Administracinė byla Nr. I-927-816/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03528-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1; 20.2.3.2; 50.3; 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jovita Einikienė,

rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas V. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodoma, kad nuo 2011 m. sausio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. buvo pažeidžiama jo teisė į tinkamas suėmimo (kalinimo) sąlygas, dėl ko jis jautė tam tikrus nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą ir pavojų sveikatai. Nurodo, kad nėra senaties termino reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų patirtos žalos atlyginimui pareikšti. Apibūdindamas patirtą neturtinę žalą pareiškėjas nurodo, kad nuolatos jaučia baimę, apatiją, patyrė depresiją. Pareiškėjo nuomone, nežmoniškos kalinimo sąlygos pasireiškė šiose srityse: 

- Dėl pasivaikščiojimo organizavimo trukmės ir pasivaikščiojimo kiemelio. Nurodo, kad pasivaikščiojimas buvo suteikiamas kasdien po 1 valandą. Kiemelio plotas 18 m2. Vienu metu 1 valandą per dieną šiuo kiemeliu naudojasi visi žmonės esantys gyvenamojoje kameroje asmenys. Pasivaikščiojimo kiemeliai nėra tvarkomi, visada yra purvini, o kartais net būna nemalonus kvapas. Pasivaikščiojimo kiemelio danga nėra lygi, pastoviai po lietaus būna balos, todėl neįmanoma normaliai pabėgioti arba tiesiog pasivaikščioti. Taip pat pasivaikščiojimui nebuvo nustatyto aiškaus vedimo grafiko.

- Dėl psichologinių ir socialinių užsiėmimų stokos nurodo, kad buvo tik kartą į savaitę vedamas į sporto salę, socialinės reabilitacijos poilsio ir narkomanijos prevencijos kambarį bei šachmatų būrelį ir kompiuterinio raštingumo pamokas, anglų kalbos kursus. Visi užsiėmimai, paskaičiavus valandomis, sudarydavo tik 6 valandas į savaitę.

- Dėl mažo kameros ploto. Gyvendamas Lukiškių TI-K beveik visada per šį kalinimo laikotarpį buvo laikomas su kitais asmenimis. Kameroje buvo baldai, kurie užima nemažą kameros ploto dalį. Atskaičiavus visus baldus bei sanitarinio mazgo plotą, kameroje likdavo laisvo ploto tik 2,05 m2. Vienam asmeniui tenka tik po 0,51 m2 laisvo ploto.

- Dėl kilokalorijų kiekio skunde teigia, kad maistas, kuris buvo gaminamas Lukiškių TI-K ir patiekiamas nuteistiesiems, neatitiko fiziologinių mitybos normų reikalavimų. Pareiškėjas mano, kad Lukiškių TI-K siekdamas sutaupyti lėšas (arba pasipelnyti iš kaliniams skiriamų lėšų maistui) ir padidinti maisto kiekį, skiedė maistą su vandeniu, riebalais. Žymiai blogesnė padėtis yra asmenims, kurie gauna vegetarišką maitinimą. Vegetariško maisto neįmanoma valgyti dėl vizualios išvaizdos bei riebumo. Lukiškių TI-K nebuvo išduodami vaisiai (valgiaraštyje nebuvo numatyta), taip neužtikrinat vitaminų gavimo. Laisvėje buvo nušalęs rankas, kojas bei veidą, todėl pasekmes jaučia visą gyvenimą. Gydytojai rekomendavo (Pažyma Nr. 56–225, pareiškėjas pažymos teismui nepateikė) vartoti vitaminų kompleksus (kurios nuolat ir vartoja). Todėl pareiškėjas mano, kad vaisiai turėjo būti įtraukti į jo valgiaraštį, o ne perkami už asmeninius pinigus.

- Dėl pareigūnų patikrinimo. Pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi su prašymais į kalėjimo administraciją ir Kalėjimų Departamentą, kad būtų patikrinti su juo dirbantys pareigūnai. Atsakymą gavo, kad jie yra patikrinti, bet jam nebuvo pateikta jokių įrodymų.

- Dėl socialinių ryšių neužtikrinimo. Mano, kad jo atžvilgiu buvo apriboti ir nutraukti socialiniai ryšiai, riboti ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai ir skambučiai su savo šeimos nariais. Dėl šių priežasčių jo socialinė reintegracija tapo sudėtingesnė. 

- Dėl vaizdo skambučių artimiesiems į užsienį teigia, kad dauguma jo artimųjų gyvena užsienyje (Airija, Didžioji Britanija, Kazachstanas, Lenkija, Izraelis), pasimatymai yra ribojami, todėl prašė administracijos, kad jam būtų leista jiems paskambinti per programą „Skype“ ir šitas vaizdo skambučio pokalbis būtų užskaitytas kaip pasimatymas, nes artimiesiems brangiai kainuoja važiuoti/skristi į Lietuvą. Kalėjimo administracija atsisakė tenkinti šį prašymą.

- Dėl ilgalaikių pasimatymų nebuvimo. Kalėjime jam nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, buvo tik trumpalaikiai, kurie vyksta per stiklą arba neatskiriant jo nuo lankytojų. Pasimatymo trukmė yra tik 3 valandos, o dėl visada vėluojančios Lukiškių TI-K administracijos pasimatymas trunka tik apie 2,5 valandos. Į pasimatymą lankytojai negali atnešti jokio maisto. Pasimatymo metu net negalima atsinešti ir išgerti su tėvais kavos ar arbatos. Pasimatymai buvo leidžiami tik kartą per du mėnesius. Nurodo, kad pareiškėjo šeimos pamatai buvo kuriami ilgą laiką, ne vienerius metus, auginant dukrą, o būnant kalėjime ir nesudarant galimybės pasimatyti su šeima ilgiau, prasidėjo šeimos birimas.

- Dėl dušo. Lukiškių TI-K dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę ir ne daugiau kaip 15 min. Suteikiamo laiko ir dažnumo naudotis dušu jam nežtekdavo, kadangi jis sportavo, todėl maudytis tekdavo kiekvieną dieną, bet galimybių tam nebuvo.

- Dėl sporto salės naudojimosi trukmės. Nurodo, kad jam buvo leidžiama naudotis sporto sale vieną kartą į savaitę (dušo dieną). Kadangi dušu galima naudotis tik vieną kartą į savaitę, tai ir sporto salė suteikiama kartą per savaitę. Gydytojai rekomendavo (ta pati pažyma Nr. 56–225) kuo daugiau sportuoti, kadangi yra būtinas fizinis aktyvumas, jam yra skiriamas gydymas medikamentais, kurie didina kraujagyslių tonusą bei gerina mikrocirkuliaciją (jam yra išrašomi vaistai, pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“). Prašė, kad jam būtų leista naudotis sporto sale nors 3 kartus per savaitę, bet kalėjimo administracija atsisakė tenkinti jo prašymą.

- Dėl kanceliarinių daiktų perdavimo iš laisvės nurodo, kad pagal nuteistiesiems leidžiamų daiktų sąrašą, nuteistasis turi teisę turėti kanceliarinius daiktus (popierių, tušinukus, pieštukus ir t.t.), bet jam jų niekas negali perduoti iš laisvės, turi tik pirkti Lukiškių TI-K parduotuvėje.

- Dėl kirpimo paslaugų suteikimo. Teigia, kad jam buvo leidžiama tik kartą į mėnesį pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, o to tarpu suimtiesiems buvo leidžiama du kartus per mėnesį kirptis. Tokį diskriminuojantį įsakymą priėmė kalėjimo direktorius. Prašė, kad nuteistiesiems būtų sudarytos tokios pačios kirpimo sąlygos, kaip ir suimtiesiems, bet kalėjimo administracija atsisakė tenkinti jo prašymą.

- Dėl pareigūno iškvietimo sistemos. Nurodo, kad pareigūno iškvietimo sistema nebuvo įrengta. Neturėjo galimybės, esant reikalui, iškviesti pareigūną.

- Dėl Lukiškių TI-K apsipirkimo tvarkos. Lukiškių kalėjime apsipirkimas buvo vykdomas pagal prašymą. Nuteistasis turi užpildyti prašymą, ką jis nori nusipirkti ir įmesti į parduotuvės dėžutę. Nuteistieji nėra vedami į pačią parduotuvę. Nors Seimo kontrolierius ir rekomendavo, kad apsipirkimas būtų vykdomas ne akluoju būdu, o nuteistieji galėtų patys nueiti ir apsipirkti, bet kalėjimas tvarkos nepakeitė. Apsipirkimo metu negalėjo pats pasirinkti analogiškų prekių, jeigu nėra norimos prekės. Dažnai kilo ginčų, kai atnešama kita prekė ir jos nenorima keisti.

