Administracinė byla Nr. A-2623-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07319-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 11.9; 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. R. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, S. B., G. S., dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

pareiškėjas Z. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 29-35), prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir atsakovas, Vilniaus miesto skyrius) 2013 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 49SF-(14.49.104)-847 ir NŽT 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5.)-2339; 2) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių per dešimt darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu suformuoti pareiškėjui Z. R. žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui; 3) pareiškėjo Z. R. naudai priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 20 000 Lt (5 792,40 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodė, kad 2013 m. gegužės 21 d. kartu su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis S. B. ir G. S. kreipėsi į atsakovą NŽT Vilniaus miesto skyrių, prašydami kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kad jiems būtų suformuotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto skyrius skundžiamu 2013 m. liepos 29 d. raštu pripažino, kad pareiškėjas turi teisę atkurti 0,6221 ha ploto žemės iš buvusio savininko K. R. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytos 5,5991 ha ploto žemės Vilniaus apskrityje, Vilniaus mieste, Upytės kaime, tačiau atsisakė tenkinti prašymą kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę, kadangi Upytės kaimas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai priskirtas po 1995 m. birželio 1 d. ir nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjui turi būti vykdomas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnyje nustatyta tvarka. Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. liepos 29 d. sprendimą pareiškėjas apskundė Nacionalinei žemės tarnybai, tačiau ji 2013 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-2339 prašymo netenkino.

Pareiškėjo nuomone, Vilniaus miesto skyrius nepagrįstai taiko Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarimu. Pažymėjo, kad ginčo teritorija Vilniaus miestui priskirta iki 1995 m. birželio 1 d., todėl atsakovas klaidingai nurodo, jog Upytės kaimas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai priskirtas po 1995 m. birželio 1 d. Nuosavybės teisės į miesto žemę (iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose) atkuriamos pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, todėl egzistuoja pagrindas pripažinti, kad atsakovas nepagrįstai atsisako kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui. Nurodė, jog neegzistuoja joks aiškiai išreikštas visuomenės poreikis, būtinas valstybės išperkamai žemei, todėl nėra jokių kliūčių vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą. Vilniaus miesto skyriaus atsisakymas kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją yra aiškiai neteisėtas, pažeidžiantis pareiškėjo teisėtus lūkesčius, kad viešojo administravimo subjektas tinkamai vykdys įstatyme įtvirtintas savo funkcijas ir imsis visų įstatymų leidėjo jam suteiktų teisių, siekiant kuo skubiau atkurti nuosavybės teises.

