Administracinė byla Nr. eA-1202-552/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02031-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 6.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos (toliau – ir Klinikos) 2016 m. gegužės 17 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamos panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2016 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. T4-102 „Dėl pacientei I. J. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ (toliau – ir Įsakymas) (I t., b. l. 1–5).
2. Klinikos nurodė, kad ginčijamu Įsakymu joms buvo paskirtas įspėjimas ir pateiktos rekomendacijos dėl vidaus tvarkų papildymo, nes 2015 m. birželio 14 d. pacientei I. J. (toliau – ir Pacientė) asmens sveikatos priežiūros paslaugos Klinikose buvo teikiamos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Nors nebuvo konstatuota, kad Pacientės mirtį lėmė Klinikų gydytojų veiksmai, tačiau buvo nurodyta, kad Pacientės priėmimo metu budėjusios šeimos gydytojos R. H. ir N. B. nevertino Pacientės CRB padidėjimo, neįtarė po gimdymo atsiradusio endometrito, neatliko pilvo organų ištyrimo. Klinikos atkreipė dėmesį į tai, kad Pacientė iš VšĮ Marijampolės ligoninės Priėmimo skyriaus į Klinikas buvo siųsta ne skubiai medicinos pagalbai, tačiau tikslinei gydytojo ortopedo traumatologo konsultacijai. Siuntime buvo nurodyta, kad ginekologinės patologijos nenustatyta. Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriaus gydytojai neturėjo pagrindo abejoti kitos asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų kelių valandų laikotarpyje prieš atvykstant į Klinikas padarytomis išvadomis. Medicinos normos nereikalauja iš šeimos gydytojo kiekvieną kartą konsultuojant pacientą iš naujo atlikinėti, tikrinti prieš tai konsultavusio gydytojo specialisto pateiktus duomenis. Tarnyba į visą tai neatsižvelgė, todėl Įsakymas, Klinikų nuomone, yra nepagrįstas objektyviais duomenimis, o sankcija (įspėjimas) – neteisėta.
3. Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime prašė Klinikų skundą atmesti (II t., b. l. 1–6).
4. Tarnyba nurodė, kad pagal Lietuvos medicinos normos MN14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės pareigos, kompetencijos ir atsakomybė“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1013 (toliau – Medicinos norma), 12.2 punktą, šeimos gydytojai turi mokėti atlikti bendrą paciento ištyrimą, o pagal 12.2.9 punktą, šeimos gydytojas, atlikdamas bendrą ligonio ištyrimą, turi apžiūrėti, palpuoti, perkutuoti ir auskultuoti pilvo ir pilvo srities organus. Pagal Medicinos normos 26.2.8 punktą, šeimos gydytojai turi mokėti įtarti po gimdymo atsiradusį endometritą. Klinikų Šeimos medicinos klinikos Skubios pagalbos skyriaus gydytojo pareiginių nuostatų, patvirtintų Klinikų vadovo 2012 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-258 (toliau – Pareiginiai nuostatai), 9.5 punktas numato, kad Skubios pagalbos skyriaus gydytojas privalo diagnozuoti specialybės ir bazinės specialybės normose nurodytas ligas ir būkles, o nepriskirtais jo kompetencijai, taip pat visais neaiškiais atvejais, negerėjant ar blogėjant paciento būklei, konsultuotis su kitais specialistais arba siųsti ligonį konsultuotis ar gydytis pas kitus specialistus.
