Administracinė byla Nr. A-478-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00180-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), 4 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2017 m. rugsėjo 4 d. Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir areštinė) jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Areštinėje jis galėjo pasivaikščioti lauke tik 1 val. per dieną; kameros buvo per mažos, jose nebuvo užtikrintas jo privatumas, gyvenimo sąlygos antisanitarinės; kamerose įrengti sanitariniai mazgai nehigieniški, juose nebuvo veidrodžio; kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudojant signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną. Pareiškėjas kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas įvardijo kaip žeminančias orumą, pažeidusias jo privatumą, teisę į saugią gyvenamąją aplinką, sukėlusias jam didelių nepatogumų.

3.       Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Nurodė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas tam tikrais laikotarpiais nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2017 m. rugsėjo 4 d., areštinės kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas arba su 1-3 asmenimis. Pripažino, kad teisės aktuose nustatyta minimalaus ploto norma, turinti tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, buvo pažeista, tačiau nežymiai ir trumpai. Pareiškėjas galėjo kasdien pasivaikščioti lauke 1 val. per dieną, kaip ir yra numatyta teisės aktuose. Sanitarinio mazgo įrengimas areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus: visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitariniai mazgai turi atskiras oro šalinimo sistemas. Veikiančioms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu nebuvo pažeistas, nes kamerose sanitariniai mazgai yra atskirti nustatyto aukščio sienele, taip pat juose yra įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Panevėžio AVPK areštinės antrajame korpuse (kameros nuo Nr. 11 iki Nr. 26) kapitalinis remontas buvo atliktas 2005 m., o pirmajame korpuse (kameros nuo Nr. 1 iki Nr. 10) – 2013 m., kurių metu buvo pakeisti langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema. Teisės aktai nereikalauja policijos įstaigos kamerose įrengti mygtukus, skirtus areštinės pareigūnui iškviesti. Pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnų nei žodžiu, nei raštu nėra pareiškęs. Pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimo suma yra per didelė ir neatitinka formuojamos teismų praktikos.

II.

5.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 400 Eur neturtinės žalos atlyginimui, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6.       Teismas spręsdamas, ar Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam policijos įstaigos areštinės kameroje, kurioje vienam asmeniui turi tekti ne mažesnis kaip 5 kv. m plotas, kai į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas sanitarinio mazgo plotas, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas 62 paras, iš kurių vieną parą pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, nes pareiškėjui šią dieną teko 4,75 kv. m ploto. Taigi, ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK vieną parą pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

7.       Teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl šią aplinkybę laikė pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų. Teismas, vertindamas atsakovo atstovo atsiliepimo teiginius, jog areštinėje laikomiems asmenimis buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, nurodė, kad pagal teisminę praktiką tualetą atskiriančio audeklo naudojimas nelaikytinas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų, todėl pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas, t. y. suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu, nebuvo tinkamai užtikrintas. Iš to teismas sprendė, kad visu ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis Panevėžio AVPK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais.

8.       Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai yra nehigieniški, t. y. kad juose nėra įrengtų sėdimų klozetų, atsižvelgė į teisminę praktiką, jog sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 ir 20 punktus bei Areštinių veiklos taisyklių 6 punktą, nesėdimo tualeto įrengimas areštinėje neatitinka teisės aktų reikalavimų ir pažeidžia kalinamo asmens teises. Iš to teismas padarė išvadą, kad Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, dėl ko pareiškėjas, areštinės kamerose naudodamasis nesėdimo tipo tualetais, patyrė neturtinę žalą.

9.       Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl veidrodžio neįrengimo, netinkamo vėdinimo, per trumpo pasivaikščiojimo lauke, signalizacijos mygtuko neįrengimo.

10.       Teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų, į pažeistų vertybių bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista vieną parą; teisė į privatumą ir teisė naudotis higienišku klozetu buvo pažeista visą ginčo laikotarpį, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas) bei į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių suėmimo vykdymo sąlygų neigiamą poveikį jo fizinės ir psichinės sveikatos būklei. Teismas sprendė, jog teisės pažeidimo pripažinimas nagrinėjamo ginčo atveju negali būti laikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo nurodytą piniginių lėšų sumą, tuo tarpu 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III.