Teigė, jog skundžiamais sprendimais vilkinamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, dėl ko pareiškėjas patiria neturtinę žalą, kurią vertina 20 000 Lt. Atsakovo neteisėti veiksmai sukelia jam neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, o pradėtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros negali būti užbaigtos tik dėl įstatyme nustatytų atsakovo funkcijų nevykdymo. Atsakovas su pareiškėju nesiskaito, savivaliauja nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl jis nuolat jaučia nervinę įtampą bei pažeminimą, prarado pasitikėjimą valdžios institucijomis.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą (III t., b. l. 61-68) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjui liko atkurti nuosavybės teises į 0,3731 ha buvusio savininko K. R. turėtos 5,5991 ha žemės. Žemės valda, į kurią pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teise, patenka į teritoriją, paskirtą Vilniaus miesto savivaldybei po 1995 m. birželio 1 d. Teritorijoje, kuri Vilniaus miesto savivaldybei priskirta po 1995 m. birželio 1 d., nuosavybės teisių atkūrimas yra vykdomas pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnį, todėl NŽT pagrįstai atsisakė kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl natūra grąžintinų žemės sklypų suformavimo Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. Pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises natūra į tą buvusio savininko turėtos žemės dalį, kuri yra nepriskirta valstybės išperkamai žemei ir nepatenka į 120 ha žemės sklypo teritoriją Pilaitės mikrorajone, Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ paskirtą neatlygintinai naudotis Vilniaus miesto tarybai. Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarime buvo pasisakyta tik dėl valstybės išperkamos žemės priskyrimo Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. Nurodė, kad 2013 m. liepos 29 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas nurodyti 120 ha žemės sklypo teritoriją Pilaitės mikrorajone, Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 895 paskirtą Vilniaus miesto tarybai, į kurią patenka buvusio savininko K. R. turėtos žemės dalis. Remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2013 m. rugsėjo 26 d. raštu pateikta žemės sklypų analize ir buvusių savininkų iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės kartografine medžiaga, buvusių savininkų turėtos žemės valda, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises pareiškėjas, patenka į teritoriją, Vilniaus miesto savivaldybei priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., kurioje nuosavybės teisių atkūrimas yra vykdomas pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą (IV t., b. l. 1-5) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad dalis buvusio savininko turėtos žemės patenka į teritoriją, Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 895 suteiktą ir 2000 m. gegužės 4 d. panaudos sutartimi perduotą naudotis Vilniaus miesto tarybai. Ši žemė priskirtina valstybės išperkamai pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes skirta Vilniaus miesto gyventojų reikmėms tenkinti ir jų poilsiui organizuoti. Ginčo teritorija Vilniaus miesto reikmėms naudoti priskirta po 1995 m. birželio 1 d., todėl nuosavybės teisių atkūrimas vykdytinas kaip į teritoriją, kuri miestui pagal teisės aktus priskirta tik po 1995 m. birželio 1 d., vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka. Be to, buvusio savininko turėta žemė patenka ir į teritoriją, kuri pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 m., patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, priskirtina infrastruktūros teritorijų funkcinei zonai, taip pat teritoriją, kurioje nustatytos gatvių raudonosios linijos. Į ginčo žemę patenka ir valstybinės reikšmės miškas. Teritorijoje, priskirtoje miestui po 1995 m. birželio 1 d., laisvos žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą organizuoja NŽT, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą nėra.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimu (IV t., b. l. 143-149) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 49SF-(14.49.104)-847 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5.)-2339 ir įpareigojo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių per dešimt darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Z. R. prašymą. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2003 m. kovo 20 d. prašyme išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. R. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste (II t., b. l. 145). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. balandžio 1 d. pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 52p patvirtina, jog pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,6221 ha buvusio savininko K. R. valdytos 5,5991 ha žemės, esančios Upytės km., Vilniaus mieste, Vilniaus apskrityje (I t., b. l. 130). Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 2.4-01-8126 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į 0,2490 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,9960 ha žemės sklype, (duomenys neskelbtini), nurodant, jog nuosavybės teisės į pareiškėjui tenkančios žemės valdos dalį – 0,3731 ha žemės – bus atkurtos vėliau (I t., b. l. 134).

Dalis buvusio savininko K. R. turėtos žemės sklypo patenka į 120 ha sklypą, kuris 1999 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 895 suteiktas naudotis Vilniaus miesto tarybai nustatant, kad nurodytas žemės sklypas yra kitos paskirties žemė, naudojama savivaldybės parkui įrengti išsaugant esamus 74,49 hektaro valstybinės reikšmės rekreacinius miškus. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 1460-01 120 ha ploto žemės sklypas Vilniaus miesto savivaldybės tarybai suteiktas naudotis 99 metams (III t., b. l. 145). 2000 m. gegužės 4 d. sudaryta panaudos sutartis, kuria minėtas 120 ha žemės sklypas suteiktas naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (Vilniaus miesto savivaldybės parkui įrengti ir eksploatuoti) (III t., b. l. 146-147).

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1023-611/2013, atmetė pareiškėjo reikalavimus dėl 1999 m. liepos 30 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 895 ir jį pakeitusio 2003 m. balandžio 8 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 414 dalių dėl 8,20 ha ploto žemės sklypo, esančio Upytės kaime, perdavimo naudotis Vilniaus miesto tarybai, 2000 m. gegužės 4 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 1460-01 ir 2000 m. gegužės 4 d. panaudos sutarties dalių dėl ginčo sklypo perdavimo panaikinimo, nurodydamas, jog minėti teisės aktai ir panaudos sutartis yra teisėti, priimti remiantis galiojančiu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštaraujančiu Vyriausybės nutarimu (I t., b. l. 96-100).

