Civilinė byla Nr. e2S-328-425/2026

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00748-2026-8

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.8.8.; 3.2.9.9.; 3.3.2.6.2.

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 27 d.

Panevėžys

        Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas,

        teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Rangos era Logistics“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Rangos era Logistics“ ieškinį atsakovei UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ dėl skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

1.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I.                      Ginčo esmė

2.       Ieškovė UAB „Rangos era Logistics“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ 4 210,80 Eur skolą, 10,15 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

3.       Ieškovė nurodė, kad šalių susitarimas dėl arbitražinės išlygos nėra įpareigojantis šalis ginčą spręsti tik arbitražo būdu. Ieškinyje nurodoma, kad arbitražinis susitarimas atspindi šalių valios autonomijos principą ir, šiuo konkrečiu atveju, sutarties 9.3 punkte įtvirtinta sąlyga „gali perduoti“ suteikia kiekvienai šaliai apsisprendimo teisę, bet ne pareigą kreiptis į arbitražo teismą, sprendžiant kilusį ginčą. Šios sąlygos neimperatyvusis pobūdis leidžia daryti išvadą, kad šalys sutartyje nesusitarė dėl besąlyginio ginčo sprendimo vien tik arbitraže, nepavykus ginčo išspręsti derybų būdu, juo labiau, jog nenurodyta, kad Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos, sutarties šalims esant Lietuvos Respublikoje registruotiems juridiniams asmenims.

4.       Atsakovė UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ pateikė atsiliepimą, prašydama ieškinį palikti nenagrinėtą, esant galiojančiai arbitražinei išlygai. Atsakovės teigimu, arbitražinis susitarimas yra galiojantis ir privalomas ieškovui. Nagrinė­jamu atveju, kaip nurodo ieškovė, ginčas yra kilęs iš Reikalavimų perleidimo sutarties, todėl remiantis šalių sutartimi nustatyto teismingumo galima teigti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas yra neteismingas spręsti šį ginčą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. sausio 30 d. nutartimi ieškovės UAB „Rangos era Logistics“ ieškinį paliko nenagrinėtą.

6.       Nutartyje nurodyta, kad ieškovė 2025 m. kovo 27 d. su atsakove sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė atsakovei atlygintinai perleido reikalavimo teises, kylančias iš skolininko įsipareigojimų pagal pradinio kreditoriaus priėmimo-perdavimo aktais perduotus dokumentus. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų 9.1 punkte numatyta, kad visi ginčai, kylantys iš šios sutarties turi būti sprendžiami tik šioje sutartyje numatyta tvarka. Sutarties sąlygų 9.2 ir 9.3 punktuose numatyta, jog visus kilusius ginčus šalys sprendžia tarpusavio derybų būdu, o jei ginčai neišsprendžiami per 30 dienų nuo derybų pradžios, šalis gali perduoti ginčą spręsti arbitražui; numatyta arbitražo vieta Stokholmas, Švedija.

7.       Nustatė, kad ieškovė, reikšdama ieškinį teisme, išreiškė savo valią ginčą spręsti ne arbitraže, o teisme, todėl teismas ieškinį priėmė. Tačiau atsakovė atsiliepime į ieškinį pareiškė prieštaravimus ir nurodė, kad arbitražinis susitarimas yra galiojantis ir privalomas. Teismas sprendė, kad tokiu atveju, sutartyje sudaryto arbitražinio susitarimo atsisakius tik vienai iš šalių, arbitražinis susitarimas yra galiojantis ir privalomas, nes nėra suderintos šalių valios pakeisti sutartyje numatytą ginčo sprendimo būdą. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškinį paliko nenagrinėtą esant galiojančiam susitarimui perduoti ginčą spręsti arbitražui (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

III.       Atskirojo skundo teisiniai argumentai

8.       Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Rangos era Logistics“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. sausio 30 d.   nutartį ir grąžinti klausimą ją priėmusiam teismui.

8.1.                      Ieškovės teigimu, teismas nutartyje klaidingai nurodė, jog ieškinys pareikštas UAB „Mokėjimų priežiūros tarnyba“, tačiau ieškovė ieškinį pareiškė kitai atsakovei – UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“, kodas 304491546.

