Civilinė byla Nr. 2A-217-196/2017 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02744-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10.2.4; 2.5.10.5.2.5.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-577-553/2016 pagal ieškovo M. N. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl teismų veiksmais padarytos neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, kuriuo prašo pripažinti atsakovę pažeidus esminius Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės principo elementus – teisinio tikrumo, teisinio saugumo principus, teisę į teisingą teismą ir teisę gyventi teisinėje valstybėje; priteisti iš atsakovės neturtinę 40 000 Eur žalą dėl įstatymų pažeidimų, 91 188 Eur turtinę žalą ir 30 000 Eur neturtinę žalą dėl nepagrįstai paneigtos ir atimtos teisės į lygtinį paleidimą. Nurodė, kad 2014 m. liepos 15 d. Vilniaus pataisos namų direktoriui pateikė prašymą pristatyti jį Lygtinio paleidimo komisijai dėl pakartotinio lygtinio paleidimo svarstymo. 2014 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. 42-789(1) Vilniaus pataisos  namų lygtinio paleidimo komisijos pirmininko pavaduotojas R. S. atsisakė vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą baudžiamojoje byloje Nr. TS-149-870/2013 ir informavo, kad ieškovas nebus pristatytas Komisijai svarstymui dėl lygtinio paleidimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartimi byloje Nr. TS-146-870/2014 atmetė ieškovo skundą dėl 2014 m. rugpjūčio 5 d. Vilniaus pataisos namų lygtinio paleidimo komisijos sprendimo ir pateikė priešingą teisės aiškinimą, nei buvo pateikęs savo ankstesnėje 2013 m. lapkričio 4 d. nutartyje byloje Nr. TS-149-870/2013. Tokiais veiksmais buvo pažeisti fundamentalūs teisingumo principai. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 28 d. nutartimi byloje Nr. 1S-943-574/2014 paliko galioti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį ir taip pat pateikė kardinaliai priešingą teisės aiškinimą, nei ankstesnėse ieškovo atžvilgiu priimtose ir galiojančiose nutartyse. Teismai nepaisė įsiteisėjusių teismų sprendimų ir pažeidė ieškovo teisę į teisingą teismą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisę gyventi teisinėje valstybėje. Ieškovas tai laiko deliktu. Teismai, priėmę priešingą tokio pobūdžio bylos teisės aiškinimą, sąmoningai veikė priešingai teisės aktams, esminiams konstituciniams ir teisinės valstybės principams, todėl pažeidė fundamentalius teisingumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principus. Priimtais sprendimais nepagrįstai yra pabloginta ieškovo teisinė padėtis, paneigtos įgytos teisės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai į lygtinį paleidimą, todėl tai yra pagrindas turtinei ir neturtinei žalai. Neteisėtu veikimu iš ieškovo atimta galimybė būti paleistam lygtinai, taigi ieškovui padaryta turtinė žala. Neturtinė žala ieškovui pasireiškė psichologiniu šoku, beteisiškumo ir bejėgiškumo jausmais, depresija, sugriautu pasitikėjimu valstybe ir teisine sistema. Patirti išgyvenimai buvo nuolatiniai. Tarp atsakovės veiksmų ir ieškovui padarytos neturtinės ir turtinės žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Neturtinė žala ieškovui padaryta tyčine kaltės forma, kadangi teisėjai, priėmę ginčijamas nutartis, veikė priešingai teisės aktams, esminiams konstituciniams ir teisinės valstybės principams. Toks veikimas yra neteisėtas. Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo turi būti atsižvelgta į ypatingą neteisėtų veiksmų pavojingumą visuomenei, kaltininko sąmoningą tyčią, atsakingo už kaltininko veiksmus asmens turtinę padėtį, nukentėjusiojo asmens socialinį ir teisinį pažeidžiamumą, priklausomumą nuo kaltininko, pažeistų asmens teisių konstitucinį reikšmingumą. Būtina atsižvelgti į faktą, kad ieškovas priklauso socialiai pažeidžiamiausių asmenų kategorijai. Teisės į teisingą teismą, teisinio tikrumo principo pažeidimu padarytą neturtinę žalą Europos Žmogaus teisių teismas byloje E. prieš Lietuvą yra įvertinęs 4 000 Eur sumą. Nagrinėjamu atveju, kadangi to paties teismo, ta pati teisėja, to paties asmens atžvilgiu ir netgi tame pačiame antrus metus trunkančiame lygtinio paleidimo procese priėmė du skirtingus sprendimus tuo pačiu klausimu, todėl neturtinės žalos dydis yra 40 000 Eur suma. Nėra jokių priežasčių, kurių pagrindu būtų galima mažinti žalos dydį. Įsiteisėjus neteisėtoms nutartims iš ieškovo yra atimta teisė būti lygtinai paleistam, taigi atimta teisė gauti pajamas, įgyti turtą, todėl padarytos turtinės žalos dydis yra 91 188 Eur. Ši suma gali būti mažintina atitinkamai pagal dienų skaičių iki tos dienos, kol bus ištaisyta esminė teisinė klaida ir atstatyta ieškovo teisė į lygtinį paleidimą. Patikslintu ieškiniu ieškovas nurodė, kad minimali jam padaryta turtinė žala yra 25 800 Eur. Neteisėtomis nutartimis atėmus galimybę būti paleistam lygtinai ir tokiu būdu nepagrįstai pabloginus ieškovo teisę, jam taip pat padaryta neturtinė žala, kurios dydis yra 30 000 Eur. Negalima priteisti simbolinę neturtinę žalą nes tai prieštarauja tautinės lygybės principui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė valstybės naudai iš ieškovo M. N. 5,50 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
3. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo pirmininko pavaduotojo R. S. 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 42-357/1 ir įpareigojo Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisiją svarstyti M. N. prašymą paleisti lygtinai iš pataisos įstaigos. Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisijos pirmininko pavaduotojas R. S. 2014 m. rugpjūčio 5 d. atsakymu Nr. 42-789/1 į M. N. 2014 m. liepos 14 d. prašymą Nr. 29-502(1) nurodė, jog M. N. nebus pristatytas svarstymui dėl lygtinio paleidimo Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisijai. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartimi M. N. skundą dėl Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisijos 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 42-789/1 atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 28 d. nutartimi atmetė M. N. atskirąjį skundą ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį.
4. Teismas konstatavo, kad buvo priimti keli teismų procesiniai sprendimai, kuriuose skirtingai aiškinamos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 158 straipsnio nuostatos nuteistojo M. N. atžvilgiu, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. TS-149-870/2013, kuria nuteistojo M. N. skundas buvo patenkintas, panaikinant Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisijos pirmininko pavaduotojo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą bei įpareigojant Komisiją svarstyti klausimą dėl nuteistojo M. N. lygtinio paleidimo, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1S-327-1662014, kuria nuteistojo M. N. skundas dėl Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisijos pirmininko pavaduotojo 2014 m. sausio 13 d. sprendimo atmestas, tačiau nurodyta, kad nuteistojo atžvilgiu negali būti taikoma nauja BVK 158 straipsnio 2 dalies redakcija, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. TS-146-870/2014, kuria buvo atmestas nuteistojo skundas dėl Komisijos 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo dėl lygtinio paleidimo ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1S-943-574/2014, kuria buvo palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis. 2013 m. lapkričio 4 d. nutartyje teismas padarė išvadą, kad nuteistojo atžvilgiu turėjo būti taikomos BVK 158 straipsnio nuostatos, galiojusios iki 2013 m. sausio 1 d., nes nauja šių nuostatų redakcija (įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) sunkina nuteistojo teisinę padėtį. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartimi nuteistojo M. N. skundas buvo atmestas, konstatavus, kad jo atveju turėjo būti taikomos bausmės vykdymo metu galiojusios BVK 158 straipsnio nuostatos (įsigaliojusios nuo 2013 m. sausio 1 d.), pagal kurias lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami asmenys, nuteisti už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui.
5. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad nagrinėjamu atveju teismai, spręsdami klausimą dėl jo lygtinio paleidimo, turėjo vadovautis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartyse sukurtais precedentais. Pirma, apelianto nurodyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis nebuvo apskųsta apeliacine tvarka, tuo tarpu to paties teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis buvo patikrinta instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka bei Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartimi palikta nepakeista. Be to, pagal vertikalaus precedento doktriną, išplėtotą Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, aukštesnės instancijos teismo nesaisto žemesnės instancijos teismo sukurtas precedentas. Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutarties teisėtumo, neturėjo pareigos atsižvelgti į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį. Antra, penitencinės teisės jurisprudencijoje (BVK 3 straipsnio komentaras) aiškinama, jog bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgaline data taisyklė; visos bausmės vykdomos pagal tuo metu galiojančius bausmių vykdymo teisės aktus, nepriklausomai, ar jie švelnesni ar griežtesni, nei prieš juos galioję teisės aktai. Teismas konstatavo, kad esant dviem skirtingiems ir konkuruojantiems teismo precedentams, būtina vadovautis atitinkamomis bausmių vykdymo metu galiojusiomis teisės nuostatomis bei jų aiškinimo šaltiniais. Trečia, taikant ieškovo atžvilgiu BVK 158 straipsnio nuostatas, galiojusias iki 2013 m. sausio 1 d., t. y. švelninančias jo teisinę padėtį, būtų pažeistas nuteistųjų lygybės, taikant bausmių vykdymo įstatymus, principas.
6. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad ieškovo nurodomas teismų, nagrinėjusių jo skundus, skirtingas asmens lygtinį paleidimą reglamentuojančios teisės nuostatos galiojimo laike aiškinimas, nesudaro pagrindo išvadai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartis yra akivaizdžiai neteisėtos. Priešingai, teismo vertinimu, nurodyti teismų procesiniai sprendimai atitinka galiojančias teisės normas, reglamentuojančias bausmių vykdymo nuostatų taikymą laike. Nenustačius baudžiamajame procese nuteistojo M. N. lygtinio paleidimo klausimą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų klaidų ar šiurkščių pažeidimų nagrinėjant bylas, kurie lemtų valstybės civilinę atsakomybę, nėra pagrindo CK 6.272 straipsnio taikymui. Vien aplinkybė, kad nuteistojo M. N. lygtinio paleidimo klausimą nagrinėję teismai nesivadovavo anksčiau sukurtu apylinkės teismo precedentu, kuris neatitinka penitencinės teisės jurisprudencijoje pateikto bausmių vykdymą reglamentuojančių teisės normų galiojimo laike išaiškinimo, nesudaro pagrindo šių teismų veiksmus vertinti kaip neteisėtus CK 6.272 straipsnio prasme. Šios išvados nepaneigia ieškinyje nurodytame Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. (byloje E. prieš Lietuvą 50208/06) sprendime padaryti išaiškinimai. Byloje B. E. prieš Lietuvą buvo nustatytas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kuris netaikomas nuteistųjų lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigų anksčiau termino byloms, nes Konvencija negarantuoja nuteistųjų teisės į amnestiją ar lygtinį paleidimą. Teismo vertinimu, šioje byloje nagrinėjamos aplinkybės ir byloje E. prieš Lietuvą nagrinėtos aplinkybės yra skirtingos, nes pastarojoje byloje iš pareiškėjo buvo reikalaujama įvykdyti įsipareigojimus, nuo kurių jis anksčiau buvo atleistas.
7. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos. Teismas nenustatė neteisėtų veiksmų, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo neteisėtų veiksmų, nagrinėjant ieškovo skundą dėl Vilniaus pataisos namų lygtinio paleidimo komisijos sprendimo, ir Vilniaus apygardos teismo neteisėtų veiksmų, nagrinėjant ieškovo skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutarties. Teismo vertinimu, ieškovo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio ir teisiškai nereikšmingi. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė vienos iš būtinų deliktinei atsakomybei atsirasti sąlygos – neteisėtų teisėjų (teismų) veiksmų, todėl ieškovo reikalavimą dėl žalos priteisimo laikė nepagrįstu (CPK 178 straipsnis). Teismas, pripažinęs, jog nėra būtinų sąlygų atsakovės deliktinei atsakomybei atsirasti, sprendė, kad ieškovo argumentai dėl žalos dydžio tapo teisiškai neaktualūs, todėl teismas dėl jų nepasisakė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Apeliaciniu skundu ieškovas M. N. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimą ir bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teisme iš esmės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis nebuvo apskųsta apeliacine tvarka, nereiškia, jog ji yra neteisėta ir neprivaloma, ir kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartimi neprivalėjo vadovautis ankstesne savo nutartimi. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo tiek 2013 m. lapkričio 4 d., tiek 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis priėmė viena ir ta pati teisėja. Taigi esminis faktas yra tai, kad to paties teismo, ta pati teisėja, to paties asmens atžvilgiu ir tame pačiame antrus metus trunkančiame lygtinio paleidimo procese priėmė du skirtingus sprendimus tuo pačiu klausimu. Taigi pažeisti fundamentalūs teisingumo, teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principai.
2. Pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis nebuvo apskųsta apeliacine tvarka, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis buvo patikrinta apeliacine tvarka. Toks argumentavimas yra visiškai nepagrįstas, klaidingas ir neteisėtas. Jei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis nebuvo apskųsta apeliacine tvarka, vadinasi, tiek Vilniaus pataisos namai, tiek prokuratūra sutiko su tokiu teismo sprendimu, taigi vėliau niekas nebeturi teisės kvestionuoti tą sprendimą. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis buvo patikrinta ir patvirtinta aukštesne instancija, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi, kuris pritarė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutarčiai. Taigi pirmosios instancijos teismo prasimanytas rungtyniavimas, kuri nutartis buvo patikrinta instancine tvarka, o kuri ne, yra absurdiškas ir neturintis teisinio pagrindo.
3. Esant teismų precedentų kolizijai, kai ieškovo atžvilgiu yra priimti du skirtingi sprendimai, pateikti du skirtingi teisės aiškinimo klausimai, tokiu būdu pagal BVK 3 straipsnio 3 dalies analogiją, turi būti vadovaujamasi nuteistajam švelnesniu ir palankesniu priimtu sprendimu, nustatančiu jo teisinę padėtį.
4. Netaikius ieškovui jo teisinę padėtį švelninančių nuostatų, ieškovas yra diskriminuojamas. Ieškovas yra nuteistas už sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis, 149 straipsnio 3 dalis) ir lygtinis paleidimas ieškovui netaikomas, tačiau asmenims, nuteistiems už labai sunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 6 dalis), lygtinis paleidimas yra taikomas. Taigi BVK 158 straipsnio 2 dalies nuostatomis daromas skirtumas tarp nuteistųjų vien dėl jų padarytų nusikaltimų pobūdžio, taigi diskriminuoja.
5. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl konstitucinių principų ir Konstitucinio Teismo išaiškinimų, kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos.
6. Pagal esminius ir fundamentalius teisnius principus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartimis negalėjo būti peržiūrėtos ir ignoruotos ankstesnės Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartyse nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai santykiai. Taigi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartys yra neteisėtos.
7. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje E. prieš Lietuvą buvo nustatytas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kuris netaikomas nuteistųjų lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigų anksčiau termino byloms, nes Konvencija negarantuoja nuteistųjų teisės į amnestiją ar lygtinį paleidimą, tačiau šioje byloje nėra nagrinėjamas lygtinio paleidimo klausimas. Šioje byloje nagrinėjamas išimtinai teisės taikymo, teisinio tikrumo ir teisės į teisingą teismą pažeidimai. Byloje E. prieš Lietuvą aplinkybės skiriasi, tačiau tapačios teisės aiškinimo prasme dėl vėlesniais teismo sprendimais ignoravimo ankstesnių teismo sprendimų, dėl res judicata ir teisinio tikrumo principų pažeidimo.
9. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pritariama pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms argumentams ir išvadoms.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

10. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
11. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų ar teismo veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktika). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
12. Nagrinėjamu atveju ieškovas, įrodinėdamas civilinės atsakomybės būtinąsias sąlygas, iš esmės nurodo, jog teismai, netaikydami BVK 157 straipsnio, kuriame numatyta galimybė kai kuriuos nuteistuosius asmenis paleisti lygtinai bei nurodę, kad BVK 158 straipsnio 2 punkte nuostatą, kad asmenys, nuteisti už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami, pažeidė lygiateisiškumo principą, jį diskriminavo, be to, procesiniuose sprendimuose skirtingai aiškindami BVK 158 straipsnio 2 punkto nuostatos galiojimą laike, pažeidė teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principus.

Dėl lygiateisiškumo principo

13. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijoje, inter alia (be kita ko) jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principą, yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas) bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas). Tačiau konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).
