Civilinė byla Nr.A2-1340-109/2007
Pirmosios instancijos teismo
Teisėja Virginija Lozoraitytė
Procesinio sprendimo kategorija
122.3;122.4; 110.1
(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 19 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič ir Neringos Venckienės , teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 8 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr.A2-10221-221/2007 pagal pareiškėjo Kauno Žydų religinės bendruomenės pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kauno Žydų bendruomenei, Kauno chasidų sinagogos religinei bendruomenei, Lietuvos žydų bendruomenei, Kauno miesto savivaldybei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
pareiškėjas Kauno žydų religinė bendruomenė prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatai (buvusi Kauno žydų ligoninė) iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms ir sudarė vieningą kompleksą su Kauno senąja sinagoga ir buvo tarybinės valdžios nusavinti (nacionalizuoti). Pareiškėjas nurodė, kad juridinis faktas reikalingas nuosavybės teisėms į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurti pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą (T.I, 2-3 b.l.).
Kauno miesto apylinkės teismas 2002 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškimą patenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatai (buvusi Kauno žydų ligoninė) iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms ir sudarė vieningą kompleksą su Kauno senąja sinagoga ir buvo tarybinės valdžios nusavinti (nacionalizuoti) (T.I, 85-86 b.l.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. gruodžio 18 d. sprendimu patenkino suinteresuoto asmens Kauno miesto valdybos apeliacinį skundą, panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. birželio 20 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą – pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės pareiškimą atmetė (T.II, 2-5 b.l.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. gegužės 5 d. nutartimi pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės kasacinį skundą atmetė, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą (T.II, 29-33 b.l.).
Pareiškėjas Kauno žydų religinė bendruomenė 2005 m. birželio 10 d. pareiškimu prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatai, kuriuose buvo Kauno žydų ligoninė, iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms ir sudarė vieningą kompleksą su Kauno senąja sinagoga ir buvo nacionalizuoti. Pareiškėjas nurodė, kad 2005 m. kovo 27 d. gavo Izraelio vyriausiojo rabino 2005 m. kovo 12 d. raštą, kuriame išdėstytos aplinkybės nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu (T.II, 41-42 b.l.).
Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje (T.II, 88 b.l.).
Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi netenkino Kauno žydų religinės bendruomenės pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (T.III, 27-28 b.l.). Teismas nurodė, jog pareiškėjas prašė nustatyti juridinį faktą, kad nurodyti pastatai (buvusi Kauno žydų ligoninė) iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms ir sudarė vieningą kompleksą su Kauno senąja sinagoga ir buvo nacionalizuoti. Pareiškėjas prašė byloje atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo žinoma bylos nagrinėjimo metu, nurodytas Izraelio vyriausiojo rabino 2005 m. kovo 12 d. raštas, kuriame nurodyta, kad viso pasaulio žydų religinės bendruomenės visada rinkdavo aukas sinagogų, mokyklų, valgyklų, ligoninių ir pan. statybai ir išlaikymui. Teismas padarė išvadą, kad ši aplinkybė nėra naujai paaiškėjusi, nes pareiškėjų pareiškimas, istorinės pažymos patvirtina, kad buvo renkamos aukos pastatų statybai, jų išlaikymui, remontams, ligonių priežiūrai. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo l straipsnio l dalimi, 2 straipsnio l ir 2 dalimis, 3 straipsnio l dalimi, 7 straipsniu, konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog 1940 m. liepos 21 d. nurodytus pareiškime pastatus nuosavybės teise valdė žydų religinė bendrija, kurios teisių perėmėjas yra pareiškėjas, ir kurie buvo iš tos bendrijos nusavinti. Teismas šią išvadą padarė įvertinęs byloje esančius įrodymus ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 30 d. nutartyje nustatytais prejudiciniais faktais. Teismas padarė išvadą, kad, neįrodžius, jog ligoninė buvo valdoma žydų religinės bendruomenės nuosavybės teise, nėra pagrindo naikinti Kauno apygardos teismo 2002 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 5 d. nutartį (CPK 371 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atskiruoju skundu pareiškėjas Kauno Žydų religinė bendruomenė prašė Kauno miesto apylinkės teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl juridinio fakto nustatymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. (3 t. b.l. 29-37).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 23 d. nutartimi patenkino pareiškėjo Kauno Žydų religinės bendruomenės atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-169-454/2006 panaikinimo ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ( b.l. 49-57).
