Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A2-1340-109-2007].doc
Bylos nr.: A2-1340-109/2007
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Kauno apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

 

Civilinė byla Nr.A2-1340-109/2007

Pirmosios instancijos teismo

Teisėja Virginija Lozoraitytė

Procesinio sprendimo kategorija

122.3;122.4; 110.1

(S)

 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2007 m. gruodžio 19 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič ir Neringos Venckienės , teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka  išnagrinėjo suinteresuoto asmens  Kauno miesto savivaldybės  atskirąjį  skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 8 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje  Nr.A2-10221-221/2007 pagal pareiškėjo Kauno Žydų religinės bendruomenės pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kauno Žydų bendruomenei, Kauno chasidų sinagogos religinei bendruomenei, Lietuvos žydų bendruomenei, Kauno miesto savivaldybei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

 

pareiškėjas Kauno žydų religinė bendruomenė prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatai (buvusi Kauno žydų ligoninė) iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms ir sudarė vieningą kompleksą su Kauno senąja sinagoga ir buvo tarybinės valdžios nusavinti (nacionalizuoti). Pareiškėjas nurodė, kad juridinis faktas reikalingas nuosavybės teisėms į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurti pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą (T.I, 2-3 b.l.).

Kauno miesto apylinkės teismas 2002 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškimą patenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatai (buvusi Kauno žydų ligoninė) iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms ir sudarė vieningą kompleksą su Kauno senąja sinagoga ir buvo tarybinės valdžios nusavinti (nacionalizuoti) (T.I, 85-86 b.l.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. gruodžio 18 d. sprendimu patenkino suinteresuoto asmens Kauno miesto valdybos apeliacinį skundą, panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. birželio 20 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą – pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės pareiškimą atmetė (T.II, 2-5 b.l.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. gegužės 5 d. nutartimi pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės kasacinį skundą atmetė, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą (T.II, 29-33 b.l.).

Pareiškėjas Kauno žydų religinė bendruomenė 2005 m. birželio 10 d. pareiškimu prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatai, kuriuose buvo Kauno žydų ligoninė, iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms ir sudarė vieningą kompleksą su Kauno senąja sinagoga ir buvo nacionalizuoti. Pareiškėjas nurodė, kad 2005 m. kovo 27 d. gavo Izraelio vyriausiojo rabino 2005 m. kovo 12 d. raštą, kuriame išdėstytos aplinkybės nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu (T.II, 41-42 b.l.).

Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje (T.II, 88 b.l.).

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi netenkino Kauno žydų religinės bendruomenės pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (T.III, 27-28 b.l.). Teismas nurodė, jog pareiškėjas prašė nustatyti juridinį faktą, kad nurodyti pastatai (buvusi Kauno žydų ligoninė) iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms ir sudarė vieningą kompleksą su Kauno senąja sinagoga ir buvo nacionalizuoti. Pareiškėjas prašė byloje atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo žinoma bylos nagrinėjimo metu, nurodytas Izraelio vyriausiojo rabino 2005 m. kovo 12 d. raštas, kuriame nurodyta, kad viso pasaulio žydų religinės bendruomenės visada rinkdavo aukas sinagogų, mokyklų, valgyklų, ligoninių ir pan. statybai ir išlaikymui. Teismas padarė išvadą, kad ši aplinkybė nėra naujai paaiškėjusi, nes pareiškėjų pareiškimas, istorinės pažymos patvirtina, kad buvo renkamos aukos pastatų statybai, jų išlaikymui, remontams, ligonių priežiūrai. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo l straipsnio l dalimi, 2 straipsnio l ir 2 dalimis, 3 straipsnio l dalimi, 7 straipsniu, konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog 1940 m. liepos 21 d. nurodytus pareiškime pastatus nuosavybės teise valdė žydų religinė bendrija, kurios teisių perėmėjas yra pareiškėjas, ir kurie buvo iš tos bendrijos nusavinti. Teismas šią išvadą padarė įvertinęs byloje esančius įrodymus ir remdamasis  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 30 d. nutartyje nustatytais prejudiciniais faktais. Teismas padarė išvadą, kad, neįrodžius, jog ligoninė buvo valdoma žydų religinės bendruomenės nuosavybės teise, nėra pagrindo naikinti  Kauno apygardos teismo 2002 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 5 d. nutartį (CPK 371 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

              Atskiruoju skundu pareiškėjas Kauno Žydų religinė bendruomenė prašė Kauno miesto apylinkės teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl juridinio fakto nustatymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. (3 t. b.l. 29-37).

              Kauno apygardos teismo Civilinių  bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 23 d. nutartimi patenkino pareiškėjo Kauno Žydų religinės bendruomenės  atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutarties  civilinėje byloje  Nr. 2-169-454/2006 panaikinimo ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ( b.l. 49-57).

              2007 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjo Kauno Žydų religinės bendruomenės atstovas  advokatas  G. Černiauskas  kreipėsi į teismą su prašymu taikyti šias  laikinąsias apsaugos priemones: įrašą viešame registre dėl pastatų , esančių  adresu Jakšto g. 5, Kauno m., nuosavybės teisės   perleidimo draudimo bei uždrausti Kauno miesto  savivaldybei atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su pastatų, esančių Jakšto g. 5, Kauno m. privatizavimu, nes Kauno miesto savivaldybė ginčo pastatus, dėl kurių   prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, valdo nuosavybės teise, 2007-05-09  nutarimu Nr. 618 pastatai, esantys adresu Jakšto g. 5, Kauno m. yra įtraukti  į privatizuojamų   objektų sąrašą, todėl iškilusi reali grėsmė, kad pastatai bus privatizuoti, t.y. teismui nustačius pareiškėjo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjui bus apsunkintas nuosavybės teisių į  išlikusį nekilnojamąjį  turtą atkūrimas pagal Lietuvos Respublikos Religinių  bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą  ( b.l. 59,60).

              Kauno miesto apylinkės teismas nustatęs, kad pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos  priemonių  taikymo yra  motyvuotas ir pagrįstas, atsižvelgiant į  ginčo pobūdį, padarė išvadą, kad  pareiškėjo  nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti prielaidą apie jo interesams kylančią realią grėsmę, todėl pareiškėjo prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemones- įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo bei uždraudė Kauno miesto savivaldybei atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su pastatų, esančių adresu Jakšto g. 5, Kauno m., privatizavimu ( LR CPK 145 str. 1d. 2p., 145 str. 1d.12p.).

              Suinteresuotas  asmuo Kauno miesto savivaldybė atskiruoju skundu  prašo panaikinti  Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio  8 d. nutartį ir klausimą  išspręsti iš esmės –pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų  apsaugos priemonių taikymo atmesti (b.l. 65-67).

              Atskirasis skundas  grindžiamas  šiais argumentais:

              pirma,  pareiškėjo 2007-09-28 prašyme dėl laikinųjų apsaugos  priemonių taikymo nurodytas  argumentas, jog, jei pastatai, esantys Jakšto g. 5, Kaune, bus privatizuoti, tai apsunkins pareiškėjui  galimai palankaus teismo sprendimo vykdymą, t.y. teismui nustačius juridinį faktą, kad  pastatai iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms bei buvo  tarybinės valdžios nusavinti, pareiškėjui bus apsunkintas  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą atkūrimas pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą,  yra  nepagrįstas ir atmestinas, nes  paminėtas  Įstatymas nėra susijęs su nagrinėjamos  bylos reikalavimais ( juridinio fakto nustatymas, kad pastatai, esantys adresu Jakšto g. 5, Kaune, iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų  religinėms  bendruomenėms ir sudarė  vieningą kompleksą su Kauno senąja sinagoga bei buvo tarybinės valdžios nusavinti). Nuosavybės teisių atkūrimo  klausimas pareiškėjui nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas, nes jis  nebuvo pareikštas, todėl  teismo sprendimo  įvykdymas nustačius pareiškėjo prašomą nustatyti juridinę reikšmę  turintį faktą, nei pasunkės, nei pasidarys neįmanomu;

              antra, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2003 išnagrinėjęs to paties pareiškėjo Kauno žydų  religinės  bendruomenės kasacinį skundą yra  konstatavęs jog nepateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad Kauno  žydų religinės  bendruomenės pastatai jų nusavinimo metu būtų priklausę kuriai nors  religinei žydų bendrijai. Taip pat  teismas nurodė, jog nepateikta  duomenų, kad Kauno žydų ligoninės pastatų, esančių adresu Jakšto g. 5,Kaune, iki 1940 m. liepos 21 d. savininku (iki jų nacionalizacijos) buvo Kauno žydų religinės bendruomenės. Pareiškėjui nepateikus virš paminėtų įrodymų, jo argumentas, jog galimai palankus pareiškėjui Kauno žydų religinei bendruomenei teismo priimto sprendimo vykdymas dėl  juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pasunkės, yra  nepagrįstas ir neturėtų būti laikomas pagrindu, vadovaujantis LR C PK 144 straipsnio 1 dalies nuostata, taikyti laikinąsias apsaugos priemones darant įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo ir uždraudžiant Kauno miesto savivaldybei atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su ginčo  pastatų  privatizavimu. ( b.l. 65-67).

              Suinteresuotas asmuo Lietuvos žydų bendruomenė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių  taikymo CPK 144 str. 1 d. pagrindu, įpareigojant taikyti tas pačias  laikinąsias apsaugos priemones LR CPK 144 str. 2d. pagrindu (siekiant  apginti viešąjį interesą).

              Atsiliepime nurodė, kad  Lietuvos žydų bendruomenė  (toliau LŽB) yra suinteresuota bylos baigtimi, nes Lietuvos žydų  bendruomenė ir Lietuvos religinė žydų bendrija yra  viešosios įstaigos Lietuvos žydų paveldo fondo, toliau Fondo steigėjos ir dalininkės. Fondas ir LŽB dalyvauja  rengiant LR Religinių bendrijų  teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą  atkūrimo  tvarkos įstatymo pataisas, kurios įgalintų atkurti nuosavybės teises į išlikusį  žydų bendruomeninį  turtą Fondui. LR Teisingumo ministerija savo raštu informavo LR Turto  Fondą apie pastatus, į kuriuos pretenduoja Fondas. Pastatas, esantis Jakšto g. 5 ( buvusi Lietuvos žydų ligoninė) yra vienas iš jų. Todėl iš esmės  LŽB yra suinteresuota, kad pastatas nebūtų  privatizuotas iki įstatymų pataisų priėmimo.

              Kadangi LŽB nesutinka su Kauno religinės žydų bendruomenės pareiškimu dėl juridinę  reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl negali sutikti  ir su tuo, kad laikinosios apsaugos priemonės  būtų taikomos, nes gali pasunkėti jiems palankaus teismo sprendimo įvykdymas.

              Mano, kad  duotu atveju, teismas  žinodamas, kad  tiek LŽB, tiek Kauno žydų  bendruomenės, kuri yra LŽB narė bei  Kauno chasidų sinagoga ir Kauno krašto judėjų religinė bendruomenė, kurios yra Lietuvos religinės žydų bendrijos narė ir yra  suinteresuotos, kad ginčo pastatas Jakšto g. 5, Kaune, nebūtų  privatizuotos, teismas galėjo taikyti tas pačias laikinąsias  apsaugos priemones siekdamas apginti viešąjį interesą (b.l. 78).

              Pareiškėjas Kauno žydų religinė  bendruomenė  atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2007-10-08 nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti, nes atskirojo skundo  argumentai yra teisiškai nepagrįsti, teismas pagrįstai taikė  CPK 144 straipsnio 1 dalies  normas, nes akivaizdu, kad pastatus, esančius Jakšto g. 5, Kauno m. privatizavus, juridinio fakto nustatymas pareiškėjui nebetektų prasmės, pareiškėjui  taps nebeįmanomu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas pagal Lietuvos Respublikos Religinių  bendrijų teisės  į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą.

              Apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi, nes taikant laikinąsias apsaugos  priemones vertinamas ne ieškinio pagrįstumas (t.y. aplinkybės ar ieškovas pagrįstai reikalauja nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą), o kitos aplinkybės- galimai palankaus  ieškovui teismo sprendimo  įvykdymo užtikrinimas ( b.l. 81-83).

Atskirasis skundas atmestinas.

Patikrinusi atskirojo skundo  faktinį  ir teisinį  pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jis nepagrįstas, todėl  atmestinas (CPK 337 str. 1p.). Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino  pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino  ar nėra absoliučių  nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str., 338 str.).

Absoliučių  nutarties negaliojimų pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio  2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutu siekia apsaugoti dalyvaujančių byloje asmenų interesus, o tuo pačiu užtikrinti pagrindinio akto civilinėje byloje- teismo sprendimo realų įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo  stadijoje nesvarstomi ieškinio pagrįstumo klausimai bei netiriamos faktinės bylos aplinkybės, šie klausimai išsprendžiami tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus sprendimą (CPK 259 str. 1d.), todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija nenagrinėja nutarties pagrįstumo ir apelianto  argumentus atmeta. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą yra įvertinamas tik pats ginčo pobūdis (turtinis ar neturtinis ir pan.), kad būtų galima parinkti tinkamas priemones ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

              Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė (pavojus uždelsime), kad dėl kokių nors atsakovų  veiksmų  arba neveikimo galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1d.). Pagal  formuojamą teismų praktiką, laikinoji apsaugos priemonė, kaip būsimo sprendimo  įvykdymo garantas, turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmei ir turi būti susijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymu.

              Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pareiškėjo  atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad  nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, pastatai Jakšto g. 5, Kauno m. gali būti  privatizuoti, o  tai ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas  pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomu, iškiltų grėsmė pareiškėjo interesams ir tolimesniems ginčams teisme, todėl teismas  pagrįstai taikė  laikinąsias apsaugos priemones.

              Nutartis yra  pagrįsta ir teisėta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.  (CPK 337 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                          Birutė Bobrel

 

Teisėjai                                                                                      Galina Blaževič

 

                                                                                                                  Neringa Venckienė