Civilinė byla Nr. 2A-175-605/2011
(Proceso Nr. 2-05-3-23831-2009-8)
Pirmosios instancijos teismo teisėja Vida Agurkienė
Procesinio
sprendimo kategorija 11.9.5;
(S)
121.15.;
121.18.; 121.21.
KAUNO
APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011
m. kovo 7 d.
Kaunas
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės
kolegijos
teisėjų Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės,
sekretoriaujant Juventai Blaževičiūtei, dalyvaujant ieškovėms N. L. ir V. Š., jų atstovams Petrui
Balčaičiui ir advokatei Daivai Jurevičienei, atsakovo atstovui advokatui Daliui
Mecelicai viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo
civilinę bylą pagal ieškovių N. L., V.
Š. ir atsakovo AB „Autrolis“ atstovo advokato Daliaus Mecelicos
apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d.
sprendimo pakeitimo bei panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-2921-752/2010 pagal
ieškovių N. L. ir V. Š. ieškinius
atsakovui AB „Autrolis“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo
į darbą, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Teisėjų kolegija nustatė:
Ieškovės N. L. ir V. Š. (1 t.
b.l. 3-5, 84-85; 2 t., b.l. 3-5, 54-55) prašė pripažinti neteisėtu jų atleidimą
iš darbo, grąžinti į darbą dirbti troleibuso vairuotojomis už atsakovo
2009-07-15 įsakyme Nr. V-135 nurodytą 9,63 Lt dydžio valandinį tarifinį atlygį
bei už darbo valandą mokamą 2,50 Lt dydžio skatinamąją atlyginimo dalį,
sprendimą dalyje dėl grąžinimo į darbą vykdyti skubiai, priteisti darbo
užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė V. Š. taip pat prašė grąžinti ją į darbą anksčiau turėtomis
darbo sąlygomis, t.y. dirbti troleibuso vairuotoja su 011 garažinio numerio
„Soliaris“ modelio troleibusu arba su kitu jam prilygintu troleibusu, jei
pastarasis būtų nepataisomai sugedęs.
Ieškovė V. Š. patikslintame ieškinyje nurodė, kad
nuo 1983 m. vasario 25 d. dirbo pas atsakovą
troleibuso vairuotoja. Nuo 2006 m. gruodžio mėnesio vairavo nuolatiniam darbui
paskirtą 011 garažinio numerio „Soliaris“ modelio troleibusą 5-tu troleibusų
eismo maršrutu. Nuo 2009-11-15 yra atleista iš darbo Darbo kodekso 129
straipsnio pagrindu kaip atsisakiusi dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Atsakovas
neturėjo teisės laikyti ieškovę atsisakiusiu dirbti pakeistomis darbo sąlygomis
asmeniu, todėl negalėjo nutraukti darbo sutarties DK 129 straipsnio pagrindu, o
kitų pagrindų atleisti pastarąją iš darbo nebuvo. Atsakovas 2009-07-17 ieškovei
įteikė pranešimą dėl jos darbo užmokesčio pakeitimo, kur buvo nurodyta, jog jis
vienašališkai nusprendė nuo 2009-09-01 dienos pakeisti vieną iš darbo sutarties
sąlygų, joje nustatyto valandinio atlyginimo dydžio sumažinimo būdu, o tokį
savo sprendimą apibūdino ieškovės darbo sąlygų pakeitimu. Tokius pranešimus
atsakovas išdalino visiems troleibusų vairuotojams, remdamasis savo 2009-07-15
įsakymu Nr. V-135 „Dėl 2008 birželio 16 d. įsakymo Nr.110-V „Dėl valandinio
tarifinio atlygio ir skatinimo“ dalinio pakeitimo“, kuriuo pakeitė ne tik
troleibusų vairuotojų darbo sutartyse nustatytą valandinio atlyginimo dydį
apibūdinantį įsakymą Nr. 110-V, bet ir sulaužė taikinimo procedūros
pagrindu dėl kolektyvinio ginčo tarp Kauno troleibusų vairuotojų profesinės
sąjungos (toliau KTVPS) ir atsakovo užbaigimo sąlygas, nustatančio 2008-06-10
dienos taikinimo komisijos susitarimo protokole užfiksuotą sprendimą dėl
troleibusų vairuotojų atlyginimo dydžio nustatymo. Tuo pagrindu KTVPS komiteto
sprendimu nuo 2009-08-24 buvo paskelbtas neterminuotas troleibusų vairuotojų
streikas, kurio dalyvė yra ir ieškovė. Kadangi pas atsakovą dirbančių
troleibuso vairuotojų (tame tarpe ir ieškovės) darbo sutartyse nustatyti darbo
užmokesčio dydžiai yra susieti su 2008-06-10 taikinimo komisijos sutarimo
protokolu, atsakovo reikalavimas sutikti dirbti už mažesnį atlyginimą, nei
nustatyta 2008-06-10 taikinimo komisijos sutarimų protokole, yra neteisėtas, o
juo labiau neteisėtas yra sprendimas atleisti iš darbo su tuo nesutikusius
asmenis atsisakymo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis pagrindu. Kadangi nuo
2009-08-24 ieškovės darbo užmokesčio dydžio klausimas buvo sprendžiamas
kolektyvinių darbo santykių pagrindu vykstančio troleibuso vairuotojų streiko
būdu, iki atsakovo nurodytos 2009-09-01 datos sutikimo dirbti už mažesnį
atlyginimą ji nepareiškė, todėl atsakovas jai įteikė 2009-09-02 įspėjimą apie
darbo sutarties nutraukimą DK 120 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 129 straipsnio 1
ir 2 dalių pagrindais, o jame nurodytą įspėjimo terminą iki 2009-11-04 dienos
savo papildomu 2009-10-29 pranešimu pratęsė iki 2009-11-15. Kauno apygardos
teismui 2009-09-28 nutartimi sustabdžius neterminuotą troleibusų vairuotojų
streiką neribotam laikui, savo 2009-11-11 pareiškimu ieškovė kreipėsi į
atsakovą, pranešdama, kad sutinka dirbti už jo nurodyto dydžio mažesnį
atlyginimą ir kad sutinka tai patvirtinti pasirašydama atitinkamo turinio darbo
sutarties pakeitimą. Kad tokį pastarosios pareiškimą atsakovas gavo, su juo
susipažino dar iki darbo sutarties nutraukimo dienos, patvirtina jo 2009-11-12
ieškovei pateiktas raštas Nr. 791.
Ieškovė N. L. patikslintame ieškinyje nurodė, kad
nuo 1993 m. kovo 1 dienos dirbo pas atsakovą troleibuso vairuotoja. Nuo 2006-11-20 vairavo
nuolatiniam darbui paskirtą 006 garažinio numerio „Soliaris“ modelio troleibusą
7-tu troleibusų eismo maršrutu. Nuo 2009-12-10 yra atleista iš darbo LR Darbo
kodekso 129 straipsnio pagrindu kaip atsisakiusi dirbti pakeistomis darbo
sąlygomis. Savo ieškinį grįsdama analogiškais ieškovės V.
Š. ieškinio motyvais, nurodė, kad atsakovas 2009-07-17
ieškovei įteikė pranešimą dėl jos darbo užmokesčio pakeitimo, kur buvo
nurodyta, jog jis vienašališkai nusprendė nuo 2009-09-01 dienos pakeisti vieną
iš darbo sutarties sąlygų, joje nustatyto valandinio atlyginimo dydžio sumažinimo
būdu, o tokį savo sprendimą apibūdino ieškovės darbo sąlygų pakeitimu. Kadangi
nuo 2009-08-24 ieškovės darbo užmokesčio dydžio klausimas buvo sprendžiamas
kolektyvinių darbo santykių pagrindu vykstančio troleibuso vairuotojų streiko
būdu, iki atsakovo nurodytos 2009-09-01 datos sutikimo dirbti už mažesnį
atlyginimą ji nepareiškė, todėl atsakovas jai įteikė 2009-10-08 įspėjimą apie
darbo sutarties nutraukimą DK 120 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 129 straipsnio 1
ir 2 dalių pagrindais. Kauno apygardos teismui 2009-09-28 nutartimi sustabdžius
neterminuotą troleibusų vairuotojų streiką neribotam laikui, savo 2009-10-05 pareiškimu
ieškovė kreipėsi į atsakovą, pranešdama, kad sutinka dirbti už jo nurodyto
dydžio mažesnį atlyginimą ir kad sutinka tai patvirtinti pasirašydama
atitinkamo turinio darbo sutarties pakeitimą. Kad tokį pastarosios pareiškimą
atsakovas gavo, su juo susipažino dar iki darbo sutarties nutraukimo dienos,
patvirtina jo 2009-10-08 ieškovei pateiktas raštas Nr. 685.
