Baudžiamoji byla Nr. 1A-294-485/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-61658-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1; 2.4.7; 2.5.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 10 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Indrei Karpienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui,

nuteistojo R. D. gynėjui advokatui Dainiui Gudui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalyje ir nuteistas 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nuosprendžiu paskirta ir dar neatlikta 10 mėnesių 23 dienų bausmės dalimi dalinio sudėjimo būdu, pridedant 3 mėnesius, ir paskiriant galutinę subendrintą 1 metų 11 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

R. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte, t. y. uždrausta naudotis specialia teise ir vairuoti kelių transporto priemones 2 metų laikotarpiui, išaiškinant nuteistajam, kad uždraudimas naudotis specialia teise, paskirtas kartu su laivės atėmimu, taikomas visą laisvės atėmimo atlikimo laiką ir teismo paskirtą laiką po laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. R. D. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2015 m. lapkričio 7 d. apie 17.00 – 17.20 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), neatsargiai vairuodamas automobilį „Audi A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 ir 30 punktų reikalavimus, pagal kuriuos eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, nepraleido pėsčiųjų perėja ėjusio pėsčiojo nukentėjusiojo J. F., kurį kliudė ir sužalojo, padarydamas kairio kryžmeninio klubo sąnario išnirimą ir gaktinės sąvaržos išsiskyrimą, kairės kojos išorinio kulkšnelio, dešinio alkūnkaulio ir stipinkaulio lūžimus, muštinę žaizdą kairėje blauzdoje, lengvo laipsnio smegenų sukrėtimą, t. y. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam J. F..
2. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2017 m. sausio 23 d. apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad R. D. kaltė be nukentėjusiojo, specialisto ir liudytojų parodymų yra visiškai įrodyta taip pat ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme ištirtais rašytiniais įrodymais, jam skirtina bausmė sankcijos ribose.
3. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. D. gynėjas avokadas Dainius Gudas prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. nuosprendį panaikinti.
1. Skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų visuma, tačiau netinkamai juos įvertino. R. D. teismui nurodė, kad nukentėjusysis J. F. staiga įšoko į kelią ir trenkėsi į jo vairuojamos autotransporto priemonės dešinę pusę, nulauždamas dešinės automobilio pusės veidrodėlį. R. D. automobilį sustabdė, priėjo prie nukentėjusiojo, kvietė medicininę pagalbą. Šie R. D. parodymai pilnai patvirtinti objektyviais įrodymais esančiais baudžiamojoje byloje, t. y. automobilio apžiūros protokolu, meteorologine pažyma, specialistų išvadomis bei specialisto apklausa. Priešingai R. D., nukentėjęs asmuo J. F. paaiškino, kad jis baigė eiti per pėsčiųjų perėją ir tik tada buvo partrenktas automobilio. Skunde atkreipia teismo dėmesį į tai, kad šie nukentėjusiojo parodymai pilnai paneigti aukščiau paminėtais objektyviais įrodymais, esančiais byloje. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jį grindė prielaidomis, o ne faktais ir konkrečiomis nustatytomis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme aplinkybėmis. Teismas padarė išvadą, kad jeigu nukentėjusiojo rūbuose buvo rasti keli eurai, vadinasi nukentėjusysis ėjo į parduotuvę, o kad ten patekti, jam reikėjo šiuo atveju pereiti gatvę, todėl sprendė, kad nukentėjusysis ėjo per gatvę iš kairės pusės į dešinę ir kaltinamojo vairuojamu automobiliu buvo tokiu atveju partrenktas jau bebaigęs pereiti pėsčiųjų perėją.
2. Skundo autorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į specialistų išvadas, specialisto parodymus teisme, kuriose specialistas pasisakė, kad pirmas kontaktas buvo į kairę nukentėjusiojo pusę ir tai patvirtina nukentėjusiojo sužalojimai. Specialisto išvada pilnai atitinka automobilio pažeidimus, nes automobilio priekinis bamperis nepažeistas, pažeista tik dešinė automobilio pusė. Tokiu būdu esant akivaizdžiam prieštaravimui tarp nukentėjusiojo parodymų ir byloje esančių specialisto išvadų, specialisto apklausos teisme, teismas neskyrė papildomos ekspertizės (trasologinės), tačiau dėl nesuprantamos priežasties pats ėmėsi specialisto vaidmens ir nustatė priešingai, negu patvirtina specialistai, nors taip pasielgti negalėjo.
