Administracinė byla Nr. A-1584-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04433-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. Ž.-K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. Ž.-K. ir V. V. skundą atsakovams Vilniaus miesto apylinkės teismui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus miesto apylinkės teismo, dėl darbo užmokesčio dalies arba turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjos G. Ž.-K. ir V. V. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus miesto apylinkės teismo, (toliau – ir atsakovai) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų apskaičiuotas ir išmokėtas, taikant iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojusius pareiginės algos koeficientų ir priedų už valstybės tarnautojų kvalifikacines klases dydžius: G. Ž.-K.– 6 777,06 Lt (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 28 d.) ir V. V. – 6 126,65 Lt (nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. spalio 29 d.). Jeigu teismas atsisakytų tenkinti nurodytus reikalavimus, pareiškėjos prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus miesto apylinkės teismo, nurodytais laikotarpiais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dydžius atitinkančios turtinės žalos atlyginimą: G. Ž.-K. – 6 777,06 Lt, V. V. – 6 126,65 Lt.
2. Pareiškėjos nurodė, kad jos ginčo laikotarpiu buvo 11 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos, kurioms buvo suteiktos kvalifikacinės klasės, tačiau buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis, nes jis buvo apskaičiuojamas pagal teisės aktų nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).
3. Atsakovai Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus miesto apylinkės teismo, atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas neturi nei materialinio, nei procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi, nes jeigu būtų patenkinti ar patenkinti iš dalies pareikšti reikalavimai, Vilniaus miesto apylinkės teismui būtų skirti asignavimai teismo sprendimui įvykdyti.
4. Atsakovų teigimu, valstybės tarnautojų darbo užmokestis finansuojamas iš valstybės biudžeto lėšų pagal Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Vilniaus miesto apylinkės teismas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį valstybės tarnautojams, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Vilniaus miesto apylinkės teismas, kaip asignavimų valdytojas, nekvestionuoja Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) priimtų įstatymų pakeitimų dėl darbo užmokesčio valstybės tarnautojams nustatymo ir yra sumokėjęs visas su darbo santykiais susijusias išmokas.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjų G. Ž.-K. ir V. V. skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad atlyginimas buvo sumažintas pagal įstatymą, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai. Teismas pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, teismas nurodė, kad Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo.
7. Įvertinęs tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatavo, jog institucijai, kurioje pareiškėjos dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Teismo vertinimu, pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Teismas akcentavo, kad tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016.
8. Teismas darė išvadą, kad iš Lietuvos valstybės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negalima dar ir dėl to, kad tinkamas atsakovas yra institucija, kurioje pareiškėjos ėjo pareigas. Teismas sprendė, kad pareiškėjų pareikštas nesutikimas su neišmokėtos darbo nepriemokos dydžiu nėra ir negali būti ginčo objektas teisme, kol pareiškėjos nereiškė pretenzijų darbovietei, nes tik pareiškus pretenzijas darbovietei galėtų kilti ginčas, nagrinėtinas teisme. Teismas akcentavo, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio galimam pareiškėjų ir jų darbovietės ginčui dėl neišmokėtos nepriemokos dydžio, jeigu toks ateityje kils. Teismo vertinimu, negalima teigti, jog pareiškėjos patyrė turtinę žalą, nes pareiškėjų reikalavimo teisė bus realizuojama pagal kompensavimo mechanizmą, o kol kas kompensavimo įgyvendinimas nėra pradėtas.

III.

