Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-261-1356-11].doc
Bylos nr.: A-261-1356-11
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Pareiškėja A-B

            Administracinė byla Nr. A-261-1356/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00958-8

                                                                Procesinio sprendimo kategorija 10.4

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. gegužės 12 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Edvardui Sinkevičiui,

atsakovo atstovui Linui Ramanauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fortera“ ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Fortera“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kauno teritorinei muitinei.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

 

I.

Pareiškėjas UAB „Fortera“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas 2010 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-167 ir panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2009 m. gruodžio 3 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 9KM19/21-0768S.

Skunde (t. I, b.l. 1-8) pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Muitinės departamento Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 153 straipsnio 3 dalies aiškinimu, kad departamentas atsisakė vertinti pareiškėjos pateiktus SMGS važtaraščius, nes nebuvo pateikti jų vertimai į valstybinę kalbą. Pareiškėjas rėmėsi MAĮ 161 straipsniu. Muitinės departamentas privalėjo patikrinti Kauno teritorinės muitinės sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o Kauno teritorinė muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 9KM19/21-0768S tyrimo objektu buvo ir SMGS važtaraščiai ir Baltarusijos eksporto deklaracijos.

Pareiškėjas rėmėsi Komisijos Reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Muitinės kodeksas), įgyvendinimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 181 a straipsnio 1 ir 2 dalimis, 141 straipsnio 1 dalimi, 23 Priedu.

Paaiškino, kad visi Nuostatų Priede Nr. 23 pateikti pavyzdžiai rodo, kad atsakovo argumentai neatitinka nurodytų teisės aktų turinio.

Dėl PREMI duomenų bazės taikymo paaiškino, kad atsakovas neatsižvelgė į Muitinės kodekso 30 straipsnio reikalavimus, nes lygino prekes, parduotas ne tuo pačiu apyvartos lygiu. Siekiant neutralaus muitinio įvertinimo, visų pirma, turi būti naudojami Bendrijos teisės nustatyti teisiniai instrumentai. Turi būti vertinama ir ekonominė situacija rinkoje. Skundžiamų sprendimų atvejais pareiškėjo importuotų prekių kaina yra labai aiški, ji gali būti nustatyta pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus, mokesčių inspekcijos atlikto priešpriešinio patikrinimo pažymą ir kitus objektyvius dėsningumus, kuriuos atsakovas neteisingai interpretuoja.

Dėl importuotos techninės sieros rūgšties, kaip šalutinio ir pavojingo dėl naftos perdirbimo gaunamo produkto, paaiškino, kad atsakovai be pagrindo nepatikėjo šia faktine aplinkybe. Faktą patvirtina ir bendrijos teisės aktai, ir Lietuvos naftos perdirbimo įmonės „Orlen Lietuva“ tinklapyje skelbta informacija. Visa tai pateisina techninės sieros rūgšties pardavimą į Bendrijos teritoriją mažomis kainomis, nes priešingu atveju gamintojui reiktų šį produktą utilizuoti, kas susiję su labai dideliais kaštais.

Nurodė, kad jokia Bendrijos muitų teisė nereglamentuoja nuosavybės teisių ir jokia muitinės procedūra ar sankcionuotas veiksmas nėra susijęs su nuosavybės teisių į prekes turėjimu. Rėmėsi Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimu (SMGS). Dėl to su nuosavybės teise susiję argumentai negali pagrįsti atsakovo pozicijos. Laiko tai materialinės teisės pažeidimu.

Dėl Incoterms DAF sąlygų paaiškino, kad vietos mokesčių administratorius pagal SMGS važtaraščius buvo nustatęs prekių transportavimo nuo gamintojo iki Baltarusijos/Lietuvos pasienio kaštus, tai buvo pažymėta sprendime, todėl atsakovų išvada yra nepagrįsta.

Jokių transportavimo išlaidų iki Bendrijos teritorijos pareiškėjas nepatyrė, o visos prekių transportavimo išlaidos nuo gamintojo iki Bendrijos muitų sienos buvo įskaitytos į faktiškai sumokėtą arba mokėtiną prekių kainą. Tai, kad už importuotų prekių gabenimą pagal pareiškėjo ir AB „Lifosa“ prekių pirkimo pardavimo sutartį Lietuvos geležinkeliams sumokėjo AB „Lifosa“, jokios teisinės reikšmės neturi, nes šis vežimas buvo atliekamas Bendrijos muitų teritorijoje ir šios išlaidos, remiantis Muitinės kodekso 33 straipsnio 1 dalies (a) punktu, į prekių muitinę vertę neįskaitomos. Prekių draudimo išlaidos nėra privalomos, todėl iš pareiškėjo negalima reikalauti duomenų apie tai ko nebuvo.

Paaiškino, kad atsakovų žinioje esantys dokumentai atspindi visas su šiuo mokestiniu ginču susijusias ūkines operacijas ir visas su prekių pardavimu arba jų kaina susijusias aplinkybes. Jeigu atsakovas abejoja, privalo kreiptis į eksporto valstybės Baltarusijos kompetentingą instituciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinė byla Nr. A-575-1508-08).

Pareiškėjas mano, kad atsakovas netinkamai taikė Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies (d) punktą, kadangi netinkamai identifikavo patį sandorį, kurio pagrindu vyko prekių importas į Bendrijos muitų teritoriją. Prekių importas įvyko dėl prekių pirkimo pardavimo sutarties, sudarytos tarp pardavėjo UAB „Transchema“ ir UAB „Fortera“, o šios įmonės nėra susijusios.

Paaiškino, kad PVM gali būti perskaičiuotas tada, kai perskaičiuojama prekių muitinė vertė. Šio mokestinio ginčo atveju importuotų prekių muitinės vertės nustatymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl nėra pagrindo priskaičiuoti PVM, delspinigius ir baudas.   

Atsakovas Muitinės departamentas su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą  (t. I, b. l. 59-62) nurodė, kad Muitinės departamentas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-79 įpareigojo pareiškėją pateikti dokumentų nevalstybine kalba vertimus į valstybinę kalbą. Pareiškėjas 2010 m. kovo 4 d. raštu pateikė techninės sieros rūgšties Paso Nr. 1862 vertimą bei paaiškino, kad sąskaitų tarp OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ bei prekių važtaraščių vertimus yra pateikusi nagrinėjant skundą dėl 2009 m. birželio 5 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 9KM19/21-0768S. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad SMGS važtaraščiai neturi įtakos sprendžiant ginčą dėl prekių muitinės vertės, todėl šių dokumentų vertimų nepateikė.

Pareiškėjas turėjo teisę nuspręsti, kokie dokumentai pagrindžia jo skundą, taip pat nuspręsti, ar juos pateikti. Rėmėsi LVAT formuojama teismų praktika administracinėje byloje Nr. A-261-2055/2008.

Pareiškėjas neteisingai aiškina Muitinės kodekso nuostatas, reglamentuojančias PREMI duomenų bazės taikymą. Pareiškėjo importuotų prekių muitiniam įvertinimui muitinė taikė ne Muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies (a) ir (b) punktuose nurodytus tapačių ir panašių prekių sandorių vertes, o 31 straipsnio 1 dalį. 

Paaiškino, kad nėra įrodymų, kad bendrovės „Orlen Lietuva“ gamybos procesas identiškas Baltarusijos bendrovės „Naftan“ gamybos procesui. Pareiškėjas nėra pateikęs atitinkamų dokumentų iš prekių gamintojo. Prekės priskyrimas pagrindiniam ir šalutiniam gamybos produktui  nėra esminis motyvas, įtakojantis sandorio vertės pripažinimą ar paneigimą.

Vertinant sandorio, kurio metu prekės parduodamos į Bendriją, pagrįstumą, būtina išsiaiškinti ne tik konkretaus sandorio, bet ir kitų, prieš tiriamą sandorį ir po jo įvykusių pardavimų aplinkybes. Dėl to būtina atsižvelgti ir į sandorį, kurį sudarė OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“. Nepaisant to, kad sandoris nebuvo pagrindu importuojant prekes į Bendriją, jis vyko tarp tarpusavyje susijusių asmenų, iš kurių vienas yra Baltarusijos Respublikos, o kitas – Bendrijos ūkio subjektas. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad muitinė sandorį tarp OAO „Naftan“ ir UAB „Transchema“ laiko prekių importo sandoriu.

Skundžiamoje Kauno teritorinės muitinės ataskaitoje konstatuota, kad krovinio siuntėjas OAO „Naftan“ jau SMGS važtaraščiuose krovinio savininku nurodė pareiškėją, kai tuo tarpu pareiškėjas dar negalėjo būti krovinio savininku, nes UAB „Transchema“ tik po kelių dienų po krovinio išsiuntimo pareiškėjui pardavė sieros rūgštį pagal PVM sąskaitas faktūras. Nurodyta, kad pareiškėjas deklaravo prekių sandorio vertę pagal UAB „Transchema“ pardavimo sąskaitas, tačiau muitinio įforminimo metu įmonė jau nebuvo šių prekių savininke, nes prekes jau buvo pardavusi AB „Lifosa“.

Atsakovas nurodė, kad prieštaravimai sutartyse gali būti pagrindu konstatuoti, jog egzistuoja sąlygos ar aplinkybės, kurių poveikio prekių pardavimui ar kainai neįmanoma nustatyti. Prieštaravimų neturėtų būti ne tik sutartyse, bet ir kituose muitiniam įvertinimui pateiktuose dokumentuose. Pareiškėjas neneigia ir nepaaiškina muitinės sprendimuose nurodytų sandorių sudarymo aplinkybių, tačiau apsiriboja teiginiu, jog tai neturi teisinės reikšmės taikant Muitinės kodekso 29 straipsnį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (t. III, b. l. 115-118) rėmėsi MAĮ 153 straipsnio 3 dalimi, Valstybinės kalbos įstatymo 7, 8 straipsniais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsniui. Pažymėjo, kad Bendrijos muitų teisės aktuose nėra nuostatos, kokia kalba turi vykti mokestiniai ginčai šalyse narėse, kokia kalba turi būti teikiami įrodymai šalyse narėse. Priešingai Muitinės kodekso 243 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta, kad pradžioje skundas teikiamas muitinės įstaigai, valstybės narės paskirtai vykdyti atitinkamas funkcijas, po to, vadovaujantis valstybės narės galiojančiais teisės aktais, skundas pateikiamas nepriklausomai institucijai.

Dėl Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimo ir taikymo rėmėsi Muitinės kodekso Įgyvendinimo nuostatų 181a straipsniu. Pažymėjo, kad UAB „Fortera“ importuotos techninės sieros rūgšties sandorio vertė deklaruota žymiai mažesne kaina (78 – 85 proc.) už kitų importuotojų deklaruotas tapačių ir panašių prekių sandorio vertes, sukauptas Muitinės departamento PREMI duomenų bazėje (MVR 0901-0903), bei už vertes, pateiktas Eurostat duomenų bazėje (internetinis puslapis epp.eurostata.ec. europa.eu), o pateikti dokumentai nepagrindžia deklaruotų prekių muitinės vertės teisingumo, ir muitinė nustatė eilę kitų sąlygų ir aplinkybių, kurios, muitinės nuomone, prekių pardavimui ar jų kainai turėjo įtakos ir kurių poveikio prekių pardavimo sandorio vertei neįmanoma nustatyti.

