Civilinė
byla Nr. 3K-3-108/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos:
21.4, 72, 124
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo
Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos
J. S. ir suinteresuotų asmenų K. V., E. V. ir S. V. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal J. S. pareiškimą
suinteresuotiems asmenims Z. J., Stasiui V.
J., Stefanijai M. L., K. V., E. V., J. P., S. R.,
R. Ž., L. D., Z. D.,
Alytaus apskrities viršininko administracijai dėl proceso atnaujinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje
sprendžiamas klausimas dėl taikos sutarties sudarymo civilinėje byloje dėl
juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, šios civilinės bylos atnaujinimo
pagrindų ir taikos sutarties ginčijimo.
Alytaus rajono
apylinkės teismas 1999 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.
2-2165/1999 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. G.
iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė
1,974 ha žemės sklypą. Juridinis faktas buvo nustatytas tam, kad savo teises į
grąžintiną žemę galėtų įgyvendinti buvusios savininkės K. G. sūnus
S. G.. Nuosavybės grąžinimo procese paaiškėjo, kad toje
pačioje vietoje, (duomenys neskelbtini), į nuosavybės teisių sugrąžinimą
pretenduoja kiti pretendentai dėl kitų buvusių savininkų žemių. Pagal S. M. L., Z. J., S. V. J. pareiškimus
dėl proceso atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo,
atnaujinus procesą civilinėje byloje Nr. 2-2165/1999, Alytaus rajono apylinkės
teismas 1999 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą panaikino ir 2004 m. balandžio 8 d.
nutartimi patvirtino taikos sutartį. Ja buvo nustatyta, kad iki nacionalizacijos
(duomenys neskelbtini), V. G. ir E.
G. nuosavybės teisėmis valdė 61,37 aro žemės, P. D. ir
S. D. - 39,93 aro žemės, B. N. - 21,23
aro žemės, O. J. - 10,72 aro žemės. Žemės ploto ribas nulėmė
į bylą pateiktas Alytaus apskrities viršininko administracijos sudarytas planas
2008 m. rugsėjo 4 d. pareiškimu J. S. prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje; panaikinti Alytaus rajono
apylinkės teismo 2004 m. balandžio 8 d. nutartį, kuria atnaujintas procesas, ir palikti nepakeistą
Alytaus rajono apylinkės teismo 1999 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis
faktas, kad K. G. iki nacionalizacijos valdė 1,974 ha žemės sklypą, (duomenys
neskelbtini). Pareiškėja
nurodė, kad naujai paaiškėjo esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir
negalėjo būti jai žinomos bylos nagrinėjimo metu. Pažymėjo, kad sugretinus
išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-328-179/2007 ir iš Lietuvos centrinio
ypatingojo archyvo gautus iki nacionalizacijos buvusius kartografinius vietovės
duomenis su įbraižytomis žemėvaldų ribomis paaiškėjo, kad P.
D. ir S. D. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos
nevaldė 39.93 arų ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (V. D. (P. D. ir S. D. motina)
mirė 1942 m., t.y. po nacionalizacijos, o iš Lietuvos centrinio ypatingojo
archyvo gauti iki nacionalizacijos buvę kartografiniai duomenys su įbraižytomis
žemėvaldų ribomis ir eksplikacija įrodo, kad 39,93 aro ploto žemės sklypo (duomenys
neskelbtini) nebuvo). Dėl to, taikos sutartyje konstatuodamas juridinį
faktą, kad P. D. ir S. D. nuosavybės
teisėmis iki 1940 metų žemės nacionalizavimo valdė 39,93 aro ploto žemės sklypą
(duomenys neskelbtini), teismas padarė aiškią teisės taikymo klaidą.
