkrečios atsakovo komandiruotės sąlygomis, lemiančiomis mažesnes atsakovo išlaidas komandiruotės metu. Nurodyti ieškovės dienpinigių dydžių mažinimo/ didinimo kriterijai nelaikytini pagrįstu pagrindu mažinti atsakovui skaičiuotinų dienpinigių dydį, kas taip pat lemia pasekmes – ieškovės prievolę mokėti atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto maksimalaus dydžio dienpinigius.

       III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9.       Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. liepos 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, priimti papildomai į bylą teikiamus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Teismas netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias darbdavio galimybę

9.2.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas kiekvieną kartą turėjo iš naujo vertinti atsakovui išmokamų dienpinigių dydį. Komandiruotės įsakymuose pateikiama informacija apie valstybes, į kurias darbuotojas buvo komandiruojamas, Vyriausybės nustatytą bei darbuotojui faktiškai mokamą dienpinigių dydį pagal kiekvieną valstybę buvo pakankama ir tai nesuteikia pagrindo pripažinti, kad darbdavys nesilaikė Komandiruočių tvarkoje nustatytos dienpinigių išmokėjimo tvarkos. Atsakovas, siekdamas nuginčyti dienpinigių apskaičiavimo pagrįstumą, turėtų įrodymais (pavyzdžiui, nuotraukomis, liudytojų parodymais) pagrįsti, kad komandiruočių tvarkoje numatytas aprūpinimas komandiruočių metu jam taikomas nebuvo.

9.3.                      Teismas sprendime nepagrįstai sprendė, jog tai, kad darbuotojas galėjo naudotis darbdavio suteiktais patogumais Vokietijoje neleidžia nustatyti, kad jie buvo darbuotojui prieinami visos komandiruotės metu. Sprendimas mokėti 50 proc. dienpinigių normos buvo nulemtas būtent to, kad didžioji dalis darbuotojų komandiruočių vyko būtent Vokietijos teritorijoje, t. y. darbuotojai galėjo naudotis Vokietijos bazėje įrengtais patogumais didžiąją dalį komandiruočių.

9.4.                      Teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovui nebuvo išmokėtas visas jam priskaičiuotas darbo užmokestis. Darbuotojui darbo užmokestis apskaičiuotas tinkamai, pagal faktinius tachografo duomenis, įskaitant padidintą apmokėjimą už naktines darbo valandas bei darbą švenčių dienomis, taikant suminės darbo laiko apskaitos taisykles ir vieno mėnesio apskaitinį laikotarpį. Darbdavys, vadovaudamasis DK 115 straipsnio 7 dalimi, kiekvieną mėnesį darbuotojui mokėjo pastovų darbo užmokestį. Atsižvelgiant į atsakovo kaip tolimųjų reisų vairuotojo veiklos specifiką, jo faktiškai dirbtos darbo valandos (įskaitant darbą naktį ir švenčių dienomis) ir atitinkamai apmokėjimas už jas yra tikslinamas ir „išlyginamas“ gavus tikslius tachografo duomenis.

9.5.                      Nors teismo sprendime padaryta išvada, kad su ieškovu nebuvo atsikaityta už viršvalandinį darbą, tačiau sprendime nenurodyta, kokia konkrečiai suma nebuvo išmokėta ieškovui už ginčo laikotarpį. Tokia teismo sprendimo išvada negali būti pripažinta konkrečia bei tinkamai motyvuota. Ieškovas apskaičiavo atsakovui mokėtinas darbo užmokesčio sumas, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą. Atsakovas visą ieškovės įmonėje dirbtą laiką nereiškė pretenzijų dėl jam mokamo darbo užmokesčio, viršvalandžių priskaitymo ir apmokėjimo.

10.       Atsakovas 

10.1.                      Teismas pagrįstai sprendė, jog įsakymuose nurodomas tik konkretus galutinis išmokamų sumažintų dienpinigių dydis, priklausomai nuo valstybės, į kurią dirbti siunčiamas darbuotojas, nekonkretizuojant ir neįvardijant, nei kokie konkretūs Taisyklių mokėjimo tvarkoje įtvirtinti dienpinigių mažinimo kriterijai buvo pritaikyti, nei kokiu konkrečiu dydžiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiga tinkamai įforminti darbo sutartį ir kitus darbdavio kompetencijai priskirtus su darbo santykiais susijusius darbdavio ir darbuotojo susitarimus tenka darbdaviui, todėl darbdaviui, neįvykdžiusiam pareigos tinkamai įforminti darbo santykius reguliuojančių susitarimų, tenka tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika.

