Civilinė byla Nr. e2S-627-553/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40602-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.4.4.2.; 3.1.18.1.; 3.3.2.2.; 3.3.2.4

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės (apeliantės) J. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-26 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-48624-869/2015 pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovei J. R. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, valstybės institucija, teikianti išvadą byloje, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

2015-11-26 Vilniaus miesto apylinkės teisme priimtas ieškovo V. R. ieškinys atsakovei J. R. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, valstybės institucija, teikianti išvadą byloje, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius. Teismui pateiktame ieškinyje ieškovas nurodė, jog šalių santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje. Santuokoje sutuoktiniai susilaukė trijų vaikų: (duomenys neskelbtini) dukros G. R., (duomenys neskelbtini) sūnaus K. R. bei (duomenys neskelbtini) sūnaus D. R.. Ieškovo teigimu, dėl nesibaigiančių atsakovės agresijos ir pykčio priepuolių, nesiliaujančio fizinio ir psichologinio smurto ieškovo ir nepilnamečių vaikų atžvilgiu V. R. buvo priverstas palikti šeimos namus. Nuo 2015-05-22 šalys kartu nebegyvena. Ieškovas tikėjosi, jog jam išėjus iš namų atsakovės įtūžio protrūkių sumažės, nes ieškovė dėl tokio savo elgesio kaltino ieškovą, o šalių nepilnamečiai vaikai augs ramesnėje aplinkoje, tačiau, pasak V. R., situacija šeimoje nepasikeitė. Ieškovas teigia, jog J. R. turi psichologinių ir psichinių sveikatos problemų, kurios kelia grėsmę šalių nepilnamečių vaikų fizinei ir psichologinei sveikatai. Ieškovas nurodo, jog 2015-11-17 mokyklos, kurią lanko G. ir K. R., direktorė nurodė, kad vaikai skundėsi, jog motina prieš juos panaudojo psichologinį ir fizinį smurtą. Ieškovas nuvyko į mokymo įstaigą ir kartu su vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojais perėmė vaikus savo globai. 2015-11-18 V. R., tarpininkaujant vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojams, iš motinos taip pat pasiėmė ir mažametį D. R., tad šiuo metu visi trys nepilnamečiai vaikai gyvena su juo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovas V. R. prašo teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų laikinąją gyvenamąją vietą su tėvu.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-11-26 nutartimi nutarė ieškovo V. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Nustatė šalių nepilnamečių vaikų: G. R., K. R. ir D. R. laikinąją gyvenamąją vietą su tėvu V. R. iki galutinio teismo sprendimo nagrinėjamoje civilinėje byloje priėmimo. Nutartį nurodė vykdyti skubiai.

Teismas nustatė, kad Valstybės teismo medicinos tarnybos specialistai ne kartą konstatavo ieškovui padarytus sužalojimus, kurie vertintini kaip nežymūs sveikatos sutrikdymai. Teismas taip pat nustatė, jog VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ psichologė L. B. kreipėsi į įvairias institucijas pranešimu apie smurtą artimoje aplinkoje, informuodama apie nepilnamečių G. ir K. R. patiriamą smurtą artimoje aplinkoje, t.y. apie motinos J. R. naudojamą fizinį smurtą nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Psichologė nurodė, jog dėl šeimoje pasireiškiančio destruktyvaus J. R. elgesio nepilnametė G. R. gyvena, patirdama iš motinos psichologinį ir fizinį smurtą, mergaitei yra išsivystęs mušamo vaiko sindromas. Teismas iš pateiktų įrodymų vertino, jog atsakovės pasirinktas elgesys su nepilnamečiais vaikais galimai daro didžiulę tiek psichologinę, tiek fizinę žalą nepilnamečių vaikų sveikatai, jų interesams, gali būti žalojantis jų sveikatą ar net keliantis pavojų jų gyvybei. Teismas, vadovaudamasis prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu bei siekdamas užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus, padarė išvadą, jog iki civilinės bylos išnagrinėjimo nepilnamečių vaikų interesai bus geriau užtikrinti jiems gyvenant su ieškovu, todėl nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad yra pagrindas tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nustatyti nepilnamečių vaikų G. R., K. R. ir D. R. laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė J. R. (apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-26 nutartį panaikinti ir šį klausimą išspręsti iš esmės: ieškovo prašymą atmesti.

Nurodo, kad ieškovas suklaidino teismą dėl poreikio taikyti tokias priemones buvimo. Ieškovas sąmoningai jau nuo 2014 metų ruošėsi, kad sumodeliuotų situaciją, jog atsakovė yra smurtautoja, netinkama mama ir atimtų iš atsakovės vaikus. Faktiškai nuo pat santuokos pradžios pats ieškovas atsakovės atžvilgiu nuolat naudojo psichologinį ir fizinį smurtą, kurio įtakoje iš tikrųjų atsakovė palūžo ir tapo visiškai priklausoma nuo ieškovo valios ir jo valdoma. Keletą kartų dėl smurto teko kreiptis pagalbos į medikus. Apie tai, kad ieškovas, o ne atsakovė smurtauja, gali patvirtinti ir daugybė sutuoktinių pažįstamų, kurie atėję į svečius, matydavo atsakovės kūną nuolat nusėtą mėlynėmis. Atsakovė sutinka, kad ieškovo pateikti garso įrašai nedaro atsakovei garbės ir juose užfiksuotas elgesys yra nepateisinami, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovės elgesį išprovokavo ir sąlygojo pats ieškovas, šie įrašai neturėtų būti vertintini, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą. Pateikti įrašai buvo padaryti, atsakovei nežinant ieškovo iniciatyva, siekiant juos panaudoti prieš atsakovę. 2015-11-19 kreipėsi į Vilniaus moterų namus pagalbos dėl susiklosčiusios šeimoje padėties. Atsakovės būklę įvertinę specialistai konstatavo, kad atsakovei būdingi stipriai išreikšti potrauminio streso sindromai, kurie galimai išsivystė dėl ilgamečio ir sisteminio sutuoktinio smurto. Atsakovei nėra pareikšti jokie įtarimai dėl smurtavimo, todėl vien pranešimai nelaikytini pakankamu pagrindu vertinti atsakovės veiksmus. Ieškovo pateiktos specialisto išvados dėl jam padarytų sužalojimų išrašytos 2014-2015 metai, kai ieškovas pradėjo sąmoningai dirbtinai modeliuoti situaciją, kad atsakovę neteisingai apkaltinti smurtavimu. Teismas, priimdamas laikinąsias apsaugos priemones, nulėmė vaikų gyvenamosios vietos pasikeitimą, net neišsiaiškinęs kaip tai paveiks vaikus.

Ieškovas V. R. atsiliepimu į pateiktą atskirąjį skundą, prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-26 nutartį nepakeistą.

Nurodo, kad nagrinėjamu atveju buvo ir yra reali grėsmė ieškovo ir atsakovės nepilnamečių vaikų teisėms ir teisėtiems interesams, pastariesiems gyvenant kartu su motina. Byloje pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog J. R. naudoja nuolatinį psichologinį ir fizinį smurtą prieš savo tris nepilnamečius vaikus, juos traumuoja, yra agresyvi, neprognozuojama, neadekvati, nestabilios ir nuolat besikeičiančios nuotaikos. Atkreipia dėmesį, jog vaikai jau iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vaiko teisių apsaugos institucijos iniciatyva buvo perduoti ieškovo globon. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad vaikams laikinai gyventi su tėvu yra nesaugu, jis neva smurtauja arba kad gyvenimas su tėvu pažeidžia jų teises ir interesus, priešingai, kaip matyti iš vaiko teisių apsaugos institucijos išvadų ir buities tyrimo aktų turinio, vaikai pas tėvą jaučiasi saugesni, jie gali normaliai ruoštis pamokoms namuose, jiems sudarytos visos tinkamos buities bei normaliai gyvenimui ir vystymuisi reikalingos sąlygos. Ieškovas nurodo, kad vaikams negyvenant kartu su motina, atsakovė ir toliau terorizuoja vaikus tiek netoleruotino turinio SMS žinutėmis, tiek skambučiais, tiek nuolat tyko nepilnamečių vaikų prie jų ugdymo įstaigos, juos persekioja. Atsakovė nepateikė nei vieno objektyvaus rašytinio ar kitokio įrodymo dėl jos nurodytos aplinkybės, kad neva ne atsakovė, bet ieškovas nuolat tiek fiziškai, tiek psichologiškai smurtavo šeimoje. Atskirajame skunde nurodytos aplinkybės tėra atsakovės deklaratyvūs ir nepagrįsti teiginiai. Kritiškai turėtų būti vertinama 2015-12-10 Vilniaus moterų namų Krizių centro pažyma, kadangi ji surašyta, remiantis tik atsakovės nurodytomis aplinkybėmis, pažyma surašyta neaiškios kvalifikacijos psichologo.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2015-11-26 nutartimi nutarė nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą laikinai nustatyti su ieškovu. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2015-11-26 nutarties yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ši laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis neturėtų būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą, nes teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas taip pat tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Tokia laikinai ginčo situaciją sureguliuojanti laikinoji apsaugos priemonė yra laikinos gyvenamosios vietos nustatymas (CK 3.65 str. 2 d. 2 p.).

Laikinoji apsaugos priemonė – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas iki bus priimtas sprendimas byloje, gali būti taikoma esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Ši laikinoji apsaugos priemonė – yra išimtinio pobūdžio (ultima ratio) ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams iš vieno iš tėvų pusės.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog iš pateikto ieškinio ir įrodymų visumos galima spręsti apie atsakovės neigiamą poveikį vaikų interesams. Apeliantė atskirajame skunde nurodo priešingai, teigia, jog būtent ieškovas naudojo tiek fizinį tiek psichologinį smurtą prieš ją ir vaikus. Apeliantė taip pat nurodo, jog vaikai nenori gyventi su ieškovu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad tarp šalių yra konfliktiški santykiai. Pažymėtina, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra vadovaujamasi tikėtinumo taisykle, kurią taikant, labiau tikėtina, kad atsakovės elgesys sutuoktinio, tiek nepilnamečių šalių vaikų atžvilgiu nėra tinkamas. Tuo tarpu įrodymų, apie ieškovo netinkamą elgesį atsakovės ar jos vaikų atžvilgiu byloje nėra, tokių pagrįstų ir neginčijamų įrodymų atsakovė nepateikė ir su atskiruoju skundu.

Atsižvelgiant į visas bylos faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad, nustačius laikiną vaikų gyvenamąją vietą su tėvu, būtų pažeisti vaikų interesai. Pažymėtina, kad, tenkinus ieškovo prašymą ir nustačius laikiną mažamečių vaikų gyvenamąją vietą su tėvu, nėra apribota atsakovės teisė bendrauti su vaikais šalių susitarimu, o kilus ginčams dėl bendravimo su vaikais tvarkos, tiek ieškovas, tiek atsakovė turi teisę teikti teismui prašymą dėl laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                    Aldona Tilindienė