Civilinė byla Nr. 3K-3-391/2011 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00211-2009-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 40.2; 126.2
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Virgilijaus Grabinsko ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Langvesta“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Langvesta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Impeka“ dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliamas teisės vienašališkai įskaityti priešpriešinius vienašalius juridinio asmens reikalavimus tuo metu, kai jam keliama bankroto byla ir turto disponavimui iki bankroto bylos iškėlimo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, klausimas.
Šiaulių apygardos teismas 2008 m. gruodžio 19 d. nutartimi uždraudė ieškovui UAB ,,Langvesta“ vykdyti visas finansines prievoles, tarp jų ir palūkanų, mokesčių mokėjimą, išieškojimus teismo ar ne ginčo tvarka, taip pat dalyti ar kitaip skirstyti bendrovės turtą, kol bus priimta nutartis iškelti bendrovei bankroto bylą arba atsisakyta ją kelti.
Šiaulių apygardos teismas 2009 m. sausio 19 d. nutartimi, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymu (toliau – ĮBĮ), iškėlė ieškovui UAB ,,Langvesta“ bankroto bylą. Bankroto administratorius, susipažinęs su jam perduotais administruojamos bendrovės dokumentais, nustatė, kad atsakovas skolingas ieškovui 13 363,17 Lt. Atsikirsdamas į bankroto administratoriaus 2009 m. kovo 2 d. reikalavimą sumokėti šią sumą, atsakovas 2009 m. kovo 6 d. pateikė 2008 m. gruodžio 5 d. šalių sudarytos tarpusavio atsiskaitymų užskaitymo akto Nr. 08/205 kopiją ir pranešė, jog, atlikus įskaitymą, būtent ieškovas yra skolingas atsakovui 14 262,49 Lt. Ieškovo administratorius šios sumos neginčijo, su tokio dydžio reikalavimu atsakovas įtrauktas į kreditorių sąrašą.
Bankroto administratorius, papildomai atlikęs įmonės finansinės apskaitos dokumentų patikrinimą, nustatė, kad 2009 m. sausio 17 d. ieškovas pardavė atsakovui prekių už 19 279,71 Lt, už kurias atsakovas neatsiskaitė. 2009 m. kovo 24 d. bankroto administratorius dar kartą kreipėsi į atsakovą, prašydamas sumokėti skolą. Atsakovas pateikė 2009 m. sausio 17 d. tarpusavio atsiskaitymų užskaitymo akto Nr. 09/01 kopiją ir sumokėjo 5017,22 Lt. Šis atsiskaitymų įskaitymo aktas sukėlė bankroto administratoriui įtarimų, nes jis nebuvo pateiktas kartu su 2009 m. kovo 2 d. pranešimu apie 2008 m. gruodžio 5 d. atliktą tarpusavio atsiskaitymo užskaitą; dokumentą pasirašė asmuo, kuris tuo metu nebuvo įmonės vadovas; dokumento pasirašymo metu teismo nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iki bus išspręstas bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimas. Dėl to ieškovo administratorius kreipėsi į teismą, prašymas pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento UAB „Langvesta“ ir UAB „Impeka“ sudarytą 2009 m. sausio 17 d. tarpusavio atsiskaitymo įskaitymo aktą, taikyti restituciją ir grąžinti ieškovui 14 262,49 Lt skolos reikalavimo teisę į atsakovą bei priteisti šią skolą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Šiaulių apygardos teismas 2010 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino šalių sudarytą 2009 m. sausio 17 d. tarpusavio atsiskaitymų užskaitymo aktą Nr. 09/01 negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ir priteisė ieškovo naudai iš atsakovo 14 262,49 Lt. Teismas nustatė, kad atsakovas 2009 m. sausio 17 d. įsigijo iš ieškovo prekių, už jas neatsiskaitė; šalys 2009 m. sausio 17 d. atliko vienarūšę įskaitą. Teismo nuomone, galiojant nutarčiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek ieškovo turto perleidimas, tiek tarpusavio reikalavimų užskaita prieštaravo įstatymams. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovo vardu 2009 m. sausio 17 d. tarpusavio reikalavimų užskaitymo aktą pasirašė neįgaliotas asmuo (buvęs įmonės direktorius A. P.). Kadangi A. P. nuo 2008 m. gruodžio 29 d. nebebuvo įmonės vadovas, tai jis tarpusavio įskaitymo aktą galėjo pasirašyti tik turėdamas tuomečio ieškovo vadovo V. P. įgaliojimą. Teismas nustatė, kad asmuo, pasirašydamas aktą, neturėjo CK 2.137, 2.81 straipsnio reikalavimus atitinkančio įgaliojimo, ir sprendė, kad dokumentas pasirašytas netinkamai įgalioto asmens.