Administracinė byla Nr. eA-982-463/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02506-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja L. M. su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 24S115187 (toliau – ir Sprendimas I); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 24S129822 (toliau – ir Sprendimas II; toliau abu kartu – ir Sprendimai). Pareiškėja taip pat prašė jai iš atsakovo priteisti patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

2.       Savo poziciją L. M. grindė šiais argumentais:

2.1.                      Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 7 d. priėmė sprendimą Nr. 24S115187, kuriuo atsisakė pakeisti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, leidimas gyventi). Sprendimas I iš esmės yra grindžiamas vienu teiginiu – L. M. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Ši išvada buvo padaryta remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2024 m. kovo 20 d. išvada Nr. 18-2716 (toliau – ir Išvada).

2.2.                      Po mokyklos baigimo pareiškėja 2003 m. įstojo į Baltarusijos Respublikos švietimo įstaigą moterų institutą „ENVILA“, kurį baigė 2009 m., įgydama psichologo kvalifikaciją. Studijų metu, t. y. 2004 m., L. M. pradėjo dirbti Baltarusijos Respublikos banke „Belgazprombank“ sekretore, o vėliau buvo paaukštinta iki ekonomistės, kurios funkcijos prilygo buhalterės pareigoms, ir ėjo šias pareigas iki 2016 m. Atsižvelgdama į tuomečio darbo pobūdį, pareiškėja 2010 m. įstojo į Baltarusijos Respublikos švietimo įstaigą Verslo ir technologijų vadybos institutą, kurį baigė 2012 m., įgydama finansininko kvalifikaciją. Kadangi darbas bankų ir finansų srityje L. M. nepatiko, 2014 m. ji nusprendė įgyvendinti savo svajonę – tapti filologe. 2014 m. pareiškėja įstojo į Baltarusijos Respublikos švietimo įstaigą Minsko valstybinio lingvistikos universiteto Kvalifikacijos kėlimo ir personalo rengimo institutą, kurį baigė 2015 m., įgydama vertėjo-referento kvalifikaciją. Įgijusi šią kvalifikaciją, L. M. pradėjo individualiai dirbti vertėja bei anglų kalbos mokytoja. Įsitikinusi, kad toks darbas atitinka jos interesus ir poreikius, pareiškėja nusprendė išeiti iš banko „Belgazprombank“. 2016 m. ji parašė pareiškimą dėl išėjimo iš darbo, kuris buvo patenkintas. Banke „Belgazprombank“ L. M. dirbo dvylika metų (realiai apie dešimt metų, kadangi nuo 2010–2012 m. ji buvo gimdymo ir vaiko priežiūros atostogose). 2020 m. po Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimų kilus protestams dėl rinkimų rezultatų klastojimo ir Baltarusijos Respublikos režimui pradėjus juos žiauriai malšinti, pareiškėja kartu su vaiku išvažiavo į Lenkijos Respubliką, o iš ten – į Lietuvos Respubliką pas savo būsimą sutuoktinį A. S.. Pora susipažino dar 2019 m. ir, kaip teisingai nurodyta Sprendime I, L. M. sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, o santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini). Sprendime I taip pat yra teisingai nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje nacionalinė viza pareiškėjai buvo išduota 2021 m. sausio 15 d., tačiau Lietuvos Respublikoje ji gyveno nuo 2020 m. antrosios pusės, kadangi turėjo Lenkijos Respublikos išduotą vizą.

2.3.                      Lietuvos Respublikoje L. M. gyvena beveik penkerius metus. Lietuvos Respublikoje pareiškėja su savo nepilnamete dukra iš pirmos santuokos gyvena kartu su sutuoktiniu A. S. jam priklausančiame name adresu: (duomenys neskelbtini). L. M. įsidarbino savo sutuoktinio vadovaujamos (duomenys neskelbtini) valdomos apatinio trikotažo parduotuvės administratore, kurioje dirba iki šiol. Į pareiškėjos darbo funkcijas įeina prekių užsakymas, parduotuvės tinklalapio priežiūra, prekių kortelių kūrimas, sąskaitų išrašymas, susirašinėjimas su pirkėjais, rinkodara ir panašiai.

2.4.                      Gyvendama Lietuvos Respublikoje, L. M. bando integruotis į Lietuvos visuomenę: ji ne tik dirba, bet ir domisi lietuvių istorija bei kultūra, dalyvauja valstybinėse šventėse ir panašiai. Pareiškėja taip pat pradėjo mokytis lietuvių kalbos, o jos dukra Lietuvos Respublikoje nuo 2020 m. lanko Vilniaus Liepkalnio mokyklą ir (duomenys neskelbtini) dailės mokyklą. Gyvendama Lietuvos Respublikoje, L. M. dalyvavo ir pilietinėje veikloje: mitinge prieš karą prie Rusijos Federacijos ambasados ir mitinguose prieš Baltarusijos Respublikos režimą prie Baltarusijos Respublikos ambasados. Pareiškėjos politines pažiūras puikiai atskleidžia jos publikacijos ar kitų autorių publikacijos L. M. asmeninėje socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, kurioje pareiškėja yra pasivadinusi motinos mergautine pavarde K.. Šios publikacijos patvirtina, kad pareiškėja yra kategoriškai nusiteikusi prieš Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžią bei nevengia aštrios ar net galbūt žeminančios kritikos dėl jų. Remiantis specialistės teisine nuomone, L. M. publikacijos Baltarusijos Respublikos klausimais gali būti kvalifikuojamos kaip valdžios atstovo įžeidimas, už tai yra numatyta teisinė atsakomybė, o griežčiausia bausmė yra laisvės atėmimas iki trejų metų. Iš minėtų publikacijų taip pat matosi, kad pareiškėja palaiko Lietuvos Respublikos užsienio politiką ir besąlygiškai remia Ukrainą. L. M. yra pusiau ukrainietė, kadangi abu jos seneliai yra ukrainiečių kilmės, o vienas iš prosenelių buvo represuotas. Išvykusi iš Baltarusijos Respublikos dar 2020 m., pareiškėja vis dėlto yra priversta ten lankytis dėl pagyvenusių tėvų. Jokio turto Baltarusijos Respublikoje L. M. neturi, į Lietuvos Respubliką atsivežė net šunį. Kiek įmanoma, ji stengiasi atsiriboti nuo Baltarusijos Respublikos. Pareiškėjos biografija aiškiai rodo, kad ji negali kelti jokios grėsmės.

2.5.                      L. M. yra privatus asmuo, norintis taikiai ir ramiai gyvenanti su savo šeima. Pareiškėja niekada nebuvo padariusi jokių nusikalstamų veikų. Ji nepalaiko nei užsienio, nei vidaus politikos, kurią vykdo Rusijos Federacijos valdžia. Tai ir lėmė sprendimą išvažiuoti iš Rusijos Federacijos bei pagal galimybes su ja nutraukti visus ryšius. L. M. taip pat visiškai ir besąlygiškai sutinka su Lietuvos Respublikos oficialia pozicija dėl karo Ukrainoje. Pildydama atsakovo pateiktą klausimyną, pareiškėja nurodė, kad nepalaiko Rusijos Federacijos karo veiksmų Ukrainoje ir Krymą laiko priklausančiu Ukrainai, todėl Sprendime I daroma išvada apie L. M. galimą grėsmę valstybės saugumui yra faktiškai nepagrįsta ir net įžeidžianti (ypač turint omenyje pareiškėjos tautybę, politines pažiūras ir vertybes). Be to, Sprendimas I yra ir teisiškai nepagrįstas.

2.6.                      Atsakovas neteisingai aiškino ir taikė grėsmės valstybės saugumui sąvoką. L. M. gali būti laikoma keliančia grėsmę valstybės saugumui tuo atveju, jeigu ši grėsmė yra ne teorinio, o realaus pobūdžio. Sprendimo I turinys patvirtina, kad Migracijos departamentas pareiškėjos tariamai keliamos grėsmės realumą sieja su jos buvusiu darbu, dėl kurio L. M. neva gali būti užverbuota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo. Nagrinėjamoje byloje yra būtina nustatyti, ar pareiškėja gali dominti Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybas ir ar L. M. sutiktų su jomis bendradarbiauti. Pareiškėja gali būti pripažinta keliančia grėsmę valstybės saugumui, nustačius dviejų aplinkybių sutaptį: a) tikimybė, kad Baltarusijos Respublikos žvalgybos saugumo tarnybos bandys užverbuoti L. M., yra didesnė už tikimybę, jog Baltarusijos Respublikos žvalgybos saugumo tarnybos pareiškėjos užverbuoti nebandys; b) tikimybė, kad verbavimo atveju L. M. sutiks bendradarbiauti su Baltarusijos Respublikos žvalgybos saugumo tarnybomis, yra didesnė už tikimybę, jog tokio bendradarbiavimo pareiškėja atsisakys. Sprendime I nėra jokių argumentų, kurie šias aplinkybes pagrįstų, apie jas apkritai nėra užsimenama. Tai reiškia, kad atsakovo įžvelgiama L. M. tariamai keliama grėsmė valstybės saugumui yra teorinio pobūdžio, kuri gali būti konstatuota bet kuriam asmeniui, taip pat ir Lietuvos Respublikos piliečiams. Vadovaujantis atsakovo taikomu vertinimo standartu, tektų pripažinti, kad visi asmenys, kurie apsilankė Baltarusijos Respublikoje, kaip galimo verbavimo taikiniai, taip pat kelia grėsmę valstybės saugumui, o tai būtų akivaizdžiai absurdiška. Atsakovas nenustatė jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad pareiškėja tikėtinai gali dominti Baltarusijos Respublikos žvalgybos saugumo tarnybas ir verbavimo atveju tikėtinai sutiktų su jomis bendradarbiauti. Migracijos departamentas neturi jokio teisėto pagrindo konstatuoti, kad L. M. kelia realią grėsmę valstybės saugumui. Priešingai, iš pareiškėjos biografijos aiškiai matosi, kad jokios realios grėsmės valstybės saugumui ji nekelia, kadangi L. M. išsilavinimas nėra susijęs su valstybės užsienio politika, gynyba ar saugumu, o bankas „Belgazprombank“ nėra susijęs su saugumo, gynybos ar užsienio politika. Dirbdama minėtame ūkio subjekte, pareiškėja neturėjo valstybės tarnautojo statuso, dirbo buhaltere pagal darbo sutartį ir administracijai nepriklausė. L. M. dėl jos darbo nebuvo suteikta kokių nors pagyrimų, apdovanojimų ar laipsnių, minėtame ūkio subjekte pareiškėja dirbo ne dėl ideologinių, o dėl profesinių ir ekonominių priežasčių. Ji minėtame ūkio subjekte dirbo iki 2016 m., t. y. kai geopolitinė situacija buvo kokybiškai kitokia, L. M. pati nusprendė išeiti iš darbo minėtame ūkio subjekte ir po išėjimo iš šio darbo pradėjo verstis individualia veikla (dirbti vertėja bei mokytoja). Šiuo metu pareiškėja dirba sutuoktinio įmonėje, kuri verčiasi apatinio trikotažo prekyba (akivaizdu, kad L. M. esamas darbas vargu ar gali dominti Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybas, todėl jokia reali pareiškėjos verbavimo tikimybė neegzistuoja), ji laikosi opozicinių pažiūrų, per rinkimus visada balsavo už opozicijos kandidatus, nepalaiko, neremia ir kategoriškai smerkia Baltarusijos Respublikos politiką; pildydama Migracijos departamento pateiktą klausimyną, L. M. visada atskleisdavo informaciją apie savo buvusį darbą. Jeigu pareiškėja būtų lojali Rusijos Federacijos valdžiai arba į Lietuvos Respubliką atvyktų destruktyviai veiklai, ji nuo atsakovo duomenis apie savo buvusį darbą būtų slėpusi. Nei Migracijos departamentas, nei Valstybės saugumo departamentas nenustatė jokių L. M. nusikalstamų veiksmų ar kėsinimosi padaryti nusikalstamą veiksmą, institucijos taip pat nenustatė jokių pareiškėjos motyvų imtis kokių nors veiksmų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai, tyčia ar per neatsargumą būtų nukreipti prieš Lietuvos Respubliką, nenustatė, kad L. M. pažiūros neatitiktų Lietuvos Respublikos visuomenėje vyraujančių moralės normų ar Lietuvos Respublikos politikos vertybinio pagrindo. Pareiškėja nurodė, kad nepalaiko karo Rusijos Federacijos veiksmų Ukrainoje ir Krymą laiko teisėta Ukrainos dalimi. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo vengia konkretaus L. M. įvertinimo, rezervuotai teigdami, kad pareiškėja gali būti išnaudota, o ne bus išnaudota specialiųjų tarnybų (toks įvertinimas reiškia tikimybės tikimybę). Sprendimas I turėtų būti panaikintas dėl neteisingai išaiškintos ir pritaikytos grėsmės valstybės saugumui sąvokos, nesivadovaujant nustatytu įrodinėjimo standartu, remiantis išimtinai teorinio pobūdžio tikimybe bei nenustačius jokių realiai esančių veiksnių L. M. sėkmingo verbavimo galimybei konstatuoti.

