Civilinė byla Nr. e2S-1644-430/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03642-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.5

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. liepos 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. J. ieškinio atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „SKR Baltic“ ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė J. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti 2007 m. vasario 12 d. Valstybės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. N01/2007-167 ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad:

1.1.                      Ieškovė yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į žemėvaldą buvusiame Miškinių (Lesniki) rėžiniame kaime. 2007 m. spalio 30 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.4-01-5341 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. J. (ieškovei)“ buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į tenkančią nekilnojamojo turto dalį.

1.2.                      Pažymėjo, kad iš viso iš ieškovės turėtos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į 5833 kv. m. ploto žemę, nuosavybės teisėmis valdytą Miškinių k., Vilniaus mieste, Vilniaus apskrityje, realiai atkurta 0,1034 ha, liko atkurti 0,4799 ha žemės ploto, šiuo metu esančio Vilniuje žemės sklype, patenkančiame į iki nacionalizacijos buvusią Miškinių kaimo rėžinio kaimo teritoriją.

1.3.                      Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į buvusio Miškinių rėžinio kaimo teritoriją, o iš Nekilnojamojo turto registro matyti, jog dėl žemės sklypo yra sudaryta 2007 m. vasario 12 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis Nr. N01/2007-167 su UAB „SKR Baltic“. Nuomos sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas, nes nuomos sutarties pasirašymo metu žemės sklype stovėjo šiltnamiai, dėl to nuomos sutartis negalėjo būti sudaroma 61 metų laikotarpiui, o galėjo būti sudaroma maksimaliai 20 metų laikotarpiui. Todėl ši nuomos sutartis laikoma negaliojanti ir yra pagrindas ją naikinti.

1.4.                      Pažymėjo, kad panaikinus nuomos sutartį, kurios pagrindu yra valdovas žemės sklypas, kuris jau nebegali būti naudojamas, praėjus 20 metų laikotarpiui bei atsižvelgiant į faktą, jog žemės sklypo naudojimo paskirtį turėję užtikrinti šiltnamiai yra išnykę, o rampa egzistuoja neteisėtai, bus užtikrintas teisingumas pretendentams, kurių protėvių žemėvaldas neteisėtai užvaldė okupacinė valdžia, todėl ieškovė siekdama atkurti jai į nuosavybės teisę priklausantį žemės sklypą, prašo panaikinti neteisėtai sudarytą nuomos sutartį.

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. kovo 21 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį nurodydamas, kad ieškovė kreipėsi į teismą, suėjus bendrajam 10 metų senaties terminui.

3.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1001-1187/2023 panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartį ir perdavė ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 11 d. nutartimi nustatė terminą ieškovei iki 2023 m. gegužės 25 d. (imtinai) pašalinti nutarties motyvuojamoje dalyje nurodytus ieškinio trūkumus: 1) patikslinti ieškinio faktines aplinkybes ir reikalavimo dalyką bei nurodyti ir pasisakyti dėl restitucijos taikymo, taip pat dėl sklype esančių statinių, priklausančių atsakovei UAB ,,SKR Baltic“; 2) sumokėti žyminį mokestį, kuris, priešingai nei nurodė ieškovė, nėra neturtinio pobūdžio; 3) rašytiniais įrodymais pagrįsti nurodomas faktines aplinkybes į nuosavybės teisių atkūrimą į 5833 kv. m. ploto žemę, nuosavybės teisėmis valdytą būtent Miškinių k., Vilniaus mieste, Vilniaus apskrityje, kuris, ieškovės teigimu, patenka į iki nacionalizacijos buvusią Miškinių kaimo rėžinio kaimo teritoriją, kad ginčo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į buvusio Miškinių rėžinio kaimo teritoriją, kur ieškovei, jos teigimu, natūra turėtų būti atkurta nuosavybė; 4) nurodyti aplinkybes, kada ieškovei tapo žinoma apie ginčo sandorio sudarymą.