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 7 d. sprendimu tenkino atsakovo apeliacinį skundą, Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį atmetė. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Kolegijos nuomone, šalių reikalavimai viena kitai yra priešpriešiniai ir vienarūšiai, jų įvykdymo terminai nenurodyti, todėl atsakovas turėjo teisę atlikti įskaitymą. Kadangi atlikti įskaitymą pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, tai aplinkybė, jog šį dokumentą už ieškovą pasirašė neįgaliotas asmuo, neturi įtakos įskaitymo galiojimui, nes įskaitymas yra vienašalis sandoris. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas galėjo įskaityti prievolės įvykdymą nepaisant to, jog ieškovui teismo nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nes šia nutartimi turto ir prievolių vykdymo suvaržymai buvo nustatyti ne atsakovui, o ieškovui UAB „Langvesta“. Be to, šie suvaržymai viešajame registre neįregistruoti, apie juos pranešta tik ieškovui ir UAB „Arsenalas“. Taigi, nutartimi nustatyti draudimai negali būti panaudoti prieš trečiuosius asmenis (atsakovą). Kolegija taip pat nurodė, kad nebuvo pagrindo taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, nes įskaitymas atliktas iki bankroto bylos iškėlimo ir ieškovo turto arešto.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė ,,Langvesta“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl CPK 18 straipsnio normos pažeidimo. Įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, tiek dalyvavusiems, tiek nedalyvavusiems nagrinėjant bylą. Atsisakymas vykdyti teismo sprendimą vertintinas kaip teismų nepriklausomumo ir viešosios tvarkos pažeidimas. Šioje byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2008 m. gruodžio 19 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė UAB ,,Lanvesta“ visas finansines prievoles, įskaitant palūkanų, mokesčių mokėjimą, išieškojimus teismo ar ne ginčo tvarka, taip pat dalyti ar kitaip skirstyti bendrovės turtą tol, kol bus priimta nutartis iškelti bendrovei bankroto bylą ar ją atsisakyta iškelti. Kadangi nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių įsiteisėja nuo jos priėmimo momento, tai teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jau galiojo tuo metu, kai buvo sudarytas neteisėtas įskaitymas. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad šia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nutartimi nustatyti draudimai vykdyti bet kokias prievoles netaikytini atsakovo atžvilgiu, pažeidžia CPK 18 straipsnyje nustatytą teismo sprendimo privalomumo principą.
2. Dėl ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo. ĮBĮ nustatyta teisė teismui iki bankroto bylos iškėlimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokios teismo nutartimi iki bankroto bylos iškėlimo taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja ir yra taikomos visiems teisinių santykių dalyviams, siekiant užtikrinti visų juridinio asmens, dėl kurio bankroto kreiptasi į teismą, kreditorių teises, eliminuojant vieno kreditoriaus teisę įskaityti savo reikalavimus nepaisant kitų kreditorių reikalavimų. ĮBĮ nustatytas draudimas iki bankroto bylos iškėlimo vykdyti atsiskaitymus yra imperatyvus ir jo galiojimas bei taikymas nepriklauso nuo kitos šalies žinojimo apie nustatytą draudimą. Dėl to atsakovo žinojimas ar nežinojimas apie teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones neturi reikšmės tam, kad šalių pasirašytas 2009 m. sausio 17 d. užskaitymo aktas galiotų ir būtų pripažintas teisėtu. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog atsakovas turėjo teisę vienašaliu pareiškimu įskaityti priešpriešinį vienarūšį reikalavimą su ieškovu, ydingai aiškino 2009 m. sausio 19 d. užskaitymo akto, kaip sandorio, pobūdį. Šis šalių sandoris, kasatoriaus nuomone, nebuvo vienašalis, nes tarp šalių buvo praktikuojama dalinio atsiskaitymo, įskaitant priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, tvarka ir, sudarydamos 2009 m. sausio 17 d. užskaitymo aktą, jos siekė sudaryti dvišalį sandorį, t. y. suderinti dviejų šalių valią.
3. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir teismo sprendimo motyvavimą, pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka CPK 185 straipsnio 1 dalies, 263 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasatorius savo reikalavimus, be kitų aplinkybių, grindė ir ta, kad šalių 2009 m. sausio 17 d. užskaitymo aktas buvo sudarytas atgaline data. Tiek ieškinyje, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą kasatorius nurodė aplinkybes ir pateikė įrodymų, kad 2009 m. sausio 17 d. tarpusavio atsiskaitymų užskaitymo aktas surašytas vėliau, nei nurodoma jo data. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl tokių kasatoriaus argumentų nepasisakė ir, vertindamas šį aktą, tokią aplinkybę ignoravo, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB ,,Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje BUAB ,,Vakarų prekyba“ v. A. Z., bylos Nr. 3K-3-454/2006).
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl CPK 18 straipsnio normos pažeidimo. Teismų nepriklausomumo ir viešosios tvarkos principo pažeidimas galimas tik esant subjektyviesiems pažeidimo požymiams, t. y. asmens žinojimui apie priimtą teismo procesinį sprendimą, nustatantį bet kokio pobūdžio draudimą ar apribojimą. Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 19 d. nutartimi buvo nustatytas draudimas kasatoriui ir apie tokios nutarties priėmimą buvo informuotos tik civilinės bylos šalys (UAB ,,Langvesa“, UAB ,,Arsenalas“). Kadangi atsakovas apie tokios nutarties priėmimą nežinojo, be to, tokia nutartis viešajame turto arešto aktų registre nebuvo įregistruota, tai atsakovui šioje nutartyje nustatyti apribojimai netaikytini.
2. Dėl ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo. Atsakovas nurodo, kad 2009 m. sausio 17 d. tarpusavio atsiskaitymų užskaitymo aktu nebuvo atliekamas esamų, iki 2008 m. gruodžio 19 d. teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiradusių prievolių, įvykdymo įskaitymas. Šiuo aktu buvo įvykdytas dalinis atsiskaitymas pagal tos pačios dienos pirkimo-pardavimo sandorį, todėl jam negali būti taikomas CK 6.134 straipsnio 6 dalyje ir ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas įsakymo draudimas.
3. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir teismo sprendimo motyvavimą, pažeidimo. Su šiais kasacinio skundo motyvais atsakovas nesutinka ir pažymi, kad nei kasatorius, nei teismai nekvestionavo 2009 m. sausio 17 d. prekių pirkimo–pardavimo sandorio teisėtumo ir pagrįstumo. Kasatorius pateikia ne įrodymus, o pasvarstymus apie galimą 2009 m. sausio 17 d. tarpusavio atsiskaitymų užskaitymo akto surašymą po bankroto bylos iškėlimo, todėl tokie kasacinio skundo argumentai laikytini prielaidomis, neturinčiomis reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teismo nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių iki bankroto bylos iškėlimo aiškinimo ir taikymo
Šiaulių apygardos teismas 2008 m. gruodžio 19 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones: uždraudė visų finansinių prievolių, įskaitant palūkanų ir mokesčių, mokėjimus, išieškojimus teismo ar ne ginčo tvarka, taip pat uždraudė dalyti ar kitaip skirstyti UAB „Langvesta“ turtą. Ši laikinoji apsaugos priemonė pritaikyta iki bus išspręstas bankroto bylos iškėlimo arba atsisakymo kelti ją klausimas. Tokios priemonės taikymas nustatytas ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte – teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Šalys 2009 m. sausio 17 d. atliko vienarūšę įskaitą. Taigi tai atlikta galiojant teismo nustatytai laikinajai apsaugos priemonei, tačiau dar nesant galiojančios nutarties iškelti bankroto bylą, kurią UAB „Langvesta“ Šiaulių apygardos teismas iškėlė 2009 m. sausio 19 d. priimta nutartimi. Nutartis iškelti bankroto bylą, priimta rašytinio proceso tvarka, įsiteisėja per 10 dienų nuo jos priėmimo dienos, jeigu ji nebuvo apskųsta (ĮBĮ 10 straipsnio 13 dalis).
Vienas įmonių bankroto instituto tikslų – kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Kreditoriams sudaromos sąlygos patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir finansų, taip pat apsaugoti skolininko interesus, kad, esant galimybei, būtų atkurtas finansinis jo stabilumas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo apsaugoti galimai nemokios įmonės turtinę padėtį ir užkirsti kelią per tą laiką sumažinti jos turtą, taip apsaugant visų kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo nutarties iškelti ar atsisakyti kelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Iš šio įstatyme nustatyto reglamentavimo matyti, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, pradeda galioti didesnė bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių turtinių interesų apsauga, o iki tol, teisme esant paduotam pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo ir galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, nurodyti interesai saugomi ta apimtimi, kuria nustatyta teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi įmonė, kuriai gresia bankroto bylos iškėlimas, gali disponuoti savo turtu tiek, kiek to neriboja teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Dėl to, sprendžiant klausimą, turėjo įmonė teisę sudaryti sandorius dėl turto perleidimo iki bankroto bylos jai iškėlimo ar ne, esminę reikšmę turi teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių turinys.