- Dėl Lukiškių TI-K veikiančios parduotuvės. Parduotuvės valdytojas maisto produktų ir kitų prekių kainas buvo nepagrįstai padidinęs daugiau nei 20 procentų, o kai kurias, net 60 procentų. Parduotuvės maisto produktų sąrašas yra neišsamus. Pateikus prašymą apsipirkti, kainoraštyje nurodytos prekės nėra pateikiamos arba pateikiamos visiškai ne analogiškos prekės. Maistas neatitinka saugos, kokybės, ženklinimo, trūksta informacijos apie prekes, ant kai kurių prekių neparašoma, kokiais kiekiais jos parduodamos, todėl sunku yra atskirti, ar tą kaina yra už kilogramą ar vienetą. Parduodami vaisiai ir daržovės neatitinka privalomų kokybės reikalavimų. Apsiperkant prekės kainos kasos aparato kvite rodomos keliais centais didesnės nei realiai nurodytos kainoraščiuose. Toks žymus kainų pasikeitimas, prekių neužtikrinimas, kokybės, informacijos stoka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo teises. Atsižvelgus į šias faktines aplinkybes, mano, kad konstatuotinas Lukiškių TI-K parduotuvės valdytojo veiksmų neteisėtumas.

- Dėl kameroje esančio tualetinio mazgo. Kalėjime esantis sanitarinis mazgas nebuvo uždaras, o tik atitvertas 1,5 metro aukščio sienele, dėl to buvo pažeidžiamas jo privatumas.

- Dėl visada kameroje degančios šviesos miegos metu. Kalėjimo kameroje nakties metu buvo visada deganti šviesa, dėl kurios jis neišsimiegodavo, visada jausdavosi pavargęs.

- Dėl apribojimo naudotis elektra. Kalėjime buvo apribojimai naudotis elektra, darbo dienomis nuo 22:00 iki 6:00 yra išjungiama elektra, o savaitgaliais nuo 23:00 iki 7:00. Nakties metu esant reikalui arba poreikiui atsigerti arbatos galimybės nėra. Pabrėžia, kad už elektrą mokėjo pats, todėl elektros srovei ribojimų jokių net negalėjo būti.

- Dėl higienos priemonių išdavimo. Lukiškių TI-K neišduodavo pareiškėjui higienos priemonių, motyvuodamas tuo, kad nuteistieji gali patys sau nusipirkti.

- Dėl neteisėtų kratų Lukiškių TI-K. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, pažymi, kad atliekamų kratų per penkerius metus niekas nefilmavo, kratos metu nėra užtikrinta, kad bent vienas kameros gyventojas galėtų stebėti kratos procedūrą.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 20–40) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, kad pareiškėjas jau kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl kamerų perpildymo, kamerų įrengimo, antisanitarinių laikymo sąlygų: administracinė byla Nr. I-7428-821/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01315-2015-1, laikotarpis nuo 2013 m. sausio 23 d. iki 2015 m. vasario 23 d.), kurioje 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu skundas buvo iš dalies patenkintas, priteisiant jam 200 Eur kompensaciją. Šis sprendimas įsiteisėjo, todėl prašo šioje dalyje administracinę bylą palikti nenagrinėtą. Be to, atsakovas pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti ir trejų metų ieškinio senaties terminą.

Nurodo, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 24 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d. skirtingose kamerose, kuriose jam asmeniškai teko ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras, kaip ir sanitarinės ir dezinfekcijos priemonės.  Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekdama palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K administracija taip pat yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.  Kiekvienais metais ją pratęsia. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.  Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Dėl kamerų įrengimo nurodo, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2-4 lovos, yra įrengti stalai su dviem pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti, priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m2). Stalo matmenys gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų, yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m2). Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio, priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m2), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 m2), tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms pagal poreikį gamina ir remontuoja nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti. Pažymi, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento visuomenės sveikatos specialistai periodiškai atlieka operatyvią valstybinės sveikatos saugos kontrolę dėl oro temperatūros gyvenamosiose kamerose atitikimo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimams ir pažeidimų nenustatė. Teigia, kad šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min suteikiama teisė nusiprausti duše. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušo patalpose įrengtos pertvaros (1,6 m aukščio, 1,2 pločio). Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems užtikrina teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, tam yra įrengti kiemeliai. Dalis nuteistųjų padeda tvarkyti Lukiškių TI-K teritoriją, taip pat ir pasivaikščiojimo kiemelius. Atsakovas akcentavo, jog, vadovaujantis Ataskaitos CPT/Inf(92)3 48 punktu, vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore pripažintinas pakankamu. Pareiškėjo minima 8 valandų per dieną rekomendacija įtvirtinta 47 punkte ir taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Atsakovas teigė, kad galimybė perduoti maistą Bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nėra įtvirtinta. Dėl galimybės gauti pasimatymus atsakovas apžvelgė tam aktualų teisinį reglamentavimą ir nurodė, kad Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo savavališkai keisti teisės aktus. Pažymi, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Šiuo atveju nėra įrodytos būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Skundas tenkintinas iš dalies

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo skunde nurodytais aspektais (kameros plotas, dušo vietos įrengimas, mitybos ir higienos reikalavimų laikymasis ir t.t.) atlyginimo.

Nustatyta, jog pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2015 m. vasario 23 d. buvo pateikęs skundą dėl analogiškų pobūdžių reikalavimų (kamerų perpildymo, kamerų įrengimo, antisanitarinių laikymo sąlygų, pasivaikščiojimų trukmės) Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 23 d. iki 2015 m. vasario 23 d. Teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies, priteisdamas 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą už minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimą. Šis sprendimas įsiteisėjo 2016 metų sausio mėnesį (administracinė byla Nr. I-7428-821/2015, proc. Nr. 3-61-3-01315-2015-1). Dėl to administracinė byla dalyje dėl skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos, patirtos kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 23 d. iki 2015 m. vasario 23 d. dėl gyvenamojo ploto, higienos reikalavimų neužtikrinimo, atlyginimo (siauresnis faktinis skundo pagrindas), turėtų būti nutraukta ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu, kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Visgi įvertinus tai, kad šioje byloje faktinis skundo pagrindas yra platesnis nei išnagrinėtoje, skundo reikalavimai nagrinėtini iš esmės.

Pareiškėjas šioje administracinėje byloje skundą dėl žalos, patirtos, kaip teigiama, kalint Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 10 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d., teismui pareiškė 2018 m. spalio 15 d. (spaudas ant voko, b. l. 10). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą ir prašyti apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Atsižvelgiant į teisės pažeidimo tęstinį pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į tinkamas kalinimo sąlygas jo nurodytais aspektais. Ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas reikalavimams atmesti, jei šis terminas neatnaujinamas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senaties termino praleidimo teisinės pasekmės taikomos atsakovui prašant. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Atsižvelgiant į atsakovės prašymą nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo netenkinti prašymo dėl ieškinio senaties termino teisinių pasekmių taikymo skundo reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 10 d. iki 2015 m. spalio 14 d. imtinai. Tad šiuo savarankišku pagrindu atmestini skundo reikalavimai už nurodytą laikotarpį, kaip pareikšti praleidus įstatyme numatytą ieškinio senaties terminą bei nenustačius teismui savo iniciatyva (ir pareiškėjui nenurodžius) svarbių aplinkybių šį terminą atnaujinti (CK 1.131 str. 1 d.). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas papildomai netiriant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje cituojama kasacinio teismo praktika).

Pareiškėjas tik bendrai nurodo, kad tarptautiniai teisės aktai nenumato senaties termino žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų reikalavimams pareikšti. Europos žmogaus teisių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties termino klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, o tai pat – jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

Tad laikytina, kad šioje byloje bus nagrinėjami iš esmės skundo reikalavimai dėl žalos atlyginimo už kalinimą (ne)tinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. imtinai, kadangi reikalavimui dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį pareikšti V. A. nėra praleidęs 3 metų ieškinio senaties termino. Reikalavimai dėl žalos atlyginimo už kitą laikotarpį atmestini, kaip pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą ir esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui aukščiau nurodytoje šioje byloje pareikšto skundo dalyje. Toliau pasisakytina dėl skunde dėstomų galimai netinkamų kalinimo sąlygų nurodytu laikotarpiu (2015 m. spalio 15 d. - gruodžio 16 d. imtinai) atskirų aspektų (ne)pagrįstumo. 

Bendrai kalbant apie tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimą pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą) nurodytu laikotarpiu laikant nuteistąjį šioje įstaigoje, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus ar neveikimą, nes teisėtais veiksmais padaryta žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.246 str. 3 d.). Tuo tarpu neteisėta veika pripažįstama tuomet, kai neįvykdoma įstatymuose nustatyta pareiga (neteisėtas neveikimas) arba atliekami veiksmai, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose (dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas), atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (detalizavus, jo manymu, netinkamas kalinimo sąlygas), institucijai, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, tenka pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu. Įrodinėjimo naštos palengvinimas pareiškėjui nereiškia, kad atsakovui gali būti perkeliama pareiškėjo pareiga apibrėžti skundo faktinį pagrindą, nurodant konkrečias, aiškiai, detalias kalinimo sąlygas, apibūdinti konkrečią dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų patirtą žalą. Taip pat pareiškėjas privalo bent nurodyti esamus konkrečius reikšmingus įrodymus, jų buvimo vietą (tuo atveju, jei yra apsunkinta galimybė juos gauti, pateikti). Pareiškėjus įvykdžius šiuos reikalavimus, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovo pusei paneigti skunde nurodomus konkrečius faktus. Gi pareiškėjui aiškiai ir konkrečiai nedetalizavus kalinimo sąlygų, o tik hipotetiškai, teoriškai svarstant, pateikiant bendro pobūdžio teiginius apie neva jo manymu netinkamas kalinimo sąlygas, nėra galimybės priešingai pusei pateikti konkrečius atsikirtimus į pareikštus skundo reikalavimus ar paneigti nekonkrečius pasvarstymus. 

Taip pat šio pobūdžio bylose svarbu turėti omenyje, kad pareiškėjas įprastai yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Laisvės apribojimo sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą, tačiau turi būti užtikrinama, kad asmuo laisvės atėmimo vietoje nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie būtini ir būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui. Taip pat taikomos poveikio, drausminimo, konkretaus režimo sąlygotos priemonės, įpareigojimai turi būti proporcingi siekiamiems tikslams, nediskriminuojantys. Toliau pasisakytina dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų 2015 m. spalio 15 d. - gruodžio 16 d. imtinai laikotarpiui Lukiškių TI-K atskirų aspektų (ne)pagrįstumo.

Dėl minimalaus ploto užtikrinimo

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3 papunktyje, nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m2 gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas būtų mažesnis nei 3,6 m2. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m2, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Remiantis Lukiškių TI-K duomenimis, sanitarinio mazgo užimamas plotas yra 0,56 m2 (b. l. 24), tačiau pažymoje nurodomas 0,7 m2 plotas, kuris, kaip palankesnis pareiškėjui, ir taikytinas išskaičiuojant sanitarinio mazgo plotą iš bendro kameros ploto (b. l. 51). Pareiškėjo skunde minimas 0,98 m2 nėra pagrįstas įrodymais, todėl teismas juo nesiremia. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 15 d. iki gruodžio 16 d. buvo laikomas šiose kamerose: 6,86 m2 ploto kameroje Nr. 234 (1 asmuo); 7,94 m2 ploto kameroje Nr. 79 (1–2 asmuo), 2015 m. gruodžio 23 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją 2 – ąjį sektorių. Vadovaujantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu asmeniškai pareiškėjui tekęs kameros plotas (atsižvelgiant į kamerose kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių), atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, svyravo nuo 3,62 m2 iki 6,16 m2 (mažiausia riba), neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo patalpos ploto – nuo 3,97 m2 iki 6,86 m2. Taigi, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant nei Konvencijos 3 straipsnio, nei nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto užtikrinimo.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitarinis mazgas kamerose buvo atitvertas tik sienele, kurios aukštis buvo tik 1,5 m, dėl ko jautė nepatogumus. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) aktualios ginčo laikotarpiui redakcijos 16 punkte įtvirtinti kamerų įrengimo reikalavimai. Taisyklių 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; <...> nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara <...>. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET), kurios laikytinos specialiomis nuostatomis vertinant tardymo izoliatorių įrengimą, 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Nepaisant to, kad ginčo laikotarpiu kalinimo kameros iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau administracinių teismų praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas 1,5 m aukščio sienele laikomas netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, kadangi tokiu būdu sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, nematomas kitiems asmenimis viduje ir/ar išorėje. Tokia situacija vertinama kaip asmens teisės į privatumą pažeidimas vadovaujantis ir EŽTT praktika. Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 25) nurodyta, kad kamerose nuo likusio gyvenamojo ploto sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m aukščio sienele, kuri apdengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, o nuo 2017 m. Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. spalio mėn. pranešime dėl V. A.skundo (b. l. 51–55) nurodyta, kad kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusios kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 metro aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Durų ar užuolaidų įrengimas paprastai laikomas privatumą užtikrinančiomis priemonėmis ir pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskiru tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018). Pateiktos į bylą atsakovo atstovo nuotraukos, kuriose matomos užuolaidos, nepatvirtina atsiliepimo teiginių, jog užuolaidos buvo įrengtos ginčo laikotarpiu (2015 metais) visose atsakovo pabuvotose kamerose, kadangi nėra aiškus šių nuotraukų padarymo laikas ir vieta, o keliose paties atsakovo pateiktose nuotraukose nesimato užuolaidos (b. l. 127–129). Tad šiuo atveju Lukiškių TI-K neįrodė, kad sanitariniai mazgai pareiškėjo pabuvotose kamerose ginčo laikotarpiu buvo atitverti užuolaidomis (buvo įrengtos), t. y. įrengti tinkamai, - todėl atsižvelgiant į aukščiau paminėtą teismų praktiką bei pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad naudojantis tualetu, kuris nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas tik sienele, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į privatumą kalint kameroje Nr. 79 dviems asmenims laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 14 d. iki 2015 m. gruodžio 14 d., t. y. 31 parą, buvo pažeista.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, kurios laikytinos specialiomis nuostatomis vertinant tardymo izoliatorių įrengimą, taip pat nenumatytas atskiras sanitarinio mazgo kamerose ventiliavimas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (iki 2015-11-01) ir ją pakeitusi HN 134:2015, kurios numatė, kad jose įtvirtinti patalpų įrengimo reikalavimai veikiančių laisvės atėmimo įrengimui taikomi su išimtimis. Veikiančios HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš pareiškėjo bei Lukiškių TI-K paaiškinimų matyti, kad šis reikalavimas Lukiškių TI-K yra tinkamai įgyvendinamas. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, susijusius su galimybės vėdinti patalpas nesudarymu. 

Kamera Nr. 234 patikrinimo metu higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta (žr. 2015-12-16 patikrinimo aktas, b.l. 125-126). Iš atsakovo pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-09-15 patikrinimo akto (b.l. 123-124) matyti, kad būtent pareiškėjo ginčo laikotarpiu kamera Nr. 79 buvo patikrinta ir nustatyta, kad ji neatitinka galiojančių higienos normų reikalavimų, o būtent sienų dalyje vietomis nubyrėjęs tinkas, atšokusi sienų danga, dažai, sienelė skirianti sanitarinį mazgą nuo gyvenamojo ploto plytelės nuskilusios, paviršiai netinkami lengvam valymui ir dezinfekcijai, pažeidimą įpareigota pašalinti iki 2015-12-14. Ši aplinkybė kumuliatyviai įvertintina nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį už aukščiau konstatuotą privatumo pažeidimą nurodytu laikotarpiu.

Dėl asmens higienos reikmenų išdavimo

Pareiškėjas teigia, kad jam kalinimo laikotarpiu nebuvo išduoti jokie higienos reikmenys. Pareiškėjas nedetalizavo, kokių konkrečiai asmens higienos priemonių jam reikėjo ir/ar jis naudojo(si) bei to, ar jis turėjo šias priemones (jų dalį) atvykstant į kalinimo įstaigą, ar kreipėsi dėl jų išdavimo ir jam buvo atsakyta, ar jis buvo (ne)pajėgus finansiškai jų įsigyti. Vadovaujantis  Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (ginčui aktuali redakcija galiojo nuo 2010-03-03), laisvės atėmimo bausmę atliekantiems kalėjimuose (taip pat asmenims, laikomiems tardymo izoliatoriuose, nuteistiems arešto bausme) vyrams buvo išduodami skalbiamasis ir tualetinis muilas, tualetinis popierius. Taip pat numatyta, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta ir vienkartiniai skustuvai. Nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. galiojančios redakcijos Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo apraše, patvirtintame minėtu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu, nebėra diferencijuojamas aprūpinimas asmens higienos reikmenimis priklausomai nuo to, ar asmuo yra suimtasis ar nuteistasis. Aprašo 4 punkte nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis, higieniniai paketai (10 vnt., moterims) ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Šio aprašo 5 punkte nustatyta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Taigi, pagal teisės aktų nuostatas, galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d., skyrėsi reikalavimai dėl nuteistųjų ir suimtųjų asmenų aprūpinimo higienos priemonėmis – dantų pasta, šepetėlis, vienkartiniai skustuvai buvo išduodami tik suimtiesiems asmenims, šių priemonių išdavimas nuteistiesiems nebuvo numatytas. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad neturtinės žalos atsiradimą jis sieja su aplinkybėmis, kad nebuvo aprūpinamas nurodytomis higienos priemonėmis. Savo ruožtu Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimu (b. l. 54) teigiama, kad Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo suteikiama tiek ir tokių higienos priemonių, kiek buvo nurodyta tuo metu galiojusiuose teisės aktuose. Taip pat pažymėta, kad pareiškėjas asmeninėje sąskaitoje turėjo pinigų, todėl drabužių, avalynės ir higienos priemonių galėjo įsigyti Lukiškių TI-K veikiančioje parduotuvėje. Pareiškėjas skunde taip pat patvirtina, kad įsigijo asmens higienos priemones iš Lukiškių TI-K parduotuvės už asmenines lėšas. Esant tokioms aplinkybėms teismas daro išvadą, kad nors nustatytas ginčo laikotarpiu teisinis reguliavimas nebuvo proporcingas, nepagrįstai išskyrė suimtųjų grupę ap(si)rūpinant dalimi higienos priemonių, tačiau pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo išduodamas skalbiamasis muilas, tualetinis muilas ir tualetinis popierius (dalis asmens higienos priemonių), taip pat suteikta galimybė įsigyti priemonių iš asmeninių lėšų įkalinimo įstaigos parduotuvėje, dėl ko nėra pagrindo konstatuoti, kad jo teisė į ap(si)rūpinimą higienos reikmenimis buvo apskritai paneigta. Jokių duomenų apie skundų ar prašymų kalinimo įstaigai pateikimą dėl aprūpinimo higienos reikmenimis tvarkos, dėl dalies higienos priemonių kaip nuteistajam nesuteikimo pareiškėjas nenurodė, todėl darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu buvusi aprūpinimo higienos reikmenimis tvarka pareiškėją tenkino. Apsipirkimo įkalinimo įstaigoje išklotinė patvirtina šią aplinkybę. Juolab, kad ir galiojanti šiuo metu tvarka nenumato visiško nuteistųjų (suimtųjų) aprūpinimo pilnai visais asmens higienos reikmenimis. Aprūpinimas garantuojamas tik finansiškai ir materialiai neapsirūpinusiems kaliniams, pateikusiems prašymą administracijai.

