Administracinė byla Nr. eA-4603-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04528-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. (G. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. (G. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. (15/5-3) 1U-l45 „Dėl Gruzijos piliečio G. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – Sprendimas) dalį dėl draudimo Gruzijos piliečiui G. B. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir įvedimo į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C SIS II) perspėjimą dėl draudimo Gruzijos piliečiui G. B., atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 5 metus nuo išsiuntimo dienos, taip pat prašė įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti prašymą.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) Migracijos valdybos pareigūnai, vykdydami nelegalios migracijos kontrolę, 2018 m. lapkričio 30 d. pareiškėją, prisistačiusį kaip G. B. (G. B.), sulaikė Vilniaus mieste. Migracijos departamentui pareiškėjas buvo žinomas O. pavarde, kurią pasikeitė į B.. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Lietuvoje gyveno nuo 2012 metų, kai jam Migracijos departamentas 2012 m. rugpjūčio 3 d. išdavė laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas buvo sportininkas profesionalas, atvyko į Lietuvos Respubliką žaisti futbolą už klubą „Bekentas“. Dėl patirtos kojos traumos negalėjo tęsti sportininko karjeros, privalėjo laikinai ją sustabdyti. Pareiškėjas pažymėjo, jog be pertraukos pastaruosius 5 metus gyveno Lietuvoje ir kreipėsi dėl ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, būtent sportiniu pagrindu, tačiau Migracijos departamentas nusprendė ilgalaikio gyventojo leidimo nesuteikti. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog į Lietuvos Respubliką 2018 m. lapkričio mėnesį jis atvyko neteisėtai, neturėdamas tam pagrindo, tačiau, jo teigimu, tai nebuvo grubus įstatymų pažeidimas.

3.       Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas turėjo pareigą atsižvelgti į Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes, tačiau to nepadarė, tokiu būdu buvo pažeistas atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, turėjęs užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, taip pat netinkamai buvo pritaikytos materialios teisės normos. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą dėl asmens uždraudimo atvykti 5 metus į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įvedimo į C SIS II sistemą, vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 2, 5, 7 ir 8 dalimis. Pareiškėjas nurodė, jog jam nebuvo neaišku, kokiais duomenimis remdamasis atsakovas nustatė, jog jis „kelia grėsmę valstybės saugumui, Lietuvoje palaiko ryšius su asmenimis, siejamais su organizuotu nusikalstamumu, taip pat asmenimis, atvykusiais iš šalių, kuriose aktyviai veikia teroristinės organizacijos, teikdamas jiems pagalbą įsitvirtinti (legalizuotis) Europos Sąjungoje“, kadangi byloje nebuvo nei vieno tai įrodančio dokumento. Taip pat Sprendime, pareiškėjo teigimu, nebuvo nei vieno teiginio apie asmens grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo manymu, sprendžiant dėl atsakovo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, turėjo būti įvertinta, ar uždraudžiant jam atvykti į Lietuvos Respubliką, atsakovas nepažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio nuostatų. Pareiškėjas nurodė, jog jis yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete M. V., Migracijos departamentas sudarytos santuokos neginčijo ir nelaikė jos fiktyvia. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neturėjo teisės vadovautis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 39 punktu, kadangi nebuvo įrodytos aplinkybės, jog pareiškėjas kėlė grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas nurodė, kad jam nėra aišku, kaip atsakovas padarė išvadas, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, neatsižvelgdamas į individualias aplinkybes, parodė išankstinį nusistatymą, vienašališkumą, neobjektyvumą.

4.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti.

5.       Atsakovo nuomone, G. O. (G. O.), pasikeitęs pavardę į G. B., vykdamas į Lietuvą žinojo, kad jam uždrausta atvykti. Į šalį jis atvyko kito dokumento pagrindu, nuo sulaikymo momento parodymuose ir paaiškinimuose teismui buvo nenuoseklus, sulaikymo metu faktiškai atsisakė bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais, teikė jiems melagingus duomenis. Atsakovas nurodė, kad nebuvo duomenų, jog sulaikytasis asmuo turėjo Lietuvoje darbą ar kitą legalaus pragyvenimo šaltinį, pats painiojosi dėl savo gyvenamosios vietos šalyje. Atsakovas teigė, kad iš įrašų, esančių registrų duomenų bazėje, buvo matyti, jog pareiškėjo buvimas kelia grėsmę valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Migracijos departamentui 2018 m. gruodžio 14 d. pateikė prašymą kuo skubiau priimti sprendimą, jog galėtų „kuo greičiau grįžti atgal“. Atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Gruziją, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos, įvesti į C SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 5 metus nuo išsiuntimo dienos. Ginčijamas Sprendimas buvo įvykdytas 2018 m. gruodžio 19 d., pareiškėjas buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Migracijos departamentas nurodė, jog Sprendimą priėmė atsižvelgęs į informaciją, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir šią grėsmę jis galėjo kelti ateityje. Taip pat atsižvelgė į tai, kad nacionalinio saugumo interesai yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, dėl ko pareiškėjui taikyti apribojimai buvo laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams užtikrinti.