3. Atkreipia teismo dėmesį ir į tai, kad nukentėjusysis yra asmuo, vartojantis alkoholį, įvykio metu buvo visiškai girtas ir todėl jo parodymai negali būti vertinami kaip patikimi. Nėra ginčo, kad kaltinamojo automobiliu buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiajam, tačiau nėra jokio įrodymo, kad dėl to vienaip ar kitaip kaltas vairuotojas, šiuo atveju R. D.. KET taisyklės yra skirtos ne tik vairuotojams, jos taip pat įsakmiai nurodo ir pėsčiųjų pareigas. Viena iš jų yra tai, kad pėstiesiems įžengti į važiuojamąją dalį leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei įsitikina, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms (KET 44 punktas). Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad nukentėjusysis, būdamas girtas, visiškai nepaisė nurodytos KET taisyklėse šios normos ir tiesiog užgriuvo ant kaltinamojo vairuojamo automobilio. Taigi kaltinamasis niekaip negalėjo numatyti, kad nukentėjusysis taip pasielgs, nors važiavo atsargiai, su įjungtomis šviesomis, laikydamasis KET taisyklių ir buvo visiškai blaivas, priešingai negu nukentėjusysis.
4. Taigi, R. D. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis daugiau paremtas abejonėmis, prielaidomis, o ne konkrečiais faktais. Įstatymas numato, kad visos abejonės, prielaidos turi būti vertinamos kaltinamo asmens naudai, šiuo atveju taip nebuvo padaryta, todėl priimtas nuosprendis dėl aukščiau paminėtų aplinkybių yra naikintinas ir R. D. atžvilgiu priimtinas naujas, išteisinamasis nuosprendis.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas D. Gudas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, prokuroras prašė skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
5. Apeliacinis skundas netenkinamas.
6. Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas, ginčijant inkriminuotą R. D. kaltę dėl neatsargaus nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje. Teigiama, kad skundžiamas nuosprendis grįstas prielaidomis, nukentėjusiojo parodymai nepatikimi, įrodymai įvertinti netinkamai.
7. Teisėjų kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vertinant skundžiamo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. nuosprendžio teisėtumą ir nuteistojo R. D. gynėjo advokato D. Gudo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, akcentuotina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nuosprendyje turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų visapusiška analizė. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu, siekiant nuoseklios duomenų sekos išdėstymo, ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). T. y. vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos, nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes.
8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-363/2013, 2K-161-788/2015, 2K-172-895/2015 ir kt.). Analogišką poziciją užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).
9. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 3 dalį kyla tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Kadangi BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, konstatuojant nusikaltimo sudėtį, be minėtų objektyvių požymių, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t. y. sunkaus sveikatos sutrikdymo. Pagal teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-38/2008).
10. Pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje nustatė, kad R. D. pažeidė ne tik bendrąsias eismo dalyvio pareigas, numatytas KET 9 punkte, bet ir 30 punkte numatytas vairuotojų pareigas pėstiesiems, nes artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. R. D. 2015 m. lapkričio 7 d., apie 17.00 – 17.20 val., (duomenys neskelbtini) g. prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), neatsargiai vairuodamas automobilį „Audi A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio bei nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ ir nepraleido pėsčiųjų perėja ėjusio nukentėjusiojo J. F., kurį kliudė ir sužalojo, dėl to šio eismo įvykio metu nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
11. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas nukentėjusiajam J. F. sunkus sveikatos sutrikdymas. Teismo medicinos ekspertas klinikiniais duomenimis konstatavo J. F. kairio kryžmeninio klubo sąnario išnirimą ir gaktinės sąvaros išsiskyrimą, kairės kojos išorinio kulkšnelio, dešinio alkūnkaulio ir stipinkaulio lūžimus, muštinę žaizdą kairėje blauzdoje, lengvo laipsnio smegenų sukrėtimą, kurie galėjo būti padaryti kontaktuojant su kietomis bukomis automobilio kėbulo dalimis, o taip pat krentant ir kontaktuojant su kietu grindinio paviršiumi, galimai 2015 m. lapkričio 7 d. įvykusio eismo įvykio metu. Šie kūno sužalojimai, dėl kairio kryžmeninio klubo sąnario išnirimo ir gaktinės sąvaros išsiskyrimo buvo suardytas dubens žiedas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, kuris pavojingas gyvybei. Su specialisto išvada sutiko ir ją patvirtino liudytoju teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas V. V.. Ginčo dėl sveikatos sutrikdymo nekyla. 
12. Kaltinimas šioje byloje buvo pareikštas tik R. D., todėl neišeinant iš kaltinimo ribų, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar automobilio vairuotojo atlikti veiksmai buvo būtina padarinių kilimo atsiradimo sąlyga, t. y. ar yra priežastinis ryšys tarp jo padarytų veiksmų bei kilusių padarinių.
1. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl R. D. kaltės padarius BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, vertino teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtus liudytojų parodymus, nukentėjusiojo ir kaltinamojo paaiškinimus, specialistų išvadas, rašytinę bylos medžiagą ir padarė pagrįstą išvadą, jog R. D. kaltė įrodyta ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.
13. Byloje nuteistasis neneigia, kad sukėlė eismo įvykį, tačiau tvirtina, kad pats nukentėjusysis nesilaikė nustatytų KET pėsčiųjų pareigų ir neįvertinęs atstumo iki artėjančios transporto priemonės bei jos greičio, neįsitikino, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms, įžengė į važiuojamąją dalį (KET 44 punktas), ko pasekoje buvo kliudytas apelianto automobiliu ir jam padaryti sunkūs sveikatos sužalojimai. Šis argumentas paneigtas teismo nuosprendyje nurodytais motyvais, su kuriais teisėjų kolegija sutinka ir jų nekartoja. Ginčijant apelianto kaltę šiuo aspektu nenustatyta nukentėjusiojo kaltė šioje baudžiamojoje byloje, t. y. teisėjų kolegijos nuomone, J. F. nepažeidė KET reikalavimų, kas gali būti vertinama kaip priežastinio ryšio buvimas tarp KET pažeidimo ir eismo įvykio metu kilusių padarinių.
1. Nukentėjusysis teismui parodė, kad 2015 m. lapkričio 7 d. ėjo iš savo motinos, gyvenančios (duomenys neskelbtini) į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“ per pėsčiųjų perėją. Nukentėjusysis teigė, kad buvo negirtas, bet jam nustatytas 1,49 promilės neblaivumas, tačiau jautėsi normaliai, nugriuvęs prieš tai nebuvo. Einant per pėsčiųjų perėją apsidairė, automobilių nebuvo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme metu teismas pagarsino nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos J. F. patvirtino kaip teisingus. Šiais parodymais nustatyta, kad nukentėjusysis ėjo pėsčiųjų perėja ir, bebaigiant ją pereiti, jį kliudė automobilis. Kas toliau įvyko, J. F. neatsimena.
2. Nuteistasis tvirtina, kad nukentėjusysis staiga įšoko į kelią ir trenkėsi į jo vairuojamos transporto priemonės dešinę pusę, nulauždamas dešinės automobilio pusės veidrodėlį. Apeliaciniame skunde nurodo, jog šiuos nuteistojo teiginius patvirtina automobilio apžiūros protokolas, meteorologinė pažyma, specialistų išvados bei specialisto apklausa teisiamojo posėdžio metu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tiesiogiai eismo įvykį mačiusių liudytojų nenustatyta, o vertinant prieštaringus R. D. parodymus bei nukentėjusiojo parodymus dėl fakto ar nukentėjusysis jau buvo bebaigiąs pereiti pėsčiųjų perėją iki įvykusio eismo įvykio ar staiga įšoko į gatvę ir taip atsitrenkė į R. D. vairuojamą automobilį „Audi A4“, analizuojami visi byloje surinkti ir teismo ištirti tiek liudytojų parodymai, tiek rašytiniai įrodymai. Nuteistojo versijos, jog J. F. staiga išėjo į pėsčiųjų perėją ir atsitrenkė į jo automobilį, nepatvirtino kartu su R. D. važiavusi liudytoja D. S., kurios parodymai užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu, o teismui išnaudojus visas galimybes iškviesti ir apklausti ją teisme, jos parodymai buvo ištirti pagarsinus juos teisiamajame posėdyje. Liudytojos 2015 m. lapkričio 7 d. parodymų turinys parodė tai, kad važiavo su nuteistuoju, važiavo negreitai, apie 40-50 km/h greičiu, (duomenys neskelbtini) gatve, kuri buvo neapšviesta, o ties parduotuve „(duomenys neskelbtini)“ esančia pėsčiųjų perėja, R. D. staigiai sustojo ir ji pamatė, kad R. D. pėsčiųjų perėjoje, kurią baiginėjo pereiti nukentėjusysis, jį kliudė. Papildomai apklausus D. S. 2016 m. balandžio 6 d. liudytoja negalėjo kategoriškai patvirtinti ar kliudytas žmogus tik įėjo į pėsčiųjų perėją ar jau baigė ją pereiti, nes to nematė. Šios liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir perskaityti teismo nagrinėjant baudžiamąją bylą analizuojami ir vertinami kartu su kitais įrodymais, nes įstatymas neteikia pirmenybės nė vienai įrodymų grupei pagal jų klasifikavimą bei gavimo šaltinį ar pan. Taigi, kategoriškai teigti, kad nukentėjusysis iššoko staiga į gatvę ir taip atsitrenkė į nuteistojo vairuojamą automobilį šių analizuotų parodymų kontekste negalima.