10.2.                      Teismas pagrįstai nustatė, kad Vokietijos teritorija yra pakankamai didelė, tad vien atsakovo buvimas Vokietijoje nepatvirtina, kad jis objektyviai galėjo naudotis ieškovės baze ir Taisyklių 33 punkte nurodytais kriterijais. Pats atsakovas neigė, jog ieškovė jam buvo sudariusi sąlygas ir galimybes naudotis baze Vokietijoje. Be to, atsakovas 2024 m. spalio ir lapkričio mėnesiais vyko ir į Lenkiją, Nyderlandus, Prancūziją, tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų Taisyklių, kurios net nėra nurodytos komandiruotės įsakymuose ir kuriomis ieškovė apskritai nesirėmė mažindama dienpinigius, 33 punkte nustatytų kriterijų egzistavimą šiose valstybėse, jog atsakovas objektyviai galėjo jais pasinaudoti.

10.3.                      Teismas padarė logiškai pagrįstą išvadą, jog ieškovės dienpinigių dydžių mažinimo/ didinimo kriterijai nelaikytini pagrįstu pagrindu mažinti atsakovui skaičiuotinų dienpinigių dydį, kas taip pat lemia pasekmes – ieškovės prievolę mokėti atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto maksimalaus dydžio dienpinigius.

10.4.                      Teismas padarė motyvuotą išvadą, kad laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 19 d. iki 2024 m. lapkričio 26 d. atsakovas dirbo ieškovės bendrovėje 22,97 valandų viršvalandinį darbą, kuris nebuvo fiksuotas darbo laiko apskaitos žiniaraščių galutinėse suvestinėse ir atsakovui apmokėtas. Darbo sutarties 12 punkte šalys susitarė, kad darbo sutartis gali būti pakeista ar papildyta raštišku šalių susitarimu, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių darbo sutarties 4 punkto pakeitimą, jog šalys papildomai raštu susitarė dėl suminės darbo laiko apskaitos ir šiuo pagrindu atsakovo atžvilgiu pagrįstai buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė tinkamai neatsiskaitė su atsakovu už viršvalandinį darbą ir liko jam skolinga.

10.5.                      Pagal pateiktus duomenis, už darbą 2024 m. spalio ir lapkričio mėnesiais ieškovė turėjo sumokėti atsakovui 2 050,59 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių sumą, tačiau ieškovė pateikė mokėjimo dokumentus, patvirtinančius 1 195 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių sumos atsakovui sumokėjimą. Ieškovė už darbą 2024 m. spalio ir lapkričio mėnesiais nesumokėjo atsakovui 855,59 Eur sumos.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Tačiau šioje byloje atsižvelgiant į ginčo specifiką (darbo teisinių santykių byla),  šalims buvo išsiųstas pranešimas, kad teismas ketina peržengti apeliacinio skundo ribas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka vienas iš uždavinių yra  ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. 

12.       Apeliantė (ieškovė) prašo priimti papildomai į bylą teikiamus įrodymus - sąskaitas už sanitarinių patalpų naudojimą, susirašinėjimą dėl naujos skalbimo mašinos pirkimo. Nurodo, kad šių įrodymų pateikimo būtinumas iškilo tik po teismo sprendimo priėmimo, dėl jame padarytų nepagrįstų išvadų bei netinkamo įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 314 straipsnį, teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Išimtys gali būti taikomos, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas bei šio ribojimo išimtys yra nustatyti atsižvelgiant į apeliacijos specifiką, kai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas vertinamas pagal byloje esančius, pirmosios instancijos teismo ištirtus bei šio teismo įvertintus duomenis, apeliacinės instancijos teismui papildomai patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms dėl ginčo dalyko išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

13.       Apeliantė naujų įrodymų pateikimo poreikį argumentuoja vien tuo, kad tik priėmus jai nepalankų teismo sprendimą atsirado poreikis pateikti naujus įrodymus. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-508-464/2019 yra pažymėta, kad toks procesinis elgesys, kuomet tik priėmus šaliai iš dalies nepalankų teismo sprendimą ši savo pareigą teikti įrodymus, pagrindžiančius jos poziciją, teikia apeliaciniame procese, neįrodinėdama jokių objektyvių kliūčių juos pateikti pirmosios instancijos teisme buvimo, negali būti laikomas tinkamu ar sudarančiu pagrindą priimti naujus duomenis taikant išimtį iš CPK 314 straipsnyje nustatytos bendrosios taisyklės. Teismas sprendžia, kad apeliantės teikiami nauji įrodymai negali būti priimami ir vertinami, nes nebuvo jokių kliūčių šiuos įrodymus teikti bylą nagrinėjant pirmoje instancijoje.

14.       Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl darbuotojui mokėto darbo užmokesčio tinkamumo (neapmokėti viršvalandžiai) ir dėl dienpinigių dydžio (DK 107 straipsnis, 115 straipsnis, 119 straipsnis).

Dėl ginčo faktinių aplinkybių   

15.       Byloje nustatyta, kad atsakovas H. B. dirbo ieškovės įmonėje nuo 2023 m. vasario 20 d. iki 2025 m. sausio 14 d. tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Darbo užmokestis buvo nustatytas 1,65 M. D. laiko norma nustatyta 8 val. per dieną, 40 darbo valandų per savaitę. Atsakovas buvo siunčiamas į komandiruotes užsienio valstybėse. Atsakovas 2025 m. sausio 15 d. pateikė pareiškimą darbo ginčų komisijai, nurodydamas, kad darbdavys nesumokėjo jam darbo užmokesčio dalies už viršvalandžius ir dienpinigių už komandiruotėje dirbtą laiką nuo 2024 m. spalio 19 d. iki 2024 m. lapkričio 26 d., iš viso 1972,73 Eur. Darbo ginčų komisija 2025 m. vasario 19 d. sprendimu patenkino atsakovo prašymą, nurodė išieškoti atsakovui 1972,73 Eur (išmokėtina suma) darbo užmokesčio už viršvalandžius ir dienpinigių.

16.       Ieškovė UAB „Vizlita“ 2025 m. kovo 20 d. pateikė ieškinį Vilniaus apylinkės teismui ( civilinės bylos Nr. e2-15504-1159/2025), teismas 2025 m. kovo 21 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Vilniaus apylinkės teismui, o teismingą Šiaulių apylinkės teismui. Ieškovė „Vizlita“ 2025 m. kovo 24 d. pateikė ieškinį Šiaulių apylinkės teismui, nurodydama, kad nesutinka su Darbo ginčų komisijos sprendimu, prašo pripažinti, kad yra neskolinga atsakovui. Šiaulių apylinkės teismas iš pradžių atsisakė priimti ieškinį, tačiau 2025 m. balandžio 14 d. ieškinį priėmė.  

17.       Atsakovas prašė palikti ieškinį nenagrinėtą tuo pagrindu, kad ieškovė praleido 30 dienų terminą inicijuoti ginčą teisme po darbo ginčų komisijos sprendimo (DK 231 straipsnis). Tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, 2025 m. balandžio 14 d. ieškinį priėmė ir bylą išnagrinėjo iš esmės, tokiu būdu faktiškai atnaujindamas terminą ginčui inicijuoti. Teismo veiksmas, kuriuo atnaujinamas terminas, pagal CPK 78 straipsnio 6 dalį ir CPK 334 straipsnio 1 dalį, nėra apeliacinio skundo objektas, todėl nėra jokio pagrindo svarstyti termino praleidimo klausimą iš naujo.   

Dėl viršvalandžių

18.       Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė, kad 2024 m. spalio ir lapkričio mėnesiais ieškovė turėjo sumokėti atsakovui 2050,59 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių sumą, tačiau ieškovė pateikė mokėjimo dokumentus, patvirtinančius 1195 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių sumos atsakovui sumokėjimą, todėl teismas nustatė šių sumų skirtumą 2050,59-1195) ir padarė išvadą, kad ieškovė už darbą 2024 m. spalio ir lapkričio mėnesiais nesumokėjo atsakovui 855,59 Eur sumos. 