6.       Atsakovo teigimu, pareiškėjui turėjo būti pakankamai aiškiai suprantama, kokio pobūdžio informacija apie jį disponuoja Lietuvos Respublikos institucijos, jis turėjo suvokti, kokiu faktiniu pagrindu priimtas šis sprendimas. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimas priimtas įvertinus Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2018 m. vasario 28 d. raštu Nr. 19-243 (toliau – Raštas) pateiktą informaciją, kuris iš dalies išslaptintas ir pareiškėjui Sprendime nurodyta informacija būtent tokia apimtimi, kiek jam buvo galima atskleisti. Migracijos departamento vertinimu, VSD Rašte nurodyta išslaptinta informacija buvo paremta nustatytais faktais apie pareiškėjo veiksmus. Atsakovo tvirtinimu, buvo pakankamas pagrindas išvadai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo nepatikimumą rodė ir tai, kad nors 2018 m. kovo 2 d. buvo priimtas sprendimas jam uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio turinys jam buvo tikrai žinomas, pareiškėjas ėmėsi sistemingų veiksmų, kad tik apeitų migracijos sistemą ir patektų į Šengeno erdvę: tai skubus santuokos sudarymas po uždraudimo atvykti, pavardės keitimas tam, kad pasienio kontrolės punkte jis nebūtų susietas su sistemose esančiais ribojimais, pareigūnų sąmoningas klaidinimas dėl tapatybės. Sprendime įvertintas pareiškėjo keliamos grėsmės realumas ir akivaizdumas. Atsakovas nurodė, kad ši grėsmė buvo grindžiama ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis, taip pat buvo įvertintos su pareiškėjo asmeniu susijusios aplinkybės, turimi ryšiai. Atsakovo vertinimu, sudarant santuoką nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių šeimos gyvenimą artimiausioje ateityje kurti Lietuvoje. Migracijos departamentas teigė, kad priimdamas Sprendimą, įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius ir tai atsispindėjo Sprendimo turinyje.

7.       Atsakovo nuomone, byloje pateiktų įrodymų visuma, įvertinus juos atsižvelgiant į konkuruojančias vertybes, taip pat proporcingumo principą, neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjui nepanaikinus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką būtų pažeisti Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, taip pat ir Konvencijos 8 straipsnis. Kadangi pareiškėjo veiksmai buvo sistemingi ir sąmoningi siekiant apeiti jam teisėtai taikomą draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ir visą Šengeno erdvę, tai tik dar kartą įrodo asmens nepatikimumą, siekį piktnaudžiauti migracijos procedūromis, keliamą nelegalios migracijos grėsmę. Migracijos departamentas buvo gavęs patikimus duomenis dėl pareiškėjo iš VSD. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne dėl to, kad jis dėl traumos negalėjo sportuoti, o dėl to, kad jo kvietėjas futbolo klubas iš viso nedalyvavo Lietuvos futbolo federacijos organizuojamose varžybose, nevykdė jokios sportinės veiklos ir todėl nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjui likti gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas šią aplinkybę nuo migracijos institucijų nuslėpė, siekė išvengti turimo leidimo laikinai gyventi panaikinimo ir išlaikyti teisę nevaržomai keliauti po Šengeno erdvę. Atsakovo nuomone, Sprendimas buvo proporcingas, nes įvertinus tai, kad pareiškėjas šalyje buvo nelegaliai, taip pat kėlė grėsmę valstybės saugumui, tai, kad nebuvo nustatyta esant humanitarinių bei kitų Įstatymo 130 straipsnyje nustatytų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo išsiuntimas negalimas, reikėjo jį kuo skubiau išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, kur jam nebuvo taikomi apribojimai. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neskundžia sprendimo dalies dėl išsiuntimo.

8.       Trečiasis suinteresuotasis asmuo VSD atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti.

9.       VSD nuomone, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas Migracijos departamento kompetencijos ribose. Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patvirtina trečiojo suinteresuotojo asmens turima informacija apie pareiškėją. VSD nurodo, kad su Raštu VSD kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas uždrausti Gruzijos Respublikos piliečiui G. O. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui, o priėmus prašomą sprendimą, įtraukti duomenis apie pastarąjį į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytais pagrindais. Minėti prašymai buvo grindžiami VSD turimais duomenimis, patvirtinančiais, jog G. O. veikla kelia grėsmę Lietuvos saugumui. Buvo nustatyta, kad jis palaikė ryšius su asmenimis, siejamais su organizuotu nusikalstamumu, taip pat asmenimis, atvykusiais iš šalių, kuriose aktyviai veikia teroristinės organizacijos, teikdamas jiems pagalbą įsitvirtinant (legalizuojantis) Europos Sąjungoje. Minėtą informaciją patvirtino turima įslaptinta informacija. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, turima ir atsakovui teikta įslaptinta informacija buvo reikšminga priimant Sprendimą. VSD atkreipė dėmesį, kad įslaptinta informacija buvo paremta nustatytais faktais, anksčiau atliktais pareiškėjo veiksmais, jų pobūdžiu, kurie leido pagrįstai daryti išvadą, jog egzistavo pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė ne tik viešajai tvarkai, bet ir valstybės saugumui.

