Civilinė byla Nr. 3K-3-333/2012
Teisminio proceso Nr. 2-03-3-06293-2009-9 (S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
50.8; 42.11.5; 101.6; 121.20
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. liepos 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui 420-ajai gyvenamųjų namų statybos bendrijai, trečiasis asmuo 576-oji daugiabučių namų savininkų bendrija, dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės nuomos teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo (konkrečiai – dėl valstybinės žemės nuomos sutarties pabaigos momento nustatymo ir žemės nuomos mokesčio už 2003–2004 m. priteisimo).
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 14 916,80 Lt žemės nuomos mokesčio už 2003–2004 m. ir 537 Lt delspinigių, iš viso – 15 453,80 Lt, ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Jis nurodė, kad 1998 m. birželio 30 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi Nr. N01/98-15880 nuomotojas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, išnuomojo atsakovui 0,3401 ha žemės sklypą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Ši sutartis buvo nutraukta 2004 m. kovo 15 d. susitarimo Nr. K01/2004-383 pagrindu. Ieškovo teigimu, atsakovas iki kiekvienų metų lapkričio 1 d. privalėjo deklaruoti ir iki lapkričio 15 d. sumokėti žemės nuomos mokestį, tačiau už 2003–2004 m. šio mokesčio nedeklaravo ir nesumokėjo, taigi yra įsiskolinęs 14 916,80 Lt žemės nuomos mokesčio.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. liepos 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad šalių 1998 m. birželio 30 d. sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties 2 punkte apibrėžtas jos galiojimo terminas – iki daugiabučio gyvenamojo namo statybų pabaigos, bet ne ilgiau kaip trejiems metams, skaičiuojant nuo sutarties pasirašymo dienos. Atsižvelgęs į atsakovo paaiškinimus, kad namo statyba pasibaigė 2002 m. balandžio 4 d., kai daugiabutis namas valstybės įgaliotos institucijos buvo pripažintas tinkamu naudoti, ir nustatęs, jog gyvenamojo namo statyba nebuvo baigta anksčiau nei po trejų metų nuo sutarties pasirašymo, teismas konstatavo, kad valstybinės žemės nuomos sutartis pasibaigė 2001 m. birželio 30 d., kartu nutrūko šalių nuomos teisiniai santykiai. Teismas, atsižvelgęs į Žemės įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas bei teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009), konstatavo, kad, pasibaigus terminuotos valstybinės žemės nuomos terminui, ji savaime neprasitęsia šalių konkliudentiniais veiksmais (naudojimusi ir neprieštaravimu tokiam naudojimui), t. y. faktinis naudotojas negali tapti nuomininku, bet tai nepanaikina naudotojo pareigos mokėti mokestį už faktinį naudojimąsi valstybės nuosavybe. Teismas pažymėjo, kad ieškovas byloje nepateikė jokių įrodymų bei nenurodė jokių aplinkybių, pagrindžiančių, jog nuomos sutarties terminas būtų pratęstas ar šalių būtų sudaryta nauja sutartis. Teismo vertinimu, Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. 2.3-1482-01, kuriame konstatuojamas sutarties pasibaigimas, neįrodo jos galiojimo po 2001m. birželio 30 d., o 2004 m. kovo 15 d. susitarimas dėl sutarties dalinio pakeitimo įrodo tik tai, kad nuo jo sudarymo nuomos teisiniai santykiai atsirado tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir trečiojo asmens 576-osios DNSB. Teismas pažymėjo, kad dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos neapdairumo 2003–2004 m. nebuvo teisės aktų reikalavimus atitinkančio įforminto valstybinės žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuomininko. Teismas nurodė, kad ieškovas reikalavimą priteisti nuomos mokestį grindė vien nuomos teisiniais santykiais ir sutarties galiojimu, todėl, nustačius, jog sutartis pasibaigė 2001m. birželio 30 d. ir nutrūko šalių nuomos teisiniai santykiai, ieškovo nurodytu pagrindu tenkinti ieškinio negalima. Teismas pažymėjo, kad savo iniciatyva negali keisti reikalavimo pagrindo, o ieškovas nepateikė reikalavimo priteisti iš atsakovo mokestį už faktinį naudojimąsi valstybinės žemės sklypu, nutrūkus nuomos teisiniams santykiams, taip pat byloje nebuvo įrodinėjamas faktinio naudojimo faktas ir jo laikotarpiai.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, remdamasi CK 6.562 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Tritho“ v. H. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-294/2006), konstatavo, kad pagrindas žemės nuomos sutarčiai pasibaigti yra nuomos termino suėjimas, o po žemės nuomos sutarties termino suėjimo tolesnis naudojimasis žeme nustatytomis nuomos sąlygomis nedaro tokios sutarties neterminuotos. Pažymėjusi, kad iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, jog gyvenamąjį namą ginčo sklype atsakovas baigė statyti 2002 m. kovo 4 d. (šią dieną Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos aktu Nr. 249 pastatytas namas pripažintas tinkamu naudoti), kolegija, atsižvelgusi į valstybinės žemės nuomos sutartyje nustatytą jos terminą, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad žemės nuoma pasibaigė baigus statybas, t. y. 2003 m. kovo 4 d., todėl ieškovo teiginys, jog sutartis galiojo iki buvo pasirašytas 2004 m. kovo 15 d. susitarimas dėl nuomininko pakeitimo ir sutarties nuomos termino pratęsimo, yra nepagrįstas. Kolegijos vertinimu, 2004 m. kovo 15 d. susitarimas, taip pat Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 12 d. įsakymas „Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties pabaigos ir valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išnuomojimo 576-ajai daugiabučių namų savininkų bendrijai“, kuriuo ginčo sutartis pripažinta pasibaigusia ir sklypas išnuomotas kitam nuomininkui, nekeičia 1998 m. birželio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutarties ir jos sąlygų. Pažymėjusi, kad ieškovas neįrodinėjo, jog atsakovas naudojosi žemės sklypu po nuomos sutarties pabaigos (ieškovas tik darė tokią išvadą iš 2004 m. kovo 15 d. susitarimo ir Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. 2.3-1482-010), kolegija nurodė, kad faktinis naudojimasis žeme be juridinio pagrindo, suteikiančio tokią teisę, t. y. pasibaigus sutarčiai, atsakovui nesukuria teisėto naudotojo statuso. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nurodyti susitarimas ir įsakymas sudaryti ne su atsakovu, o su kitu juridiniu asmeniu. Kolegijos vertinimu, žemės sklypo teisėto naudotojo statuso atsakovui nesuteikia ir nepakeisti nekilnojamojo turto registro duomenys, nes jie neatitinka sutarties sąlygų ir valstybinės žemės nuomos terminus reglamentuojančių teisės aktų.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo teismų sprendimą ir nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl CPK 197 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Kasatorius nurodo, kad ieškinio reikalavimą reiškė remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, jog nuomos santykiai su atsakovu tęsėsi nuo 1998 m. birželio 30 d. iki 2004 m. kovo 22 d., tačiau teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, CPK 197 straipsnio 2 dalį, šiuo oficialiuoju įrodymu nepagrįstai nesivadovavo, neteisingai nustatė su atsakovu sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties pabaigos momentą. Teismų išvada, kad sutartis pasibaigė ankščiau, nei jos pasibaigimo faktas buvo išviešintas (įregistruotas viešame registre), padaryta nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl viešo registro duomenų vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. Š. v. L. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1165/2002; 2002 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. A. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1117/2002). Kasatoriaus teigimu, atsakovas nurodė, kad nuomos sutartis pasibaigė, kai buvo pastatytas gyvenamasis namas, o patalpos peduotos butų savininkams ir juridiniams asmenims; atsakovas pripažino, jog jau po sutartyje nustatyto valstybinės žemės nuomos sutarties termino pasibaigimo ir toliau faktiškai naudojosi valstybinės žemės sklypu. Anot kasatoriaus, viešo registro įrašas apie sutarties pasibaigimo momentą nebuvo paneigtas kitais byloje esančiais įrodymais.