Po šio teismo sprendimo 2013 m. gegužės 19 d. prašymu (I t., b. l. 36) pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys kreipėsi į atsakovą, prašydami kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę, kad būtų suformuotas žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui. Byloje ginčijamais NŽT Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 29 d. sprendimu (I t., b. l. 10-13) ir NŽT 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu (I t., b. l. 19-24) pareiškėjo prašymas kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimui suformavimo nebuvo patenkintas, atsakovui nurodant, jog Upytės kaimas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai priskirtas po 1995 m. birželio 1 d. ir nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjui turi būti vykdomas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka.

Gavęs 2013 m. gegužės 19 d. prašymą ir siekdamas nustatyti kiek iš buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytos žemės yra laisvos, kurioje gali būti formuojamas sklypas grąžinimui natūra, atsakovas 2013 m. liepos 29 d. raštu (I t., b. l. 88-89) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą, prašydamas pateikti teritorijų planavimo dokumento ištrauką, kurioje teritorija, suteikta naudotis Vilniaus miesto tarybai, patenka į buvusio savininko K. R. turėtos žemės Upytės kaime, dalį. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2013 m. rugsėjo 26 d. raštu (I t., b. l. 85-87) atsakovui pateikė ištraukas iš teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio, nurodydamas teritoriją, suteiktą Vilniaus miesto tarybai, skirtą miesto parkui įrengti. Atsakovas 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimais Nr. 49SK-(14.49.109.)-1521 ir Nr. 49SK-(14.49.109.)-1522 suformavo ir patvirtino žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 (0,9091 ha ir 0,6356 ha ploto) kadastro duomenis, nustatytus pagal UAB „Arlitanus“ parengtas žemės sklypų kadastro duomenų bylas (III t., b. l. 151-158) ir 2014 m. rugpjūčio 26 d. raštu (III t., b. l. 149) pakvietė pareiškėją bei trečiuosius suinteresuotus asmenis susipažinti su grąžinamų natūra žemės sklypų plotais, vieta, ribomis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (IV t., b. l. 35-40). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Pasisakydamas dėl buvusio savininko K. R. turėtos žemės dalies, patenkančios į Vilniaus miesto tarybai suteiktą naudotis 120 ha žemės sklypą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 30 d. nutartyje (IV t., b. l. 80-92) konstatavo, jog „galiojantys teisės aktai patvirtina aiškiai išreikštą ir konkretų visuomenės poreikį į aptariamą 120 ha žemės sklypą, todėl dėl šios žemės atsakovas neturėjo pagrindo kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl žemės sklypo suformavimo pareiškėjo nuosavybės teisėms atkurti natūra“.