5.       Ieškovė 2023 m. gegužės 25 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė panaikinti 2007 m. vasario 12 d. Valstybės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. N01/2007-167 ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Patikslintame ieškinyje papildomai nurodė, kad:

5.1.                      Ieškovė nepasisako dėl restitucijos taikymo, kadangi restitucija šiuo konkrečiu atveju negalima, nes ji prieštarautų bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, t. y. taikoma restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ar nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju aktualus yra sudarytos valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmių vertinimas.  Kiekvienu konkrečiu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus.

5.2.                      Nurodė, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog ginčijama būtent valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis, restitucija netaikytina, kadangi sutartis, kol ji nėra nuginčyta, laikytina galiojančia. O atsižvelgiant į sutartinių teisinių santykių pobūdį, akivaizdu, jog nuomos mokestis negrąžintinas.

5.3.                      Pasisakant apie ginčo žemės sklype esančius UAB „SKR baltic“ nuosavybės teise priklausančius statinius ir panaikinus nuomos sutartį kylančias pasekmes, atkreipė teismo dėmesį, jog šis klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2022 m. liepos 21 d. įsakymą „Dėl valstybinėje žemėje teisėtai pastatytų statinių ir įrenginių, kurie naudojami pagal nekilnojamojo turto registre įregistruotą jų tiesioginę paskirtį, išpirkimo valstybės nuosavybėn tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. 3D-462. Šio įsakymo 3.3. punktas nustato, jog išpirkimo valstybės nuosavybėn procedūra inicijuojama, kai teismas priėmęs sprendimą nutraukti valstybinės žemės, kurioje yra teisėtai pastatyti statiniai ar įrenginiai, nuomos sutartį, sprendimu neišsprendžia šiame žemės sklype esančių statinių, įrenginių klausimo.

5.4.                      Nurodė, kad esminė sąlyga, dėl kurios žyminis mokestis galėtų būti apskaičiuojamas pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punktas – restitucijos taikymas. Šiuo atveju, restitucija nėra taikoma, kaip ir nei vienas kitas CPK 85 straipsnio 1 dalies punktas. Mano, jog ieškovė pagrįstai žyminį mokestį apmokėjo pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktą 

5.5.                      Teigė, kad ieškovė neturėjo pasisakyti dėl restitucijos taikymo, nes ji yra netaikoma, o tai reiškia, jog teismo nurodomas CPK straipsnio 1 dalies 11 punktas netaikytinas. Ieškovė žyminį mokestį apmokėjo teisingai, todėl ieškinio trūkumas negali būti nustatytas nei dėl restitucijos, nei dėl žyminio mokesčio.

5.6.                      Dėl Miškinių rėžinio kaimo kartografijos nurodė, kad ginčo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į buvusio Miškinių rėžinio kaimo teritoriją, kur ieškovei natūra turėtų būti atkurta nuosavybė. Aplinkybę, jog ginčo žemės sklypas patenka į buvusio Miškinių rėžinio kaimo teritoriją patvirtina su ieškiniu pateiktas priedas Nr. 3. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. liepos 3 d. Komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėms faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti (toliau – Komisija) posėdžiu protokolu Nr. 49PRT-18-(14.49.101.) nutarė: „Išnagrinėjus visus svarstytinus dokumentus bei įvertinus archyvinius planus, nutarta pripažinti, kad Miškinių rėžinį kaimą sudarė trys atskiri žemės masyvai: 162,1923 ha žemės plotas, nustatytas paliekant galioti 2003 m. vasario 28 d. (patikslinta 2004 m. vasario 26 d.) atliktas Miškinių rėžinio kaimo kartografijos metu nustatytas ribas ir plotą, bei 28,9283 ha ir 7,1617 ha žemės plotai dešinėje Neries upės pusėje papildomai kartografuoti remiantis archyviniais planais. Nustatyti, kad Miškinių rėžinio kaimo apytikslis plotas 198,2823 ha.“. 2017 metų Komisijos protokole nurodyta 2017 metų Komisijos protokole padaryta tokia išvada: „Išanalizavus visus pateiktus papildomus dokumentus, tarp jų išlikusius archyvinius planus, t. y. 1849 m. Vilniaus gubernijos ir Panerių valstybės žemės valdos detalusis planas, 1911-03-24 Vilniaus gubernijos ir Vilniaus Vilkpėdės vienkiemio žemės sklypo planas (patvirtintas 1929 m.), 1927-07-29 Vilniaus miesto planas, 1928 m. miesto tarybos sprendimas, dėl teritorijos naudojimo nustatymo planas, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos 1942 m. planas, darytina išvada, kad Miškinių rėžinis kaimas iki 1940 m. nacionalizacijos susidėjo iš atskirų dalių, kurias skyrė Neries upė.“. Prie 2017 metų Komisijos protokolo pridėta ir ištrauka iš Vilniaus miesto suvestinių grafinių duomenų, kurioje pažymėta iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio Miškinių rėžinio kaimo teritorijos ribos, raudona spalva pažymėtos apytikslės ginčo žemės sklypo ribos. Ginčo žemės sklypas, dėl kurio nuomos buvo sudaryta valstybinė žemės sklypo nuomos sutartis, patenka į Miškinių rėžinio kaimo ribas, į kurio teritorijoje esančią žemėvaldą ieškovė turi teisę atkurti nuosavybės teises.