2007 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjo Kauno Žydų religinės bendruomenės atstovas advokatas G. Černiauskas kreipėsi į teismą su prašymu taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: įrašą viešame registre dėl pastatų , esančių adresu Jakšto g. 5, Kauno m., nuosavybės teisės perleidimo draudimo bei uždrausti Kauno miesto savivaldybei atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su pastatų, esančių Jakšto g. 5, Kauno m. privatizavimu, nes Kauno miesto savivaldybė ginčo pastatus, dėl kurių prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, valdo nuosavybės teise, 2007-05-09 nutarimu Nr. 618 pastatai, esantys adresu Jakšto g. 5, Kauno m. yra įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą, todėl iškilusi reali grėsmė, kad pastatai bus privatizuoti, t.y. teismui nustačius pareiškėjo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjui bus apsunkintas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas pagal Lietuvos Respublikos Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą ( b.l. 59,60).
Kauno miesto apylinkės teismas nustatęs, kad pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra motyvuotas ir pagrįstas, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti prielaidą apie jo interesams kylančią realią grėsmę, todėl pareiškėjo prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemones- įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo bei uždraudė Kauno miesto savivaldybei atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su pastatų, esančių adresu Jakšto g. 5, Kauno m., privatizavimu ( LR CPK 145 str. 1d. 2p., 145 str. 1d.12p.).
Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės –pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti (b.l. 65-67).
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
pirma, pareiškėjo 2007-09-28 prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas argumentas, jog, jei pastatai, esantys Jakšto g. 5, Kaune, bus privatizuoti, tai apsunkins pareiškėjui galimai palankaus teismo sprendimo vykdymą, t.y. teismui nustačius juridinį faktą, kad pastatai iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms bei buvo tarybinės valdžios nusavinti, pareiškėjui bus apsunkintas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą, yra nepagrįstas ir atmestinas, nes paminėtas Įstatymas nėra susijęs su nagrinėjamos bylos reikalavimais ( juridinio fakto nustatymas, kad pastatai, esantys adresu Jakšto g. 5, Kaune, iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms ir sudarė vieningą kompleksą su Kauno senąja sinagoga bei buvo tarybinės valdžios nusavinti). Nuosavybės teisių atkūrimo klausimas pareiškėjui nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas, nes jis nebuvo pareikštas, todėl teismo sprendimo įvykdymas nustačius pareiškėjo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nei pasunkės, nei pasidarys neįmanomu;
antra, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2003 išnagrinėjęs to paties pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės kasacinį skundą yra konstatavęs jog nepateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad Kauno žydų religinės bendruomenės pastatai jų nusavinimo metu būtų priklausę kuriai nors religinei žydų bendrijai. Taip pat teismas nurodė, jog nepateikta duomenų, kad Kauno žydų ligoninės pastatų, esančių adresu Jakšto g. 5,Kaune, iki 1940 m. liepos 21 d. savininku (iki jų nacionalizacijos) buvo Kauno žydų religinės bendruomenės. Pareiškėjui nepateikus virš paminėtų įrodymų, jo argumentas, jog galimai palankus pareiškėjui Kauno žydų religinei bendruomenei teismo priimto sprendimo vykdymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pasunkės, yra nepagrįstas ir neturėtų būti laikomas pagrindu, vadovaujantis LR C PK 144 straipsnio 1 dalies nuostata, taikyti laikinąsias apsaugos priemones darant įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo ir uždraudžiant Kauno miesto savivaldybei atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su ginčo pastatų privatizavimu. ( b.l. 65-67).
Suinteresuotas asmuo Lietuvos žydų bendruomenė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo CPK 144 str. 1 d. pagrindu, įpareigojant taikyti tas pačias laikinąsias apsaugos priemones LR CPK 144 str. 2d. pagrindu (siekiant apginti viešąjį interesą).
Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos žydų bendruomenė (toliau LŽB) yra suinteresuota bylos baigtimi, nes Lietuvos žydų bendruomenė ir Lietuvos religinė žydų bendrija yra viešosios įstaigos Lietuvos žydų paveldo fondo, toliau Fondo steigėjos ir dalininkės. Fondas ir LŽB dalyvauja rengiant LR Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo pataisas, kurios įgalintų atkurti nuosavybės teises į išlikusį žydų bendruomeninį turtą Fondui. LR Teisingumo ministerija savo raštu informavo LR Turto Fondą apie pastatus, į kuriuos pretenduoja Fondas. Pastatas, esantis Jakšto g. 5 ( buvusi Lietuvos žydų ligoninė) yra vienas iš jų. Todėl iš esmės LŽB yra suinteresuota, kad pastatas nebūtų privatizuotas iki įstatymų pataisų priėmimo.
Kadangi LŽB nesutinka su Kauno religinės žydų bendruomenės pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl negali sutikti ir su tuo, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų taikomos, nes gali pasunkėti jiems palankaus teismo sprendimo įvykdymas.
Mano, kad duotu atveju, teismas žinodamas, kad tiek LŽB, tiek Kauno žydų bendruomenės, kuri yra LŽB narė bei Kauno chasidų sinagoga ir Kauno krašto judėjų religinė bendruomenė, kurios yra Lietuvos religinės žydų bendrijos narė ir yra suinteresuotos, kad ginčo pastatas Jakšto g. 5, Kaune, nebūtų privatizuotos, teismas galėjo taikyti tas pačias laikinąsias apsaugos priemones siekdamas apginti viešąjį interesą (b.l. 78).
Pareiškėjas Kauno žydų religinė bendruomenė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2007-10-08 nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti, nes atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti, teismas pagrįstai taikė CPK 144 straipsnio 1 dalies normas, nes akivaizdu, kad pastatus, esančius Jakšto g. 5, Kauno m. privatizavus, juridinio fakto nustatymas pareiškėjui nebetektų prasmės, pareiškėjui taps nebeįmanomu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas pagal Lietuvos Respublikos Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą.
Apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi, nes taikant laikinąsias apsaugos priemones vertinamas ne ieškinio pagrįstumas (t.y. aplinkybės ar ieškovas pagrįstai reikalauja nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą), o kitos aplinkybės- galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas ( b.l. 81-83).
Atskirasis skundas atmestinas.
Patikrinusi atskirojo skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jis nepagrįstas, todėl atmestinas (CPK 337 str. 1p.). Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str., 338 str.).
Absoliučių nutarties negaliojimų pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutu siekia apsaugoti dalyvaujančių byloje asmenų interesus, o tuo pačiu užtikrinti pagrindinio akto civilinėje byloje- teismo sprendimo realų įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje nesvarstomi ieškinio pagrįstumo klausimai bei netiriamos faktinės bylos aplinkybės, šie klausimai išsprendžiami tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus sprendimą (CPK 259 str. 1d.), todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija nenagrinėja nutarties pagrįstumo ir apelianto argumentus atmeta. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą yra įvertinamas tik pats ginčo pobūdis (turtinis ar neturtinis ir pan.), kad būtų galima parinkti tinkamas priemones ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė (pavojus uždelsime), kad dėl kokių nors atsakovų veiksmų arba neveikimo galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1d.). Pagal formuojamą teismų praktiką, laikinoji apsaugos priemonė, kaip būsimo sprendimo įvykdymo garantas, turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmei ir turi būti susijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymu.
Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pareiškėjo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, pastatai Jakšto g. 5, Kauno m. gali būti privatizuoti, o tai ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomu, iškiltų grėsmė pareiškėjo interesams ir tolimesniems ginčams teisme, todėl teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.
Nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas. (CPK 337 str. 1 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė Birutė Bobrel
Teisėjai Galina Blaževič
Neringa Venckienė