II.

10.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11.       Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktais, 2018 m. vasario 7 d. sprendime Nr. (15/5-7) 11U-217(00232) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Gruzijos piliečiui G. O., panaikinimo“ konstatavo, jog nors pareiškėjas leidimą laikinai gyventi yra gavęs tuo pagrindu, jog atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką užsiimti sportine veikla kaip sportininkas profesionalas, tačiau faktiškai šia veikla neužsiima. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad VšĮ futbolo klubo „Bekentas“, kurio veiklos pagrindu pareiškėjas prašė leidimo laikinai gyventi, veiklos nevykdo. Patikrinimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas 2017–2018 m. neužsiėmė jokia profesionalia sportininko veikla, o taip pat ir klubas nedalyvauja Lietuvos futbolo federacijos organizuojamose varžybose ir nevykdo jokios su futbolu susijusios veiklos. Minėtame Migracijos departamento sprendime panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gauti užsiėmimo sportine veikla pagrindu, o be to pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo buvimo Lietuvos Respublikoje, apie pasikeitusias aplinkybes kompetentingų migracijos institucijų neinformavo ir toliau gyveno Lietuvos Respublikoje, nors veikla, kuri buvo deklaruota kaip jo atvykimo tikslas į Lietuvos Respubliką, neužsiėmė. Migracijos departamentas 2018 m. vasario 12 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 7U-6 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Gruzijos Respublikos piliečiui G. O.“, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, konstatavęs, kad pareiškėjas nesilaikė imperatyvių Įstatymo nuostatų, siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl buvo rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

12.       Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 29 d. Gruzijoje sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete M. V. ir 2018 m. balandžio 25 d. per Lietuvos Respublikos ambasadą Gruzijoje pateikė prašymą panaikinti jam taikomą draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, argumentuodamas tuo, kad sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, todėl jam draudimas turėtų būti panaikinamas, nes pažeidžiamos jo ir sutuoktinės teisės į šeimos susijungimą. Migracijos departamentas 2018 m. birželio 18 d. raštu Nr. (15/5-9) 10K-24906 atsakė, kad pareiškėjui taikomas draudimas atvykti i Lietuvos Respubliką nepanaikinamas, kadangi faktas, jog pareiškėjas sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, kurios gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, nėra pakankamas pagrindas nepaisyti visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos interesų. Migracijos valdybos 2018 m. lapkričio 30 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-50493 užfiksuota, kad Vilniaus AVPK Migracijos valdybos pareigūnams vykdant nelegalios migracijos kontrolę, 2018 m. lapkričio 30 d. buvo pastebėtas Gruzijos pilietis G. O., jis prisistatė kaip Gruzijos pilietis G. B.. Migracijos valdybos pareigūnai nustatė, kad tikrinamas asmuo yra jiems žinomas kaip G. O.. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 2 d. sprendimu sulaikė G. B., iki jis įstatymo nustatyta tvarka bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos arba bus priimtas kitas sprendimas dėl jo teisinės padėties. Užsieniečių registracijos centro 2018 m. gruodžio 7 d. teikime Nr. 15K-1538 „Dėl Gruzijos piliečio G. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Gruziją“ buvo siūloma išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Gruziją, įtraukti jį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 14 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui kuo skubiau priimti sprendimą jo atžvilgiu, kad galėtų „kuo greičiau grįžti atgal“. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėją nusprendė išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Gruziją, uždrausti jam atvykti i Lietuvos Respublika 5 metus nuo išsiuntimo dienos, įvesti į C SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 5 metus nuo išsiuntimo dienos.

13.       Teismas nurodė, kad Sprendime atsakovas įvertino visumą faktinių aplinkybių bei turimą informaciją apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas išsiunčiant G. B. iš Lietuvos Respublikos atsižvelgė į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes, t. y. teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas: nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje jis buvo neteisėtai, nes jam buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką; nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. vasario 7 d. buvo išduoti leidimai laikinai gyventi; nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. kovo 21 d. buvo deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini); Lietuvos Respublikoje gyveno G. B. sutuoktinė, su kuria įregistruota santuoka Gruzijoje 2018 m. kovo 29 d. Oficialaus pragyvenimo šaltinio, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respubliką pareiškėjas nenurodė. Atliekant apklausą G. B. atsisakė nurodyti savo gyvenamąją vietą, pragyvenimo šaltinį, taip pat neatsakė, ar pageidauja sugrįžti į Gruziją.

14.       Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl Sprendimo dalies, kuria atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo bei įvedė į C SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti, teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau pareiškėjas neginčijo Sprendimo dalies dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Gruziją. Teismas nurodė, kad ginčo, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, nebuvo, be to, kad pareiškėjas apie tokį draudimą nežinojo, jis ir pats skunde nenurodė. Be to, pats pareiškėjas pasirinko savo elgesio modelį, t. y. atvyko į Lietuvą kito jam išduoto dokumento – G. B. pavarde – pagrindu. Teismas įvertino visumą reikšmingų veiksnių, kurie patvirtino atsakovo Sprendime padarytas išvadas, taip pat ir tai, kad buvo teismui pateikti reikšmingi VSD duomenys, kurie sudarė valstybės paslaptį. Abejoti šių duomenų patikimumu ir tikrumu teismas neturėjo pagrindo ir padarė išvadą, jog VSD informacija patvirtino, kad pareiškėjo buvimas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo argumentai, jog jis nežino, kokie jo veiksmai laikytini keliančiais grėsmę valstybės saugumui, teismo nuomone, nepagrįsti. Taigi, teismo vertinimu, Migracijos departamento surinkta informacija bei VSD pateikta medžiaga, patvirtino, kad atsakovas pagrįstai priėmė Sprendimą išsiųsti pareiškėją (šios dalies pareiškėjas neginčijo).

15.       Teismas nurodė, šiuo atveju, netaikytini baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Vertinant pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, teismas neabejojo, kad pareiškėjas žinojo aplinkybes, kurios reikšmingos šiam ginčui, tokios aplinkybės buvo detaliai įvertintos Migracijos departamento 2018 m. kovo 2 d. sprendime Nr. (15/5-9) 1U-239 „Dėl draudimo Gruzijos piliečiui G. O. atvykti į Lietuvos Respubliką“, kuriuo jam uždrausta atvykti į Lietuvą. Šio sprendimo pareiškėjas neginčijo. Kadangi visuma surinktos medžiaga patvirtino, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko pažeisdamas draudimą atvykti ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, atsakovas, teismo vertinimu, pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti penkerius metus į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo dienos.

16.       Teismas, atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas buvo išsiųstas iš Lietuvos, pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui pobūdį ir pavojingumą, į tai, jog jis sukūrė šeimą su Lietuvos Respublikos piliete tuo metu, kai jau buvo priimtas sprendimas jam uždrausti atvykti į Lietuvą, nustatęs, kad pareiškėjas palaiko ryšius su asmenimis, kurie siejami su organizuotu nusikalstamumu bei asmenimis atvykusiais iš kitų šalių, kuriose veikia teroristinės organizacijos ir jis jiems teikia pagalbą legalizuojantis Lietuvoje, draudimas atvykti į Lietuvą nebuvo panaikintas, jo nuolatinė gyvenamoji vieta Gruzijoje, neaiškios aplinkybės dėl pavardės pakeitimo ir gyvenamosios vietos adreso Lietuvoje, padarė išvadą, jog draudimo trukmė šiuo atveju yra proporcinga poveikio priemonė, o taip pat atitiko Kriterijų vertinimo tvarkos 35.1.2, 38.3 ir 39 punktų nuostatas.

17.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo šeiminiai santykiai susiformavo jau po draudimo atvykti į Lietuvą ir tai negalėjo pareiškėjui sudaryti pagrįstų lūkesčių, jog šie interesai bus aukščiau nei valstybės saugumas. Taigi, teismo vertinimu, Konvencijos 8 straipsniu garantuojamos šeimos susijungimo nuostatos nebus pažeistos. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, vertinant jos neabejotiną svarbą visai visuomenei, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nesilaikė draudimo atvykti į Lietuvą ir jį pažeidė bei tai, kad, atlikus perspektyvinį vertinimą dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo pripažinti, jog konkrečiu atveju pareiškėjo išsiuntimas buvo neproporcinga priemonė. Be to, atsakovo priimtas sprendimas netrukdė ir netrukdo pareiškėjui bendrauti su sutuoktine už Lietuvos ribų.

18.       Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į susiklosčiusių santykių pobūdį nebuvo pagrindo konstatuoti, jog Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pabrėžė, jog įslaptinti duomenys nebuvo vienintelis pagrindas priimti skundžiamą Sprendimą, buvo vertinta visuma faktinių aplinkybių, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

III.

19.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimo dalį ir įpareigoti Migracijos departamentą atlikti veiksmus – iš naujo išnagrinėti pareiškėjo draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką klausimą.

20.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio ir nesuteikė jokios teisinės reikšmės labai svarbioms faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms, t. y., kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo 2012 metų, kai jam Migracijos departamentas 2012 m. rugpjūčio 3 d. išdavė laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jis yra sportininkas profesionalas ir atvyko į Lietuvos Respubliką žaisti futbolą už klubą „Bekentas“, tačiau dėl patirtos kojos traumos negalėjo tęsti sportininko karjeros ir privalėjo bent jau laikinai ją sustabdyti. Pareiškėjas teigia, kad be pertraukos pastaruosius 5 metus gyveno Lietuvoje ir kreipėsi dėl ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, būtent sportiniu pagrindu. Be to, pareiškėjo teigimu, teismas visiškai nesigilino ir nepasisakė dėl to, kad Migracijos departamentas, nepateikė jokios informacijos dėl pareiškėjo grėsmės visuomenei ar jo saugumui, kadangi tokios informacijos ir duomenų, pareiškėjo nuomone, atsakovas neturėjo ir negalėjo turėti. Pareiškėjas nurodo, kad sprendimas nesuteikti ilgalaikio gyventojo statuso Migracijos departamento priimtas 2018 m. vasario 12 d., o jau 2018 m. kovo 2 dienos sprendimu Nr. (15/5-9) 4U-239 ir 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. (15/5-3) 1U-145 jis yra vadinamas „teroristu“ ir pavojingu Lietuvos visuomenei, nors jam nėra žinoma, ką jis yra padaręs, jog Lietuvoje yra laikomas „teroristu“ ir siejamas su nusikalstamomis organizacijomis. Pareiškėjas nurodo, kad keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamas išimtinai atitinkamo asmens elgesiu, kuris turi kelti realią ir akivaizdžią grėsmę, o vertinimas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju arba bendrąja prevencija, todėl pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju, privalėjo įvertinti tokio pobūdžio viešojo administravimo subjekto sprendimą šiais aspektais, tačiau to nepadarė.

21.       Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas ne tik nėra pagrįstas, bet ir pažeidžia pareiškėjo sutuoktinės teises, nes šiuo atveju ji turi palikti sukurtą verslą Lietuvoje, palikti gimtąją šalį ir iškeliauti gyventi svetur. Pareiškėjas nurodo, kad turi būti įvertinta, ar uždraudžiant pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nepažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos, t. y. tarptautiniai Lietuvos Respublikos įsipareigojimai gerbti šeimos gyvenimą ir užtikrinti galimybę šeimos susijungimui, kadangi pareiškėjas yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete M. V., o Migracijos departamentas sudarytos santuokos neginčija, bei nelaiko jos fiktyvia. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tikruosius asmenų ketinimus ir susiklosčiusius tarpusavio santykius, tai yra nurodęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, turėjo įvertinti situaciją individualiai pagal visas žinomas aplinkybes ir papildomai įvertinti ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant apribojimus užsieniečio sutuoktiniui gyventi valstybėje.

22.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y nevertino įrodymų visumos, o tik pavienius Migracijos departamento pateiktus įrodymus, sprendime nepasisakė dėl visų bylos aplinkybių. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, nepagrįstai nevertino pareiškėjo nurodytų argumentų (dėl pareiškėjo grėsmės visuomenei), neatsižvelgė į individualias asmens aplinkybes (ilgą asmens gyvenimą Lietuvos Respublikoje, socialinį ryšį ir šeimos teisinius santykius), taip parodė išankstinį nusistatymą, vienašališkumą ir neobjektyvumą.

23.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24.       Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas atliko tinkamą įrodymų vertinimą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų teisės aktuose ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotoje praktikoje. Atsakovo nuomone, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino tuos pačius dokumentus, kuriuos vertino Migracijos departamentas ir kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas Sprendimas. Teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime motyvuotai pagrindė padarytas išvadas. Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pagrindinius reikalavimus, yra aiškiai nurodyta, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis yra priimtas sprendimas.

25.       Atsakovas, pasisakydamas dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, nurodo, kad Sprendime yra išdėstyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, Lietuvoje palaiko ryšius su asmenimis, siejamais su organizuotu nusikalstamumu, taip pat asmenimis, atvykusiais iš šalių, kuriose aktyviai veikia teroristinės organizacijos, teikdamas jiems pagalbą įsitvirtinant (legalizuojantis) Europos Sąjungoje. Taigi, pareiškėjui turėtų būti pakankamai aiškiai suprantama, kokio pobūdžio informacija apie jį disponuoja Lietuvos Respublikos institucijos, pareiškėjas turėjo suvokti, būtent kokiu faktiniu pagrindu priimtas šis sprendimas, t. y. dėl ko jam uždrausta atvykti į Lietuvą, kodėl šalyje jis yra nepageidaujamas. Sprendimas priimtas įvertinus VSD Raštu pateiktą informaciją. Migracijos departamento vertinimu, VSD Rašte nurodyta informacija, kuri buvo išslaptinta, nėra spėjimai ar įtarimai, ji yra paremta nustatytais faktais apie pareiškėjo veiksmus, todėl yra pakankamas pagrindas išvadai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pasisakydamas dėl priimto Sprendimo pagrįstumo, Migracijos departamentas pažymėjo, kad surinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, bei šiuos duomenis atitinkamai įvertino, priimdamas ginčijamą Sprendimą. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nesiremiama vien tik įslaptinta, t. y. pareiškėjui nežinoma, informacija, priešingai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad išslaptintos ir byloje pateiktos, t. y. pareiškėjui žinomos informacijos, pakanka konstatuoti, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

26.       Migracijos departamentas nurodo, kad priimdamas Sprendimą, įvertino pareiškėjo šeimyninius ryšius ir tai atsispindi ginčijamo Sprendimo turinyje. Atsakovo nuomone, bylos medžiaga patvirtina, kad šeimyniniai santykiai ir ryšiai buvo įgyvendinti ir toliau plėtojami kitoje (kitose) valstybėse, pareiškėjas su sutuoktine kuria ir toliau gali kurti šeimyninį gyvenimą šalyje, kurioje pareiškėjo laisvo judėjimo teisė nėra suvaržyta. Taigi, atsakovo teigimu, byloje pateiktų įrodymų visuma, įvertinus juos atsižvelgiant į konkuruojančias vertybes (Europos Sąjungos ir Lietuvos nacionalinius ir viešuosius interesus, nacionalinį saugumą bei šeimos interesus), taip pat proporcingumo principą, neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjui nepanaikinus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką būtų pažeisti Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, taip pat ir Konvencijos 8 straipsnis. Atsakovo nuomone, priimtas Sprendimas yra proporcingas ir įvertinus visas aplinkybes, reikėjo pareiškėją kuo skubiau išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, kur jam nėra taikomi apribojimai.

27.       Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo apeliaciniame skunde minimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatą, kurioje reglamentuota, kad „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“, atkreipia dėmesį, kad su pareiškėju buvo elgiamasi pagal teisės aktų nustatytas procedūras, kurios apibrėžė kaip turi būti sprendžiami klausimai, susiję su užsieniečiais, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teisių apribojimas nesietinas su Konstitucijoje įtvirtintomis diskriminacijos formomis, nes jo atžvilgiu priimtas Sprendimas pagrįstas su pareiškėjo migracijos istorija susijusiomis aplinkybėmis bei VSD pateiktais duomenimis apie pareiškėjo elgesį bei ryšius, kurie yra tiesioginis pavojus Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

28.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29.       VSD nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į byloje pateiktus įrodymus, išklausė ir įvertino pareiškėjo iniciatyva kviesto liudytojo parodymus, įvertino šeimos sujungimo aplinkybes, taip pat susipažino su VSD pateikta įslaptinta informacija, kuri patvirtina byloje esančią viešą informaciją. VSD paaiškino, kad su Raštu kreipėsi į Migracijos departamentą prašydamas uždrausti Gruzijos Respublikos piliečiui G. O. (nuo 2018 m. vasario 26 d. pasikeitė pavardę į G. B.) atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui, o priėmus prašomą sprendimą, įtraukti duomenis apie G. O. į antros kartos Šengeno informacinę sistemą SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytais pagrindais. Minėti prašymai buvo grindžiami VSD turimais duomenimis, patvirtinančiais, jog G. O. veikla kelia grėsmę Lietuvos saugumui. Buvo nustatyta, kad G. O. palaiko ryšius su asmenimis, siejamais su organizuotu nusikalstamumu, taip pat asmenimis, atvykusiais iš šalių, kuriose aktyviai veikia teroristinės organizacijos, teikdamas jiems pagalbą įsitvirtinant (legalizuojantis) Europos Sąjungoje. VSD nuomone, nagrinėjamu atveju, VSD turima ir pirmosios instancijos teismui teikta įslaptinta informacija buvo reikšminga priimant Sprendimą, todėl ši informacija turėtų būti vertinama kartu su visa į bylą pateikta medžiaga. Be to, atkreipė dėmesį, kad teismui teiktina įslaptinta informacija yra paremta nustatytais faktais, anksčiau atliktais G. B. veiksmais, jų pobūdžiu, kurie leidžia pagrįstai daryti išvadą, jog egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė ne tik viešajai tvarkai, bet ir valstybės saugumui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

30.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. (15/5-3) 1U-l45 „Dėl Gruzijos piliečio G. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ dalyje, kurioje nuspręsta uždrausti Gruzijos piliečiui G. B. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir įvesti į C SIS II perspėjimą dėl draudimo Gruzijos piliečiui G. B., atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 5 metus nuo išsiuntimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

31.       Pirmosios instancijos teismas 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatuodamas, kad visuma byloje surinktos medžiagos patvirtina, jog pareiškėjas į Lietuvą atvyko pažeisdamas draudimą atvykti ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl atsakovas pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti penkerius metus į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo dienos, taip pat, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas buvo išsiųstas iš Lietuvos, pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui pobūdį ir pavojingumą, į tai, jog jis sukūrė šeimą su Lietuvos Respublikos piliete tuo metu, kai jau buvo priimtas sprendimas jam uždrausti atvykti į Lietuvą, nustačius, kad jis palaiko ryšius su asmenimis, kurie siejami su organizuotu nusikalstamumu bei asmeninis, atvykusiais iš kitų šalių, kuriose veikia teroristinės organizacijos, ir jis jiems teikia pagalbą legalizuojantis Lietuvoje, draudimas atvykti į Lietuvą nebuvo panaikintas, jo nuolatinė gyvenamoji vieta Gruzijoje, neaiškios aplinkybės dėl pavardės pakeitimo, gyvenamosios vietos adreso Lietuvoje, padarė išvadą, jog draudimo trukmė nagrinėjamu atveju yra proporcinga poveikio priemonė, o taip pat atitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 35.1.2, 38.3 ir 39 punktų nuostatas. 

32.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas teigia, pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, o rėmėsi atsakovo pateiktais įrodymais, be to, pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 3 dalį, nes pareiškėjas negalėjo susipažinti su įslaptinta medžiaga ir pateikti savo nuomonės, jam nėra žinomos priežastys dėl kurių galioja draudimas atvykti į Lietuvą ir yra įvestas į C SIS II perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 5 metus nuo išsiuntimo dienos. Pareiškėjo nuomone, uždraudžiant jam atvykti į Lietuvos Respubliką pažeistos Konvencijos 8 straipsnio nuostatos, t. y. tarptautiniai Lietuvos Respublikos įsipareigojimai gerbti šeimos gyvenimą ir užtikrinti galimybę šeimos susijungimui.

33.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

34.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar konkrečiu atveju, priimant ginčijamą Sprendimą, nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar kitaip nebuvo suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės ginčijamu Sprendimu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai pasisakyti tik dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 3 dalį, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat dėl netinkamai atlikto byloje surinktų įrodymų tyrimo, ko pasekoje buvo neteisingai įvertintos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, nepagrįstai nevertinti pareiškėjo nurodyti argumentai (dėl pareiškėjo grėsmės visuomenei), neatsižvelgta į individualias asmens aplinkybes (ilgą asmens gyvenimą Lietuvos Respublikoje, socialinį ryšį ir šeimos teisinius santykius), bei tokiu būdu buvo parodytas išankstinis nusistatymas, vienašališkumas ir neobjektyvumas.

35.       ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Žodis „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje. Pasisakydama dėl ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir jos taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi EŽTT praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2006 m. spalio 31 d. sprendimą byloje Guner Corum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 2009 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04). Pažymėtina, administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant VSD, Policijos departamentui ir (arba) Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Šiems duomenims netaikomos ABTĮ numatytos nuostatos dėl išslaptinimo (Įstatymo 140 str. 5 d. (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija)). Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas vidiniu teismo įsitikinimu, kokios aplinkybės byloje yra įrodytos ir nustatytos, o kokios ne. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto įrodymų vertinimo taisykle, o aplinkybė, jog bylos proceso šalis, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės kitaip vertina bylos duomenis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą.

36.       Pastebėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

37.       Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal šio straipsnio 5 dalį užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

38.       Pažymėtina, kad Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktas, nustatantis, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, nedetalizuoja, kas laikytina tokia grėsme. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos 8 straipsnis neįpareigoja valstybių priimti teisės aktus, detaliai apibrėžiančius elgesį, kuris gali suponuoti sprendimą išsiųsti asmenį iš šalies dėl nacionalinio saugumo. Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

39.       Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindus, jį užtikrinančias institucijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas ir kiti teisės aktai. Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata. Nacionalinio saugumo politikos tikslas – sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo. Užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nėra sankcija, taikytina pagal baudžiamosios teisės nuostatas. Tai, kad baudžiamieji įstatymai nenumato atsakomybės už tam tikrų veiksmų atlikimą, arba nediferencijuoja atsakomybės priklausomai nuo to, kieno atžvilgiu jie buvo atlikti, neužkerta kelio administracinę bylą nagrinėjančiam teismui įvertinus visas reikšmingas aplinkybes pripažinti, jog tokie veiksmai gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Todėl Įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006). Užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Valstybės sienos apsaugos tarnyba), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis (Įstatymo 4 str. 1 d. (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija)). Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 4 str. 2 d. (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija)).

40.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime įvertino visumą faktinių aplinkybių bei turimą informaciją apie pareiškėjo  keliamą grėsmę valstybės saugumui – pareiškėjas Lietuvoje palaiko ryšius su asmenimis, siejamais su organizuotu nusikalstamumu, taip pat asmenimis, atvykusiais iš šalių, kuriose aktyviai veikia teroristinės organizacijos, teikdamas jiems pagalbą įsitvirtinant (legalizuojantis) Europos Sąjungoje, taip pat buvo atsižvelgta ir į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes, t. y. teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką – į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, nes jam yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką; šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – Lietuvos Respublikoje gyvena G. B. sutuoktinė M. V., su kuria 2018 m. kovo 29 d. įregistruota santuoka Gruzijoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika – nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. vasario 7 d. pareiškėjui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi; nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. kovo 21 d. jis buvo deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini); oficialaus pragyvenimo šaltinio, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respubliką pareiškėjas nenurodė, o apklausos metu atsisakė nurodyti savo gyvenamąją vietą, pragyvenimo šaltinį, taip pat neatsakė, ar pageidauja sugrįžti į Gruziją.

41.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinusi teisinių santykių specifiką, taikomos priemonės tikslus, ginčijamo Sprendimo turinį, prieina prie išvados, kad Sprendimo motyvai pareiškėjui buvo atskleisti tokia apimtimi, jog pareiškėjas galėtų suprasti, kokio pobūdžio duomenimis apie jį disponuoja kompetentingos valstybės institucijos, tuo pačiu vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme įtvirtintais apribojimais, duomenis pateikti tik tokia apimtimi, kad nebūtų atskleista įslaptinta informacija, nes jos atskleidimas galėtų sukelti eilę kitų grėsmių Lietuvos Respublikai ir jos žvalgybai. Tai atitinka ir suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalies norma, įpareigojanti pateikti sprendimo motyvus bei pagrįsti taikomą prievartos priemonę, turi būti taikoma atsižvelgiant į Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo apribojimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4161-756/2015; 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3741-552/2018). Be kita ko pažymėtina, jog informacija įslaptinama bei išslaptinama paslapčių subjekto, vadovaujantis teisėtumo, pagrįstumo ir savalaikiškumo principais, todėl bylos proceso šalių vertinimas dėl informacijos įslaptinimo apimties bei turinio pripažintinas teisiškai nereikšmingu šioje byloje (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas 2 str. 17 d., 3 str.).

42.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo (buvimo) Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-l810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3741-552/2018).

43.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi nutarties 34–35 punktuose išdėstytais įrodymų vertinimo principais ir taisyklėmis, įvertinusi šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes (nutarties 40 punktas), surinktus įrodymus, sprendžia, kad Įstatymo normų taikymo kontekste pakanka duomenų padaryti išvadą, jog pareiškėjo veiksmai sudarė pagrindą konstatuoti apie jo keliamą grėsmę valstybės saugumui, todėl ginčijamas Sprendimas kaip ribojanti priemonė yra pateisinama, jos taikymas būtinas siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus, todėl proporcinga ir būtina siekiamam tikslui – užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas ir vertinamas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, pasiekti bei atitinkanti Kriterijų vertinimo tvarkos 35.1.2, 38.3, 39 punktų nuostatas. Taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados padarytos įvertinus surinktų duomenų visumą, o ne remiantis pavieniais įrodymais ar išimtinai įslaptintais duomenimis. Įslaptinta ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai pateikta susipažinti medžiaga, kurią teisėjų kolegija šioje byloje taip pat laiko įrodymais, minėtus duomenis tik papildo, tačiau nei savarankiškos, nei juo labiau lemiamos reikšmės šioje byloje neturi. Pažymėtina, kad administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant VSD, Policijos departamentui ir (arba) Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Šiems duomenims netaikomos ABTĮ numatytos nuostatos dėl išslaptinimo (Įstatymo 140 str. 5 d. (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija)), todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo išvadai, kad buvo pažeistos proceso teisės normos, vadovaujantis duomenimis, sudarančiais valstybės paslaptį, padaryti.

44.       Pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ūner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Taip pat pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje A662-2967/2014). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010 ir kt.). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas santuoką sudarė po pirmojo sprendimo uždrausti atvykti priėmimo, jam buvo gerai žinoma, kad jo atžvilgiu taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir visą Šengeno erdvę, todėl prieš tuokdamasis jis įvertino visas turimas galimybes gyventi šeiminį gyvenimą kartu su sutuoktine ir nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių šeimos gyvenimą artimiausioje ateityje kurti Lietuvoje. Be to, kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, ginčijamo Sprendimo turinio, pareiškėjo šeiminiai santykiai ir ryšiai buvo įgyvendinti ir toliau plėtojami kitoje (kitose) valstybėse, pareiškėjas su sutuoktine kuria ir toliau gali kurti šeiminį gyvenimą valstybėse, kuriose pareiškėjo laisvo judėjimo teisė nėra suvaržyta, todėl nėra pagrindo išvadai, kad ginčijamu Sprendimu yra pažeidžiamas jo šeiminio gyvenimo principas, padaryti.

45.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad jo skundas išnagrinėtas šališkai, tačiau nepateikė jokių konkrečių aplinkybių, galinčių patvirtinti tokį jo teiginį. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė faktų, patvirtinančių bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos suinteresuotumą bylos baigtimi, aplinkybių, kad teisėjai buvo tendencingi ir iš anksto nusistatę prieš pareiškėją.

46.       Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. B. (G. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.