2.7.                      Sprendimas I buvo priimtas Migracijos departamentui nesilaikant nustatytos tvarkos. Iš šio sprendimo argumentų aiškiai matosi, kad jis buvo priimtas vadovaujantis Valstybės saugumo departamento pateikta Išvada, kadangi atsakovas sprendimą grindžia remdamasis išimtinai vien Išvada ir jokių savarankiškai nustatytų aplinkybių, kurios šią išvadą patvirtintų, nenurodo. Tai reiškia, kad Sprendimas I tėra trečiojo suinteresuoto asmens nuomonės teisinis įforminimas, tačiau Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 28 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima bei leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia atsakovas. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai atsakovui nesuteikia teisės tiek de jure (pagal teisę, teisėtai), tiek de facto (faktiškai, iš tikrųjų, pagal tikrąją padėtį) savo funkcijas perkelti kitai įstaigai.

2.8.                      Iš Sprendimo I negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas (nebuvo nustatyti ir įvertinti jos darbo pobūdis, pareigos, trukmė, pasibaigimo pagrindas, nuo darbo pasibaigimo praėjęs laiko tarpas, tolesnis darbas, L. M. politinės pažiūros, šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir kt.). Šiuo atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui tyrimas, t. y. individualiai nebuvo ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, o vien faktas apie L. M. buvusį darbą, nesant jokių kitų papildomų indikacijų, nėra pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjos keliamos grėsmės valstybei egzistavimą. Atsižvelgus į tai, kad atsakovas neatliko privalomo tyrimo, nenustatė ir neįvertino su pareiškėja susijusių aplinkybių visumos, Sprendimas I neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, viešojo administravimo subjektą įpareigojančių individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, administracinio sprendimo motyvus. Be to, matant, kad atsakovas savo funkcijas faktiškai perkėlė trečiajam suinteresuotam asmeniui bei mechaniškai rėmėsi Išvada, Sprendimas I turi būti pripažintas neatitinkančiu ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinto atsakomybės už priimtus sprendimus principo.

2.9.                      Sprendimas I yra nemotyvuotas. Nėra aišku, kodėl buvęs darbas banke „Belgazprombank“ neabejotinai reiškia lojalumą Baltarusijos Respublikos valdžiai (tuo labiau, kad yra visuotinai žinoma, jog tuometis šio banko vadovas V. B. yra vienas iš opozicijos lyderių, 2020 m. jis ketino kandidatuoti į prezidento postą, buvo suimtas bei įkalintas, o 2020 m. protestuose dalyvavo ne tik privačiame sektoriuje, bet ir viešajame sektoriuje dirbantys asmenys: mokytojai, milicininkai, diplomatai, gydytojai, metro darbuotojai, žurnalistai ir kt.), vargu ar galima patikrinti į darbą priimamo asmens lojalumą ir tuo labiau užtikrinti tokį lojalumą ateičiai, kadangi bet kurio asmens politinės pažiūros laikui einant gali keistis; pareiškėjai dirbus minėtame ūkio subjekte dar iki 2016 m., nėra aišku, kokią būtent „agresyvią užsienio politiką“ tuo metu vykdė Baltarusijos Respublika. Atsakovui turint omenyje Baltarusijos Respublikos režimo pagalbą Rusijos Federacijai kare su Ukraina, pastebėtina, kad šio karo L. M. negalėjo numatyti, o palaikyti to, ko nežinai, paprasčiausiai nėra įmanoma. Migracijos departamento ir Valstybės saugumo departamento praktika rodo, kad daugeliui Baltarusijos Respublikos piliečių, dirbusių valstybės tarnyboje, net ir po karo Ukrainoje pradžios toliau buvo leidžiama gyventi Lietuvos Respublikoje: buvusiam diplomatui V. K., buvusiai nacionalinės televizijos žurnalistei J. L.; buvusiai mokslų akademijos darbuotojai N. K., buvusiam bataliono vadui ir ryšio padalinio viršininkui I. B. ir kitiems. Atsakovas turėjo argumentuotai paaiškinti, kuo pasireiškia pareiškėjos situacijos išskirtinumas, kadangi, ėjusi daug žemesnes pareigas, ji buvo pripažinta keliančia grėsmę valstybės saugumui, o minėti asmenys, ėję daug aukštesnes pareigas, keliančiais grėsmę valstybės saugumui nebuvo pripažinti.

2.10.                      Nėra aišku, kaip L. M. buvęs darbas reikšmingai padidina tikimybę būti užverbuotai. Trečiasis suinteresuotas asmuo savo tinklalapyje nurodo, kad, pasirenkant konkretų asmenį verbuoti, atsižvelgiama ne bendrai į asmens buvusį darbą, o konkrečiai į šio asmens galimybę gauti dominančią informaciją ir motyvus bendradarbiauti su užsienio žvalgybos tarnybomis. Taigi, Migracijos departamentas turėjo argumentuotai paaiškinti, kaip buvęs darbas lemia pareiškėjos galimybę ir motyvus rinkti informaciją, kuri domina užsienio žvalgybos tarnybas (ypač turint omenyje, kad L. M. laikosi opozicinių pažiūrų Baltarusijos Respublikos valdžios atžvilgiu, o, gyvendama Lietuvos Respublikoje, dirba nedidelėje mažmeninės prekybos įmonėje, kuri prekiauja apatiniu trikotažu, todėl neturi prieigos prie reikšmingos informacijos, susijusios su Lietuvos Respublika, ir neturi nieko bendro su objektais, kurie yra svarbūs, užtikrinant nacionalinį saugumą – šių objektų išsamus sąrašas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatyme), nėra aišku, kodėl potencialus verbavimas yra tapatinimas su tikėtinu verbavimu. Trečiasis suinteresuotas asmuo įspėja, kad visi į Baltarusijos Respubliką vykstantys asmenys yra potencialūs verbavimo taikiniai, tačiau vien dėl to tokie asmenys keliančiais grėsmę valstybės saugumui nepripažįstami, nėra pateikta tikslių duomenų apie nustatytus verbavimo atvejus – nei jų kiekio, nei su užverbuotais asmenimis susijusių aplinkybių. Šie duomenys yra reikalingi, siekiant įvertinti, ar jie gali būti laikomi pakankamais Sprendimui I pagrįsti, nėra aišku, kodėl periodinis Baltarusijos Respublikoje likusių pagyvenusių tėvų lankymas, kai tai yra natūralus bet kurio vaiko elgesys, reikšmingai padidina verbavimo tikimybę. Sprendimas I yra deklaratyvus.

2.11.                      Sprendimu I pritaikyta administracinio poveikio priemonė yra neproporcinga. Net jeigu pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje ir keltų grėsmę valstybės saugumui dėl jos buvusio darbo, vis tiek Sprendimu I taikoma administracinio poveikio priemonė turėtų būti pripažinta neteisėta, kaip visiškai neproporcinga, kadangi grėsmė saugumui buvo nustatyta ne dėl L. M. neteisėtų veiksmų ar dėl prieš Lietuvos Respubliką nukreiptų veiksmų, o dėl pareiškėjos buvusio darbo, kuris nebuvo ir nėra draudžiamas, nėra susijęs su Baltarusijos Respublikos užsienio, gynybos ar saugumo politika ir nieko bendro su Lietuvos Respublika neturi. Pareiškėja visiškai ir besąlygiškai palaiko Lietuvos Respublikos užsienio politiką, taip pat ir pozicijos dėl karo Ukrainoje. Ji per savo gyvenimą niekada nėra padariusi jokios nusikalstomos veikos, todėl nėra jokio pagrindo įtarti, kad L. M. gali įvykdyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 118 ir 119 straipsniuose nustatytus nusikaltimus (padėjimą kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką ir šnipinėjimą). Pareiškėja niekada neturėjo ir neturi prieigos prie valstybės valdymo ar valstybės paslapčių Baltarusijos Respublikoje ar Lietuvos Respublikoje, nepažįsta nė vieno Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo ir nepalaiko jokių santykių su buvusiais kolegomis Baltarusijos Respublikoje.

2.12.                      L. M. turi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, kadangi čia dirba, turi labai stiprių šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika, kadangi šioje šalyje gyvena jos šeima (nepilnametis vaikas ir sutuoktinis), o sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Sprendimas I kelia grėsmę šeimos vientisumui, kadangi šiuo sprendimu pareiškėja yra verčiama iš Lietuvos Respublikos išvykti ilgam laikui. Be to, L. M. de facto yra verčiama išvykti neapibrėžtam laikui, kadangi atsakovo išvada apie grėsmę valstybės saugumui yra siejama su įvykusiu pareiškėjos biografijos faktu, kurio ji negali pakeisti. Atitinkamai, L. M. negali būti užtikrinta, kad ateityje leidimas gyventi jai bus išduotas. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybę turtintis pareiškėjos sutuoktinis, gyvenantis Lietuvos Respublikoje, de facto yra verčiamas arba išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba gyventi atskirai nuo savo sutuoktinės. Sprendimas I daro didelę ir neigiamą įtaką pareiškėjos šeimai. Teisinis reguliavimas tik išimtiniais atvejais leidžia priimti sprendimą, keliantį grėsmę šeimos vientisumui. Migracijos departamento pritaikyta administracinio poveikio priemonė kelia grėsmę L. M. šeimai ir jos vientisumui bei visiškai neatitinka aplinkybės, dėl kurios buvo nuspręsta ją taikyti. Vien iš pareiškėjos buvusio darbo tariamai kylanti grėsmė valstybės saugumui nėra tokio dydžio, laipsnio, realumo ir akivaizdumo, kad pateisintų neigiamą įtaką jos šeimai, kurios narys yra Lietuvos Respublikos pilietis.

2.13.                      Migracijos departamentas visiškai nepaiso šeimą saugančių konstitucinių imperatyvų, kadangi Sprendimu I L. M. sutuoktinis, turintis Lietuvos Respublikos pilietybę, ir nepilnametis vaikas atskiriami nuo artimiausio šeimos nario – žmonos ir motinos. Pareiškėjos sutuoktinis gimė ir gyvena Lietuvos Respublikoje, todėl turi su ja itin tvirtus ryšius ir jo faktinis privertimas vykti iš šalies paskui L. M. negali būti pateisinamas Sprendime I nurodytomis prielaidomis. Sprendimas I visiškai neatitinka Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo ir Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo, pažeidžia nepilnamečio vaiko interesus ir teises bei buvo priimtas net nevertinant su nepilnamečiu vaiku susijusių aplinkybių. Atsakovas nukrypo nuo pareigos priimti subalansuotą sprendimą, užtikrinant konstitucinių vertybių pusiausvyrą. Nesant jokių konkrečių duomenų apie bandymą verbuoti pareiškėją arba prieš Lietuvos Respubliką nukreiptus jos veiksmus, yra akivaizdu, kad Sprendimas I yra prevencinio pobūdžio, tačiau šiuo sprendimu Migracijos departamentas realiai pažeidžia Lietuvos Respublikos piliečio šeimos teisėtus interesus. Atsakovas prioritetą suteikė vienos konstitucinės vertybės galimam pažeidimui išvengti, realiai pažeisdamas kitą konstitucinę vertybę, o tai neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamos jurisprudencijos, kad visos Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomos vertybės yra vienodai svarbios.

2.14.                      Sprendimas I neatitinka konstitucinio teisėtų lūkesčių principo. Migracijos departamentas, priimdamas šį sprendimą, pažeidė pareiškėjos teisėtus ir pagrįstus lūkesčius. L. M. nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 2021 m. pradžios, taigi, ji jau buvo vertinama dėl grėsmės valstybės saugumui ir buvo pripažinta tokios grėsmės nekeliančia. Ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga, kadangi, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, viešos administracijos veiksmai, pripažįstant individo teisę, leidžia pripažinti asmens lūkesčius teisėtais ir vertais teisinės apsaugos. Atsakovas ir trečiasis asmuo ilgą laiką (iki 2022 m pabaigos) Rusijos Federacijos institucijose dirbusių užsieniečių nelaikydavo keliančiais grėsmę valstybės saugumui ir leisdavo jiems teisėtai gyventi bei dirbti Lietuvos Respublikoje. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nusistovėjusi tvarka, administracijos neveikimas ar delsimas leidžia pripažinti asmens lūkesčius teisėtais ir vertais teisinės apsaugos.