11.       Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmesti, nustatyti, kad pripažinimas, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, yra pakankama satisfakcija jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

12.       Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje konstatuotas pareiškėjo teisių pažeidimas dėl per mažo kamerų ploto, privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimo bei dėl nehigieniškų sanitarinių mazgų. Pareiškėjas tam tikru laiku kamerose buvo laikomas vienas, todėl tomis dienomis jo privatumas naudojantis tualetu negalėjo būti pažeistas, nes kiti sulaikytieji jo negalėjo matyti. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jo teisės buvo pažeistos dėl neįrengto sėdimo tualeto, todėl pirmosios instancijos teismas šį pažeidimą nustatė nepagrįstai. Pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista tik vieną dieną, todėl ši aplinkybė negalėjo jam sukelti jokių neigiamų pasekmių. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

13.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2017 m. rugsėjo 4 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

14.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė jam iš atsakovo 400 Eur sumą neturtinės žalos atlyginimui nustatęs, jog ginčo laikotarpiu 62 paras buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu ir pareiškėjo teisė naudotis sėdimu tualetu, taip pat 1 parą pareiškėjui teko mažiau areštinės kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose.

15.       Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjui neturėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nes jam būtų užtekę pripažinimo, jog jo teisės buvo pažeistos; nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotais pareiškėjo teisių pažeidimais.

16.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17.       Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytu pareiškėjo teisės į minimalų areštinės kameros plotą, turintį tekti vienam asmeniui, bei teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimu, iš atsakovo atstovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą (b. l. 28–31) nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas atskirais laikotarpiais nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2017 m. rugsėjo 4 d., iš viso 72 dienas. Šiuo laikotarpiu pareiškėjui 2 dienas (2017 m. kovo 13–14 d.) trūko areštinės kameros ploto (jam teko 4,75 kv. m), pareiškėjas 14 dienų kameroje buvo laikomas vienas, o 58 dienas kartu su dar vienu ar keliais asmenimis. Nė vienoje kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo zona nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Atsakovo atstovas nurodė, jog kamerose yra įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklą privatumui naudojantis tualetu užtikrinti, tačiau taip pat pažymėjo, jog tokio audeklo sulaikytiesiems neišduoda.

18.       Teisėjų kolegija nurodo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

19.       Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑3408‑261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

20.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus aplinkybę, jog atsakovo atstovas neneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, taip pat buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų areštinės kameros plotą. Atitinkamai buvo konstatuoti ir Panevėžio AVPK areštinės ar jos pareigūnų neteisėti veiksmai ar neveikimas.

21.       Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismo sprendime buvo nepagrįstai nustatytas pareiškėjo teisės naudotis sėdimu tualetu pažeidimas, nurodo, kad minėta atsakovo atstovo pozicija yra pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas prieš tai nurodytą pareiškėjo teisės pažeidimą, be kita ko, rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punktu, kuriame įtvirtinta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas. Tačiau ši higienos norma neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., t. y. nagrinėjamos administracinės bylos ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2017 m. rugsėjo 4 d.) nebegaliojo, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi minėta higienos normos nuostata, todėl neteisingai konstatavo pareiškėjo teisės pažeidimą nagrinėjamu aspektu bei atitinkamai atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtus veiksmus ar neveikimą. Pažymėtina, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ jau nenumato reikalavimo sanitariniuose mazguose įrengti unitazą.

22.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, ypač nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatyti pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

23.       Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017; 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

24.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytų pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę (2 dienas nežymiai buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų areštinės kameros plotą, 58 dienas buvo neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas, kamerose nebuvo įrengtų užuolaidų, skiriančių gyvenamąjį kameros plotą nuo sanitarinio mazgo zonos, tačiau pažeidimas nebuvo nepertraukiamas), dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, ginamos vertybės pobūdį, tai, kad buvo nepagrįstai nustatyta, jog ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė naudotis sėdimu tualetu, nenustatyta, jog Panevėžio AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą EŽTT bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra per didelė, todėl mažinama priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

25.       Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovo atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, priteisiant 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo V. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.