3. Nuteistasis tvirtina, jog nukentėjusiojo versiją paneigia specialistų išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kurios abi analogiškos bei specialisto apklausa teisme. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika specialisto išvados neturi išskirtinės reikšmės veikos kvalifikavimui prieš kitus įrodymus. BPK 20 straipsnio prasme tai įrodymai, kurie vertinami vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis vertinimo taisyklėmis. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), be konstatuotų sužalojimų, nurodyta, jog pirmasis kontaktas transporto priemonės su nukentėjusiuoju galėjo būti J. F. kūno kaire puse. Vėlesnėje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) specialisto žiniomis nurodyta, kad mažai tikėtina, jog pirminis kontaktas su automobiliu galėjo būti su J. F. dešine kūno puse. Teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas V. V. patvirtino specialisto išvadas, nurodė galimybę, jog nukentėjusįjį, kontaktuojant su automobiliu, galėjo apsukti, o muštinė žaizda nukentėjusiojo kairėje blauzdoje buvo tikrai kontaktuota su automobiliu. Pažymėtina, jog kompleksinė ekspertizė šioje baudžiamojoje byloje nebuvo atlikta, nes nuteistasis neišsaugojo automobilio Audi A4, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nors ir buvo prokurorės įpareigotas. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo kaltumas įrodytas įvertinant surinktus ir teismo ištirtus įrodymus bei teismo medicinos eksperto specialistų išvadas. Aptartos išvados neduoda pagrindo tvirtinti, kad transporto priemonei kliudžius nukentėjusįjį į kairę kūno pusę, jis būtent iššoko į gatvę, o ne baiginėjo ją pereiti. Pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė situacijos analizei, tačiau teisėjų kolegija nurodo, jog specialisto išvadose pateikiamos išvados, kurias patvirtino liudytojas V. V. yra tik prielaida teisinei išvadai, tačiau lemiamos reikšmės neturi, nes vertinamos kaip ir visi bylos įrodymai, visumoje.
4. Pirmosios instancijos teismo suformuota išvada, kad nukentėjusysis automobilio buvo partrenktas bebaigiant pereiti gatvę pėsčiųjų perėjoje, grįsta liudytojos M. K. parodymais, kur nurodyta, kad J. F. į parduotuvę išėjo 17.15 val., jis vaikšto lėtai, o pagal Eismo įvykio registracijos ROIK 0115000632721 duomenis, apie įvykį informacija gauta 2015 m. lapkričio 7 d. 17.33 val. Liudytojas L. F. patvirtino, jog nukentėjusysis nebuvo nuėjęs į parduotuvę, jam tai pasakė pardavėja, nes jis jos buvo klausęs ar buvo atėjęs brolis J. F.. Liudytojas J. A. K. irgi nurodė, kad jis įėjo į parduotuvę, išėjo iš jos ir buvo eismo įvykis. Taigi, nors ir apelianto gynėjas teigia, kad skundžiamas nuosprendis grįstas prielaidomis, R. D. kaltumas neįrodytas, tačiau aptartų ir dar kartą išanalizuotų įrodymų aspektu teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, kad nukentėjusysis buvo kliudytas nuteistojo vairuojamo automobilio ne iššokus jam į gatvę, bet baigiant ją pereiti.
5. Nukentėjusiojo parodymai nepaneigti bylos ištirta objektyvia medžiaga, jo paaiškinimas duotas žodžiu policijos pareigūnei užfiksuotas tarnybiniame pranešime, 2015 m. gruodžio 16 d. ligoninės patalpose atlikta J. F. apklausa, esant blaiviam ir įspėtam dėl neteisingų parodymų davimo, jo parodymai nuoseklūs, todėl teismui abejonių patikimumo prasme nekelia. Dėl nukentėjusiojo neblaivumo laipsnio ir atitinkamo elgesio teismas nurodo, jog nustačius 1,49 promilės neblaivumą J. F. liudytojos M. K. parodymais patvirtinta, jog J. F. įvykio dieną buvo vartojęs alkoholį 14 val., tačiau blaivėjo, jautėsi ir atrodė normaliai, be to, jei būtų priešingai nebūtų jis išleistas į parduotuvę. Minėtos liudytojos parodymų objektyvumu ir patikimumu nesuabejota, be to, nesant byloje įrodymų patvirtinančių apelianto argumentą dėl nukentėjusiojo visiško girtumo, nesutiktina su šia apeliacinio skundo dalies argumentacija. Taigi, nukentėjusiojo versija, jog jis baigiant pereiti gatvę pėsčiųjų perėja, buvo kliudytas automobilio, patvirtina išanalizuota baudžiamosios bylos medžiaga, apylinkės teismo padaryta išvada, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertinti priešingai bylos aplinkybių visumą neturi pagrindo.
6. Apeliaciniame skunde pateikta kritika, kad apylinkės teismas padarė išvadas priešingas specialistų išvadoms, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismas vertindamas įrodymus, formuodamas vidinį įsitikimą dėl situacijos ir objektyviosios tiesos nustatymo įstatymui prieštaraujančių veiksmų neatliko, vairuotojo elgesį modeliavo pagal nustatytas objektyvias faktines aplinkybes, kurios yra patikimos ir pakankamos kaltumui įrodyti. Be to, vairuotojo elgesys šioje situacijoje, vertinant, ar jis buvo saugus, priimtinas, efektyvus, yra teisės klausimas, pagrindžiantis veikos požymius ir kaltės buvimą, ir tai yra išskirtinė teismo kompetencija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2013).      
14. Apibendrinant visa kas išanalizuota bei tai, kad priežastinis ryšys yra vienas iš nusikalstamos veikos sudėties objektyvių požymių, kurį konstatuoja teismas ir jo įrodinėjimas yra teismo kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149-699/2016), darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos aplinkybes objektyvaus požymio – priežastinio ryšio – nustatymo prasme ir nustačius, kad tik R. D. padaryti KET 9 ir 30 punktų reikalavimų pažeidimai yra būtinoji padarinių kilimo sąlyga todėl buvo teisingai konstatuotas tiesioginis priežastinis ryšys, nes nusikalstamus padarinius sukėlė būtent tik kaltininko padaryti kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimai.
1. Konstatavus, jog neatsargaus nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymiai nustatyti teisingai, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad R. D. veiką padarė dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo), kadangi nenumatė, jog pažeisdamas KET reikalavimus sukels eismo įvykį, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Subjektyvaus požymio – kaltės rūšis – nusikalstamas nerūpestingumas – detalizuotas nuosprendžio motyvais, pagrindas išvadai dėl nusikalstamo nerūpestingumo teisingai išdėstytas ir pagrįstas objektyviaisiais požymiais, nes subjektyvieji veikos požymiai savo turiniu turi visiškai atitikti veikos objektyviuosius požymius, kadangi tik tada veikos kvalifikavimas bus teisingas. Taigi, šioje nusikalstamos veikos kvalifikavimo dalyje kaltės klausimu pažeidimų nenustatyta.
15. Teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, BK 54, 55 ir 64 straipsniuose numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei taisyklių nepažeidė, įvertino veikos sunkumą, pobūdį bei pavojingumą visuomenei, kaltinamojo asmenybę. Kaltinamojo atsakomybę sunkinančių ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas motyvavo sprendimą skirti laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytas mažesnis už įstatymo sankcijoje numatytą bausmės vidurkį ir tokia bausmė visiškai atitinka jos paskirtį – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir paveikti jį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Paskirtoji bausmė yra logiškas ir natūralus teisės pažeidimo rezultatas, numatytas įstatyme, įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Nenukrypus nuo suformuotos teisminės praktikos tokio pobūdžio bylose, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog atsižvelgus į kaltininko asmenybę bei veikos pobūdį nagrinėjamu atveju tikslingai paskyrė nuteistojo atžvilgiu baudžiamojo poveikio priemonę ir nurodytu aspektu dėl BK 68 straipsnio nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teismas pažeidimų nenustatė.
16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Įrodymų vertinimo procesas, kaip subjektyvus loginis procesas, atliktas teisingai, nepažeidus BPK 20 straipsnio nuostatų, todėl konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nuosprendį naikinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

nuteistojo R. D. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai                             Jūratė Jakubonienė

Arūnas Paštuolis

Algirdas Remeika