Civilinė byla Nr. 3K-3-241/2009

                                                            Procesinio sprendimo kategorijos: 42.11.1; 114.11

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. birželio 18  d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Baranausko ir Česlovo Jokūbausko,

sekretoriaujant Viktorijai Valienei,

dalyvaujant kasatoriaus (kreditoriaus) AB DnB NORD banko atstovei Jadvygai Aleksaitei,

 

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus AB DnB NORD banko kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB DnB NORD banko prašymą išieškoti skolą priverstinai prieš terminą iš skolininko ir įkaito davėjo D. A. turto.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.             Ginčo esmė

 

Kreditoriaus AB DnB NORD banko (toliau - Kreditorius) ir D. A. (toliau - Skolininkas) 2007 m. vasario 8 d. buvo sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. K-5500-2007-5 (toliau – Kreditavimo sutartis), pagal kurią D. A. buvo suteiktas 52 000 Lt kreditas butui pirkti ir vartojimo reikmėms. Šalys susitarė, kad galutinis gautos sumos grąžinimo terminas – 2041 m. gruodžio 26 d., taip pat susitarta dėl tarpinių kredito grąžinimo terminų. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 41 punkte buvo sutarta, kad esant sutarties nutraukimo pagrindams Kreditorius turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, prieš dešimt dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį, o sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos. Užtikrindamas gautą kreditą,  hipotekos lakštu Skolininkas įkeitė Kreditoriaus naudai jam nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini).

2008 m. liepos 3 d. Kreditorius su pareiškimu kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš Skolininko, išieškojimą vykdant iš įkeisto buto. Kreditorius nurodė, kad Skolininkas laiku negrąžino paskolos, nemokėjo palūkanų ir delspinigių. Taip pat pareiškime Kreditorius nurodė, kad 2008 m. gegužės 23 d. raštu pranešė Skolininkui, jog neįvykdžius prisiimtų finansinių įsipareigojimų per dešimties dienų terminą nuo rašto išsiuntimo dienos, remiantis Kreditavimo sutarties 41 punktu, Kreditorius pradės skolos išieškojimą iš bankui įkeisto turto ir lėšų. Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi atmetė Kreditoriaus prašymą, nurodydamas, kad Kreditorius nepateikė rašytinių įrodymų, jog Skolininkui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.218 straipsnio nustatyta tvarka buvo įteiktas pranešimas apie sutarties nutraukimą.

2008 m. rugsėjo 12 d. pareiškimu Nr. 30.56.17/2858 Kreditorius pakartotinai kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrių, prašydamas priverstinai išieškoti 55 200,33 Lt skolos ir 126 Lt žyminio mokesčio iš Skolininko, išieškojimą vykdant iš įkeisto buto. Pareiškimas buvo grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir 2008 m. liepos 3 d. pareiškimas.

 

II.          Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėja 2008 m. spalio 21 d. nutartimi atmetė Kreditoriaus prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Teismas nurodė, kad kreditorius gali nutraukti paskolos sutartį, jei skolininkas sutarties nevykdo ar netinkamai vykdo, ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnis), tačiau apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai (CK 218 straipsnio 1 dalis). Dokumento išsiuntimas negali būti laikomas pranešimu, nes nėra duomenų, kad adresatas jį gavo. Dėl to teismas laikė, kad negalima daryti išvados, jog Skolininkui buvo pranešta apie sutarties nutraukimą. Kreditavimo sutarties 41 punktą, kuriame sutarta, jog Kreditorius turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, prieš dešimt dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį, o sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos, teismas laikė prieštaraujančiu imperatyviajai CK 6.218 straipsnio 1 dalies normai.

          Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 30 d. nutartimi Kreditoriaus atskirąjį skundą atmetė. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Kreditavimo sutarties 41 punkte numatyta vienašališko sutarties nutraukimo tvarka prieštarauja imperatyviajai CK 6.128 straipsnio 1 dalies nuostatai, kaip ir CK 6.166 straipsniui, pagal kurį reikalavimas iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą laikomas įvykdytu, kai tokį pranešimą gauna kita šalis, taigi, yra būtina pranešti tokia forma ir priemonėmis, kad kita šalis gautų pranešimą. Tuo tarpu iš byloje esančio Kreditoriaus registruotų laiškų su įteikimu pateiktų Vilniaus m. 6-ajam pašto skyriui sąrašo matyti tik tai, kad raštas apie Kreditavimo sutarties nutraukimą Skolininkui buvo išsiųstas, tačiau byloje nėra duomenų, kad Skolininkui registruotas laiškas su raštu buvo įteiktas.

 

III.        Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu Kreditorius prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2008 m. spalio 21 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. nutartį bei grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo Kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo iš Skolininko priėmimo klausimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sutarčių nutraukimo tvarką (CK 6.217, 218 straipsniai), pažeidė sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis) bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), be to, nepagrįstai taikė CK 6.166 straipsnį. Kreditoriaus nuomone, CK 6.218 straipsnis nereikalauja pranešimo apie sutarties nutraukimą skolininkui įteikimo, bet pakanka tik pranešti kitai šaliai. Kreditoriaus vertinimu, pranešimo išsiuntimas paštu visiškai atitinka įstatymo reikalavimus.  CK 6.218 straipsnyje imperatyviai nenurodyta, kad sutarties nutraukimo terminas turi būti skaičiuojamas tik nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą įteikimo, ir palikta galimybė šalims susitarti dėl pranešimo formos sutartyje. Šalys Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 41 punkte konkrečiai susitarė, kad sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos, toks susitarimas atitinka CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutarties laisvės principą. Toks susitarimas atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, nes kredito gavėjai neretai slapstosi nuo kreditoriaus, nepriima siunčiamos korespondencijos, nepraneša apie gyvenamosios vietos pasikeitimą.  Kreditoriui nustatyti pranešimo įteikimo (o ne išsiuntimo) skolininkams pareigą neatitiktų išvardytų principų.

Be to, Kreditoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje taikė CK 6.166 straipsnį, nes minėtas straipsnis reglamentuoja žinojimo prezumpciją ofertos ir akcepto atveju, t.y. ikisutartinių santykių metu. Tuo tarpu tarp šalių esant sutartiniams santykiams, kaip ir yra šios bylos atveju, CK 6.166 straipsnis netaikytinas.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl dalies Kreditoriaus į bylą pateiktų įrodymų ir argumentų, išdėstytų atskirajame skunde. Pirma, liko neįvertintas Kreditoriaus argumentas, jog Kreditoriaus ir Skolininko santykiams taip pat taikomos Banko paslaugų teikimo bendrosios taisyklės, viešai skelbiamos Kreditoriaus interneto puslapyje. Pagal šių taisyklių 9.1.4.1 punktą Banko paštu išsiųsti pranešimai klientui laikomi gautais, kai po tokio pranešimo išsiuntimo paštu praėjo penkios darbo dienos. Taigi apeliacinės instancijos teismas  pažeidė CPK 185 straipsnį. Be to, atskirajame skunde buvo nurodyta, kad byloje nėra įrodymų, jog Skolininkas iš tiesų faktiškai nežino apie kreditavimo sutarties nutraukimą. Hipotekos teisėjui priėmus CPK 558 straipsnio 1 dalyje nurodytą nutartį areštuoti įkeistą daiktą bei įspėti skolininką, skolininkas pats turi teisę skųsti minėtą nutartį, jei mano, kad kreditavimo sutartis nutraukta netinkamai. Šioje byloje Skolininkas jokių pretenzijų dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo nereiškia. Dėl to bylą nagrinėjusių teismų argumentai, kad Skolininkas netinkamai informuotas apie Kreditavimo sutarties nutraukimą, yra tik prielaidos. Kadangi Hipotekos skyrius siunčia skolininkui du pranešimus (įspėjimą skolininkui, o jei skola negrąžinama per mėnesį, – pranešimą apie turto pardavimą iš varžytynių), skolininkas turi galimybę pareikšti prieštaravimus, jei mano, kad kreditavimo sutartis nutraukta netinkamai. Nei CK 4.192 straipsnyje, nei CPK 558 straipsnyje nenustatyta hipotekos teisėjo pareiga tikrinti, ar skolininkui ir įkeisto daikto savininkui yra įteiktas pranešimas apie kreditavimo sutarties nutraukimą.

                                           

               Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

 

               Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.              Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar žemesnės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias pranešimą apie vienašališką sutarties nutraukimą ne teismo tvarka, ir ar nepažeidė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

 

Dėl pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą ne teismo tvarka

 

Vienas iš būdų, kuriais savo interesus gali įgyvendinti sutartinių teisinių santykių dalyviai, yra vienašališkas sutarties nutraukimas, kai antroji sutarties šalis pažeidžia savo sutartinius įsipareigojimus. Tačiau įstatymas riboja vienašališko sutarties nutraukimo galimybę, nes civilinių teisinių santykių šalių autonomija ir civilinės apyvartos stabilumas, be kita ko, reikalauja, kad šalių sudarytos sutarties galiojimas ir vykdymas negali visiškai priklausyti tik nuo vienos šalies valios (CK 6.59 straipsnis). Dėl šios priežasties vienašališkai nutraukti sutartį sutarties šalis gali tik įstatyme ar sutartyje nustatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Sutarties šalių galimybė vienašališkai nutraukti sutartį ribojama ir tuo, kad įstatymas nustato privalomą vienašališko sutarties nutraukimo tvarką (CK 6.218 straipsnis). 

Įstatyme įtvirtinta vienašališko sutarties nutraukimo tvarka užtikrina, kad sutartį pažeidusi šalis iš anksto sužinos kitos sutarties šalies poziciją dėl tolimesnio sutarties likimo, ar pavėluotas sutarties įvykdymas bus priimtas, kokie bus dėl nevykdymo atsiradę nuostoliai, ar prievolės įvykdymą užtikrinusiems asmenims neatsiras pareiga įvykdyti prievolės už skolininką ir pan. Be to, vienai sutarties šaliai pranešus apie vienašališką sutarties nutraukimą, antroji sutarties šalis gali ginčyti tokį nutraukimą teismo tvarka. Sutartį vienašališkai nutraukusiai šaliai tenka rizika dėl sutarties nutraukimo teisėtumo.

Vienašališkos sutarties nutraukimo tvarkos laikymąsi itin svarbu užtikrinti tokiais atvejais, koks yra nagrinėjamoje byloje, kai sutarties nutraukimas gali sukelti antrajai šaliai sunkias pasekmes, pvz. visos kredito sumos su priklausančiomis mokėti palūkanomis grąžinimą prieš sutartyje nustatytą terminą ir išieškojimo nukreipimą į įkeistą turtą ne ginčo tvarka. 

CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, - prieš trisdešimt dienų. Taigi, įstatymo imperatyviai reikalaujama, kad antrajai sutarties šaliai privalo būti iš anksto pranešta apie numatomą sutarties nutraukimą. Pabrėžtina, kad pareiga pranešti apie sutarties nutraukimą yra nustatyta antrosios sutarties šalies naudai. CK 6.218 straipsnyje nedetalizuota pranešimo įteikimo būdų ir tvarkos bei imperatyviai nenustatyta termino, prieš kurį antroji šalis privalo būti įspėta, todėl dėl šių klausimų šalys gali susitarti sutartyje. Tačiau šalių susitarimu negali būti pašalintas CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvas, jog antrajai sutarties šaliai privaloma iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą (CK 6.157 straipsnio 1dalis). Kasatorius teigia, kad vien pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimas, skaičiuojant sutarties nutraukimo terminą nuo išsiuntimo dienos, atitinka įstatymo reikalavimus. Teisėjų kolegija su tuo negali sutikti. Kasatorius neatsižvelgia į tai, kad tokiu atveju tinkamu pranešimu apie sutarties nutraukimą tektų laikyti ir tuos atvejus, kai pranešimas būtų gautas jau po pranešime nustatytos sutarties nutraukimo datos, ar netgi ir tuos atvejus, jei antroji sutarties šalis apskritai negautų pranešimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks aiškinimas prieštarauja CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam imperatyvui, jog antrajai sutarties šaliai privalo iš anksto būti pranešta apie sutarties nutraukimą. Tai, be kita ko, reiškia, kad sutarties nutraukimo termino eiga negali būti skaičiuojama nuo pranešimo išsiuntimo dienos.

Teisėjų kolegija sutinka su žemesnės instancijos teismų išvada, kad Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 41 punkto nuostata, jog kasatorius turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, prieš dešimt dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį, o sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos, prieštarauja imperatyviajai CK 6.218 straipsnio 1 dalies normai, todėl kasatorius negali ja remtis įrodinėdamas, kad antrajai sutarties šaliai apie sutarties nutraukimą buvo tinkamai pranešta.  

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip asmeninis pranešimo įteikimas. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 straipsnio 2 dalis) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Dėl to negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai šalis vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareigą nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, Civiliniame kodekse įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (CK 6.166 straipsnis). Šiame kontekste pažymėtina, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, jog nurodyta žinojimo prezumpcija yra taikoma tik ikisutartinių santykių metu. CK 6.166 straipsnyje vartojama formuluotė „oferta, akceptas, jų atšaukimas ar kitoks pranešimas“ nepalieka abejonių, kad ši prezumpcija gali būti taikoma tiek ikisutartinių, tiek sutartinių santykių metu. Kartu prezumpcijos taikymas neužkerta kelio įrodyti, kad pranešimas tapo žinomas kitai sutarties šaliai ir kitu būdu, nei nurodyta CK 6.166 straipsnyje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Alaunis v. Vytauto Didžiojo universitetas, bylos Nr. 3K-3-349/2007).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.192 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma hipotekos kreditoriui ir tais atvejais, kai pasibaigia pagrindinę prievolę numatanti sutartis, ją nutraukiant vienašališkai. Pagrindinę prievolę nustatanti sutartis turi būti nutraukta iki kreipiantis dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą. Hipotekos kreditorius prie prašymo pradėti išieškojimą Hipotekos skyriui privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė ją vienašališkai prieš terminą nutraukiant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB bankas “NORD/LB Lietuva” prašymą, bylos Nr. 3K-3-1151/2003). Hipotekos teisėjui tenka pareiga patikrinti, ar prašantis pradėti išieškojimą iš įkeisto turto asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos.

 Tokiomis aplinkybės teisėjų kolegija sprendžia, kad žemesnės instancijos teismų išvada, jog kasatorius nepateikė sutarties nutraukimą patvirtinančių įrodymų ir todėl pradėti priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto nėra pagrindo, yra teisinga.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, kad kasatoriaus 2008 m. liepos 3 d. pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo iš Skolininko įkeisto turto, kuris yra iš esmės tapatus 2008 m. rugsėjo 12 d. pareiškimui, buvo atmestas Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi. Šios nutarties kasatorius neskundė, tačiau pakartotinai kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrių, bet naujų įrodymų nepateikė. Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjus 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutarčiai, kuria kasatoriaus pareiškimas atmestas dėl nepašalintų pareiškimo trūkumų, kasatorius, iš naujo kreipiantis dėl priverstinio išieškojimo, privalėjo pateikti pareiškimą, kuriame būtų pašalinti minėtoje nutartyje nurodyti trūkumai.

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje pateiktoje Kreditavimo sutartyje ir hipotekos lakšte Skolininko gyvenamoji vieta nurodyta adresu: (duomenys neskelbtini), tuo tarpu byloje pateiktas kasatoriaus pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo siųstas adresu: (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad kasatorius būtų siuntęs pranešimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo Kreditavimo sutartyje nurodytu Skolininko gyvenamosios vietos adresu, nors 2008 m. rugsėjo 12 d. pareiškime Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriui kasatorius nurodė  abu adresus. Ši aplinkybė taip pat neleidžia teigti, kad kasatorius tinkamai įvykdė pareigą pranešti kitai sutarties šaliai apie vienašališką sutarties nutraukimą.

 

                     

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl dalies į bylą pateiktų įrodymų ir argumentų, nurodytų atskirajame skunde, ir taip pažeidė CPK 185 straipsnį. Konkrečiai kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl kasatoriaus į bylą pateiktų AB DnB NORD banko paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių (toliau - Taisyklės).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik toks procesinės teisės normų pažeidimas, kuris, be kita ko, galėjo turėti įtakos neteisėtam sprendimui priimti.  Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Ungulaitis v. UAB „ IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal antstolio A. Bespalovo prašymą, bylos Nr. 3K-3-603/2008).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus nurodomos Taisyklės savaime negali nei patvirtinti, nei paneigti fakto, kad antrajai sutarties šaliai buvo iš anksto pranešta apie sutarties nutraukimą. Taip pat ir iš atskirojo skundo turinio matyti, kad kasatorius Taisyklėmis rėmėsi kaip papildomu argumentu, pagrindžiančiu teiginį, jog pranešimo išsiuntimas laikytinas atitinkančiu CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatytą pranešimo apie sutarties nutraukimo tvarką. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo motyvuojamojoje nutarties dalyje konstatuotos faktinės bylos aplinkybės ir nurodytos taikytos teisės normos (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Dėl to atskiras Taisyklių neaptarimas apeliacinės instancijos teismo nutartyje negali būti laikomas esminiu procesinių teisės normų pažeidimu, galėjusiu turėti įtakos neteisėtam sprendimui priimti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorių nurodytas CPK 185 straipsnis iš esmės nebuvo pažeistas.

Kiti kasacinio skundo argumentai nesudaro kasacijos pagrindo ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

 

Dėl procesinių išlaidų priteisimo   

 

Nagrinėjant bylą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo turėta 29,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

           

nutaria:

 

Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2008 m. spalio 21 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistas.

Priteisti iš AB DnB NORD banko (kodas 112029270) į valstybės biudžetą 29,40 Lt (dvidešimt devyni litai keturiasdešimt centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai	Janina Stripeikienė
	Egidijus Baranauskas
	Česlovas Jokūbauskas