2.15.                      L. M. kreipėsi į atsakovą ir prašė jai ne suteikti naują teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, o pratęsti anksčiau įgyto leidimo gyventi galiojimą. Ši aplinkybė taip pat yra teisiškai reikšminga, kadangi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, jog teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus praeityje jau įgytos teisės bus išlaikytos ir galės būti realiai įgyvendintos. Pareiškėja dėl objektyvių priežasčių negali atitikti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens naujai keliamo reikalavimo neturėti darbo santykių su Rusijos Federacijos institucijomis, kadangi toks darbas yra įvykęs jos biografijos faktas. Ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga, kadangi, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, keliami reikalavimai negali būti keičiami, jeigu naujų reikalavimų adresatas negali atitikti dėl objektyvių priežasčių. Leidimų gyventi suteikimas užsieniečiams apibrėžtam terminui savaime nereiškia, kad L. M. negalėjo įgyti lūkesčio, jog turimas leidimas gyventi po termino suėjimo bus vėl pratęstas. Kadangi pareiškėjos aplinkybės nepasikeitė, t. y. apie jos buvusį darbą atsakovui buvo žinoma ir anksčiau, darytina išvada, kad L. M. galėjo tikėtis palankaus vertinimo, nepriklausomai nuo to, kad jai suteikta teisė gyventi Lietuvos Respublikoje buvo terminuota. Keldami naujus reikalavimus (ar kitaip aiškindami buvusius reikalavimus), atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjai nenustatė jokių saugiklių. Lietuvos Respublikos institucijų dešimtmečiais taikoma užsieniečių vertinimo praktika bei L. M. vieną kartą jau įgyta teisė nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje jai ir jos šeimai leido pagrįstai tikėtis, kad pareiškėja atitinka visus keliamus kriterijus, nauji kriterijai jai nebus taikomi, o esami kriterijai nebus peržiūrimi (tuo labiau kad iki šiol jokiame Lietuvos Respublikos teisės akte ar oficialiame išaiškinime nėra įtvirtintos prezumpcijos, kad, kol neįrodyta priešingai, buvęs darbas priešiškos valstybės institucijoje reiškia grėsmę valstybės saugumui). Sprendimu I atsakovas nukrypo nuo konstitucinių vertybių pusiausvyros dar ir dėl to, kad nacionalinio saugumo pažeidimo prevencijos tikslais realiai pažeidė L. M. ir jos šeimos teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą bei teisinį saugumą.

2.16.                      Sprendimas I neatitinka Lietuvos Respublikos migracijos politikos. Jis neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 patvirtintų Lietuvos migracijos politikos gairių (toliau – Gairės) 10.1 punkte nustatyto tikslo, kadangi pareiškėjos sutuoktinis, turintis Lietuvos Respublikos pilietybę, yra verčiamas paskui sutuoktinę išvykti į užsienį. Atsakovas, neišsiaiškinęs visų reikšmingų aplinkybių, Sprendimu I užkirto kelią tolesnei L. M. integracijai į Lietuvos visuomenę (Gairių 10.3 p. pažeidimas). Be to, atsižvelgiant į šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, yra akivaizdu, kad pareiškėja per gyvenimo Lietuvos Respublikoje laiką padarė labai daug integracijos link, todėl Sprendimas I iš jos atima teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir siekti šios šalies pilietybės (Gairių 11.4 p. pažeidimas). Migracijos departamentas, dėl teorinių išvedžiojimų iš L. M. atimdamas galimybę gyventi bei dirbti Lietuvos Respublikoje, siunčia aiškų signalą kitiems imigrantams, jog visos su jų biografija susijusios aplinkybės bus aiškinamos plečiamai, netikėtai ir jų nenaudai (tuo labiau, kad toks pasikeitęs atsakovo vertinimas tapo masiniu reiškiniu ir daro įtaką tūkstančiams užsieniečių); toks signalas sukelia aiškų nepasitikėjimą Lietuvos Respublikos migracijos procedūromis bei jas apibūdina kaip nepalankias imigracijai (Gairių 11.5 p. pažeidimas). Sprendimu I taip pat buvo pažeistas Gairių 11.8 punkte įtvirtintas principas, kadangi nei Migracijos departamentas, nei Valstybės saugumo departamentas niekada neskelbė rekomendacijų užsieniečiams, kad joks darbas Baltarusijos Respublikos institucijose nebus pageidaujamas. Priešingai, panašią darbo patirtį turėjusiems Baltarusijos Respublikos piliečiams dešimtmečiais (iki apie vienerius metus po Ukrainoje prasidėjusio karo) buvo išduodami leidimai gyventi, pripažįstant juos nekeliančiais grėsmės valstybės saugumui, todėl susiformavo teisėtas lūkestis, kad tokio pobūdžio darbas savaime nėra imigracijos ir legalizacijos kliūtis Lietuvos Respublikoje. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pradėjo taikyti ne ex ante (išankstinį), o post factum (po laiko) vertinimą, užsieniečiams keldami naujus ir netikėtus reikalavimus pagal savo subjektyviai nustatytus standartus, kurie nėra įtvirtinti jokiuose teisės aktuose, nėra išviešinti ir visuomenei lieka nežinomi. Migracijos departamentas L. M. šeimai ne tik nesuteikė kokių nors lengvatų ar kitokios pagalbos, bet demonstruoja visišką abejingumą pareiškėjos šeimai ir net nusistatymą prieš ją. Atsižvelgiant į pridėtinę vertę, kurią Lietuvos Respublikoje kuria ir dar gali sukurti L. M. šeima, yra akivaizdu, kad atsakovo elgesys su pareiškėjos šeima yra žalingas Lietuvos Respublikos ekonomikai, kadangi atstumia tuos, kuriuos valstybė siekia pritraukti (Gairių 12.2.3 p. pažeidimas).

3.       Teismo posėdyje pareiškėja L. M. ir jos atstovas palaikė pareiškėjos skunde išdėstytą poziciją ir prašė šį skundą tenkinti.

4.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė L. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5.       Migracijos departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

5.1.                      Pareiškėja 2023 m. gruodžio 20 d. atsakovui pateikė prašymą pakeisti jai išduotą leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p.). Pildydama klausimyną, L. M. nurodė, kad 2004–2016 m. dirbo Baltarusijos Respublikos banke „Belgazprombank“ ekonomiste. Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento raštą, kuriame yra nurodyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas, įvertinęs Išvadą ir kitus duomenis, priėmė 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 24S115187 atsisakyti pakeisti L. M. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 24S129822 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų.

5.2.                      Baltarusijos bankų sektorius yra labai koncentruotas, o valstybiniai bankai tiesiogiai ar netiesiogiai finansuoja arba vykdo veiklą Baltarusijos vyriausybės vardu. „Belgazprombank“ yra Rusijos Federacijos „Gazprom“ banko padalinys Baltarusijoje. „Beglazprombank“ akcijas po 48,9 procento valdo Rusijos Federacijos „Gazprom“ bei jo kontroliuojamas „Gazprombank“. Trečiojo suinteresuoto asmens kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie dabar dirba ar anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ar strateginę reikšmę turinčiose Baltarusijos įmonėse. Valstybės saugumo departamentas nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Trečiojo suinteresuoto asmens turimais duomenimis, L. M. periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomų rizikų ir galbūt sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. Valstybės saugumo departamento nuomone, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

5.3.                      Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas, taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje nurodoma, jog, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Išvada apie pareiškėjos keliamą grėsmę yra pagrįsta darbu Baltarusijos ir Rusijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos ilgametė darbo veikla, dažnas vykimas į Baltarusiją). Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus veiksmus, būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Nėra ginčo, kad L. M. dirbo Baltarusijos Respublikos banke, t. y. Rusijai ir Baltarusijai strategiškai svarbioje institucijoje, kurioje, nepaisant vykdomų pareigų ir funkcijų, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai, jos vykdomai politikai. Ši aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

5.4.                      L. M. skunde išvardintos aplinkybės (išsilavinimas, darbo pareigos, laiko tarpas, darbo santykių pradžios ir pabaigos priežastis, politinės pažiūros, klausimyno užpildymas ir kt.) nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybei ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė, nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, jog tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai, Sprendimuose buvo pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

5.5.                      Atsakovas, priimdamas Sprendimus, veikė savo kompetencijos ribose ir atliko savarankišką tyrimą. Buvo įvertinti ir L. M. ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis), socialiniai ekonominiai (anksčiau buvo išduotos Šengeno ir nacionalinės vizos, leidimai laikinai gyventi, iki 2024 m. gegužės 10 d. L. M. dirbo Lietuvos įmonėje). Taip pat buvo įvertintas pareiškėjos užpildytas klausimynas bei apklausos metu gauti duomenys. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Migracijos departamentas vadovavosi ne vien Valstybės saugumo departamento pateikta Išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą dėl visų turimų duomenų. Atsakovo atliktą vertinimą bei padarytą išvadą sustiprina ir kitos nustatytos aplinkybės: L. M. Baltarusijos banke dirbo sąlyginai netrumpą laiko tarpą (nepertraukiamai 12 metų), taip pat ji nėra nutraukusi ryšių su Baltarusija (ten gyvena pareiškėjos tėvai, brolis), L. M. taip pat dažnai vyksta į Baltarusiją (nuo 2021 m. balandžio 15 d. iki 2024 m. kovo 17 d. – 57 kartus, t. y. 28 kartus pareiškėja buvo išvykusi į Baltarusijos Respubliką, iš jų 2023 m. – 15 išvykų). Tikėtina, kad L. M. gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, jog toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

5.6.                      L. M. nenurodė daugiau jokių aplinkybių, kurių atsakovas nebūtų įvertinęs. Įvertinus byloje pateiktus įrodymus ir Išvadoje nurodytas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas spręsti, jog pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kadangi ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visumą.

5.7.                       Sprendimas I yra pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos priemonės yra motyvuotos. Sprendimas I atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo tokiam aktui keliamus, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, t. y. jis buvo priimtas nešališkai ir objektyviai, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra tinkamas, aiškus bei pakankamas. Pareiškėja tik deklaratyviai nesutinka su Sprendimais ir jų atskiromis dalimis.

5.8.                      Atsakovas, įvertinęs duomenų visumą (ilgą laiką trukęs L. M. darbas, nenutraukti ryšiai su Baltarusija), mano, kad Sprendimai yra proporcingi. Be to, priimdamas šiuos sprendimus, Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika, kurie grėsmės nacionaliniams saugumui nenusveria. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai) ir tai, kad buvo nustatyta, jog L. M. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, bei buvo nuspręsta atsisakyti pakeisti jai išduotą leidimą laikinai gyventi, ir atsižvelgus į tai, jog buvo nustatyti pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, vadovaujantis Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 37 ir 39 punktais, L. M. buvo nustatytas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris yra proporcingas.

5.9.                      Pareiškėja į Gaires žiūri labai siaurai, t. y. akcentuoja tik jai palankius ir tinkamus punktus, susijusius su Lietuvos migracijos politikos principais. Minėto teisės akto pagrindas yra ne tik nesudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje, bet ir siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos bei kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, t. y. valstybės saugumas įeina ir į šios politikos tikslus ir kryptis (10.4 ir 12.5.4 p.), kurių atsakovas, priimdamas Sprendimus, laikėsi. Be to, Įstatyme yra nurodyta, kokiais pagrindais leidimas gyventi yra panaikinamas. Sprendime I yra aiškiai nurodyta, kad L. M. išduotas leidimas nuolat gyventi buvo panaikinamas dėl jos galimos grėsmės valstybės saugumui, kurią sudaro pareiškėjos ilgamečiai ryšiai.

5.10.                      Nagrinėjamu atveju yra aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime
Nr. 19-A/2021 pateiktas išaiškinimas, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pareiškėjos teiginiai, kad ji nepritaria Rusijos vidaus ir užsienio politikai, remia Ukrainos organizacijas ir panašiai, Valstybės saugumo departamento nustatytų aplinkybių dėl jos ilgalaikių ryšių su ir galimos rizikos būti įtrauktai į neteisėtas sankcijų apėjimo schemas nepaneigia.

5.11.                      Sprendime I yra apžvelgiamas svarbus susiklostęs geopolitinis kontekstas, be kita ko, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karo agresija prieš Ukrainą. Baltarusijos politinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai, išlieka didelė Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog, išduodant leidimą laikinai gyventi, būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti šį režimą palaikantiems ar su režimu bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiama teisė būti tiek Lietuvoje, tiek keliauti po visą Šengeno teritoriją būtų naudojama Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti, pavyzdžiui, Baltarusijos prorežiminio turinio ir komentarų sklaida žodžiu, teigiamų pasisakymų apie režimą skleidimas. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais bei rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės ir valstybės intereso viršenybės, yra būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.