5. Tarnyba pastebėjo, kad Pacientė į Klinikų Skubios pagalbos skyrių buvo atvežta 2015 m. birželio 13 d. 00.10 val., išraše buvo nurodyta, kad Pacientė siunčiama su diagnoze – sąvaržos išsiskyrimas po gimdymo, skausminis sindromas, simfizitas. Tarnyba pažymėjo, kad išraše Klinikoms buvo pateikta ir kita svarbi informacija, kad Pacientę pykino, vėmė, skundėsi stipriais gaktos, dešinio klubo srities skausmais, buvo nurodyti rentgenogramų duomenys bei atlikto C reaktyvinio baltymo kiekio (toliau – CRB) tyrimo rezultatas (268,28 mg/l, kai norma yra 5 mg/l). Išraše buvo pažymėta, kad Pacientė į Klinikas siunčiama tolimesniam ištyrimui ir gydymui. Pacientė buvo išleista iš Klinikų 2015 m. birželio 14 d. 3 val. su gydymo rezultatu „Nepakito“. 2016 m. birželio 14 d., prasidėjus septinės kilmės šokui, 19.46 val. konstatuotas Pacientės mirties faktas (atlikus pomirtinį tyrimą nustatyta pagrindinė liga – pūlingas endomiometritas po gimdymo).
6. Tarnyba paaiškino, kad, siekdama išsamių ir objektyvių neplaninės asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės išvadų, jas formuluodama atsižvelgė į specialisto išvadą, kurioje specialiųjų ekspertinių žinių pagrindu konstatuota, jog atsižvelgiant į padidėjusį CRB rodmenį, Klinikose buvo tikslinga Pacientę hospitalizuoti ir atlikti tyrimus diagnozei patikslinti, Klinikų Skubios pagalbos ir traumų centro šeimos gydytoja N. B. ir kiti gydytojai teikę medicinines paslaugas Pacientei pagal turimus medicininius duomenis galėjo įtarti besivystantį uždegiminį procesą, Pacientė turėjo būti informuota apie padidėjusį kraujo CRB. Tarnyba nurodė, kad neturi teisės ignoruoti specialisto išvadų.
7. Tarnyba pažymėjo, kad Pacientė į Klinikas greitosios medicinos pagalbos transportu buvo siųsta ne ortopedo traumatologo konsultacijai, kaip vieninteliam siuntimo tikslui. Išraše konkrečiai nurodyta, kad Pacientė į Klinikas siunčiama tolimesniam ištyrimui ir gydymui. Klinikose Pacientės kraujo tyrimai (pavojingai padidėjęs CRB) apskritai nebuvo vertinti. Savalaikis jų vertinimas būtų reikalavęs adekvačių skubių tolimesnių veiksmų atlikimo. Tarnyba nurodė, kad pagal Medicinos normos 31.26 punktą, šeimos gydytojas turi mokėti vertinti atestuotų laboratorijų atliktus laboratorinius tyrimus.
8. Tarnyba taip pat pažymėjo, kad Pacientė į Klinikas buvo atvežta kaip į tretinę, vadinasi aukščiausio lygio specializuotą pagalbą teikiančią asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje Pacientės sveikatos būklė turėjo būti vertinama visos turimos informacijos, gautos iš VšĮ Marijampolės ligoninės, kontekste, bet ja neapsiribojant, ir buvo privaloma imtis savarankiškų pagal gydytojų kompetenciją priklausančių veiksmų, sprendžiant Pacientės tolesnio ištyrimo ir gydymo klausimą, hosipitalizuojant Pacientę, o ne tą pačią dieną išleidžiant ją ambulatoriniam gydymui. Tarnyba atkreipė dėmesį į tai, kad šeimos gydytojai turi pareigą tik įtarti po gimdymo atsiradusį endometritą, tačiau įtarus privalo konsultuotis su atitinkamu specialistu arba siųsti pas jį pacientą (Medicinos normos 11.4 punktas). Tarnyba nurodė, kad tai, jog Klinikų netenkina kontrolės ataskaitos ir jos pagrindu priimto Įsakymo turinys, nereiškia, kad Tarnyba tinkamai neišnagrinėjo šio klinikinio atvejo.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu Klinikų skundą atmetė kaip nepagrįstą (III t., b. l. 39–44).
10. Teismas nustatė, kad išraše siunčiantis Pacientę į Klinikas gydytojas nurodė, kad kadangi yra padidintas CRB (268,28 mg/l), kas reikštų, kad jau yra uždegiminis procesas, galimas simfizitas (nurodytas klaustukas), todėl Pacientė siunčiama į Klinikas diagnozės patikslinimui ir gydymui. Teismas konstatavo, kad iš išrašo turinio aiškiai suprastina, kad Pacientė į Klinikas buvo siunčiama ne tikslinei traumatologo konsultacijai, kaip akcentuoja Klinikos, o diagnozės patikslinimui ir tolimesniam gydymui.
11. Teismas nurodė, kad iš išrašo taip pat matyti, kad VšĮ Marijampolės ligoninės gydytojas atkreipė dėmesį į Pacientei padidėjusį CRB, nurodydamas, kad yra prasidėjęs uždegiminis procesas. Tai, kad pagal nurodytą padidėjusį CRB buvo galima įtarti besivystantį uždegiminį procesą, todėl Pacientę reikėjo hospitalizuoti, patvirtina ir specialisto 2015 m. lapkričio 11 d. išvada Nr. 4(69)/2016(01) (toliau – Išvada). Išvadoje nurodyta, kad praėjus dviem paroms po chirurginės intervencijos ar traumos, CRB rodmuo gali būti padidėjęs, bet neviršija 150 mg/l, o šiuo atveju šis rodmuo buvo neįprastai didelis (268,28 mg/l), todėl turėjo būti pastebėtas. Teismas nustatė, kad Klinikose į CRB rodiklį reaguota nebuvo ir Pacientė buvo išrašyta į namus.
12. Teismas pritarė Tarnybos atsiliepimo argumentams, kad Klinikos yra aukščiausio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga, kurioje Pacientės sveikatos būklė turėjo būti vertinta neapsiribojant jau nustatytais faktais. Tuo labiau, kad Pacientė į Klinikas buvo atsiųsta diagnozės patikslinimui ir tolimesniam gydymui. Teismas sutiko su Tarnybos išvadomis, kad Pacientė turėjo būti hospitalizuota. Teismas konstatavo, kad įtarti endomiometritą po gimdymo yra privaloma minimali šeimos gydytojo kompetencija. Teismas darė išvadą, kad Klinikoms Įsakymu teisėtai paskirta sankcija (įspėjimas).
III.
13. Pareiškėjas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo Klinikų skundą patenkinti (III t., b. l. 54–56).
14. Klinikos pakartoja skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui argumentus, kad bendresnės kompetencijos (šeimos) gydytojas pagrįstai ir teisėtai pasikliovė Pacientei VšĮ Marijampolės ligoninėje suteikta labiau specializuota konsultacija, todėl neturėjo pareigos skirti tokio pat pobūdžio konsultacijos Klinikose, be to, Pacientė nebuvo hospitalizuota, nes buvo atsiųsta tikslinei konsultacijai, o jos būklės nebuvo galima priskirti skubiosios medicinos pagalbos kategorijai. Klinikos pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad specialisto Išvadoje buvo nurodyta, jog tarp Klinikų gydytojų veiksmų ir Pacientės mirties priežastinio ryšio nėra.
15. Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime prašo Klinikų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (III t., b. l. 64–69).
16. Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui atsiliepime į Klinikų skundą. Tarnyba pažymi, kad Klinikos klaidingai teigia, jog Pacientės būklė neatitiko nei vienos skubios medicinos pagalbos kategorijos. Tarnyba nurodo, kad faktą, jog Pacientei buvo reikalinga neatidėliotina, skubi ir kvalifikuota pagalba patvirtina ir 2015 m. birželio 14 d. 00.19 val. formoje Nr. 025-1/a padarytas įrašas. Tarnyba nurodo, kad ji nėra įgaliota vertinti priežastinio ryšio, t. y. ar tam tikras pasekmes sukėlė netinkamai suteiktos (nesuteiktos) paslaugos. Tarnybos nuomone, nagrinėjamu atveju yra spręstinas tiesiogiai iš Medicinos normos kylančių šeimos gydytojo prievolių tinkamo vykdymo klausimas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Įsakymo, kuriuo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikoms skirtas įspėjimas už asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo.
18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu Klinikų skundą atmetė, Tarnybos Įsakymą pripažindamas teisėtu ir pagrįstu. Klinikos su tokiu teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grįsdamos tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui.
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausiai pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos, todėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.
20. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
21. Klinikos apeliaciniame skunde nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011 motyvus, kad sprendžiant dėl gydytojų veiksmų teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai. Nors Klinikos apeliaciniame skunde nenurodė, kokius savo argumentus nori pagrįsti minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad administracinis teismas nagrinėja ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę vykdančios institucijos sprendimo taikyti asmens sveikatos priežiūros įstaigai kontrolės priemones, neatlieka vertinimo tais klausimais, kurie priskirti medicinos mokslo sričiai (diagnozių nustatymo, tyrimų vertinimo, gydymo taktikos parinkimo ir pan.), nes tai yra už teismo kompetencijos ribų. Teismas kiekvienu atveju turi patikrinti viešojo administravimo subjekto priimto akto pagrįstumą bei teisėtumą tuo aspektu, ar jis priimtas kompetentingo subjekto ir, ar buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.
22. Klinikos apeliaciniame skunde pastebėjo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog Tarnybai Išvadą teikęs specialistas pasisakė, kad tarp Klinikų gydytojų veiksmų ir Pacientės mirties nėra priežastinio ryšio. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad Tarnyba savo funkcijas vykdo atlikdama tyrimus, ar konkrečioje sveikatos priežiūros įstaigoje konkrečiam pacientui buvo tinkamai ir kokybiškai suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, tačiau tiesiogiai nesprendžia žalos pacientui atlyginimo ar gydytojų asmeninės atsakomybės klausimų. Taigi Tarnyba, spręsdama, ar Klinikos tinkamai ir kokybiškai Pacientei teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas, neturėjo vertinti, ar tarp Klinikų gydytojų veiksmų ir Pacientės mirties yra priežastinis ryšys. Atitinkamai, į tai neturėjo atsižvelgti ir pirmosios instancijos teismas, vertindamas Tarnybos Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą.
23. Apeliaciniame skunde Klinikos nurodė, kad teismas, priimdamas sprendimą, nevertino ir neatsižvelgė į faktą, kad Pacientė nebuvo hospitalizuota, nes buvo atsiųsta tikslinei konsultacijai, o jos būklės nebuvo galima priskirti skubios medicinos pagalbos kategorijai. Šiuos apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais, nes, priešingai nei nurodo Klinikos, pirmosios instancijos teismas minėtus Klinikų argumentus vertino ir sprendime dėl jų pateikė savo išvadas (teisinį vertinimą). Teismas konstatavo, kad iš išrašo turinio aiškiai matyti, kad Pacientė į Klinikas buvo siunčiama ne konsultacijai, o diagnozės patikslinimui ir tolimesniam gydymui, taip pat teismas konstatavo, kad vien faktas apie stipriai padidėjusį CRB rodmenį sudarė pagrindą Pacientės atvejį vertinti kaip skubų. Klinikos šių teismo išvadų apeliaciniame skunde neginčija, jų neteisėtumo ir nepagrįstumo ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta tvarka neįrodinėja. Klinikos tik pakartoja skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, kad Pacientės būklės nebuvo galima priskirti skubios medicinos pagalbos kategorijai. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti, nes Klinikos gydytojai medicininiuose dokumentuose padarė įrašą, kad Pacientei suteikta 3 kategorijos skubi medicinos pagalba (SMP) (II t., b. l. 326).
24. Klinikos apeliaciniame skunde taip pat pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, susijusius su tuo, kad Tarnyba ir teismas neatsižvelgė į akušerio ginekologo ir šeimos gydytojo kompetencijų skirtumus, nepaisė fakto, kad šeimos gydytojas pagrįstai ir teisėtai pasikliovė Pacientei VšĮ Marijampolės ligoninėje suteikta labiau specializuota konsultacija.
25. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad Klinikų gydytojai turėjo reaguoti į Pacientės neįprastai didelį CRB bei turėjo įtarti Pacientei po gimdymo atsiradusį endomiometritą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami.
26. Klinikų apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, Klinikos nenurodė. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96)). Taigi, teisėjų kolegija, šiuo aspektu (dėl gydytojų kompetencijų skirtumų) sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Klinikų gydytojai nagrinėjamoje situacijoje neturėjo vien pasikliauti žemesnio lygio asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų nurodyta informacija ir turėjo savarankiškai vertinti Pacientės sveikatos būklę, o trūkstant specialių žinių, siųsti Pacientę pagal kompetenciją kitiems specialistams.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnyba, atlikdama Klinikose Pacientei suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires), analizuodama Klinikų darbą, tinkamai laikėsi pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ir pacientų saugos valstybinės kontrolės objektyvumą, iš esmės įsigilino į iškeltus klausimus, ir nustačiusi teisės aktų reikalavimų nesilaikymą, skundžiamu Įsakymu teisėtai ir pagrįstai konstatavo netinkamą asmens sveikatos priežiūros paslaugų Pacientei teikimą.
28. Konstatavusi teisės aktų pažeidimus, Tarnyba Įsakymu teisėtai ir pagrįstai įspėjo Klinikas, kad gydytojų veikla teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas Pacientei neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų. Toks įspėjimas turi ir prevencinį vaidmenį, kad ateityje asmens sveikatos priežiūros įstaiga laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir žinotų, kaip juos taikyti. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad žmogaus sveikatos apsauga yra viena pagrindinių visuomenės vertybių. Nagrinėjamu atveju Pacientė mirė kitą dieną po to, kai aukščiausio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos gydytojai jai nurodė gydytis ambulatoriškai (rekomendavo gulimą režimą ir dubens įtvarą). Pažymėtina, kad kiekvienas žmogus turi socialinę teisę į tinkamą, kokybišką sveikatos priežiūrą, veiksmingą sveikatos apsaugos sistemą. Nagrinėjamoje byloje aptarta situacija patvirtina, kad ši socialinė teisė yra neatsiejamai susijusi su žmogaus prigimtine teise į gyvybę.
29. Klinikų argumentai, kad konsultuojant pacientą (šiuo atveju – atvežtą greitosios medicinos pagalbos automobiliu diagnozės patikslinimui) medicinos normos iš šeimos gydytojo nereikalauja tikrinti ar abejoti žemesnio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioje įstaigoje (šiuo atveju – VšĮ Marijampolės ligoninėje) prieš tai konsultavusio gydytojo specialisto pateiktais duomenimis, rodo, kad Klinikos nesupranta savo, kaip aukščiausio lygio sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos, reikšmės ir atsakomybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad valstybės institucijoms, veikiančioms sveikatos apsaugos srityje, vykdant savo funkcijas keliami bendro pobūdžio reikalavimai, be kita ko, rūpestingumo pareiga, kuri sveikatos priežiūros srityje yra itin svarbi ir reikšminga (žr., pvz., 2014 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1033/2014).
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d.) 58 straipsnio 1 dalį, kontroliuojančios institucijos, siekdamos, kad nustatyti teisės aktų pažeidimai nepasikartotų ateityje, turi teisę ne tik įspėti įstaigą dėl jos veiklos trūkumų ir pažeidimų bei nustatyti jų pašalinimo terminus, bet ir skirti įstaigos vadovams ir darbuotojams administracines nuobaudas, reikalauti, kad būtų patikrinta specialistų profesinė kvalifikacija ar net sustabdyti visų ar dalies paslaugų teikimą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju už gydytojų atliktus teisės aktų pažeidimus (kurių, kaip minėta, buvo konstatuota ne vienas) Tarnyba ginčijamu Įsakymu Klinikoms paskyrė švelniausią poveikio (kontrolės) priemonę – įspėjimą.
31. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai ir pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas. Teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Įsakymą. Taigi pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą atmesti Klinikų skundą, todėl jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, Klinikų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius