LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. gynėjo advokato Aivaro Alimo kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK):

25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu šešeriems metams;

25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. V. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų.

Į bausmės laiką įskaitytas J. V. sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. rugsėjo 17 d. iki 2018 m. spalio 17 d., o bausmės atlikimo pradžia skaičiuojama nuo J. V. sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 9 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo J. V. nusikalstamos veikos perkvalifikuotos:

iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 199 straipsnio 3 dalies (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) į BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) ir paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams;

iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies į BK 260 straipsnio 3 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas dešimčiai metų šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų šešiems mėnesiams.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas E. K., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       J. V. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2018 m., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iki 2018 m. rugsėjo 17 d., subūręs bendrininkų grupę su E. K., parengęs nusikaltimo padarymo planą bei nusikaltimo padarymo mechanizmą, organizavęs ir koordinavęs bendrininkų grupės nusikalstamą veiką, paskirstęs vaidmenis ir užduotis, t. y. kad J. V. rūpinsis automobilio paruošimu narkotinėms medžiagoms gabenti, slėptuvės jame įrengimu, o E. K. kontrabandos būdu, neturėdamas leidimo, gabens per Lenkijos ir Lietuvos Respublikų valstybės sieną į Lietuvos Respubliką labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, po to šias narkotines medžiagas kartu gabens ir neteisėtai laikys, dėl to, neturėdami leidimo, kontrabandos būdu per Lenkijos ir Lietuvos Respublikų valstybės sieną, Kalvarijos sienos kirtimo punktą, į Lietuvos Respubliką gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 24 952,47 g kanapių (antžeminių dalių), kurių delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 8,6 proc., bei šią narkotinę medžiagą neteisėtai automobiliu gabeno Lietuvos Respublikos teritorija ir neteisėtai laikė, būtent:

1.1.                      2018 m. sausio 29 d. įgijo nusikaltimo priemonę automobilį „Nissan Juke“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į kurį J. V. parinkti meistrai laikotarpiu nuo 2018 m. vasario mėn. pradžios, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iki 2018 m. vasario 13 d. sumontavo slėptuvę, specialiai pritaikytą narkotinėms medžiagoms gabenti. Po to laikotarpiu nuo 2018 m. kovo mėn. pradžios iki 2018 m. rugsėjo mėn. pradžios, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, šį automobilį, parengtą narkotinėms medžiagoms neteisėtai gabenti, laikė J. V. tėvui V. P. V., kuris nėra kaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo, priklausančiame garaže Nr. 803–804, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kartu ieškojo užsienio valstybėse šaltinių labai dideliam kiekiui narkotinių medžiagų neteisėtai įsigyti, po to sutarė, kad E. K. vyks į užsienio valstybę, joje neteisėtai įgis labai didelį kiekį narkotinės medžiagos kanapių, šią medžiagą kontrabandos būdu neturėdamas leidimo gabens per Lenkijos ir Lietuvos Respublikų valstybės sieną, Kalvarijos sienos kirtimo punktą, į Lietuvos Respubliką, ir ja kartu neteisėtai disponuos.

1.2.                      Po to E. K., vykdydamas šią užduotį, 2018 m. rugsėjo 14 d. apie 20 val. 14 min. automobiliu „Nissan Juke“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šią narkotinę medžiagą laikydamas automobilyje įrengtoje slėptuvėje, neturėdamas leidimo, neteisėtai gabeno per Lenkijos ir Lietuvos Respublikų valstybės sieną, Kalvarijos sienos kirtimo punktą, į Lietuvos Respubliką ir šį labai didelį kiekį narkotinės medžiagos neteisėtai gabeno nuo Kalvarijos sienos kirtimo punkto iki Alytaus r., (duomenys neskelbtini), ten neteisėtai laikė iki 2018 m. rugsėjo 15 d. 14.26 val. Po to šią narkotinę medžiagą tuo pačiu automobiliu neteisėtai gabeno į Panevėžio miestą, ten laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 15 d. 21.56 val. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. 12.43 val. neteisėtai laikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugomoje automobilių aikštelėje, esančioje Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), o 2018 m. rugsėjo 17 d. tuo pačiu automobiliu Panevėžio miesto ir Panevėžio rajono gatvėmis neteisėtai nugabeno į teritoriją Panevėžio rajone, prie Bobkalnio k. esančio miško, šalia Liekupio upelio, ten J. V. ir E. K. šią narkotinę medžiagą neteisėtai laikė nuo atgabenimo momento iki 2018 m. rugsėjo 17 d. 14.15 val., kai buvo sulaikyti policijos pareigūnų, o narkotinė medžiaga kratos metu surasta ir paimta.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo J. V. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinęs byloje surinktus, teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtus ir skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, taip pat atlikęs įrodymų tyrimą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nuteistųjų veiksmus kvalifikavo pagal BK 199 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, tačiau nepagrįstai nustatė, kad nuteistieji J. V. ir E. K. veikė organizuota grupe, ir jiems parinko atitinkamas bausmes, todėl šią nuosprendžio dalį apeliacinės instancijos teismas pakeitė.

3.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, pagal teismų praktiką, išankstinis susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos suformuoja tarp bendrininkų tvirtus, netrumpalaikius ryšius. Sprendžiant klausimą dėl organizuotos grupės buvimo, svarbus yra organizuotumo lygis ir asmens, dalyvaujančio nusikaltime, suvokimas priklausant tokiai grupei. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp J. V. ir E. K. būta užduočių pasiskirstymo, kita vertus, analizuojant nusikalstamos veikos mechanizmą matyti, kad šioje byloje jis nebuvo sudėtingas ir nesiskyrė nuo bendro vykdymo formos, kuri irgi gali būti daroma suplanuotai. Tai rodo, įvertinus ir palyginti neilgą byloje objektyviai nustatytą bendrininkų veikimo laikotarpį – nuo 2018 m. pradžios iki 2018 m. rugsėjo 17 d., kad bendrininkų tarpusavio ryšiai nebuvo pakankamai glaudūs ir pastovūs. Dėl to teismas padarė išvadą, kad šioje byloje bendrininkų organizuotumo lygis nepasiekė tokio laipsnio, kad juos būtų galima apibūdinti kaip organizuotą grupę.

III.        Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

4.       Kasaciniu skundu nuteistojo J. V. gynėjas advokatas A. Alimas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalis, kuriomis J. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas BK 199 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, ir baudžiamąją bylą J. V. nutraukti, nesant padarytų veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:

4.1.                      Bylą nagrinėjusių žemesnės instancijos teismų priimti nuosprendžiai yra neteisėti, nes juos priimant buvo padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų. Nuosprendžiai priimti remiantis duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytam reikalavimui negalėjo būti pripažinti įrodymais, pagrindžiančiais nuteistojo kaltę. J. V. ir E. K. sulaikymo metu (de facto (faktiškai) atliekant ir pirminę sulaikytųjų apklausą) buvo pažeista asmenų, įtariamų nusikalstamos veikos padarymu, apklausimo tvarka, pažeista apklaustų asmenų teisė į gynybą, o tokios neteisėtos apklausos metu gauti duomenys neteisėtai pripažinti įrodymais, neva pagrindžiančiais J. V. kaltę. Taip buvo pažeista ir BPK 20 straipsnio 5 dalis, nes bylą nagrinėję teismai apskritai negalėjo vertinti ir juolab apkaltinamųjų nuosprendžių grįsti duomenimis, gautais neteisėtu būdu. Priimant skundžiamus nuosprendžius taip pat buvo pažeista BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti, jog visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.

4.2.                      J. V. kaltė nuosprendžiuose daugiausia grindžiama sulaikymo metu vykdytos sulaikytųjų – J. V. ir E. K. – apklausos sulaikymo vietoje gautais duomenimis, kurie buvo pripažinti įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma: „E. K. bei J. V. sulaikymo vietoje su E. K. bendravęs liudytojas T. G. parodė, kad E. K. pakankamai nuosekliai papasakojo nusikalstamos veikos aplinkybes ir šio pokalbio metu jam užsiminus apie šios veikos užsakovus ar organizatorius žvilgsniu parodydavo į J. V.. Liudytojas R. J. taip pat patvirtino, kad paklausus E. K., kam priklauso automobilyje rastos narkotinės medžiagos, jis galvos judesiu davė suprasti, kad tai J. V. krovinys.“ Atitinkamos aplinkybės nurodomos ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Vadovaudamiesi tuo, bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai E. K. neverbalinius judesius, neva atliktus sulaikymo metu vykdytos apklausos metu, pripažino J. V. kaltę patvirtinančiais įrodymais, nors, visų pirma, tokia apklausa atlikta neteisėtai, policijos pareigūnams viršijant jiems suteiktą kompetenciją, ir, antra, policijos pareigūnų nurodomų aplinkybių apie tokios „neformalios“ apklausos metu surinktus „įrodymus“ nepatvirtina jokia kita byloje esanti medžiaga.

4.3.                      Ikiteisminio tyrimo metu atliekamos įtariamojo apklausos tvarką reglamentuoja BPK 188 straipsnis. BPK 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybą, ši teisė jiems užtikrinama nedelsiant nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento. Nagrinėjamu atveju, jau po nuteistųjų sulaikymo, taigi, jiems jau įgijus įtariamojo statusą ir visas iš šio statuso išplaukiančias įtariamojo teises, sulaikymo metu atliekant neformalią sulaikytųjų apklausą, nebuvo užtikrinamas baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų laikymasis. J. V. ir E. K. sulaikymo metu policijos pareigūnai, akivaizdžiai viršydami savo įgaliojimus ir pažeisdami baudžiamojo proceso įstatymo įtariamiesiems ir kaltinamiesiems garantuojamas teises, de facto atliko neteisėtą, „neformalią“ sulaikytųjų apklausą, nors tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika draudžia bet kokias neformalias asmenų apklausas (pvz., 2020 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Ayetullah Ay prieš Turkiją, peticijų Nr. 29084/07 ir 1191/08, 137 punktas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-475/2013, 2K-7-57-648/2021).

4.4.                      Nagrinėjamu atveju nuosprendžių turinys ir byloje esantys duomenys patvirtina, jog J. V. ir E. K. sulaikymo metu policijos pareigūnai R. J. ir T. G. apklausinėjo juos apie jų galimai daromas nusikalstamas veikas, t. y. faktiškai vykdė sulaikytų asmenų apklausą. Teisminio bylos nagrinėjimo metu sulaikymą atlikę policijos pareigūnai nurodė, jog „paklausus E. K., kam priklauso automobilyje rastos narkotinės medžiagos, jis galvos judesiu davė suprasti, kad tai J. V. krovinys“. Taigi, priešingai nei nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, patys kaip liudytojai apklausti R. J. ir T. G., kurie sulaikymo vietoje de facto apklausinėjo sulaikytus asmenis, teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausų metu patvirtino, jog sulaikymo metu uždavė E. K. klausimus, tarp jų ir klausimą apie tai, kam priklauso narkotinės medžiagos. Taip akivaizdžiai buvo pažeista tiek E. K., tiek J. V. teisė į gynybą, byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad šios faktinės apklausos metu būtų laikomasi BPK 188 straipsnio reikalavimų.

4.5.                      Policijos pareigūnų R. J. ir T. G. parodymai tapo vienu iš esminių J. V. kaltę pagrindžiančių įrodymų, jais plačiai remtasi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų priimtuose nuosprendžiuose, nors R. J. ir T. G. duoti parodymai teisminio bylos nagrinėjimo metu negalėjo būti pripažinti leistinais įrodymais dėl jų neatitikties BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimams. Dėl to bylą nagrinėję teismai, tokiu būdu gautus duomenis pripažindami J. V. kaltę neva pagrindžiančiais įrodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Nuosprendžiai, grindžiami tokios neformalios, neteisėtos sulaikytųjų apklausos metu neva gautais duomenimis (kurie nėra patvirtinami jokia objektyvia byloje surinkta medžiaga), akivaizdžiai prieštarauja pirmiau cituotiems EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams, kad bet koks suimto įtariamojo ir policijos pareigūnų pokalbis turi būti traktuojamas kaip oficialus kontaktas ir negali būti suprantamas kaip „neformali apklausa“, o priešingas traktavimas reiškia akivaizdų įtariamojo (kaltinamojo) teisių pažeidimą.

4.6.                      Taip pat priimti nuosprendžiai yra neteisėti ir dėl to, kad juose suformuotos išvados apie tariamą J. V. kaltę yra grindžiamos išimtinai prielaidomis, kurios nėra pagrindžiamos jokiais objektyviais įrodymais. Toliau pateikiami pavyzdžiai iliustruoja, kad nuosprendžiai buvo grindžiami išimtinai prielaidomis ir savotiškais bylą nagrinėjusių teismų samprotavimais bei hipotezėmis, kurios nėra patvirtintos jokiais įrodymais:

4.6.1.                      Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, jog „abu nuteistieji turėjo galimybes investuoti tam tikras pinigines lėšas, kurios nebūtinai buvo oficialios, į automobilio ir narkotinių medžiagų įsigijimą, slėptuvės įrengimą ir kitas išlaidas“. Atsižvelgiant į tai, bylą nagrinėję teismai konstatavo, jog J. V. neva finansiškai prisidėjo prie nusikalstamų veikų įgyvendinimo (finansuodamas automobilio bei narkotinių medžiagų įsigijimą). Tačiau aplinkybės, kad J. V. būtų faktiškai prisidėjęs prie šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo (pvz., finansavęs narkotinių medžiagų įsigijimą ar pan.), nėra patvirtintos jokiais objektyviais įrodymais, o vien aplinkybė, kad J. V. galimai būtų turėjęs finansines galimybes prisidėti prie nusikalstamos veikos įgyvendinimo, savaime jokiu būdu nepatvirtina, kad faktiškai J. V. finansavo narkotinių medžiagų ar automobilio įsigijimą. Byloje nėra užfiksuota visiškai jokių duomenų, nesurinkta įrodymų, kurie pagrįstų, jog J. V. perdavė E. K., kuris įgijo narkotines medžiagas, lėšas ar panašiai, o finansinį indėlį į nusikalstamų veikų darymą bylą nagrinėję teismai konstatavo iš esmės vien tuo, kad J. V. turėjo tokių finansinių galimybių. Vis dėlto akivaizdu, kad netgi vien finansinių galimybių atlikti tam tikrus veiksmus turėjimas savaime jokiu būdu dar nereiškia, jog J. V. finansiškai prisidėjo prie nusikalstamų veikų vykdymo.

4.6.2.                      Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta, jog „nustatyta, kad E. K. ir J. V. vienas kitą pažįsta, žino, kur kiekvienas iš jų gyveno, taip pat susitikdavo aptarti reikalų (2 t., b. l. 87–93). Tai pirmosios instancijos teisme patvirtino ir šiuos veiksmus atlikęs pareigūnas R. L. (51, b. l. 40–42). Atliekant E. K. sekimą nustatyta, kad prieš pat E. K. išvykimą į užsienį, t. y. 2018 m. rugsėjo 3 d., jis buvo susitikęs su J. V. PC „Maxima“ aikštelėje (2 t., b. l. 77–79). Pats nuteistasis J. V. šios aplinkybės neneigė, tačiau, jo teigimu, šio susitikimo metu E. K. prašė paskolinti 10 000 Eur, tačiau jis atsisakė. Vis dėlto anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad J. V. prisidėjo prie nusikalstamų veikų finansavimo, todėl minėtas jo ir E. K. susitikimas viena diena prieš pastarojo išvykimą (paties E. K. įvardintą bandomąjį reisą), šią aplinkybę vertinant kartu su kitais bylos duomenimis, leidžia teigti, kad jie buvo susitikę aptarti tam tikrų nusikalstamos veikos darymo aplinkybių.“ Dėl E. K. kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo atliekami dar nuo 2017 metų pabaigos, tai yra iš viso E. K. sekimas buvo vykdomas beveik metus, o dėl J. V. jokie kriminalinės žvalgybos veiksmai apskritai nebuvo atliekami, nebuvo sankcionuotas jo sekimas. Tai patvirtina, kad netgi ir patys ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai nesiejo J. V. su nusikalstamų veikų atlikimu. Vien aplinkybė, kad J. V. pažinojo E. K., žinojo, kur šis gyvena, ir kartais susitikdavo, jokiu būdu nereiškia, kad J. V. prisidėjo prie E. K. vykdytų nusikaltimų. Byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų, jog J. V. prisidėjo prie nusikalstamų veiksmų vykdymo, o priešingos nuosprendžius priėmusių teismų išvados padarytos remiantis išimtinai prielaidomis, kurios neįrodo J. V. kaltės.

4.6.3.                      Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta, kad „abu nuteistieji pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog anksčiau yra užsiėmę cigarečių kontrabanda (J. V. už tai nuteistas Norvegijoje; 4 t., b. l. 11–12), todėl jie abu turėjo tam tikrų ryšių ir galimybių įsigyti ne tik cigaretes, bet pasikeitus situacijai ir narkotines ar psichotropines medžiagas. Visos aptartos aplinkybės rodo, kad abu nuteistieji aktyviai dalyvavo darant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.“ Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada taip pat yra paremta išimtinai pasvarstymais, hipotezėmis ir niekuo nepagrįstais duomenimis. Akivaizdu, kad vien faktas, jog praeityje J. V. yra teistas už cigarečių kontrabandą, jokiu būdu nepatvirtina nei J. V. ryšių įsigyjant (platinant) narkotines medžiagas, nei juolab J. V. vykdytos narkotinių medžiagų kontrabandos.

4.7.                      Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad priimant skundžiamus nuosprendžius buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, patvirtinantys nuosprendžių neteisėtumą ir egzistuojantį pagrindą juos panaikinti.

5.       Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Eglė Matuizienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1.                      Prieš vertinant duomenų naudojimo leistinumo klausimą, būtina spręsti, ar policijos pareigūnų pokalbis su nuteistuoju sulaikymo vietoje laikytinas faktine įtariamojo apklausa. Pirmosios instancijos teisme liudytojas T. G. parodė, kad E. K. po jo sulaikymo prie automobilio pats išsamiai papasakojo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, o kai jo buvo klausiama apie užsakovus ar organizatorius, E. K. žvilgsniu parodydavo į J. V.. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas R. J., jis parodė, kad E. K., paklaustas, kam priklauso rastos narkotinės medžiagos, galvos judesiu parodydavo į J. V. (5 t., b. l. 53–58). Pažymėtina, kad policijos pareigūnams nėra draudžiama surinkti pirminę informaciją įvykio vietoje, tai šiuo atveju ir buvo padaryta. Nėra duomenų, kad E. K. buvo verčiamas duoti paaiškinimus, o iš liudytojo T. G. parodymų matyti, kad E. K. savanoriškai papasakojo apie nusikalstamas veikas, E. K. pareigūnų taikyto netinkamo spaudimo klausimas nėra keliamas ir kasaciniame skunde, ginčijamas bet kokio pareigūnų pokalbio su sulaikytais asmenimis teisėtumas.

5.2.                      Nors abu nuteistieji teigia, kad E. K. nei žodžiu, nei neverbaliniu judesiu neparodė, kad J. V. yra kaip nors susijęs su narkotinėmis medžiagomis, tačiau tai laikytina tik abiejų nuteistųjų gynybine pozicija siekiant sušvelninti savo padėtį, t. y. E. K. siekiant švelnesnės bausmės, o J. V. apskritai bandant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios apklausos metu, kuri vyko kitą dieną po sulaikymo, E. K. pripažino, kad nusikalstamas veikas padarė veikdamas ne vienas, o su bendrininku.

5.3.                      T. G. ir R. J. davė išsamius parodymus, kuriais nėra pagrindo nesiremti. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad šie policijos pareigūnai būtų suinteresuoti kaip nors apkalbėti nuteistuosius ar būtų darę netinkamą spaudimą sulaikytiesiems duoti paaiškinimus, turėdami tikslą vėliau tai panaudoti kaip juos kaltinantį įrodymą.

5.4.                      Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai R. L., R. J., A. R., M. G. parodė, kad stebėjo, kaip J. V. ir E. K. miške aktyviai ardė automobilio saloną ir skubėjo tai daryti. Liudytojai parodė, kad nuteistieji buvo su pirštinėmis, abu intensyviai ardė automobilį, kiekvienas skirtingose automobilio pusėse, būdavo, jog pasikeisdavo vietomis, į automobilio gale esantį juodą maišą krovė paketus su galimai narkotinėmis medžiagomis (5 t., b. 1. 40–42, 53–58, 90–91). Policijos pareigūnai buvo apklausiami apie sulaikymo aplinkybes ir davė parodymus apie sulaikytų asmenų elgesį, šių parodymų nepripažinti įrodymais nėra pagrindo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų policijos darbuotojų T. G. ir R. J. parodymais ir juos pripažino įrodymais.

5.5.                      Policijos pareigūnai įvykio vietoje turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą gauti informaciją apie tai, kas įvyko, kadangi nuteistieji buvo sulaikyti in flagranti, nusikaltimo vietoje. Pavyzdžiui, nuteistųjų J. V. ir E. K. apeliaciniuose skunduose buvo pateikta versija, kad sulaikymo vietoje prie automobilio rastos svarstyklės, kurių buvimas patvirtina, jog J. V. tik ketino atsverti sau 20 g kanapių. Tokia versija galėjo būti pateikta ir įvykio vietoje. Pareigūnams nėra draudžiama užduoti klausimų asmenims, esantiems įvykio vietoje, tai nelaikytina nei faktine apklausa, nei apklausa BPK prasme. Ši situacija iš esmės skiriasi nuo kasaciniame skunde cituojamuose EŽTT sprendimuose nagrinėtų faktinių aplinkybių, kai su suimtu asmeniu yra atliekami proceso veiksmai, to nefiksuojant įstatymų nustatyta tvarka. Asmens sulaikymas pagal savo paskirtį yra procesinė prievartos priemonė. Dėl šios prievartos priemonės neatidėliotinumo leidžiama asmens sulaikymo protokolą surašyti asmenį pristačius į policijos įstaigą, o ne sulaikymo vietoje, todėl kelti reikalavimus, kad pokalbis su sulaikomu asmeniu būtų protokoluojamas kaip įtariamojo apklausa (t. y. galimas tik įteikus pranešimą apie įtarimą, dalyvaujant gynėjui ir pan.), yra visiškai nepagrįsta. Dėl to BPK nustato, kad įtariamasis turi būti apklausiamas per 24 val. nuo sulaikymo.

5.6.                      Be to, pažymėtina ir tai, kad pareigūnų T. G. ir R. J. parodymai apie E. K. duotus paaiškinimus ir jo neverbalinius judesius įvykio vietoje nėra vieninteliai duomenys, pagrindžiantys J. V. kaltę. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, pagrįsdami nuteistojo J. V. kaltę, tiek atskirai, tiek kaip visumą įvertino byloje surinktus ir bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus: ikiteisminio tyrimo metu duotus J. V. ir E. K. parodymus, duomenis apie automobilio pirkimą, saugojimą, slėptuvių įrengimą, sulaikymo metu užfiksuotas aplinkybes, automobilio ir jame esančiose slėptuvėse rastų narkotinių medžiagų apžiūros duomenis, pokalbių telefonu kontrolės metu fiksuotus duomenis, kriminalinės žvalgybos metu surinktus išslaptintus duomenis.

5.7.                      Kasatorius taip pat teigia, kad skundžiami nuosprendžiai yra neteisėti, nes J. V. kaltė yra grindžiama išimtinai prielaidomis. Nurodoma, kad nuosprendžiuose konstatuotos aplinkybės, jog J. V. finansiškai prisidėjo prie nusikalstamų veikų įgyvendinimo finansuojant automobilio ir narkotinių medžiagų įgijimą, nepagrindžiamos jokiais objektyviais įrodymais.

5.8.                      Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje detaliai išanalizuotos tiek automobilio „Nissan Juke“ pirkimo aplinkybės, tiek slėptuvių įrengimo aplinkybės, tiek ir abiejų nuteistųjų finansinė padėtis. Iš šių duomenų apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kiekvienas iš nuteistųjų, įvertinus oficialius ir pačių nuteistųjų nurodytus duomenis apie jų finansinę padėtį, atskirai iš savo pajamų (turto) negalėjo padengti visų nusikalstamų veikų išlaidų. J. V. ir E. K. parodė, kad jie kartu buvo susitarę vykdyti cigarečių kontrabandą, tai leidžia daryti išvadą, kad jie buvo numatę šiai nusikalstamai veikai skirti tam tikras lėšas. Derėdamasis dėl automobilio „Nissan Juke“ kainos, E. K. pardavėjui taip pat nurodė, kad automobilį perka draugui. Apeliacinės instancijos teismo 2021 m. spalio 5 d. posėdyje kaip liudytojas apklaustas A. J. parodė, kad 2018 m. į autoservisą (duomenys neskelbtini) atvažiavo abu nuteistieji su dviem mašinomis ir paprašė „Nissan“ automobilyje įrengti slėptuvę cigaretėms. Ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. kovo 9 d. ir 2018 m. rugpjūčio 30 d. buvo nustatyta, kad automobilis „Nissan Juke“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) laikomas garaže adresu: (duomenys neskelbtini), Panevėžys, kuris priklauso J. V. tėvams (2 t., b. 1. 67–71; 3 t., b. l. 71–74). Visa tai rodo ne tik tai, kad abu nuteistieji turėjo galimybes investuoti tam tikras lėšas į automobilio ir narkotinių medžiagų įsigijimą, slėptuvės įrengimą ir kitas išlaidas, tačiau ir tai, kad J. V. turėjo suinteresuotumą įgyti automobilį ir įrengti jame slėptuves, tai pagrindžia subjektyviąją jo kaltės pusę. Teismas savo išvadas dėl J. V. finansinio indėlio į nusikalstamos veikos darymą grindė šių objektyvių duomenų visuma.

5.9.                      Atsiliepime nesutinkama su J. V. kasacinio skundo teiginiais, kad policijos pareigūnai, tyrę šią bylą, nesiejo J. V. su nusikalstama veika. Nurodyta aplinkybė, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai, pradėti dėl E. K. galimai daromos nusikalstamos veikos, nepagrindžia, jog J. V. nieko nežinojo ir neprisidėjo prie jos darymo. Vykdant E. K. telefono numerio elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą buvo nustatyta, kad E. K. ir J. V. vienas kitą pažįsta, susitikdavo aptarti reikalų (2 t., b. 1. 87–93). Tai pirmosios instancijos teisme patvirtino ir šiuos veiksmus atlikęs pareigūnas R. L. (5 t., b. 1. 40–42). Atliekant E. K. sekimą nustatyta, kad E. K. prieš pat savo išvykimą į užsienį, t. y. 2018 m. rugsėjo 3 d., buvo susitikęs su J. V. PC „Maxima“ aikštelėje (2 t., b. 1. 77–79). Pats nuteistasis J. V. šios aplinkybės neneigė, tačiau, jo teigimu, šio susitikimo metu E. K. prašė paskolinti 10 000 Eur, tačiau jis atsisakė. J. V. ir E. K. susitikimas likus vienai dienai iki E. K. išvykimo (paties E. K. įvardyto kaip bandomojo reiso), šią aplinkybę vertinant kartu su kitais bylos duomenimis, leidžia teigti, kad jie buvo susitikę aptarti tam tikrų nusikalstamos veikos darymo aplinkybių. Tai, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai nebuvo sankcionuoti dėl J. V., nepaneigia jo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje.

5.10.                      Kasatorius teigia, kad aplinkybė, jog abu nuteistieji patvirtino, kad anksčiau užsiėmė cigarečių kontrabanda, dėl to abu turėjo galimybių pasikeitus aplinkybėms įsigyti narkotinių medžiagų, yra objektyviais duomenimis nepagrįsta teismo išvada. Kaip ir nurodyta nuosprendyje, ši teismo išvada yra pagrįsta nuteistųjų parodymais ir, nors savaime nepatvirtina nuteistųjų kaltės, kartu su kitomis nustatytomis aplinkybėmis padeda atskleisti nusikaltimo padarymo mechanizmą.

5.11.                      Teismai įrodymus vertino laikydamiesi bendrųjų vertinimo taisyklių, nepažeisdami įstatymo reikalavimų, taip pat juos vertino byloje surinktų, patikrintų ir įvertintų įrodymų kontekste.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6.       Nuteistojo J. V. gynėjo advokato A. Alimo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų, kad byloje buvo atlikta neformali įtariamojo E. K. apklausa, ir įrodymų vertinimo byloje

7.       Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimti nuosprendžiai yra neteisėti, nes jie pagrįsti duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais, o būtent sulaikant nuteistuosius (E. K. ir J. V.) vykdytos neformalios apklausos metu gauta informacija. Šie duomenys gauti pažeidžiant BPK nustatytą tvarką ir jais negalėjo būti grindžiama J. V. kaltė, tačiau, pasak kasatoriaus, būtent šios neformalios apklausos metu gauti duomenys tapo pagrindiniu nuteistojo J. V. kaltės įrodymu, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalis. Taip pat kasatorius nurodo, kad teismų šioje byloje priimti nuosprendžiai yra pagrįsti prielaidomis. J. V. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, be minėtų neteisėtai gautų duomenų, nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai.

8.       Išties, kaip teisingai nurodo kasatorius, tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų suformuota praktika kelia griežtus reikalavimus įtariamo asmens apklausai jo teisių į gynybą (įskaitant teisę neduoti parodymų) kontekste ir draudžia neformalias, procesiniuose dokumentuose nefiksuojamas įtariamųjų apklausas. 

9.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje formuojamos nuostatos, kad bet koks suimto įtariamojo ir policijos pareigūnų pokalbis turi būti traktuojamas kaip oficialus kontaktas ir negali būti suprantamas kaip „neformali apklausa“. Tai suponuoja kaltinamojo teisių, įskaitant teisę tylėti ir teisę į gynėją, taikymą tais atvejais, kai pareigūnai realiai atlieka suimto įtariamojo apklausą, ir pareigūnų pareigą užtikrinti šias teises; siekiant garantuoti, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl pareigūnų bendravimo su įtariamuoju ir jam galimai taikyto netinkamo spaudimo, toks bendravimas turėtų būti tinkamai dokumentuojamas (pvz., EŽTT 2020 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Ayetullah Ay prieš Turkiją, peticijų Nr. 29084/07 ir 1191/08, 137 punktas; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-475/2013 ir joje nurodyta EŽTT praktika). EŽTT praktikoje iš esmės laikomasi pozicijos, kad dėl teisės į gynėją ribojimo (be kita ko, neformalių pareigūnų „pokalbių“ su suimtu įtariamuoju kontekste) bendram proceso teisingumui padaryta žala negali būti pašalinta tiesiog įtariamajam patvirtinus gynėjui nedalyvaujant duotus parodymus vėlesnėje proceso stadijoje, jau gynėjui dalyvaujant. Nacionaliniai teismai turi tinkamai pasisakyti dėl šio procesinio trūkumo ir jį ištaisyti pašalindami iš bylos be gynėjo gautus parodymus, taip pat įvertinti minėto teisės pažeidimo poveikį bendram proceso teisingumui (pvz., EŽTT 2020 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Mehmet Zeki Celebi prieš Turkiją, peticijų Nr. 27582/07, 66 punktas; Chopenko prieš Ukrainą, peticijos Nr. 17735/06, 52 punktas; 2020 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Romanov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 63782/11, 121–140 punktai; taip pat Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Beuze prieš Belgiją 150 punkto b papunktis).

10.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje taip pat pažymima, kad duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių jų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK nustatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami. Ir priešingai, tuo atveju, kai nustatoma, kad duomenų rinkimo (gavimo) tvarkos pažeidimai neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir juos renkant nebuvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, duomenys pripažįstami įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-168-139/2017, 2K-20-303/2018,??? 2K-164-458/2020).

11.       BPK 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įtariamuoju laikomas asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas šio kodekso 187 straipsnyje nurodytas pranešimas apie įtarimą. BPK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. BPK 140 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad laikinai sulaikytas asmuo po jo pristatymo į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokuratūrą ne vėliau kaip per dvidešimt keturias valandas turi būti apklaustas kaip įtariamasis, prieš tai atlikus šio kodekso 187 straipsnyje nustatytus veiksmus, t. y. prieš pirmąją apklausą įtariamajam turi būti pasirašytinai įteiktas pranešimas apie įtarimą ar prokuroro nutarimas pripažinti įtariamuoju. 

12.       Iš byloje esančių duomenų (pareigūnų R. J., A. R., R. L. tarnybinių pranešimų (3 t., b. l. 95–99), E. K. ir J. V. laikinojo sulaikymo protokolų (3 t., b. l. 150; 4 t., b. l. 105)) matyti, kad J. V. ir E. K. buvo sulaikyti 2018 m. rugsėjo 17 d. 14.15 val., tuo metu, kai iš automobilio „Nissan Juke“ krovė neteisėtai į Lietuvos Respubliką atgabentas narkotines medžiagas (kanapes ir jų dalis), t. y. nusikalstamos veikos darymo metu. 2018 m. rugsėjo 18 d., t. y. kitą dieną po sulaikymo, E. K. ir J. V. buvo įteikti pranešimai apie įtarimą padarius veikas, nurodytas BK 199 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, ir tą pačią dieną jie pirmą kartą apklausti kaip įtariamieji. Pirmosios apklausos metu (4 t., b. l. 80–82) E. K. nurodė, kad gabenti narkotines medžiagas jam pasiūlė nepažįstamas asmuo, kurio duomenų jis nežino. Įtariamasis E. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas dar kelis kartus (4 t., b. l. 88–91, 95–97, 101–103).

13.       Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tikslinant E. K. ir J. V. sulaikymo aplinkybes, kaip liudytojai buvo apklausti sulaikymą vykdę pareigūnai. Kasatorius cituoja liudytojų T. G. ir R. J. parodymus, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, buvo apklausti ir kiti sulaikyme dalyvavę pareigūnai.

14.       Sulaikymo metu dalyvavęs pareigūnas R. J., apklaustas teisme kaip liudytojas, be kitų aplinkybių, parodė, kad sulaikymo metu, paklausus E. K., kieno visas šitas turinys, jis pasuko galvą į J. V. pusę ir kilstelėjo galvą, bet nieko nesakė. Liudytojas iš to supratęs, kad sulaikytasis E. K. nurodė, jog tai yra J. V. krovinys. Liudytojas R. J. taip pat parodė, kad J. V. praktiškai beveik nekalbėjo. Atsakydamas į patikslinančius gynėjų klausimus, liudytojas R. J. parodė, kad nefiksavo šios aplinkybės tarnybiniame pranešime, nes tuo metu galvojo, kad ir taip viskas aišku, nes automobilį ardė abu įtariamieji. Liudytojas A. R. parodė, kad, sulaikius asmenis, J. V. buvo labai sutrikęs, nieko neaiškino. E. K. kažką minėjo, kad atvažiavo, kažką atsivežė, tačiau ar čia jo, ar kito asmens, jis neįvardijo, bet sakė, kad ne jo. Iš tų nuotrupų liudytojas suprato, kad E. K. čia kaip kurjeris. Liudytojas R. L., priėmęs sprendimą sulaikyti asmenis, apie jokias apklausas prie automobilio nenurodė. Įvykio vietos apžiūroje dalyvavęs specialistas S. G. taip pat jokių duomenų, kad apžiūrint automobilį vyko sulaikytų asmenų apklausa, nenurodė. Apklaustas teisme pareigūnas M. G. parodė, kad kai sulaikė J. V., jis buvo su vienkartinėmis pirštinėmis ir su kuprine. Ar E. K. buvo su pirštinėmis, neatsimena. Abu asmenys buvo gana sutrikę, išsigandę. Sulaikius asmenis, grįžo prie automobilio „Nissan Juke“. Jis (liudytojas) buvo daugiausia prie E. K., saugojo jį. Apieškant automobilį, kur gali būti, kas gali būti jame, jis asmeniškai sulaikytųjų neklausė. Ar jų kas nors to klausinėjo, neatsimena. Ar E. K. ką nors kalbėjo, kas čia vyksta, neatsimena. Jis (liudytojas) jokių klausimų sulaikytiems asmenims neuždavė.

15.       Šių liudytojų parodymų analizė leidžia daryti priešingą, nei kasaciniame skunde nurodoma, išvadą, t. y. kad sulaikant nuteistuosius E. K. ir J. V. jų, kaip sulaikytų ir įtariamų nusikalstamų veikų padarymu, apklausos nebuvo vykdomos.

16.       Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas laikosi pozicijos, jog, pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys apie nusikalstamą veiką, ją padariusį asmenį ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, renkami tik BPK nustatyta tvarka, o kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius atliekami proceso veiksmai (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-624/2006). Procesiniai veiksmai ir įtariamojo apsisprendimas procesui svarbiais klausimais, įskaitant gynėjo pagalbos atsisakymą bendraujant su pareigūnais, turėtų būti tinkamai dokumentuojami, kad būtų išvengta bet kokių abejonių dėl netinkamo spaudimo (EŽTT 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Titarenko prieš Ukrainą, peticijos Nr. 31720/02; 2010 m. balandžio 1 d. sprendimas byloje Pavlenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 42371/02; 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Martin prieš Estiją, peticijos Nr. 35985/09). Šiame kontekste gali būti reikšminga ir tai, kad įtariamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save, skirta tam, kad asmuo būtų apsaugotas nuo netinkamos institucijų (pareigūnų) prievartos (vertimo) ir įrodymų gavimo naudojant prievartos ar spaudimo metodus, nepaisant jo valios, iš esmės gina įtariamojo teisę pasirinkti, ar, apklausiant policijos pareigūnams, kalbėti ar tylėti. Tokia pasirinkimo laisvė realiai pažeidžiama tuo atveju, kai, įtariamajam apklausos metu pasirinkus tylėti, institucijos imasi gudrybių siekdamos išgauti prisipažinimą ar kitus kaltinamojo pobūdžio parodymus, kurių negali gauti apklausos metu, ir tokie išgauti parodymai pateikiami kaip įrodymai teisme (EŽTT 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Allan prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 48539/99).  

17.       Iš išanalizuotos situacijos nagrinėjamoje byloje matyti, kad kasatoriaus nurodytas pareigūnas R. J. ir kiti sulaikyme dalyvavę pareigūnai, kurių parodymai pirmiau aptarti, jokių neteisėtų veiksmų, kokie aprašomi pirmiau nurodytuose sprendimuose, neatliko. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad logiška, jog, tirdami nusikalstamas veikas, policijos pareigūnai privalo aiškintis pirmines įvykio aplinkybes, rinkti pirminę bylai reikšmingą informaciją. Praktiškai, kai asmenys sulaikomi nusikaltimo vietoje, tai vyksta ir užduodant pirminius klausimus nusikalstamos veikos padarymu įtariamiems asmenims. Vertinimas, kad visais atvejais tai jau yra faktinė įtariamo asmens apklausa, nėra teisingas. Kiekvienu atveju svarbu išsamiai išanalizuoti visą susidariusią situaciją, klausimų pobūdį, bendravimo trukmę ir apimtį, pareigūnų elgesį sulaikymo metu ir kitus kiekvienoje konkrečioje situacijoje reikšmingus veiksnius. Svarbu nustatyti, ar asmuo nebuvo kokiu nors būdu verčiamas duoti parodymų, ar nebuvo klaidinamas dėl savo teisinės padėties ir pan.

18.       Išanalizavus bylos duomenis, susijusius su nuteistųjų (tuo metu įtariamųjų) J. V. ir E. K. sulaikymo aplinkybėmis, nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad sulaikymo metu dalyvavęs pareigūnas R. J. ar kiti sulaikymą vykdę pareigūnai vykdė sulaikytų ir įtariamų nusikalstamos veikos padarymu asmenų apklausą. Pareigūno R. J. bendravimo su sulaikytaisiais trukmė buvo epizodiška, jis tik paklausė, kam priklauso automobilyje esantis krovinys. J. V. į šį klausimą išvis neatsakinėjo, o E. K. atsakė tik neverbaliniu judesiu. Taigi šioje konkrečioje situacijoje laikytina, kad tokie pareigūno veiksmai nebuvo sulaikytųjų apklausa. Svarbu pažymėti ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog J. V. ar E. K. sulaikymo metu buvo daromas koks nors neteisėtas poveikis, jie buvo verčiami kalbėti, atsakinėti į klausimus. Šią išvadą aiškiai pagrindžia pirmiau išdėstyti kaip liudytojų apklaustų pareigūnų R. J., A. R., R. L., M. G., S. G. parodymai. Todėl teismai, pripažindami pareigūnų R. L., R. J., A. R., M. G., S. G. teismo posėdyje duotus parodymus apie E. K. ir J. V. sulaikymo ir automobilio apžiūros aplinkybes įrodymais ir remdamiesi šiais parodymais priimtuose nuosprendžiuose, BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatų nepažeidė.

19.       Priešingos išvados darytinos analizuojant pareigūno T. G. teisme duotus parodymus.

20.       Kaip matyti iš liudytojo T. G. (vėliau atvykusio į sulaikymo vietą) parodymų, jis pats į įvykio vietą nuvyko jau po E. K. ir J. V. sulaikymo. Liudytojas parodė, kad ten vyko jo neformalus pokalbis su sulaikytais asmenimis. J. V. praktiškai nieko nekalbėjo, o E. K. pakankamai nuosekliai pasakojo, kad buvo keletą kartų išvykęs iš Lietuvos Respublikos, kad buvo gavęs nurodymą pirmą kartą nuvažiuoti iki Graikijos ir taip pasitikrinti, ar nėra policijos sekamas, ar nebus patikrinimo. Tas reisas buvo be krovinio. Po to darė dar vieną reisą, bet pamiršo transporto priemonės ar savo dokumentus ir todėl grįžo atgal į Lietuvą. Pasiėmęs dokumentus kitą dieną vėl išvažiavo. Trečio reiso metu nuvažiavo tikriausiai iki Makedonijos, paliko transporto priemonę kažkokiems asmenims, o po kelių valandų automobilis buvo jam grąžintas ir jis grįžo į Lietuvą. Pokalbio metu, kaip parodė liudytojas T. G., E. K., kai kalba pasisukdavo apie užsakovus ar organizatorius, neverbaline kalba, žvilgsniu parodydavo į J. V., nors žodžiu jo ir neįvardijo. Iš visos tos informacijos, kurią turėjo, kaip nurodo liudytojas, jam susidarė įspūdis, kad šią nusikalstamą veiką galimai vykdė E. K. ir J. V.. Pastarasis buvo organizatorius, o E. K. – tai asmuo, kuris gabeno narkotines medžiagas, rūpinosi jų iškrovimu ir, tikėtina, jų slėpimu miškingoje vietoje, kadangi pats E. K. pasakė, kad jie tas narkotines medžiagas būtų užkasę miške ir palikę.

21.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu duotus liudytojo T. G. parodymus, darydamas byloje išvadas dėl kaltinamųjų kaltės, rėmėsi šio liudytojo parodymais. Išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus dėl tokio įrodymo neleistinumo, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad liudytojo policijos darbuotojo T. G. parodymais byloje remtasi pagrįstai. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioms teismų išvadoms nepritaria.

22.       Liudytojas, kaip ir kiti byloje apklausti dėl sulaikymo aplinkybių liudytojai, yra pareigūnas (Panevėžio apskrities VPK ONT valdybos vadovas). Šis pareigūnas įtariamų nusikalstamos veikos padarymu asmenų sulaikyme nedalyvavo, o į įvykio vietą atvyko jau po E. K. ir J. V. sulaikymo. Apibūdindamas pokalbio su sulaikytaisiais pobūdį, liudytojas parodė, kad vyko neformalus jo pokalbis su sulaikytais asmenimis. J. V. praktiškai nieko nekalbėjo, o E. K. pakankamai nuosekliai pasakojo aplinkybes. Iš šio liudytojo parodymų matyti, kad jis su įtariamuoju E. K. bendravo vėliau nei sulaikyme dalyvavę pareigūnai, pokalbis buvo pakankamai išsamus, informatyvus, nes E. K. nurodė šiam pareigūnui pakankamai daug informacijos, kurią jis (liudytojas T. G.) atpasakojo apklausos teisme metu. Aplinkybė, kad pats pareigūnas T. G., apklausiamas teisme, įvardijo (pavadino) savo bendravimą su E. K. kaip „neformalų pokalbį“, to pokalbio trukmė, apimtis neleidžia daryti išvados, kad tai buvo tik pirminių klausimų uždavimas sulaikytiems asmenims. Liudytojo T. G. parodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad jis vykdė neformalią sulaikytojo ir įtariamo nusikalstamos veikos padarymu asmens apklausą.

23.       Nors teismai nenustatė, kad šio pokalbio metu sulaikytajam E. K. buvo daromas koks nors neteisėtas poveikis, vis dėlto konstatuotinas tokio bendravimo su sulaikytuoju neteisėtumas. Teismai nepagrįstai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus, rėmėsi šio liudytojo parodymais. Nustačius šį procesinį pažeidimą, liudytojo T. G. parodymai, kaip įrodymas, šalintini iš byloje surinktų ir įvertintų įrodymų viseto. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kitų nuosprendžiuose aptartų ir įvertintų įrodymų visuma yra pakankama byloje nuteistų asmenų kaltumui konstatuoti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad įtariamojo teisė į gynybą byloje buvo užtikrinta. Visose įtariamojo E. K. ikiteisminio tyrimo apklausose dalyvavo gynėjas. Taip pat pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teisme, vykdant pareigūnų, dalyvavusių sulaikyme, apklausas, gynyba turėjo visas galimybes šiuos asmenis apklausti, aiškintis ir ginčyti sulaikymo aplinkybes.

24.       Nors kasaciniame skunde teigiama, kad policijos pareigūnų R. J. ir T. G. parodymai tapo vienu iš esminių J. V. kaltę pagrindžiančių įrodymų, šie teiginiai nepagrįsti.

25.       Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, pagrįsdami nuteistojo J. V. kaltę, tiek atskirai, tiek kaip visumą įvertino byloje surinktus ir bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus: teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus J. V. ir E. K. parodymus, duomenis apie automobilio pirkimą, saugojimą, slėptuvių įrengimą, sulaikymo metu užfiksuotas aplinkybes, automobilio ir jame esančiose slėptuvėse rastų narkotinių medžiagų apžiūros duomenis, pokalbių telefonu kontrolės metu fiksuotus duomenis, kriminalinės žvalgybos metu surinktus išslaptintus duomenis. 

26.       Iš nagrinėjamoje byloje priimtų apkaltinamųjų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinio matyti, kad juose išsamiai aptarti ir įvertinti visi bylai reikšmingi duomenys, padarant išvadas, kad abiejų kaltinamųjų kaltė visiškai įrodyta liudytojų R. L., R. J., A. R., M. G., S. G. parodymais, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo bei sekimo protokolais, apžiūros ir kratos protokolais, specialisto išvadų duomenimis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje detaliai išanalizuotos tiek automobilio „Nissan Juke“ pirkimo aplinkybės, tiek slėptuvių įrengimo aplinkybės, tiek abiejų nuteistųjų finansinė padėtis. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas A. J., iš jo parodymų nustatyta, kad 2018 m. į autoservisą buvo atvažiavę abu nuteistieji ir paprašė „Nissan“ automobilyje įrengti slėptuvę. Byloje taip pat nustatyta, kad automobilis „Nissan Juke“, kuriame vėliau rastos narkotinės medžiagos, buvo laikomas garaže, kuris priklauso J. V. tėvams. Teismai padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kad abu nuteistieji turėjo galimybes investuoti tam tikras lėšas į automobilio ir narkotinių medžiagų įsigijimą, slėptuvės įrengimą ir kitas išlaidas, Teismas savo išvadas dėl J. V. finansinio indėlio į nusikalstamos veikos darymą grindė objektyvių duomenų visuma. 

27.       Kasaciniame skunde teigiama, kad dėl J. V. jokie kriminalinės žvalgybos veiksmai nebuvo atliekami, nebuvo sankcionuotas jo sekimas (tokie veiksmai buvo atliekami tik dėl E. K.), todėl, kasatoriaus manymu, ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai nesiejo J. V. su nusikalstamų veikų atlikimu. Šie argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš teismų įvertintų įrodymų byloje, vykdant E. K. telefono numerio elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą buvo nustatyta, kad E. K. ir J. V. vienas kitą pažįsta, susitinka aptarti reikalų. Tai pirmosios instancijos teisme patvirtino ir šiuos veiksmus atlikęs pareigūnas R. L.. Atliekant E. K. sekimą nustatyta, kad E. K. prieš pat savo išvykimą į užsienį buvo susitikęs su J. V. prekybos centro „Maxima“ aikštelėje. J. V. ir E. K. susitikimas likus vienai dienai iki E. K. išvykimo (paties E. K. įvardyto kaip bandomojo reiso), šią aplinkybę vertinant kartu su kitais bylos duomenimis, teismų įvertintas kaip susitikimas aptarti tam tikrų nusikalstamos veikos darymo aplinkybių. Tai, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai nebuvo sankcionuoti dėl J. V., nepaneigia jo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje.

28.       Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendžiai buvo grindžiami išimtinai prielaidomis ir savotiškais bylą nagrinėjusių teismų samprotavimais bei hipotezėmis, kurios nėra patvirtintos jokiais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad šie kasacinio skundo argumentai iš esmės grindžiami pateikiant savo bylos aplinkybių vertinimą, darant kasatoriui palankias išvadas: kad byloje nėra užfiksuota jokių duomenų, nesurinkta įrodymų, kurie pagrįstų, jog J. V. perdavė E. K., kuris įgijo narkotines medžiagas, lėšas ar panašiai, o finansinį indėlį į nusikalstamų veikų darymą bylą nagrinėję teismai konstatavo iš esmės vien tuo, kad J. V. turėjo tokių finansinių galimybių.

29.       Atsakant į šiuos kasatoriaus argumentus, visų pirma pažymėtina, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertindamas ir naujų faktinių aplinkybių nenustatydamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, nusprendžiama apeliacinės instancijos teisme, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-P-135-648/2016, 2K-102-788/2021).

30.       Teismų praktikoje pabrėžiama tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-236-648/2020). BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata įtvirtina ir bylą nagrinėjančio teismo prerogatyvą nuspręsti dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, t. y. kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

31.       Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos vertinant įrodymus laikantis bendrųjų vertinimo taisyklių ir įstatymo reikalavimų. Kasacinio skundo argumentai kritikuojant apeliacinės instancijos teismo motyvus dėl išvadų, kad nuteistasis J. V. prisidėjo prie nusikalstamų veikų įgyvendinimo ir nesutinkant su jomis, atmestini.

32.       Apibendrindama tai, kas pasakyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalių, kuriomis J. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, nurodytas BK 199 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, ir baudžiamąją bylą J. V. nutraukti, nesant padarytų veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. V. gynėjo advokato Aivaro Alimo kasacinį skundą atmesti.