Baudžiamoji byla Nr. 2K-177/2014

                                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-33-1-01175-2010-5

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

                                                                                                  1.1.5.2;

                                                                                                  1.2.28.4;

2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. Š. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo L. Š. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį dvejų metų ir šešių mėnesių laivės atėmimo bausme, kurios vykdymas, pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2 dalis, atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis, kuria nuteistosios L. Š. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

L. Š. nuteista už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 7 d., apie 17.00 val. (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), prie karjero, esančio (duomenys neskelbtini), manydama, kad A. J. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5130“ pagrobė D. J. , ir siekdama priversti šį prisipažinti, reikalavo grąžinti telefoną, o jam atsisakius vykdyti šį reikalavimą, panaudojo fizinę prievartą, t. y. sugriebė D. J. (gim. (duomenys neskelbtini) už rankų, nutempė jį iki vandens, po to pakėlusi įmetė į vandenį ir paėmė ranka jam už kaklo, taip sukeldama fizinį skausmą, ne mažiau kaip vieną kartą panardino jo galvą po vandeniu, atimdama nukentėjusiajam galimybę kvėpuoti, taip L. Š. , nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą A. J. tariamą teisę, panaudodama fizinę prievartą prieš mažametį nukentėjusįjį.

Kasatorius nuteistosios L. Š. gynėjas advokatas Henrikas Mackevičius prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir baudžiamąją bylą L. Š. nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad kaltinamojo kaltė baudžiamojoje byloje turi būti įrodyta neabejotinai, teismo išvados pagrįstos pakankamu kiekiu įrodymų, neginčijamai patvirtinančių asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-544/2005, 2K-402/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas). Nagrinėjamoje byloje, anot kasatoriaus, teismai, privalėję byloje surinktus įrodymus vertinti objektyviai ir griežtai laikydamiesi įstatymų nustatytos tvarkos, L. Š. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymo grindė išskirtinai liudytojų parodymais, nes jokių kitų objektyvių jos kaltės įrodymų byloje nesurinkta. Kasatoriaus nuomone, kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojų parodymai dažnai būna subjektyvaus pobūdžio ne tik dėl, pavyzdžiui, kaltinamojo siekio išvengti baudžiamosios atsakomybės ar kitų asmenų – padėti kaltinamajam, tačiau ir dėl to, kad bet kurio liudytojo parodymai apie tam tikras bylos aplinkybes taip pat yra veikiami jo ryšių su kaltinamuoju ar nukentėjusiuoju, asmeninių žmogaus savybių ir galimybės tiksliai atpasakoti matytas aplinkybes. Tais atvejais, kai duomenys, patvirtinantys reikšmingas bylos aplinkybes, nustatomi tik iš liudytojų parodymų, įrodymų tyrimas turi būti ypatingai kruopštus, to, anot kasatoriaus, šioje byloje nebuvo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų pozicija, atmetus nuteistosios ir jos draugų parodymus kaip neteisingus ir duotus siekiant padėti jai išvengti baudžiamosios atsakomybės, buvo nepagrįsta ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalį. Dėl to vieniems įrodymams buvo suteiktas prioritetas prieš kitus, nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-431/2011, 2K-152/2011). Kasatorius pažymi, kad visiems liudytojams už melagingų parodymų davimą taikoma atsakomybė. Nagrinėjamoje byloje tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistosios draugai, prieš juos apklausiant, buvo įspėti apie baudžiamosios atsakomybės taikymo galimybę, tačiau teismai to nevertino ir nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiojo draugų parodymais, jiems suteikdami prioritetą prieš kitus bylos duomenis. Bylą nagrinėję teismai prie tiriamosios įrodymų visumos priskyrė tik nukentėjusiojo D. J. , liudytojų V. Ch., S. L. , V. Š. , V. P. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, liudytojų L. J. ir J. Ch. teismo posėdyje, taip pat liudytojo E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Liudytojų E. Ž. ir T. D. teisme, A. J. pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotus parodymus teismai įvertino kaip duotus siekiant padėti L. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir neatsižvelgė į tai, kad ir nuteistosios, ir nukentėjusiojo poziciją patvirtinę liudytojai atitinkamai su nukentėjusiuoju ir su nuteistąja susiję asmeniniais draugystės ryšiais. Taigi, jei teismams kilo įtarimas, jog L. Š. draugai sąmoningai duoda neteisingus parodymus (jai naudingus), lygiai taip pat turėjo būti vertinami ir nukentėjusiojo draugų duoti parodymai. Be to, netiesioginiais įrodymais remtasi liudytojų L. J. ir J. C. parodymais, nors jos nukentėjusiojo ir nuteistosios konflikto nematė, o tik atpasakojo savo vaikų nurodytas įvykio aplinkybes, jų parodymų teisingumas tiesiogiai priklausė nuo D. J. ir V. C. parodymų teisingumo, jų parodymų patikrinti BPK nustatytais būdais nėra galimybės. Be to, jie nepatvirtina jokių reikšmingų bylai aplinkybių, nes byloje nebuvo ginčo dėl to, kad L. Š. sulaikė ir laikė nukentėjusįjį, dėl tokių veiksmų ant jo kaklo galėjo atsirasti L. J. nurodytos žymės, tačiau tai niekaip nei patvirtino, nei paneigė svarbiausios aplinkybės byloje, ar L. Š. naudojo smurtą. Taigi, šių nurodytų liudytojų parodymai neatitiko BPK 20 straipsnio 3 dalies, jie nelaikytini L. Š. kaltę patvirtinančiais įrodymais.