Atsižvelgęs į tai, jog dėl šios buvusio savininko nuosavybės teise valdytos teritorijos kategorijos apeliacinės instancijos teismas pripažino egzistuojant aiškiai išreikštą visuomenės poreikį į 120 ha žemės sklypą, teismas pakartotinai nepasisakė dėl skunde išdėstytų ir posėdžio metu pareiškėjo atstovių pakartotų argumentų šiuo klausimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija minėtoje 2015 m. liepos 30 d. nutartyje pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 11 d. nutarime sprendė dėl Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 895 Vilniaus miesto tarybai perduoto naudotis 120 ha ploto žemės sklypo faktinio priskyrimo Vilniaus miesto teritorijai iki 1995 m. birželio 1 d. Kiek tai susiję su buvusio savininko nuosavybės teise valdytos žemės dalimi, nepatenkančia į 120 ha žemės sklypą, teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Konstitucinis Teismas nepadarė jokių šiai bylai reikšmės turinčių išvadų dėl žemės, nepatenkančios į Vyriausybės nutarimu Nr. 895 Vilniaus miesto savivaldybei priskirtą 120 ha žemės sklypą, pabrėždama, jog Konstitucinis Teismas įvertinęs, be kita ko, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkį Nr. 87p ir šio potvarkio 12 priedėlį „Dėl žemės suteikimo Vilniaus rajone“, kuriuo Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos valdybai buvo suteiktas ne tik 120 ha ginčo žemės, bet 681,6 ha žemės sklypas, skirtas, be kita ko, Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti, padarė šiai bylai reikšmės turinčių išvadų dėl buvusio savininko turėtos žemės, nepatenkančios į Vilniaus miesto tarybai perduotą žemės sklypą, priskyrimo miestui iki 1995 m. birželio 1 d. Teisėjų kolegijos manymu, tų pačių faktinių aplinkybių (t. y. atitinkamos teritorijos priskyrimo Vilniaus miestui laikas) to paties teisinio reguliavimo (t. y. Atkūrimo įstatymo) požiūriu negali būti skirtingas. Teisėjų kolegija nurodė, jog nagrinėjant bylą iš naujo būtina nustatyti, ar ginčo žemė, nepatenkanti į Vyriausybės nutarimu Nr. 895 Vilniaus miesto savivaldybei priskirtą 120 ha žemės sklypą, patenka į Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p ir šio potvarkio 12 priedėliu 1988 m. Vilniaus miestui priskirtą teritoriją.

Byloje nustatyta, jog Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p suteikė ir priskyrė žemės sklypus atitinkamuose rajonuose ir miestuose pagal 1–15 priedėlius (III t., b. l. 175). Pagal šio potvarkio 12 priedėlį „Dėl žemės suteikimo Vilniaus rajone“ Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos valdybai nuolatinai naudoti buvo suteiktas 681,6 ha žemės sklypas Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti (III t., b. l. 177-183). Įvertinus byloje esančią grafinę medžiagą - „Vilniaus miesto vykdomojo komiteto kapitalinės statybos valdybai (Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti bei fekalinės ir lietaus kanalizacijos kolektoriams tiesti) žemės skyrimo projektą“ (III t., b. l. 183; IV t., b. l. 14, 15, 18), taip pat į bylą pateiktą Teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio ištrauką (IV t., b. l. 9), kurioje atvaizduotos 1988 m. Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti suteikto žemės sklypo ribos bei buvusio savininko turėtos žemės sklypo, į kurio dalį atkurti nuosavybės teises siekia pareiškėjas, ribos, matyti, kad minėtu potvarkio 12 priedėliu Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti suteikta teritorija, apėmė ne tik Pilaitės mikrorajone esantį 120 hektarų žemės sklypą, bet ir kitą buvusio savininko nuosavybės teise valdytos žemės dalį, nepatenkančią į 120 ha žemės sklypą. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su šia faktine aplinkybe, jog į Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p suteiktą teritoriją pateko visa ginčo žemė, sutiko. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2015 m. liepos 30 d. nutartyje (IV t., b. l. 80-92) konstatavo, jog „tų pačių faktinių aplinkybių (t. y. atitinkamos teritorijos priskyrimo Vilniaus miestui laikas) to paties teisinio reguliavimo (t. y. Atkūrimo įstatymo) požiūriu negali būti skirtingas“. Atsižvelgus į tai, pripažinta, jog žemės sklypas, į kurio dalį pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises natūra, Vilniaus miesto reikmėms (Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti) buvo suteiktas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p.

Nagrinėjamu atveju nustačius, jog ginčo žemės sklypas Vilniaus miesto teritorijai buvo priskirtas iki 1995 m. birželio 1 d., atsakovas šiuo atveju vykdydamas nuosavybės teisių atkūrimą, turi taikyti nuostatas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą į miesto žemę (Atkūrimo įstatymo 5 str., Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106, 1061 p.). Todėl teismas konstatavo, jog atsakovas nepagrįstai atsisakė atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į ginčo žemę, kaip į miesto žemę, todėl pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiami NŽT Vilniaus skyriaus ir NŽT sprendimai iš dalies pripažinti nepagrįstais ir panaikinti. Panaikinus sprendimus, atsakovas įpareigotas per dešimt darbo dienų išnagrinėti pareiškėjo prašymą dalyje dėl ginčo žemės, nepatenkančios į Vyriausybės nutarimu Nr. 895 Vilniaus miesto savivaldybei priskirtą 120 ha žemės sklypą, taikant teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą į miesto žemę.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teismas pažymėjo, kad nors konstatuota, jog NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 49SF-(14.49.104)-847 ir NŽT 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. 1SS-(7.5.)-2339 yra iš dalies nepagrįsti ir neteisėti, tačiau vien šios aplinkybės nepakanka valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas sutiko, jog dėl iš dalies pagrįsto atsakovo sprendimo pareiškėjas patyrė tam tikrų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad jie buvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad būtų pagrindas juos įvertinti pinigais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl šių atsakovo sprendimų jis patyrė reikšmingų neturtinių praradimų. Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 2.4-01-8126 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į 0,2490 ha žemės sklypo dalį. Taip pat ir po pareiškėjo 2013 m. gegužės 19 d. kreipimosi į atsakovą nuosavybės teisių atkūrimo procesas realiai vyksta. Gavęs šį prašymą, atsakovas 2013 m. liepos 29 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas pateikti teritorijų planavimo dokumento ištrauką, kurioje teritorija, suteikta naudotis Vilniaus miesto tarybai, patenka į buvusio savininko K. R. turėtos žemės Upytės kaime, dalį. Pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimui natūra 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimais yra suformuoti žemės sklypai. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas užtruko dėl vykusių teisminių ginčų. Pareiškėjas kartu su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis bendrosios kompetencijos teisme kėlė ginčą dėl atsisakymo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę, patenkančią į Vilniaus miesto savivaldybės tarybai perduoto 120 ha ploto žemės sklypo ribas, pagrįstumo. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1023-611/2013, pareiškėjo reikalavimai dėl ginčo žemės sklypo perdavimo naudotis Vilniaus miesto tarybai, Vilniaus apskrities viršininko įsakymo ir panaudos sutarties dalių panaikinimo buvo atmesti, konstatavus, kad ginčijami teisės aktai ir panaudos sutartis yra teisėti, priimti remiantis galiojančiu ir Konstitucijai neprieštaraujančiu Vyriausybės nutarimu (I t., b. l. 96-100). Esant tokioms aplinkybėms, pripažinta, jog nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukmę sąlygojo objektyvios priežastys, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestas.

III.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį, kurioje panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos sprendimai, ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ginčo sklypas patenka į teritoriją, kuri priskirta Vilniaus miesto savivaldybei po 1995 m. birželio 1 d., todėl nuosavybės teisių atkūrimas yra vykdomas pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnį. Sklypas priskirtas Vilniaus miesto teritorijai 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. 1-1304. Dėl to darytina vienareikšmiška išvada, kad ginčo teritorija priskirta Vilniaus miestui tik po 1995 m. birželio 1 d. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo pateikta medžiaga ir specialisto paaiškinimai, įrodantys, kad ginčo teritorija buvo prijungta prie Vilniaus teritorijos po 1995 m. birželio 1 d.
2. Pareiškėjas su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis kėlė ginčą dėl atsisakymo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę, patenkančią į Vilniaus miesto savivaldybės tarybai perduoto 120 ha ploto žemės sklypo ribas, pagrįstumo, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1023-611/2013 minėti reikalavimai dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895, Vyriausybės 2003 m. balandžio 8 d. nutarimo Nr. 414, Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 1460-01 ir 2000 m. gegužės 5 d. panaudos sutarties, buvo atmesti. Todėl darytina išvada, jog 120 ha ploto žemės sklypas teisėtai perduotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybai Vilniaus miesto parkui įrengti ir eksploatuoti. Remiantis tuo, pareiškėjui žemė gali būti atkuriama natūra tik iš laisvos ir valstybiniam parkui įrengti neužimtos žemės. Nacionalinė žemės tarnyba, siekdama sužinoti kiek buvusio savininko, K. R., žemės yra neužimtos valstybiniam parkui įrengti, 2013 m. liepos 29 d. raštu Nr. 49SD-(14.49.23.)-70 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas minėtu 2013 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. A51-97777-(2.14.12-MP8) Vilniaus miesto skyriui pateikė ištraukas iš teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio, nurodant teritoriją, suteiktą Vilniaus įmesto tarybai miesto parkui rengti ir K. R. turėtos žemės ribas buvusiame Upytės kaime. Remiantis šiame rašte pateikta žemės sklypų analize bei Vilniaus miesto skyriuje esančia K. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės kartografine medžiaga, parengta pagal 1921 m. gegužės 9 d. žemės sklypo planą, K. R. turėta žemės valda, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises pareiškėjas, patenka į teritoriją, Vilniaus miesto savivaldybei priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., kurioje nuosavybės teisių atkūrimas yra vykdomas pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnį.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2014 m. gruodžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4447-790/2014 atmesdamas pareiškėjo skundą, teisingai įvertino visas teisines ir faktines aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1633-858/2015 grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pažymėjo, jog teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių ir įrodymų, siekiant nustatyti, ar ginčo žemė, nepatenkanti į Vyriausybės nutarimu Nr. 895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ Vilniaus miesto savivaldybei paskirtą 120 ha žemės sklypą, patenka į Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p ir šio potvarkio 12 priedėliu 1988 m. Vilniaus miestui priskirtą teritoriją. Manytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ 1.3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi“, nes Konstitucinis Teismas šiame nutarime sprendė klausimą dėl Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 859 Vilniaus miesto tarybai perduoto naudotis 120 ha ploto žemės sklypo faktinio priskyrimo Vilniaus miesto teritorijai iki 1995 m. birželio 1 d., tačiau išvadų dėl buvusio savininko turėtos žemės, nepatenkančios į Vilniaus miesto tarybai perduotą žemės sklypą, priskyrimo miestui iki 1995 m. birželio 1 d., nepadarė.
4. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkis Nr. 87p. bei jo priedėliai neturėjo tikslo nustatyti oficialias Vilniaus teritorijos ribas, o pasisakė tik dėl faktiško Vilniaus miesto teritorijos priskyrimo. Ginčo sklypas, priskirtas Vilniaus miesto teritorijai 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. 1-1304. Todėl darytina vienareikšmiška išvada, kad ginčo teritorija priskirta Vilniaus miestui tik po 1995 m. birželio 1 d. ir nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnį, 5 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 12 straipsnį. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkis Nr. 87p. apima 681,6 ha žemės sklypo ploto teritoriją, skirtą Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti. Nacionalinė žemės tarnyba neginčija, jog 120 ha ginčo sklypo plotas gali patekti į minėtą 681,6 ha žemės sklypo ploto teritoriją, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad tokiu būdu minėta teritorija teisiškai buvo priskirta Vilniaus miesto teritorijai. Nagrinėjamas potvarkis nustatė faktiškai Vilniaus miesto teritoriją atitinkamiems tikslams vykdyti ir tai nebuvo dokumentas, nustatantis oficialias Vilniaus miesto ribas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota pozicija, jog būtent minėtas 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymas Nr. 1-1304 yra pripažįstamas aktu, kuris tikslina Vilniaus miesto ribas (2013 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-540/2013, 2015 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2136-662/2015). Taigi, Vilniaus miesto teritorijos ribos nustatytinos ne poįstatyminiu teisės aktu (potvarkiu), bet atitinkamu įstatymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo administracinę bylą nagrinėti, atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepime išdėstytus argumentus, ir, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sutinka su apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, jog Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkis Nr. 87p bei jo priedėliai neturėjo tikslo nustatyti oficialias Vilniaus miesto teritorijos ribas, o pasisakė tik dėl faktiško Vilniaus miesto teritorijos priskyrimo. Ginčo žemės sklypas priskirtas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. 1-1304.
2. Sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjui nuosavybės teisės negali būti atkurtos į Vilniaus miesto savivaldybei 1999 m. liepos 30 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 895 priskirtą žemės sklypą ir papildomai pažymi, jog pareiškėjas kartu su kitais asmenimis bendrosios kompetencijos teisme jau yra kėlęs ginčą dėl atsisakymo atkurti nuosavybės teises į buvusią savininko turėtą žemę, patenkančią į Vilniaus miesto savivaldybės tarybai perduoto 120 ha ploto žemės sklypo ribas, pagrįstumo, tačiau įsiteisėjusia 2013 m. gegužės 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1023-611/2013 pareiškėjo bei trečiųjų asmenų reikalavimai dėl 1999 m. liepos 30 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 895 ir 2003 m. balandžio 8 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 414 dalių dėl žemės sklypo, esančio Upytės kaime, perdavimo naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, 2000 m. gegužės 4 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 1460-01 ir 2000 m. gegužės 4 d. panaudos sutarties dalių dėl minėtos žemės sklypo dalies perdavimo panaikinimo buvo atmesti, konstatavus, kad ginčijami teisės aktai ir panaudos sutartis yra teisėti, priimti remiantis galiojančiu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštaraujančiu Vyriausybės nutarimu.
3. Buvusio savininko K. R. turėta žemė patenka ne tik į minėtą Vilniaus miesto savivaldybei panaudos teise valdyti perduotą žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), bet ir į teritoriją, kuri pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 m., patvirtintą 2007 m. vasario 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1519, priskirtina infrastruktūros teritorijų funkcinei zonai, taip pat teritoriją, kurioje nustatytos gatvių raudonosios linijos – iš vakarų pusės ir dalis iš pietų pusės, iš vakarų pusės – ir už Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracinių ribų, suformuotus ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotus žemės sklypus, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) – iš pietryčių pusės bei saugomas gamtines teritorijas rytinėje pusėje. Remiantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punktu, valstybinės žemės sklypai perduodami savivaldybėms patikėjimo teise Vyriausybės nutarimais ir jos nustatyta tvarka šioms reikmėms: gatvėms ir vietiniams keliams. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje taip pat numatyta, kad žemė, jeigu ji kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta, be kita ko, kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kt.), laikytina valstybės išperkama ir nuosavybės teisės į tokią žemę negali būti atkurtos.
4. Taip pat didžioji savininko turėtos žemės, į kurią norima atkurti nuosavybės teises, ploto dalis patenka į suformuotą žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį patenka ir valstybinės reikšmės miško plotas. Valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 str. 4 d.) ir yra laikytini valstybės išperkamais miškais (Atkūrimo įstatymo 13 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų vertinimu, todėl iš naujo jų nekartodamas tik papildo teismo sprendimo motyvus, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų.

Byloje nustatyta, kad žemės sklypas, į kurio dalį pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises natūra, Vilniaus miesto reikmėms (Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti) buvo suteiktas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p.

Atsakovas su tuo nesutinka ir nurodo, kad ginčo sklypas patenka į teritoriją, kuri priskirta Vilniaus miesto savivaldybei po 1995 m. birželio 1 d., t. y. Vilniaus miesto teritorijai 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. 1-1304. Todėl, atsakovo nuomone, nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas Atkūrimo įstatymo 4 straipsniu nustatytomis kaimo vietovei esančiai žemei atkūrimo sąlygomis bei tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2015 m. liepos 30 d. nutartimi grąžindamas šią bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, pažymėjo, kad „Pilaitės mikrorajone esantis 120 hektarų žemės sklypas, į kurio dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, Vilniaus miesto reikmėms naudoti, inter alia Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti, buvo suteiktas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p, o 1996 m. balandžio 24 d. priimtu Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu inter alia šį žemės sklypą priskyrus Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai, buvo tik įteisinta faktinė užstatyta ir suplanuota užstatyti Vilniaus rajone buvusi miesto teritorija.“ Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šia nuostata, pagrįstai pripažino, kad ir žemės sklypo dalis, esanti Pilaitės gyvenamojoje vietovėje, į kurią patenka ir Upytės kaimas, buvo Vilniaus miestui priskirtas iki 1995 m. birželio 1 d.

Pažymėtina, kad žemės perdavimo miestui data iki 1995 m. birželio 1 d., kaip sąlyga, turinti įtakos nuosavybės teisių atkūrimo būdui, buvo nustatyta iki 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo Nr. 1-1304 įsigaliojimo. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnyje tokia data buvo nustatyta 1995 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. I-906 redakcijoje, galiojusioje nuo 1995 m. birželio 16 d. Todėl ne visais atvejais nuosavybės teisių atkūrimo tvarką nulemia 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymas Nr. 1-1304 ir būtina tikrinti kiekvieną atvejį atskirai, siekiant išsiaiškinti, kokiais teisės aktais ir kada teritorija buvo priskirta miestui, ar tai yra kaimo teritorija. Šio ginčo atveju toks tyrimas buvo atliktas ir pagrįstai pripažinta, kad nuosavybės teisės į žemę pareiškėjui turi būti atkuriamos kaip į miestui priskirtą žemę po 1995 m. birželio 1 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2015 m. liepos 30 d. nutartimi grąžindamas šią bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nustatė šio ginčo nagrinėjimo ribas ir nurodė, kad Vyriausybės nutarimu Nr. 895 Vilniaus miesto savivaldybei priskirtas 120 ha žemės sklypas patenka į Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p ir šio potvarkio 12 priedėliu 1988 m. Vilniaus miestui priskirtą teritoriją. Minėtas 120 ha ploto žemės sklypas teisėtai perduotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybai Vilniaus miesto parkui įrengti ir eksploatuoti. Remiantis tuo, pareiškėjui žemė gali būti atkuriama natūra tik iš laisvos ir valstybiniam parkui įrengti neužimtos žemės.

Esant šioms aplinkybėms, ginčas dėl pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teises natūra į žemę, kuri buvo skirta parkui, buvo užbaigtas. Todėl sprendžiamas ginčas yra dėl žemės, kuri nepatenka į parko teritoriją. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino atsakovo sprendimus, kadangi buvo nustatyta, kad pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises į mieste esančią žemę, o atsakovas atsisakė atkurti nuosavybės teises ir šioje byloje ginčijamus sprendimus grindė ta aplinkybe, kad žemė miestui buvo perduota po 1995 m. birželio 1 d. ir turi būti atkuriamos nuosavybės teisės kaip į kaime esančią žemę. Byloje paneigus šią aplinkybę, atsakovas privalo iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gegužės 19 d. prašymą (Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje gautas 2013 m. gegužės 21 d.) dėl žemės sklypų suformavimo miesto teritorijoje, remiantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Teismas šioje byloje nenagrinėja aplinkybių, turinčių įtakos pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimui jo pasirinktoje vietoje, nes tai yra priskirta atsakovo kompetencijai ir jis privalo atlikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1061 punkte numatytas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, kuri miestui priskirta iki 1995 m. birželio 1 d., procedūras.

Teismas taip pat netiria aplinkybių, atsiradusių šio ginčo nagrinėjimo metu, kadangi, remiantis ABTĮ 3 straipsniu, teismas, vykdydamas administravimo subjekto teisminę kontrolę, tik patikrina ginčijamų administracinių aktų teisėtumą pagal aplinkybes, buvusias jų priėmimo metu, o administravimo subjektas savo kompetencijos ribose privalo įvertinti aplinkybes, kuriomis nebuvo grindžiami šioje byloje ginčijami sprendimai, ir priimti atitinkamą sprendimą.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys