Administracinė byla Nr. eAS-656-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02652-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. B. (V. B.) ir A. B.-B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. B. ir A. B.-B. skundą atsakovui Vilnius miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentui dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų ir sąlygų rengimo darbo grupės protokolo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjai V. B. ir A. B.-B. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Miesto ūkio ir transporto departamento 2016 m. balandžio 15 d. išduotas prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas Nr. 16/268 ir Administracijos sąlygų rengimo darbo grupės 2019 m. vasario 20 d. protokolą Nr. A326-44/19(2.1.50-UK7) (toliau – ir ginčijami aktai) bei jiems iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui pateikti.

V. B. ir A. B.-B. paaiškino, kad 2021 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš R. K. įsigijo butą (duomenys neskelbtini), ¼ dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir 1409/91840 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos (toliau – Nekilnojamasis turtas). Pareiškėjai nurodė, kad 2021 m. birželio 28 d. jiems tapo žinoma, jog iki Nekilnojamo turto įsigijimo dienos Vilniaus apygardos teisme buvo inicijuota ir šiuo metu yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1099-614/2021 pagal dalies kvartalo gyventojų, įskaitant ir R. K., kurio procesines teises perėmė pareiškėjai, ieškinį statytojui dėl daikto (darbų) trūkumų pašalinimo kvartale ir įpareigojimo, nepašalinus trūkumų, atlyginti jų pašalinimo išlaidas, kompensacijų priteisimo; šioje byloje kvestionuojamas pareiškėjų ginčijamų aktų pagrįstumo ir galiojimo klausimai. V. B. ir A. B.-B., susipažinę su civilinės bylos aplinkybėmis, nedelsdami 2021 m. liepos 12 d., t. y. praėjus vos 14 dienų laikotarpiui nuo sužinojimo, siekdami operatyvumo ir koncentruotumo, pareiškė naują individualų reikalavimą civilinėje byloje Nr. e2-1099-614/2021 dėl ginčijamų aktų, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi pareiškėjų pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo atsisakė priimti. Pareiškėjai teigė, kad Vilniaus apygardos teismas minėtą nutartį turėjo priimti ne vėliau kaip iki 2021 m. liepos 23 d., tačiau ją priėmė tik 2021 m. rugpjūčio 6 d. V. B. ir A. B.-B. pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu Vilniaus apygardos teismas nutartį būtų priėmęs per 10 dienų, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 3 dalyje, jie iki 2021 m. liepos 28 d. būtų spėję pateikti skundą administracine tvarka, nepraleidę vieno mėnesio termino. Pareiškėjai akcentavo, kad termino praleidimą lėmė aplinkybės – Vilniaus apygardos teismo terminų nesilaikymas ir ilgas nutarties priėmimo terminas, kurios objektyviai nuo jų nepriklausė. V. B. ir A. B.-B. teigė, kad jiems nesuteikus galimybės išdėstyti motyvus dėl ginčo esmės, tokia situacija prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.

Administracija, vykdydama teismo 2021 m. rugpjūčio 17 d. nutartį, 2021 m. rugpjūčio 20 d. teismui pateikė atsiliepimą, kuriame prašė pareiškėjų prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad V. B. ir A. B.-B. buvo ir yra atstovaujami advokato, kuris išmano teisės aktus bei teismų praktiką, todėl turi užtikrinti efektyvų teisinių paslaugų teikimą, padėti savo klientams tinkamai įvertinti susidariusią faktinę – teisinę situaciją, nuspręsti dėl jų pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdo, taktikos parinkimo ir panašiai, todėl jis turėjo numatyti, jog pareiškus naują individualų reikalavimą, į bylos nagrinėjimą įtraukiant naujas šalis, teismas tokį reikalavimą atsisakys priimti. Administracija pažymėjo, kad priežastys, jog buvo pareikštas naujas individualus reikalavimas, kurį Vilniaus apygardos teismas atsisakė priimti, bei Vilniaus apygardos teismo terminų nesilaikymas negali būti laikomos pakankamomis termino atnaujinimui nagrinėjamoje byloje. Teigė, kad pareiškėjų atstovas turėjo žinoti, jog tokio pobūdžio individualus reikalavimas, koks buvo pateiktas Vilniaus apygardos teismui, nebus priimtas, bei su V. B. ir A. B.-B. keliamais reikalavimais pirmiausia turėjo kreiptis į administracinį teismą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi pareiškėjų prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė ir jų skundą atsisakė priimti.

Aptaręs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies ir 30 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatas, teismas pažymėjo, kad nėra ginčo, jog pareiškėjai V. B. ir A. B.-B. yra praleidę įstatymo nustatytą terminą skundui dėl ginčijamų aktų paduoti; patys pareiškėjai nurodė, kad apie šiuos aktus jie sužinojo 2021 m. birželio 28 d., o į administracinį teismą su skundu kreipėsi tik 2021 m. rugpjūčio 13 d.

Teismas akcentavo V. B. ir A. B.-B. nurodė, jog jie pirmiausia su atitinkamais reikalavimais dėl administracinių aktų panaikinimo kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, tačiau pastarasis atsisakė priimti ieškinio dalyko tikslinimą civilinėje byloje Nr. e2-1099-614/2021 ir dėl to jie praleido terminą kreiptis į administracinį teismą. Teismas sprendė, kad ši pareiškėjų nurodyta termino praleidimo priežastis negali būti pripažįstama objektyvia.

Teismas pažymėjo, kad V. B. ir A. B.-B. nuo pat bylinėjimosi pradžios buvo atstovaujami profesionalaus teisininko – advokato, kuris jiems turėjo paaiškinti, koks teisių gynimo būdas ir kokiomis sąlygomis yra galimas; advokatas turėjo numatyti ir žinoti, kad vienu metu ieškinio pagrindo ir dalyko keitimas bei naujo atsakovo įtraukimas į pradėtą civilinę bylą nėra galimas. Be to, kreipimasis į bendros kompetencijos teismą su administraciniais reikalavimais apskritai yra abejotinas. Teismo nuomone, pareiškėjai pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą, o tai lėmė, kad buvo praleistas vieno mėnesio terminas su skundu kreiptis į administracinį teismą, o šioje individualioje situacijoje, kai V. B. ir A. B.-B. atstovauja profesionalus teisininkas, pasirinktas netinkamas teisių gynimo būdas negali būti laikomas objektyvia priežastimi, sutrukdžiusia pareiškėjams laiku kreiptis į teismą.

Teismas akcentavo, kad tai, jog Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje laiku neišsprendė ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo priėmimo klausimo, iš esmės neturi reikšmės vertinant termino praleidimo priežastis, kadangi termino praleidimą lėmė būtent netinkamas pasirinktas teisių gynimo būdas, lėmęs ir tolesnius veiksmus. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjams niekas netrukdė net ir nesulaukus Vilniaus apygardos teismo nutarties dėl ieškinio pagrindo ir dalyko pakeitimo priėmimo klausimo išsprendimo, nepraleidus termino, su skundu kreiptis į administracinį teismą.

Teismas pažymėjo, kad jam kyla pagrįstų abejonių dėl V. B. ir A. B.-B. nurodytos sužinojimo apie skundžiamus aktus datos. Teismas nurodė, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matosi, jog pareiškėjai 2021 m. birželio 28 d. sudarė sutartį su advokatu Laurynu Didžiuliu ir jau tą pačią dieną pradėjo teikti procesinius dokumentus minėtoje civilinėje byloje, todėl tikėtina, kad aplinkybės, susijusios su minėta civiline byla, jiems jau buvo žinomos anksčiau, tačiau jie tik 2021 m. birželio 28 d. įformino savo atstovavimo teisinius santykius, tam, kad jų vardu atstovas galėtų teikti teismui atitinkamus procesinius dokumentus. Antra vertus, pareiškėjai Nekilnojamąjį turtą iš R. K. įsigijo 2021 m. birželio 15 d., todėl jie pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, taip pat dar iki sutarties sudarymo turėjo būti rūpestingi, apdairūs ir atidūs, pasidomėti, kokios svarbios aplinkybės yra susijusios su jų įsigyjamu Nekilnojamuoju turtu, taip pat vykstančiais teisminiais procesais ir panašiai, o pareiga informuoti pirkėją apie tokias svarbias aplinkybes tenka ir turto pardavėjui. V. B. ir A. B.-B. nenurodė, kad Nekilnojamojo turto pardavėjas jų iš anksto nebuvo informavęs apie vykstančius teisminius ginčus, susijusius su įsigyjamu turtu ir panašiai. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai apie ginčijamus aktus žinojo arba būdami rūpestingi ir atidūs turėjo žinoti anksčiau, nei nurodė skunde, todėl jie turėjo pakankamai laiko apsispręsti ir laiku kreiptis į teismą dėl šių aktų panaikinimo.

Teismas taip pat pažymėjo, kad V. B. ir A. B.-B. įsigyto Nekilnojamojo turto buvęs savininkas R. K. civilinėje byloje Nr. e2-1099-614/2021 dalyvauja nuo pačios pradžios (ieškinys Vilniaus apygardos teisme buvo gautas 2020 m. rugsėjo 3 d.), jis žinojo apie administracinius aktus, tačiau jų nustatyta tvarka ir terminu neginčijo.

Nepagrįstai teismas pripažino ir pareiškėjų argumentus dėl sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principų pažeidimo. Teismas pažymėjo, kad kiekvienas subjektas, manantis, jog jo teisės yra pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau tą jis turi daryti laikydamasis teisės aktų reikalavimų, taip pat juose nustatytų terminų. Jeigu terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. objektyvių aplinkybių, kurios nepriklauso nuo pareiškėjo valios, jis gali būti atnaujintas. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog pareiškėjai terminą praleido vien dėl subjektyvių priežasčių, todėl jų praleistas terminas skundui paduoti negali būti atnaujinamas; tai taip pat reiškia, kad teisme pagal jų skundą negali būti iškeliama byla, todėl nėra jokio pagrindo kalbėti apie pareiškėjų nurodytų principų pažeidimą.

III.

Pareiškėjai V. B. ir A. B.-B. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti pareiškėjų praleistą vieno mėnesio terminą skundui paduoti, o klausimą dėl skundo priėmimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. V. B. ir A. B.-B. taip pat prašo jiems iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjų nuomone, teismas visiškai paviršutiniškai ir formaliai vertino faktines bylos aplinkybes, išimtinai lėmusias nežymų termino praleidimą, todėl priėmė visiškai nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, kuri privalo būti panaikinta, kaip neproporcingai ribojanti fundamentalią žmogaus teisę kreiptis į teismą.

V. B. ir A. B.-B. pažymi, teismas deklaratyviai ir absoliučiai nepagrįstai nurodė, kad tai, jog Vilniaus apygardos teismas laiku neišsprendė civilinėje byloje ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo ir priėmimo klausimo, iš esmės neturi reikšmės vertinant termino praleidimo priežastis, kadangi termino praleidimą lėmė nepagrįstas ir neteisėtas Vilniaus apygardos teismo terminų nesilaikymas ir ši aplinkybė objektyviai nuo pareiškėjų nepriklausė, o vien  aplinkybė, kad jie savo reikalavimą iš pradžių nusprendė pateikti jau inicijuotoje civilinėje byloje, tačiau Vilniaus apygardos teismas jį atsisakė priimti, jokiu būdu neturi ir negali užkirsti kelio teisminei gynybai administracine tvarka, siekiant apginti asmenų pažeistas teises ir interesus, viešojo administravimo subjektams neteisėtai priėmus administracinius aktus; teismui atsisakius atnaujinti terminą ir priimti V. B. bei A. B.-B. skundą, neatsižvelgus į termino praleidimą lėmusią aptartą aplinkybę, yra pažeidžiamas proporcingumo principas. Be to, teismas neteisėtai ir nepagrįstai taiko dvigubus standartus – teismo imperatyviai įstatyme nustatyto termino praleidimą pateisina, o privačiam asmeniui dėl to nežymiai praleidus terminą jo nebeatnaujina ir paneigia pareiškėjų konstitucinę teisę į teisminę gynybą.

V. B. ir A. B.-B. nurodo, kad 2021 m. liepos 12 d. pareiškė naują individualų reikalavimą civilinėje byloje Nr. e2-1099-614/2021 dėl ginčijamų aktų, tačiau nenurodė naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, kurios nebūtų buvusios nagrinėjamos civilinėje byloje Nr. e2-1099-614/2021, t. y. prašė pakeisti tik ieškinio dalyką, o tai yra leidžiama. Atsižvelgus į tai, pareiškėjams net nekilo abejonių dėl to, ar pareiškimas bus priimtas. V. B. bei A. B.-B. nuomone, visiškai nepagrįstas yra teismo deklaratyvus teiginys, kad jie, atstovaujami profesionalaus teisininko, neva pasirinko netinkamą teisių gynybos būdą. Nors pareiškėjai su Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 6 d. nutarties dalimi nesutinka, tačiau jie neturėjo jokios galimybės savo pažeistų teisių ir interesų apginti civiline tvarka, kadangi minėta teismo nutartis yra neskundžiama.

V. B. ir A. B.-B. pažymi, kad jų pasirinkimą inicijuoti ne naują bylą administracine tvarka, o pateikti pareiškimą dėl administracinių aktų ginčijimo jau inicijuotoje civilinėje byloje lėmė tai, kad civilinėje byloje keliami reikalavimai yra grindžiami ta pačia medžiaga fakto ir teisės klausimais, be to, pareiškėjai vykstančioje byloje iš R. K. įsigiję Nekilnojamąjį turtą, perėmė procesines teises; pateikdami reikalavimą inicijuotoje civilinėje byloje, jie siekė operatyvumo ir koncentruotumo (bylos medžiagos koncentruotumo) principų įgyvendinimo, šis sprendimas buvo racionalus, pagrįstas ir neatsitiktinis. V. B. ir A. B.-B. akcentuoja, kad net Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje nurodė, kad jie dėl teisių gynimo gali pradėti atskirą bylą, pareikšdami ieškinį Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą šioje situacijoje buvo abejotinas.

Pareiškėjai nurodo, kad net neabejojo, jog susiklosčius tokiai hipotetinei situacijai, kad Vilniaus apygardos teismas dėl tam tikrų priežasčių netenkins jų pareiškimo, šie, nepraleidę termino, neabejotinai spėtų kreiptis į administracinį teismą, todėl neegzistavo absoliučiai joks pagrįstas pagrindas tą patį reikalavimą kelti tiek bendrosios kompetencijos, tiek administraciniame teisme ir taip piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, teismus apkraunant papildomu darbu. V. B. ir A. B.-B. pabrėžia, kad teismas, nurodydamas, jog jie galėjo su tuo pačiu skundu kreiptis tiek į bendrosios kompetencijos, tiek į administracinį teismą, iš esmės pasiūlė atlikti procesinį pažeidimą. Be to, negali susidaryti tokia situacija, kai tapatus klausimas yra nagrinėjamas keliose skirtingose teismo institucijose, todėl pareiškėjai, įgyvendindami savo teisę pasinaudoti teismine gynyba, siekė realizuoti ją ne bet kokiu būdu ir apimtimi, o tik laikydamiesi griežtos procesinių įstatymų nustatytos tvarkos; tapačių skundų pateikimas tiek administraciniam, tiek bendrosios kompetencijos teismui, neatitiktų teisingumo principo ir būtų perteklinis, be to, lemtų ir dvigubas pinigines išlaidas, kurios ir taip yra nemažos.

V. B. ir A. B.-B. akcentuoja, kad teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, o byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjams apie ginčijamus administracinius aktus neva tapo žinoma ankščiau nei 2021 m. birželio 28 d.; vien aplinkybė, kad 2021 m. birželio 28 d. tarp V. B. bei A. B.-B. ir advokato buvo sudaryta teisinių paslaugų sutartis ir tą pačią dieną buvo pateiktas procesinis dokumentas civilinėje byloje Nr. e2-1099-614/2021, savaime nesudaro jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjams apie ginčijamus aktus galėjo tapti žinoma ankščiau. V. B. ir A. B.-B. pažymi, kad jiems kreipusis į advokatą, nedelsiant buvo pasirašyta atstovavimo sutartis ir advokatas neužtruko keliais sakiniais papildyti jau ankščiau pradėtą rengti pareiškimą bei nurodyti informaciją apie procesinių teisių perėjimą pareiškėjams. Akcentuoja, kad minėtame procesiniame dokumente net nebuvo keliami reikalavimai dėl administracinių aktų ginčijimo, todėl visiškai nepagrįstas yra pirmosios instancijos teismo teiginys, kad tai, jog pareiškimas civilinėje byloje buvo pateiktas tą pačią dieną, kai buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis, neva leidžia manyti, kad atstovavimo santykiai faktiškai susiformavo ankščiau ir V. B. bei A. B.-B. apie administracinius aktus tapo žinoma ankščiau. Pareiškėjai nurodo, kad tik sudarius atstovavimo sutartį, jie, padedami atstovo, susipažino su bylos medžiaga.

V. B. ir A. B.-B. atkreipia dėmesį, kad vykstantis civilinis procesas nėra susijęs su nuosavybės ribojimais, pavyzdžiui, areštu, draudžiančiais disponuoti turtu ar atlikti kitus veiksmus, todėl jiems nebuvo pagrindo domėtis teisminiais ginčais iki Nekilnojamojo turto įsigijimo; tokios pareigos nenumato nei teisinis reguliavimas, nei teismų praktika. Įsigijus Nekilnojamąjį turtą, netrukus, t. y. 2021 m. birželio 28 d., pareiškėjams ir tapo žinoma apie civilinę bylą, joje esančius dokumentus, taip pat ir ginčijamus aktus, bei šalių poziciją; jie, prašydami atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, aiškiai nurodė, kada konkrečiai jiems tapo žinoma apie civilinę bylą bei apie joje kvestionuojamų administracinių aktų pagrįstumą, ir pirmosios instancijos teismas turėjo tuo vadovautis, o ne remtis savo subjektyviais samprotavimais.

V. B. ir A. B.-B. pažymi, kad, pasak teismo, sprendžiant dėl jų praleisto termino atnaujinimo, neva yra svarbu atsižvelgti į aplinkybę, kad pareiškėjų įsigyto turto buvęs savininkas R. K. civilinėje byloje Nr. e2-1099-614/2021 dalyvavo nuo pačios pradžios ir apie ginčijamus aktus žinojo, tačiau jų nustatyta tvarka ir terminu neginčijo; V. B. ir A. B.-B. nėra suprantama, kaip teismo kvestionuojamos aplinkybės yra susijusios su sprendžiamu klausimu dėl jų praleisto termino atnaujinimo, t. y. ką jos įrodo ar paneigia. Pareiškėjų nuomone, aplinkybė, kad R. K. administracinių aktų neginčijo, nedaro jokios įtakos jų galimybei šiuos aktus ginčyti ir negali apriboti bei neapriboja V. B. ir A. B.-B. teisės ginčyti administracinius aktus, jos neeliminuoja ir negali sudaryti jokio pagrindo neatnaujinti praleisto termino skundui pateikti.

Pareiškėjai nurodo, kad teismas net nesusipažino su jų į civilinę bylą Nr. e2-1099-614/2021 pateiktu pareiškimu, jame nurodytomis aplinkybėmis bei argumentais, jų neanalizavo ir vadovavosi išimtinai Vilniaus apygardos teismo nutartyje nurodytais deklaratyviais ir nepagrįstais teiginiais, kurie negali sudaryti pagrindo neatnaujinti praleisto termino, ar teigti, kad pasirinktas teisių gynybos būdas buvo netinkamas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjų skundą, padarius išvadą, kad yra praleistas skundo padavimo terminas, ir jo neatnaujinus, teisėtumas bei pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo
5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-438/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-690-662/2019). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-588-602/2019).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Nustatyta, kad V. B. ir A. B.-B. ginčijami aktai buvo priimti dar 2016–2019 m. Pareiškėjai nurodė, kad su šiais aktais jie susipažino 2021 m. birželio 28 d. Jokių įrodymų, paneigiančių šiuos V. B. ir A. B.-B. teiginius ar leidžiančių daryti išvadą, jog tai buvo padaryta anksčiau, byloje nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismui kilusios abejonės dėl pareiškėjų nurodytos sužinojimo apie skundžiamus aktus datos nėra tinkamai pagrįstos, todėl jos privalo būti vertinamos V. B. ir A. B.-B. naudai. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjų skundas administraciniam teismui dėl ginčijamų aktų panaikinimo turėjo būti paduotas iki 2021 m. liepos 28 d. įskaitytinai, todėl elektroninių ryšių priemonėmis per atstovą 2021 m. rugpjūčio 13 d. išsiųsdami skundą teismui, V. B. ir A. B.-B. buvo praleidę skundo teismui padavimo terminą. Pareiškėjai šios aplinkybės neginčija.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015, 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-2-968/2020, 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-555-789/2021). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-40-1062/2020, 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-679-629/2021). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, turi būti vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-27-602/2020, 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį
Nr. AS-609-492/2021).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai yra siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-689-438/2019). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus.

Termino praleidimą pareiškėjai motyvuoja tuo, kad sužinoję apie ginčijamus aktus, naują individualų reikalavimą dėl ginčijamų aktų pareiškė civilinėje byloje Nr. e2-1099-614/2021, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi jų pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo buvo atsisakyta priimti. Atsižvelgę į tai, V. B. ir A. B.-B. su skundu kreipėsi į administracinį teismą. Pareiškėjai akcentuoja, kad termino praleidimą lėmė Vilniaus apygardos teismo terminų nesilaikymas bei ilgas nutarties priėmimo terminas ir šios aplinkybės objektyviai nuo jų nepriklausė.

Nustatyta, kad V. B. ir A. B.-B. per atstovą su 2021 m. liepos 12 d. pareiškimu „Dėl ieškinio dalyko patikslinimo, procesinių teisių perėmimo ir papildomų įrodymų pateikimo civilinėje byloje Nr. e2-1099-614/2021“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir, be kita ko, prašė pripažinti negaliojančiomis ir nesukuriančiomis teisinių pasekmių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento 2016 m. balandžio 15 d. prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas Nr. 16/268 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sąlygų rengimo darbo 2019 m. vasario 20 d. grupės protokolinį Nr. A326-44/19(2.1.50-UK7) nutarimą, paliekant galioti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento 2016 m. kovo 15 d. prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas Nr. 16/218 ir 2016 m. kovo 15 d. sutartį prie jų. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi ieškovų V. B. ir A. B.-B. pareiškimą dėl ieškinio pagrindo ir dalyko pakeitimo atsisakė priimti. Teismas pažymėjo, kad kaip matyti iš ieškovų atstovo procesiniame dokumente išdėstytų argumentų ir motyvų, jie reiškia reikalavimą, kuriuo keičia ir ieškinio pagrindą ir dalyką – įtraukia naują atsakovą, ir šią pareiškimo dalį atsisakė priimti. Teismas V. B. ir A. B.-B. išaiškino, jog jie dėl teisių gynimo gali pradėti atskirą bylą, pareikšdami ieškinį Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Likusi ieškovų atstovo pateikto pareiškimo dalis buvo priimta.

Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamuose aktuose jų apskundimo tvarka nėra nustatyta. Įvertinusi tai ir aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjai (jų atstovas), dėl ginčo pirmiausia kreipdamiesi į bendrosios kompetencijos teismą, kuriame jau buvo nagrinėjami reikalavimai, pagrįsti ta pačia medžiaga fakto ir teisės klausimais, galėjo sąžiningai klysti. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, asmenų kreipimosi pirmiausia į bendrosios kompetencijos teismą negalima laikyti akivaizdžiai netinkamu savo teisių gynimo būdo pasirinkimu. Administracinėje byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti V. B. ir A. B.-B. ar jų atstovo sąžiningumu, priešingai, jų aktyvus elgesys patvirtina, kad nėra piktnaudžiaujama teise. Susipažinę su minėta Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi, pareiškėjai nedelsdami kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą bei prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjų nurodytas aplinkybes nepagrįstai vertino kaip nesudarančias pagrindo praleistą skundo padavimo terminą atnaujinti.

Spręsdama dėl būtinumo atnaujinti praleistą procesinį terminą, teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir į tai, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas pakankamai nedaug ir iš esmės tam įtakos turėjo užsitęsęs Vilniaus apygardos teismui pateikto pareiškimo priėmimo klausimo sprendimas, o termino atnaujinimas ir skundo priėmimas konkrečiu atveju teisinio saugumo principui, dėl kurio yra nustatytas procesinių terminų institutas, neprieštaraus. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad terminą skundui paduoti pareiškėjai praleido dėl svarbių priežasčių. Pažymėtina, kad formaliai pritaikius įstatymą ir neatnaujinus skundo padavimo termino, šios administracinės bylos kontekste būtų pažeista asmenų teisė kreiptis dėl teisminės gynybos. Formalus įstatymo normų taikymas, neįvertinus iš to kylančių pasekmių ir susiklosčiusios situacijos, nėra pateisinamas, teisėtas ar protingas. Be to, formalus įstatymo normų taikymas nagrinėjamu atveju prieštarautų teisingumo principui. Įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjams V. B. ir A. B.-B. atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Atsižvelgus į tai, pareiškėjų atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria V. B. ir A. B.-B. skundą buvo atisakyta priimti, naikinama, pareiškėjų prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo tenkinamas, o jų skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjai V. B. ir A. B.-B. atskirajame skunde taip pat prašo jiems iš atsakovo priteisti patirtas bylos nagrinėjimo išlaidas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad administracinėje byloje nėra priimtas galutinis procesinis sprendimas, šioje proceso stadijoje nėra pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų pareiškėjams priteisimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-411-520/2021, 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-559-1062/2021).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų V. B. (V. B.) ir A. B.-B. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 27 d. nutartį panaikinti.

Atnaujinti V. B. (V. B.) ir A. B.-B. terminą skundui paduoti ir pareiškėjų skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai          Laimutis Alechnavičius

                                                                                              Ramūnas Gadliauskas

                                                                                              Arūnas Sutkevičius