19.       Apeliantė pagrįstai nurodo, kad nėra aišku, kokia dalis sumos yra neišmokėti viršvalandžiai, o kokia dalis - dienpinigiai.

20.       Tačiau teismas, nusprendęs, kad atsakovui nesumokėta 855,59 Eur, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje šios sumos atsakovui nepriteisė. Pažymėtina, kad  pagal DK 231 straipsnio 4 dalį, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, o to paties straipsnio 7 dalis nustato, kad teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios. Vadinasi, priimtu sprendimu atsakovo pažeistos teisės lieka neapgintos, nes joks įsiskolinimas jam nepriteisiamas. Teismo sprendimo motyvai prieštarauja teismo sprendimo rezoliucinei daliai, todėl toks sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir turi  būti ištaisytas.

21.       Apeliantė nurodė, kad apmokėjimas už viršvalandžius atsakovui nepriklausė, nes jis dirbo pagal suminę darbo laiko apskaitą. Pagal DK 115 straipsnio 1 dalį, suminė darbo laiko apskaita įvedama esant būtinumui, įvykdžius informavimo ir konsultavimo procedūrą su darbo taryba ir atsižvelgus į darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos nuomonę. Jeigu nustatyta suminė darbo laiko apskaita, dirbama darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku, laikantis nustatytų maksimaliojo darbo laiko reikalavimų. Pagal to paties straipsnio 6 dalį, jeigu apskaitinio laikotarpio pabaigoje darbuotojas yra išdirbęs daugiau valandų, negu bendra viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma, už viršytą darbo laiko normą jam apmokama kaip už viršvalandinį darbą arba darbuotojo prašymu viršytas darbo laikas, padaugintas iš skaičiaus 1,5, gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko. Kaip jau minėta, atsakovo darbo sutartyje nebuvo numatyta suminė darbo laiko apskaita. Apeliantė teigia, kad suminės darbo laiko apskaitos režimas gali susiklostyti, atsižvelgiant į faktinį darbuotojo darbo pobūdį, esą taip yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-684/2019. 

22.       Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliantės teiginiu negali sutikti, nes cituojamoje LAT byloje buvo nagrinėjama situacija, kai įmonėje taikoma suminė darbo laiko apskaita buvo nustatyta direktoriaus įsakymu „Dėl darbo tvarkos taisyklių patvirtinimo“, kurių 44 punkte buvo aiškiai nustatyta, kad vairuotojų darbo laikas skaičiuojamas pagal suminę darbo laiko apskaitą, apskaitinis laikotarpis yra 1 mėnuo. Šioje gi byloje nei darbo sutartyje, nei kitame darbdavio patvirtintame teisės akte nebuvo nustatytas suminės darbo laiko paskaitos režimas.

23.       Atsakovas kėlė reikalavimą dėl viršvalandžių, dirbtų nuo 2024 m. spalio 19 d. iki 2024 m. lapkričio 26 d. Pagal atsakovui pildytą darbo laiko apskaitos žiniaraštį ( t.1, b.l. 33-34) matyti, kad  2024 m. nuo spalio 19 d. iki lapkričio 1 d. atsakovas dirbo 16,23 valandų viršvalandžių (paskaičiuojama, kiek kiekvieną darbo dieną dirbta viršijant 8 valandų dienos normą), atitinkamai 2024 m. lapkričio mėnesį nuo 1 d. iki 26 d. atsakovas dirbo 7,26 valandas viršvalandžių. Iš viso atsakovas dirbo 23,45 valandas viršvalandžių. Už šias valandas atsakovui turėjo būti sumokėta 23,45x1,65( atsakovo algos koeficientas)x5,65( minimalus valandinis atlygis 2024 metais)x 1,5( viršvalandžių apmokėjimo koeficientas), iš viso 327,92 Eur ( priskaityta suma). Atsakovas neginčijo kad viengubu tarifu šios viršvalandžių valandos buvo apmokėtos, todėl trūkstama suma sudarytų viršvalandžių suma padauginta iš 0,5 tarifo, t.y. 163,96 Eur. 

24.       Apeliantė taip pat kėlė klausimą, kad atsakovas, dirbdamas viršvalandžius nebuvo gavęs darbdavio sutikimo, kad jam bus apmokėta už viršvalandžius. Tačiau šį argumentą apeliacinės instancijos teismas turi atmesti, nes ieškovė byloje laikėsi pozicijos, kad atsakovui buvo nustatyta suminė darbo laiko apskaita, kas reiškia, kad ieškovė neprieštaravo atsakovo darbui viršijant kasdieninę 8 valandų normą, tik netinkamai įformino suminę apskaitą, todėl turi prisiimti netinkamo įforminimo pasekmes.

25.       Apibendrinant, teismo sprendimas šioje dalyje pakeistinas, atsakovui priteistina iš ieškovės 163,96 Eur už viršvalandžius, dirbtus 2024 m. spalio 19 d. – lapkričio 26 d.

Dėl dienpinigių

26.       Atsakovas inicijavo ginčą darbo ginčų komisijoje, be kita ko, nurodydamas, kad jam nebuvo pilnai apmokėti dienpinigiai. Darbdavys teigė, kad teisėtai mokėjo pusę Vyriausybės nustatytų dienpinigių.  Vadovaujantis Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2023 m. birželio 30 d. iki 2024 m. sausio 1 d.) (toliau – Aprašas) 2 punktu, dienpinigiai gali būti mažinami, jeigu  mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nustatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte; kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte.

27.       Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad dienpinigių mažinimas yra Vyriausybės nutarimu nustatyto teisinio reglamentavimo išimtis, kurios taikymui būtinas tam tikrų sąlygų egzistavimas: a) konkrečių dienpinigių dydžių nurodymas, juos diferencijuojant pagal objektyvius kriterijus; b) išimties įtvirtinimas konkrečios rūšies dokumente (kolektyvinėje sutartyje, o jos nesant – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte); c) darbuotojų atstovų dalyvavimas dokumento rengimo ir priėmimo procedūroje (kolektyvinės sutarties rengime ir tvirtinime arba dalyvaujant informavimo ir konsultavimo procedūrose, jeigu dienpinigių mažinimas numatomas vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte); d) darbuotojo supažindinimas raštu su jam mokėtinu dienpinigių dydžiu (Kauno apygardos teismo nutartis byloje Nr. e2A-2200-945/2025).

28.       Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad sumažinti dienpinigių dydžiai buvo nustatyti UAB „Vizlita“ „Komandiruočių įforminimo ir išlaidų apskaičiavimo/išmokėjimo taisyklėse“ ( toliau- taisyklės), patvirtintose 2023 m. liepos mėnesį (t.1, b.l. 181-189). Iš ieškovės pateiktų taisyklių 33 punkto matyti, kad kriterijai, kuriems esant mažinami dienpinigiai buvo nustatyti abstrakčiai: darbdavys aprūpina geriamu vandeniu, kava, arbata, cukrumi, švaros ir higienos prekėmis, įrengimais maistui gaminti, skalbti, lyginti drabužius, sporto inventoriumi, transporto priemone laisvalaikiu. Tačiau nei taisyklėse, nei individualiuose įsakymuose, kuriais atsakovas buvo siunčiamas į komandiruotes, nenurodyta, kur konkrečiai (kokiose vietose) teikiamas tas darbdavio aprūpinimas, ar jis yra tik vienoje vietoje Vokietijoje, ar keliose vietose, ar yra kitose valstybėse. Taisyklių 34 punktas nustato, kad visiems darbuotojams, nepriklausomai, į kokią valstybę jie komandiruojami, mokamai 50 proc. sumažinti dienpinigiai.  Taigi, taisyklių 34 punktas yra niekuo nesusijęs su 33 punktu. Sudaryta regimybė, kad dienpinigių mažinimo kriterijai yra objektyvūs ( aprūpinimas patogumais), tačiau lieka neaišku, ar tie patogumai realiai buvo suteikti ir jeigu taip, ar visose atsakovo kelionės (nakvynės) vietoje. Pažymėtina, kad atsakovas tokį aprūpinimą viso proceso metu neigė,  2025 m. liepos 7 d. posėdyje atstovas paaiškino, kad atsakovas visos komandiruotės metu pasinaudojo tik spintele daiktams pasidėti.

29.       Tikrinant, ar darbdavys, norėdamas mokėti mažesnius dienpinigius, įvykdė darbuotojų konsultavimo ir informavimo procedūras, ar informavo konkrečiai atsakovą, byloje nustatyta, kad ieškovė įrodinėjo supažindinusi atsakovą su jau minėtomis taisyklėmis registracijos žurnale esančiu atsakovo parašu, kad su taisyklėmis susipažino (t.1, b.l. 77). Parašo tikrumą atsakovas ginčijo teigdamas, kad 2023 m. rugpjūčio 8 d. jo nebuvo Lietuvoje, todėl pasirašyti negalėjo. Įrodinėjo pasienio kontrolės spaudais pase (t.1, b.l. 152), iš kurių matyti, kad 2023 m. liepos 17 d. atsakovas išvyko iš Lietuvos per Šumsko pasienio postą, o atvyko 2023 m. rugsėjo 7 d. per Medininkų pasienio postą. Tačiau atsakovo atstovas 2025 m. liepos 7 d. teismo posėdyje pripažino, kad atsakovas galėjo pasirašyti taisyklių registracijos žurnale ir kitą dieną, galbūt atgaline data (2025 m. liepos 7 d. posėdžio garso įrašas). Teismas vertino, kad atsakovas savo parašo nenuginčijo, todėl nepaisant datos, jis su taisyklėmis buvo supažindintas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas vertina, kad net jeigu atsakovas ir susipažino su taisyklėmis, tai jų turinys buvo nepakankamai aiškus ir konkretus, ką pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.

30.       Dar daugiau, ieškovės įsakymuose išsiųsti atsakovą į komandiruotes yra nurodomas tik faktas, kad dienpinigiai bus mokami perpus mažesni, tačiau nenurodoma, kokiu pagrindu dienpinigiai mažinami ir kokias lengvatas atsakovas gaus komandiruotės metu. Darytina išvada, kad darbdavys neįvykdė darbuotojų konsultavimo ir informavimo sąlygos, todėl mažesnis dienpinigių mokėjimas pripažintinas neteisėtu.

31.       Atsakovui priteistini trūkstami dienpinigiai už komandiruotę, trukusią nuo 2024 m. spalio 19 d. iki 2024 m. lapkričio 26 d. Iš įsakymų, kuriais atsakovas buvo siunčiamas į komandiruotes 2024 m. spalio ir lapkričio mėnesiais ( t.1, b.l. 22-23) matyti, kad spalio mėnesį atsakovas komandiruotėje buvo 14 dienų, jam paskaičiuota 428 Eur dienpinigių ( 50 proc. nuo nustatyto dydžio), todėl priteistina kita pusė sumos- 428 Eur, lapkričio mėnesį atsakovas buvo komandiruotėje 25 dienas, pusė dienpinigių sudarė 789 Eur, todėl priteistina kita pusė dienpinigių- 789 Eur. Iš viso už komandiruotes 2024 m. spalio ir lapkričio mėnesį priteistina 1217 Eur.   

Dėl netesybų

32.       Byloje nustatyta, kad atsakovas buvo atleistas iš darbo 2025 m. sausio 14 d. Atleidimo iš darbo teisėtumo atsakovas neginčijo. Tačiau bylą nagrinėjant teisme, atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad šioje civilinėje byloje turėtų būti vertinamas ne tik darbdavio atsiskaitymo su darbuotoju už 2024-10-19 iki 2024-11-26 komandiruotės laikotarpį, bet taip pat atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju klausimas, nes šie klausimai vienas su kitu yra neatsiejamai susiję, prašė priteisti netesybas ( t.1, b.l. 144-150).

33.       Pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas CPK 115 straipsnio, 410-418 straipsnių reikalavimų, priimdamas atsiliepimą į ieškinį, neįvertino, kad atsiliepime atsakovas faktiškai reiškia priešpriešinį reikalavimą ieškovei. Nepaisant, kad procesinis dokumentas buvo pavadintas atsiliepimu į ieškinį, teismas turėjo įvertinti, kad reiškiamas papildomas reikalavimas, nustatyti terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti, spręsti priėmimo klausimą ir atitinkamai nagrinėti reikalavimą toliau. Tačiau teismas tik priimdamas sprendimą sprendė, kad atsakovas  nereiškė priešieškinio,  nesinaudojo Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje reglamentuota ikiteismine tvarka reikšti atitinkamą reikalavimą DGK, todėl atsakovo prašymą priteisti iš ieškovės netesybas paliko nenagrinėtu.