Nurodė, kad buvo pateikta neišsami ir prieštaringa informacija dėl sieros rūgšties, kaip šalutinio naftos perdirbimo produkto, krovinio siuntėjo OAO „Naftan“, jau SMGS važtaraščiuose nurodyto krovinio savininko UAB „Fortera“, kuri nebuvo savininke, nes UAB Transchema“ tik po kelių dienų po krovinio išsiuntimo UAB „Fortera“ pardavė sieros rūgštį pagal PVM sąskaitas faktūras, deklaruota prekių muitinė vertė, esant krovinio pristatymo sąlygoms „DAF Gudogai“, yra mažesnė, negu transportavimo išlaidos už krovinio gabenimą maršrutu Novopolockas – Gudogai, UAB „Fortera“ nepateikė objektyvių bei kiekybiškai įvertinamų duomenų, pagrindžiančių transportavimo išlaidas, neatskleidė visų sandorio sudarymo aplinkybių, mokėjimų duomenys nėra konkretūs.

Paaiškino, kad Nuostatų priede Nr. 23 pateikti pavyzdžiai nėra baigtinis sąrašas. Muitinės vertės nustatymo tikslas yra realios (dirbtinai nesumažintos) ir rinkos pagrįstos importuojamų prekių vertės nustatymas.

Nurodė, kad PREMI duomenų bazė ir EUROSTAT duomenų bazė yra reikšminga, nes kai duomenys žymiai skiriasi nuo deklaruotos sandorio vertės, pateikti dokumentai nepagrindžia deklaruotos vertės teisingumo ir yra pateikiama prieštaringa informacija, atsiranda pagrindas vadovautis Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu.

Pareiškėjas neteisingai aiškina kodekso nuostatas, reglamentuojančias PREMI duomenų bazės taikymą. Buvo taikyta Muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalis, todėl pareiškėjo paaiškinimai dėl to paties apyvartos lygio taikymo yra nepagrįsti.

Nagrinėjamu atveju buvo svarbi ne nuosavybės teisė, o prieštaravimai sutartyse.

Dėl Incoterms DAF sąlygų paaiškino, kad nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad transportavimo išlaidas patvirtinantys dokumentai nėra svarbūs. Rėmėsi Muitinės departamento 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų taisyklių 12.3, 14.5 punktais, Muitinės kodekso 29 ir 32 straipsniais, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-1199 patvirtintos instrukcijos 3 punktu.

Nurodė, kad Baltarusijos eksporto deklaracijos negalima laikyti tinkamu dokumentu (įrodymu), pagrindžiančiu, patvirtinančiu importuotų prekių muitinę vertę, kadangi eksporto deklaracijos užpildytos duomenimis (ir muitinė vertė nurodyta), kurie yra tarp dviejų susijusių asmenų sudarytų sandorių pasekmė, o tokiu atveju tie asmenys gali susitarti dėl įvairių sau palankių sąlygų (taip pat ir dėl mažos muitinės vertės).

Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį šiuo atveju įrodinėjimo našta dėl deklaruojamos prekių muitinės vertės teisingumo ir tikslumo tenka pareiškėjui.

 

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 16 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Fortera“ skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Muitinės departamento 2010 m. kovo 22 d. sprendimą „Dėl bendros Lietuvos –Ukrainos įmonės „Fortera“ skundo“ Nr. 1A-4.13-167 ir perdavė pareiškėjo UAB „Fortera“ skundą dėl Kauno teritorinės muitinės 2009 m. gruodžio 3 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 9KM19/21-0768S Muitinės departamentui nagrinėti iš naujo. Kitą pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vertino byloje surinktus įrodymus (t. I, b. l. 14-27, 42-45, 63-67, 68-77, 78, 79, 80, 84, 86-88, 91, 99-117, 120-121; t. II, b. l. 25; 26-27; t. III, b. l. 120, 131, 135-149.

Teismas nurodė, kad tiek Kauno teritorinės muitinės, tiek pareiškėjo nuomonė dėl dokumentų vertimo sutampa. Tai reiškia, kad aptariamais įrodymais turėjo būti vadovaujamasi ginčo metu ne tik mokesčių administratoriaus sprendimui pagrįsti, bet ir pareiškėjo argumentams įvertinti. Pareiškėjas teigė, kad transportavimo išlaidas padengė Baltarusijos įmonė OAO „Naftan“. Ši aplinkybė turėjo būti nustatyta iš aptariamų SMGS važtaraščių duomenų ir atitinkamai įvertinta skundžiamuose sprendimuose.

Teismas pažymėjo, kad šio ginčo atveju svarbu tai, kad centrinis mokesčių administratorius nagrinėjo pareiškėjo skundą dėl ataskaitos, o dėl to turėjo atsakyti į visus pareiškėjos skunde išsakytus argumentus, tame tarpe ir dėl nustatytų transportavimo išlaidų dydžio įtakos, priimant sprendimą taikyti Muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu skundžiamame centrinio mokesčių administratoriaus sprendime akivaizdžiai pasisakoma, kad Muitinės departamentas nevertina SMGS važtaraščių. Teismas padarė išvadą, kad reikšminga mokestinio ginčo dalis nebuvo išnagrinėta centrinio mokesčių administratoriaus visiškai. Teismas pripažino pagrįstu pareiškėjo skundo argumentą, kad Muitinės departamentas privalėjo pagal pareiškėjo skundą patikrinti Kauno teritorinės muitinės sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o nevertindamas SMGS važtaraščių, Muitinės departamentas nevykdė savo funkcijų, nes Kauno teritorinės muitinės ataskaitoje tyrimo objektu buvo tiek SMGS važtaraščiai, tiek Baltarusijos eksporto deklaracijos.

Teismas konstatavo, kad skundžiamas Muitinės departamento sprendimas nurodytoje dalyje (dėl MAĮ 153 str. 3 d. taikymo) yra neteisėtas ir nepagrįstas. Toks sprendimas neatitinka ir teisinio aiškumo principų, kadangi iš vienos pusės Muitinės departamentas pritaria Kauno teritorinės muitinės sprendimo išvadoms dėl transportavimo išlaidų, iš kitos pusės nepasisakoma, kaip Muitinės departamentas pagrindžia tokių išlaidų paskaičiavimą, jeigu nesiremia SMGS važtaraščių duomenimis. Teismui nagrinėjant pareiškėjo skundą negali būti žinoma, kaip Muitinės departamentas patikrino transportavimo išlaidų apskaičiavimą, o tuo pačiu ir išvadas dėl šių išlaidų įtakos, priimant sprendimą dėl sandorio vertės netaikymo.

Teismas nurodė, kad skundžiamo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas pasireiškia ir tuo, kad Muitinės departamento sprendimu visiškai neatsakyta ir į kitus pareiškėjo skundo argumentus, todėl iš sprendimo turinio negali būti žinoma, kodėl šie argumentai buvo atmesti, t. y. nepasisakyta dėl pareiškėjo argumentų, kad SMGS važtaraščių versti nereikia, nes jų pildymą reglamentuoja Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimas, nepasisakyta dėl pareiškėjo argumentų, kokią įtaką gali turėti prekės savininko nustatymas, nepasisakyta, kodėl atmesti pareiškėjo paaiškinimai dėl sieros rūgšties, kaip šalutinio naftos gamybos produkto, nepasisakyta dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su OAO „Naftan“, UAB „Transchema“ ir pareiškėjos UAB „Fortera“ santykių, dėl ekonominės krizės galimos įtakos kritusiai prekės kainai, dėl prašymo kreiptis į Baltarusijos kompetentingą įstaigą ir dėl dalies kitų argumentų.

Teismas padarė išvadą, kad skundžiamu Muitinės departamento sprendimu visai neišnagrinėti pareiškėjo skundo argumentai, nors tokiam ginčui įstatymas nustato privalomą neteisminę nagrinėjimo tvarką. Patikrinti nemotyvuotas Muitinės departamento sprendimo išvadas nėra galimybės, nes Muitinės departamentas nenurodo faktinių aplinkybių, kuriomis rėmėsi, priimdamas sprendimą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui pateikė ir naujus argumentus, kurie nebuvo pateikti skunde Muitinės departamentui, todėl Muitinės departamentas negalėjo savo sprendimu įvertinti tokių dalykų, kaip PREMI duomenų bazės taikymo teisėtumas, Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio taikymas, o teisme pareiškėjo atstovas pateikė dar vieną papildomą argumentą ir pateikė įrodymus dėl pilnutinio atsiskaitymo už prekes. Kauno teritorinės muitinės atstovė pasisakė, kad privalo susipažinti su atsiskaitymą pagrindžiančiais dokumentais ir tik tuomet gali daryti išvadą, ar už prekes tinkamai atsiskaityta. Tačiau šių naujų pareiškėjo argumentų teismas nevertino dėl to, kad juos reikėjo išsakyti skunde Muitinės departamentui dėl ataskaitos, o pareiškėjo 2009 m. gruodžio 23 d. skundas Nr. 187 turi būti perduotas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, nes skundžiamas Muitinės departamento 2010 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. 1A-4.13-167 turi būti panaikintas. Teismas pasisakė tik dėl pareiškėjo atstovo teiginio, kad aptariamu laikotarpiu nėra jau tokios sąvokos kaip Lietuvos Respublikos muitų teritorija, nes yra tik Bendrijos muitų teritorija (tuo grindžiamas negalimumas taikyti tik Lietuvos PREMI duomenų bazę). Šis teiginys neatitinka Muitinės įstatymo 3 straipsnio 4 dalies, kurioje pasakyta, kad Lietuvos Respublikos muitų teritorija – Lietuvos Respublikos teritorija, kurią riboja Lietuvos Respublikos valstybės siena.

Teismas nurodė, kad skundžiamas Muitinės departamento sprendimas panaikinamas ir todėl, kad nei MAĮ, nei kiti teisės aktai, kurie reglamentuoja mokestinių ginčų nagrinėjimą muitinėje, nereglamentuoja reikalavimų centrinio mokesčių administratoriaus sprendimams, tačiau toks sprendimas gali būti laikomas individualiu administraciniu aktu, kuriam bendruosius reikalavimus nustato Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis. Šiuo atveju Muitinės departamentas netinkamai taikė MAĮ 153 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl to nepagrindė sprendimo objektyviais duomenimis (faktais). Taip pat nemotyvavo pareiškėjo skundo kitų argumentų atmetimo priežasčių, nenurodė faktų, objektyvių duomenų, kodėl neatsižvelgiama į pareiškėjo skundo argumentus. Nemotyvuotas pasakymas sprendime, kad Kauno teritorinė muitinė pasisakė teisingai, nėra pakankamas, nagrinėjant mokesčio mokėtojo skundą.

Teismas konstatavo, kad priimant Muitinės departamento sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Kadangi teismas sprendimą panaikino dėl to, kad yra nemotyvuotas, o ginčui yra nustatyta privaloma ikiteismine nagrinėjimo tvarka, teismas nieko nepasisakė dėl skundžiamos Kauno teritorinės muitinės 2009 m. gruodžio 3 d. supaprastintos patikrinimo ataskaitos Nr. 9KM19/21-0768S teisėtumo ir pagrįstumo. Ši ataskaita turi būti vertinama centrinio mokesčių administratoriaus iš naujo nagrinėjant pareiškėjo skundą. Teismas pareiškėjo reikalavimo panaikinti šią ataskaitą netenkino.

 

III.

Atsakovas Muitinės departamentas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimą ir grąžinti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas (t. V, b.l. 143-145) grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių 12.3 punktą prekių deklaruojamai vertei pagrįsti turi būti pateikta transporto dokumentas, su kuriuo gabenamos prekės, priklausomai nuo prekių pristatymo sąlygų (gabenimo maršrutas, draudimo, krovimo, perkrovimo išlaidos). Taigi pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, jog SMGS važtaraščiai nėra susiję su ginču dėl muitinės vertės.

2. Vadovaujantis Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. lB-414 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos (Žin., 2004, Nr. 65-2336) 33 punktu, muitinės pareigūnas privalo reikalauti su deklaracija pateiktų muitiniam tikrinimui dokumentų vertimo, jeigu neįmanoma vienareikšmiškai identifikuoti prekių, nustatyti jų kiekio arba muitinės vertės. Vadovaujantis šiuo punktu, vertimas gali būti atliktas į lietuvių arba kitą muitinei priimtiną (pvz., anglų, lenkų, rusų) kalbą. Pažymėtina, kad šio teisės akto reikalavimai dėl dokumentų pateikimo muitinei priimtina kalba taikomi tik muitiniam įforminimui; kilus mokestiniam ginčui ir skundą nagrinėjant Muitinės departamente, taikomos MAĮ nuostatos. Aplinkybė, jog vietinis mokesčių administratorius priėmė dokumentus įformintus rusų kalba, neatleidžia mokesčių mokėtojo nuo pareigos pateikti pirmiau paminėtus dokumentus centriniam mokesčių administratoriui vadovaujantis MAĮ 153 straipsnio 3 dalimi.

3. Sprendimas laikyti vienus ar kitus dokumentus susijusius su skunde išdėstytais reikalavimus yra subjektyvus; MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje numatyti reikalavimai nėra priskirti prie skundo turinio, todėl įrodymų nepateikimui ar jų netinkamam pateikimui taikytinos įrodymų vertinimo pasekmės numatytos šioje dalyje. Mokesčių mokėtojas privalo teikti įrodymus, atitinkančius teisės aktų reikalavimus, tačiau jis turi pasirinkimo teisę kokiais įrodymais įrodinėti skundo reikalavimą ir tuo prisiima sau pasekmes, numatytas MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje.

4. LVAT administracinėje byloje Nr. A-261-2055/2008 konstatavo, kad sprendimas dėl termino nustatymo trūkumams šalinti teismui nėra skundžiamas. Tokia išvada grindžiama tuo, kad termino nustatymas trūkumams šalinti neriboja pareiškėjo teisės pradėti mokestinį ginčą, o tik atsisakymas priimti skundą turi įtaką j o pasirinktos teisės realizavimui.

5. Pareiškėjas turėjo teisę spręsti, kokie dokumentai pagrindžia jo skundą, taip pat nuspręsti, ar juos pateikti Muitinės departamentui. Kadangi pareiškėjas pateikė dalį prašomų dokumentų, tai nenutraukė mokestinio ginčo, tačiau pareiškėjas prarado teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu. Teismas turėjo vertinti skundžiamo Muitinės departamento sprendimo pagrįstumą neatsižvelgdamas į valstybinę kalbą neišverstus SMGS važtaraščius bei eksporto deklaracijas.

6. Muitinės departamentas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad SMGS važtaraščių versti nereikia, nes jų pildymą reglamentuoja Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimas, kokią įtaką gali turėti prekės savininko nustatymas, kodėl atmesti pareiškėjo paaiškinimai dėl sieros rūgšties, kaip šalutinio naftos gamybos produkto, dėl argumentų, susijusių su OAO „Naftan“, UAB „Transchema“ ir pareiškėjo UAB „Fortera“ santykių, dėl ekonominės krizės galimos įtakos kritusiai prekės kainai, dėl prašymo kreiptis į Baltarusijos kompetentingą įstaigą ir dėl dalies kitų argumentų, kadangi jie buvo išdėstyti ne pareiškėjo skunde Muitinės departamentui, o skunde teismui.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti pilnai.

Apeliacinis skundas (t. V, b.l. 148-163) grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai nurodė, kad:

1. Prekių importo muitinės procedūra įforminamas prekių importas į Bendrijos teritoriją, o PREMI duomenų bazė formuojama tik iš duomenų, kuriuos kaupia Lietuvos muitinė ir šie duomenys į bazę patenka tik tuomet, kai Lietuvos muitinė pati įformina importo muitinės procedūrą.

2. Teismui pateiktas išrašas iš PREMI bazės apie visą 2009 metais į Bendrijos muitų teritoriją per Lietuvą importuotą sieros rūgštį parodo, kad pareiškėjui tenka 86,2 procento iš 100 procentų viso importuoto į Bendrijos muitų teritoriją per Lietuvą sieros rūgšties kiekio. Tai reiškia, kad pagal apyvartos lygį ir prekių kiekį pareiškėjos importo apimtis 7 kartus viršija kitus importuotojus.

Sieros rūgšties kaina nustatyta pagal importuotojų, kurie per ginčo laikotarpį į Bendrijos teritoriją per Lietuvą buvo importavę tik 6,4 procento viso importuoto sieros rūgšties kiekio, sandorio vertę. Toks pareiškėjo importuotos sieros rūgšties muitinės vertės nustatymas yra nesąžiningas.

3. Muitinės kodeksas yra taikomas visoms į Bendrijos teritoriją įvežtoms prekėms, o PREMI bazėje kaupiami duomenys tik apie importo į Bendrijos teritoriją per Lietuvą atvejus.

4. Atsakovai nepagrįstai ir nemotyvuotai netaikė Muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalyje numatytų metodų, nors tokia muitinės pareiga yra numatyta 30 straipsnio 1 dalyje.

5. Muitinės kodekso 31 straipsnyje numatytas „duomenų trūkumo“ (angl. default) metodas pagal Bendrijos muitinės kodekso 29-36 straipsnį turi būti taikomas tik nesant galimybių muitinės vertės apskaičiuoti kitais metodais. Tai patvirtina Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Kodekso normų aiškinimas, pateiktas byloje C-422/00 Capesan International plc. V. Commisioners of Customs and Exise. „Default“ metodo taikymas yra susijęs su Muitinės kodekso 29 ir 30 straipsniuose nurodytų metodų taikymu nustatant muitinės vertes, tačiau pagrįstas lankstumas taikant šiuos metodus turi atitikti Muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalies tikslus ir bendrąsias nuostatas (Nuostatų 23 priedas). Tačiau atsakovai taikydami Muitinės kodekso 31 straipsnyje numatytą metodą, pasirėmė PREMI baze, nors turėjo remtis visomis Muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalyje numatytomis alternatyvomis.

6. Nei skundžiamoje ataskaitoje, nei sprendime nėra duomenų apie tai, jog atsakovai analizavo, ar kitų įmonių iš UAB „Transchema“ nupirkta sieros rūgštis kokiais nors kokybiniais parametrais skiriasi nuo UAB „Fortera“ importuotos sieros rūgšties.

7. Muitinės kodekso 31 straipsnyje numatyto metodo taikymas privalo būti  paremtas ne Lietuvos PREMI bazėje, o Bendrijoje turima informacija.

PREMI duomenų bazė neatitinka Muitinės kodekso 31 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo, nes šioje duomenų bazėje yra kaupiami duomenys apie prekių importą į Bendrijos muitų teritoriją tik per Lietuvos Respubliką. Tuo tarpu, Bendrijos muitų teritorijos ribas pateikia Muitinės kodekso 3 straipsnis.

Lietuvos nacionalinės teisės pagrindu sukurta duomenų bazė (PREMI duomenų bazė yra sukurta ir administruojama remiantis muitinės departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. Įsakymu Nr. 1B-431) negali būti laikoma informacijos šaltiniu Muitinės kodekso 31 straipsnio prasme. Bendrijos muitinės kodeksas yra Europos Sąjungos teisės aktas, jis turi būti aiškinamas ir taikomas vienodai visoje Bendrijos muitų teritorijoje.

Pareiškėjas UAB „Fortera“ su Muitinės departamento apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. V, b.l. 169-170) nurodė, kad;

1. MAĮ 153 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į mokestinio ginčo stadiją, centrinio mokesčių administratoriaus funkcijas ir į MAĮ 153 straipsnio pavadinimą.

2. Vietinis mokesčių administratorius sprendimą priima remiantis tam tikrais įrodymais ir dokumentais, kurie jau jo sprendime būna įvertinti. Skundžiant vietinio mokesčių administratoriaus sprendimą, centrinis mokesčių administratorius privalo patikrinti vietos mokesčių administratoriaus priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Atlikdamas šią funkciją centrinis mokesčių administratorius privalo įvertinti įrodymus, kuriais remiantis vietinis mokesčių administratorius priėmė sprendimą ir tokiu būdu patikrinti šio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

3. Muitinės departamentas privalėjo ištirti visą su skundžiama ataskaita susijusią medžiagą, kurią Kauno teritorinė muitinė turėjo savo žinioje ir kuria ji pasirėmė priimdama skundžiamą ataskaitą.

4. Pareiškėjas Muitinės departamentui neteikė jokių naujų, tai yra vietiniam ir centriniam mokesčių administratoriui nežinomų įrodymų ar dokumentų, kadangi skundas centriniam mokesčių administratoriui buvo teikiamas dėl ataskaitoje paminėtų įrodymų teisinio vertinimo ir teisinių išvadų.

5. Muitinės departamento 2010 m. vasario 17 d. sprendimas Nr. 1A-4.13-79, kuriuo jis veikdamas „ultra viręs“ įpareigojo pareiškėją pateikti dokumentų nevalstybine kalba vertimus į valstybinę kalbą, neturi ir negali turėti įtakos sprendžiant apie šioje byloje skundžiamo 2010 m. kovo 22 d. Muitinės departamento sprendimo Nr. 1A-4.13-167 pagrįstumą ir teisėtumą, nes centrinis mokesčių administratorius faktiškai pareiškėjo skundo neišnagrinėjo ir tinkamai nepatikrino skundžiamos supaprastino patikrinimo ataskaitos Nr. 9KM19/21-0768S teisėtumo ir pagrįstumo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė pritaria Muitinės departamento apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams ir prašo apeliacinį skundą patenkinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. V, b.l. 172-173) papildomai nurodė, kad:

1. Kauno teritorinei muitinei buvo pateikta neišsami ir prieštaringa informacija, todėl vadovaujantis Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies (b) punktu ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 181 a straipsniu buvo pagrindas netaikyti UAB „Fortera“ importuotų prekių, įformintų muitinės deklaracijomis muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodo.

2. Muitinės vertės nustatymo tikslas yra realios (dirbtinai nesumažintos) ir rinkos pagrįstos importuojamų prekių vertės nustatymas. Tokios praktikos laikosi LVAT (pvz. Adm. bylos Nr. A-11-516/2003, Nr. A-4-293/2004, Nr. A-756-140/2008).

3. Kauno teritorinė muitinė teismo nebuvo besąlygiškai įpareigota pateikti SMGS važtaraščius ir jų vertimus į lietuvių kalbą.

Visus dokumentus, reikšmingus bylai, kaip atsakovas ir mokestinį ginčą nagrinėjąs centrinis mokesčių administratorius, taip pat ir tuos dokumentus, kurie nebuvo pateikti Kauno teritorinei muitinei, turėjo pateikti Muitinės departamentas.

4. Kauno teritorinės muitinės pareigūnai, atliekantys muitinį tikrinimą bei įforminimą, privalėjo priimti ir vertinti SMGS važtaraščius, jei jie pateikti jiems suprantama kalba, kadangi tai būtinas dokumentas muitinio tikrinimo ir įforminimo veiksmams atilikti (pagal Bendrijos muitinė kodekso įgyvendinimo nuostatų (Tarybos reglamentas 2454/93) 219 str., Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-414 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos 35 punktą). Teisės aktai, numatantys muitinį tikrinimą ir įforminimą, nenumato būtinybės prašyti dokumentų vertimų jei jie suprantami (Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu    Nr. 1B-414 patvirtintos Bendro administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos 33 punktas). Tačiau pagal MAĮ nuostatas prasidėjus mokestiniam ginčui visi įrodymai dokumentai privalo būti pateikti mokesčio mokėtojo su vertimų į valstybinę kalbą (MAĮ 153 str. 3 d.).

5. Prieštaravimų dėl nustatytų faktinių duomenų SMGS važtaraščiuose neteikė pats pareiškėjas, kuriam ir yra prievolė teikti visus dokumentus, pagrindžiančius importuotų prekių muitinę vertę, taip pat ir transportavimo dokumentus.

6. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiom mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. LVAT 2008 m. sausio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-756-140/2008 yra pažymėjęs, jog kai muitinės įstaiga pagrįstai abejoja dėl deklaruojamos prekių muitinės verti teisingumo ir tikslumo, prekių muitinės vertės įrodymo pareiga perkeliama importuotojui. Taigi būtent pareiškėjas privalo pagrįsti importų prekių muitinę vertę bei teikti pagrindžiančius įrodymus, taip pat ir transportavimo dokumentus su vertimu į valstybinę kalbą.

Kauno teritorinė muitinė su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. V, b.l. 174-178) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą bei atsiliepime į Muitinės departamento apeliacinį skundą.

Papildomai nurodė, kad:

1. Muitinė nesprendė importuotos sieros rūgšties nuosavybės ir daiktinės teisės klausimų, o sprendė klausimus kurie susiję su muitiniu įvertinimu tai reglamentuojančių teisės aktų pagrindais. Pagal Įgyvendinimo nuostatų 147 straipsnio nuostatas, vadovaujantis Muitinės kodekso 29 straipsniu, faktas, kad prekės, kurios yra pardavimo objektas, yra deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą, laikomos požymiu, kad jos buvo parduotos eksportui į Bendrijos muitų teritoriją. Vėlesnių perpardavimų iki muitinio įvertinimo atveju tik paskutinis pardavimas, po kurio prekės įvežamos į Bendrijos muitų teritoriją, arba Bendrijos muitų teritorijoje įvykęs pardavimas prieš prekėms įforminant išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą yra toks požymis.

2. Baltarusijos įmonės OAO „Naftan“ internetiniame tinklalapyje www.naftan.by skelbiama, kad techninė sieros rūgštis yra gamybos produktas ir tai, muitinės nuomone, galima laikyti tikslingo produkto pagaminimo siekiant ekonominės naudos, bet ne šalutinio produkto. Taip pat skelbiama gamybinės paskirties produkcijos katalogas, kuriame tarp kitų produktų pateikta techninė sieros rūgštis (GOST 2184-77), tinklapyje vsrww.export.by nurodyta, kad OAO „Naftan“ jau nuo 2005 metų įrangą, skirtą sieros rūgščiai gaminti, o 2007 metais atliktas antras įrangos modernizavimas, ir sieros rūgštis gaminama iš sieros vandenilio, kuris perdirbant naftą yra vienas iš šalutinių produktų.

3. Nėra jokių įrodymų, kad bendrovės „Orlen Lietuva“ gamybos procesas identiškas Baltarusijos bendrovės „Naftan“ gamybos procesui.

4. Baltarusijos eksporto deklaracijos šiuo atveju negalima laikyti tinkamu dokumentu (įrodymu), pagrindžiančiu, patvirtinančiu į Lietuvos Respubliką importuotų prekių muitinę vertę, kadangi eksporto deklaracijos užpildytos duomenimis (taip pat ir muitinė vertė), kurie yra tarp dviejų susijusių asmenų sudarytų sandorio pasekmė, o tokiu atveju tokie asmenys gali susitarti dėl įvairių sau palankių sąlygų (taip pat ir dėl mažos muitinės vertės).

5. Vadovaujantis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą 30 straipsnio 1 dalimi, jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio nuostatas, ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 30 straipsnio 2 dalies (a), (b), (c) ir (d) punktus iki pirmo punkto, pagal kurį šią vertę įmanoma nustatyti.

6. Nesant galimybės prekių muitinės vertės nustatyti remiantis minėtose nuostatose nurodytais būdais, UAB „Fortera“ importuotoms prekėms – techninei sieros rūgščiai muitinė vertė buvo nustatyta vadovaujantis Muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalimi, Sutarties dėl 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo 7 straipsniu, duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje.

Atsakovas Muitinės departamentas nesutinka su pareiškėjo UAB „Fortera“ apeliaciniu skundu ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. V, b.l. 179-182) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodė, kad:

1. Pagal Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. IB-431 patvirtintų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių 12.3 punktą prekių deklaruojamai vertei pagrįsti turi būti pateikta transporto dokumentas, su kuriuo gabenamos prekės, priklausomai nuo prekių pristatymo sąlygų (gabenimo maršrutas, draudimo, krovimo, perkrovimo išlaidos). Taigi pareiga importuotojui deklaruoti transportavimo išlaidas tenka nepriklausomai nuo gabenimo sąlygų.

2. Pridėtinės vertės mokesčio 15 straipsnio 15 dalies 2 numatyta, kad importuojamų prekių apmokestinamoji vertė, nuo kurios skaičiuojamas importo PVM, apskaičiuojama prie šių prekių muitinės vertės pridėjus išlaidas, susijusias su prekių vežimu (įskaitant papildomas vežimo paslaugas) bei draudimu, taip pat sumokėti ar sumokėtini komisiniai už atstovavimą ir prekių pakavimo vertė, jeigu visos nurodytosios išlaidos susijusios su prekių atgabenimu į pirmąją paskirties vietą šalies teritorijoje.

3. Galimybė taikyti kitas duomenų bazes, nei muitinės administruojama PREMI duomenų bazė, nėra teisiškai pagrįsta. Eurostat duomenų bazėje surinkti duomenys tik apie bendrą atitinkamų prekių apyvartą, tačiau nėra išskirti atskiri importo į Bendriją atvejai. Be to, negalima įsitikinti ir lyginamų prekių tapatumu, kadangi toks pat prekės pavadinimas dar neįrodo prekės vienodumo. Išvadą jog prekės yra tapačios ar panašios, galima daryti tada, kai jos klasifikuojamos tuo pačiu Kombinuotosios nomenklatūros kodu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat pateikė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą priimti preliminarų nutarimą dėl Muitinės kodekso 1 ir 29 straipsnio 1 dalies „b“ papunkčio bei 31 straipsnio taikymo.

Atsakovo atstovas paaiškino atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

Bylos ginčas yra dėl Muitinės departamento sprendimo, kuriuo buvo patvirtinta teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaita.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Muitinės departamentas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo 2009 m. gruodžio 23 d. skundą Nr.187 dėl Kauno teritorinės muitinės 2009 m. gruodžio 3 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos ir panaikino Muitinės departamento 2010 m. kovo 22 d. sprendimą „Dėl bendros Lietuvos-Ukrainos įmonės „Fortera“ skundo“ ir perdavė skundą nagrinėti iš naujo.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino procesines normas, reglamentuojančias skundų nagrinėjimą mokestinio ginčo metu.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę išspręsti ginčą iš esmės ir nurodo argumentus, pagrindžiančius pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Nagrinėjant bylą administraciniame teisme patikrinama ar priimant ginčijamą sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą,  nes šios aplinkybės yra skundžiamų aktų panaikinimo pagrindas (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Teismas pažymi, kad Mokesčių administravimo įstatymas nereglamentuoja detaliai skundų nagrinėjimo procedūrų ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucijoje. Todėl šiuo atveju būtina vadovautis bendraisiais administracinių procedūrų principais bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1B-540 patvirtintais Skundų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos muitinėje nuostatais (toliau tekste – ir Nuostatai). Šių Nuostatų VI skyriuje yra numatyta skundo nagrinėjimo tvarka. Šis teisinis reguliavimas yra pakankamas užtikrinti objektyvų aplinkybių įvertinimą bei pagrįsto sprendimo priėmimą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad atsakovo sprendimas neatitinka Nuostatų 26.2 ir 26.3 punktuose nustatyto sprendimo turinio. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad atsakovas nepilnai ištyrė faktines ginčo aplinkybes ir tai galėjo turėti įtakos priimto sprendimo pagrįstumui.

Atsakovas teisingai nurodo, kad jis turi teisę nevertinti su skundų pateikiamų dokumentų, surašytų nevalstybinę kalba. Nuostatų 19 punktu nustatyta, kad skundas turi būti parašytas valstybine lietuvių kalba. Prie su skundu pateikiamų užsienio kalba surašytų dokumentų turi būti pridedami jų vertimai į lietuvių kalbą. Pateikti dokumentai ne valstybine kalba kaip įrodymai nevertinami.

Tačiau pareiškėjas nurodo, kad yra pateikęs SMGS važtaraščius dokumentus Kauno teritorinei muitinei, reikšdamas nesutikimą dėl ginčijamos patikrinimo ataskaitos. Tokiu atveju, nebuvo pagrindo tame pačiame ginče reikalauti to paties dokumento, jei jis jau buvo pateiktas ir muitinės įstaigos priimtas. Tuo labiau, kad Kauno teritorinė muitinė patikrinimo ataskaitą grindė SMGS važtaraščiais dėl kurių pateikimo nesutinka departamentas.

Įvertinusi šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Pripažinus, kad atsakovas nepilnai ištyrė ginčo faktines aplinkybes netenkintinas ir pareiškėjo apeliacinis skundas, toje dalyje, kuria apeliacinis skundas grindžiamas netinkamu faktinių bylos aplinkybių tyrimu bei vertinimu.

Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad netenkintinas pareiškėjo apeliacinis skundas ir dalyje, kurioje apeliacinis skundas grindžiamas teisės taikymo nesutikimo argumentais. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisei reikšmingus faktus susijusius su ginčo subjektų veikla, gali būti teisingai kvalifikuoti jų santykiai bei nustatytas subjektų teisinis statusas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kol atsakovas neištyrė ginčo faktinių aplinkybių, nėra galimybės vertinti ar atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiams teisės aktus. Remiantis šiais argumentais netenkintinas ir pareiškėjo atstovo 2011 m. gegužės 2 d. prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą priimti preliminarų nutarimą dėl Muitinės kodekso 1 ir 29 straipsnio 1 dalies „b“ papunkčio bei 31 straipsnio taikymo, nes šio ginčo metu neištyrus pilnai faktinių aplinkybių, nėra galimybės taikyti teisę. Šis sprendimas neriboja pareiškėjo teisės teikti tokį prašymą ginčo atveju po faktinių aplinkybių ištyrimo.

Esant šioms aplinkybėms apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fortera“ atstovo 2011 m. gegužės 2 d. prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo priėmimo netenkinti.

Uždarosios akcinės bendrovės „Fortera“ ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

 

Stasys Gagys

 

Dainius Raižys

 

Skirgailė Žalimienė