8.2.                      Teigia, kad šalių susitarimas dėl arbitražinės išlygos nėra įpareigojantis šalis ginčą spręsti tik arbitražo būdu. Kauno apygardos teismas civilinėje byloje, kurioje faktinės aplinkybės yra tapačios ir atsakovė yra ta pati UAB „Mokėjimo prevencijos tarnyba“, išaiškino analogišką Sutarties nuostatą – arbitražinis susitarimas atspindi šalių valios autonomijos principą ir šiuo konkrečiu atveju Sutarties 9.3 punkte įtvirtinta sąlyga „gali perduoti“ suteikia kiekvienai šaliai apsisprendimo teisę, bet ne pareigą kreiptis į arbitražo teismą, sprendžiant kilusį ginčą. Šios sąlygos neimperatyvusis pobūdis leidžia daryti išvadą, kad šalys Sutartyje nesusitarė dėl besąlyginio ginčo sprendimo vien tik arbitraže, nepavykus ginčo išspręsti derybų būdu, juo labiau, jog nenurodyta, kad Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos, Sutarties šalims esant Lietuvos Respublikoje registruotiems juridiniams asmenims. Kadangi arbitražas yra sutartinio pobūdžio ginčų sprendimo būdas, būtent šalių valiai yra teikiamas prioritetas. Šiuo atveju tokios neįpareigojančios sąlygos buvimas Sutartyje laikytinas dviprasmišku šalių susitarimu dėl arbitražo ir sudaro prielaidas dėl alternatyvaus ginčo sprendimo būdo, t. y. neeliminuoja ginčo nagrinėjimo teismine tvarka galimybės, todėl ginčo sprendimas teisme, šiuo atveju, galimas (Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1137-924/2025, 30 punktas). Teismas priimdamas skundžiamą nutartį nesirėmė aukštesnės instancijos teismo suformuota praktika ir neįvertino analogiškos sutarties nuostatos išaiškinimų.

8.3.                      Taip pat nurodo, kad Sutartis buvo sudaryta pagal standartines atsakovės parengtas sąlygas, todėl šalims atskirai neaptarus arbitražinės išlygos, akivaizdu, kad imperatyvus pobūdis dėl ginčo sprendimo arbitraže negali būti taikytinas kiekvienam iš sutarties kylančiam ginčui. Ieškovė sudarydama sutartį pagrįstai tikėjosi, jog tokia nuostata bei jos konstrukcija, kad „gali perduoti“ nelaikytina nustatančia besąlyginį arbitražinį susitarimą ir kilusio ginčo išimtinį arbitruotinumą.

8.4.                      Be to, teigia kad arbitražine išlyga šalys nesusitarė dėl konkrečios arbitražinės institucijos bei dėl konkrečių arbitražui taikytinų taisyklių, sutartimi šalių numatyta vien tik arbitražo vieta Švedijoje. Remiantis Stokholmo arbitražo viešai prieinama informacija, ieškovei tokio reikalavimo nagrinėjimas kainuotų daugiau nei 12 800 Eur be PVM. Atsižvelgiant į Stokholmo arbitražo mokesčius, siekiant ginčą spręsti jame, bei iš atsakovės prašomos priteisti skolos dydį (4 210,80 Eur), imperatyvus įpareigojimas ieškovei ginti savo teisėtus interesus išimtinai Stokholmo arbitraže neatitiktų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų bei iš esmės apribotų ieškovės galimybę apginti savo teises, kylančias iš šalių sudarytos Sutarties.

8.5.                      Pasak apeliantės, minėto Sutarties punkto problemiškumą įžvelgia ir pati atsakovė, pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. e2-14248-989/2024, kurioje dėl analogiškos arbitražinės išlygos, ji, dalyvaudama ieškovės procesiniu statusu, nesutiko su atsakovo prašymu palikti ieškinį nenagrinėtą, pripažindama, kad ši arbitražinė išlyga yra standartinė, o kitoks jos vertinimas faktiškai užkirstų kelią bylinėtis Lietuvos Respublikos teisme. Kitoje civilinėje byloje Nr. e2-12984-1200/2024 atsakovė, dalyvaudama ieškovės procesiniu statusu, prašė pripažinti analogišką ginčo sąlygą negaliojančia, be kita ko, teigdama, kad arbitražinė išlyga, numatanti, jog ginčai, kylantys iš sutarties, sprendžiami arbitraže kainuotų dešimtimis tūkstančių eurų – tokio nedidelės vertės, teisine prasme nesudėtingo ginčo dėl skolos, sprendimą daro praktiškai neįmanomu (CPK 179 straipsnio 3 dalis) (Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1137-924/2025, 31 punktas).

8.6.                      Taip pat nurodo, kad tenkinęs atsakovės prašymą ir palikęs ieškinį nenagrinėtą, teismas nutartimi nenukreipė šalių į konkrečią instituciją (arbitražą).

IV.                      Apeliacinio teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

10.       Visų pirma, byloje 2026 m. gegužės 26 d. gauti apeliantės papildomi rašytiniai paaiškinimai. Atsižvelgus į tai, kad pagal CPK 323 straipsnį pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą yra draudžiama (CPK 338 straipsnis), apeliantės pateiktus papildomus rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti į bylą ir jie kartu su atskiruoju skundu nevertintini.

11.       Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, esant galiojančiam susitarimui perduoti ginčą spręsti arbitražui (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas), teisėtumo ir pagrįstumo.

12.       Nustatyta, kad ieškovė UAB „Rangos era Logistics“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“, ieškinį grįsdama 2025 m. kovo 27 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), kurios 9.1 punkte šalys numatė, kad visi ginčai, kylantys iš šios sutarties turi būti sprendžiami tik šioje sutartyje numatyta tvarka. Sutarties sąlygų 9.2 ir 9.3 punktuose numatyta, jog visus kilusius ginčus šalys sprendžia tarpusavio derybų būdu, o jei ginčai neišsprendžiami per 30 dienų nuo derybų pradžios, šalis gali perduoti ginčą spręsti arbitražui; numatyta arbitražo vieta Stokholmas, Švedija. Gavęs atsakovės atsiliepimą į ieškinį, kuriame buvo prašoma palikti ieškinį nenagrinėtą, remiantis prieš tai minėta sąlyga dėl arbitražinio susitarimo, teismas ieškinį paliko nenagrinėtą, konstatavęs, kad sutartyje sudaryto arbitražinio susitarimo atsisakius tik vienai iš šalių, arbitražinis susitarimas yra galiojantis ir privalomas.

13.       Ieškovė atskiruoju skundu su tokia teismo nutartimi nesutinka, teikdama, kad teismas sutarties nuostatą dėl arbitražinio susitarimo aiškino nesivadovaudamas sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nesirėmė anksčiau suformuota teismų praktiką ir neįvertino, kad tokios arbitražinio susitarimo sąlygos taikymas dėl neproporcingai didelių arbitražo kaštų apskritai tampa neįmanomu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos nutarties motyvus ir apeliantės skundo argumentus, su pastaraisiais sutinka ir skundžiamą nutartį pripažįsta nepagrįsta.

14.       CPK

15.       Visų pirma, arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose, tačiau tam, kad arbitražinis susitarimas būtų sudarytas, jis turi atitikti turinio ir formos reikalavimus. Pagrindinis arbitražinio susitarimo turinio reikalavimas – jame turi būti išreikšta šalių valia spręsti ginčus ne kokiu nors kitu būdu (valstybės teisme, mediacijos būdu, kt.), o būtent arbitraže (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-686/2017, 21 punktas). Kilus ginčui dėl sudaryto arbitražinio susitarimo turinio teismas turi susitarimą išaiškinti pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193 straipsnyje, ir suformuotą kasacinio teismo praktiką sutarčių aiškinimo klausimu, būtent: sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013).

16.       Byloje nustatyta, kad 2025 m. kovo 27 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) šalys susitarė, jog visos pretenzijos, nesutarimai arba ginčai, kylantys iš arba dėl šios sutarties, turi būti sprendžiami tik sutartyje numatyta tvarka (sutarties 9.1 punktas). Visus kilusius ginčus šalys visų pirma bando išspręsti tarpusavio derybų būdu (sutarties 9.2 punktas). Jei ginčai neišsprendžiami per 30 d. (trisdešimt) nuo derybų dėl tokio ginčo pradžios, šalis gali perduoti ginčą spręsti pagal Arbitražo taisykles arbitražo teismui, sudarytam 1 (vieno) arbitro, paskirto pagal minėtas Arbitražo taisykles; Arbitražo vieta Stokholmas, Švedija (sutarties 9.3 punktas).

17.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutiktina su apeliante, kad minėtos sutarties nuostatos dėl ginčo perdavimo arbitražui konstrukcija „gali perduoti“ nelemia šios nuostatos imperatyvumo ir neįpareigoja sutarties šalies ginčą perduoti spręsti išimtinai tik arbitražui. Galima daryti išvadą, kad šia nuostata nėra ribojama teisė ieškovei pasirinkti, kokiu būdu ginti savo pažeistas teises – kreipiantis į teismą ar į arbitražą. Dėl to nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad sutartyje sudaryto arbitražinio susitarimo atsisakius tik vienai iš šalių, arbitražinis susitarimas yra galiojantis ir privalomas, nes nėra suderintos šalių valios pakeisti sutartyje numatytą ginčo sprendimo būdą. Matyti, kad tokia teismo išvada padaryta iš esmės nevertinant sutarties sąlygos dėl ginčo perdavimo arbitražui pagal sutarčių aiškinimo taisykles, nenustatant tikrosios šalių valios šios sąlygos kontekste.

18.       Svarbu ir tai, kad tokios pačios nuomonės, aiškindami analogišką sutarčių, atsakovės sudarytų su kitais subjektais, sąlygą dėl arbitražo pasirinkimo, laikosi ir kiti tos pačios grandies teismai. Kauno apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 2 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartį, kuria buvo išaiškinta, jog sutartyje numatytas arbitražinis susitarimas nėra šalims privalomas ir nėra imperatyvus, todėl ginčas gali būti sprendžiamas ir Lietuvos teisme, paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. e2S-1137-924/2025); Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-81-613/2026 išaiškino, kad toks šalių susitarimas visus savo ginčus spręsti arbitraže nėra imperatyvus ir sutarties 9.3 punkto formuluotė neužkirto kelio ieškovei pasirinkti, kokiu būdu ginti savo pažeistas teises, tai yra kreiptis į teismą ar į arbitražą. Pastarojoje byloje apygardos teismas iš LITEKO duomenų, be kita ko, nustatė, kad kitose bylose UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ analogišką standartinę jos sudaromų sutarčių 9.3 punkto nuostatą laikė neimperatyvia ir inicijavo bylas Lietuvos teismuose, tokiu veiksmu patvirtindama, kad ši arbitražinė išlyga nėra imperatyvi. 

19.       Dėl to, įvertinus sutartinę sąlygą, atsižvelgus į suformuotą teismų praktiką tapačiu klausimu, ginčui aktualią 2025 m. kovo 27 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 9.3 punkto nuostatą aiškinant pagal tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, akivaizdu, kad šia sutarties sąlyga šalys arbitražą nurodė tik kaip galimą ginčų sprendimo instituciją, neapribodamos viena kitos galimybės ginčą spręsti teisme.

20.       Atsižvelgus į išdėstytą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisyklės, kas lėmė teismingumo taisyklių pažeidimą ir nepagrįstą CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto bei CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatų taikymą. Šioje nutartyje pasisakyta dėl esminių atskirojo skundo argumentų, turinčių reikšmės bylos teisiniam rezultatui, kiti argumentai laikytini neturinčiais įtakos bylos baigčiai.

21.       Dėl to, kas išdėstyta, spręstina, kad yra pagrindas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjas                                                                Laimantas Misiūnas