Kauno miesto
apylinkės teismas 2010 m. birželio 28 d. sprendimu (3 t., b.l. 52-63) ieškovės N. L. ieškinį tenkino pilnai, V. Š. ieškinį
tenkino iš dalies. Pripažino neteisėtu ieškovės N. L., a.
k. (duomenys neskelbtini) atleidimą iš darbo atsakovo AB
„Autrolis“ generalinio direktoriaus 2009-12-09 įsakymu Nr. P-486. Grąžino
ieškovę N. L. į ankstesnį darbą AB „Autrolis“ troleibuso
vairuotoja. Priteisė ieškovei N. L. iš atsakovo AB
„Autrolis“ vidutinį darbo užmokestį po 124,96 Lt už priverstinę pravaikštą
kiekvieną darbo dieną, nuo 2010-05-11 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos,
300 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Pripažino neteisėtu
ieškovės V. Š., a. k. (duomenys
neskelbtini) atleidimą iš darbo atsakovo AB „Autrolis“ generalinio
direktoriaus 2009-11-12 įsakymu Nr. P-454. Grąžino ieškovę V.
Š. į ankstesnį darbą AB „Autrolis“ troleibuso vairuotoja. Priteisė ieškovei
V. Š. iš atsakovo AB „Autrolis“ vidutinį darbo užmokestį
po 123,68 Lt už priverstinę pravaikštą kiekvieną darbo dieną, nuo 2009-11-16
iki teismo sprendimo įvykdymo, 300 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai
apmokėti. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo AB „Autrolis“
valstybei 421 Lt žyminio mokesčio ir 18,30 Lt procesinių dokumentų įteikimo
išlaidų.
Sprendime
nurodyta, kad ieškovė N. L. nuo 1993-03-01 iki 2009-12-10
dirbo atsakovo įmonėje troleibusų vairuotoja (2 t, b.l. 6, 39, 40). 2009-07-15
ieškovė gavo darbdavio pranešimą, kad nuo 2009-09-01 mažės jos valandinis darbo
užmokestis, kuris bus 9,63 Lt už valandą ir 2,50 Lt per valandą skatinimas už
kokybiškai atliktą darbą (2 t., b.l. 37). Darbo apmokėjimo sąlygų keitimo
pagrindas ir priežastis pranešime nenurodyta, tik nurodyta, kad ieškovė ne
vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos turi pateikti
raštu savo sutikimą ar nesutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, o negavus
tokio sutikimo, bus laikoma, kad ji nesutinka su darbo užmokesčio mažinimu ir
bus atleista iš darbo pagal LR DK 129 str. nuostatas. Iš 2009-07-31 atsakovo
generalinio direktoriaus įsakymo Nr. V-151 matyti, kad pranešime nurodytas 14
dienų terminas buvo atšauktas, iš dalies pakeičiant liepos 15 dienos pranešimą
ir išbraukiant žodžius „ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo
gavimo dienos“, o įsakymo 1 punktu nustatytas naujas terminas – iki 2009-09-01
(3 t., b.l. 8). Ieškovė su šiuo įsakymu pasirašytinai buvo supažindinta
2009-08-04 (3 t., b.l.10). 2009-10-08 ieškovė gavo įspėjimą, kad po dviejų
mėnesių darbo sutartis su ja bus nutraukta, vadovaujantis LR DK 120 str. 1 d.
ir 3 d., 129 str. 1 d. ir 2 d. bei 130 str. nuostatomis, atsižvelgiant į tai,
kad dėl kritiškos bendrovės ekonominės būklės buvo priimtas sprendimas
(valdybos 2007-07-10 protokolas Nr. 4 ir generalinio direktoriaus 2009-07-15
įsakymai Nr. V-134 ir Nr. V-135) mažinti bendrovės darbuotojų darbo užmokestį
ir šiuo pagrindu jai buvo įteiktas pranešimas dėl darbo užmokesčio pakeitimo,
tačiau ji nesutiko dirbti už sumažintą darbo užmokestį (2 t,. b.l. 10).
2009-10-05 AB „Autrolis“ buvo užregistruotas ieškovės raštiškas sutikimas
dirbti už mažesnį atlyginimą (2 t., b.l.11). 2009-10-08 jai buvo pranešta, kad
darbdavys dėl ekonominių ir organizacinių priežasčių neturi galimybės
patenkinti jos 2009 m. spalio mėnesio pareiškimo (2 t., b.l.12). 2009-12-09
atsakovo generalinio direktoriaus įsakymu Nr. P-486 ieškovė buvo atleista iš
darbo nuo 2009-12-10 pagal DK 129 str., išmokant 5 mėnesių vidutinio darbo
užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (2 t., b.l.29).
Ieškovė V. Š. nuo 1993-02-25 dirbo atsakovo įmonėje troleibusų
vairuotoja (1 t., b.l. 6). 2009-07-17 ieškovė gavo 2009-07-15 darbdavio
pranešimą, kad nuo 2009-09-01 mažės jos valandinis darbo užmokestis, kuris bus
9,63 Lt už valandą ir 2,50 Lt per valandą skatinimas už kokybiškai atliktą
darbą (1 t., b.l. 8). Darbo apmokėjimo sąlygų keitimo pagrindas ir priežastis
pranešime nenurodyta, tik nurodyta, kad ieškovė ne vėliau kaip per 14
kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos turi pateikti raštu savo
sutikimą ar nesutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, o negavus tokio sutikimo,
bus laikoma, kad ji nesutinka su darbo užmokesčio mažinimu ir bus atleista iš
darbo pagal LR DK 129 str. nuostatas. Iš 2009-07-31 atsakovo generalinio
direktoriaus įsakymo Nr. V-151 matyti, kad pranešime nurodytas 14 dienų
terminas buvo atšauktas, iš dalies pakeičiant liepos 15 dienos pranešimą ir
išbraukiant žodžius „ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo
gavimo dienos“, o įsakymo 1 punktu nustatytas naujas terminas – iki 2009-09-01
(3 t., b.l. 8). Ieškovė su šiuo įsakymu pasirašytinai nebuvo supažindinta.
2009-08-03 surašytas aktas, kad pasirašyti atsisakė (3 t., b.l.20). 2009-09-02
ieškovė gavo įspėjimą, kad po dviejų mėnesių darbo sutartis su ja bus
nutraukta, vadovaujantis LR DK 120 str. 1 d. ir 3 d., 129 str. 1 d. ir 2 d. bei
130 str. nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad dėl kritiškos bendrovės
ekonominės būklės buvo priimtas sprendimas (valdybos 2007-07-10 protokolas Nr.
4 ir generalinio direktoriaus 2009-07-15 įsakymai Nr. V-134 ir Nr. V-135)
mažinti bendrovės darbuotojų darbo užmokestį ir šiuo pagrindu jai buvo įteiktas
pranešimas dėl darbo užmokesčio pakeitimo, tačiau ji nesutiko dirbti už
sumažintą darbo užmokestį (1 t., b.l. 3). 2009-11-11 AB „Autrolis“
užregistruotas ieškovės raštiškas sutikimas dirbti už mažesnį atlyginimą (1 t.,
b.l. 11). 2009-11-12 jai buvo pranešta, kad darbdavys dėl ekonominių ir
organizacinių priežasčių neturi galimybės patenkinti jos 2009 m. lapkričio
mėnesio pareiškimo (1 t., b.l.12). 2009-11-03 ieškovei įteiktas pranešimas, kad
įspėjime nurodytas jos atleidimo iš darbo terminas pratęsiamas jos ligos laikui
ir jos atleidimo iš darbo diena bus ne 2009 m. lapkričio 04 d., o lapkričio 15
d. (1 t., b.l. 10). 2009-11-12 atsakovo generalinio direktoriaus įsakymu Nr.
P-454 ieškovė atleista iš darbo nuo 2009-11-15 pagal DK 129 str., išmokant 6
mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už
5,17 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų (1 t., b.l. 31).
Šioje byloje
abi ieškovės yra pareiškusios raštu sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą,
tačiau jų sutikimai gauti praėjus atsakovo pranešimuose nurodytam, o vėliau
įsakymu nustatytam terminui, t.y. po 2009 m. rugsėjo 1 d. Teismas sprendė, kad vien ta aplinkybė, kad ieškovės pareiškė savo sutikimą dirbti už mažesnį
atlyginimą jau po atsakovo nustatyto termino, savaime negali būti laikoma
svarbia priežastimi nutraukti su jomis darbo sutartis. Turi būti atsakyta į
klausimą, ar sutikimų pateikimas vėlesniu nei darbdavio nurodytas terminas
laiku yra pakankama priežastis vertinti, jog ieškovės tokio sutikimo nepateikė
ir ar buvo svarbios priežastys atleisti jas iš darbo. Ieškovės N.
L. ir V. Š. nurodė, jog joms nepakako laiko
apsispręsti per atsakovo pranešimuose nurodytą 14 d. terminą. Atsakovui
nustačius naują terminą apsispręsti iki rugsėjo 1 d., abi ieškovės sutikimo
nepateikė dėl to, kad jau buvo prasidėjęs streikas, kurio dalyvėmis buvo ir
jos, nes tikėjosi, jog darbo užmokesčio mažinimo
klausimą galima išspręsti per profsąjungos paskelbtą streiką. Sustabdžius
streiką, suprato, kad neliko kitos išeities, todėl nenorėdamos būti atleistos,
apsisprendė dirbti už mažesnį darbo užmokestį ir darbdaviui įteikė rašytinius
sutikimus. Tačiau darbdavys jų sutikimų netenkino, nes jie buvo paduoti jau po
atsakovo nustatyto termino. Teismas vertino, jog buvusioje situacijoje
ieškovėms duotas 14 d., o vėliau įsakymu naujai nustatytas terminas pateikti
sutikimus raštu iki 2009 m. rugsėjo 1 d., neatitiko protingumo, teisingumo ir
sąžiningumo kriterijų. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad darbo
užmokestis buvo mažinamas ne tik ieškovėms, bet ir visiems troleibusų
vairuotojams. Nors darbo sutartyse dėl darbo apmokėjimo sąlygų buvo susitarta
individualiai, tačiau iš ieškovių paaiškinimų bei byloje pateiktų rašytinių
įrodymų matyti, kad tiek ieškovių, tiek ir kitų troleibusų vairuotojų
valandinis tarifinis atlygis ir skatinimas už kokybiškai atliktą darbą buvo
nustatomas vienodo dydžio, vadovaujantis generalinio direktoriaus įsakymais.
Nuo įsakyme nurodytų tarifų priklausė ir darbo užmokesčio dydis individualiose
darbo sutartyse. Iki 2009-07-15 generalinio direktoriaus įsakymo Nr. V-135
priėmimo troleibusų vairuotojų darbo užmokesčio dydžiui nustatyti galiojo
2008-06-16 generalinio direktoriaus įsakymas Nr. 110-V, priimtas atsižvelgiant
į Taikinimo komisijos 2008-06-10 posėdžio protokolo nutarimus. Teismo
vertinimu, logiška, jog ieškovės, gavusios pranešimus apie numatomą darbo
apmokėjimo sąlygų pakeitimą, tai susiejo su 2009-07-15 generalinio direktoriaus
priimtu įsakymu Nr. V-135, nors pranešimuose minėtas įsakymas ir nebuvo
nurodytas. Taip pat pilnai tikėtina, jog ieškovės, priklausančios Kauno
troleibusų vairuotojų profesinei sąjungai, galėjo tikėtis, jog jų darbo
apmokėjimo sąlygų pakeitimo klausimas gali būti išspręstas profsąjungos ir administracijos
derybų keliu, nes iki tol galiojantis įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant ir į
darbuotojų atstovų nuomonę (1 t. b.l. 70-72), o taip pat, kad deryboms
nepavykus, priimtas įsakymas dėl darbo užmokesčio mažinimo gali būti atšauktas
iškėlus tokį reikalavimą paskelbiant streiką (1 t. b.l. 73-74). Nors Kauno
apygardos teismo 2010-05-31 nutartimi tiek įspėjamasis, tiek neterminuotas
streikas pripažinti neteisėtais (3 t., b.l. 29-33), tačiau tai nesumažina
vykusių derybų ir streiko reikšmingumo ieškovių apsisprendimui dirbti
pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, nes šie įvykiai patvirtina, jog
ieškovės turėjo pagrindo tikėtis, jog kilus streikui, darbdavys atsisakys savo
sprendimo mažinti troleibusų vairuotojų darbo užmokestį, o tuo pačiu ir keisti jų
darbo apmokėjimo sąlygas. Teismas konstatavo, jog dėl nustatytu terminu
nepateikusių sutikimų ieškovių atleidimo nebuvo sprendžiama individualiai ir
kiekvienos iš ieškovių atleidimo atveju nebuvo vertinama, ar yra svarbi
priežastis ją atleisti. Atsakovui jau rugpjūčio mėnesį buvo gerai žinoma, kad
visi darbuotojai sutikimų dirbti už mažesnį darbo užmokestį iki rugsėjo 1 d.
nepateiks, nes vykstant streikui, daugelis vairuotojų, priklausančių profesinei
sąjungai, tame tarpe ir ieškovės, tikėjosi, jog jis atšauks priimtą įsakymą dėl
darbo užmokesčio mažinimo. Tačiau, nepaisant to, duoto termino nepratęsė, ir
jau rugsėjo 2 d. pradėjo atleidimo procedūrą įteikdamas įspėjimus (1 t., b.l
30), o suėjus įspėjime nurodytiems terminams, nutraukė darbo sutartis su ilgametėmis,
gerai ir sąžiningai dirbusiomis, drausminių nuobaudų neturėjusiomis
darbuotojomis. Vien dėl šių aplinkybių atsakovo duoto termino teismas nelaikė
sąžiningu, teisingu ir protingu. Be to, teismas atsižvelgė ir į tai, jog
atsakovas 2009-07-15 pranešimuose buvo nurodęs 14 d. terminą sutikimams
pateikti, tačiau 2009-07-31 įsakymu Nr. V-151, t.y. jau pasibaigus anksčiau
nustatytam 14 d. terminui, nustatė naują terminą – iki rugsėjo 1 d., tuo pats
sudarydamas pagrindą ieškovėms tikėtis, kad atsakovas tik gąsdina atleidimu,
daro psichologinį spaudimą greičiau apsispręsti, bet realiai tokių veiksmų
vykstant streikams nesiims. Atsakovo nurodytą pagrindą nutraukti darbo sutartis
su ieškovėmis pagal DK 120 str. 1 d. ir 2 d. teismas traktavo tik kaip formalų.
Tiek įspėjimuose apie darbo sutarčių nutraukimą su ieškovėmis, tiek įsakymuose
dėl ieškovų atleidimo iš darbo, tiek atsiliepimuose į ieškinius, vienintele jų
atleidimo iš darbo priežastimi nurodyta nesutikimas dirbti už sumažintą darbo
užmokestį (1 t., b.l. 30, 31, 22-24; 2 t., b.l. 30-32, 10), tačiau jų sutikimai
dirbti už sumažintą darbo užmokestį buvo (1 t., b.l.11; 2 t. b.l. 11).
Ieškovių nesutikimas dirbti už mažesnį darbo užmokestį iki darbdavio nustatytos
datos nebuvo tikroji jų atleidimo iš darbo priežastis, nes ir sutikus dirbti
per nustatytą terminą, vairuotojų skaičiaus mažinimas buvo neišvengiamas.
Bendrovėje vyko ne tik darbo apmokėjimo sąlygų, bet ir darbo organizavimo
pakeitimai, susiję su darbuotojų skaičiaus mažinimu, nes sumažėjus ridai, keitėsi
eismo organizavimas, išleidžiamų į liniją ir eksploatuojamų troleibusų
skaičius. Esant šiai situacijai, teismas pripažino, jog atsakovo įvykdyta
atleidimo iš darbo procedūra dėl nepateikimo per nustatytą terminą rašytinio
sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį, neatitiko tikrosios atleidimo
priežasties – keičiamo darbo organizavimo, dėl kurio mažėjo etatų skaičius.
Atsakovas, užuot aiškinęsis eiliškumo klausimus, atleidimo iš darbo klausimą
padarė priklausomą nuo darbuotojo atsakymo į darbdavio užduotą klausimą iki
darbdavio nustatyto termino. Teismo nuomone, dėl didelio atleistųjų troleibusų
vairuotojų skaičiaus ir didelio paliktųjų dirbti troleibusų vairuotojų
skaičiaus, šioje byloje nėra galimybės nustatyti, ar ieškovės turėjo pirmenybės
teisę būti paliktos dirbti, ar, priešingai, turėjo būti atleistos iš darbo.
Tačiau jau vien ta aplinkybė, kad ieškovės atleidimo iš darbo dieną turėjo
didesnį kaip 10 metų darbo stažą atsakovo įmonėje, duoda pagrindą teigti, kad
ieškovės turėjo pirmenybės teisę būti paliktos dirbti, tačiau jos dar turėjo
būti lyginamos su kitais.
Ieškovių
atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu dar ir dėl to, kad pradėjus atleidimo
procedūrą, nebuvo valdybos sprendimo atleisti iš darbo nesutikusius su darbo
užmokesčio mažinimu darbuotojus. Toks valdybos pritarimas buvo gautas tik
2009-11-20 valdybos posėdyje (2 t., b.l. 155). Todėl teismas padarė išvadą, jog
iki tol generalinis direktorius privalėjo vykdyti 2009-08-31 valdybos posėdyje
priimtą sprendimą – derėtis su profesinėmis sąjungomis ir, atsižvelgiant į
ekonominę/finansinę įmonės padėtį, atleisti nereikalingus darbuotojus bei
panaikinti 88 pareigybes, pagal pateiktą sąrašą (3 t., b.l. 175). Atsakovo
atstovo paaiškinimu, minėtas valdybos sprendimas nebuvo vykdomas, tačiau įrodymų
apie šio sprendimo atšaukimą atsakovas nepateikė. Todėl teismas, vertindamas
byloje surinktų įrodymų visumą, sprendė, jog valdybos sprendimas vis tik buvo
vykdomas ir darbuotojų skaičius buvo mažinamas, tačiau nesilaikant jau paminėtų
įstatymų reikalavimų ir to troleibusų vairuotojų atleidimo masto, apie kurį
buvo pranešta valdybai. Nereikalingų vairuotojų buvo žymiai daugiau, negu buvo
pranešta valdybai 2009-08-31 posėdyje ir profesinei sąjungai per 2009-09-01
vykusias konsultacijas, todėl teismas laikė tikėtina, kad sutikimo
nepareiškimas dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis iki darbdavio
nustatyto termino nebuvo svarbiausia ir pagrindinė atleidimo iš darbo
priežastis, o tik priedanga atsakovo bendrovėje vykusių struktūrinių
pertvarkymų ir darbuotojų skaičiaus mažinimo mastui.
Be to,
sprendime nurodyta, kad atsakovo atstovas prašė net ir pripažinus ieškovų
atleidimą iš darbo neteisėtu, jų realiai į darbą negrąžinti. Teismas sprendė,
kad ieškovių negrąžinus į darbą, nebūtų pilnai apgintos pažeistos jų teisės,
nes išnyktų galimybė darbdaviui išspręsti ieškovių pirmenybės teises būti
paliktoms dirbti prieš kitus darbuotojus. Ta aplinkybė, kad ieškoves ir kitus
darbuotojus atleidus iš darbo buvo periodiškai naikinamos likusios laisvos
darbo vietos, nesudaro kliūčių grąžinti jų į darbą. Nėra pateikta įrodymų, kad
atsakovas nustojo verstis keleivių pervežimo troleibusais veikla. Be to, iš
atsakovo pateiktos pažymos (2 t., b.l. 113) matyti, kad įmonėje yra dirbama
didelis skaičius viršvalandžių, todėl teismas nematė kliūčių grąžinti ieškovių
į darbą. Esant darbuotojų skaičiaus pertekliui, atsakovui neužkertamas kelias
pradėti ir tinkamai įvykdyti darbuotojų skaičiaus mažinimo procedūrą. Esant
tokioms aplinkybėms, teismas nusprendė ieškoves grąžinti į darbą.
Ieškovė V. Š. taip pat prašė grąžinti ją dirbti tuo pačiu
troleibusu, su kuriuo ji dirbo iki atleidimo dienos. Iš ieškovės paaiškinimų
nustatyta, kad atsakovo įmonėje vairuotojams buvo priskiriama dirbti tam
tikrais troleibusais ilgesnį laiką. Pagal 2006-10-12 Naujų troleibusų ir
troleibusų, likusių be vairuotojų, skyrimo nuostatus troleibuso priskyrimas
turėjo būti patvirtintas abiejų šalių – darbdavio atstovo ir darbuotojo
pasirašytu aktu. Ieškovė V. Š. paaiškino, jog jai buvo
paskirtas „Soliaris“ troleibusas. Atsakovas to nepripažino. Iš
paminėtų troleibusų priskyrimo nuostatų, ieškovės bei liudytojų A. P. bei V. P. paaiškinimų teismas
negalėjo daryti išvados, kad priskyrimas dirbti tam tikru konkrečiu troleibusu
buvo šalių sutartas laikyti darbo sutarties sąlyga, net jeigu būtų pateikti
konkrečių troleibusų priskyrimo aktai, sudaryti pagal paminėtus nuostatus.
Nepaisant, kad tas pats troleibusas buvo skiriamas ilgesniam laikui, tai teismas
laikė tik darbo organizavimo būdu, o ne darbo sutarties sąlyga, kuri šalims
tapo privaloma. Atsakovas pateikė pažymą (2 t., b.l. 183), kurioje nurodoma,
kad „troleibusai vairuotojams priskiriami kiekvienai dienai, jų numerius
nurodant darbo plane, paskyroje ir kelionės, ir bilietų kontrolės lape. AB
„Autrolis“ nėra sudaroma jokių kitų dokumentų, dėl troleibusų priskyrimo
troleibusų vairuotojams“, taip pat pažymą, kad prašymų dėl troleibusų
„Soliaris“ gavimo AB „Autrolyje“ nėra (2 t., b.l. 36). Teismas šiomis pažymomis
nesivadovavo, pripažinęs, kad jos prieštarauja kitiems byloje pateiktiems,
įstatymo nustatyta tvarka patvirtintiems įrodymams.
Ieškovės N. L. ir V. Š. prašė grąžinti į pirmesnį
darbą už atsakovo 2009-07-15 įsakyme Nr. V-135 nurodytą 9,63 Lt dydžio
valandinį tarifinį atlygį ir 2,50 Lt skatinamąją atlyginimo dalį. Darbdavys
siūlė ieškovėms dirbti už 9,63 Lt per valandą tarifinį atlygį, ieškovės
sutikimą davė, tačiau joms iki atleidimo iš darbo dienos ir toliau buvo mokamas
didesnis atlyginimas. Teismas sprendė, kad atsakovas atsisakė savo ketinimų mažinti
ieškovių darbo užmokestį. Teismas nusprendė ieškoves grąžinti į darbą esant
tokio dydžio vidutiniam atlyginimui, koks buvo atleidimo iš darbo dieną.
Sprendime
nurodyta, kad ieškovei N. L. jos atleidimo iš darbo dieną
buvo sumokėta penkių mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (2 t. b.l.
6, 39). Išeitinė išmoka įskaityta į darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos
laiką ir padaryta išvada, kad ieškovei yra apmokėta už laikotarpį nuo
2009-12-10 iki 2010-05-10. Ieškovei N. L. priteistas vidutinis
darbo užmokestis po 124,96 Lt už priverstinę pravaikštą kiekvieną darbo dieną,
nuo 2010-05-11 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 str. 3 d.).
Ieškovei V. Š. jos atleidimo iš darbo dieną buvo sumokėta
šešių mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (1 t. b.l. 31). Išeitinė
išmoka įskaityta į darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir padaryta
išvada, kad ieškovei yra apmokėta už laikotarpį nuo 2009-11-15 iki 2010-05-15.
Todėl ieškovei V. Š. priteistas vidutinis darbo užmokestis
po 123,68 Lt už priverstinę pravaikštą kiekvieną darbo dieną, nuo 2010-05-16
iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 str. 3 d.).
Ieškovės N. L. ir V. Š. apeliaciniu skundu (3 t.,
b.l. 70-71) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d.
sprendimą dalyje dėl atsisakymo grąžinti į darbą su
iki atleidimo iš darbo turėtais troleibusais pakeisti ir įpareigoti atsakovą grąžinti į darbą ieškovę N. L., skirti dirbti su SOLARIS modelio 006 garažinio numerio
troleibusu, o ieškovę V. Š. - su SOLARIS modelio 011 garažinio numerio troleibusu, priteisti
bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas,
atmesdamas ieškinio dalį dėl grąžinimo dirbti su anksčiau turėtais nuolatiniam
darbui paskirtais troleibusais, rėmėsi šiam atvejui netaikytina Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartimi Nr. 3K-3-300/2007, reglamentuojančia ne visų darbo sutarties
sąlygų vertinimo dalyką, o tik atskirosios darbo sutarties sąlygos - darbo
apmokėjimo sąlygos - reguliavimo sritį. Byloje esančiais duomenimis nustatyta,
kad pas atsakovą troleibuso vairuotojo darbas yra organizuojamas taip, jog
troleibuso vairuotojai dirba su konkrečiais nuolatiniam darbui paskirtais
troleibusais, o su kitais - tik tuomet, kai nuolatiniam darbui paskirtieji yra
sugedę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-10-30 nutartimi civilinėje byloje
Nr. 3K-3-1106/2000 išaiškinta, kad nuolatiniam darbui paskirta konkreti
transporto priemonė yra viena iš vairuotojo darbo sąlygas apibūdinančių
veiksnių ir kad net ir tuo atveju, jei ieškovas į darbą būtų priimtas dirbti su
visų tipų ir bet kokio talpumo pas atsakovą esančiomis transporto priemonėmis,
pavedimas dirbti su kita (ne nuolatiniam darbui paskirta transporto priemone)
yra laikytinas ieškovo darbo sąlygų pakeitimu.
Atsakovo AB „Autrolis“
atstovas apeliaciniu skundu (3 t., b.l. 72-83) prašo
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimą pakeisti
ir ieškovių ieškinius atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais: 1)
pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino
ir taikė LR Darbo kodekso 120 str. 1 d. ir 3 d. bei 203 str. nuostatas,
nustatydamas, kad įstatymas suteikia darbuotojui teisę bet kada, ne tik per
laikotarpį nuo pranešimo apie keičiamas darbo apmokėjimo sąlygas iki naujų
apmokėjimo sąlygų įsigaliojimo, kuris atitinka LR DK 203 str. nuostatas,
išreikšti sutikimą dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis, bei darbdavio
nustatytas terminas sutikimui pareikšti gali būti keičiamas darbuotojo nuožiūra
dėl jo paties sugalvotų priežasčių ir suvokimo ribose. Ieškovai buvo įspėti
apie mažinamą darbo užmokestį daugiau nei prieš mėnesį, buvo nustatytas
terminas išreikšti sutikimą dėl mažinamo darbo užmokesčio iki kada įsigalios
naujos darbo apmokėjimo sąlygos. Atsakovas, neturėdamas ieškovų sutikimo dirbti
už mažesnį darbo užmokestį, įteikė jiems pranešimus, kad jie bus atleisti
remiantis LR DK 120 str., 1 d., 3 d., 129 str. nuostatomis. Atsakovas, kaip
sąžiningas asmuo, pranešime apie mažinamą darbo užmokestį ieškovams išaiškino
atsirandančias pasekmes, jeigu nesutiks dirbti už mažesnį darbo užmokestį, t.y.
kad bus atleisti, todėl ieškovai žinojo, kad jie bus atleisti iš darbo. Tai
reiškia, kad negali būti pripažinta, kad atsakovo bendrovė elgėsi nesąžiningai
ieškovų atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas tuo, kad DK 203
str. nuostata, jog apie tai, kad nustatomos naujos darbo apmokėjimo sąlygos,
darbdavys turi raštu pranešti darbuotojams ne vėliau, kaip prieš vieną mėnesį
iki jų įsigaliojimo, nekalba apie laiko tarpą, per kurį darbuotojas turi
apsispręsti, ar sutinka su naujomis darbo apmokėjimo sąlygomis, visiškai
nepagrįstai nepasisakė dėl LR DK 120 str. 3 d. nuostatos, kuri draudžia
darbdaviui mažinti darbuotojui darbo užmokestį be jo sutikimo, išskyrus išimtis.
Įstatymo keliamas reikalavimas darbdaviui apie nustatytos pareigos įvykdymą
laiko atžvilgiu laikytina įstatymo nustatytu protingu terminu, per kurį darbuotojas
privalo apsispręsti ar jam dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Pirmosios instancijos
teismas nepagrįstai ir neteisėtai, nenurodydamas jokio teisės akto, pripažino ieškovams
absoliučią teisę besąlygiškai išreikšti sutikimą dirbti pakeistomis
darbo sąlygomis iki įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimo laikotarpio pabaigos.
Atsakovas kaip darbdavys, spręsdamas klausimą dėl laisvų darbo vietų, kurios atsiras
darbuotojams atsisakius dirbti už mažesnį darbo užmokestį, priėmė sprendimą
ne priimti naują darbuotoją, o panaikinti būsimas laisvas darbo vietas, kurios
atsiras pasibaigus įspėjimo laikotarpiui. Jokia Darbo kodekso nuostata
nedraudžia darbdaviui panaikinti darbo vietą, kuri atsirado darbuotojui
nesutikus dirbti už mažesnį darbo užmokestį per protingą terminą, numatytą DK
203 str. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad darbuotojas
turi teisę svarstyti, koks jam reikalingas terminas išsakyti nuomonę apie
pakeistas darbo apmokėjimo sąlygas. LR DK 203 str. nustatytas laikotarpis,
prieš kurį darbdavys privalo įspėti darbuotojus apie keičiamas darbo
apmokėjimo sąlygas, jeigu mažėja darbo užmokestis, nėra siejamas nei darbuotojų
kvalifikacija, nei su jų sąžiningumu, nei su darbo stažu, nei su priklausymu
kokiai nors visuomeninei organizacijai. Pirmosios instancijos teismas privalėjo
pripažinti, kad darbdavys, negavęs darbuotojo sutikimo dirbti už mažesnį darbo
užmokestį, yra laisvas sprendimuose ką daryti su ta darbo vieta, dėl kurios
nėra gautas darbuotojo sutikimas dirbti už mažesnį darbo užmokestį; 2) teismas netinkamai
aiškino materialinės teisės normas, susijusias su darbo subjekto veiksmų
vertinimu taikant darbo teisės principus ir sprendžiant, kuris iš darbo teisės
subjektų piktnaudžiavo teise, bei taikant bendruosius teisės principus (LR
DK 35 str.). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR DK 35 str. nuostatomis,
turėjo vertinti ir ieškovų elgesį, kuris vertintinas kaip nesąžiningas.
Ieškovai, turėdami ilgesnį kaip vieno mėnesio terminą apsisprendimui,
neišreiškė raštu jokios nuomonės, priešingai, siekdami sutrukdyti atsakovui
sumažinti darbo užmokestį visiems troleibusų vairuotojams, dalyvavo neteisėtuose
streikuose, dėl ko atsakovas patyrė nuostolių. Kiekvieno ieškovo išreikštas
sutikimas tik po to, kai teismas nutraukė ir jo dalyvavimą neteisėtame streike,
negali būti pripažintas tinkamu ir laikytinas kaip tinkamas sutikimas, kad
ieškovai sutiko dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Lietuvos Respublikos DK 35
str. įtvirtinti principai reikalavo iš ieškovų, kad šie sutiktų dirbti už
mažesnį darbo užmokestį iki įsigaliojo naujos darbo apmokėjimo sąlygos, tai yra
2009-09-01. Teismas pažeidė LR DK 2 str. 1 d. 4 p. įtvirtintą darbo teisės
subjektų lygybės principą, nepaisant jų priklausymo visuomeninėms
organizacijoms - įteisino darbuotojų nelygiateisiškumą, suteikdamas
darbuotojams, priklausantiems profesinei sąjungai, daugiau teisių nei kitiems
darbuotojams; 3) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad
atsakovas turėjo tikrąjį tikslą ne sumažinti atlyginimus visiems darbuotojams,
o atleisti nereikalingus darbuotojus. Visi ieškovai pripažino aplinkybę, kad
sutikusiems su mažesniu darbo užmokesčiu darbo užmokestis buvo visiems
darbuotojams sumažintas, todėl aplinkybė, kad atsakovas sumažino darbo
užmokestį pagal priimtą įsakymą V-135, nustatytina remiantis Lietuvos
Respublikos CPK 182 str. 5 d. nuostatomis. Teismas padarė priešingas išvadas
byloje esantiems įrodymams, dėl ko pažeidė Lietuvos Respublikos CPK 185
straipsnio nuostatas. Byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovo tikruosius
tikslus, tai yra sumažinti darbo užmokestį visiems įmonės darbuotojams. Byloje
esantis atsakovo bendrovės valdybos 2009-07-10 posėdžio protokolas Nr. 4
patvirtina, kad valdyba nusprendė bendru valdybos sutarimu patvirtinti AB
„Autrolis“ III ir IV ketvirčių biudžetus, pritarti bendram darbuotojų
atlyginimų mažinimui ne mažiau kaip 15 procentų ir įpareigojo bendrovės
generalinį direktorių teikti pranešimus dėl darbo užmokesčio mažinimo.
2009-07-15 atsakovo generalinio direktoriaus įsakymu Nr. V-135 buvo pakeistos
troleibuso vairuotojų darbo apmokėjimo sąlygos, nustatant naujus darbo atlygio
įkainius. 2009-08-01 atsakovo bendrovės valdybos posėdyje, kuriame buvo
svarstoma, ką daryti su darbo vietomis, kurios yra laisvos ir dėl kurių nebus
gautas sutikimas dirbti už mažesnį darbo užmokestį, nuspręsta balsuoti už esamų
ir būsimų laisvų pareigybių panaikinimą, kai generalinis direktorius turi
teisę, atsiradus laisvai darbo pareigybei ją panaikinti be atskiro valdybos
pritarimo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai tinkamai būtų išreiškę sutikimus
dirbti už mažesnį darbo užmokestį, kad atsakovas būtų atleidęs bent vieną
troleibuso vairuotoją dėl darbuotojo skaičiaus mažinimo, ir kad nors vienas
troleibuso vairuotojas būtų įspėtas, jog bus atleistas dėl darbuotojų skaičiaus
mažinimo. Net ir ieškovai neteigia, kad atsakovas atleido juos dėl darbuotojų
skaičiaus mažinimo; 4) pirmosios instancijos teismas neteisėtai nustatė, kad
nebuvo valdybos sprendimo atleisti ieškovus, nesutikusius dirbti už mažesnį
darbo užmokestį. Atsakovo valdybos 2009-08-21 protokolu Nr. 5 buvo nuspręsta
leisti generaliniam direktoriui panaikinti laisvas pareigybes be atskiro
valdybos pritarimo. Toks valdybos sprendimas buvo priimtas nagrinėjant iškilusį
klausimą, ką daryti su buvusiomis laisvomis darbo vietomis, dėl kurių nebus
gautas sutikimas dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Atsakovui buvo žinoma, kad
yra organizuojami streikai dėl mažinamo darbo užmokesčio. Tačiau pirmosios
instancijos teismas sprendime visiškai nevertino paminėto valdybos sprendimo,
apsiribodamas bendru ir visiškai nepagrįstu teiginiu, kad nėra jokio valdybos
sprendimo, kuris leistų atsakovui atleisti ieškovus. Nenurodė ir įstatymo,
kuris leistų teigti, kad minėtas valdybos sprendimas yra neteisėtas, dėl ko buvo
pažeistas LR CPK 270 str. 4 d. 4 p.; 5) teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas
turėjo įstatymu nustatytą pareigą patikrinti, ar ieškovai neturi pirmenybės
teisės būti paliktais dirbti troleibuso vairuotojais, kaip yra numatyta
Lietuvos Respublikos DK 135 str. Šios nuostatos negalėjo būti taikomos, kadangi
atsakovas siekė ne sumažinti darbuotojų skaičių, o tik sumažinti darbuotojų
darbo užmokestį, panaikinant atsiradusias laisvas darbo vietas, nesutikusių
dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Spręsdamas klausimą, ar atsakovas privalėjo
siūlyti kitą darbą, pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti
aplinkybę, kad ieškovai tinkamai išreiškė sutikimą. Teismas, pasisakydamas dėl
ieškovų pirmenybės teisės, pažeidė konstitucinį lygybės principą, o taip pat ir
bendrą teisės principą, pripažindamas, kad ieškovai turi absoliučią teisę išreikšti
bet kada sutikimą dėl mažesnio darbo užmokesčio, ir kad jie apsisprendimui
turėjo ilgesnį laiko tarpą nei darbuotojai, sutikę per įstatymu nustatytą
terminą (DK 203 str.); 6) teismas neturi teisės spręsti, kokį sprendimą privalo
priimti darbdavys vienoje ar kitoje įmonės valdymo situacijoje ar finansinėje
būklėje, be to, teismo įvertinimas dėl vieno ar kito darbdavio sprendimo
tikslingumo negali nulemti atleisto darbuotojo teisėtumą ar neteisėtumą. Teismo
motyvai, vertinant, ar buvo tikslinga atsakovui mažinti visiems darbuotojams
darbo užmokestį, yra neteisėti ir nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas,
pasisakydamas, kokius sprendimus turi priimti bendrovės valdymo organai, esant
sunkiai ekonominiai bendrovės būklei, pažeidė LR Konstitucijos 46 str. 1 d.
nuostatas; 7) pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė
Lietuvos Respublikos DK 297 str. 4 d. nuostatas. Ieškovai nesutiko dirbti
sumažintu darbo užmokesčiu, o vėliau dėl to kreipėsi į teismą, todėl dėl
nepavykusio darbdavio ir darbuotojo bendradarbiavimo galimai pratęsiant darbo
santykius ieškovų grąžinimas į darbą yra apsunkintas, nes jiems bus sudarytos
nepalankios sąlygos dirbti, kadangi jų darbo vietos panaikintos. Teismas
motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodo, kad ieškovai grąžintini į ankstesnį
darbą, kurį pastarieji dirbo remiantis pasirašyta darbo sutartimi, nors
pripažįsta, kad darbo užmokestis troleibusų vairuotojams buvo sumažintas. Tai
reiškia, kad teismas pripažįsta, jog realiai nėra darbo, kurį ieškovai galėtų
dirbti. Akivaizdu, kad teismo sprendimas negali būti realiai įvykdomas dėl
objektyvių priežasčių, t.y. bendrovė yra sumažinusi darbo užmokestį visiems
darbuotojams.
Atsiliepime į ieškovių apeliacinį skundą (3 t., b.l.
91-93) atsakovo AB „Autrolis“ atstovas nurodo, kad su apeliaciniu skundu
nesutinka. Byloje esančios darbo sutartys patvirtina, kad atsakovas ir ieškovai
susitarė, kad jie dirbs troleibuso vairuotojais. Atsakovas, nežinodamas, kokios
transporto priemonės bus po keleto metų, su visais darbuotojais, tame tarpe ir
ieškovėmis, tarėsi, kad jie dirbs troleibuso vairuotojais, nenurodant
transporto priemonės požymių ar kitų duomenų. Be to, atsakovo bendrovėje
troleibusų vairuotojų darbas organizuojamas taip, kad transporto priemonė
kiekvienam vairuotojui yra priskiriama kiekvieną dieną, kadangi tai siejasi su
transporto priemonių eksploatavimo specifika. Troleibusas yra darbo priemonė, o
ne darbo vieta, todėl byloje esančios darbo sutartys patvirtina, kad darbo
sutarties šalys nesitarė dėl konkrečių darbo priemonių. Ieškovai negali
reikalauti to, dėl ko darbo sutarties šalys nėra susitarusios.
Atsiliepime į atsakovo apeliacinį
skundą (3 t., b.l. 95-101) ieškovės nurodo, kad su apeliacinio skundo
argumentais nesutinka, o skundžiamą sprendimą laiko teisėtu ir paliktinu
galioti. Atsakovo 2009-07-15 įsakymas ir jo pagrindu ieškovams įteikti
pranešimai apie darbo užmokesčio sumažinimą nesukūrė ieškovų atžvilgiu naujų
darbo apmokėjimo sąlygų ir neįtvirtino jų įsigaliojimo DK 120 str. 3 d. prasme,
todėl ir nesuteikė atsakovui teisės laikyti ieškovus atsisakiusius dirbti
pakeistomis darbo sąlygomis asmenimis, pastariesiems nepateikus patvirtinimo
apie sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą iki atsakovo nurodytos datos.
Darbdavio noras pateikti, kad darbuotojai sutiktų dirbti už mažesnį atlyginimą
ne dėl DK 120 str. 3 d. apibūdintų priežasčių gali būti realizuotas tik
abipusio susitarimo pagrindu. Visi apeliaciniame skunde išdėstyti atsakovo
argumentai yra pagrįsti ne ginčo byloje esančiomis darbo sutarties nutraukimo
aplinkybėmis. Apeliantas savo argumentams pagrįsti nurodė dvi anksčiau
išnagrinėtas bylas, tačiau nei viena iš jų negali būti skundžiamo sprendimo
teisėtumą paneigiančiais įrodymais. Teismo išvada, kad sutikimą dirbti už
mažesnį atlyginimą pateikusio darbuotojo atleidimas iš darbo nesutikimo dirbti
pakeistomis darbo sąlygomis pagrindu yra besąlygiškai pripažintinas neteisėtu,
nepriklausomai nuo to, kada tokį sutikimą darbuotojas pateikė, yra teisėta ir
pagrįsta. Kadangi jokių kitų sprendimų dėl įmonės darbo organizavimo pakeitimų,
apart atsakovo valdybos 2009-08-31 posėdžio protokole Nr. 6 fiksuoto sprendimo
mažinti darbuotojų skaičių, nebuvo, apylinkės teismo išvada, jog atsakovas,
įteikdamas darbuotojas (tame tarpe ir ieškovėms) pranešimus dėl atlyginimo sumažinimo,
turėjo tikrąjį tikslą ne sumažinti atlyginimus visiems darbuotojams, bet
sumažinti darbuotojų skaičių, taip pat yra teisėta ir pagrįsta. Laisvų darbo
vietų panaikinimas juridine prasme nereiškia ieškovių darbo vietų panaikinimo
DK 129 straipsnio prasme, bet reiškia tik pas atsakovą esančių darbo vietų
sumažėjimą. Sumažėjus darbo vietų skaičiui dėl laisvų darbo vietų panaikinimo,
visi darbo santykiais ir ginčo santykyje dėl neteisėto atleidimo iš darbo su
atsakovu susiję darbuotojai turi vienodą teisę pretenduoti į išlikusias darbo
vietas pagal DK 135 straipsnyje nustatytą tvarką. Todėl apylinkės teismo
sprendimas pripažinti ieškovių atleidimą iš darbo neteisėtu ir jį įgyvendinti
DK 297 trečioje dalyje nustatytais pagrindais ir tvarka yra teisėtas. Be to,
atsakovas, atleidęs ieškoves iš darbo, nepakeitė savo veiklos rūšies, t.y.
nenustojo verstis keleivių vežimo verslu, ir nekeitė veiklos pobūdžio, t.y.
keleivių vežimą ir toliau atlieka troleibusais, o ne kitomis transporto
priemonėmis, su kuriomis ieškovės negalėtų dirbti. Todėl atsakovo
reikalavimas, pripažinus ieškovių atleidimą iš darbo neteisėtu, jį
besąlygiškai įgyvendinti DK 297 ketvirtoje dalyje nustatytais pagrindais, yra
nepagrįstas ir atmestinas.
Skundai atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro
apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo
negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija
konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo
pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei
teisinių pagrindų.
Darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas dėl darbo,
kuriame sulygtos darbo sąlygos ir apibrėžtos šalių teisės bei pareigos (DK
93
straipsnis). Sutartos darbo sąlygos, išskyrus įstatyme nustatytas išlygas, gali
būti keičiamos tik esant darbuotojo sutikimui, t. y. esant abiejų šalių
išreikštai valiai (DK
120
straipsnis). Taigi tiek darbo sutarties sudarymas, tiek jos pakeitimas
atliekamas esant suderintai šalių valiai, kuri įforminama darbdavio įsakymu.
Darbo sutarties nutraukimas tiek vienos šalies iniciatyva, tiek bendru sutarimu
taip pat įforminamas darbdavio įsakymu.
Darbo
sutartis pagal Lietuvos Respublikos DK 129 straipsnį nutraukiama
darbdavio iniciatyva. Tai reiškia, kad įstatymas leidžia darbdaviui pačiam apsispręsti dėl darbo sutarties
nutraukimo būtinumo ir konkrečių pagrindų, tačiau neterminuota darbo sutartis,
kai nėra darbuotojo kaltės darbdavio iniciatyva gali būti nutraukta tik dėl
svarbių priežasčių. Lietuvos Respublikos DK 129 straipsnyje nėra
atskleistas sąvokos „svarbi priežastis” turinys, tačiau šio straipsnio 2 dalyje
nurodyta, kokios aplinkybės gali būti pripažįstamos svarbiomis. Pagal DK 129 straipsnį darbdavys apie
darbo sutarties nutraukimą turi įspėti darbuotoją DK 130 straipsnyje nustatyta
tvarka. Be to, atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės,
leidžiama, jeigu negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Taigi
pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį sudaro šių
juridinių faktų visuma: tinkamai realizuota darbdavio iniciatyva (darbuotojo
įspėjimas) svarbi darbo sutarties nutraukimo priežastis; faktas, kad
darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą. Darbuotojui
užginčijus teismine tvarka darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnį, darbdavys
privalo įrodyti minėtų faktų buvimą (CPK 178 str.), o teismas įvertina ar darbo sutarties nutraukimas
atitiko įstatymo reikalavimus.
Byloje
nustatyta, kad nagrinėjamu atveju darbo sutartyje dėl darbo apmokėjimo sąlygų
buvo susitarta individualiai, tačiau iš ieškovių paaiškinimų bei byloje
pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad tiek ieškovių, tiek ir kitų troleibusų
vairuotojų valandinis tarifinis atlygis ir skatinimas už kokybiškai atliktą
darbą buvo nustatytas vienodo dydžio, vadovaujantis generalinio direktoriaus
įsakymais. Iki 2009-07-15 generalinio direktoriaus įsakymo Nr. V-135 priėmimo
troleibusų vairuotojų darbo užmokesčio dydžiui nustatyti galiojo 2008-06-16
generalinio direktoriaus įsakymas Nr. 110-V, priimtas atsižvelgiant į Taikinimo
komisijos 2008-06-10 posėdžio protokolo nutarimus. 2009-07-15 generalinio
direktoriaus priimtu įsakymu Nr. V-135 buvo nustatytas 9,63 Lt dydžio
valandinis tarifinis atlygis bei už darbo valandą mokama 2,50 Lt dydžio
skatinamoji atlyginimo dalis. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios
instancijos teismas teisingai vertino ne tik šias aplinkybes, bet ir tai, kad
dėl nustatytu terminu nepateikusių sutikimų dirbti už mažesnį darbo užmokestį
ieškovių atleidimo iš darbo nebuvo sprendžiama individualiai, tai yra nebuvo
sprendžiama, ar egzistuoja svarbi priežastis atleisti ieškoves iš darbo. Esant
tokioms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovo nurodytą pagrindą nutraukti
darbo sutartis su ieškovėmis pagal DK 120 str. 1 d., 2 d. pirmosios instancijos
teismas pagrįstai traktavo tik kaip formalų.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog apeliantės
atitinkamai 2009-11-15 ir 2009-12-10 buvo atleistos iš darbo neteisėtai, tyrė
ir vertino aplinkybes, kad nagrinėjamu atveju ieškovėms iš pradžių buvo duotas
14 dienų terminas raštu pateikti savo sutikimus ar nesutikimus dirbti
pakeistomis darbo sąlygomis, kuris 2009-07-15 generalinio direktoriaus priimtu
įsakymu Nr. V-135 buvo nustatytas naujai, tai yra iki 2009 m. rugsėjo 1 d..
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos DK 203 straipsniu, darbdavys privalo
pranešti darbuotojui raštu, kai nustatomos naujos darbo apmokėjimo sąlygos, ne
vėliau kaip prieš mėnesį iki jų įsigaliojimo. Nei ši įstatymo norma, nei kiti
darbo kodekso straipsniai imperatyviai nenurodo termino, per kurį darbuotojas
turi pranešti apie sutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Teisėjų
kolegijos vertinimu, pranešime apsispręsti apie darbo sąlygų pakeitimą turi
būti nurodoma darbo sąlygų keitimo priežastis ir protingas terminas, per kurį
darbuotojas turi apsispręsti dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Toks
pranešimas turi būti konkretus ir aiškus, o konkretumas ir aiškumas vertintinas
darbuotojo požiūriu, būtent tuo, kad darbuotojas turi žinoti ir aiškiai
suprasti pranešimo turinį bei jam turi būti pakankamas ir protingas laiko
tarpas apsispręsti dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Kaip matyti iš
2009-07-15 pranešimų ieškovėms (1 t., b.l. 29, 2 t., b.l. 9), atsakovas juose
nurodė, kad šios turi apsispręsti dėl darbo sąlygų pakeitimo per 14
kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos ir kad nesutikus su darbo
sąlygų pakeitimu jos bus atleistos pagal DK 129 straipsnio nuostatas. Atsakovas
konkrečios darbo sutarčių nutraukimo datos nenurodė. Atitinkamai 2009-09-02 ir
2009-10-08 įspėjimais (1 t., b.l. 30, 2 t., b.l. 10) apie darbo sutarties
nutraukimą atsakovas įspėjo ieškoves, kad su jomis darbo sutartis bus nutraukta
po dviejų mėnesių nuo šio įspėjimo gavimo dienos ir atitinkamai 2009-11-04 bei
2009-12-10 jos bus atleistos iš darbo. Kaip nurodyta sprendime, šioje byloje
abi ieškovės raštu pareiškė savo sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą, tačiau
tai buvo padaryta praėjus atsakovo pranešimuose nurodytam, o vėliau generalinio
direktoriaus įsakymu nustatytam terminui, tai yra po 2009 m. rugsėjo 1 d.
Spręsdamas
klausimą, ar ieškovių pareikšti sutikimai dirbti už mažesnį atlyginimą po
atsakovo nustatyto termino laikytina svarbia priežastimi nutraukti darbo
sutartį darbdavio iniciatyva, pirmosios instancijos teismas pagrįstai
konstatavo, kad šie ieškovėms nustatyti terminai raštiškiems sutikimams ar
nesutikimams dėl darbo pakeistomis sąlygomis neatitinka protingumo, teisingumo
ir sąžiningumo kriterijų. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija
konstatuoja, jog ieškovės, likus mėnesiui iki jų atleidimo iš darbo pabaigos,
apsisprendė ir sutiko dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Ieškovės, atlikdamos
tokius veiksmus, atsakovui jokių neigiamų padarinių nesukėlė. Atsakovas
nutraukti darbo sutartį su ieškovėmis pagal DK 129 straipsnio nuostatas
negalėjo, dėl ko atleisdamas darbuotojas pažeidė darbo kodekso normas.
Bylos
medžiaga patvirtina, kad darbo užmokestis AB „Autrolis“ buvo mažinamas ne tik
ieškovėms, bet ir visiems troleibusų vairuotojams. Teisėjų kolegija, vertindama
šias pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, o taip
pat ir atsakovo atstovo apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktus
dokumentus, tai yra AB „Autrolis“ 2010-11-11 raštą Nr. 2908 „Dėl akcinės
bendrovės „Autrolis“ troleibusų vairuotojų viršvalandžių“, kuriame nurodoma,
kad dėl AB „Autrolis“ troleibusų vairuotojų darbo organizavimo specifikos,
Kauno miesto savivaldybės nustatytų eismo grafikų trukmės, pasiruošimo darbui
laiko bei surinktų grynųjų pinigų pridavimo inkasavimui, nenumatytų gedimų,
eismo įvykių, prastų oro sąlygų keleivių vežimo tarnybos troleibusų vairuotojai
nuo 2009 m. liepos mėnesio iki 2010 m. spalio mėnesio dirbo viršvalandžius, o
taip pat 2010-11-11 AB „Autrolis“ raštą Nr. 2909 „Dėl bendrovės kritinės
finansinės padėties“, kuris patvirtina, kad Kauno miesto savivaldybė kaip
pagrindinis paslaugos pirkėjas bendrovei 2010-10-31 buvo skolinga 11 117 294,25
Lt, bendrovė turi finansinių įsipareigojimų tiekėjams, valstybės biudžetui,
Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankui, 2010 metų devynis mėnesius dirbo
nuostolingai, konstatuoja, kad darbo apmokėjimo sąlygų keitimas nagrinėjamu
atveju negali būti sietinas su kritiška bendrovės ekonomine būkle. Šios išvados
pagrįstumą patvirtina tai, jog atsakovas netgi nesikreipė į teismą dėl 11 117
294,25 Lt skolos iš Kauno miesto savivaldybės kaip 100 procentų akcininkės
priteisimo, juolab, kad šio įsiskolinimo atlyginimas atsakovui užtikrintų
bendrovės finansinį stabilumą.
Šioje
nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis nustojo verstis
keleivių pervežimo troleibusais veikla. Sumažėjus
darbo vietų skaičiui pas atsakovą dėl laisvų darbo vietų panaikinimo, visi
darbo santykiais ir ginčo santykyje dėl neteisėto atleidimo iš darbo su atsakovu
susiję darbuotojai turėjo vienodą teisę pretenduoti į išlikusias darbo vietas
pagal DK 135 straipsnyje nustatytą tvarką. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios
instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovių atleidimą iš darbo neteisėtu
ir pagrįstai taikė DK 297 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios
instancijos teismas, netenkindamas ieškovės V. Š. reikalavimo grąžinti ją į darbą anksčiau turėtomis darbo
sąlygomis, tai yra dirbti troleibuso vairuotoja su 011 garažinio numerio
„Soliaris“ modelio troleibusu arba kitu jam prilygintu troleibusu, jeigu šis
būtų nepataisomai sugedęs, nelaikė priskyrimo dirbti tam tikru konkrečiu
troleibusu šalių sulygta darbo sutarties sąlyga, o traktavo tai kaip darbo
organizavimo būdą. Teisėjų kolegija, sutikdama su spendime nurodytais motyvais
ir jų detaliau neanalizuodama, atkreipia dėmesį į tai, jog abiems darbo
sutarties šalims – darbdaviui ir darbuotojui yra privalomos sąlygos, kurios yra
įtrauktos į darbo sutartį. Sąlygos, įtvirtintos ne darbo sutartyje, bet
vietiniuose administracijos priimtuose aktuose, tampa neatskiriama darbo
sutarties dalis tik tada, kai darbo sutarties šalys susitaria tokio akto
nuostatas laikyti darbo sutarties sąlygomis. Byloje nesant rašytinių įrodymų,
patvirtinančių, jog konkretūs troleibusai buvo paskirti ieškovėms, nėra
pagrindo daryti išvadą, kad šalys buvo susitarę dirbti konkrečiu troleibusu, ir
kad tai buvo šalių sudarytos darbo sutarties sąlyga. Atkreiptinas dėmesys į
tai, kad ieškovė N. L. apeliaciniame skunde nurodo
reikalavimą - grąžinti ją į darbą anksčiau turėtomis sąlygomis, tai yra dirbti
su SOLARIS modelio 006 garažinio numerio troleibusu,
tačiau šis reikalavimas nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios
instancijos teisme. Esant tokioms aplinkybėms, šis apeliacinio skundo
reikalavimas nenagrinėtinas, kadangi tokiu būdu būtų pažeistos
bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos (CPK 312 str.).
Esminę
reikšmę turi ir ta aplinkybė, jog šiuo metu abi ieškovės pas atsakovą dirba,
nėra prastovoje. Atsakovo atstovas šią aplinkybę 2011-02-21 teismo posėdyje
patvirtino – Kauno miesto apylinkės teisme buvo priimtas sprendimas, kuriuo
atsakovas įpareigotas suteikti darbą ieškovėms.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios
instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės
normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei
pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t
a r i a :
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimą palikti
nepakeistą.
Kolegijos
pirmininkė Neringa
Venckienė
Kolegijos teisėjos
Aušra Baubienė
Dalė Burdulienė