2. Dėl netinkamo šalių teisinių santykių kvalifikavimo, Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punkto, Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai, netinkamai konstatuodami valstybinės žemės nuomos santykių pabaigos momentą, nepripažindami faktinio valstybinės žemės naudotojo statuso teisėtu bei šiuo pagrindu atmesdami ieškinį, netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, pažeidė Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punktą, Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Kasatoriaus nuomone, teismai neįvertino šalių teisiniams santykiams kvalifikuoti reikšmingos aplinkybės, kad prievolė mokėti žemės nuomos mokestį kyla ne tik iš sutarties, bet ir iš įstatymo, padarė nepagrįstą išvadą, jog sutartinių santykių nebuvimas atleidžia valstybinės žemės naudotoją nuo prievolės mokėti mokestį. Teismai netinkamai aiškino Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punkte įtvirtintą valstybinės žemės naudotojo sąvoką ir nepagrįstai teisėtu žemės naudotoju pripažino tik subjektą, naudojantį valstybinę žemę sutarties pagrindu. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad už naudojimąsi valstybei priklausančia žeme turi būti mokamas žemės nuomos mokestis, išskyrus neatlygintinį suteikimą naudotis – panaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Stenrosus“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-377/2010). Atsakovui žemės naudojimo teisė atsirado valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu, todėl Žemės įstatymo prasme jis laikytinas žemės naudotoju, o pasibaigus sutarčiai, jis valstybei žemės sklypo negrąžino, šio fakto neišregistravo viešame registre ir iki 2004 m. kovo 15 d. naudojosi žemės sklypu. Net ir laikant pasibaigusia valstybinės žemės nuomos sutartį, atsakovas buvo faktinis valstybinės žemės sklypo naudotojas, todėl jam kilo pareiga mokėti žemės nuomos mokestį už 2003–2004 m. Teismai, nepripažindami atsakovo valstybinės žemės naudotoju, pažeidė ne tik Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatas, bet ir iš valstybinės žemės nuomos teisinių santykių kylantį atlygintinumo už naudojimąsi valstybine žeme principą, kartu – viešąjį interesą. Kasatorius pažymi, kad Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybinės žemės naudotojų pareiga mokėti žemės nuomos mokestį, išskyrus atvejus, kai žemė naudojama panaudos pagrindais. Taigi valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti mokamas ne tik už išnuomotą žemę, bet ir už kitais teisiniais pagrindais suteiktą žemę.
Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų vertinimo (CPK 197 straipsnio 2 dalis)
CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią (prima facie); aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Nekilnojamojo turto registras skirtas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti ir oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti. Visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis, CK 4.262 straipsnis). Pagal teismų praktiką šie duomenys yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (prima facie) (CPK 197 straipsnio 2 dalis); įregistruotas juridinis faktas gali būti nuginčijamas pagal CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytas įrodymų leistinumo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Š. v .K. Š., bylos Nr. 3K-3-25/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-464/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-24/2010; kt.).
Kasatorius nurodo, kad ieškinio reikalavimą reiškė remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, jog nuomos santykiai su atsakovu tęsėsi nuo 1998 m. birželio 30 d. iki 2004 m. kovo 22 d., tačiau teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, CPK 197 straipsnio 2 dalį, šiuo oficialiuoju įrodymu nepagrįstai nesivadovavo, neteisingai nustatė su atsakovu sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties pabaigos momentą. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Byloje nustatyta, kad 1998 m. birželio 30 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties 2 punkte sutarties šalys susitarė dėl nuomos termino, kurį apibrėžė taip: žemės sklypas išnuomojamas iki statybų pabaigos, bet ne ilgiau kaip trejiems metams, skaičiuojant nuo sutarties pasirašymo dienos. Taigi, sutartyje terminas alternatyviai apibrėžtas įvykiu (iki statybų pabaigos) bei kalendoriniu laiku (ne ilgiau kaip trejiems metams, skaičiuojant nuo sutarties pasirašymo dienos), jis pasibaigia atsiradus kuriai nors iš aplinkybių (jų atsiradimas gali sutapti), kuriomis apibrėžta jo pabaiga: sutartis galioja trejus metus – iki 2001 m. birželio 30 d., tačiau jeigu atsakovas gyvenamojo namo statybą užbaigs anksčiau nei per trejus metus nuo sutarties sudarymo dienos, nuomos sutartis pasibaigia nuo statybos pabaigos. Byloje nustatyta, kad namo išnuomotame valstybiniame žemės sklype, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), statyba nebuvo užbaigta per trejus metus nuo nuomos sutarties pasirašymo, taip pat nustatyta, jog 2001 m. birželio 30 d. atsirado aplinkybė, kuria buvo apibrėžtas sutarties terminas – suėjo treji metai nuo sutarties pasirašymo dienos. Nustatęs šias aplinkybes bei atsižvelgęs į tai, kad byloje nepateikta įrodymų apie sutarties termino pratęsimą ar naujos šalių sutarties sudarymą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą, sutarties sąlygas bei materialiosios teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą atitinkančią išvadą, jog valstybinės žemės nuomos sutartis pasibaigė 2001 m. birželio 30 d. suėjus joje nustatytam trejų metų terminui. Padarydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Žemės įstatymo 33 stripsnio 2 dalies 2 punktu, taip pat atsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus, kad, pasibaigus terminuotos valstybinės žemės nuomos terminui, ji savaime neprasitęsia remiantis šalių konkliudentiniais veiksmais – naudojimosi ir neprieštaravimu tokiam naudojimui, t. y. faktinis naudotojas negali tapti nuomininku, bet tai nepanaikina naudotojo pareigos mokėti mokestį už faktinį naudojimąsi valstybės nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009). Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai dėl 1998 m. birželio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutarties pasibaigimo momento yra prieštaringi: viena vertus, sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais, kita vertus, konstatuojama, kad žemės nuoma pasibaigė baigus statybas (Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2002 m. kovo 4 d aktu Nr. 249 gyvenamasis namas pripažintas tinkamu naudoti). Pripažinti, kad teismų išvada, jog valstybinės žemės nuomos sutartis pasibaigė 2001 m. birželio 30 d., yra padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, CPK 197 straipsnio 2 dalį, pagrindo nėra. Teismai, priimdami apskųstus procesinius sprendimus, įvertino Nekilnojamojo turto registro duomenis, kuriais remiasi kasatorius. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota 1998 m. birželio 30 d. valstybinės žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis; įrašas galiojo nuo 1998 m. birželio 30 d. iki 2004 m. kovo 22 d.; juridinio fakto įregistravimo pagrindas – 1998 m. birželio 30 d. nuomos sutartis, išregistravimo pagrindas – Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 15 d. įsakymas Nr. 2.3-1482-01 ir 2004 m. kovo 15 d. susitarimas Nr. K01/2004-383. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, kurie Nekilnojamojo turto registre nurodyti kaip juridinio fakto išregistravimo pagrindas, matyti, kad: Vilniaus apskrities viršininkas 2004 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 2.3-1482-01 pripažino pasibaigusia 1998 m. birželio 30 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį su atsakovu ir 0,3401 ha žemės sklypą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), išnuomojo trečiajam asmeniui 576-ajai DNSB; 2004 m. kovo 15 d. susitarimu Nr. K01/2004-383, sudarytu Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir nuomininko 576-osios DNSB, susitarta iš dalies pakeisti 1998 m. birželio 30 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį, nuomininku vietoje 420-osios GNSB įrašyta 576-oji DNSB. Bylą nagrinėję teismai nagrinėjo ir vertino šiuos rašytinius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad nurodyti įsakymas ir susitarimas neįrodo ieškovo ieškinyje nurodytų aplinkybių dėl 1998 m. birželio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutarties galiojimo po 2001 m. birželio 30 d. Nekilnojamojo turto registro įrašo duomenys apie tai, kad nuomos santykiai su atsakovu tęsėsi iki 2004 m. kovo 22 d., prieštarauja 1998 m. birželio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutarties 2 punktui, todėl pripažintina pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog šie duomenys neatitinka sutarties sąlygų ir valstybinės žemės nuomos terminus reguliuojančių norminių teisės aktų. Registracija viešame registre atlieka teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Nekilnojamojo turto registre nurodyti duomenys, kad įrašas apie juridinį faktą galiojo iki 2004 m. kovo 22 d., reiškia atitinkamo juridinio fakto išregistravimo momentą, kuris šiuo atveju nesutampa su nuomos sutarties pasibaigimo momentu. Taigi, šios bylos atveju aplinkybė, nurodyta oficialiajame rašytiniame įrodyme, kuriuo remiasi kasatorius, yra paneigta kitais byloje esančiais įrodymais.
Teigdamas, kad teismų išvada, jog sutartis pasibaigė anksčiau, nei jos pasibaigimo faktas buvo išviešintas (įregistruotas viešame registre), yra padaryta nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl viešo registro duomenų vertinimo, išdėstytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. M. Š. v. L. Š. ir kt., bylos Nr.3K-3-1165/2002, ir 2002 m. spalio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. A. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1117/2002, kasatorius ignoruoja tai, jog nurodytose kasacinio teismo nutartyse buvo taikomos 1964 m. CPK normos, o šioje byloje taikomos 2002 m. CPK normos. Be to, kasatorius, kasaciniame skunde cituodamas nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, sąmoningai iškraipo jų turinį, nurodydamas tai, ko jose nėra. Kasaciniame skunde nepateikiama argumentų, pagrindžiančių, kad pirmiau nurodytose kasacinio teismo nutartyse pateikti 1964 m. CPK 73 straipsnio 2 dalies išaiškinimai turi teismo precedento galią šioje byloje. Dėl to šie kasacinio skundo argumentai atmestini.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai kasatoriaus nurodytus įrodymus vertino kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir CPK 185 straipsnio 2 dalies bei 197 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė.
Dėl prievolės mokėti žemės nuomos mokestį už faktinį naudojimąsi valstybine žeme, ieškinio pagrindo ir ginčo esmės
Valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Stenrosus“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-377/2010). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies taikymo, yra išaiškinęs, kad šioje normoje įtvirtinta valstybinės žemės naudotojų pareiga mokėti žemės nuomos mokestį, išskyrus atvejus, kai žemė naudojama panaudos pagrindais, leidžia daryti išvadą, jog valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti mokamas ne tik už išnuomotą, bet ir už kitais teisiniais pagrindais suteiktą žemę. Pasibaigus terminuotos valstybinės žemės nuomos terminui, ji savaime neprasitęsia remiantis šalių konkliudentiniais veiksmais – naudojimosi ir neprieštaravimu tokiam naudojimui, t. y. faktinis naudotojas negali tapti nuomininku, bet tai nepanaikina naudotojo pareigos mokėti mokestį už faktinį naudojimąsi valstybės nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno rajono veislininkystė“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-231/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009). Taigi prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo, todėl, nustačius, kad valstybinės žemės naudotojas naudojasi žeme ir po valstybinės žemės nuomos sutarties pasibaigimo, yra pagrindas konstatuoti jo prievolę mokėti už naudojimąsi valstybine žeme mokestį, t. y. žemės nuomos mokestį.
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad ieškinio reikalavimas priteisti nuomos mokestį grindžiamas vien nuomos teisiniais santykiais ir 1998 m. birželio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutarties galiojimu, o teismui nustačius, jog sutartis 2001 m. birželio 30 d. pasibaigė ir tarp šalių nutrūko nuomos teisiniai santykiai, teismas negali šiuo pagrindu tenkinti ieškinio. Teismas pažymėjo, kad reikalavimo priteisti iš atsakovo mokestį už faktinį naudojimąsi valstybinės žemės sklypu (nutrūkus nuomos teisiniams santykiams) nepareikšta, byloje nebuvo įrodinėjamas faktinio naudojimo faktas ir jo laikotarpiai. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Taigi, apskųstais teismų procesiniais sprendimais ieškinys atmestas ne dėl to, kad teismai konstatavo atsakovo prievolės mokėti mokestį už naudojimąsi valstybinės žemės sklypu nebuvimą, o jis (ieškinys) atmestas dėl vienos iš ieškinio pagrindu nurodytos aplinkybės – nuomos teisinių santykių ginčui išspręsti reikšmingu laikotarpiu egzistavimo – neįrodytumo. Atsižvelgusi į apskųstų teismų procesinių sprendimų motyvus bei kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasatorius kasaciniame skunde netinkamai interpretuoja apskųstus teismų procesinius sprendimus ir nepagrįstai teigia, jog teismai pažeidė Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punktą, Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, išdėstytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009, ir 2010 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Stenrosus“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-377/2010.
Vertindama pirmiau nurodytus apskųstų teismų procesinių sprendimų motyvus, kuriais motyvuotas ieškinio atmetimas, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 135 straipsnį kiekviename ieškinyje turi būti nurodyti ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas (ieškinio elementai), kurie apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, nustato bylos nagrinėjimo ribas. Faktinis ieškinio pagrindas – tai aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad ieškinio pagrindą sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių turinį ir apimtį lemia faktinės pažeidimo aplinkybės. Reikalavimas turi būti grindžiamas faktais, patvirtinančiais asmens turimą teisę ar interesą, taip pat faktais, patvirtinančiais asmens teisės ar intereso pažeidimą arba ginčijimą. Ieškinio reikalavimo tenkinimo faktinis pagrindas yra ieškovo įrodytos ieškinio pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės, o teisinis pagrindas – teisė, kurią teismas nurodo savo sprendime, kvalifikuodamas įrodytus faktus. Reikalavimas yra pagrįstas ir tenkinamas tokia apimtimi, kokia buvo pažeistos ar ginčijamos ieškovo teisės ar teisėti interesai. Jis yra nukreiptas daromam pažeidimui nutraukti ar padaryto pažeidimo padariniams pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-191/2008). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 2, 7, 8 straipsnių, 135 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, konstatuoja, kad šios bylos esmė – ne šalių sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties galiojimas, o atsakovo prievolės mokėti mokestį už naudojimąsi atitinkamą laikotarpį valstybine žeme egzistavimas (neegzistavimas). Iš pareikšto ieškinio turinio matyti, kad, formuluojant faktinį ieškinio pagrindą, akcentuota aplinkybė, jog atsakovas nesumokėjo valstybei žemės nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybinės žemės sklypu 2003–2004 m. ir yra skolingas valstybei 15 453,80 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje teismai pareikšto ieškinio faktinį pagrindą traktavo per siaurai, padarė nepagrįstą išvadą, jog reikalavimas priteisti iš atsakovo mokestį už faktinį naudojimąsi valstybinės žemės sklypu (nutrūkus nuomos teisiniams santykiams) nepareikštas. Netinkamas ieškinio faktinio pagrindo identifikavimas lėmė, kad byloje nebuvo nustatinėjamos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės – ar ginčo laikotarpiu (2003–2004 m.) atsakovas faktiškai naudojosi valstybinės žemės sklypu, esančiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), jeigu naudojosi, tai ar visą tą laikotarpį ar tik dalį, už kokį konkretų laikotarpį jam atsirado prievolė mokėti mokestį už naudojimąsi valstybės nuosavybe. Teismai šių aplinkybių nenustatinėjo ir nenustatė, todėl nebuvo atskleista bylos esmė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, netinkamai taikydami proceso teisės normas, netinkamai identifikavo ieškinio pagrindą, neatskleidė bylos esmės. Tai yra pagrindas naikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Padaryti pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 16,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas po bylos išnagrinėjimo iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 22 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Česlovas Jokūbauskas
Antanas Simniškis