Dėl naudojimosi dušu dažnumo

Lukiškių TI-K nurodė, kad vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir buvo suteikiama galimybė asmenims vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. To neneigė ir pareiškėjas, tačiau tvirtino, kad vieno karto per savaitę yra mažai. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (iki 2015-11-01) 68 punktas ir ją pakeitusios HN 134:2015 44 punktas analogiškai numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Įvertinus paminėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, suteikdamas galimybę pareiškėjui dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, teisės aktų nuostatų pažeidimo nepadarė. Ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu gali būti įvertinti kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 str. pažeidimą (žr. Lietuvos administracinio teismo 2016-10-07 nutartį byloje Nr. A-1456-602/2016) konstatavus ypač prastas kalinimo sąlygas, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kad būtų kreipęsis į administraciją dėl naudojimosi dušu dažnumo pakeitimo įvertinant individualią jo situaciją (žr. Lietuvos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartį byloje Nr. A-4468-520/2018).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad pagal HN 76:2010 2 punktą veikiančioms laisvės atėmimo vietoms 30.6 punkto reikalavimas prie sporto salės įrengti persirengimo kambarį, dušą, tualetą, patalpą valymo priemonėms, negali būti taikomas, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Galiojančioje higienos normoje nėra numatyta tokio reikalavimo. Kita vertus, nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė (buvo trukdžių) nusiprausti po sporto kameroje, o nustatyta tvarka, vėliau, pasinaudoti ir dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-556/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).

Dėl naudojimosi kirpyklos paslaugomis dažnumo

Pareiškėjas nurodo, kad buvo leidžiama tik kartą per mėnesį pasinaudoti kirpyklos paslaugomis, nors suimtieji turėjo galimybę 2 kartus per mėnesį naudotis kirpyklos paslaugomis. Atsakovas nurodo, kad skunde minimi teiginiai neatitinka tikrovės, nes Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte numatyta galimybė suimtiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Pareiškėjo buvimo laikotarpiu reikalavimų buvo laikomasi. Pažymėtina, kad pareiškėjas buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo nuteistasis, o ne suimtasis. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per mėnesį nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimo matyti, kad visgi vadovaujantis Lukiškių TI-K 2016-09-30 įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjimo suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuteistiesiems suteikiama galimybė kartą per mėnesį pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, o suimtiesiems – ne rečiau kaip du kartus. Pareiškėjas nekonkretizavo dažnesnio nei kartą per mėnesį poreikio naudotis kirpėjo paslaugomis, nepasitvirtino, kad jis būtų kreipęsis į kalėjimo administraciją dėl dažnesnio kirpyklos paslaugų poreikio ir jam būtų nepagrįstai atsakyta ir dažnesnio kirpimo paslaugų nesuteikimas (negavimas) būtų sukėlęs konkrečius išgyvenimus (neturtinę žalą). Dėl to nėra teisinio pagrindo vien dėl to, kad reguliavimas numato skirtingą suimtųjų ir nuteistųjų aprūpinimo kirpyklos paslaugomis dažnumą, pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą, nenustačius faktinio dažnesnio kirpyklos paslaugų pareiškėjui poreikio, nes pareiškėjo teises gali pažeisti ne pats reglamentavimas, o galimybės pasinaudoti konkrečia paslauga teisės apribojimas, teisės nesuteikimas. 

Dėl naktinio apšvietimo

Pareiškėjas skunde teigia, kad nakties metu buvo visada deganti šviesa, dėl kurios neišsimiegodavo. Pranešime dėl V. A. skundo (b. l. 52) nurodyta, kad naktinis apšvietimas reikalingas kamerose laikomų asmenų elgesio kontrolei užtikrinti, savižudybių prevencijai, asmenų saugumui užtikrinti, užtikrinti galimybę pareigūnams stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės ar savęs žalojimo atveju, t. y. poreikis naktinio apšvietimo būtinas kalinimo įstaigoje ir pateisinamas nurodytais tikslais. Higienos normos HN 76:2010 numato, kad naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė nei 20 lx (23 p.). Galiojanti HN 134:2015 numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė nei 200 lx (14 p.). Iš atsakovo pateikto 2015m. kovo 24 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto matyti, kad patikrinimo metu išmatuota dirbtinė apšvieta akte nurodytose kamerose atitiko higienos normų reikalavimus (b. l. 82-86). Byloje nėra duomenų, kad naktinis apšvietimas neatitinka teisės aktų reikalavimų (neteisėti veiksmai). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad naktinis apšvietimas pareiškėjui būtų sukėlęs sveikatos sutrikimus (žala). Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo ginčo laikotarpiu dėl būtent šios kalinimo sąlygos atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

Dėl apribojimo naudotis elektra nakties metu 

Nurodo, kad kalėjime buvo nustatyti apribojimai naudotis elektra: darbo dienomis nuo 22:00 iki 6:00, o savaitgaliais nuo 23:00 iki 7:00. Nakties metu esant reikalui arba poreikiui atsigerti arbatos galimybės nėra. Pabrėžia, kad už elektrą mokėjo pats, todėl elektros srovei ribojimų jokių net negalėjo būti. Atsakovas nurodo, kad elektros energijos tiekimo į elektros lizdus atjungimas yra priemonė palaikyti kalėjime režimo reikalavimus, kad suimtieji ir nuteistieji elektros prietaisais naudotųsi tik laisvalaikio metu, išskyrus miegui skirtą laiką, netrikdant kitų kalinčių asmenų. Pažymima, kad išskirtiniais atvejais (pvz., sporto varžybų metu) administracija priima atskirą sprendimą pratęsti elektros tiekimą į elektros lizdus laiką. Elektros energijos tiekimo apribojimai nustatyti. Pažymėtina, kad kalėjimų departamento direktorius 2016 m. balandžio 5 d. priėmė įsakymą Nr. V-125 Dėl elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimo laisvės atėmimo įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo, kurio 27 punkte numatyta, kad elektros prietaisais naudojamasis laisvalaikio, išskyrus nepertraukiamą miegą, metu. Iki šio įsakymo priėmimo elektros prietaisų naudojimo tvarką nustatė įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 96 str.). Pareiškėjas nekonkretizavo, kokią žalą patyrė neturėjęs galimybę nakties metu atsigerti arbatos, todėl įvertinus būtinybę įkalinimo įstaigoje palaikyti dienotvarkę ir režimą, nėra pagrindo konstatuoti kalinimo sąlygų pažeidimą pareiškėjo atžvilgiu. Tai, kad pareiškėjas mokėjo už sunaudotą elektros energiją neduoda pagrindo tikėtis individualizuotų kalinimo sąlygų ir nesilaikyti įkalinimo įstaigos vidaus tvarkos bei nustatytos dienotvarkės ir režimo.

Dėl galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku neužtikrinimo

Pareiškėjas skundžiasi, kad kamerose jam nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema ir jam nebuvo užtikrinta galimybė iškviesti pareigūną. Byloje pateikti duomenys, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, ir skunde nepateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme ar pavojingomis aplinkybėmis, kurių būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, be to, pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Teismas pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertintina kaip deklaratyvius, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti. 