34.       Atsakovas šio teismo sprendimo neskundė, taip pat atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nekėlė klausimo dėl netinkamo atsiskaitymo jį atleidžiant iš darbo, t.y. dėl jam priklausančių netesybų priteisimo. CPK 313 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Nelaikomas blogesnio sprendimo priėmimu skundžiamo sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat kai sprendimas priimtas šio Kodekso 320 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju. Taigi, netesybų skaičiavimas ir priteisimas apeliacinėje instancijoje pažeistų CPK 313 straipsnio nuostatas. Kita vertus, palikus  reikalavimą nenagrinėtu, darbuotojo galimybė inicijuoti ginčą iš naujo žymiai pasunkėtų dėl praleistų terminų, neatitiktų darbo ginčo nagrinėjimo ekonomiškumo, operatyvumo principų. Todėl šioje dalyje teismo sprendimas panaikintinas ir klausimas dėl netesybų priteisimo grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nuo reikalavimo priėmimo stadijos.  

Dėl bylos baigties

35.       Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė netinkamai nustatė suminę darbo laiko apskaitą, dėl ko neapmokėjo atsakovui jam priklausančių viršvalandžių padidintu tarifu, taip pat teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės darbo tvarkos taisyklėse numatyta galimybė mažinti dienpinigius buvo nustatyta netinkamai, nes nekonkrečiai apibrėžti objektyvūs kriterijai, leidžiantys mažinti dienpinigius, darbuotojas netinkamai informuotas apie jam mokėtinus sumažintus dienpinigius.

36.       Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbo ginčų nagrinėjimo teisinį reguliavimą, kad darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios įsiteisėjus teismo sprendimui, kas reiškia, kad į teismo sprendimą turi būti įrašomos darbuotojui priteisiamos sumos (DK 231 straipsnis), teismo sprendimas priimamas įvertinus faktines aplinkybes, kurios yra teismo sprendimo priėmimo dieną, teismui nustatytas aktyvus vaidmuo procese (CPK 417 straipsnis). Konstatuotina, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos darbo ginčų bylose, todėl teismo sprendimas iš dalies pakeistinas priteisiant atsakovui darbo užmokestį už viršvalandžius (163,96 Eur, priskaityta suma) ir neišmokėtus dienpinigius už komandiruotę nuo 2024 m. spalio 19 d. iki 2024 m. lapkričio 26 d. (1217 Eur, išmokėtina suma). 

37.       Teismo sprendimo dalis, kuria paliktas nenagrinėtas reikalavimas dėl netesybų priteisimo, grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nuo reikalavimo priėmimo stadijos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38.       Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme nekeičiamas, nes bylą iš esmės laimėjo darbuotojas. Apeliacinis skundas netenkinamas, todėl atsakovui iš ieškovės priteistina 200 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

39.       Iš ieškovės priteistinas žyminis mokestis valstybei, paskaičiuotas kaip 3 proc. nuo priteistų darbuotojui sumų (163,96+1217, iš viso 1380,96 Eur), ir pritaikius koeficientą 0,75, nes byla buvo vedamam elektronine forma, tai sudaro 31 Eur.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu

n u t a r i a:

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. liepos 28 d. sprendimą ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui H. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš UAB „Vizlita“, juridinio asmens kodas 303212214, 163,96 Eur (šimtą šešiasdešimt tris eurus ir 96 ct, priskaityta suma) darbo užmokesčio už viršvalandžius, 1217 Eur (tūkstantį du šimtus septyniolika eurų, išmokėtina suma) dienpinigių ir 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš UAB „Vizlita“, juridinio asmens kodas 303212214,  31 Eur (trisdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio ir 15,86 (penkiolika eurų 86 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas žyminiam mokesčiui 5660, pašto išlaidoms kodas 5662.

Bylą dalyje dėl atsakovo reikalavimo priteisti netesybas grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                         Diana Labokaitė