9. Pareiškėja G. Ž.-K. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta tenkinti apeliantės reikalavimus, ir priimti naują sprendimą – šią skundo dalį tenkinti.
10. Apeliantė akcentuoja, kad tarp šalių nėra ginčo, jog buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai bei priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, pagal kuriuos ginčo laikotarpiu buvo apskaičiuojamas apeliantei mokėtinas darbo užmokestis. Toks sumažinimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Nors Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime iš esmės pripažino, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacinę klasę galėjo būti proporcingai mažinami, tačiau Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ar 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime visiškai nėra vertinta ir pasisakyta, koks mažinimas būtų laikomas proporcingu. Pirmosios instancijos teismas iš esmės šių aplinkybių nevertino ir atskirai dėl jų nepasisakė. Atsižvelgusi į tai, kad 1–10 kategorijų karjeros valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai iš viso nebuvo mažinami, taip pat į tai, kad neturinčių kvalifikacinės klasės valstybės tarnautojų atlyginimai nemažėjo ar mažėjo neproporcingai palyginti su šias klases turinčiais asmenimis, apeliantė laikosi pozicijos, jog apeliantei mokėtinas darbo užmokestis, kiek tai susiję su pareiginės algos koeficientais ir priedais už kvalifikacinę klasę, buvo mažinamas neproporcingai visa apimtimi. Kiek tai susiję su valstybės tarnautojais, proporcingo mažinimo klausimas po 2013 m. spalio 1 d. (ir šiuo metu) nebegalėjo (nebegali) būti sprendžiamas. Priešingas vertinimas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nepagrįstai diskriminuotų apeliantę.
11. Apeliantė pažymi, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, jog jam būtų sumokėtas visas priklausantis (teisingas) darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat jog jis būtų sumokėtas nustatytu laiku, tačiau ginčo atveju ši teisė buvo pažeista. Konstitucijai prieštaraujantis mažinimas nebuvo atliekamas dėl to, kad 11–20 kategorijų (karjeros) valstybės tarnautojams nustatyti pareiginių algų koeficientai ir (ar) priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai neatitiko šių tarnautojų atliekamo darbo (pareigų) bei jiems keliamų atsakomybės ir kvalifikacijos reikalavimų (turimos kvalifikacijos). Tai reiškia, kad nebuvo paneigtas iki aptariamo sumažinimo valstybės tarnybą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytos proporcijos tarp (karjeros) valstybės tarnautojų gaunamo darbo užmokesčio ir jų užimamų pareigų (atliekamų funkcijų) teisingumas bei pagrįstumas. Sumažinus pareigines algas tik 11–20 kategorijų valstybės tarnautojas, o 1–10 kategorijos tarnautojams darbo užmokestį palikus nepakeistą, buvo nepaisyta asmenų lygiateisiškumo reikalavimų, taip pat ne tik buvo paneigta 11–20 kategorijų ir (ar) kvalifikacinę klasę turinčių (karjeros) valstybės tarnautojų, įskaitant ir apeliantę, teisė į teisingą atlyginimą, bet ir dalis šių tarnautojų darbo laiko nebuvo apmokėta. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, visiškai nepasisakė dėl apeliantės teisių pažeidimo, reikalavimų apimties, jų pagrįstumo. Apeliantės teigimu, ginčo atveju dėl Konstitucijai prieštaraujančio (neteisėto) darbo užmokesčio sumažinimo pažeista jos teisė į teisingą darbo apmokėjimą galėtų būti apginta tik teismo sprendimu priteisus visą prašomą sumą.
12. Apeliantė nurodo, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės buvo pažeistas reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra aiškiai motyvuotas, nes nėra aišku, kokiomis materialiosios ir proceso teisės normomis vadovaujantis apeliantės reikalavimai buvo pripažinti nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs apeliantės teisių pažeidimą, sprendė, kad jis buvo pašalintas Grąžinimo įstatymu, tačiau visiškai nevertino, ar šiuo įstatymu buvo pašalinti visi apeliantės teisių ir teisėtų interesų, dėl kurių gynybos ji kreipėsi į teismą, pažeidimai. Konstitucinis Teismas jokiame savo procesiniame sprendime, susijusiame su ginčui aktualiais teisiniais santykiais, nėra paneigęs valstybės tarnautojų, kuriems nebuvo teisingai atlyginta už jų darbą, teisės kreiptis į teismą dėl jų pažeistų teisių ir (ar) teisėtų interesų gynybos, taip pat teismo pareigos šią teisę ginti.
13. Apeliantė laikosi pozicijos, kad kadangi ji į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kreipėsi iki Grąžinimo įstatymo priėmimo, šis įstatymas negali lemti jos reikalavimų nepagrįstumo, nes reikalavimų pagrįstumo ar nepagrįstumo klausimas sprendžiamas būtent pagal skundo pareiškimo momentu buvusią padėtį. Todėl Grąžinimo įstatymas nagrinėjamu atveju galėtų būti vertinamas tik kaip dalies reikalavimų pripažinimas bei siūlymas (įsipareigojimas) šią dalį skolos išmokėti per nustatytą terminą. Nesant aiškiai išreikšto apeliantės sutikimo su atsakovų pasiūlytomis ginčo sprendimo sąlygomis, tokių vienašališkai pateiktų sąlygų pripažinimas ginčo atveju lėmė proceso šalių lygiateisiškumo pažeidimą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismą pažeidimą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra konstatavęs šios Konvencijos nuostatos pažeidimą tais atvejais, kai, be kita ko, teismai savo sprendimus grindžia (galutinį sprendimą nulemia) po bylos iškėlimo priimtais įstatymais (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (pareiškimo Nr. 36813/97)). Pirmosios instancijos teismas apeliantės reikalavimus galėjo atmesti tik tuo atveju, jeigu jie būtų buvę nepagrįsti, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nepripažino, kad teisė į teisingą darbo užmokestį nebuvo pažeista.
14. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas Gražinimo įstatymo nuostatomis galėjo remtis ribotai, t. y. tik spręsdamas dėl teismo sprendimu priteistos neišmokėto darbo užmokesčio dalies išmokėjimo išdėstymo, o kiek tai susiję su ginčo esme, jo tiesioginis taikymas nėra galimas. Sprendimas skundą atmesti lemia, jog klausimas dėl apeliantei ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nebegali būti keliamas teisme, t. y. apeliantė nebegalės kreiptis į teismą. Pirmosios instancijos teismas atmetė skundą ir dėl tos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kurios kompensavimas Grąžinimo įstatyme nėra nustatytas, nes šiuo įstatymu nėra išsprendžiamas klausimas dėl visos apeliantės prašomos priteisti sumos, kadangi numatyta kompensuoti suma yra mažesnė už neišmokėtą sumą. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra be motyvų, kiek tai susiję su apeliantės prašyta priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalimi, kurios kompensavimas nėra nustatytas Grąžinimo įstatyme.
15. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad įstatytą taikančiam teismui kyla pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra suabejojama jo atitiktimi Konstitucijai. Apeliantė pateikia skaičiavimus, kad dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytos formulės taikymo 15 kategorijos valstybės tarnautojas, turintis kvalifikacinę klasę ir 3 metų tarnybos stažą, atgaus 50 proc. neišmokėto darbo užmokesčio, o tos pačios kategorijos valstybės tarnautojas, neturintis kvalifikacinės klasės ir nurodyto tarnybos stažo, atgaus tik 10 proc. neišmokėto darbo užmokesčio. Tokie akivaizdūs skirtumai aiškiai rodo kompensavimo mechanizmo ydingumą, skirtumai (procentine išraiška) nėra vienodi, o tai savaime pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį.
16. Apibendrindama apeliacinio skundo argumentus, apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs visų reikšmingų bylos aplinkybių, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, be kita ko, nulėmusį ir teisės į veiksmingą pažeistų teisių gynybą teisme pažeidimą.
17. Atsakovai Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus miesto apylinkės teismo, atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašo bylą spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

18. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjoms (karjeros valstybės tarnautojoms) G. Ž.-K. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 28 d. ir V. V. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. spalio 29 d. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš atsakovų Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus miesto apylinkės teismo.
20. Pareiškėjos, manydamos, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimus, pažymėjo, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjoms ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.
21. Nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja G. Ž.-K. padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertinęs ir taikęs Grąžinimo įstatymo nuostatas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris nėra tinkamai motyvuotas, bei pažeidė apeliantės teises.
22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, pirmiausia akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu teismo sprendime neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, jame iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje, toks teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1793-756/2016, kt.). Tačiau EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Pareiga nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91)).
23. Atmestini apeliantės argumentai, susiję su tuo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė kilusio ginčo esmę, nagrinėdamas bylą, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota byloje, kurioje buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, iš esmės atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, padarė klaidą, t. y. kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.
24. Dėl ginčo esmės teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo apeliantei ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, apeliantė negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jai bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.
25. Be to, Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas, tačiau apeliantės skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. apeliantė skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamasi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.
26. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti apeliantės reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Apeliantės teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).
27. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilniaus miesto apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantės patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantės skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė apeliantės prašomo jos pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantės skundas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas iki Grąžinimo įstatymo įsigaliojimo, nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją.
28. Nors apeliantė šioje byloje nėra pareiškusi prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, tačiau apeliaciniame skunde nurodo argumentus, kad jai turėjo (turi) būti priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis, nes Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas (kompensuojama ne visa neišmokėta darbo užmokesčio dalis) ir pažeidžia apeliantės teises.
29. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatė neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Apeliantės teiginys, jog jai turi būti grąžinta visa dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėta darbo užmokesčio dalis, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams, nes, kaip jau minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis.
30. Atsakydama į apeliantės argumentus, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ar 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime visiškai nėra vertinta ir pasisakyta, koks mažinimas būtų laikomas proporcingu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime paminėjo toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme.
31. Apeliaciniame skunde akcentuojamą aplinkybę, jog daliai valstybės tarnautojų (1–10 kategorijos, neturinčių kvalifikacinės klasės) darbo užmokestis iš viso nebuvo mažintas ir dėl to jiems nekilo jokių neigiamų ekonomikos krizės finansinių pasekmių, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir ši aplinkybė nepagrindžia apeliantės reikalavimų pagrįstumo. Apeliantės pateikiami skaičiavimai, kiek procentų ginčo laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio bus grąžinta / negrąžinta pagal Grąžinimo įstatymą skirtingiems 15 kategorijos valstybės tarnautojams, patys savaime neleidžia abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.
32. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių apeliantės apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. Ž.-K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimutis Alechnavičius

                                                                      Ramūnas Gadliauskas

                                                                      Arūnas Sutkevičius