Taip pat kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai rėmėsi liudytojo E. Ž. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kad L. Š. įmetė nukentėjusįjį į vandenį, nors teisme E. Ž. davė iš esmės priešingus parodymus. Taigi, ankstesniais nurodyto liudytojo parodymais teismas galėjo vadovautis tik tuo atveju, jei jie atitiktų kitus teismo patikrintus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-615/2010, 2K-113/2011). Šiuo atveju, teismai, kaip nurodyta pirmiau, nesivadovavo įrodymų visumos vertinimo taisykle, prioritetą nepagrįstai teikė nukentėjusiojo versiją patvirtinantiems liudytojų parodymams, liudytojų T. D. ir A. J. parodymų, patvirtinančių kitokias bylos aplinkybes, nevertino, prieštaravimų nepašalino, todėl, kasatoriaus nuomone, įrodymai, kuriuos neva papildo E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nebuvo tinkamai patikrinti. Taigi, turėjo būti remiamasi teisiamajame posėdyje šio liudytojo duotais parodymais. Kasatorius pažymi, kad įvertinus tai, kas nurodyta, smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį nėra patikimai nustatytas, todėl L. Š. turėjo būti išteisinta, neįrodžius jos kaltės.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad itin svarbu tai, jog viena būtinųjų savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis) požymių – didelė žala, kurios nustatymas turi būti motyvuotas, atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją bei kitų rūšių atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl didelės žalos padarymo nurodė, kad dėl nuteistosios naudoto smurto prieš nukentėjusįjį, remiantis liudytojos L. J. parodymais, D. J. išsigando, dėl patirtų neigiamų išgyvenimų lankėsi pas medikus, tačiau nukentėjusiajam nustatyti tik nežymūs fiziniai sužalojimai. Tai, kad dėl nuteistosios veiksmų nukentėjusysis buvo priverstas gydytis, be jo motinos parodymų, nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, o civilinis ieškinys dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo apskritai nepareikštas. Dėl to, anot kasatoriaus, pati nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą L. J. nemanė esant padarytą didelę žalą nukentėjusiojo (jos sūnaus) interesams. Kasatorius pažymi, kad kaltinamajame akte, kuris su byla buvo perduotas teismui, didelės žalos pagal BK 294 straipsnį požymis apskritai nenurodytas, šis požymis buvo nurodytas ir analizuotas tik apeliacinės instancijos teismo. Be to, inkriminuojant savavaldžiavimą buvo būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, jog dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo, arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė ir neargumentavo nei tiesioginės, nei netiesioginės L. Š. tyčios sukelti didelę žalą nukentėjusiajam, jos kaltė nenustatyta. Taigi, net patikimais įrodymais, kurių būtų pakankamai, nustačius nuteistosios smurtavimo prieš nukentėjusįjį faktą, L. Š. veika neatitinka BK 294 straipsnio 2 dalies, nes nenustatyti du būtinieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai: kaltė ir padaryta didelė žala nukentėjusiajam.

Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai taip pat nepagrįstai nepripažino L. Š. baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 29 straipsnyje, nes, jei nuteistoji ir padarė nukentėjusiajam tam tikros žalos, tai buvo padaryta siekiant perduoti galbūt nusikalstamą veiką padariusį asmenį teisėsaugos institucijoms. L. Š. pagrįstai tikėjo, kad nukentėjusysis pavogė D. J. mobiliojo ryšio telefoną, kurį pareikalavus grąžinti, ėmė bėgti, o jį sulaikius buvo kreiptasi į policiją, tai atitinka BK 29 straipsnio taikymo sąlygas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226/2006). Kasatoriaus nuomone, pripažinus L. Š. kalta pagal jai pareikštą kaltinimą, būtų formuojama ydinga teismų praktika, nes pilietiškai pasielgęs asmuo, siekęs sulaikyti ir perduoti teisėsaugai nusikaltimą padariusį asmenį, pats patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, tai neigiamai paveiktų visuomenę, sudarytų klaidingą įspūdį, jog bandymas sulaikyti nusikaltimus padariusius asmenis yra beprasmis.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo nuteistosios L. Š. gynėjo advokato H. Mackevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog nuteistosios L. Š. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, pagrįsta byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, kurie patvirtina teismų nustatytas faktines aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, papildomai atliko įrodymų tyrimą (perskaitė liudytojo E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus) ir priimtoje nutartyje išsamiai bei motyvuotai aptarė visus byloje ištirtus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagrįstai vadovautasi nukentėjusiojo D. J. parodymais, kurie yra nuoseklūs, atitinka kitų liudytojų V. C. , S. L. ir V. Š. parodymus (šie asmenys tiesiogiai stebėjo nuteistosios veiksmus). L. J., J. C. bei V. P. parodymai taip pat patvirtina, kad L. Š. atliko kaltinime jai inkriminuotus neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusįjį. Prokuroro nuomone, pagrįstai nesivadovauta L. Š. ir liudytojų E. Ž. , T. D. ir A. J. parodymais, nes jie prieštaringi ne tik pirmiau nurodytų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymams, bet ir tarpusavyje. Taigi, prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių normų, įtvirtintų BPK 20 straipsnyje, nepažeidė, pagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismas atliko visapusišką įrodymų tyrimą ir jų pagrindu nuosprendyje pateikė išsamius ir aiškius motyvus, tuo vadovaudamasis padarė išvadas dėl L. Š. kaltės pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Atsiliepime nurodoma, kad tai, jog teismai kitaip vertino įrodymus, negu juos vertina nuteistoji ir gynyba, nelaikytina BPK 20 straipsnio pažeidimu, nes pagal BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas tik teismas sprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, o proceso dalyviai gali reikšti nuomonę dėl jų leistinumo ar pakankamo, tačiau teismui jų nuomonė nėra privaloma.

Prokuroro teigimu, kasatoriaus teiginiai dėl žalos masto nenustatymo byloje nesant pareikšto civilinio ieškinio, nepagrįsti, nes tai, kad nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą neprašė atlyginti žalos, nėra nuteistosios L. Š. baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Atsiliepime pažymima, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Teisės vykdymo savavališkumas reiškia veikimą priešingai šiems įstatymo reikalavimams. Psichinis ar fizinis smurtas visuotinai pripažįstamas neteisėtu, todėl nekelia abejonių, kad L. Š. pasirinktas smurtinis agresyvus veikimo būdas pažeidė teisių įgyvendinimo tvarkos reikalavimus. Tokie veiksmai, kai savavaldžiavimas padaromas panaudojant fizinę ar psichinę prievartą, teismų praktikoje pripažįstami nusikalstamais ir kvalifikuojami pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-643/2012, 2K-383/2011, 2K-167/2008, 2K-464/2007, 2K-177/2013). Šioje byloje buvo nustatyti visi reikalingi požymiai, atitinkantys BK 294 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamos veikos sudėtį, todėl darytina išvada, kad teismai veiką kvalifikavo teisingai ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Prokuroras pažymi, kad apeliacinio nuteistosios gynėjo skundo argumentas dėl BK 29 straipsnio taikymo, kuris pakartojamas kasaciniame skunde, buvo išnagrinėtas apeliacinės instancijos teismo ir motyvuotai atmestas, nes A. J. telefonas buvo pavogtas anksčiau (t. y. iki 2010 m. rugpjūčio 7 d.), byloje duomenų, patvirtinančių, kad tai padarė D. J. , nėra, jis nebuvo užkluptas nusikalstamos veikos padarymo metu ar tuoj pat po jos.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

Pagal BK 294 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, panaudodamas fizinę ar psichinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Remiantis aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-183/2012, 2K-594/2013 ir kt.), kvalifikuojant veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik faktas, kad prieš nukentėjusįjį ar jo artimą asmenį buvo panaudota psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, atskleistas ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys. Panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinę ar psichinę žalą. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011).

Kasatorius pagrįstai nurodo, kad didelės žalos požymis tinkamai neaptartas nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Pažymėtina, kad išsamūs išaiškinimai, kuriais šiuo metu turi būti vadovaujamasi taikant BK 294 straipsnio 2 dalį, suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012. Pagal iki šios nutarties priėmimo buvusius teismo praktikos išaiškinimus procesiniuose dokumentuose didelės žalos požymis, konstatavus prievartos panaudojimo požymį, privalomai neturėjo būti aptariamas. Nagrinėjamoje byloje ankstesnės teismų praktikos nulemtą netikslumą ištaisė apeliacinės instancijos teismas 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartyje nurodęs, jog kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, t. y. savavaldžiavimą panaudojant fizinį ar psichinį smurtą, taip pat būtina nustatyti padarytos didelės žalos požymį. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pagrindė tai, kad nuteistosios L. Š. nusikalstamais veiksmais, panaudojant fizinę prievartą, nukentėjusiajam D. J. padaryta didelė žala, nes nukentėjusiajam D. J. buvo padaryti fizinio pobūdžio sužalojimai ant kaklo – kraujosruvos, taip pat jis jautė ir psichinius padarinius – buvo išsigandęs dėl L. Š. veiksmų, kai ši jį skandino laikydama už kaklo, nardino po vandeniu ir jis negalėjo kvėpuoti, vėliau bijojo sutikti nuteistąją ir pan. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant dėl nusikalstamos veikos padarinių konstatavimo, t. y. didelės žalos kriterijaus, pagrįstai buvo įvertinta ir tai, kad veikos padarymo metu nukentėjusysis buvo mažametis (dešimties metų amžiaus). Tokia faktinė bylos aplinkybė, įvertinus savavališkų L. Š. veiksmų pobūdį, pavojingumą, jos amžių, fizinę būklę, jų jėgų skirtumą, mažamečio nukentėjusiojo teises ir teisėtus interesus, svarbi ir papildomai pagrindė didelės žalos (tiek fizinės, tiek psichinės) padarymą mažamečiui nukentėjusiajam D. J.. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai konstatuota, kad L. Š. neteisėtais veiksmais – nukentėjusiojo tampymu, įmetimu į vandenį, skandinimu, buvo sukurta jį bauginanti situacija, dėl kurios vaikas prarado saugumo jausmą, išsigando. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų, kuriuose nurodyta, kad nuteistoji, nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, nesikreipdama į teisėsaugos institucijas, naudodama fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį, A. J. teises gynė (vykdė) pati, todėl tas vykdymas buvo savavališkas, o savavališkumas pasireiškė tuo, kad nuteistoji L. Š. pasirinko tokį teisių įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka geros moralės, bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų, akivaizdu, kad buvo nustatyta ir pripažinta L. Š. kaltė, padarius tyčinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Taigi, pagal byloje teismų nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes bylą nagrinėję teismai nustatė visus būtinuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymius.

Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajai L. Š. taikyti baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, numatytos BK 29 straipsnyje, kaip pripažinta ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nebuvo teisinio pagrindo. BK 29 straipsnyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Sulaikantysis turi būti įsitikinęs, kad asmuo, kurį sulaiko, yra padaręs nusikalstamą veiką. Kasacinis teismas iš esmės panašaus pobūdžio baudžiamojoje byloje yra nurodęs, kad apie tai, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, gali liudyti, pavyzdžiui, tokios aplinkybės: asmuo užklumpamas bedarantis nusikalstamą veiką arba tuoj po jos padarymo, mačiusieji tiesiogiai nurodo asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, ant asmens ar jo drabužių randami aiškūs tokios veikos pėdsakai, teisėsaugos institucijos paskelbia įtariamojo paiešką ir pan. (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-666/2007). Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Priešingai, nustatyta, kad praėjus kelioms dienoms po A. J. mobiliojo ryšio telefono dingimo, apie tai nepranešus policijai, L. Š. (pagal jos pačios parodymus, nemačiusi, kas pagrobė A. J. mobiliojo ryšio telefoną) pagavo ir laikė nukentėjusįjį D. J. , visą laiką neigusį, kad turi A. J. telefoną, po to jį tampė, įmetė į vandenį, skandino laikydama jo galvą po vandeniu, dėl to šiam buvo sunku kvėpuoti, jis patyrė didelė stresą ir tik po tokių veiksmų atlikimo iškvietė policijos pareigūnus. Kaip pagrįstai ir motyvuotai, atsakydamas į nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentą šiuo klausimu, konstatavo apeliacinės instancijos teismas, tokie L. Š. veiksmai neatitinka baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – kai asmuo sulaiko nusikalstamą veiką padariusį asmenį – taikymo sąlygų.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis), nepagrįstai teikdami prioritetą nukentėjusiojo D. J., liudytojų V. C. , S. L. , V. Š. , V. P. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, L. J. ir J. C. teismo posėdyje, taip pat E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymais, o liudytojų T. D. ir A. J. , E. Ž. teisiamajame posėdyje duotų parodymų nepripažino įrodymais, patvirtinančiais reikšmingas faktines bylos aplinkybes, taip pat nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų, nukentėjusiojo ir nuteistosios parodymų. Kasatoriaus teigimu, kaip netiesioginiais įrodymais nepagrįstai remtasi liudytojų L. J. ir J. C. parodymais, nes jie neatitiko BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimų.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, tikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis), taip pat negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Pabrėžtina, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus duomenis, tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, remdamasis vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, priimtame apkaltinamajame nuosprendyje motyvuotai nurodė, kad nukentėjusiojo D. J., liudytojų V. C. , S. L. , V. Š. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių iš esmės sutampa, papildo vieni kitus, skiriasi tik detalės, todėl jais, kaip sudarančiais vieningą visumą, vadovautasi konstatuojant esmines faktines L. Š. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Taip pat nuosprendyje argumentuota, kad tokius liudytojų V. C. , S. L., V. Š. parodymus patvirtina ir netiesioginiai įrodymai – liudytojų L. J. ir J. C. parodymai bei E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje aptarė tiek kaltinamosios L. Š., tiek nukentėjusiojo D. J. parodymus dėl įvykio aplinkybių, patvirtinančius liudytojų parodymus, nurodė, kodėl vienais jų remiasi, o kitus atmeta.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka, kad liudytojo E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nebuvo perskaityti, tačiau tokią procesinę klaidą ištaisė apeliacinės instancijos teismas, kuris 2013 m. birželio 13 d. teismo posėdyje atliko įrodymų tyrimą, perskaitė liudytojo E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, įvertinęs tai, kad pirmosios instancijos teisme jie neperskaityti (tiesiogiai neištirti pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį), nors jais remtasi patikrinant kitus byloje surinktus įrodymus (kitų liudytojų parodymus, siekiant pašalinti esamus prieštaravimus dėl tam tikrų bylos faktinių aplinkybių). Apeliacinės instancijos teismas taip pat papildomai išnagrinėjo ir E. Ž. parodymų davimo aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu (kad šiam nepilnamečiui duodant parodymus dalyvavo vaiko teisių apsaugos specialistė, mokyklos socialinė pedagogė), pabrėžė, jog nuteistoji ir jos gynėjas, turėdami procesines teises, supažindinus juos su byloje surinkta medžiaga, prieš perduodant ją teismui su kaltinamuoju aktu, prašymų apklausti liudytoją E. Ž. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, siekiant šiam apklausos metu užduoti klausimus, nepateikė.

Be to, nagrinėdamas nuteistosios L. Š. gynėjo advokato H. Mackevičiaus apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo  liudytojo E. Ž. tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus ir jų kaitą, liudytojų T. D. ir A. J. nurodytas, jiems žinomas ir matytas įvykio aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, motyvuotai konstatavo, kad šių asmenų parodymai prieštaringi, nesutampantys dėl reikšmingų įvykio aplinkybių, t. y. kada ir kokiu būdu nukentėjusysis atsirado vandenyje (prieš ar po to kai L. Š. jį pagavo ir laikė, vedėsi, nukrito pargriuvęs ar užkliuvęs už vielos ir pan.), ir tik papildomai įvertinęs tai, kad šie asmenys yra nuteistosios draugai ir giminaičiai, pripažino, jog jais pagrįstai nesivadovavo ir pirmosios instancijos teismas priimtame apkaltinamajame nuosprendyje. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, vien ta aplinkybė, kad pirmiau nurodyti liudytojai buvo L. Š. draugai ir giminaičiai, nebuvo vienintelė ir pagrindinė priežastis, kodėl jų parodymais teismai nesivadovavo. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad kitų liudytojų V. C. ir S. L. bei nukentėjusiojo parodymų pagrindu nustatyta, jog šie asmenys girdėjo, kaip nuteistoji tarėsi su savo draugais dėl aplinkybių, kurių nenurodys policijos pareigūnams, t. y. kad ji neskandino nukentėjusiojo ir nieko jam nedarė. Tokios nustatytos faktinės aplinkybės papildomai pagrindė teismo argumentaciją dėl nuteistosios L. Š. , liudytojų T. D. , A. J. ir E. Ž. teisiamajame posėdyje duotų parodymų atmetimo. Be to, šio teismo nutartyje, laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, taip pat išsamiai išanalizuoti ir aptarti nukentėjusiojo, liudytojų V. C. , S. L. , V. Š. parodymai apie jiems žinomas įvykio aplinkybes, pabrėžiant, kad jie visi patys buvo įvykio vietoje, tiesiogiai viską matė, o jų nurodytos esminės aplinkybės, kaip L. Š. pagavusi D. J. jį tempė už rankos, po to pakėlė ir, reikalaudama prisipažinti dėl telefono vagystės bei šį grąžinti, įmetė į vandenį, o jame laikė jo galvą po vandenių, dėl to nukentėjusiajam trūko oro, visiškai sutampa, todėl jais abejoti nėra teisinio pagrindo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pagal juos nustatė reikšmingas faktines bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad liudytojų J. C. ir L. J., kurios tiesiogiai įvykio nematė, tačiau nurodė po įvykio nukentėjusiojo ir jo draugo V. C. būklę, savijautą (išgąstį), ant D. J. kaklo matytas žymes (kraujosruvas), kad jis buvo šlapias, taip pat atpasakojo savo sūnų joms nurodytas (dėl sužalojimų ant nukentėjusiojo kaklo atsiradimo priežasčių, kad L. Š. jį skandino) aplinkybes, remtasi kaip netiesioginiais įrodymais. Pažymėtina, kad netiesioginiai įrodymai – tai tokie įrodymai, kuriais įrodinėjamas tarpinio fakto buvimas. Tarpiniai faktai – tai aplinkybės, buvusios prieš nagrinėjamą įvykį, atsiradusios kartu su įvykiu ar susiklosčiusios kaip nagrinėjamo įvykio padarinys. Tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai neturi pranašumo vieni prieš kitus – ir vieni, ir kiti yra svarbūs įrodinėjimo procese. Nagrinėjamoje byloje remiantis būtent liudytojų J. C. ir L. J. parodymais nustatyti tarpiniai faktai: dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, jo paties būklės po įvykio (susijaudinimo, kad buvo šlapias, ir kt.), todėl kasatoriaus teiginiai, kad šių liudytojų parodymai nesusiję su nagrinėjamu įvykiu, neatitinka BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimų, visiškai nepagrįsti.

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta pirmiau, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK pažeidimų, įvertinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus, jų motyvavimą (tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs atitinkamus pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo netikslumus, juos ištaisė, papildomai argumentavo ir motyvavo, kodėl vieni duomenys šioje byloje pripažįstami įrodymais ir jais nustatomos esminės L. Š. nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybės, grindžiama jos kaltė, o kiti – atmetami), nenustatyta, baudžiamasis įstatymas (BK 294 straipsnio 2 dalis) pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes pritaikytas tinkamai, todėl pagal kasacinio skundo argumentus keisti ar naikinti teisingų ir teisėtų teismų sprendimų, kasatoriui iš esmės nesutinkant dėl įrodymų vertinimo ir jo pagrindu teismų padarytų išvadų, įrodymų pakankamumo apsekto, nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios L. Š. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Rimantas Baumilas

                                                                                                                                            Albinas Sirvydis

                                                                                                                                            Gintaras Goda