Įskaitymo teisė ribojama CK 6.134 straipsnyje nurodytais atvejais. Pagal šio straipsnio 6 dalį įskaitymas draudžiamas ir kitų įstatymų nustatytais atvejais. Reikalavimų įskaitymo draudimai gali būti susiję su įmonės bankroto būkle. Minėta, kad vienas prioritetinių įmonės bankroto instituto tikslų – įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Bankrutuojančios įmonės statusas reiškia, kad įmonė yra nemoki, t. y. negali patenkinti visų kreditorių reikalavimų; bankroto procesą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatyta tokia bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, kuri užtikrina teisingą jų interesų derinimą ir lygiateisiškumą – visi tos pačios eilės kreditoriai turi teisę į savo reikalavimų patenkinimą proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Šakių rajono Grinaičių žemės ūkio bendrovė ir UAB „Litamilk“ v. BUAB „Asotros veterinarija“, bylos Nr. 3K-3-591/2009, remdamasi išdėstytais motyvais, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto norma, kurioje nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, pritarė kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LAB „ Argovegas“ v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-484/2004; kt.) išdėstytai pozicijai, jog šis draudimas kartu reiškia bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių tarpusavio reikalavimų įskaitymo negalimumą, nes reikalavimų įskaitymas yra vienas iš prievolių įvykdymo būdų. Nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas daro išvadą, kad būtina laikytis formuojamos teismų praktikos, nes nepateikta argumentų, jog ji neatitinka įstatymų reglamentuojamo laikinųjų apsaugos priemonių aiškinimo ir taikymo.
Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 19 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones rezoliucinė dalis iš esmės suformuluota taip, kad ji atitinka ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatą, kurioje nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Iš teismo nutarties turinio matyti, kad apribojimas buvo taikytas turtui. Taigi, esant tokiam apribojimui, patenkinti savo pretenzijų pagal prievoles, tarp jų atlikti ir įskaitymus, kiti asmenys, įskaitant ir atsakovą UAB „Impeka“, negalėjo.
Įskaitymas, esant pritaikytai laikinajai apsaugos priemonei, pažeidžia kitų įmonės kreditorių teises patenkinti jų reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kaip turi būti ginamos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės analogiškose nagrinėjamai situacijose, t. y. kai yra pažeidžiama ĮBĮ nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka ir įmonė neteisėtai atsiskaito su vienu iš kreditorių. Toks prievolės įvykdymas yra neteisėtas. Neteisėtas turto gavimas yra pagrindas taikyti restituciją ir grąžinti šalis į pradinę padėtį (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Įmonės bankroto administratorius, gindamas visų kreditorių interesus, privalo išreikalauti neteisėtai sumokėtas bankrutuojančios įmonės lėšas iš jas gavusio kreditoriaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Medicinos sistema“ prašymą dėl kreditorių UAB ,,Lietpak“, UAB ,,Pretorionas“, UAB ,,Kauno vandenys“, AB ,,TEO LT“ ir UAB ,,Kauno švara“ v. UAB ,,Medicinos sistema“, bylos Nr. 3K-3-606/2007; 2008 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Labomeda“ v. J. G., bylos Nr. 3K-3-230/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šakių rajono Grinaičių žemės ūkio bendrovė ir UAB „Litamilk“ v. BUAB „Asotros veterinarija“, bylos Nr. 3K-3-591/2009).
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų ir yra teisiškai nereikšmingi.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. spalio 18 d. pažymą kasaciniame teisme patirta 41,43 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tenkinus kasatoriaus kasacinį skundą, šios išlaidos pritiestinos iš atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą.
Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Impeka“ (įmonės kodas 167325952, buveinės adresas Gamyklos g. 34, Mažeikiai, a. s. Nr. LT617180800008467829 AB Šiaulių banko Mažeikių filiale) į valstybės biudžetą 41,43 Lt (keturiasdešimt vieną litą 43 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Baranauskas
Virgilijus Grabinskas
Zigmas Levickis