Dėl kratų (apžiūrų) nefilmavimo

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad per daugiau nei penkerius metus kol buvo laikomas Lukiškių TI-K nė karto atliekamos kratos nebuvo filmuojamos. Be to, mano, kad kratos turi būti atliekamos pagal baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, surašant protokolą, nufotografuojant, nufilmuojant, aprašant, supakuojant, užantspauduojant kratų metu paimtus daiktus. Mano, kad krata kameroje yra teisės į privatų gyvenimą ir būstą pažeidimas. Pažymėtina, kad BVK 112 straipsnyje numatyta, kad nuteistiesiems daroma krata, asmens kratą atlieka tos pačios lyties pareigūnais. Tai reikalinga įstaigų vidaus tvarkai palaikyti, reguliuoti draudžiamų turėti, laikyti daiktų patekimą į įstaigą, palaikyti režimą įstaigoje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos kratų atlikimo instrukcijos 156 punkte numatyta, kad dalinė krata atliekama panaudojant technines priemones, apčiupinėjant drabužius ir apžiūrint asmeninius daiktus, neišrengiant suimtojo arba nuteistojo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone šioje nuostatoje leidžiamas techninių priemonių naudojamas kratai atlikti, o ne kratos eigai fiksuoti. Techninės priemonės, naudojamos dalinei kratai atlikti, yra skirtos tam, kad būtų galima patikrinti, ar nuteistojo drabužiuose bei avalynėje neslepiama daiktų, neįtrauktų į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus. Nuteistojo filmavimas dalinės kratos metu nėra minėtos instrukcijos 156 punkte nustatytas techninių priemonių naudojimas (žr. 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-996-442/2018). Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. V-262 patvirtintoje Įeinančių į laisvės atėmimo vietų įstaigas (išeinančių iš jų) asmenų apžiūros ir jų daiktų patikrinimo tvarkoje taip pat numatyta asmens apžiūra naudojant technines priemones. Ginčui aktualiu laikotarpiu 20 punkte buvo numatyta, kad gali būti naudojamos vaizdo fiksavimo priemonės, tačiau tai nereiškia, kad jų nenaudojimas yra laikytinas pažeidimu. Galiojančioje redakcijoje numatyta, kad vaizdo fiksavimo priemonės gali būti naudojamos raštu sutikus asmeniui, tuo atveju surašomas protokolas. Tai paliktina kiekvienai įstaigai spręsti vidaus tvarkoje, įvertinus turimas technines priemones ir galimybes. Be to, teismas pareiškėjo teiginius vertintina kaip deklaratyvius (pareiškėjas aiškiai nenurodo, ar jam buvo atlikta krata, kada buvo atliktos jo kratos ir kada buvo minėti pažeidimai ir kt.), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti dėl to, kad atliekama krata nebuvo filmuojama. Seimo kontrolierių rekomendacijos atlikus tyrimą kitoje kalinimo institucijoje nėra pagrindas konstatuoti kalinimo sąlygų pažeidimą konkretaus pareiškėjo atžvilgiu šioje byloje, kai tiriamos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K.

Dėl maitinimo

Pareiškėjas teigia, kad kalinimo ginčo laikotarpiu metu maistas buvo prastos kokybės, skiedžiamas vandeniu su riebalais. Nurodo, kad nebuvo išduodami vaisiai. Teigia, kad laisvėje nušalo rankas, kojas bei veidą, gydytojai rekomendavo vartoti daugiau vaisių, todėl, jo manymu, jis turėtų gauti vaisių. Nurodo, kad buvo nedirbantis. Nenurodo, kad būtų vegetaras.

Pagal BVK 173 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, ir kiek įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, - pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu nuteistieji aprūpinami nemokamai. Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintose Fiziologinės mitybos normose asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2 298 kcal. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimus. Skunde pareiškėjas nedetalizavo, kokie galimai netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami ir kokių maisto produktų jam trūko. Taip pat nepasitvirtino, kad pareiškėjas būtų dėl netinkamos maisto kokybės ir/ar kiekio kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoją. Nėra duomenų ir pats pareiškėjas nenurodė, kad jam būtų buvęs nustatytas specialaus pagal gydytojų išvadas maitinimas. Skunde pateikiama niekuo nepagrįsta pareiškėjo nuomonė apie tinkamo maitinimo ginčo laikotarpiu neužtikrinimą, vaisių jam nepriskyrimą. Pareiškėjo teiginiai, kad Lukiškių TI-K skiedžia maistą vandeniu ar riebalais nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, neturintys teisinės reikšmės sprendžiant dėl galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Taigi pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kuo grindžia savo teiginius apie maisto skiedimą ir t.t. 2015 metais. 

Atsakovas konkrečiai nurodė maitinimo tvarką ir maisto patikrinimo prieš išdavimą kaliniams tvarką. Remiantis Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimu (b. l. 54–55) nustatyta, kad Lukiškių TI-K esantiems asmenims tiekiamas maistas yra subalansuotas ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Išduoti pagamintą maistą leidžia Lukiškių TI-K direktoriaus budintis padėjėjas, vadovaudamasis Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Be sveikatos priežiūros darbuotojo juslinio patikrinimo ir įkalinimo įstaigos direktoriaus budinčio padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama, taigi, visas pagamintas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartoti. Termiškai apdorotas maistas yra laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose, todėl suimtiesiems ir nuteistiesiems jis yra išduodamas šiltas. Ginčo laikotarpiu maitinimo organizavimas Lukiškių TI-K vyko maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų direktoriaus 2014-01-17 įsakymu Nr. 1-7. Nurodo, kad ginčo laikotarpiu valgiaraščius, patvirtintus kalėjimų departamento direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Jie galiojo nuo 2014-07-01 iki 2018-01-01. Valgiaraščiuose ginčo laikotarpiu buvo įtraukti džiovinti vaisiai 10g per dieną. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 98-4385; 2006, Nr. 47-1683) 1.2 punktu nustatytas skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekį vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietoje, t. y. nustatytos valgomų produktų dalys, neto svoris (g) ne mažesnis kaip: <...> vaisiai – 9 g. Vadovaujantis skiriamų maisto produktų vidutiniu paros kiekiu sudaromas 31 dienos valgiaraštis nedirbantiems vyrams ir maitinama pagal valgiaraštį.

Įvertinus aukščiau išdėstytą reglamentavimą, darytina išvada, kad nepasitvirtino pareiškėjo teiginiai apie kilokalorijų kiekio nebuvimą maisto racione ar vaisių nebuvimo valgiaraščiuose, arba specialaus pagal gydytojų išvadas maitinimosi pareiškėjui neužtikrinimo. Pažymėtina, kad įpareigojimų nustatyti maisto davinio energetinę vertę pagal pareiškėjo fiziologinius poreikius, ūgį minėti teisės aktai nenustato. Pareiškėjas nenurodė faktinių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė būtų buvusi deficitinė, t. y. mažesnė nei 2 298 kcal per parą. Nekonkretizavus šių aplinkybių, negalima konstatuoti, kad Lukiškių TI-K neužtikrino, jog būtų laikomasi nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų. Taip pat pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad jis praeityje nušalo galūnes ir jam pateiktos konkrečios gydytojų rekomendacijos (kurios būtų atskleistos ir kalinimo įstaigos sveikatos priežiūros specialistams, kurie turėtų galimybę pateikti savo išvadas) būtent dėl to taikyti pareiškėjui specialią dietą. Skunde nurodomos kaip „pažyma Nr. 56-225“, jei tokia apskritai egzistuoja, nėra aiškus išdavimo laikas, išdavusi ją gydymo įstaiga ar gydytojas. Atsakovas nenurodė žinojęs apie tokią pažymą ar gydytojų rekomendacijas. Dėl to darytina išvada, kad nepasitvirtino skundo argumentai dėl netinkamo pareiškėjo maitinimo ginčo laikotarpiu.