14. Teisėjų kolegijos vertinimu, nevienoda galimybė būti lygtinai paleistam iš pataisos namų, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį, yra galima, todėl apelianto teiginiai, iš esmės susiję su galimybe įstatymu nustatyti nevienodą teisinį reguliavimą, nėra pagrįsti. Kaip minėta, diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms (nagrinėjamu atveju asmenims, nuteistiems už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumu), jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų už teismo veiksmus, sprendžiant lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą, kai žala kildinama iš įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų, kurie nėra panaikinti įstatymų nustatyta tvarka

15. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teismų procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui ir jam įgijus res judicata galią, šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas gali būti peržiūrėtas tik kasacine tvarka ar atnaujinus procesą įstatymų nustatyta tvarka. Kitų įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo būdų įstatymai nenustato. Būtent instancinės teismų sprendimų kontrolės, skirtos klaidoms taisyti, egzistavimas, res judicata principas suponuoja, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu gali būti tenkinamas ne dėl bet kokios teismo klaidos baudžiamajame procese. Sprendžiant klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali būti padarytos priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytos baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Nurodyta kasacinio teismo praktika patvirtina, kad teismo procesinis sprendimas, kuris nėra pripažintas neteisėtu (nepagrįstu) instancinės teismų kontrolės tvarka, gali būti pagrindas pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį. Kitaip tariant, tam, kad žalos atlyginimo ieškinys būtų priimtas teisme ir nagrinėjamas, nėra būtina, kad teismo procesinis sprendimas būtų pripažintas neteisėtu (nepagrįstu) instancinės teismų kontrolės tvarka. Tačiau aplinkybė, ar asmuo išnaudojo visas galimybes įstatymo nustatyta tvarka skųsti priimtus teismų sprendimus, gali būti reikšminga sprendžiant dėl žalos padarymo ir jos atlyginimo dydžio.
16. Kasacinis teismas yra suformulavęs aktualią nagrinėjamai bylai teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).
17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad buvo priimti keli teismų procesiniai sprendimai, kuriuose skirtingai aiškinamos BVK 158 straipsnio nuostatos nuteistojo M. N. atžvilgiu, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. TS-149-870/2013, kuria nuteistojo M. N. skundas buvo patenkintas, panaikinant Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisijos pirmininko pavaduotojo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą bei įpareigojant Komisiją svarstyti klausimą dėl nuteistojo M. N. lygtinio paleidimo, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1S-327-1662014, kuria nuteistojo M. N. skundas dėl Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisijos pirmininko pavaduotojo 2014 m. sausio 13 d. sprendimo atmestas, tačiau nurodyta, kad nuteistojo atžvilgiu negali būti taikoma nauja BVK 158 straipsnio 2 dalies redakcija, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. TS-146-870/2014, kuria buvo atmestas nuteistojo skundas dėl Komisijos 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo dėl lygtinio paleidimo ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1S-943-574/2014, kuria buvo palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis. 2013 m. lapkričio 4 d. nutartyje teismas padarė išvadą, kad nuteistojo atžvilgiu turėjo būti taikomos BVK 158 straipsnio nuostatos, galiojusios iki 2013 m. sausio 1 d., nes nauja šių nuostatų redakcija (įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) sunkina nuteistojo teisinę padėtį. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartimi nuteistojo M. N. skundas buvo atmestas, konstatavus, kad jo atveju turėjo būti taikomos bausmės vykdymo metu galiojusios BVK 158 straipsnio nuostatos (įsigaliojusios nuo 2013 m. sausio 1 d.), pagal kurias lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami asmenys, nuteisti už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui.
18. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, sprendė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami procesinius sprendimus dėl ieškovo lygtinio paleidimo klausimo perdavimo Komisijos nagrinėjimui, tinkamai aiškino ir taikė įstatymus, susijusius su nuteistųjų lygtiniu paleidimu, kadangi pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusią BVK 158 straipsnio 2 punkto redakciją M. N. negali būti lygtinai paleistas iš pataisos namų, nes jis nuteistas už nusikaltimą nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui. Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino BVK galiojimo laiko atžvilgiu taisykles, nesivadovavo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. TS-149-870/2013, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1S-327-166/2014, sukurtais precedentais, kad nuteistojo M. N. atžvilgiu negali būti taikomas naujasis įstatymas (BVK 158 straipsnio 2 punkto redakcija), kuris jo teisinę padėtį sunkina.
19. Teisėjų kolegija, pritardama nagrinėjamoje byloje padarytai pirmosios instancijos teismo išvadai, pažymi, kad sprendžiant dėl aiškios ir nusistovėjusios teismų praktikos tam tikru teisės klausimu, visų pirma, būtina įvertinti, kokią praktiką ginčo klausimu yra suformavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris pagal įstatymą atsakingas už vienodos teismų praktikos formavimą visoje valstybėje, ar ši praktika, o jos nesant – kitų teismų praktika, atitinka aiškios ir nusistovėjusios praktikos kriterijus. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl BVK 158 straipsnių galiojimo laiko atžvilgiu nėra, kadangi lygtinio paleidimo klausimus sprendžiančių apeliacinės instancijos teismų nutartys nėra skundžiamos kasacine tvarka (BPK 360, 364 straipsniai). Todėl nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl aiškios ir nusistovėjusios teismų praktikos, būtina atsižvelgti į tai, kad pagal konstitucinę jurisprudenciją remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai, atsižvelgiant į tai, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
20. Vertinant, kokie teismų sukurti precedentai laikytini aiškia ir nusistovėjusia praktika, turi būti atsižvelgta į tai, ar jie nėra pavieniai atvejai; ar nėra konkuruojančių precedentų; kokios instancijos teismai sukūrė precedentus; į precedentų sukūrimo laiką; sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimus priėmusių teismų sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl kurio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.
21. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad nagrinėjamu atveju teismai, spręsdami klausimą dėl jo lygtinio paleidimo, turėjo vadovautis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. TS-149-870/2013, ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1S-327-166/2014, sukurtais precedentais. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, apelianto nurodyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis nebuvo apskųsta apeliacine tvarka, tuo tarpu to paties teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis buvo patikrinta instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka bei Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartimi palikta nepakeista. Be to, pagal vertikalaus precedento doktriną, išplėtotą Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, aukštesnės instancijos teismo nesaisto žemesnės instancijos teismo sukurtas precedentas. Taigi, Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutarties teisėtumo, neturėjo pareigos atsižvelgti į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgaline data taisyklė; visos bausmės vykdomos pagal tuo metu galiojančius bausmių vykdymo teisės aktus, nepriklausomai, ar jie švelnesni ar griežtesni, nei prieš juos galioję teisės aktai; kad būtina vadovautis atitinkamomis bausmių vykdymo metu galiojusiomis teisės nuostatomis bei jų aiškinimo šaltiniais (pažymėtina, kad argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl BVK 158 straipsnio galiojimo laiko atžvilgiu, ieškovas apeliaciniame skunde nepateikė) ir kad, taikant ieškovo atžvilgiu BVK 158 straipsnio nuostatas, galiojusias iki 2013 m. sausio 1 d., t. y. švelninančias jo teisinę padėtį, būtų pažeistas nuteistųjų lygybės, taikant bausmių vykdymo įstatymus, principas.
22. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovo nurodomas teismų, nagrinėjusių teikimus dėl jo lygtinio paleidimo, skirtingas asmens lygtinį paleidimą reglamentuojančios teisės nuostatos galiojimo laike aiškinimas, nesudaro pagrindo išvadai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartis yra akivaizdžiai neteisėtos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti teismų procesiniai sprendimai atitinka galiojančias teisės normas, reglamentuojančias bausmių vykdymo nuostatų taikymą laike, bei aukštesnės instancijos teismų aiškią ir nusistovėjusią praktiką šiuo klausimu, pagal kurią sprendžiant dėl nuteistųjų lygtinio paleidimo taikomos bausmių atlikimo metu galiojančios BVK nuostatos. Nenustačius baudžiamajame procese nuteistojo M. N. lygtinio paleidimo klausimą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šiurkščių pažeidimų nagrinėjant bylas, kurie lemtų valstybės civilinę atsakomybę, nėra pagrindo taikyti CK 6.272 straipsnį. Vien aplinkybė, kad nuteistojo M. N. lygtinio paleidimo klausimą nagrinėję teismai nesivadovavo anksčiau sukurtu apylinkės teismo precedentu ar apygardos teismo nutarties išaiškinimu, kuris neatitinka penitencinės teisės jurisprudencijoje pateikto bausmių vykdymą reglamentuojančių teisės normų galiojimo laike išaiškinimo bei aukštesnių teismų suformuotos praktikos šiuo klausimu, nesudaro pagrindo šių teismų veiksmų vertinti kaip neteisėtų CK 6.272 straipsnio prasme. Šios išvados nepaneigia apeliaciniame skunde nurodytame Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 21 d. (byloje E. prieš Lietuvą 50208/06) sprendime padaryti išaiškinimai. Teisė į lygtinį paleidimą nepatenka į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reguliavimo sritį, todėl ieškovo argumentai apie teisinio tikrumo principo pažeidimą nėra pagrįsti. 
23. Dėl kitų apeliaciniame skunde ir atsiliepimo į jį nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
24. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovas, tvirtindamas, kad jam buvo padaryta žalos, neįrodė civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos – neteisėtų veiksmų, todėl žalos atlyginimas nagrinėjamu atveju negalimas. Teisėjų kolegija dėl kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako, kadangi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsirasti būtinos visos trys anksčiau šioje nutartyje minėtos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktika). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                 Konstantinas Gurinas

                                                                                 Danguolė Martinavičienė

                                                                                 Alvydas Poškus