Civilinė byla Nr. e2A-73-555/2024

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01613-2023-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.8; 3.1.7.6; 3.3.1.18.1; 3.4.5.15.2

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 19 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-5535-1172/2023 pagal pareiškėjo K. A. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, Kauno rajono savivaldybės administracija.

Apeliacinės instancijos teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Pareiškėjas K. A. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini)

2.       Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 1993 m. gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini) 1993 m. pareiškėjas apsigyveno pas savo dėdę (mamos brolį) P. V., kuriam asmeninės nuosavybės teise priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini) Pareiškėjas su dėde bute gyveno nuo 1993 m., vedė bendrą ūkį, buvo jo šeimos narys. P. V. mirė (duomenys neskelbtini) pareiškėjas ir toliau liko gyventi bute, juo rūpinosi. Pareiškėjui buvo žinoma, kad dėde tvarkėsi buto privatizavimo dokumentus, mokėjo pinigus. Dokumentus, susijusius su privatizavimu, tvarkė kažkokia įmonė, tačiau jokių privatizavimo dokumentų neišlikę. Butas nėra registruotas kieno nors vardu. Po dėdės mirties pareiškėjas norėjo priimti jo palikimą, tačiau paaiškėjo, kad dokumentai nesutvarkyti, o butas neįregistruotas dėdės vardu. Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjas pripažintas P. V. šeimos nariu, kartu gyvenusiu iki pat jo mirties, vedusiu bendrą ūkį. Byloje atsakove dalyvavo Kauno rajono savivaldybė, kuri buvo įpareigota sudaryti su pareiškėju gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį. Tačiau pastaroji teismo sprendimo sąlyga nebuvo įvykdyta, nes butas Kauno rajono savivaldybei nepriklausė. Pareiškėjas 1999 m. vasario 6 d. deklaravo bute gyvenamąją vietą. Pareiškėjas butą išlaikė, gerino, atliko kapitalinį remontą, sudarydavo sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais, mokėdavo mokesčius ir nesulaukė jokių pretenzijų dėl buto valdymo. Namo administratorė UAB „Mano būstas Dainava“ kreipėsi į pareiškėją informuodama, kad butas nėra įregistruotas VĮ Registrų centre, paragino įregistruoti butą savo vardu. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam yra žinoma, jog jo dėdė kreipėsi į firmą, kad ši sutvarkytų buto privatizavimo dokumentus. Ką atliko jo dėdė ir firma, jis nežino. Dokumentų, kuriuos tvarkėsi dėdė, nematė. Dėdė gavo butą pagal darbovietę arba kaip dirbęs (duomenys neskelbtini). Dėdės ryšio su susivienijimu „Kauno statyba“ nežino. Savivaldybė su pareiškėju buto nuomos sutarties nesudarė. Jo dėdė turėjo investicinių čekių, todėl turėjo galimybę išsipirkti butą.

3.       Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas prašė pareiškimą atmesti ir nurodė, kad svarbu nustatyti, ar pareiškime nurodytas turtas nėra valstybės nuosavybė. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo turtas buvo privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka, kad už jį buvo sumokėti pinigai. Namas, kuriame yra ginčo turtas, pastatytas 1987 m,, taigi jis yra viešoji nuosavybė. Objektas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu. Ginčo turtas nebuvo privati asmenų nuosavybė.

4.       Suinteresuotas asmuo Kauno rajono savivaldybės administracija prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra ir nurodė, kad butas savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso. Savivaldybėje nėra išlikę Kauno rajono (duomenys neskelbtini) gyvenvietės deputatų tarybos 1990 m. spalio 30 d. sprendimo vykdymo ar su tuo susijusių duomenų. Butas neįtrauktas į savivaldybės apskaitą, susivienijimo „Kauno statyba“ paskirtis buvo statyti būstus.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno apylinkės teismas 2023 m. liepos 27 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimo netenkino.

6.       Teismas sprendė, kad yra įrodytos ir egzistuoja šios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68, 4.71 straipsniuose numatytos kaip privalomos prašomo fakto nustatymui sąlygos: 1) pareiškėjas praeityje nebuvo iki galo įgiję nuosavybės teisių į butą jokiu kitu CK 4.47 straipsnyje apibrėžtu būdu; 2) nuo 1993 m. pareiškėjas butą valdė ir naudojo atvirai, nesislapstydamas: pareiškėjas butą remontavo, sudarė sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais, apmokėdavo šių siųstas sąskaitas, atliko buto kadastrinius matavimus; 3) nuo 1993 m. pareiškėjas butą valdė ir naudojo nepertraukiamai: pareiškėjas bute pradėjo gyventi 1993 m., tuo metu gyveno kartu su savo dėde P. V., po pastarojo mirties liko bute gyventi, jame gyvena iki šiol; 4) pareiškėjas butą valdė kaip savo, elgėsi kaip jo savininkas: mokėjo mokesčius, butą remontavo; 5) pareiškėjas butą valdė ilgiau nei įstatymo reikalaujamą dešimties metų laikotarpį – nuo 1993 m. iki dabar.

7.       Teismo nustatytos faktinės aplinkybės pagrindė, kad pareiškėjo dėdė P. V. bute apsigyveno pagal Kauno rajono (duomenys neskelbtini) gyvenvietės Deputatų tarybos 1990 m. spalio 30 d. sprendimą. Tuo metu galiojusi 1964 m. liepos 7 d. Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) redakcija įtvirtino tik socialistinę (valstybinė (visaliaudinė), kolūkinė-kooperatinė, profsąjungų ir kitokių visuomeninių organizacijų) ir asmeninę nuosavybę. Pagal 1964 m. CK (redakcija, galiojusi 1990 m. spalio 30 d.) 98 straipsnio 2 dalį, valstybei priklausė pagrindinis miestų butų fondas, o asmeninės nuosavybės teisės objektais galėjo būti tik apyvokos, asmeninio vartojimo, patogumo ir pagalbinio namų ūkio reikmenys, gyvenamasis namas ir darbo santaupos (1964 m. CK 109 straipsnis). Galiojęs teisinis reglamentavimas numatė galimybę fiziniam asmeniui nuosavybės teise įgyti gyvenamąjį namą arba keliems fiziniams asmenims pasistatyti kelių butų arba kambarių gyvenamąjį namą (1964 m. CK 110, 111 straipsniai). Tačiau galiojęs teisinis reglamentavimas nenumatė galimybės fiziniam asmeniui nuosavybės teise įgyti buto, esančio daugiabučiame name.

8.       Teismas nurodė, kad butai, esantys daugiabučiuose namuose, tuo metu sudarė butų fondą. 1982 m. gruodžio 2 d. Butų kodekso (toliau – 1982 m. BK) 4 straipsnio 1 dalis numatė, jog Lietuvos Tarybų Sąjungos Respublikos teritorijoje esantys gyvenamieji namai, taip pat gyvenamosios patalpos kituose statiniuose sudaro butų fondą, 6 straipsnio 1 dalis numatė, jog valstybinis butų fondas yra vietinių Liaudies deputatų tarybų žinioje (vietinių Tarybų butų fondas) ir ministerijų, valstybinių komitetų bei žinybų žinioje (žinybinis butų fondas).1982 m. BK 49 straipsnio 1 dalis numatė, jog remdamasis sprendimu suteikti gyvenamąją patalpą valstybinio ar visuomeninio butų fondo name, rajono, miesto, miesto rajono, gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas išduoda piliečiui orderį, kuris yra vienintelis pagrindas apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje. Aplinkybės, kad pareiškėjo dėdei butas buvo suteiktas Deputatų tarybos 1990 m. spalio 30 d. sprendimu, galiojusio teisinio reglamentavimo analizė leido teismui daryti išvadą, jog butas, jo suteikimo P. V. metu, nuosavybės teise priklausė valstybei (butų fondui), o pareiškėjo dėdei buvo suteikta tik teisė apsigyventi bute.

9.       Teismas pažymėjo, kad po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesai. Nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgiama į tuo metu galiojusį nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas pagal specialiųjų teisės aktų nuostatas. Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose buvo įtvirtinta 1991 m. Butų privatizavimo įstatyme. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo argumentus dėl dėdės veiksmų, siekiant privatizuoti ginčo butą, teismo pasiūlymo teikti į bylą įrodymus šioms aplinkybėms patvirtinti teismo posėdžio metu atsisakė. Nesant byloje duomenų ir įrodymų, kokius veiksmus dėl buto privatizavimo atliko P. V. ir (ar) įmonė, kurią jis galimai pasitelkė, teismas laikė, kad pareiškėjas neįrodė, jog butas buvo privatizuotas 1991 m. Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka. 

10.       Kadangi butas Deputatų tarybos 1990 m. spalio 30 d. sprendimo priėmimo metu nuosavybės teise priklausė valstybei, butas pareiškėjo dėdei buvo suteiktas tik apsigyventi, byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių, jog valstybė perleido nuosavybės teisę privatiems asmenims ir tokiu būdu prarado nuosavybę, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog butas nėra valstybės nuosavybė. Teismui nustačius, kad ginčo butas nuosavybės teise priklauso valstybei, laikė neįrodyta įgyjamosios senaties sąlygą, jog visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. 

11.       Teismas vertino, kad byloje taip pat neįrodyta sąlyga, jog pareiškėjas butą sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Pareiškėjas 1998 m. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Kauno rajono savivaldybei dėl pripažinimo šeimos nariu ir įpareigojimo sudaryti su juo patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį. Teismas pareiškėjo ieškinį tenkino. Tai patvirtino, kad pareiškėjas ne visą buto valdymo laiką buvo įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į butą. Priešingai, pareiškėjas, kreipimosi į teismą metu, turėjo būti įsitikinęs, jog Kauno rajono savivaldybė turi daugiau už jį teisių į butą. Kadangi byloje buvo nustatyta, kad butas nuosavybės teise priklauso valstybei, jog pareiškėjas neįrodė, kad jis visą buto valdymo laiką jį valdė sąžiningai ir teisėtai, teismas laikė, jog pareiškėjas negali įgyti nuosavybės teisę į butą pagal įgyjamąją senatį.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12.       Apeliaciniu skundu pareiškėjas K. A. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą patenkinti pareiškėjo pareiškimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, neteisėtas ir negali būti paliktas galioti, nes priimtas neįsigilinus į situaciją, neišnagrinėjus visų aplinkybių, remiantis tik suinteresuoto asmens VĮ Turto banko atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, kurios net nepatikslintos, nes net nebuvo įrodinėjamos. Teismas išimtinai, vadovavosi tik VĮ Turto banko atsiliepime pateiktais argumentais ir net jų nepatikrino. Teismas visiškai nesigilino į pareiškėjo paaiškinimus, tik formaliai nurodė, kad jis neturi buto privatizavimą patvirtinančių dokumentų, todėl turtas priklauso valstybei. Pareiškėjas iš tiesų tokių dokumentų neturi, todėl ir kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį nustatymo, nes jai turėtų dokumentus šio fakto negalėtų prašyti nustatyti ir jo net nereikėtų. Pareiškėjo teisės liko neapgintos, jo teisinis neužtikrintumas tęsiasi daugiau nei 20 m. ir jis niekaip negali įsiregistruoti savo valdomo turto nuosavybės teise, nes jokie dokumentai susiję su butu nėra išlikę, butas esantis daugiabučiame name, net nėra įregistruotas, kaip atskiras turtinis vienetas. Teismas neatskleidė civilinės bylos esmės, ginčą išsprendė visiškai formaliai, neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus, rašytinius įrodymus, susidariusią visiems nepalankią situaciją ir jų nevertino, tik formaliai nurodė VĮ Turto banko atsiliepime nurodytą teismų praktiką, kad turtas priklauso valstybei, todėl negali būti įgyjamas įgyjamosios senaties būdu.

1.2.       Jei pareiškėjas turėtų dėdės sutvarkytus privatizavimo dokumentus, jis seniai būtų priėmęs palikimą po dėdės mirties pas notarą ir jam nereikėtų kreiptis į teismą su pareiškimu. Tačiau, kadangi dokumentai neišlikę, pareiškėjui nėra kito kelio, kaip tik kreiptis į teismą dėl buto įgijimo įgyjamosios senaties būdu fakto nustatymo. Pareiškėjas byloje įrodė visas būtinas sąlygas dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo, tačiau pirmosios instancijos teismas suabejojo, ar įrodyta sąlyga, kad jis buvo tikras, jog niekas kitas daugiau teisių už jį į butą neturi. Pareiškėjas po teismo 1998 m. gruodžio 16 d. sprendimo, kai savivaldybė negalėjo su juo sudaryti buto nuomos sutarties, nes butas valstybei nepriklausė, nuo 1999 m., kai bute deklaravo savo gyvenamąją vietą, iš tiesų nemanė, kad kas nors gali turėti daugiau teisių į butą nei jis. Kai 1998 m. teismo sprendimas negalėjo būti įvykdytas, nes Kauno rajono savivaldybei ginčo butas nepriklausė, pareiškėjui neliko abejonių, kad butas niekam kitam, kaip tik jam priklausyti negali. Tik iki šiol niekaip negali susitvarkyti dokumentų.

1.3.       Pareiškėjas atliko buto kadastrinius matavimus, siekė juos įregistruoti VĮ Registrų centre, tačiau jis to padaryti negali, nes neatitinka įstatymų reikalavimų, kaip asmuo galintis teikti VĮ Registrų centrui prašymą dėl atliktų buto kadastrinių matavimų įregistravimo, nes nėra savininkas. Taigi, butas realiai egzistuoja, yra naudojamas ir prižiūrimas, mokami su buto išlaikymu susiję mokesčiai, tačiau jokių dokumentų patvirtinančių buto egzistavimą nėra. Kiek pareiškėjas kreipėsi į archyvus, į institucijas niekas šios situacijos paaiškinti negali, tik visi tvirtina, kad taip negali būti, tačiau šioje situacijoje būtent taip yra, butas ne tik niekam nepriklauso – butas neegzistuoja. Ir niekas kitas, išskyrus pareiškėją, nesirūpina, kad šis butas būtų įregistruotas.

1.4.       Pareiškėjas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad butas priklauso valstybei, todėl negali būti įgyjamas įgyjamosios senaties būdu. Šią savo išvadą teismas padarė be jokių įrodymų tik nukopijuodamas VĮ Turto banko atsiliepime nurodytą teismų praktiką, kurios aplinkybės nėra tapačios šiai bylai. Teismas nesiaiškino kam butas priklauso. Byloje niekas neįrodinėjo, kad turtas yra valstybės, nebuvo į bylą pateikti jokie įrodymai, jokie paaiškinimai, kad turtas priklauso valstybei. Kauno rajono savivaldybė taip pat nurodė, kad apie ginčo butą jokių duomenų savivaldybės archyvuose nėra ir negalėjo pasirašyti nuomos sutarties, nes turtas nebuvo valstybei priklausantis turtas, esantis Kauno rajono savivaldybės žinioje, todėl neturėjo tokių įgaliojimų. Šios aplinkybės dar kartą patvirtina faktą, kad ginčo butas nepriklauso nei valstybei, nei jokiam kitam asmeniui. Tačiau teismas padarė priešingą išvadą ir nurodė, kad turtas priklauso valstybei, todėl negali būti įgyjamas įgyjamosios senaties būdu.

1.5.       Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų patvirtinančių, kad turtas priklauso ne valstybei, nes jis jokių dokumentų susijusių su butu neturi, archyvuose jų nėra, todėl ir neturi galimybės teismui jų pateikti. Dėl to pareiškėjas buto su rūsiu negali įsiregistruoti savo vardu, nes neturi turto įsigijimo pagrindą patvirtinančių dokumentų ir negali įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Jei turtas būtų priklausęs valstybei, tai po teismo 1998 m. gruodžio 16 d. sprendimo jis būtų įregistruotas valstybės vardu ir su pareiškėju būtų pasirašyta buto nuomos sutartis. Galimas buto savininkas buvo informuotas apie susidariusią situaciją, turėjo visas galimybes įgyvendinti savo teisę į daiktą, tačiau iki šiol ja nepasinaudojo nuo 1999 m. (daugiau, kaip 20 m.). Šiuo atveju pareiškėjas visas nurodytas įgyjamosios senaties sąlygas patvirtino, tiek rašytiniais paaiškinimais pareiškime, tiek paaiškindamas posėdžio metu, tiek rašytiniais įrodymais, todėl nebuvo pagrindo jo pareiškimo netenkinti.

1.6.       Pagal turto kilmę gal butas ir priklausė valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui, tai yra buvo viešoji nuosavybė, nes buvo paskirtas P. V. gyventi 1990 m., tačiau vykstant privatizavimo procesui, butas buvo privatizuotas P. V., nes jis turėjo galimybę jį privatizuoti, turėjo investicinių čekių ir santaupų, tvarkėsi buto privatizavimo dokumentus, bet staiga mirė, jų iki galo nesusitvarkęs. Jei būtų išlikę buto privatizavimo dokumentai, pareiškėjui nereikėtų kreiptis į teismą dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo, bet buto privatizavimo dokumentai neišlikę. Butą privatizavęs asmuo yra miręs (duomenys neskelbtini), įmonė, kuri tvarkė privatizavimo dokumentus neišlikusi, dokumentų į archyvus neperdavusi. Pareiškėjui dėdė teigė, kad butas priklauso jam ir po jo mirties priklausys pareiškėjui. Taigi buvo atliekami aktyvūs veiksmai, kad butas pereitų į privačią nuosavybę, tik neišlikę tai patvirtinantys dokumentai.

1.7.       Pagal VĮ Registrų centro duomenis, ginčo buto teisės į jį neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nes butas buvo perleistas į privačią nuosavybę, parduotas P. V., o jo privatizavimo dokumentai neišlikę. Ginčo butas nėra viešoji nuosavybė, nes niekuomet į Kauno rajono savivaldybės apskaitą nebuvo įtrauktas. Tai patvirtina, kad įvyko buto perleidimas į privačią nuosavybėn, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo šio buto registruoti valstybės vardu. Byloje niekas neįrodinėjo fakto, kad butas yra valstybės nuosavybė. Nei VĮ Turto bankas, nei Kauno rajono savivaldybė nepateikė jokių duomenų, kad butas buvo valstybės turtas, ir kad jis nebuvo perleistas į privačią nuosavybę.

1.8.       Pareiškėjas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktą prašė konstatuoti atsižvelgus į šių sąlygų visumą, kurios visos buvo įrodytos: pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į butą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; butas nėra valstybės ar savivaldybės turtas ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens vardu; pareiškėjas sąžiningai valdo ir prižiūri visą valdymo laiką niekieno kito nenaudojamą butą; pareiškėjas, tiek pradėdamas naudotis minėtu butu, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas butą su rūsiu nuosavybėn įgyjamąja senatimi, yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į minėtą butą, jis nežino apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą butą nuosavybėn. Tai reiškia, kad pareiškėjas, tiek užvaldydamas butą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką buvo įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į butą, nežinojo apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą butą nuosavybėn. Visą valdymo laiką pareiškėjas butą su rūsiu valdė teisėtai ir atvirai. Pareiškėjas butą valdo nepertraukiamai, kaip savo nuo (duomenys neskelbtini), kai mirė buto savininkas. Šį butą valdo prižiūri, moka mokesčius, tai rodo nepertraukiamą daikto valdymą, nuo jo įgijimo momento iki šiol; visą valdymo laiką butas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; pareiškėjas visą valdymo laiką butą valdė atvirai, nesislapstydamas. Šiuo atveju buto su rūsiu valdymas neįregistruotas, nes ir pats butas neįregistruotas; butą su rūsiu pareiškėjas valdė ne mažiau kaip dešimt metų (šiuo atveju nuo 1999 m).

13.       Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad jis savo poziciją ginčo klausimu jau yra pateikęs žemesnės instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė bei įvertino visus šioje byloje esančius įrodymus, teisingai išaiškino ir nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su pagrindiniu apelianto reiškiamu prašymu, taip pat motyvuotai savo sprendime nurodė priežastis, dėl kurių jam negali būti nustatyta nuosavybės teisė į jo pareiškime nurodytą nekilnojamojo turto objektą pagal įgyjamąją senatį.

Apeliacinės instancijos teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

15.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo (apelianto) K. A. prašymas nustatyti juridinį faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) pagrįstumo ir teisėtumo.

16.       Pažymėtina, kad juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas, galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.

17.       Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju jis neįrodė, jog egzistuoja visos būtinosios sąlygos dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo. Apeliantas pripažįsta, kad nors ir nėra išlikę buto privatizavimo dokumentai, tačiau jo vertinimu, priėmus ginčo sprendimą, jo teisės liko neapgintos, nes teisinis neužtikrintumas tęsiasi daugiau nei 20 m. ir jis niekaip negali įsiregistruoti savo valdomo turto nuosavybės teise, nes jokie dokumentai susiję su butu nėra išlikę, butas esantis daugiabučiame name, net nėra įregistruotas, kaip atskiras turtinis vienetas. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, toks buto valdymas CK 4.68 straipsnio 1 dalies prasme turėjo transformuotis į nuosavybės teisę, įgytą įgyjamąja senatimi.

18.       Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, tai yra pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

19.       Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą.

20.       Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

21.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑535/2008). Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir, pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį, draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

22.       Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Kauno rajono (duomenys neskelbtini) gyvenvietės Deputatų tarybos 1990 m. spalio 30 d. sprendimu nuspręsta patvirtinti susivienijimo „Kauno statyba“ administracijos ir profsąjungos komiteto posėdžio, įvykusio 1990 m. spalio 15 d., sprendimą Nr. 7, kuriuo P. V. (apelianto dėdei) skirtas vieno kambario butas, esantis (duomenys neskelbtini), gyvenamas plotas 17,96 m2. Adresas (duomenys neskelbtini) buvo pakeistas, šiuo metu jis yra (duomenys neskelbtini). Name esantis butas Nr. (duomenys neskelbtini) nėra įregistruotas VĮ Registrų centre, jis nepriklauso Kauno rajono savivaldybei nuosavybės teise.

23.       Gyvenamųjų patalpų privatizavimą Lietuvoje reglamentavo Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymas Nr. 1-1374, įsigaliojęs 1991 m. birželio 30 d. Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnis numatė, kad pirkimo–pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose. Šiuo atveju, pagal turto kilmę darytina išvada, kad ginčo butas priklausė valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui, t. y. buvo viešoji nuosavybė. Pats apeliantas patvirtino, kad duomenų, jog, gyvendamas bute, jo dėdė P. V. ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas butą įsigyti nuosavybėn, jis neturi, tokių duomenų neturi ir Kauno rajono savivaldybė. CK 4.69 straipsnio 3 dalis nustato, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus – viešajai nuosavybei priklausančius daiktus. Aplinkybė, kad, pagal VĮ Registrų centro duomenis, ginčo buto teisės į jį neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas ginčo butą vertinti kaip bešeimininkį, nes ginčo butas yra viešoji nuosavybė, į kurį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjamos nuosavybės teisės.

24.       Įvertinus byloje pateiktus duomenis, darytina išvada, kad apelianto dėdei valstybinei įmonei priklausantis butas buvo suteiktas tam, jog jis (apelianto dėdė) būtų aprūpintas gyvenamuoju būstu. Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad nuosavybės teisės į butą, pasikeitus įmonės, kuri valdė ginčo butą, nuosavybės teisės formai, nebuvo ir nėra įregistruotos. Vien tik faktinis naudojimasis butu, jo išlaikymas ir tai, kad dėl to neprieštaravo kiti asmenys, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog apeliantas atvirai valdė daiktą (butą) kaip savą, kad yra sąžiningas valdytojas ir įgijo butą nuosavybėn įgyjamąja senatim (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008). Tai, kad nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre į minėtą butą nebuvo įregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog ginčo butas perėjo apeliantui ir jis yra sąžiningas šio buto įgijėjas. Valdymo institucijų joms pavestų funkcijų nepakankamas atlikimas rūpintis viešąja nuosavybe ir valstybės nuosavybės teisių neįregistravimas į ginčo butą nėra pagrindas buto, esančio (duomenys neskelbtini) nepripažinti viešąja nuosavybe ar vertinti jį kaip bešeimininkį turtą.

25.       Be to, kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje draudimas kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktą nesaistomas sąlygų ar išlygų. Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai nereiškia, kad į tokį daiktą galimas nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013).

26.       Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai taikė teisės aktus, reglamentuojančius įgyjamąją senatį, ir pagrįstai netenkino pareiškimo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, t. y. priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti pagrindo nėra. Remiantis tuo, apelianto K. A. apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

27.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apelianto K. A. apeliacinio skundo netenkinus, jam jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, tuo tarpu suinteresuotas asmuo turėtų bylinėjimosi išlaidų ir jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atlyginimo nesprendžia ir plačiau nepasisako.

28.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 8,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :        

Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas        Egidijus Tamašauskas