Apie tai pareiškėja sužinojo tik 2008 m. birželio 26 d., kai Alytaus apskrities
viršininko administracija atsisakė pripažinti kartografuotą vietovės planą.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Alytaus
rajono apylinkės teismas 2009 m. kovo 3 d. nutartimi procesą civilinėje byloje
Nr. A2-1571-09/2004 atnaujinti atsisakė. Teismas pažymėjo, kad, tvirtinant
taikos sutartį, nebuvo nustatinėjami juridiniai faktai dėl buvusių savininkų
nuosavybės teisėmis valdomų žemės sklypų dydžių, o pagal pretendentų pateiktus
dokumentus, kurie buvo nepakankami nuosavybei atkurti neteismine tvarka, buvo
išspręstas ginčas dėl teisės – leista byloje dalyvaujantiems asmenims taikiai
susitarti dėl žemės sklypų valdymo faktų. Be to, nė vienas iš pretendentų,
išskyrus Z. J., neturėjo nuosavybę įrodančių dokumentų ir
kreipdamiesi į teismą nurodė kitus žemės sklypų dydžius negu vėliau buvo
sutarta taikos sutartimi.
Teismas
vertino, kad naujai pateikti duomenys - iš Lietuvos centrinio ypatingojo
archyvo gautų iki nacionalizacijos buvusių kartografinių duomenų su
įbraižytomis žemėvaldų ribomis ir eksplikacija - sugretinti su civilinės bylos
Nr. 2-238-173/2007 duomenimis yra pagrindas daryti prielaidą, kad P. D. ir S.
D. nuosavybės teisėmis nevaldė žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (nes
valdė žemę kitose vietose bei tokio dydžio žemės sklypo nebuvo). Teismas
nelaikė jų neabejotinais įrodymais, iš kurių išplauktų išvada, kad byloje
dalyvavusių asmenų giminaičiai, tikrieji žemės savininkai, turėjo konkretaus
dydžio nuosavybę konkrečioje vietoje; pažymėjo, kad tokiais įrodymais galėtų
būti dokumentai, kuriais remiantis nuosavybė atkuriama neginčo tvarka, o jie
išvardyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme bei Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d.
nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių
į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje. Be to,
teismas nustatė, kad naujais duomenimis pareiškėja disponuoja nuo 2007 m.
spalio 16 d., todėl laikė, jog prašymui atnaujinti procesą buvo praleistas
trijų mėnesių terminas.
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos J. S. ir
suinteresuotų asmenų K. V., E. V. ir
Stasio V. J. atskirąjį skundą, 2009 m. spalio 29 d. nutartimi jį atmetė ir Alytaus
rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija
pažymėjo, kad J. S. nepateikė jokių esminę reikšmę bylai
turinčių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas konstatuoti, kad pirmosios
instancijos teismas būtų priėmęs visai kitą nutartį. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo
padaryta išvada, kad pareiškėja J. S. prašymą
atnaujinti procesą grindžia prielaida. Prielaida negali būti vertinama kaip
naujai paaiškėjusi aplinkybė, nes ji nenustato fakto. Tvirtindamas taikos
sutartį teismas nenustatinėjo juridinių faktų dėl savininkų valdytų sklypų
dydžių, bet sprendė ginčą leisdamas žemę pasidalyti taikiai. Taikos sutartis,
sudaryta tarpusavio nuolaidomis, užkirto kelią kilti teisminiam ginčui
ateityje. Be to, pareiškėja naujais įrodymais ar duomenimis disponuoja nuo 2007
m. spalio 16 d. Teismui prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas 2008 m.
rugsėjo 8 d., t. y. pareiškėja praleido CPK 368 straipsnio 1 dalimi nustatytą
trijų mėnesių terminą prašymui paduoti. Pareiškėja nurodė, kad, teismui
nustačius, jog ji praleido terminą prašymui paduoti, prašė terminą atnaujinti. Prašymas
neatitinka CPK 78 straipsnio 4 dalies reikalavimo, nes jis nemotyvuotas.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatoriai
prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą:
atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. A2-1571-09/2004 ir perduoti
bylą nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui. Kasatoriai savo prašymą
motyvuoja šiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas buvo šališkas. Net du bylą nagrinėję teisėjai buvo susiję su
Alytumi: vienas teisėjas yra alytiškis, o jo sutuoktinė dirba Alytaus
savivaldybės institucijoje; kitas teisėjas dirbo Alytuje, jo sutuoktinė Alytuje
tebedirba, šis teisėjas turi namą Alytuje, o byla yra dėl miesto centre
esančios žemės, kuria gali turėti didelį suinteresuotumą Alytaus valdininkija.
Be to, teisėjų kolegijos nariai buvo keičiami nepranešant apie tai šalims.
2. Apeliacinės
instancijos teismas išsprendė ne visus reikalavimus. Skundą pareiškė J. S., K. V., E. V. ir
S. V. J., tačiau teismas atmetė tik J. S.,
dėl kitų atskirųjų skundų nepasisakė.
3. Teismai padarė
išvadą, kad, tvirtinant taikos sutartį, nebuvo nustatinėjami juridiniai faktai
dėl savininkų valdytų sklypų dydžių ir kad 39,93 aro sklypo iki
nacionalizacijos iš viso nebuvo, nes jis atsirado tik 2004 metais sudarinėjant
pretendentų taikos sutartį ir yra besibylinėjančių asmenų tarpusavio nuolaidų
ir kompromisų rezultatas. Ši išvada yra klaidinga ir suponuojanti esminę teisės
taikymo klaidą. Neįvertinta, kad, patvirtindamas taikos sutartį, teismas
nutartimi nustatė žemės nacionalizacijos metu nebuvusių juridinių faktų.
Nuosavybės atkūrimo procesas galimas ne pagal šalių sugalvotus ir kompromiso
būdu sukurtus faktus, o tikslius duomenis, kas, kada, kiek ir kur nuosavybės
teisėmis valdė žemės jos nacionalizavimo metu.
4.
Teismai nepagrįstai sprendė, kad iš archyvo gauti duomenys ir jų sugretinimas
yra naujais įrodymais pagrįsta prielaida, kad P. D. ir S. D. žemės buvo kitose
vietose, bet ne (duomenys neskelbtini). CPK 366 straipsnio reikalaujama
ne prejudicinio fakto paneigiančio teismo sprendimo, o aplinkybės, kuri
egzistavo, tačiau pareiškėjai nebuvo žinoma, buvimo. Archyviniai duomenys,
kurie nėra prielaida, paneigia P. D. ir S. D. teises į 39,93 aro žemės sklypą,
kurio nebuvo. 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių
į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kurio 9
straipsnyje nustatyta, jog nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais gali
būti ir valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai. Dėl to, paaiškėjus, kad P. D. ir S. D. nuosavybės teisėmis iki
1940 m. žemės nacionalizacijos nevaldė ir objektyviai negalėjo valdyti 39,93
aro žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), nes tokio turtinio vieneto iš
viso nebuvo, o jų nuosavybės teisės į iš motinos V. D. paveldėtą
turtą atsirado tik 1942 m., t.y. po nacionalizacijos, pagrindžia, kad,
patvirtindamas taikos sutartį, teismas padarė aiškią teisės taikymo klaidą.
Šios naujai paaiškėjusios aplinkybės sudaro žymų konkrečių faktinių duomenų
skirtumą nuo ankščiau turėtųjų, kurie iš esmės keičia anksčiau priimtos ir
įsiteisėjusios nutarties jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo
materialinio teisinio santykio teisinį kvalifikavimą.
5.
Teismai neįvertino, kad gavus archyvinius duomenis paaiškėjo, jog tvirtindamas
taikos sutartį teismas negalėjo vadovautis netinkamai Alytaus apskrities
viršininko administracijos parengtu vietovės planu (b.l. 165), nes jis
neatitinka Teritorijų planavimo įstatyme keliamų reikalavimų (jis nesudarytas
pagal tikslius iš archyvo pateiktus eksplikacijų duomenis). Jį rengusi Alytaus
apskrities viršininko administracijos darbuotoja S. B. yra
nurodžiusi, kad planas buvo sudarytas ir buvusių žemės sklypų ribos nustatytos,
atsižvelgiant į liudytojų parodymus vietoje. 1926 m. parengtu sodybų išbraižymo
planu, kuriuo yra tiksliai nurodyti išbraižytų sklypų plotai ir nurodyta jų
sudarymo data, nebuvo remtasi. Tai pagrindžia, jog pagal vietovės planą,
esantį b. l. 165, nuosavybės teisės neturėjo būti atkuriamos ir taikos sutartis
negalėjo būti tvirtinama.
6.
Teismai neteisingai sprendė dėl procesinių terminų. Sprendžiant klausimą, ar
prašymas yra paduotas nepraleidus procesinių terminų, pažymėtina, kad duomenų
surinkimui ir sugretinimui yra reikalingos specialios žinios ir priemonės,
todėl vien archyvinių duomenų gavimas savaime nėra pagrindas teigti, jog nuo jų
gavimo pareiškėja turėjo žinoti apie pagrindą kreiptis dėl proceso atnaujinimo.
Neįvertinta, kad vien tik archyvinių duomenų neužteko, nes juos sugretinti su
kitais dokumentais privalėjo specialiųjų žinių turintis asmuo – žemėtvarkos
specialistas, o vėliau pareiškėja privalėjo kreiptis į Alytaus apskrities
viršininko administraciją, kad priimtų pateikiamus duomenis, ir, šiai
institucijai 2008 m. birželio 6 d. kartografuoto plano nepripažinus,
pareiškėjai atsirado teisinė galimybė ir būtinybė kreiptis dėl proceso
atnaujinimo.
Atsiliepimu
į kasacinį skundą suinteresuoti asmenys S. M. L., J. P., S. R., R. Ž.,
L. D. prašo skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios
bei apeliacinės instancijos teismų nutartis. Atsiliepimas grindžiamas šiais
argumentais.
1. Akivaizdu, kad nėra
jokių objektyvių, nuo pareiškėjos nepriklausančių priežasčių, dėl kurių
duomenys iš archyvo negalėjo būti gauti anksčiau. Pareiškėja dar 2004 metais, kai buvo svarstomas klausimas
dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-2165/1999 ir taikos sutarties
patvirtinimo, turėjo visas galimybes nesutikti su kitų bylos dalyvių
reikalavimais ir kreiptis dėl duomenų
pateikimo į Lietuvos centrinį ypatingąjį archyvą ir teikti tuos įrodymus,
kuriuos ji dabar nurodo kaip naujai
paaiškėjusias aplinkybes. Tačiau pareiškėja laisva valia pasirašė taikos sutartį ir sutiko su tomis aplinkybėmis, kad V. G. ir E.
G. nuosavybės teisėmis
iki 1940 metų žemės nacionalizacijos valdė 61,37 aro ploto žemės sklypą (duomenys
neskelbtini). Pareiškėja į
archyvą kreipėsi tik 2007 m. rugsėjo 17 d., praėjus trejiems metams po to, kai
ji pasirašė taikos
sutartį. Be to, nėra
pagrindo teigti, kad 1926 m. archyvinių dokumentų buvimas būtų sutrukdęs šalims
sudaryti taikos sutartį, o jų buvimas teismui būtų vienareikšmiškas pagrindas
atsisakyti tvirtinti
taikos sutartį.
2.
Teismas pagrįstai nurodė, kad, paduodant
prašymą dėl termino atnaujinimo minėtu pagrindu, CPK 368 straipsnyje nustatyto termino eiga dalyvavusiems byloje asmenims
pradedama skaičiuoti nuo to momento, kai byloje buvo priimtas ir paskelbtas teismo sprendimas (nutartis), kuriame
teismas padarė aiškią teisės taikymo klaidą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja praleido trijų mėnesių terminą kreiptis pareiškimu į teismą dėl
proceso atnaujinimo.
3. Nepateikta
įrodymų apie tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjai buvo šališki
byloje. Vien teisėjų gyvenamosios vietos buvimas viename ar kitame mieste nieko
neįrodo.
4.
Nepagrįstas teiginys dėl ne visų reikalavimų išsprendimo – apeliantai reiškė
bendrą reikalavimą, kurį teismas išnagrinėjo.
Atsiliepimu
į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Alytaus apskrities viršininko
administracija prašo skundą atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos
teismų nutartį. Atsiliepime iš esmės palaikomi apeliacinės instancijos teismo
argumentai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t
u o j a :
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas
kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės
taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai
analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė teisės
normas, reglamentuojančias proceso atnaujinimo ir taikos sutarties klausimus.
Dėl taikos sutarties paskirties
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyta
įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo
sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą. Proceso
atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo procesinė
priemonė, kuri taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Proceso
atnaujinimo institutu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi
ir nepagrįsti teismų sprendimai, kita vertus, proceso atnaujinimu suardoma
teismo sprendimu atkurta (sukurta) teisinė taika tarp ginčo šalių (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. balandžio mėn. 14 d. nutartis civilinėje
byloje komercinis bankas “Sekundės bankas” v. A. S., bylos
Nr. 3K-3-233). Taigi proceso atnaujinimas yra išimtinė priemonė
civiliniame procese, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais. Jų baigtinis
sąrašas yra įtvirtintas CPK 366 straipsnio 1 dalyje.
Jeigu teismo nutartimi yra patvirtinta taikos sutartis, tai ypatinga teisinė
situacija gali susidaryti tada, kai remiantis proceso atnaujinimo institutu
teisinio santykio šalys pradeda ginčyti teismo patvirtintą taikos sutartį.
Kasacinio teismo išaiškinta, kad taikos sutartis – šalių susitarimas, kuriuo
jos nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas. Teismui
patvirtinus šalių taikos sutartį ji įgyja res judicata galią ir tampa
priverstinai vykdytinu dokumentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus 2008 m. liepos mėn. 4 d. nutartis civilinėje byloje M.
O. v. T. M., bylos Nr. 3K-3-354/2008).
Taigi taikos sutarties esmė – tarpusavio kompromisas. Taikos sutarties
sudarymas savaime reiškia, kad, pirma, tarp šalių yra kilęs konfliktas, antra,
šalys siekia jį išspręsti. Šalys sudarydamos taikos sutartį paprastai suvokia,
kad atkaklus pradinės pozicijos laikymasis susitaikymo rezultatų neduos. Dėl to
savanoriškas ir teisėtas konflikto sureguliavimas paprastai įmanomas tik abipusiškų
nuolaidų būdu. Tai reiškia, kad gana dažnai šalys, siekdamos bendro sprendimo,
atsisako tam tikrų oponuojančių argumentų, reikalavimų ir taip kiek atitolsta
nuo pradinės ginčo pozicijos. Tokia situacija – natūralus derybinio proceso
rezultatas, kai derinamos skirtingos pozicijos ir siekiama rasti bendrų
problemos sprendimo būdų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiame procese
pasiekti susitarimai neturi faktų konstatuojamosios (o todėl ir
prejudicinės) reikšmės, nes, minėta, šie susitarimai kompromisiniai ir
ne visada atspindi tikrąją situaciją. Teismo patvirtinta taikos sutartis turi
reikšmę šalių subjektinių teisių ir pareigų nustatymui, t.y. turi teises ir
pareigas nustatančią reikšmę. Ji įformina šalių valią suderinti skirtingas
pozicijas ir būti teisiškai šio suderinimo įpareigotomis. Tai reiškia, kad
taikos sutartimi nenustatinėjami faktai, nepriklausomai nuo to, kurioje
civilinio proceso stadijoje ar kokia teisena taikos sutartis patvirtinama. Tas
pats pažymėtina ir apie taikos sutartį ypatingąja teisena nustatant juridinius
faktus. Nepaisant to, kad civilinis procesas tokiais atvejais buvo pradėtas
siekiant nustatyti juridinį faktą, proceso metu kilęs ginčas gali būti
sureguliuotas tarpusavio susitarimu (jei, tik žinoma, šis susitarimas
nepažeidžia viešojo intereso ir neegzistuoja CK įtvirtintų susitarimo
negaliojimo pagrindų). Tokiu atveju pradėtas procesas dėl juridinio fakto
nustatymo šalių valia (CPK 13 straipsnis) pakinta: iš faktų konstatuojamojo
proceso pereinama tik į teises ir pareigas nustatantį procesą. Dėl to, jei
ypatingąja teisena nustatinėjant juridinius faktus, susijusius su nuosavybės
atkūrimo procesu, sudaroma taikos sutartis, ja nėra nustatomi buvusio valdymo
nuosavybės teise faktai. Atitinkamai naujai paaiškėjusios faktinės aplinkybės
susijusios su nustatinėjamu juridiniu faktu, esant sudarytai taikos sutarčiai, neturi
reikšmės, nebent būtų įrodyta, kad taikos sutartis sudaryta pažeidžiant taikos
sutarties galiojimą nustatančius civilinius ir civilinio proceso ar kitus įstatymus.
Dėl galimybių vienašališkai ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu
patvirtintą taikos sutartį
Pagal
CPK 293 straipsnio 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai patvirtinti taikos
sutartį, civilinė byla nutraukiama. Tai reiškia, kad byla užbaigiama nepriimant
sprendimo dėl ginčo esmės ir užkertamas kelias pakartotiniam šio ginčo
nagrinėjimui teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Jei asmuo
pageidauja ginčyti tokią sutartį, jis turi paisyti materialiosios ir proceso
teisės reikalavimų.
Pirma,
asmuo siekdamas ginčyti taikos sutartį, turi turėti tam procesines prielaidas.
Kadangi taikos sutartis buvo patvirtinta teismo procese, tai jos ginčijimas
taip pat turi vykti teismo procese. Jei teismo sprendimai būtų koreguojami neprocesine
tvarka ir ne teismo, tai reikštų, kad būtų paneigta teismo sprendimo galia bei
pažeistas Konstitucijos 109 straipsnis, įtvirtinantis išimtinį teisingumo
vykdymo priskirtinumą teismams. Šiuo požiūriu egzistuoja dvi galimybės. Jei dar
įmanoma pagal apskundimo terminus ir tvarką, tai asmuo gali ginčyti nutartį dėl
taikos sutarties patvirtinimo instancine tvarka. Tačiau šalys tik sudariusios
taikos sutartį paprastai neskuba jos ginčyti dėl laikinai ar nuolatinai
pagerėjusių tarpusavio santykių. Taikos sutartį norima ginčyti dažniausiai vėliau,
kai procesiniai apskundimo terminai jau būna praėję. Šiuo atveju yra paduodamas
pareiškimas dėl proceso atnaujinimo CPK XVIII skyriaus nustatyta tvarka ir CPK
366 straipsnio 1 dalies pagrindais.
Antra,
asmuo, siekdamas ginčyti taikos sutartį, turi įrodyti materialiosios teisės
normų pažeidimus. Tai lemia taikos sutarties teisinė prigimtis: taikos
sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama ir proceso, ir
materialiosios teisės normų, yra civilinė sutartis. Jai taikomi visi bendrieji
sutarčių teisės institutai. Vienas jų – sutarties galiojimo institutas, nustatantis
sutarties galiojimo sąlygas ir negaliojimo pagrindus. Jei asmuo yra sudaręs
sutartį, tai jis yra jos įpareigotas (pacta sunt servanda principas),
todėl turi tik dvi teisėtas vienašališko elgesio alternatyvas: arba vykdyti
sutartį, arba ją nuginčyti ir nevykdyti. Sutartys ginčijamos įrodinėjant
įstatymo nustatytus sandorio negaliojimo pagrindus (CK 1.78–96, 2.84, 6.66,
6.228, kiti straipsniai).
Kasacinio
teismo ne kartą konstatuota, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra
dvejopa. Pirma, šis institutas skirtas siekti, kad civiliniuose santykiuose
būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymo nustatytais sandorių
negaliojimo pagrindais siekiama užtikrinti sandorių ir jų pagrindu
susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių
negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių
stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas
negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo
tikslui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį
civilinėje byloje UAB „Beltateksas“ v. UAB „Sarteksas“, bylos Nr.
3K-3-534/2007). Taigi, reikalavimas, kad sandoris būtų ginčijamas tik
civiliniuose įstatymuose nustatytais pagrindais (sandorio stabilumo principas),
galioja ir ginčijant teismo patvirtintą taikos sutartį proceso atnaujinimo
stadijoje.
Atsižvelgdama
į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, siekiant nuginčyti
teismo patvirtintą taikos sutartį, tokiam nuginčijimui būtinos ir procesinės
prielaidos ir materialieji teisiniai pagrindai. Tai reiškia, kad asmuo
teikdamas pareiškimą dėl proceso atnaujinimo turi derinti CPK 366 straipsnio 1
dalyje nustatytus proceso atnaujinimo pagrindus su CK nustatytais sandorio
negaliojimo pagrindais. Pavyzdžiui, asmuo gali teigti, kad sudarius taikos
sutartį paaiškėjo taikos sutarties sudarymo metu buvusios aplinkybės (CPK 366
straipsnio 1 dalies 2 punktas), kurias, jei būtų žinojęs, joks protingas asmuo
tokiomis sąlygomis nebūtų sudaręs sutarties (CK 1.90 straipsnio 2 dalis); kad sudarant
sutartį prieš asmenį buvo panaudota apgaulė ar prievarta (CK 1.91 straipsnis)
ir tai konstatuota baudžiamojo proceso tvarka priimtame nuosprendyje (CPK 366
straipsnio 1 dalies 4 punktas); kt. Įrodžius proceso atnaujinimo pagrindą,
susidarys prielaida įrodyti pareiškėjo nurodomą taikos sutarties negaliojimo
pagrindą.
Jei
asmuo ginčys sutartį, nepaisydamas nurodytos tvarkos, tai galimi dvejopi teisiniai
padariniai. Pirma, jei asmuo ginčys teismo patvirtintą taikos sutartį,
remdamasis vien materialiosios teisės nustatytais pagrindais, tai jo
pareiškimas bus nepriimtas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), nes byla
jau nutraukta (CPK 293 straipsnio 3 punktas). Antra, jei pareiškėjas reikalaus
atnaujinti procesą, kartu neginčydamas sutarties CK nustatytais sandorio
negaliojimo pagrindais, proceso atnaujinimas bus betikslis, beprasmis, todėl
prašymas dėl proceso atnaujinimo negalės būti tenkinamas.
Nagrinėjamu
atveju pareiškėja siekia ginčyti taikos sutartį, kuri patvirtinta teismo
ypatingos teisenos byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,
susijusio su nuosavybės teisių į nuosavybės teisės į žemę atkūrimu. Ji nurodo,
kad nuosavybės atkūrimo procesas galimas ne pagal šalių sugalvotus ir
kompromiso būdu sukurtus faktus, o tikslius duomenis, kas, kada, kiek ir kur
žemės valdė nuosavybės teisėmis, jos nacionalizavimo metu. Tokie kasacinio
skundo argumentai prieštarauja taikos sutarties esmei, nes taikos sutartimi,
minėta, ne konstatuojami faktai, bet, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų,
nustatomos tarpusavio teisės ir pareigos. Dažnai tai daroma abipusiškų
nuolaidų, kompromisų būdu. Sudarant taikos sutartį priimamas sprendimas ne dėl
praeities (t.y. kokie faktai egzistavo praeityje), bet dėl ateities (t.y.