5.12.                      Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstus bei teisėtus Sprendimus.

6.       Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, vadovaujantis institucijos atsiliepime nurodytais motyvais. 

7.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas prašė L. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8.       Valstybės saugumo departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

8.1.                      Sprendimas I buvo priimtas pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, jis yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, buvo priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Sprendimu yra prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

8.2.                       2024 m. balandžio 20 d. rašte Nr. 18-2716 Valstybės saugumo departamentas atsakovui pateikė vertinimą, kad L. M. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja (Baltarusijos Respublikos pilietė) 2004–2016 m. dirbo „Belgazprombank“. Baltarusijos bankų sektorius yra labai koncentruotas, o valstybiniai bankai tiesiogiai ar netiesiogiai finansuoja arba vykdo veiklą Baltarusijos vyriausybės vardu. „Belgazprombank“ yra Rusijos Federacijos „Gazprom“ banko padalinys Baltarusijoje. „Beglazprombank“ akcijas po 48,9 procento valdo Rusijos Federacijos „Gazprom“ bei jo kontroliuojamas „Gazprombank“.

8.3.                      Trečiojo suinteresuoto asmens duomenimis, L. M. periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomų rizikų ir galbūt sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. Vien faktas, kad pareiškėja jau baigė darbą Baltarusijos bankų sektoriuje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl jos ryšių su šia ir kitomis įstaigomis, institucijomis bei tarnybomis yra išnykusi. Tokios pozicijos analogiškose administracinėse bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

8.4.                      Priimant Sprendimą I, nebuvo pažeisti įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo savo kompetencijos, juo taip pat nebuvo suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Atsižvelgus į tai, kad L. M. trečiojo suinteresuoto asmens buvo pripažinta keliančia grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai ar šeimos interesai negali būti svarbesni, nei Lietuvos valstybės saugumas. Sprendimas I buvo priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

9.       2024 m. rugsėjo 3 d. rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja L. M. pažymėjo, kad Migracijos departamento ir Valstybės saugumo departamento pateiktuose atsiliepimuose į jos skundą yra neteisingai, o galbūt net ir tendencingai interpretuojamos aplinkybės. Pareiškėjos nuomone, jos situacija yra unikali ir individuali, tačiau į ją nebuvo tinkamai atsižvelgta, todėl buvo priimti neteisėti, nepagrįsti ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai prieštaraujantys Sprendimai. L. M. akcentavo, kad Sprendimai buvo priimti remiantis vienu jos praeities biografiniu faktu (buhalterės darbu Baltarusijos Respublikos komerciniame banke) ir trečiojo suinteresuoto asmens pateikta Išvada, atsakovui ją tik formaliai perkėlus į Sprendimus, nevertinant su pareiškėja susijusių aplinkybių visumos, o ypač šeiminių santykių.

10.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugsėjo 9 d. nuomonėje dėl pareiškėjos papildomų paaiškinimų pažymėjo, kad su jais nesutinka. Atsakovo nuomone, Sprendimai yra grindžiami aktualiu teisiniu reguliavimu, juose buvo įvertintas L. M. šeiminių ir socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis; buvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamentas pažymėjo, kad L. M. su papildomais paaiškinimais pateiki įrodymai (nuotraukos, raštai ir kt.) nėra aktualūs nagrinėjamai bylai, kadangi jie atsirado jau po Sprendimų priėmimo be to, pareiškėjos pateikti įrodymai ir jos teiginiai apie jai gresiantį persekiojimą kilmės valstybėje turėtų būti vertinami tuo atveju, jeigu L. M. būtų pateikusi prašymą suteikti prieglobstį.

II.

11.       Regionų administracinio teismas 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjos L. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12.       Teismas nustatė, kad 2023 m. gruodžio 20 d. pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p.). Pildydama klausimyną, L. M. nurodė, kad 2004–2016 m. dirbo Baltarusijos Respublikos banke „Belgazprombank“ ekonomiste.

13.       Teismas pažymėjo, kad Valstybės saugumo departamentas 2024 m. balandžio 20 d. rašte Nr. 18-2716 atsakovui pateikė vertinimą, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. L. M. (Baltarusijos Respublikos pilietė) 2004–2016 m. dirbo „Belgazprombank“. Baltarusijos bankų sektorius yra labai koncentruotas, o valstybiniai bankai tiesiogiai ar netiesiogiai finansuoja arba vykdo veiklą Baltarusijos vyriausybės vardu. „Belgazprombank“ yra Rusijos Federacijos „Gazprom“ banko padalinys Baltarusijoje. „Beglazprombank“ akcijas po 48,9 procento valdo Rusijos Federacijos „Gazprom“ bei jo kontroliuojamas „Gazprombank“.

14.       Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs trečiojo suinteresuoto asmens pateiktą Išvadą ir kitus duomenis, priėmė 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 24S115187 atsisakyti pakeisti L. M. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 24S129822 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų.

15.       Pacitavęs Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalių (nurodytos Įstatymo 4 str. 3 ir 4 d. laikytinos rašymo apsirikimu), 28 straipsnio 4 dalies, 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 133 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo 79 punkto bei Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

16.       Aptaręs aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su užsieniečio teise įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje, nacionalinio saugumo sąvokos aiškinimu bei asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo ypatumais, teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, Valstybės saugumo departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamento uždaviniai yra vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas įstatymų nustatyta tvarka šalinti. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu, teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas bei rekomendacijas Lietuvos Respublikos Seimui, Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, o prireikus, ir kitoms valstybės institucijoms. Teismas sprendė, kad šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, jog Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

17.       Teismas nustatė, kad Baltarusijos Respublikos pilietė L. M. 2004–2016 m. dirbo „Belgazprombank“. Baltarusijos bankų sektorius yra labai koncentruotas, o valstybiniai bankai tiesiogiai ar netiesiogiai finansuoja arba vykdo veiklą Baltarusijos vyriausybės vardu. „Belgazprombank“ yra Rusijos Federacijos „Gazprom“ banko padalinys Baltarusijoje. „Beglazprombank“ akcijas po 48,9 procento valdo Rusijos Federacijos „Gazprom“ bei jo kontroliuojamas „Gazprombank“. Teismas pažymėjo, kad Valstybės saugumo departamento nuomone, kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, jog Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie dabar dirba ar anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ar strateginę reikšmę turinčiose Baltarusijos įmonėse. Trečiojo suinteresuoto asmens turimais duomenimis, pareiškėja periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomų rizikų ir galbūt sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. Valstybės saugumo departamento nuomone, L. M. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

18.       Teismas akcentavo, kad Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai, išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose, ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karo tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) ir Europos Sąjungos valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnių galimybių rinkti žvalgybos informaciją ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Rusijos karo agresijos šalyje atveju tokie asmenys gali būti išnaudojami specialioms, karo agresiją remiančioms, operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karo infrastruktūros objektus vykdyti.

19.       Teismas sprendė, kad atsakovas iš esmės turėjo pagrindą priimti Sprendimus, kadangi Valstybės saugumo departamento pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, jog pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Teismas tokį vertinimą atliko atsižvelgęs į ginčo aplinkybių visumą, esamą geopolitinę situaciją bei trečiojo suinteresuoto asmens atliktą vertinimą.

20.       Teismas sutiko su Migracijos departamento padaryta išvada, kad yra pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog L. M. asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas akcentavo, kad šiuo aspektu, be kita ko, yra aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

21.       Teismas pažymėjo, kad, kaip matosi iš Sprendimų, Migracijos departamentas vertino ne tik Valstybės saugumo departamento pateiktą Išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėja, t. y. jos šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius. Sprendimai buvo priimti atsižvelgus į L. M. darbo trukmę, pabaigą bei eitas pareigas ir yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti valstybės nacionalinį saugumą. Surinktų duomenų visuma leidžia spręsti, kad pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos ir saugumo institucijų, todėl buvo pagrįstai konstatuota, jog ji kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Sprendimai buvo priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, jie buvo priimti įvertinus visus turimus duomenis apie L. M., yra proporcingi ir atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus.

22.       Teismas nurodė, kad priimdamas Sprendimus, atsakovas veikė savo kompetencijos ribose, atliko savarankišką tyrimą, buvo įvertinti ir pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (Lietuvoje gyvena L. M. sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis), socialiniai ir ekonominiai (anksčiau jai buvo išduotos Šengeno ir nacionalinės vizos, leidimai laikinai gyventi, iki 2024 m. gegužės 10 d. pareiškėja dirbo Lietuvos įmonėje), taip pat buvo įvertintas L. M. užpildytas klausimynas ir apklausos metu gauti duomenys. Migracijos departamento atliktą vertinimą bei padarytą išvadą sustiprina ir kitos nustatytos aplinkybės: pareiškėja Baltarusijos banke dirbo sąlyginai netrumpą laiko tarpą (nepertraukiamai 12 metų), taip pat ji nėra nutraukusi ryšių su Baltarusija (ten gyvena pareiškėjos tėvai, brolis), ji dažnai vyksta į Baltarusiją (nuo 2021 m. balandžio 15 d. iki 2024 m. kovo 17 d. – 57 kartus, t. y. 28 kartus L. M. buvo išvykusi į Baltarusijos Respubliką, iš jų 2023 m. – 15 išvykų).

23.       Teismas sprendė, kad įvertinus byloje pateiktus įrodymus ir Išvadoje nurodytas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas spręsti, jog pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kadangi ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visumą. Įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai) ir tai, kad buvo nustatyta, jog L. M. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir buvo nuspręsta atsisakyti pakeisti jai išduotą leidimą laikinai gyventi, bei atsižvelgęs į tai, kad buvo nustatyti pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 39 punktais, teismas sprendė, jog L. M. nustatomas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.

24.       Teismas nenustatė pagrindo nesutikti su atsakovo atliktu vertinimu bei padarytomis išvadomis, jog pareiškėjos deklaruojamas siekis gyventi Lietuvoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas; atitinkamai, L. M. skunde vardijamos aplinkybės nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybei ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.

25.       Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis Valstybės saugumo departamento išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis; sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas; gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai, formaliai.

26.       Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismas akcentavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) užsieniečiui neužtikrina teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje, kaip pagrindinės teisės. Atsisakymas leisti šeimai susijungti gali būti pateisinamas bent vienu iš Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje išvardytu tikslu, t. y. valstybės saugumas, visuomenės apsauga ar šalies ekonominės gerovės interesai, siekis užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtinybė apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

27.       Įvertinęs tai, kad L. M. buvo pripažinta keliančia grėsmę valstybės saugumui, bei išdėstytų aplinkybių visumą ir esamą geopolitinę situaciją, teismas sprendė, jog yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje bei jos šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami reikšmingesniais, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas bei negali būti pateisintas vien tuo, kad L. M. sutuoktinis ir dukra gyvena Lietuvoje.

28.       Teismas akcentavo, kad, pagal formuojamą teismų praktiką, pakanka, jog šeima galėtų gyventi ir kitoje, pavyzdžiui, užsieniečio kilmės valstybėje ar trečiojoje šalyje, į kurią pareiškėjai nėra uždrausta atvykti. Svarbu yra įvertinti, ar galima pagrįstai tikėtis, jog L. M. giminaičiai galėtų išvykti kartu su ja (periodiškai atvykti pas ją) į Baltarusijos Respubliką ar kitą šalį.

29.       Teismas padarė išvadą, kad uždraudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, ir užkardyti galinčias kilti grėsmes. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti L. M. atvykti į šią šalį ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų akivaizdų pareiškėjos priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti jos lojalumo Baltarusijos valdžiai. Tarnybos pobūdis, kai byloje nebuvo nustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, ar asmuo gali būti vertinamas kaip Baltarusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galintis vykdyti režimo užduotis. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjos argumentus, kad ji nėra lojali Baltarusijos Respublikai, atmetė.

30.       Teismas akcentavo, kad grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė, sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti į Lietuvą, būti ar gyventi joje. Vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galbūt patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.

31.       Aptaręs Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, susijusias su individualaus administracinio akto pagrindimu ir taikomų poveikio priemonių tinkamu motyvavimu, bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sprendė, kad Sprendimuose faktinės aplinkybės buvo aptartos aiškiai, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos buvo susietos su taikomomis teisės normomis, todėl padarė išvadą, kad Sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatyme, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

32.       Teismas pažymėjo, kad proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai, sprendžiant šią administracinę bylą, ir šiame sprendime padarytos išvados nekeičia, todėl teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jų nenagrinėjo.

III.

33.       Pareiškėja L. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir Sprendimus panaikinti. Pareiškėja taip pat prašo teismo pirmininkui teikti siūlymą sudaryti išplėstinę septynių teisėjų kolegiją šiai bylai nagrinėti, o šio prašymo netenkinus – teismo pirmininkui teikti siūlymą sudaryti išplėstinę penkių teisėjų kolegiją šiai bylai nagrinėti.

34.       Aptarusi ginčo esmę ir pagrindinius skundo argumentus, pareiškėja teigia, kad į jos argumentus nebuvo atsižvelgta, o skundžiamas teismo sprendimas yra grindžiama tuo pačiu teiginiu, kaip ir ginčijami atsakovo priimti sprendimai, o būtent tuo, jog L. M. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėja 2004-2016 m. dirbo Baltarusijos Respublikos banke „Belgazprombank“. L. M. nuomone, jos skundo argumentai nebuvo paneigti. Savo poziciją dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir teismo padarytų specifinių klaidų pareiškėja grindžia šiais argumentais:

34.1.                      Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalies (nurodyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 str. 4 d. laikytina rašymo apsirikimu) nuostata patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo ištirti ir įvertinti aplinkybes, susijusias su pareiškėjos politinėmis pažiūromis, visuomenine veikla ir dalyvavimu opozicijos renginiuose, tačiau teismas šios pareigos neįvykdė. Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą įrodinėjimo standartą šios kategorijos bylose, L. M. teismui pateikė dokumentus, kurie aiškiai rodo, kad pareiškėja ne tik nėra lojali Baltarusijos Respublikos valdžiai, tačiau priešingai – yra itin neigiamai nusistačiusi prieš ją ir daug metų prieš šią valdžią aktyviai veikia:

34.1.1. Nuotraukas apie dalyvavimą Baltarusijos Respublikos opozicijos organizuojamuose mitinguose ir veikloje. Tokių nuotraukų L. M. turi labai daug, dalis jų buvo paimta iš žiniasklaidos publikacijų; nuotraukų kiekis rodo prieš Baltarusijos Respublikos valdžią nukreiptą pareiškėjos pilietinį aktyvumą. L. M. taip pat yra užfiksuota su kitais asmenimis ir savo šeimos nariais, kurių politinės pažiūros byloja apie L. M. politines pažiūras, kadangi šeimos paprastai yra kuriamos bendru vertybiniu pagrindu.

34.1.2. Viešosios įstaigos „Dopamoga“, kuri remia nukentėjusius nuo Baltarusijos režimo, pažymą. Šioje pažymoje yra nurodyta, kad pareiškėja yra mentorė ir puikiai atlieka savo pareigas, teikdama pagalbą politiniams pabėgėliams. Ji taip pat apibūdinama kaip daugelio mitingų Vilniuje organizatorė ir aktyvi dalyvė, atliekanti pinigų pervedimus ir papildanti šios organizacijos humanitarinį sandėlį; L. M. yra puiki, patikima ir atsakinga mentorė, kuri, nepaisydama režimo keliamo pavojaus, padėjo ir tebepadeda daugybei nuo A. L. diktatūros pabėgusių žmonių adaptuotis Lietuvoje ir pradėti naują saugų gyvenimą.

34.1.3. Labdaros ir paramos fondo „Razam“, kuris taip pat teikia paramą nukentėjusiesiems nuo Baltarusijos Respublikos režimo, pažymą. Šioje pažymoje nurodoma, kad pareiškėja minėtai organizacijai teikia finansinę paramą.

34.1.4. Labdaros organizacijos „Sugrįžk gyvas“. Ši Ukrainos organizacija renka paramą ir teikia ją Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Šioje pažymoje yra nurodyta, kad L. M. yra paaukojusi 313 Eur, kurie bus panaudoti karo amunicijai įsigyti.

34.1.5. Išrašus iš pareiškėjos asmeninės paskyros socialiniame tinkle „Facebook“, kurie patvirtina, kad pareiškėja daug metų nuosekliai kritikuoja Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimus, nevengdama necenzūrinės leksikos jų atžvilgiu.

34.1.6. Baltarusijos Respublikos disidento, 12 metų praleidusio kalėjime už opozicinę veiklą, nukreiptą prieš Baltarusijos Respublikos režimą, M. Ž. liudijimą su jį pagrindžiančiais priedais. Šiame liudijime nurodoma, kad M. Ž. daug metų asmeniškai bendradarbiavo su L. M. politinėje ir pilietinėje veikloje, nukreiptoje prieš A. L. režimą.

34.1.7. Baltarusijos Respublikos teisės specialistės (advokatės) išvadą, kurioje yra nurodyta, kad minėta pareiškėjos veikla užtraukia teisinę atsakomybę Baltarusijos Respublikoje. Šioje išvadoje nurodytos aplinkybės turi teisinę reikšmę, kadangi yra akivaizdu, jog lojalumas režimui ir režimo draudžiamas elgesys nėra tarpusavyje suderinami.

34.1.8. Kratos protokolą, kuris patvirtina, kad buvo paimtas L. M. kompiuterio kaupiklis, kuriame buvo saugoma Baltarusijos Respublikos tarpukario literatūra ir dokumentai apie finansinę paramą Labdaros ir paramos fondui „Bysol“, kuris remia nukentėjusiuosius nuo Baltarusijos Respublikos režimo ir oficialiai yra pripažintas ekstremistine organizacija Baltarusijos Respublikoje.

34.1.9. Pareiškėjos kilmės dokumentus, kurie partvirtina, kad L. M. yra pusiau ukrainietė, kadangi abu jos seneliai yra ukrainiečių kilmės, o vienas iš prosenelių buvo represuotas. Karo konfliktui vykstant Ukrainoje, pareiškėjos kilmės dokumentai leidžia spręsti ir apie jos politines pažiūras, kadangi sunku įsivaizduoti lojalumą tėvynę užpuolusiai valstybei ar pagalbą tokiai valstybei teikiančiam režimui.

34.2.                      L. M. pateikti duomenys ir dokumentai pašalina bet kokias abejones dėl jos tariamo lojalumo Baltarusijos Respublikos režimui. Pateikti dokumentai aiškiai rodo ne tik kategorišką pareiškėjos priešiškumą Baltarusijos Respublikos režimui ir aktyvų veikimą prieš jį, bet ir tai, kad šiuo metu Baltarusijos Respublikos režimas ją persekioja ir nori susidoroti. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje ne tik nėra minėtų įrodymų tyrimo apžvalgos, tačiau nepagrįstai teigiama, kad šie įrodymai apskritai nebuvo pateikti. Tai, kad L. M. politinės pažiūros, visuomeninė veikla ir dalyvavimas opozicijos renginiuose liko be pirmosios instancijos teismo dėmesio, rodo ir teismo elgesys teismo posėdyje – buvo atmestas prašymas apklausti liudytojus, kurie būtų galėję paliudyti apie pareiškėjos politines pažiūras, visuomeninę veiklą ir dalyvavimą opozicijos renginiuose. Šios aplinkybės, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokios kategorijos bylose, yra teisiškai reikšmingos; jomis buvo grindžiamas L. M. skundas. Atsisakymo apklausti liudytojus argumentacija rodo, kad teismas teisiškai nereikšmingu mano esant skundo pagrindą, o tai kelia abejonių, jog teismas išsakė išankstinę nuomonę dėl bylos baigties. Rašytiniai įrodymai, patvirtinantys aplinkybes, apie kurias būtų papasakoję ir liudytojai, vis dėlto buvo prijungti prie bylos medžiagos. Kritiškai turėtų būti vertinama ir teismo nuomonė, kad pareiškėjos sutuoktinis negali būti kviečiamas liudytoju taip pat dėl savo suinteresuotumo bylos baigtimi, kadangi nešališkumo reikalavimo liudytojams Administracinių bylų teisenos įstatymas nekelia, o įrodymų prijungimo stadijoje įrodymų patikimumas apskritai neturi būti vertinamas.

34.3.                      Teismas neįsigilino į bylos medžiagą, „nematė“ reikšmingų dokumentų ir paviršutiniškai išnagrinėjo bylą. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoji dalis ir teisėjų elgesys teismo posėdyje aiškiai rodo, kad bylos medžiagos dalis, susijusi su L. M. politinėmis pažiūromis, visuomenine veikla ir dalyvavimu opozicijos renginiuose, liko be deramo teismo dėmesio, kadangi šios aplinkybės buvo įvertintos kaip nesusijusios su ginčo objektu. Šis akivaizdus proceso pažeidimas leidžia daryti išvadą, kad byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai.

34.4.                      Teismo sprendimas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytų reikalavimų. Teismas sprendimą grindė pareiškėjos darbu banke „Belgazprombank“, tačiau jis argumentuotai nepaaiškino, kodėl nagrinėjamu atveju vien šio darbo fakto pakanka neigiamai išvadai, nors toks paaiškinimas buvo būtinas. Šioje byloje turi būti taikomas aukštesnis įrodinėjimo standartas, įtvirtintas Įstatymo 981 straipsnyje, kadangi L. M. sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Be to, pareiškėja pateikė nemažai įrodymų, iš kurių aiškiai matosi, jog ji nepalaiko ir smerkia Baltarusijos Respublikos režimą bei savo galimybių ribose aktyviai veikia prieš, tačiau atsisakymas tokiais įrodymais vadovautis nebuvo tinkamai motyvuotas. Nėra aišku, kodėl buvęs darbas banke „Belgazprombank“ savaime reiškia lojalumą Baltarusijos Respublikos valdžiai (tuometis banko vadovas yra vienas iš opozicijos lyderių). Pareiškėja minėtame banke dirbo iki 2016 m., esant visiškai kitokiai geopolitinei situacijai, kadangi karas Ukrainoje dar nebuvo prasidėję; šio karo pareiškėja negalėjo numatyti ar palaikyti. Remiantis viešais duomenimis, Baltarusijos Respublikos ekonomika yra mišri (valstybinė rinkos), privatizavimo mastai yra maži, o valstybinis sektorius sukuria iki 75 procentus bendrojo vidaus produkto; tai reiškia, kad Baltarusijos Respublikoje gyventojams yra sudėtinga įsidarbinti privačiame sektoriuje ir visiškai išvengti ryšių su valstybe. Didelę Baltarusijos Respublikos režimo oponentų dalį sudaro būtent valstybės institucijose dirbę asmenys. Iš publikacijų žiniasklaidoje taip pat yra žinoma, kad 2020 m. protestuose prieš Baltarusijos Respublikos režimą dalyvavo ne tik privačiame sektoriuje, bet ir viešajame sektoriuje dirbę asmenys. Vargu ar galima patikrinti į darbą valstybės institucijoje priimamo asmens lojalumą, kadangi per darbo pokalbį asmuo gali neatskleisti savo tikrųjų pažiūrų. Be to, vargu ar įmanoma užtikrinti lojalumą ateičiai, kadangi tiek politinė situacija, tiek bet kurio asmens pažiūros laikui einant gali keistis. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens praktika rodo, kai daugeliui užsieniečių, kurie dirbo Baltarusijos Respublikos institucijose net ir po karo Ukrainoje pradžios, ir toliau buvo leidžiama gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau pareiškėja, ėjusi daug žemesnes pareigas (buhalterė banke), buvo pripažinta keliančia grėsmę valstybės saugumui. Teismas turėjo argumentuotai paaiškinti, kuo pasireiškia L. M. situacijos specifiškumas ir išskirtinumas, kad vien jos darbo banke „Belgazprombank“ pakako tariamam lojalumui režimui konstatuoti, kurio neva nepaneigia nei pareiškėjos politinės pažiūros, nei jos visuomeninė veikla, nei aktyvus dalyvavimas opozicijos renginiuose, nei Baltarusijos Respublikos režimo baudžiamasis persekiojimas.

34.5.                      Teismui sprendimą grindžiant pareiškėjos ryšiais su savo šeimos nariais bei kelionėmis į Baltarusijos Respubliką, jis turėjo argumentuotai paaiškinti, kodėl šios aplinkybės patvirtina neigiamą išvadą. 2024 m. rugsėjo 17 d. vykusiame teismo posėdyje atsakydama į atitinkamą klausimą, L. M. aiškiai pasakė, jog Baltarusijos Respublikoje palaiko ryšius tik su savo tėvais. Argumentacija, kad pareiškėja neatsižadėjo savo tėvų, kelia pagrįstų abejonių dėl humaniškumo. L. M. minėtame teismo posėdyje detaliai ir išsamiai papasakojo apie savo kelionių į Baltarusijos Respubliką tikslus: pagyvenusių tėvų lankymas, baltarusių diasporos surinktų pinigų nuvežimas nuo režimo nukentėjusių asmenų šeimoms, vizitai pas manualistę-masažuotoją. Pareiškėja taip pat nurodė, kad nuo 2024 m. sausio mėnesio į Baltarusijos Respubliką nevyksta, kadangi sužinojo apie baudžiamąsias bylas prieš asmenis, su kuriais ji kartu dalyvavo opozicinėje veikloje (vėliau sužinojo ir apie baudžiamąją bylą prieš ją). 2024 n. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimas nepritarė siūlymui riboti Lietuvos Respublikos gyvenančių Baltarusijos Respublikos piliečių keliones į kilmės šalį, todėl skundžiamo sprendimo pagrindimas L. M. kelionėmis į Baltarusijos Respubliką kelia pagrįstų abejonių dėl tokios argumentacijos atitikties įstatymo leidėjo ketinimams. Remiantis atsakovo paskelbtais statistikos duomenimis, 2023 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikoje gyveno 58 347 Baltarusijos Respublikos piliečių. Akivaizdu, kad jų absoliuti dauguma turi giminių kilmės valstybėje ir juos lanko, tačiau dėl to keliančiais grėsmę valstybės saugumui jie nepripažįstami. Teismas turėjo argumentuotai paaiškinti, kuo pasireiškia pareiškėjos situacijos specifiškumas ir išskirtinumas, kad jos kelionės į Baltarusijos Respubliką laikomos nepalankiomis aplinkybėmis, kurios reikšmingai padidina L. M. verbavimo tikimybę. Teismo sprendimo argumentacija yra bendro pobūdžio, šabloninė ir nepaisanti pareiškėjos situacijos ypatumų, todėl skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti pripažintas deklaratyviu ir nemotyvuotu.

34.6.                      Sprendimas I yra grindžiamas trečiojo suinteresuoto asmens išvada apie tai, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad Valstybės saugumo departamento išvada apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui yra kvalifikuotina kaip įrodymas, kurio pagrįstumas vertinamas byloje dėl atsakovo sprendimo teisėtumo. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Migracijos departamento pateiktu įrodymu, o pareiškėjos pateiktais įrodymais nesivadovavo. Kadangi dėl L. M. pateiktų įrodymų atmetimo priežasčių nebuvo nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė remtis trečiojo suinteresuoto asmens pateikta išvada ne dėl to, kad ji nusveria pareiškėjos pateiktus įrodymus, o dėl to, kad Išvadai buvo suteiktas pirmumas prieš kitus įrodymus. Tokiais veiksmais pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, reikalaujančius objektyviai tirti visus įrodymus, nesuteikiant pirmumo nė vienam iš jų.

34.7.                      Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 43 straipsnio 2 dalimi, sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar teisėjų kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Nagrinėjama byla yra sudėtinga. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika grėsmės valstybės saugumui klausimais buvo suformuota kitokios geopolitinės situacijos sąlygomis, todėl neatitinka šių dienų realijų, atsižvelgiant į tai, ji turėtų būti pildoma ir detalizuojama. Proceso dalyviai, remdamiesi ta pačia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skirtingai supranta, ar darbo banke „Belgazprombank“ pakanka grėsmės realumui konstatuoti. Bendroji Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad grėsmė valstybės saugumui turi būti reali, buvo suformuota dar iki Ukrainoje prasidėjusio karo, todėl neatsako į klausimą, kas yra grėsmės realumas, ir nekonkretizuoja, ar aktualios geopolitinės situacijos sąlygomis toks darbas yra pakankama aplinkybė grėsmės realumui konstatuoti. Sprendimai nėra išskirtiniai, kadangi nuo 2022 m. pabaigos atsakovas masiškai keliančiais grėsmę pripažįsta Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos piliečius, praeityje dirbusius ar tarnavusius valstybės institucijose ar su valstybe susijusiuose ūkio subjektuose. Aktualiausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje priimami skirtingi sprendimai, kurie yra tiek palankūs, tiek nepalankūs tokią darbo patirtį turėjusiems užsieniečiams. Atitinkamai, yra susiformavęs teisinis neapibrėžtumas, kuris ne tik apsunkina Migracijos departamento ir Valstybės saugumo departamento bei teismų darbą, tačiau neleidžia ir užsieniečiams įvertinti bylinėjimosi perspektyvų. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika turėtų būti konkretizuota, išaiškinant, kokie kriterijai turi būti įvykdyti, kad tokią darbo patirtį turėjęs užsienietis galėtų būti laikomas keliančiu ne teorinę, o realią grėsmę valstybės saugumui. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra suformavęs praktikos dėl Įstatymo 981 straipsnio, kuris numato aukštesnį įrodinėjimo standartą, konstatuojant grėsmę valstybės saugumui, kai užsieniečio šeimos nariai yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai – tokiu atveju vertinimas turi būti grindžiamas ne aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendrąja prevencija ar nusikalstamos veikos padarymu, o tik užsieniečio elgesiu, kuris kelia realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę. Migracijos departamentas ir Valstybės saugumo departamentas visiems užsieniečiams taiko tą patį įrodinėjimo standartą. Be to, teismų praktika šioje byloje keliamais teisės klausimais yra nenuosekli ir net prieštaringa, todėl kyla mažiausiai du klausimai, kurie yra aktualūs šioje byloje: 1) kokios apimties tyrimą turi atlikti atsakovas (ar jis pats privalo tirti užsieniečio ir buvusio darbdavio siejusio ryšio pobūdį); 2) koks yra Valstybės saugumo departamento išvados dėl grėsmės valstybės saugumui teisinis statusas ikiteisminėje stadijoje (ar ši išvada yra privaloma Migracijos departamentui, ar atsakovas turi teisę prieiti prie kitokios išvados). Kilusiam ginčui išspręsti yra būtina taikyti įvairių teisės sričių teisės aktus, taip pat ir šeimos bei vaikystės teisinį reguliavimą; nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas turi pirmenybę prieš Įstatymą. Nei šioje, nei kitose analogiškose bylose atsakovo sprendimų įtaka užsieniečių vaikų teisėms ir interesams nėra vertinama, o Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas nėra taikomas, taigi susidaro pagrįstas įspūdis, kad užsieniečių vaikų teisių apsauga tampa savotiška pilkąja zona, o tai negali būti toleruojama. Be to, kilęs ginčas turi būti įvertinas ir dėl priimtų sprendimų atitikties teisėtų lūkesčių principui. Nagrinėjamu atveju normalus gyvenimas yra neįmanomas, kai bet kuriuo metu jokių pažeidimų nepadariusio užsieniečio legalizacija gali būti panaikinta. Neapibrėžtumo sąlygos neleidžia planuoti asmeninio ir profesinio gyvenimo, kelia abejones dėl tikslingumo integruotis į vietinę visuomenę, sudaro kliūčių spręsti kitus buitinius klausimus, tačiau šio argumento teismas nevertino. Teismų praktika šios kategorijos bylose taip pat rodo, kad teisėtų lūkesčių principo problematikai dėmesys nėra skiriamas. Nagrinėti šią bylą išplėstinėje teisėjų kolegijoje yra tikslinga ne tik dėl bylos sudėtingumo, bet ir dėl viešojo intereso. Trumpi tokių bylų nagrinėjimo terminai, kurių nuolat nėra laikomasi, o esama bylų apkrova riboja teisėjų galimybes kruopščiai nagrinėti šias bylas ir skirti joms pakankamą laiką, dėl to yra pastebimi itin dažni sprendimų keitimai apeliacinėje instancijoje, techninės klaidos, užsieniečių nusivylimas administracine justicija ir valstybės įvaizdžio menkinimas. Ši precedento neturinti situacija sulaukė ir žiniasklaidos atstovų dėmesio bei neigiamo atgarsio visuomenėje. Pasikeitusi asmenų prašymo pagrįstumo vertinimo tvarka, neturinti atitikmens Europos Sąjungoje, paverčia niekais ilgametes Vyriausybės pastangas, iš trečiųjų šalių pritraukiant verslą į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamentas ir Valstybės saugumo departamentas turi reaguoti į geopolitinės situacijos pasikeitimą ir naujus iššūkius saugumo srityje, tačiau tai turi būti daroma vadovaujantis ne emocijomis ar politiniais sumetimais, o racionaliai ir teisėtomis priemonėmis. Administracinių teismų apkrova užsieniečių skundais ir vis blogėjantis Lietuvos Respublikos įvaizdis tarp užsieniečių rodo, kad atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens bandymams suvaldyti situaciją saugios migracijos srityje trūksta sisteminio vertinimo, todėl yra būtinas aukščiausios teisminės valdžios įsitraukimas, pateikiant išaiškinimus aktualiais teisės klausimais. Manytina, kad aiškesni kriterijai ar gairės grėsmės realumo nustatymo klausimais tūkstantiems užsieniečių palengvins deramai įvertinti kreipimosi į teismą perspektyvas, įneš aiškumo į atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens darbą šioje srityje, todėl sumažės administracinių teismų apkrova, o teismus pasiekusios bylos bus nagrinėjamos kruopščiau.

35.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

36.       Aptaręs faktines bylos aplinkybes, atsakovas savo poziciją dėl ginčo esmės grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai Migracijos departamentas nurodo tokius argumentus:

36.1.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs ir tai, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o, vertindamas įrodymus, jis gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje pagal įrodymų vertinimo taisykles ištirtų įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė skunde suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė savo išvadas, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo į bylą pateiktus dokumentus ir sprendimą pagrindė teisės aktų normomis.

36.2.                      L. M. su 2024 m. rugsėjo 3 d. rašytiniais paaiškinimais teismui pateikti įrodymai iš esmės atsirado jau po Sprendimų priėmimo, atitinkamai jie negali turėti įtakos Sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui. Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas tinkamai nepagrindė, kokias būtent Sprendimams reikšmingas aplinkybes gali paliudyti arba paneigti jos kviečiami liudytojai. Vienas iš kviečiamų liudytojų buvo L. M. sutuoktinis, t. y. bylos baigtimi suinteresuotas asmuo. Be to, liudytojų rašytiniai liudijimai buvo pateikti teismui. Pareiškėjos išreikštas pažiūros į geopolitinę situaciją, išsakyti argumentai ir pateikti rodymai nesudaro pagrindo paneigti jos nustatytų ryšių bei egzistavusio lojalumo Baltarusijos valdžiai, kurį ji privalėjo demonstruoti, dirbdama Baltarusijos Respublikos banke „Belgazprombank“. L. M. pildomame klausimyne išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos nuostatoms dėl karo Ukrainoje taip pat nesudaro pagrindo Sprendimus pripažinti neteisėtais.

36.3.                      Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, jog, jais remiantis, būtų padarytos kitokios išvados dėl ginčo, nei padarė teismas. Vien aplinkybė, kad teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo L. M., savaime nereiškia, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

36.4.                      Bylos duomenys patvirtina, kad L. M. nėra pasiekusi ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Jos siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad ji turi stiprius ryšius su Baltarusija. Pareiškėja ilgą laiką dirbo Baltarusijoje, Lietuvoje gyvena tik nuo 2021 m., gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu ji periodiškai grįžta į Baltarusiją, lietuvių kalbos nemoka, Baltarusijoje gyvena jos artimieji. Stiprius ryšius su Baltarusija turinčios L. M., dėl kurios yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad ji kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjos ar jos šeimos interesais. Taip analogiškos situacijos yra aiškinamos ir teismų praktikoje. Dažnas L. M. vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su ja kontaktus.

36.5.                      Apeliaciniame skunde yra pateiktas manipuliatyvus ir selektyvus aiškinimas dėl Įstatymo 981 straipsnio nuostatos. Minėta nuostata turi būti aiškinama sistemiškai su kitomis Įstatymo nuostatomis, o ne izoliuotai, kaip ją siekiama aiškinti apeliaciniame skunde. Įstatymo 99 straipsnio 2 dalis nustato, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, atvykę gyventi į Lietuvos Respubliką ilgiau negu 3 mėnesiams per pusę metų kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba pas jį, privalo gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę (pareiškėjai ši kortelė nebuvo išduota). Įstatymo 101 straipsnis nustato Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ar jo šeimos nario teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindus. Įstatymo 101 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį. Migracijos departamento duomenis, L. M. sutuoktinis nėra pasinaudojęs laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, todėl pareiškėja Įstatymo kontekste nėra laikytina Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariu, todėl jai Įstatymo 981 straipsnio nuostatos netaikomos. Be to, Įstatymo 981 straipsnio nuostatos yra aiškintinos sistemiškai su kitomis Įstatymo 5 skyriaus nuostatomis: Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ar jo šeimos narys gali būti neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 98 str. 2 p.) ar jų teisė laikinai gyventi panaikinama (Įstatymo 106 str. 1 d. 1 p.), kai jų buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

36.6.                      L. M. apeliaciniame skunde nepagrįstai siekia sudaryti įspūdį, kad jos darbo „Belgazprombank“ metu buvo kitokia geopolitinė situacija. Pareiškėja selektyviai pateikia informaciją apie Baltarusiją (Baltarusijos opozicionierius, organizacijos „Viasna“ įkūrėjas A. B. buvo suimtas ir nuteistas 2011 m.). L. M. ir po 2014 m. įvykių Kryme toliau dirbo Baltarusijos valstybės institucijoje. Aplinkybė, kad pareiškėjos darbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje laikotarpiu buvo susiklosčiusi kitokia geopolitinė situacija, teisinės reikšmės neturi.

36.7.                      Užsieniečio keliama grėsmė kiekvienu atveju vertinama individualiai, todėl pareiškėjos apeliaciniam skunde nurodyti asmenys ir jų gyvenimo aplinkybės Lietuvos Respublikoje ar nurodomi deklaratyvūs teiginiai apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, ginčijamo sprendimo išvadų apie L. M. grėsmę nepaneigia bei tuo labiau neleidžia teigti ir spręsti, kad jos situacija yra išskirtinė. Aplinkybė, kad pareiškėjos atstovas selektyviai ir subjektyviai interpretuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ar Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nesudaro pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas ar pirmosios instancijos teismas L. M. situaciją išnagrinėjo netinkamai.

36.8.                      Apeliaciniame skunde keliami klausimai (kokios apimties tyrimą turi atlikti Migracijos departamentas ir koks yra Valstybės saugumo departamento išvados dėl grėsmės valstybės saugumui teisinis statusas ikiteisminėje stadijoje) yra grindžiami pareiškėjos ar jos atstovo subjektyvia interpretacija, tačiau nėra pagrįsti jokiais objektyviais ar teisiškai svariais argumentais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs dėl Migracijos departamento vertinimo (individualus) bei Valstybės saugumo departamento išvados vertinimo (duomenų visumos). Nagrinėjamu atveju atsakovas atliko individualų pareiškėjos vertinimą (atsižvelgė į jos darbą, darbo trukmę, pareigas, gyvenimą Lietuvoje, ryšius su Lietuvą ir Baltarusija, Išvadą ir t. t.).

36.9.                      Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju yra būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Esant nustatytoms aplinkybėms, nepaneigiančioms L. M. pažeidžiamumo, nulemto jos elgesio, pareiškėjos siekis gyventi ir dirbti nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje pagrindu negali nusverti nacionalinio saugumo interesų, todėl jos siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.

36.10.                      Apeliaciniame skunde nurodytos priežastys (teismų užimtumas, pareiškėjos neva išskirtinė situacija, kitų užsieniečių situacijos), kuriomis grindžiamas prašymas sudaryti išplėstinę septynių teisėjų kolegiją šiai bylai nagrinėti, nėra pakankamos ir tinkamai pagrįstos. L. M. apeliaciniame skunde kelia daug hipotetinių klausimų ir nurodo situacijų, kurios nėra ginčo dalykas, tačiau nagrinėjami yra nustatyti faktais, o ne hipotetiniai pasvarstymai. Nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimą ir sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją bylai nagrinėti.

37.       Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja paaiškina, kad atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą neteisingai interpretuoja aplinkybes. L. M. teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pasigedo išsamių ir aiškių motyvų, kurie būtų ne bendro pobūdžio, o susieti su individualia pareiškėjos situacija. L. M. pažymi, kad Migracijos departamento minimi įrodymai, kurie yra susiję su pareiškėjos politinėmis pažiūromis, visuomenine veikla ir aktyviu dalyvavimu opozicijos renginiuose, ne „atsidaro“, o buvo pateikti teismui tik po Sprendimų priėmimo išimtinai dėl atsakovo kaltės, kadangi ikiteisminėje stadijoje Migracijos departamentas šių aplinkybių netyrė ir atitinkamų įrodymų iš L. M. neprašė; pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai apie jos politines pažiūras, visuomeninę veiklą ir aktyvų dalyvavimą opozicijos renginiuose yra teisiškai reikšmingi ir paneigia prielaidas apie L. M. tariamą lojalumą Baltarusijos Respublikos valdžiai, o aplinkybė, kad teismas šiais įrodymais nesivadovavo, nepateikė argumentų dėl jų atmetimo priežasčių ir atsisakė kviesti liudytojus, rodo, kad pareiškėjos byla buvo išnagrinėta paviršutiniškai ir nevisapusiškai. L. M. akcentuoja, kad liudytojo parodymams yra keliami tik sąsajumo ir leistinumo reikalavimai, o įrodymų patikimumas nustatomas ne įrodymų pridėjimo, o įrodymų vertinimo stadijoje po jų ištyrimo; draudimo šalių sutuoktiniams liudyti teisme Administracinių bylų teisenos įstatymas nenustato. Pareiškėja pažymi, kad, priešingai nei teigia Migracijos departamentas, jos apeliaciniame skunde yra nurodyti konkretūs teisės normų pažeidimai, kuriuos padarė teismas, priimdamas Sprendimus. L. M. nurodo, kad nesutikdamas su jos teiginiu, jog Sprendimai ir teismo sprendimas yra politiškai motyvuoti, atsakovas vengia dalykiškos ir konstruktyvios diskusijos teisės klausimais; vietoje to, kad pateiktų konkrečius atsikirtimus į pareiškėjos argumentus, atsakytų į jos keliamus klausimus ir išsklaidytų L. M. išsakomas abejones, Migracijos departamentas dar kartą pateikia politinį situacijos įvertinimą. Pareiškėja akcentuoja, kad ji neigiamai vertina Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos vykdomą politiką, L. M. skyrė daug laiko ir asmeninių lėšų, kovodama su minėtų valstybių režimais, atitinkamai demokratinėje ir teisinėje valstybėje ji negali tapti politinės situacijos įkaite, todėl individualus teisės aktas ar procesinis dokumentas turi būti grindžiamai išimtinai galiojančiu teisiniu reguliavimu, o ne politiniu įvertinimais, prisidengiant nacionaliniu saugumu. Pareiškėjos nuomone, politinio pobūdžio argumentacija rodo atsakovo teisinės pozicijos silpnumą, Migracijos departamentas net nepabandė aiškiai, o ne biurokratiškai atsakyti į pagrindinį šioje byloje kylantį klausimą – kodėl buvęs darbas su valstybe susijusiame banke visais atvejais savaime, automatiškai ir visam gyvenimui reiškia lojalumą atitinkamam režimui, net jeigu asmuo daug metų kovoja prieš šį režimą ir šio režimo yra persekiojamas. Be to, atsakovas iškraipo faktines aplinkybes, pateikia jas tendencingai arba net akivaizdžiai meluoja (banke ji dirbo ne nepertraukiamai, o su trejų metų pertrauka, kuri buvo susijusi su vaiko gimdymo ir priežiūros atostogomis, realaus darbo trukmė yra trumpesnė; jokių ryšių su kitais gyvenančiais asmenimis, išskyrus tėvus, L. M. nepalaiko; atsakovo nurodyti duomenys visiškai neatitinka tikrovės tiek dėl išvykų į Baltarusiją skaičiaus, tiek dėl jų laikotarpio; pareiškėja nurodė aplinkybes, susijusias su savo politinėmis pažiūromis, visuomenine veiklą ir aktyviu dalyvavimu opozicijos renginiuose, kurias atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pripažino naujomis ir jam anksčiau nežinomomis; Migracijos departamentas netinkamai įvertino L. M. ryšius su Lietuva, be to, kai pareiškėja dirbo banke „Belgazprombank“, geopolitinė situacija regione ir pasaulyje bei Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos santykiai buvo iš esmės kitokie). L. M. pabrėžia, kad jos atžvilgiu buvo netinkamai pritaikytas įrodinėjimo standartas, kadangi Įstatymo 981 straipsnio nuostata draudžia priimti prevencinį sprendimą ir reikalauja nustatyti realią, akivaizdžią bei pakankamai rimtą grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

38.        Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 23S115187, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir 2024 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. 23S129822, kuriuo L. M. buvo uždrausta 2,5 metų atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.

39.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino pagrįsta ir teisėta Sprendimuose padarytą išvadą dėl L. M. keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad Sprendime II pareiškėjai nustatytas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra proporcinga priemonė, kuris buvo paskirta atsižvelgiant į jos šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir siekiant užtikrinti Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje.

40.       L. M., apeliaciniame skunde prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atsakovo priimtus Sprendimus, teigia, kad Migracijos departamentas neteisingai aiškino grėsmės nacionaliniam saugumui sąvoką, kadangi nenustatė jokio asmeninio jos elgesio, rodančio grėsmės realumą, o pareiškėjos buvęs darbas banke „Belgazprombank“ negali būti laikomas pakankamu pagrindu realiai grėsmei ir lojalumui Baltarusijos Respublikos režimui konstatuoti. L. M. nurodo, kad nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus ir visapusiško jos grėsmės valstybės saugumui tyrimo, Migracijos departamentas į Sprendimus tik perkėlė trečiojo suinteresuoto asmens pateiktą Išvadą ir, ja vadovaudamasis, sprendė dėl L. M. keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, todėl priimti Sprendimai neatitinka šeimą saugančių konstitucinių imperatyvų, teisėtų lūkesčių principo, jais yra taikomos neproporcingos administracinio poveikio priemonės. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netyrė skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su jos politinėmis pažiūromis ir visuomenine veikla, bei neįvertino jos pateiktų įrodymų.

41.       L. M. apeliaciniame skunde, be kita ko, suformulavo prašymą – šiai bylai nagrinėti apeliacine tvarka sudaryti išplėstinę penkių arba septynių teisėjų kolegiją. Pareiškėja šį prašymą grindžia tuo, jog byla yra sudėtinga, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs prieštaringą praktiką šioje byloje keliamais teisės klausimais, kilusiam ginčui išspręsti būtina taikyti įvairių teisės sričių teisės aktus, kilęs ginčas turi būti įvertinas dėl priimtų Sprendimų atitikties teisėtų lūkesčių principui.

42.       Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 43 straipsnio 2 dalį, sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai.

43.       Nagrinėjant minėtą pareiškėjos prašymą, pirmiausia akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkė Skirgailė Žalimienė 2024 m. gruodžio 9 d. nutartimi šiai bylai apeliacine tvarka nagrinėti sudarė trijų teisėjų kolegiją. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymo argumentus, pažymi, kad bylos dalyko aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs gausią ir nuoseklią praktiką, priešingai nei teigia L. M., jos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai ir keliami klausimai nėra nauji ir / ar sudėtingi, kad jiems išspręsti būtų būtina sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją. Pažymėtina, kad kiekvienoje tokio pobūdžio byloje yra vertinama individuali užsieniečio situacija. Įvertinus pareiškėjos apeliacinio skundo turinį matosi, jog ji iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant teisiškai reikšmingą faktinę šiai bylai išnagrinėti aplinkybę, t. y. kad L. M. kelia (gali kelti) grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Atsižvelgus tai, konstatuotina, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindų siūlyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją šiai bylai nagrinėti.

44.       Pareiškėja su 2024 m. lapkričio 11 d. rašytiniais paaiškinimais pateikė savo paso su valstybės sienos kirtimo spaudais kopiją ir prašo šį įrodymą pridėti prie bylos. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 str. 3 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė priežasčių, dėl kurių apeliacinės instancijos teismui teikiamas naujas įrodymas negalėjo būti pateiktas procesinio pobūdžio klausimą sprendusiam pirmosios instancijos teismui, tokių priežasčių nenurodė ir pati pareiškėja, o jos argumentas, kad naujai teikiamu įrodymu yra reaguojama į Migracijos departamento pateiktą atsiliepimą į apeliacinį skundą priešingos išvados nesuponuoja. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija tik apeliacinės instancijos teismui pateikto įrodymo nevertina.

45.       Remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėja Migracijos departamentui pateikė 2023 m. gruodžio 18 d. prašymą pakeisti jai išduotą leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p.). Pildydama klausimyną, L. M. nurodė, kad 2004–2016 m. dirbo Baltarusijos Respublikos banke „Belgazprombank“ ekonomiste. Migracijos departamentui buvo pateiktas Valstybės saugumo departamento 2024 m. kovo 20 d. raštas Nr. 18-2716, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada buvo padaryta įvertinus tai, jog L. M. 2004–2016 m. dirbo „Belgazprombank“ ir ji periodiškai vyksta į Baltarusiją. Įvertinęs Išvadą ir kitus duomenis, atsakovas priėmė 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 24S115187 atsisakyti pakeisti L. M. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 24S129822 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų.

46.       Sprendimų turinys patvirtina, kad jie iš esmės yra grindžiami Valstybės saugumo departamento pateikta informacija ir aplinkybėmis, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. 

47.       Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai yra nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.). Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. 

48.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad Migracijos departamentas turi teisę vadovautis Valstybės saugumo departamento išvada dėl asmens grėsmės vertinimo, tačiau, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017, 2024 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2263-821/2024). Migracijos departamentas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir, tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, ji turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

49.       Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, yra būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023). Atliekant tokį vertinimą, svarbu yra takyti proporcingumo principą, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius konkretaus užsieniečio teisinei padėčiai.

50.       Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kai išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl vienokio ar kitokio įrodymų vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

51.       Teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtais įrodymų vertinimo principais ir taisyklėmis, atsižvelgusi į ginčui aktualią teismų praktiką, kitų byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi Valstybės saugumo departamento Išvadoje ir Migracijos departamento Sprendimuose išdėstytas aplinkybes, taip pat teismui pateiktus įrodymus, negali pritarti tikrinamame teismo sprendime padarytai išvadai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovas tinkamai įvertino individualią pareiškėjos situaciją.

52.       Bylos duomenys patvirtina, kad Migracijos departamento Sprendimuose padaryta išvada apie L. M. keliamą grėsmę valstybės saugumui yra grindžiama iš esmės tuo, jog pareiškėja klausimyne nurodė, kad 2004–2016 m. dirbo Baltarusijos Respublikos banke „Belgazprombank“. Išvadoje ir Sprendimuose ši faktinė aplinkybė buvo įvertinta kaip suponuojanti pareiškėjos lojalumą kilmės valstybės valdžiai ir vykdomai politikai, pažeidžiamumą, išnaudojant asmenį priešiškos Lietuvai valstybės žvalgybos (kontržvalgybos) interesais, ir buvo konstatuota, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Tokiam vertinimui iš esmės pritarė ir pirmosios instancijos teismas.

53.       Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju ginčo individualumą, o taip pat ginčui reikšmingų aplinkybių visumą, apsprendžia pagrindas, kuriuo grindžiamas pareiškėjos prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi, t. y. šeimos susijungimas: Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Kaip 1995 m. sausio 24 d. išvadoje yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalį, piliečio buvimas savo šalyje visada yra teisėtas. Tuo tarpu užsieniečio ar asmens be pilietybės atvykimo ir išvykimo bei buvimo šalyje teisėtumo sąlygas nustato valstybės vidaus teisė.

54.       Konstitucinės justicijos byloje Nr. 16/2016, kurios tyrimo objektas – Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto dalis, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „pagal Konstituciją naudojimasis teise susijungti šeimai, sukurtai dviejų asmenų, <...>, nėra absoliutus; užsieniečio teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi kartu su kitu jo šeimos nariu – Lietuvos Respublikos piliečiu ar teisėtai gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu, <...>, pagal Konstituciją gali būti įstatymu ribojama, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos apsaugos ir panašiais konstituciškai svarbiais tikslais; kartu turi būti paisoma konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, proporcingumo principų; <...>“, pažymėjo tokiai išvadai pagrįsti reikšmingus aspektus: Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas
(1 d.); įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (4 d.). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė ir psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kita (2002 m. rugsėjo 19 d. ir 2003 m. kovo 24 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada). Iš Konstitucijoje įtvirtinto privataus gyvenimo neliečiamumo kyla asmens teisė į privatumą (2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kuri apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kita (inter alia (be kita ko) 1999 m. spalio 21 d. ir 2002 m. spalio 23 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada). Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata yra viena svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų: ja asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (2002 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 29 d. ir 2016 m. birželio 27 d. nutarimai); joje įtvirtintas vienas iš šeimos sampratos aspektų, patvirtinančių šeimos, kaip saugomos ir puoselėjamos konstitucinės vertybės, reikšmę (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas); tačiau teisė į šeimos gyvenimo apsaugą, kuri garantuojama pagal Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalį, taip pat nėra absoliuti. Kaip ne kartą savo nutarimuose yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2011 m. birželio 21 d. ir 2014 m. gegužės
9 d. nutarimai), pagal kurį asmens teisių ir laisvių įstatymu negalima riboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti (2011 m. liepos 7 d., 2014 m. balandžio 14 d. ir 2016 m. vasario 17 d. nutarimai); bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai (1998 m. gruodžio 9 d. ir 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimai).

55.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju užsieniečio gyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos yra ne tik Įstatymo normos, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, kadangi pareiškėja prašymą grindė šeimos susijungimo pagrindu, t. y. kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81, 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Taigi, kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.

56.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018, 2024 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2391-968/2024).

57.       Pažymėtina, kad kai šeimos susijungimo atveju užsienietis pretenduoja gauti leidimą laikinai dėl ryšio su čia gyvenančiu asmeniu, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, turi būti taikomos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio nuostatos („Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo. <...> Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Jie, be kita ko, turi: a) teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; <...>“), kurias aiškindamas ir nagrinėjamam ginčui aktualiame kontekste, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2024 m. balandžio 25 d. sprendime, priimtame sujungtose bylose C-420/22 ir C-528/22, apibendrinęs savo jurisprudenciją, be kita, nurodė, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės valdžios institucijoms draudžiama panaikinti trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečių, niekada nesinaudojusių judėjimo laisve, šeimos nariui, išduotą leidimą gyventi šalyje arba atsisakyti jį išduoti prieš tai nepatikrinus, ar tarp šio trečiosios šalies piliečio ir šių Sąjungos piliečių egzistuoja priklausomumo ryšys, dėl kurio šie Sąjungos piliečiai faktiškai būtų priversti išvykti iš Sąjungos teritorijos, kad lydėtų šį savo šeimos narį, jeigu, pirma, šiam trečiosios šalies piliečiui negali būti suteikta teisė gyventi šalyje pagal kitą toje valstybėje narėje taikomą nuostatą ir, antra, šios institucijos turi informacijos apie šeimos ryšių tarp šio trečiosios šalies piliečio ir šių Sąjungos piliečių buvimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2434-624/2024).

58.       Kaip jau minėta, Migracijos departamento Sprendimuose padaryta išvada apie L. M. keliamą grėsmę valstybės saugumui buvo grindžiama iš esmės tuo, kad pareiškėja klausimyne nurodė, jog 2004–2016 m. dirbo Baltarusijos Respublikos banke „Belgazprombank“, tačiau nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nesiaiškino, koks buvo pareiškėjos pareigybės statusas bei su jos funkcijų vykdymu susijusių aplinkybių (pvz., kokius reikalavimus turi atitikti tokias pareigas einantis asmuo), išvada, kad dėl 2004–2016 m. eitų pareigų L. M. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra itin formali, iš esmės grindžiama bendrąja prevencija. Nors atsakovas Sprendimuose taip pat aptarė asmens socialinius ir ekonominius bei šeiminius ryšius, tačiau sprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, savaime jai nesuteikia teisės gauti leidimo laikinai gyventi ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Migracijos departamento nuomone, atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi asmeniui laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes.

59.       Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo procesiniuose dokumentuose pagrįstai pasisako dėl Rusijos / Baltarusijos valstybių ir jų vykdomos politikos esminės grėsmės Lietuvos valstybei, taip pat dėl šių valstybių piliečių lojalumo kilmės valstybės valdžiai, vykdomai politikai tuo atveju, kai asmuo yra dirbęs (tarnavęs) valstybės ar jos kontroliuojamose institucijose, tačiau šiuo atveju Sprendimuose nebuvo įvertinta visuma su pareiškėja susijusių aplinkybių, nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas L. M. grėsmės valstybės saugumui tyrimas, t. y. individualiai nebuvo ištirtos visos reikšmingos aplinkybės. Nors asmens darbas Baltarusijos Respublikos banke gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien ši aplinkybė Migracijos departamentui nesuteikia teisės neįrodinėti aplinkybių, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui ir negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėja susijusių duomenų. Nei Migracijos departamentas, nei teismas tinkamai neįvertino L. M. paaiškinimuose nurodytų aplinkybių, kurios, jos teigimu, patvirtina, kad ji nekelia grėsmės valstybės saugumui, be kita ko, jog ji su sutuoktiniu dalyvauja visuomeninėje veikloje, padeda pabėgėliams iš Ukrainos, nesutinka su Rusijos karo veiksmais Ukrainoje, siekia visapusiškai integruotis Lietuvoje (dirba Lietuvoje, moka lietuvių kalbą). Teisėjų kolegijos nuomone, Migracijos departamento atliktas pareiškėjos šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika tyrimas negali būti laikomas tinkamu ir visapusišku. 

60.       Aptartų aplinkybių tinkamas ištyrimas yra itin svarbus, kadangi pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Tokia aplinkybė yra itin reikšminga ne tik nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu, o tuo labiau – priimant sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į šalį, kurioje gyvena ir jos pilietis yra sutuoktinis, kadangi tokiais sprendimais yra kišamasi į šeimos gyvenimą. Taip pat turi būti atliekamas vertinimas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio nuostatų taikymo aspektu, t. y. vertinama, ar tarp L. M. ir jos sutuoktinio, Europos Sąjungos piliečio, egzistuoja toks priklausomumo ryšys, dėl kurio pareiškėjos sutuoktinis būtų priverstas ją lydėti ir išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos. Neatlikus tinkamo tyrimo aptartais aspektais, nėra galima spręsti, ar iš tiesų L. M. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, tuo labiau, ar taikyti apribojimai – leidimo laikinai gyventi nepakeitimas ir draudimas atvykti į šalį – yra būtini, siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas pamatines vertybe, konstituciškai svarbius tikslus, taip pat yra proporcingi individualioje situacijoje, todėl galima teigti, kad, priimant Sprendimus, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 3 p.).

61.       Teisėjų kolegija Sprendimus, kuriuose pareiškėjos keliama grėsmė iš esmės grindžiama tik jos ankstesniu darbu Baltarusijos Respublikos banke „Belgazprombank“, įvertinusi nustatytų faktinių aplinkybių (ypač atsižvelgiant tai, kad: pareiškėja santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu sudarė (duomenys neskelbtini), nuo 2020 m. vidurio faktiškai gyvena Lietuvoje kartu su sutuoktiniu; nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą; nuo pareiškėjos teisinės padėties pasikeitimo tiesiogiai priklauso jos sutuoktinio, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, pokyčiai; nei Valstybės saugumo departamentas, nei Migracijos departamentas nenustatė, jog pareiškėja, dirbdama „Belgazprombank“ ir (arba) vėliau būtų atlikusi prieš Lietuvos valstybės saugumą nukreiptas veikas ar pan.) kontekste, sprendžia, jog ginčijami sprendimai yra neproporcingi, kad nustatyta L. M. keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybė yra kur kas mažesnė, nei dėl Sprendimų priėmimo pareiškėjos ir jos sutuoktinio teisinei padėčiai kylantys neigiami padariniai. Aplinkybės, kad L. M. dažnai vykdavo į Baltarusijos Respubliką ir ten lankė savo tėvus, vežė surinktas lėšas nuo režimo nukentėjusių asmenų šeimoms bei gydėsi, priešingos išvados nesuponuoja.

62.       Nors Migracijos departamentas nurodė, jog Sprendimai yra proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui, t. y. užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes, tačiau šiuo atveju pareiškėjos keliama grėsmė Lietuvos valstybės saugumui nebuvo tinkamai grindžiama individualiomis su L. M. asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis. Atsakovas neįvertino visumos byloje nustatytų aplinkybių, todėl Sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus.

63.       Teisėjų kolegijos nuomone, Sprendimai, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes tiek pareiškėjai, tiek jos šeimos nariams, yra formalūs, pagrįsti tik Išvadoje nurodytais duomenimis, iš esmės nebandant šių duomenų vertinti kitų prieinamų duomenų kontekste. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat į nustatytas faktines aplinkybes dėl Sprendimų motyvuotumo bei išsamumo trūkumų, teisėjų kolegija neturi pagrindo Sprendimų pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Pažymėtina, kad ginčai dėl atitinkamų Migracijos departamento sprendimų, kurie buvo priimti vertinant net ir panašias situacijas, yra individualūs, skiriasi tam tikros faktinės aplinkybės, kurias kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išsamiai įvertinti.

64.       Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas panaikinti Sprendimus. Nustačiusi, kad yra pagrindas panaikinti ginčijamus administracinius sprendimus, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui išlieka pareiga tinkami išnagrinėti L. M. 2023 m. gruodžio 18 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei priimti motyvuotą ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

65.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Sprendimas I ir Sprendimas II yra tinkami motyvuoti, todėl šiuos sprendimus pripažino teisėtais ir pagrįstais. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos skundas tenkinamas, o Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos L. M. skundas tenkinamas, o Sprendimai panaikinami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos L. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos L. M. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 24S115187.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 24S129822.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė