Civilinė byla Nr.2A-2008-259/2011
(Proceso Nr. 2-20-3-00362-2011-2)
Pirmos instancijos teismo teisėjas Nerijus Meilutis
(S)
Procesinio dokumento kategorija 30.6, 121.15, 121.21
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 8 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės, Virginijos Gudynienės, sekretoriaujant Ingai Miškinienei, dalyvaujant ieškovės N. M. atstovei advokatei Jurgitai Lučinskaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės N. M. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-551-658/2011 pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovui Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai dėl buto privatizavimo ir
n u s t a t ė:
byloje sprendžiamas ginčas dėl pateiktų įrodymų pakankamumo, kad spręsti ir padaryti išvadas, jog ieškovė 1990-1998 metais atliko būtinus veiksmus, sąlygojančius galimybę nuomojamam butui privatizuoti lengvatine tvarka pagal LR butų privatizavimo įstatymą.
Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka nustatė, kad ieškovė N. M. ieškiniu (b.l.3-6) prašė: pripažinti jai teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias Kaišiadoryse, (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. pagrindu; įpareigoti Kaišiadorių rajono savivaldybę atitinkamai apskaičiuoti buto kainą, kurią ieškovei sumokėjus, sudaryti buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartį.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2011-06-22 sprendimu (b.l.70-72) ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovės 13,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendimo motyvuose nurodė, jog ieškovė buvo (ir yra) tinkamas subjektas, galintis privatizuoti butą, ginčo butas nėra įrašytas į Įstatymo 3 str. nurodytą neprivatizuojamų objektų sąrašą, atitinka Įstatymo 2 str. 1 d. nurodytų objektų požymius, todėl gali būti privatizavimo objektu, tačiau vertindamas, ar ieškovė atliko veiksmus, būtinus butui privatizuoti, teismas nurodė, jog šias aplinkybes turi įrodyti ieškovė, tačiau byloje yra per mažai įrodymų tam, kad teismas galėtų padaryti bent tikėtiną išvadą, jog įstatymo nustatytu terminu tarp šalių buvo susiklostę santykiai dėl buto privatizavimo. Teismas pažymėjo, jog nesant pakankamai įrodymų, teismas negali patenkinti ieškinio, vadovaudamasis tik bendraisiais CK 1.5 str. 4 d. nurodytais principais.
Apeliaciniu skundu (b.l.73-76) ieškovė N. M. su teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir ieškinį tenkinti pilnai, dėl šių motyvų: teismas, taikydamas Įstatymą, nepilnai ir nevisapusiškai įvertinio faktines aplinkybes ir įrodymus, pateiktus įrodymus vertino ne ieškovės ir su ieškiniu sutinkančio atsakovo, o valstybės naudai. Teismas neobjektyviai įvertino ieškovės ir liudytojų J. R. bei A. M. parodymus. Ieškovė ieškinyje nurodė ir teisme patvirtino, kad 1991 m. lapkričio mėn. kartu su liudytoja J. R. ėjo į Butų privatizavimo tarnybą, Kaišiadoryse, kur pateikė prašymą privatizuoti butą. Ieškovė pareiškimą nešė Butų privatizavimo tarnybai, Gedimino gatvėje, kuri buvo netoli šiuo metu esančio teismo. Nors atsakovo atstovė ir nurodė teismui, kad Butų privatizavimo tarnyba, jos žiniomis, tuo metu buvo savivaldybėje, Bažnyčios gatvėje, tačiau teismas neįvertino aplinkybės, kad 1991 m. Butų privatizavimo tarnyba buvo Butų ūkyje, kuris tuo metu priklausė savivaldybei ir buvo Gedimino g. 54a, Kaišiadoryse. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja J. R.. Šie ieškovės ir jos liudytojos parodymai, skirtingai nei atsakovo atstovės paaiškinimai, yra teisingi, išsamūs, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo jais netikėti ir juos atmesti. Teismas nepagrįstai atmetė ir liudytojo A. M. parodymus, kuris patvirtino, kad motina (ieškovė) rengėsi privatizuoti butą, apie tai šeimoje buvo kalbama, mama nešė pareiškimą dėl buto privatizavimo.
Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog ginčo buto privatizavimo dokumentų nebuvo, tokiu būdu neteisėtai ir nepagrįstai šios faktinės aplinkybės įrodinėjimo naštą permesdamas ieškovei, nukrypdamas nuo teismų praktikos analogiškose bylose, neįvertindamas, jog aplinkybė, kad ieškovė neturi pateikto prašymo privatizuoti butą, nėra esminė ir pakankama ieškiniui atmesti. Atsakovo atstovė šios aplinkybės neginčijo, patvirtino, kad tokių dokumentų neturi ir ateityje pateikti negalės, paaiškino, kad savivaldybės administracijoje ji dirba neseniai ir jos asmeninėje praktikoje nebuvo atvejų, kad dokumentai būtų dingę, dėl 1991 m. buvusios tvarkos ji paaiškinti nieko negalėjo. Pagal Butų privatizavimo įstatymą taip pat nebuvo reikalaujama, jog pareiškėjai turėtų tokius dokumentus ir juos saugotų, atsakovas taip pat nebuvo įpareigotas išduoti dokumentą, patvirtinantį priimto pareiškimo dėl buto privatizavimo registracijos numerį (LAT 2009-12-22 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-588/2009). Ieškovė pareiškimo pateikimo faktą įrodinėjo liudytojų parodymais, ji įsitikusi, kad prašymas bei kiti jos teikti dokumentai buvo prarasti, todėl buto privatizavimo procedūra nebuvo baigta ne dėl jos kaltės. Jeigu atsakovas ir teigtų, kad ieškovė savo teisę įgyvendino netinkamai, tuomet jis turėtų pateikti tai patvirtinančius oficialius rašytinius įrodymus (kad ieškovė nepateikė prašymo ir pan.) (CPK 178 str.).
Skunde nurodoma, jog teismas, konstatuodamas, jog ieškovė nėra įmokėjusi jokios dalies pinigų už buto privatizavimą, niekur dėl to nesikreipė, nebuvo suformuota buto inventorinė byla, nebuvo sudarytas įkainavimo aktas, bei akcentuodamas, kad ieškovė neturėjo laiko privatizavimo dokumentams sutvarkyti, net nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių apie tai, kad ji ne kartą ėjo į butų privatizavimo tarnybą ir klausė dėl nuomojamo buto privatizavimo, jai buvo paskaičiuota preliminari buto kaina - 2300 rublių. Įmokėti dalį pinigų ar kreiptis dėl inventorinės bylos suformavimo ieškovė neturėjo jokio pagrindo, kol nebuvo priimtas sprendimas patenkinti jos prašymą. Todėl sutikti su teismo argumentu, kad ieškovė nesidomėjo butų privatizavimo procesu, negalima. Atsakovui butų privatizavimas buvo teisės aktais priskirta funkcija, todėl būtent jis turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą; netinkamas šios pareigos įvykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas (LAT 2010-03-01 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-67/2010). Todėl pagrįstai galima teigti, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė privatizavimo pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai (Įstatymo 1, 2, 3, 4, 5 straipsniai);
Skunde įrodinėjama, kad teismas aiškino ir taikė teisės normas išimtinai formaliai, neteisėtai ir nepagrįstai netaikė CK 1.5 str. 4 d. numatytų bendrųjų principų, bei nurodė, kad patenkinus ieškinį, būtų pažeisti rungimosi ir lygybės įstatymui principai, nepateisinamai nukrypta nuo teismų praktikos ir netgi būtų pažeisti valstybės (savivaldybės) interesai, kadangi bus parduotas ne rinkos kaina jai priklausantis turtas. 1991-05-21 priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka, įstatymas galiojo iki 1998-07-01, išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (LR Seimo 1997-04-29 nutarimas Nr. VIII-206). Įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad pasibaigia ir galimybė įgyti jame nurodytas teises įstatyme nustatytomis sąlygomis, tačiau tos teisės ir pareigos, kurios įgytos pagal galiojusį įstatymą, neišnyksta. Ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu jo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui (LAT 2000-09-06 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-783/2000; LAT 2008-04-01 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-254/2008; LAT 2009-12-22 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-588/2009 ir kt.). Nuostata dėl galimybės įgyvendinti teisę, įgytą įstatymo galiojimo metu, butų privatizavimo atveju teismų praktikoje grindžiama ir tuo, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas - viena iš valstybės socialinės-ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas - sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Skirtingai, nei nurodyta teismo sprendime, LAT ne kartą yra aiškinęs, kad sprendžiant ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, teismo pareiga yra aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet: 1) įvertinant individualias konkrečios situacijos aplinkybes, nes gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinė paskirtis yra svarbi, jų pagrindu atsiradę teisiniai santykiai specifiniai, tad šios kategorijos bylose visada turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, kad jose iš esmės vyksta ginčai dėl socialiai aktualios asmenų teisės - teisės į būstą pažeidimo, bet ne dėl privatizavimo normų apskritai aiškinimo (civ. byla Nr. 3K-3-67/2010); 2) turint galvoje butų privatizavimą nustačiusių įstatymų pagrindinį tiksią - suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (LAT 2008-04-01 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-192/2008). CPK 12 str. numato, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Šioje byloje, priešingai nei nurodo teismas, rungimosi principas buvo įgyvendintas abiejų šalių, o teismas, atmesdamas ieškinį, pažeidė lygybės įstatymui principą, kadangi suvaržė ieškovės teisę baigti privatizuoti ginčo butą. Ieškovė turėjo galimybę įsigyti nuomojamą butą, kuriame gyvena iki šiol, juo rūpinosi nuo pat įsikėlimo momento (1990 m.), jį prižiūrėjo ir išlaikė, išreiškė savo valią butą privatizuoti, paduodama pareiškimą, nuo kurio padavimo tarp jos ir atsakovo susiklostė privatizavimo santykiai. Jokio kito gyvenamojo būsto ieškovė neįgijo. Atsakovas, priešingai nei nurodė teismas, net neaiškino, kad patenkinus ieškinį, būtų kaip nors pažeisti jo interesai, su ieškiniu sutiko, todėl darytina išvada, kad yra suinteresuotas užtikrinti ieškovės teisę.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l.82) atsakovas Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, kadangi priimtas teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad 1991 m. gegužės 21 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas, kuriame buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka, galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą. Ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl ieškovo teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-261/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje T. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-324/2007; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-548/2009).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Kaišiadorių rajono Liaudies deputatų vykdomojo komiteto 1989-12-18 posėdžio protokolo Nr. 12 pagrindu ieškovei išduotas gyvenamosios patalpos orderis Nr. 134 suteikiantis teisę apsigyventi 2 kambarių, 33, 35 kv. m. ploto bute, esančiame Kaišiadoryse, (duomenys neskelbtini) (b.l.8). Nuo 1990-04-24 ieškovė yra deklaravusi gyvenamąją vietą ginčo bute (b.l.13) ir lig šiol jame gyvena. 1997 11 20 ieškovė ir įgaliota institucija sudarė minėto buto nuomos sutartį (b.l. 9, 10). Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų pasinaudojusi teise privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas LR butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (b.l. 60). Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai ir teisingai Kaišiadorių rajono apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime konstatavo, jog ieškovė buvo (ir yra) tinkamas subjektas privatizuoti nuomojamą butą, šis butas nėra įrašytas į Įstatymo 3 str. nurodytą neprivatizuojamų objektų sąrašą, atitinka LR butų privatizavimo įstatymo 2 str. 1 d. nurodytų objektų požymius, todėl gali būti privatizavimo objektu.
Vertindamas ir spręsdamas dėl ieškovės nurodomos aplinkybės ar ieškovė pasinaudojo teise privatizuoti nuomojamą butą lengvatinėmis sąlygomis, atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, Kaišiadorių rajono apylinkės teismas pagrįstai ir teisingai pažymėjo, jog ieškovė laiku ir tinkamai nepateikė prašymo ir kitų privatizavimui reikalingų dokumentų įgaliotai institucijai, todėl neįgijo subjektinės teisės privatizuoti nuomojamą butą lengvatine tvarka pagal LR butų privatizavimo įstatymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė tą aplinkybę, jog buvo pradėjusi nuomojamo buto privatizavimo procedūrą pateikdama pareiškimą privatizavimo tarnybai esančiai Gedimino gatvėje, įrodinėjo tik savo ir savo artimų giminaičių(sesers ir sūnaus) parodymais teismo posėdžio metu (b.l. 67, 68), rašytinių įrodymų minėtam faktui pagrįsti nepateikė. Įstatymų leidėjas yra nustatęs , jog aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimą, turi įrodyti pati šalis (LR CPK 178 str.). Esant šioms konstatuotoms aplinkybėms, teisėjų kolegija laiko, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog pateiktų ieškovės įrodymų nepakanka išvadai padaryti, jog ji, galiojant LR butų privatizavimo įstatymui, atliko veiksmus nuomojamo buto privatizavimo procesui pradėti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą faktą, kad išlikusiuose archyviniuose dokumentuose nebuvo rasta rašytinių įrodymų, kad ieškovė būtų pateikusi prašymą įgaliotoms institucijoms privatizuoti nuomojamą butą.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinį tenkinti vadovaujantis tik įstatymo leidėjo deklaruotais teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais nėra galimybės, kadangi šiais principais vadovaujamasi kai sprendžiamo teisinio santykio nereglamentuoja konkreti teisinė norma, o teismas tokį ginčo teisinį santykį sprendžia savo nuožiūra (LR CPK 3 straipsnio 6, 7 dalys). Nagrinėjami atveju ginčo teisinį santykį reglamentuoja LR butų privatizavimo įstatymas, galimybė privatizuoti nuomojamą būstą pripažįstama šaliai įrodžius konkrečias aplinkybes ir faktus, o šiuo atveju ieškovė nepateikė įstatymo leidėjo nustatytų leistinų įrodymų apie jos turimą teisę įgyvendinti nuomojamo buto privatizavimo galimybę.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai tokio pobūdžio bylose ir šiai aplinkybei pagrįsti skunde nurodomos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos Nr. 3K-3-67/2010 ir 3K-3-588/2009. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodomose ir šioje nagrinėjamoje byloje nesutampa nagrinėjamos bylų aplinkybės, kadangi minimose Kasacinio teismo bylose nustatyta, jog suinteresuoti asmenys butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo padavę pareiškimus ir pradėję įgyvendinti teisę privatizuoti ginčo butą, nuolat domėjosi privatizavimo procedūra, kuri nebuvo baigta ne dėl piliečių kaltės, nes pateikti prašymai ir kiti dokumentai buvo prarasti ir buto privatizavimo procedūra nebaigta ne dėl jų kaltės, o dėl įgaliotos institucijos netinkamų veiksmų. Nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta objektyvių įrodymų, kad ieškovė būtų pradėjusi buto privatizavimo procedūrą, o pateiktus liudytojų paaiškinimus šiuo klausimu teismas pagrįstai vertino kritiškai, nes liudytojais ieškovė pakvietė sūnų ir seserį, t.y. asmenis galimai suinteresuotus bylos baigtimi.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka todėl sprendžia, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias butų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis sąlygas ir prielaidas, taip pat tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigas, įrodymų vertinimo procedūras, dėl ko buvo teisingai išspręsta byla, teismo sprendimo išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybėms byloje. Dėl to skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2, 3 dalys).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
apeliacinį skundą atmesti.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011-06-22 sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Arvydas Žibas
Kolegijos teisėjai Aušra Baubienė
Virginija Gudynienė