kokios teisės ir pareigos saistys šalis ateityje). Be to, kasatorė pareiškimą
grindžia naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, tačiau nesieja jų su sandorio
negaliojimo pagrindais. Pareiškėja neįrodinėja suklydimo, apgaulės, smurto,
imperatyviųjų teisės normų pažeidimo ar kitų sandorio negaliojimo pagrindų,
tačiau tik nurodo, jog, patvirtindamas taikos sutartį, teismas nutartimi
nustatė žemės nacionalizacijos metu nebuvusių juridinių faktų. Taip
suformuojamas neaiškus reikalavimas, kurio patenkinimas reikštų betikslį ir nesibaigiantį
civilinį procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad
teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio
įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio
apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti
procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio
apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas
neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas
nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir
įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d.
sprendimas, priimtas byloje Brumarescu v. Rumunija (pareiškimo Nr.
28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas, priimtas byloje Sovtransavto
Holding v. Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimas,
priimtas byloje Sypchenko v. Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m.
kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov v. Rusija (pareiškimo Nr.
8564/02)).
Pažymėtina,
kad taikos sutarties šalimi buvo ir valstybės institucija – Alytaus apskrities
viršininko administracija. Byloje nenustatyta, kad taikos sutarties sudarymas
viršijo šio subjekto teisnumo ribas. Nėra pagrindo teigti, kad Alytaus
apskrities viršininko administracija sudarant taikos sutartį netinkamai
atstovavo valstybės interesus ir dėl to sumažėjo valstybės turtas. Alytaus
apskrities viršininko administracija savo poziciją sudarant taikos sutartį
suformavo remiantis faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo žinomos sutarties
sudarymo metu. Sutarties sudarymo faktas tik patvirtina, kad su tokia pozicija
sutiko ir pati kasatorė J. S. Todėl negalima teigti, kad
buvo pažeistos nuosavybės atkūrimą reglamentuojančios teisės normos ar viešasis
interesas.
Atsižvelgdama
į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl
poreikio atnaujinti procesą šioje byloje nepagrįsti, o pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismai tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisingą sprendimą.
Pirmasis
kasacinio skundo argumentas dėl teisėjų šališkumo nepagrįstas konkrečiais
šališkumo įrodymais. Vien faktas, kad asmenys kilę, gyvena ar jų sutuoktiniai
dirba tam tikroje vietovėje, nereiškia jų šališkumo.
Antrasis
kasacinio skundo argumentas dėl ne visų reikalavimų išsprendimo nepagrįstas. Apeliantai
pareiškė bendrą reikalavimą, kurį teismas išnagrinėjo, ir tai reiškia tinkamą
reikalavimų išsprendimą.
Šeštasis
kasacinio skundo argumentas dėl procesinių terminų pradžios yra fakto
klausimas, kurio nustatymas neįeina į kasacinio teismo kompetenciją.
Kiti
kasacinio skundo argumentai vienaip ar kitaip susiję su proceso atnaujinimu, į
juos jau atsakyta, todėl teisėjų kolegija atskirai jų neaptaria.
Teisėjų kolegija
sprendžia, kad ginčijamame procese kasatorių teisės nebuvo pažeistos, kasacijos
pagrindų dėl materialiosios ar proceso teisės normų netinkamo taikymo ir
aiškinimo (CPK 359 straipsnio 3 dalis) byloje nenustatyta, todėl kasacinis
skundas netenkinamas.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a
:
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009
m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš
kasatorių J. S., K. V., E. V. ir S. V. J. po 53,47
(penkiasdešimt tris Lt 47 ct) Lt išlaidoms susijusioms su
procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame procese atlyginti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis
yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Laužikas
Zigmas
Levickis
Algis Norkūnas