Dėl užsiėmimų kaliniams

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems taikomos pagrindinės užimtumo formos yra šios: socialinis ir teisinis švietimas, suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, kultūros, sporto ir kiti renginiai. Taip pat Lukiškių TI-K vykdomos socialinės reabilitacijos programos – priemonės: Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų ŽIV/ AIDS ir narkomanijos prevencijos priemonių aprašas, suimtųjų ir nuteistųjų pozityvaus užimtumo priemonės, savižudybių ir savęs žalojimo laisvės atėmimo vietų įstaigose prevencijos tvarkos aprašas, kriminalinės subkultūros apraiškų laisvės atėmimo vietose prevencijos programa. Teigė, jog pareiškėjas, išreiškęs norą, turėjo galimybę lankytis fizinės reabilitacijos kambaryje, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose sporto ir kultūriniuose renginiuose bei konkursuose. Socialinis darbas ir užimtumas vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Nurodė, jog Lukiškių TI-K lankosi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl pareiškėjas turėjo galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Taip pat nurodė, kad socialinis darbas ir užimtumas vykdomas tiek kamerose, tiek už kamerų ribų. Suimtieji ir nuteistieji turi galimybę sportuoti pasivaikščiojimo kiemeliuose. Teigė, kad į kameras yra duodami šachmatų, domino ir kiti žaidimai. Pažymėjo, kad norint dalyvauti socialinės reabilitacijos programose-priemonėse, suimtasis ar nuteistasis turi išreikšti norą (b. l. 28–29). Pareiškėjas skunde pats nurodo, kad kartą į savaitę sportavo, buvo socialinės reabilitacijos poilsio ir narkomanijos prevencijos kambaryje, bei šachmatų būrelyje ir kompiuterinio raštingumo pamokas. Taip pat lankė anglų kalbos kursus (b. l. 2). Taigi pareiškėjo teiginiai, kad su juo nebuvo vykdoma jokių socialinių ar psichologinių užsiėmimų atmestini, kaip neįrodyti. Pareiškėjas skunde teigia, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, kad jam pagal gydytojų rekomendacijas būtų suteikta teisė dažniau sportuoti. Teismas šiuos pareiškėjo teiginius vertintina kaip nepasitvirtinusius ir deklaratyvius (pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis dėl daugiau užsiėmimų suteikimo, kad praeityje nušalo galūnes ir dėl to gydytojai jam rekomendavo dažniau sportuoti, taip pat nepateikia duomenų ar Lukiškių TI-K su šiomis gydytojų rekomendacijomis susipažino, kuri gydymo įstaiga išrašė šią pažymą, kada ji išrašyta ir kt.), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti dėl daugiau papildomų užsiėmimų neužtikrinimo. Pažymėtina, kad kiekvienoje kalinimo įstaigoje yra psichologinė tarnyba, kurios viena iš veiklos krypčių yra ir psichologinės pagalbos nuteistiesiems teikimas, individuali ir grupinė terapija ir t.t., kurios paslaugomis pareiškėjas turėjo ir turi galimybę pasinaudoti esant poreikiui (BVK 138 str.).

Dėl sporto salės naudojimosi trukmės

Pareiškėjas nurodo, kad jam leista naudotis vieną kartą per savaitę sporto sale (būtent dušo dieną), nors jam buvo būtinas sportinis aktyvumas bent 3 kartus per savaitę. Kalėjimo administracija atsisakė tenkinti tokį pareiškėjo prašymą. Pirmiausia pareiškėjo nurodymas apie sportinio aktyvumą jam individualiai padidinimą nepagrįstas gydytojų išvadomis. Pats pareiškėjas patvirtina, kad turėjo galimybę sportuoti tiek, kiek priklauso pagal kalinimo įstaigos dienotvarkę. Be to, pažymėtina, kad prie sportinio aktyvumo gali būti priskirtinas ir pasivaikščiojimas kiemeliuose nustatyta tvarka, dalyvavimas atsakovo aukščiau nurodytose veiklose, užsiėmimuose, konkursuose kalinimo įstaigoje. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų kalinimo įstaigos veiksmų ginčo laikotarpiu šiuo aspektu. Tam, kad konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjas turėjo nurodyti ir įrodyti, kad kalinimo įstaigos administracija nesuteikė teisės aktuose nustatytos teisės, trukdė pasinaudoti šia teise, apsunkino pasinaudojimą ja ir pan. Pats pareiškėjas patvirtino, kad buvo leidžiama naudotis sporto sale dienotvarkėje nustatytu dažnumu kaip ir visiems kaliniams, o sportinį, ar apskritai, aktyvumą galima, kaip jau minėta, palaikyti ir dalyvavimo kitose veiklose, kurių buvimas aptariamoje kalinimo įstaigoje yra užtikrinamas, pagalba. Pareiškėjas patvirtino, kad dalyvauja kitose veiklose ir nenurodė, kokią konkrečią žalą galėjo patirti dėl dažnesnio naudojimosi sporto sale neužtikrinimo, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo būtent šiuo aspektu taip pat atmestinas.

Dėl pasivaikščiojimų kiemelio įrengimo, priežiūros, pasivaikščiojimų organizavimo ir trukmės 

Pareiškėjas reiškė nusiskundimą, kad į pasivaikščiojimų kiemelį buvo išvedamas tik kartą per dieną ir tik vienai valandai, be to pasivaikščiojimų kiemelis labai mažas, jame vienu metu vaikščiojo daug žmonių, buvo sunku judėti. Pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. BVK 85 straipsnio nuostatos, galiojusios ginčo laikotarpiu, t. y. 2015 m. birželio 23 d. redakcija įsigaliojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., reglamentuojančios paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas 1 dalies 4 punkte numatyta teisė gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos. Taigi, pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščioti į lauką buvo išvedamas ne mažiau 1 valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų nevykdant įstatymuose nustatytų pareigų nenustatyta.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių naudojimo tvarkos ir dydžio pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema (22 p.). Taip pat Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 1 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, o 18.4 punktas numato, jog teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Tačiau nei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016, 2016 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2016). Tai, kad pareiškėjas remiasi nurodytomis tarptautinių organizacijų rekomendacijomis ar savo nepatvirtintais paskaičiavimais, neduoda pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus šiuo aspektu. Pažymėtina, kad pareiškėjas pats nurodo, kad turėjo galimybę kasdien judėti ne tik pasivaikščiojimo kiemeliuose, tačiau ir vykdamas į užsiėmimus, sportuodamas.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad pasivaikščiojimų kiemeliai buvo purvini, danga nėra lygi, pastoviai po lietaus būna balos, arba vandens Lukiškių TI-K pateikė sveikatos centro patikrinimo aktus artimus ir aktualius ginčo laikotarpiui. 2015 m. spalio 15 d. patikrinimo akte konstatuota, kad I-ame korpuse esantys pasivaikščiojimo kiemeliai buvo vizualiai tvarkingi, tai atitiko HN 76:2010 18.4 papunkčio reikalavimą, kur nurodyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi.

Dėl socialinių ryšių palaikymo, pasimatymų 

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 22 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu pareiškėjas nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 d. (plėšimas įsibraunant į patalpą arba panaudojant nešaunamąjį ginklą ar žaloti pritaikytą daiktą), 178 straipsnio 2 d. 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus (nužudymas kankinant ar itin žiauriai ir dėl savanaudiškų paskatų), 302 straipsnio 1 dalį 17 metų laisvės atėmimo bausme, 5 metų atliekant bausmę kalėjime, o likusią dalį – pataisos namuose. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas paprastosios grupės sąlygomis. Taigi, pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina tik iš to laikotarpio, kai jo statusas buvo nuteistasis. Duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus suteikti ilgalaikius pasimatymus, byloje nėra. Taip pat pareiškėjas aiškiai nekonkretizavo, kad teikė tokius prašymus, kad jis turi sutuoktinę ar sugyventinę, nenurodė ir nepateikė jokių giminystės ryšį patvirtinančių įrodymų (gimimo, santuokos liudijimai, kt.), netgi nenurodė konkrečių asmenų, su kuriais neturėjo galimybės pasimatyti, bendrauti ar su kuriais nutrūko ar buvo apsunkinti socialiai ryšiai.

BVK 85 straipsnio 1 dalies  2 ir 5 punktai nuostatos, numato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, t. y. paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę: per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą; gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda; vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Toks pasimatymas vyksta uždarose, specialiai įrengtose patalpose. Ši tvarka detalizuota Giminaičių ir kitų asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo bei elgesio pasimatymo metu tvarkos apraše, patvirtintame Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-89. Dėl giminaičių ir kitų asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo bei elgesio pasimatymo metu tvarkos aprašo patvirtinimo“ (galiojęs iki 2016 m. balandžio 28 d.). Taigi, pagal BVK 85 straipsnį apskritai pareiškėjui atliekant bausmės dalį kalėjimo sąlygomis nėra numatyta teisė turėti ilgalaikius pasimatymus (kaip nuteistajam). Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punkto redakciją, galiojusią iki 2016 m. balandžio 1 d., pareiškėjas turėjo teisę gauti vieną trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius. Skunde nedetalizuota, kaip (su)trukdė socialinius ryšius palaikyti įstatymo garantuojami trumpalaikiai pasimatymai ir kodėl būtent tik ilgalaikių pasimatymų suteikimas būtų užtikrinęs socialinių ryšių aptariamu dviejų mėnesių laikotarpiu palaikymą su nekonkretizuotais asmenimis. Pažymėtina, kad trumpalaikiai pasimatymai vyksta pataisos įstaigos atstovo akivaizdoje, tačiau pokalbio nesiklausoma. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2018 m. kovo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-27-415/2018) yra pripažinęs ir tai, jog BVK nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose (paprastojoje grupėje), nenumato teisės gauti ilgalaikius pasimatymus (BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtinta tik teisė į trumpalaikius pasimatymus), tad šiuo aspektu būtų tiesiogiai taikytina Konvencija (žr., pvz., EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-624/2018 ir kt.). Tai reiškia, kad, vadovaujantis EŽTT sprendimu byloje Varnas prieš Lietuvą, kuriame, kaip minėta, praktika suformuota iš esmės bylose, kuriose asmenys yra suimtieji, o ne nuteistieji, net ir kalėjime laikomiems nuteistiesiems ilgalaikiai pasimatymai turėtų būti suteikiami.

Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuteistųjų teisės į pasimatymą realizavimą kaip ir suimtųjų atveju visgi sieja su asmens, kurio laisvė suvaržyta, valios išraiška tokį pasimatymą gauti. Nenustatęs, kad kalinamas asmuo savo valią dėl pasimatymo išreiškė prašymu kalinimo įstaigos administracijai, teismas negali konstatuoti pažeidimo teisių, kurių kalinamasis nebandė realizuoti prieš kreipdamasis teisminės gynybos į teismą, taigi ir neteisėtų kalinimo įstaigos veiksmų ar neveikimo (žr., pvz., 2017 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-87-438/2017, 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-27-415/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018). Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų, kaip pažeidžiančių jo šeiminius santykius, atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo atveju, atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir pareiškėjo teisių nepažeidė pačiam asmeniui neišreiškus valios pasinaudoti tokia teise.

Be to, akcentuotina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. Balandžio 16 d. sprendime Nr. KT7-S3/2018, spręsdamas klausimą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo ištirti būtent BVK 94 straipsnio nuostatų, nesuteikiančių teisės į ilgalaikį pasimatymą ne tik su sutuoktiniu ar sugyventiniu, tačiau ir su kitais artimaisiais giminaičiais (konkrečiai – vaikais), atitiktį Konstitucijai priimtinumo, pažymėjo, kad iš teismo pateikiamų argumentų nėra aišku, kodėl iš Konstitucijos nuostatų valstybei turėtų kilti pareiga užtikrinti laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų teises į privatų ir šeimos gyvenimą ne kitais būdais, o būtent leidžiant ilgalaikius pasimatymus ne tik su BVK 94 straipsnio 3 dalyje nurodytais asmenimis, bet ir su kitais šeimos nariais, taip pat su vaikais. Konstitucinio Teismo vertinimu, be ilgalaikių pasimatymų, Bausmių vykdymo kodekse (73, 74, 75 ir kituose straipsniuose) yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos: trumpalaikiai pasimatymai, pokalbiai telefonu, teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat teisė gauti smulkiųjų paketų. Taigi Konstitucinis Teismas sprendė, jog pagal Konstituciją reguliuojant šeimos santykius turi būti atsižvelgiama į reguliuojamų santykių specifiką, ir nepateikta teisinių argumentų, kad, BVK 94 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. redakcija) 3 dalyje nenustačius nuteistųjų teisės į ilgalaikius pasimatymus su kitais joje nenurodytais asmenimis, be kita ko, su vaikais, tačiau kitose šio kodekso nuostatose nustačius kitas minėtas nuteistųjų bendravimo su šeimos nariais formas, yra pažeidžiama nuteistųjų teisė palaikyti šeimos ryšius esmė arba neproporcingai varžomas nuteistųjų privatus ir šeimos gyvenimas. Taigi, Konstitucinio Teismo nuomone, nuteistųjų socialiniams ryšiams su kitais artimais giminaičiais (ne sutuoktiniu ar sugyventiniu) palaikyti BVK yra numatyta kitų priemonių (ne ilgalaikių pasimatymų), dėl ko tokių asmenų teisė į privatų ir šeimos gyvenimo gerbimą nėra pažeidžiama. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo naujausioje praktikoje (2018 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-830 662/2018).

Konstatuotina, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė kitu būdu bendrauti su šeima, t. y. jis  turėjo teisę siųsti ir gauti neribotą skaičių laiškų ir du kartus per savaitę paskambinti telefonu (b. l. 127–128). Pareiškėjas šių aplinkybių ir neginčijo. Be to, už gerą elgesį pareiškėjas turėjo galimybę būti paskatintas papildomais trumpalaikiais pasimatymais, skambučiu telefonu (BVK 140 str.). Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje aptariamas dviejų mėnesių kalinimo laikotarpis, o skunde nedetalizuota, kuo šis laikotarpis buvo toks reikšmingas, kad per jį negavus ilgalaikio pasimatymo galėjo nutrūkti susiformavę socialiniai ryšiai, nors buvo suteikiama galimybė socialinius ryšius palaikyti kitomis bendravimo formomis.

Dėl vaizdo skambučių

Nurodo, kad dauguma artimųjų gyvena užsienyje, todėl pageidavo naudotis „Skype‘ programa bendraudamas su artimaisiais užsienyje. Atsakovas nurodė, kad kaliniams leidžiama skambinti telefonu, jei tuo metu jie yra mokūs arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl teisės skambinti telefonu, pasinaudojant internetine telefonija, pataisos namuose apribojimo, pažymėjo, jog teisė skambinti internetinės telefonijos būdu, nustatyta BVK 102 straipsnyje, nėra savarankiška nauja teisė, o tik vienas iš teisės skambinti ir kalbėti telefonu realizavimo būdų. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 124 punkto lingvistinė ir loginė analizė leidžia spręsti, kad galimybė kalbėti internetine telefonija yra alternatyvi komunikacijos priemonė, t. y. ji yra prilyginama telefoniniams skambučiams. Kitaip tariant, pataisos įstaigos privalo užtikrinti nuteistiesiems sąlygas skambinti telefonu, o esant galimybėms ir internetine telefonija. Internetinės telefonijos būdas įtvirtintas ne įstatyme, bet įsakymu patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Aukštesnės teisinės galios teisės aktas – BVK, neįtvirtina savarankiškos nuteistųjų teisės skambinti internetinės telefonijos būdu. Todėl toks nuteistojo bendravimo su kitais asmenimis būdas laikytinas alternatyva skambinimui ir kalbėjimui telefonu, kuris gali būti įgyvendinamas atsižvelgiant į pataisos įstaigoje esančias technines galimybes (žr. 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1066-525/2018, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1581-756/2018). Skunde pareiškėjas nekonkretizavo asmenų, su kuriais bendrautų būtent šia alternatyvia komunikacijos priemone, nenurodė, kad buvo negalima bendrauti su jais telefonu, nedetalizavo giminystės ryšio su asmenimis ir apskritai nepasitvirtino, kad būtų kreipęsis į administraciją dėl tokios komunikavimo priemonės panaudojimo būtinumo. Atsakovas papildomai pažymėjo, kad vidaus tvarkos taisyklėse nėra numatyta, kad nuteistieji galėtų naudotis mobiliuoju ryšiu, interneto prieiga. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu bibliotekoje yra sukurta viena kompiuterizuota darbo vieta su riboto interneto prieiga, skirta pagerinti nuteistųjų galimybes susipažinti su galiojančiais teisės aktais, valstybės institucijų darbu ir kompetencija, praplėsti akiratį, kuria gali pasinaudoti visi nuteistieji, išskyrus patalpintus į drausmės izoliatorių.

Dėl pareigūnų patikrinimo

Pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi su prašymais į kalėjimo administraciją ir Kalėjimų Departamentą, kad būtų patikrinti su juo dirbantys pareigūnai. Atsakymą gavo, kad jie yra patikrinti, bet jam nebuvo pateikta jokių įrodymų dėl pareigūnų patikrinimo. Iki 2019 m. sausio 1 d. galiojęs ginčo laikotarpiui aktualus Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas, patvirtintas 2000 m., balandžio 18 d. Įstatymu Nr. VIII-1631 (įsigaliojęs nuo 2000-09-01) nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų, pataisos pareigūnų teisinę padėtį, specialias priėmimo į valstybės tarnybą, tarnybos atlikimo, atsakomybės ir kitas su tarnybos ypatumais susijusias sąlygas. Statute apibrėžiami reikalavimai, įskaitant ir sveikatos reikalavimus, pretenduojantiems į šią tarnybą, tarnybinės veiklos vertinimas, numatytos veiklos garantijos, kt. Taip pat su kaliniais dirbantiems pareigūnams taikomi etikos reikalavimai, kurie patvirtinti departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79. Pažymėtina, kad neteisėti kalinimo įstaigos (pareigūno) veiksmai gali būti konstatuojami tik tuomet, kai kalinimo įstaigos administracija ar pareigūnas nevykdo teisės aktuose jai nustatytos pareigos ar vykdo ją netinkamai kalinio (-ių) atžvilgiu, kas reiškia, kad kalinys turi tam tikrą teisę, kurią privalėtų įgyvendinti kalėjimo administracija, tačiau pastaroji neįgyvendina kalinio teisės ar įgyvendina ją netinkamai. Tokių aplinkybių nenustatyta, o pareiškėjas jų nenurodė ir neįrodė. Dėl informacijos apie konkrečius pareiškėją prižiūrėjusius pareigūnus pateikimo pažymėtina, kad kaliniai neturi teisės, o kalėjimo administracija neprivalo, teikti jiems duomenų iš prižiūrėtojų asmens bylų. Kalinimo įstaigų darbuotojai turi teisę į savo asmens duomenų, esančių asmens ar tarnybos bylose, apsaugą. Nuteistųjų teisės apibrėžtos BVK 11 str. Nuteistojo teisė gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas neapima informacijos apie konkrečius pareigūnus, jų sveikatą gavimo. Pats pareiškėjas patvirtino, kad atsakymą į paklausimą gavo. Dėl to šiuo faktiniu pagrindu tenkinti reikalavimo dėl žalos atlyginimo taip pat nėra teisinio pagrindo.

Dėl kalinimo įstaigos parduotuvės

Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 86–88 punktai, 90 punktas, Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 1-133 patvirtinto Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų įsigijimo tvarkos aprašo 11, 13–14 punktai, 2009 m. liepos 9 d. Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomas būtiniausių reikmenų asortimentas bei Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisyklių Nr. V-172 3 punktas, 5–9 punktai nustato laisvės atėmimo vietos įstaigų direktoriams pareigą užtikrinti, kad šiose įstaigose laikomi asmenys ne rečiau kaip kartą per savaitę galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų bei prižiūrėti šios asmenų teisės įgyvendinimo sąlygas, t. y. kad laisvės atėmimo vietos įstaigoje laikomiems asmenims siūlomas prekių asortimentas atitiktų teisės aktuose nustatytą privalomą maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentą bei kad šių prekių kaina būtų ne didesnė negu jų kaina parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši ir kurios veikia toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo vietos įstaiga, o nustačius neatitikimus imtis teisės aktuose nustatytų poveikio priemonių (raštiškas parduotuvės savininko įspėjimas, netesybų taikymas, nuomos sutarties nutraukimas). Pažymėtina, kad privalomo maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimento užtikrinimas nereiškia laisvės atėmimo vietos įstaigos direktoriaus pareigos garantuoti, kad parduotuvėje nuolat būtų visi parduotuvės kainoraštyje nurodyti produktai ar kažkokie individualiai kalinių pageidaujami produktai (prekės). Maisto produktų asortimente bei būtiniausių reikmenų asortimente nėra nurodytos konkrečios atitinkamų gamintojų prekės. To daryti dėl galimų pasirinkimų įvairovės nėra nei poreikio, nei galimybės, todėl prekių asortimentuose yra apibrėžtos tik tam tikros maisto produktų bei būtiniausių reikmenų prekių grupės. Tuo tarpu atskirų šių prekių grupių gaminių pasiūlą formuoja parduotuvės savininkas, o laisvės atėmimo vietos įstaigoje laikomi asmenys jiems siūlomas įsigyti prekes gali pasirinkti pagal kainos ir (ar) kitus jų poreikius atitinkančius kriterijus. Atitinkamai nesant konkrečios asmens užakytos prekės, ji gali būti pakeičiama kita tos prekių grupės preke, jeigu užsakymą pateikęs asmuo su tuo sutinka, arba asmuo gali pasinaudoti teise norimas prekes įsigyti kito apsipirkimo metu. Byloje taip pat pateikta pareiškėjo prašymų pirkti būtiniausias prekes suvestinė (b.l. 45-50), kas patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas aktyviai naudojosi apsipirkimo teise. Skunde nedetalizuota, kuo 2015 metais buvusi apsipirkimo tvarka būtų pažeidusi pareiškėjo teises įsigyti būtiniausių produktų ar prekių, o aptariamos situacijos vertintinos kaip hipotetinės, neaiškios ir nedetalizuotos tiek, kad galima būtų jas teisiškai įvertinti. Teismo vertinimu Lukiškių TI-K laikėsi teisės aktuose nustatytos pareigos užtikrinti, jog Lukiškių TI-K laikomi asmenys ne rečiau kaip kartą per savaitę galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Aplinkybė, kad tam tikrais atvejais pareiškėjas negalėjo įsigyti konkrečios kainoraščio prekių grupėje nurodytos prekės, pati savaime nereiškia, jog pareiškėjo teisė apsipirkti buvo pažeista, kadangi, kaip skunde nurodo pats pareiškėjas, tokiais atvejais nesama prekė būdavo pakeičiama kita tos prekių grupės preke, kurios pareiškėjas galėjo ir atsisakyti bei už ją nemokėti ir norimą prekę įsigyti kitos savaitės apsipirkimo metu. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti teise ne rečiau kaip kartą per savaitę Lukiškių TI-K parduotuvėje įsigyti prekių, nustatytų Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtintame privalomame prekių asortimente, jis nebuvo verčiamas įsigyti nepageidaujamų ir jo netenkinančių prekių. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Lukiškių TI-K parduotuvėje parduodamų prekių kaina yra per didelė, be to, dažnai Lukiškių TI-K parduotuvėje apskritai nebūdavo tam tikrų rūšių prekių, nurodo, jog teisės aktais Lukiškių TI-K yra nustatyta pareiga ne tik užtikrinti, kad suimtieji galėtų įgyvendinti teisę apsipirkti, bet ir prižiūrėti šios teisės įgyvendinimo sąlygas, įskaitant privalomai asortimente nurodytų prekių buvimo parduotuvėje bei šių prekių kainos kontrolę. Pranešime dėl V. A. skundo nurodyta, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1-53 yra sudaryta komisija, kuri atlieka kainų kontrolę, lygindama kainas UAB „Lobby Baltic“ parduotuvėje su netoliese esančių parduotuvių prekių kainomis. Jei yra pastebima, kad parduotuvėje prekės yra 10 proc. didesnė nei šalia įstaigos esančiose parduotuvėse kainų vidurkis, įmonei siunčiamas pranešimas ir kaina yra mažinama. Dėl to nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl žalos atlyginimo šiuo aspektu.

Daiktų perdavimas iš laisvės (kanceliarinės prekės)

Pažymėtina, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose esamus pinigus įsigyti neribotą kiekį rašomųjų reikmenų (BVK 93 str. 1 d.). Vien ta aplinkybė, kad nuteistieji turi kanceliarines priemones įsigyti kalinimo įstaigos parduotuvėje, neduoda pagrindo konstatuoti neteisėtų kalinimo įstaigos veiksmų, kadangi iš laisvės patenkančių daiktų patekimo į laisvės atėmimo vietą ribojimas pateikiamas kalėjimo režimo užtikrinimu, draudžiamų daiktų patekimo į įstaigą ir apyvartos tarp nuteistųjų draudimu, elgesio kontrole ir t.t. Be to, nuteistiesiems leidžiama per šešis mėnesius gauti vieną pašto ar perduodamą drabužių, patalynės, avalynės siuntinį. Pažymėtina, kad pagal; taisos namų vidaus tvarkos taisykles (83 p.) nuteistiesiems siuntiniu gali būti perduoti šie daiktai: drabužiai, avalynė, patalynė (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), informacijos laikmena, rankinis arba stalinis laikrodis, taksofono kortelė, spauda, vokai, pašto ženklai ir rašymo popierius. Tad neįrodyti administracijos neteisėti veiksmai šiuo aspektu, kurie sudarytų pagrindą priteisti pareiškėjui neturtinę žalą. Juolab, kad ir neturtinė žala skunde šiuo aspektu nedetalizuota.

Kitais papildomais nei aukščiau aptartais aspektais kalinimo sąlygos nėra tiek detaliai atskleistos, apibūdintos ir išskirtos, kad sudarytų atskirą ir savarankišką pagrindą spręsti dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, galimos žalos pareiškėjui padarymo.

Dėl neturtinės žalos nustatymo ir jos dydžio

Konstatavus tinkamų kalinimo sąlygų tam tikru aspektu (-asi) pažeidimą, svarstytina dėl neturtinės žalos buvimo ir jos dydžio pareiškėjui nustatymo. Kaip aukščiau nustatyta, pažeista pareiškėjo teisė į privatumą kalint bendrųjų higienos reikalavimų neatitinkančioje kameroje Nr. 79 dviems asmenims, įskaitant pareiškėją, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 14 d. iki gruodžio 14 d., t. y. 31 parą. Nustačius atsakovo veiksmų neteisėtumą, svarstytina dėl neturtinės žalos nustatymo ir dydžio įvertinimo, kadangi vien neteisėtų veiksmų pripažinimas šiuo atveju nebūtų pakankama satisfakcija.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala pasireiškė nepatogumais, pavojumi sveikatai, pažeidimu, garbės ir orumo pažeidimu, nedetalizuodamas šių aplinkybių. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia ne tik į teismo nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimų spektrą ir aspektus, bet ir į tai, kad nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Todėl, įvertinus tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgus į nustatytų pažeidimų mastą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 200 Eur neturtinei žalai atlyginti už nustatytus tinkamų kalinimo sąlygų pažeidimus nurodytais sprendime aspektais (sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrinant privatumo, higienos normų pažeidimai). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 25000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų masto nustatytų neteisėtų veiksmų kontekste.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

iš dalies patenkinti pareiškėjo V. A. skundą.

Priteisti pareiškėjui V. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200,00 EUR (du šimtus eurų 00 ct) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą dalį skundo atmesti dėl ieškinio senaties termino praleidimo, dėl to, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl dalies ginčo ir kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

  Teisėja                                                                                                               Jovita Einikienė