5.7.                      Dėl sužinojimo apie ginčijamą valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį momento nurodė, kad ieškovė 2022 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į Valstybės įmonę „Registrų centras“ su prašymu (Priedas Nr. 8) pateikti valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties kopiją. Nuomos sutartis ieškovei pateikta 2022 m. gruodžio 15 d. (Priedas Nr. 9). Taigi, ieškovė apie Nuomos sutarties egzistavimą sužinojo tik 2022 m. gruodžio mėnesį, atitinkamai, apie sutarties turinį – VĮ „Registrų centras“ pateikus Nuomos sutarties kopiją ieškovei, tai yra 2022 m. gruodžio 15 d.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 13 d. nutartimi ieškovės J. J. ieškinį nutarė laikyti nepaduotu ir jį kartu su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.

7.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 11 d. nutartimi nustatė ieškovei terminą pašalinti šiuos ieškinio trūkumus: 1) patikslinti ieškinio faktines aplinkybes ir reikalavimo dalyką bei nurodyti ir pasisakyti dėl restitucijos taikymo, taip pat dėl sklype esančių statinių, priklausančių atsakovei UAB ,,SKR Baltic“; 2) sumokėti žyminį mokestį, kuris, priešingai nei nurodė ieškovė, nėra neturtinio pobūdžio; 3) rašytiniais įrodymais pagrįsti nurodomas faktines aplinkybes į nuosavybės teisių atkūrimą į 5833 kv. m. ploto žemę, nuosavybės teisėmis valdytą būtent Miškinių k., Vilniaus mieste, Vilniaus apskrityje, kuris, ieškovės teigimu, patenka į iki nacionalizacijos buvusią Miškinių kaimo rėžinio kaimo teritoriją, kad ginčo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į buvusio Miškinių rėžinio kaimo teritoriją, kur ieškovei, jos teigimu, natūra turėtų būti atkurta nuosavybė; 4) nurodyti aplinkybes, kada ieškovei tapo žinoma apie ginčo sandorio sudarymą.

8.       Nurodė, kad 2023 m. gegužės 25 d. ieškovė pateikė patikslintą ieškinį (DOK-85598). Iš naujai pateikto patikslinto ieškinio turinio matyti, kad ieškovė dalies teismo nurodytų įpareigojimų neįvykdė, faktiškai pateikė identiško turinio pirminiam ieškinio pareiškimą, jį patikslindama atskirai nurodytais apstebėjimais, tame tarpe – ir dėl keliamo reikalavimo neturtinio pobūdžio, nenurodė ieškinio sumos, nesumokėjo tenkančio žyminio mokesčio. Patikslinto ieškinio teiginiais ieškovė faktiškai išreiškė nesutikimus ir prieštaravimus dėl teismo 2023 m. gegužės 11 d. nutartimi nurodytų ieškinio trūkumų. Ji nurodė mananti, kad nėra pagrindo ginčijant sandorį pasisakyti dėl restitucijos taikymo, kadangi restitucija nagrinėjamu atveju negalima, ji prieštarautų bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ir iš viso nėra taikoma; išreiškė nuomonę, kad pareikšto turinio reikalavimas yra neturtinio pobūdžio, todėl žyminio mokesčio primokėti neprivalo; ieškovė nepasisakė ir nenurodė, koks yra ant ginčo valstybinės žemės esančių statinių, registruotų atsakovo vardu, likimas. Ieškovė taip pat neįvykdė teismo įpareigojimo nurodyti ieškinio sumą ir atitinkamai sumokėti jai tenkantį žyminį mokestį.

9.       Atkreipė dėmesį, kad teismas trūkumų šalinimo nutartyje ieškovei buvo nurodęs galimybę skųsti nutartį apeliacine tvarka, tačiau ieškovė šia teise nepasinaudojo. Tokiu būdu liko nenuginčyti ir nepaneigti teismo nurodyti argumentai dėl ginčo sandorio pobūdžio ir jo vertės, teismui paduoto ieškinio apmokestinimo.

10.       Nurodė, kadangi procesinis įstatymas nenumato galimybės du ir daugiau kartų šalinti vieno ir to paties procesinio dokumento trūkumus, 2023 m. gegužės 11 d. nutartimi konstatuotų ieškinio trūkumų ieškovė apeliacine tvarka neskundė, teismas dėl virš išdėstyto konstatavęs tinkamo trūkumų nepašalinimo faktą ieškovės ieškinį laiko nepaduotu ir grąžina jį padavusiam asmeniui.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Ieškovė J. J. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2023 m. birželio 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2-7980-727/2023. Atskirasis skundas grindžiamas šiais motyvais:

11.1.                      Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovės ieškinį padarė teisės taikymo klaidą, kadangi teismo nutartis laikyti ieškinį nepaduotu yra nepagrįsta. Ieškovė patikslintu ieškiniu pateikė išsamius paaiškinimus, dėl kurių negalėjo įvykdyti dalies teismo nurodymų, nes jie yra neteisingi ir prieštarautų proceso bei materialinės teisės normoms.

11.2.                      Teismas nutartyje nurodė, jog ieškovė J. J. nepasisako dėl restitucijos taikymo. Ieškovė nepasisako dėl restitucijos taikymo, kadangi restitucija šiuo konkrečiu atveju negalima, nes ji prieštarautų bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Nagrinėjamu atveju aktualus yra sudarytos valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmių vertinimas. Atsižvelgiant į tai, jog ginčijama būtent valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis, restitucija netaikytina, kadangi sutartis, kol ji nėra nuginčyta, laikytina galiojančia, o atsižvelgiant į sutartinių teisinių santykių pobūdį, akivaizdu, jog nuomos mokestis negrąžintinas.

11.3.                      Nurodė, kad CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punktas nustato, jog ieškinio suma nustatoma tokiu būdu: bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais – pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Esminė sąlyga, dėl kurios žyminis mokestis galėtų būti apskaičiuojamas pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punktas – restitucijos taikymas. Šiuo atveju, kaip aptarta aukščiau, restitucija nėra taikoma, kaip ir nei vienas kitas CPK 85 straipsnio 1 dalies punktas. Tai reiškia, jog ieškovė pagrįstai žyminį mokestį apmokėjo pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

11.4.                      Teigia, kad ieškovė žyminį mokestį apmokėjo teisingai, todėl ieškinio trūkumas negali būti nustatytas nei dėl restitucijos, nei dėl žyminio mokesčio. Šiuo motyvus ir nurodė ieškovė, tačiau teismas į juos nei atsižvelgė, nei aptarė ieškovės nurodomus motyvus, paremtus jurisprudencija bei teisės normomis.

11.5.                      Akcentavo tai, jog proceso taisyklėse nėra keliami formos išskirtiniai reikalavimai patikslintam ieškiniui, todėl ieškovė, teikdama tą patį ieškinį, jį papildė nutartyje nurodomais aspektais, juos išsamiai aprašė ir tai nurodė patikslintame ieškinyje. Teismo įsitikinimas, jog patikslintas ieškinys turėtų būti perrašytas iš naujo, yra visiškai nepagrįstas jokiais teisės aktais ar proceso taisyklėmis.

11.6.                      Ieškovė išsamiai pasisakė dėl nutartyje nurodomų trūkumų šalinimo bei pašalino tuos trūkumus, kurie neprieštaravo materialinės ir procesinės teisės normoms, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė nepašalino dalies trūkumų. Vien teismo įsitikinimo, jog trūkumas egzistuoja, nepakanka, kai teismo įsitikinimas prieštarauja formuojamai teismų praktikai ir procesą reguliuojančioms normoms. Teismas yra saistomas teisės aktų, o proceso šalys pagrįstai tikisi, jog teismai įgyvendins savo esminę funkciją – teisingumo vykdymą.

11.7.                      Dėl antrojo ieškinio grąžinimo pagrindo –neišnaudotos ieškovės teisės apskųsti nutartį atskiruoju skundu nurodė, kad teismas padarė ir kitą šiurkščią procesinę klaidą. Pažymėjo, kad trūkumų nutartis atskiruoju skundu neskundžiama. Atskiruoju skundu gali būti skundžiama teismo nutartis, kuria procesinis dokumentas grąžintas dėl to, kad nepašalinti jo trūkumai. Teismas neteisingai taikė procesinės teisės normas, teismas negalėjo suteikti tokios teisės, kurios ieškovė procesiškai neturėjo. Teismas negalėjo to laikyti vienu iš argumentų, grąžinant ieškinį bei atsisakant susipažinti su ieškovės paaiškinimais dėl teismo netinkamo teisės taikymo.

11.8.                      Ieškovė būdama Miškinių rėžinio kaimo pretendente, sužinojusi apie neteisėtą valstybinę nuomos sutartį, turėdama visišką materialinį teisinį suinteresuotumą, kreipėsi į pirmos instancijos teismą, tikėdamasi atstatyti teisingumą. Vietoje to, pirmos instancijos teismas, neturėdamas absoliučiai jokio teisinio pagrindo, antrą kartą pademonstravo šališkumą, ko pasekmėje buvo priimta nutartis, kurioje aiškiai nurodoma, jog ieškinys grąžinamas dėl to, jog ieškovė, tikslindama ieškinį, pareiškė nepritarimą teismo nutarčiai, tačiau nepasinaudojo teise nutartį apskųsti atskiruoju skundu.

11.9.                      Mano, kad skundžiama nutartis nepagrįstai varžo ieškovės konstitucinę teisę kreiptis į teismą, kad būtų apgintos jos pažeidžiamos teisės. Pirmos instancijos teismas priėmė nutartį, kuri prieštarauja esminei teismų funkcijai – teisingumo vykdymui. Tai, jog teismas, taikydamas proceso normoms prieštaraujančius motyvus grąžino ieškinį, suponuoja akivaizdų teismo šališkumą, kuris teisinėje valstybėje yra netoleruotinas. Pirmos instancijos teismas buvo galimai šališkas, nes antrą kartą tame pačiame procese, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą padarė teisės taikymo klaidą, visiškai neatsižvelgė į procesinės teisės normas bei ieškovės patikslinto ieškinio argumentus, „baudė“ ieškovę už tai, jog ji nepasinaudojo teismo siūloma neteisėta galimybę apskųsti neskundžiamą nutartį atskiruoju skundu ir tuo grindė savo nutartį grąžinti ieškinį ieškovei.

11.10.                      Pažymėjo, jog pirmos instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į ieškovės paaiškinimus, dėl kurių ji nepatikslino dalies teismo nurodomų trūkumų, ieškovės išsamius paaiškinimus pavadino „apstebėjimais“, taip tarsi siekdamas pažeminti ieškovę. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai užkirto kelią ieškovei ginti savo, kaip Miškinių rėžinio kaimo pretendentės, pažeistas teises.

Teismas

k o n s t a t u o j a : 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo aplinkybės, jog apeliantė nepasinaudojo apeliacijos teise dėl nutarties, kuria nustatyti ieškinio trūkumai, laikyti vienu iš argumentų, grąžinant ieškinį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje, konstatuodamas, jog apeliantė nepašalino ieškinio trūkumų, taip pat rėmėsi tuo, kad teismas trūkumų šalinimo nutartyje ieškovei buvo nurodęs galimybę skųsti nutartį apeliacine tvarka, tačiau ieškovė šia teise nepasinaudojo bei laikė, kad tokiu būdu liko nenuginčyti ir nepaneigti teismo nurodyti argumentai dėl ginčo sandorio pobūdžio ir jo vertės, teismui paduoto ieškinio apmokestinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje CPK 115 straipsnio 5 dalies redakcijoje nustatyta, kad teismo nutartis pašalinti procesinio dokumento trūkumus atskiruoju skundu neskundžiama. Atskiruoju skundu gali būti skundžiama tik teismo nutartis, kuria procesinis dokumentas grąžintas dėl to, kad nepašalinti jo trūkumai. Ši nuostata taikoma procesiniams dokumentams, paduotiems po 2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1349 įsigaliojimo, t. y. po 2023 m. sausio 1 d. (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1349 6 straipsnis, 14 straipsnio 1, 3 dalys). Taigi, įstatymų leidėjas yra nustatęs, jog nutartis pašalinti procesinio dokumento trūkumus negali būti skundžiama apeliacine tvarka. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas 2023 m. kovo 13 d., todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nurodė, jog ieškovė nepasinaudojo teise skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl ieškinio trūkumų šalinimo, kadangi įstatyme galimybė tokią nutartį skųsti nėra reglamentuota.

24.       Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas šališkas, kadangi antrą kartą tame pačiame procese, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą padarė teisės taikymo klaidą, visiškai neatsižvelgė į procesinės teisės normas bei ieškovės patikslinto ieškinio argumentus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė pirmosios instancijos teisme naudojosi CPK 66, 68 straipsnių jai suteikta teise pareikšti teisėjui nušalinimą. Įrodymų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumą apeliacinės instancijos teismui nepateikta ir objektyvių prielaidų, keliančių abejonių pirmosios instancijos teisėjo šališkumu, nenustatyta. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė proceso teisės normas, jas ištaisius apeliacinės instancijos teismui, tenkinat apeliantės atskirąjį skundą, nesudaro pagrindo spręsti apie teismo šališkumą bei neobjektyvumą.

25.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra ta, kad kiekvienam asmeniui, manančiam, jog jo teisės yra pažeistos, garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Įstatymai garantuoja kiekvienam suinteresuotam asmeniui teisę kreiptis į teismą (CPK 5 straipsnis), o tokia teisė turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio: sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę realizuoja laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Įstatymo ieškovui keliamas reikalavimas kreipiantis į teismą suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą negali būti aiškinamas plečiamai tokiu būdu, kad iš ieškovo jau kreipimosi į teismą momentu būtų pareikalauta įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Ieškinio pareiškime ieškovas turi nurodyti, bet ne įrodyti ieškinio pagrindą. Atsisakyti priimti ieškinio pareiškimą dėl netinkamo ieškinio dalyko ar pagrindo formulavimo teismas gali tada, jei iš pareikšto ieškinio yra neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos, dėl ko teismo procesas apskritai negali būti pradėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2003). Vertinant, ar procesinio dokumento trūkumai sudaro esmines kliūtis tolesnei proceso eigai, t. y. ieškiniui priimti, vertintina, ar nenurodyti duomenys yra reikšmingi būtent sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, ar jie gali būti patekti vėlesniuose proceso etapuose, t. y. parengiamojo teismo posėdžio metu (CPK 230 straipsnio 1 dalis).

26.       Apeliacinės instancijos teismas, pažymi, jog nagrinėjamu atveju ieškinio dalykas ir pagrindas ieškovės iš esmės suformuluoti aiškiai ir nedviprasmiškai, t. y. ieškinio reikalavimas ir jo ribos aiškūs, taip pat aišku, kokių teisinių pasekmių ieškovė siekė pareikštu ieškiniu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, jog pagal suformuluotus reikalavimus nėra galimybės išspręsti kilusio ginčo.

27.       Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

28.       Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimą ir nepagrįstai laikė, jog ieškovė nepašalino teismo nustatytų ieškinio trūkumų bei ieškinį grąžino ieškovei. Kadangi ieškinio priėmimo klausimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencija (CPK 137 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 13 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja                            Loreta Braždienė