LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

                                         NUTARTIS

                                       LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                      2012 m. balandžio 24 d.

                                                                Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Vytauto Masioko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

nuteistajam R. Z.

gynėjui Valdemarui Bužinskui,

nukentėjusiajam R. A.,

išnagrinėjo baudžiamąją bylą, atnaujintą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, kurioje R. Z. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus R. A. apeliacinį skundą, nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. R. A. iš R. Z. priteista 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt atstovavimo išlaidų.

Iš kaltinimo dalies, kurioje aprašoma R. Z. padaryta nusikalstama veika, pašalinta kaltinimo citata: „<...> Seimo narys ponas R. A., padarydamas didžiulę žalą rajono savivaldybei, meluodamas Seime, pasiekė savo tikslą <...>“.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendžiu R. Z. buvo išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių. Iš R. A. R. Z. priteista 1200 Lt atstovavimo išlaidų. R. A. civilinis ieškinys dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

           Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka byla nenagrinėta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimo, nuteistojo, jo gynėjo bei prokurorės, prašiusių tenkinti pareiškimą, nukentėjusiojo, prašiusio pareiškimą atmesti, paaiškinimų, 

n u s t a t ė:

R. Z. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas ir Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad paskleidė tikrovės neatitinkančią, paniekinančią ir pažeminančią bei pasitikėjimą pakertančią informaciją apie R. A., be to, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, neva R. A. padarė sunkų nusikaltimą, būtent: 2010 m. gruodžio 10 d. VšĮ „Raseinių krašto televizija“ eteryje transliuotoje laidoje „Tiesioginis eteris“ paskleidė informaciją, kad:

1. „<...> Seimo narys ponas R. A., padarydamas didžiulę žalą rajono savivaldybei, meluodamas Seime, pasiekė savo tikslą <...>“ (nuosprendžiu pašalinta iš kaltinimo);

2. „<...> 2008 m. Seimo narys ponas R. A. ir jo giminė, tiksliau giminaitis, A. V. įsteigė UAB „A“, per kurią tris kartus buvo perkami trylika naujų autobusų UAB „Raseinių autobusų parkas“, išplauta per 1,2 mln. Lt <...>“;

3. „<...> 2009 m. liepos mėn. pono R. A. vadovaujama komanda už juokingą kainą parduoda pastatą Vilniaus gatvėje, kuris taip pat priklauso UAB „Autobusų parkas“. Seimo narys R. A. susižeria nemažą pinigų sumą<...>“.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad R. Z. 2010 m. gruodžio 10 d. VšĮ „Raseinių krašto televizija“ transliuojamoje laidoje „Tiesioginis eteris“, išsakydamas teiginius apie ,,išplautus“ daugiau kaip 1,2 mln. Lt ir ,,susižertą“ nemažą pinigų sumą, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie R. A. , taip paniekindamas jį ir pažemindamas bei pakirsdamas pasitikėjimą juo, t. y. R. Z. , pateikdamas klaidingus faktus apie R. A. , priskyrė jam bruožus ir poelgius, diskredituojančius jį kaip politiką ir asmenį. Teismas taip pat konstatavo, kad teiginiu, jog perkant 13 naujų autobusų UAB ,,Raseinių autobusų parkui“ ,,išplauta“ per 1,2 mln. Lt R. Z. nurodė, kad R. A. padarė sunkų nusikaltimą. Teismas pažymėjo, jog visuotinai yra žinoma, kad terminas „pinigų plovimas“ reiškia nusikalstamu būdu įgytų lėšų, turto ir pan., įteisinimą (legalizavimą), kilmės nuslėpimą, taigi R. Z. teiginiais buvo konstatuota, jog R. A. padarė sunkų nusikaltimą, t. y. neteisėtais būdais kartu su kitais asmenimis įgijo daugiau kaip 1,2 mln. Lt ir nuslėpė šių lėšų kilmę.

Nuteistasis R. Z. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pasak R. Z., apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą –kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, nesant visų nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Teismas be pagrindo R. Z. inkriminavo kvalifikuojamąjį požymį – asmens šmeižimą, neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Dėl to, pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 451 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Pareiškime nurodoma, kad, nustatant šmeižimo turinio požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ir ji turi remtis faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2A-1/2009). Nuteistasis mano, kad Šiaulių apygardos teismas netinkamai atskyrė nuomonę nuo žinios, be pagrindo R. Z. žodžius apie „išplautus“ daugiau kaip 1,2 mln. Lt ir R. A. „susižertą“ nemažą pinigų sumą laikė žinia, o ne nuomone. R. Z. nurodo, jog citatų žodžiai „galima daryti prielaidą, pagal žmonių pasakojimus, kad išplauta per 1,2 mln. litų“, „kaip žmonės pasakoja, galima daryti prielaidą, kad Seimo narys R. A. susižeria nemažą pinigų sumą“ yra jo nuomonė, subjektyvus jam žinomų faktų ir duomenų vertinimas, spėjimas, savo pastabų ir išvadų apie juos darymas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šioje situacijoje nuomonė susidaryti negalėjo, nes paskleistoje informacijoje buvo minimi niekada neįvykę faktai. Nuteistasis mano, kad informacija, kuria jis disponavo, buvo pakankamas pagrindas pateikti savo požiūrį į faktus bei duomenis. R. Z. nurodo, kad jo nuomonė remiasi faktais, kurių egzistavimą nustatė pirmosios instancijos teismas, remdamasis į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Teismas nustatė, kad dokumentuose, kuriuos pateikė R. Z. , yra duomenų, jog konkursą dėl autobusų pirkimo laimėjo A. V. ir R. A. įsteigta UAB „A“, kuri pasiūlė didžiausią kainą. Dėl to, remiantis apskaičiavimais, savivaldybė neteko maždaug 1,2 mln. Lt. Taip pat yra duomenų, iš kurių matyti, kad UAB „Raseinių autobusų parkas“ priklausantis pastatas, esantis Raseiniuose, Vilniaus g. 3, 2009 m. liepos mėnesį buvo parduotas UAB „V“ už mažesnę nei vidutinę kainą. Pasak R. Z. , palyginus šias teismo nustatytas aplinkybes su televizijos laidoje jo išsakytomis mintimis akivaizdu, kad nuteistasis televizijos laidoje dėstė iš tikrųjų egzistuojančius faktus. Apeliacinės instancijos teismas kaltinime pateiktų citatų dalių apskritai nevertino, nenurodė, ar tai yra nuomonė ar duomenys, taip pat netikrino jų atitikties tikrovei. Vertindamas tas pačias aplinkybes, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas, Šiaulių apygardos teismas padarė priešingą išvadą, nors pats jų netyrė ir savarankiškai įrodymų nevertino. Apeliacinės instancijos teismas tik išvardijo pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, nenurodė, kad jos konstatuotos netinkamai, jų nepaneigė, t. y. iš esmės jomis rėmėsi darydamas savo išvadas. Dėl to buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis.

Pasak R. Z., vertinant, ar jo teiginiuose buvo paskleista informacija ar išsakyta nuomonė, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visumą, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes. R. Z. teigia, kad R. A., pateikdamas kaltinimą, nurodė ne visą tekstą, bet atskiras frazes, o apeliacinės instancijos teismas iš esmės vertino tik šią paskleistos informacijos dalį, būtent žodžius: „išplauta 1,2 mln. Lt“ ir „R. A. susižeria nemažą pinigų sumą“. Teismas nevertino šių žodžių konteksto, t. y. viso paskleistos informacijos turinio, netikrino jų atitikties tikrovei, nevertino formuluočių. R. Z. savo kalboje televizijos laidoje vartojo sąlyginius pasisakymus: „galima daryti prielaidą“, „to asmeniškai aš negaliu nei patvirtinti, nei paneigti“. Šie žodžiai patvirtina, kad R. Z. mintis apie „išplautus“ 1,2 mln. Lt ir R. A. „susižertą“ pinigų sumą išsakė ne kaip konkrečią ir kategorišką informaciją o su tam tikra abejone, taip interpretuodamas turimą informaciją. Taip išsakytos mintys nelaikytinos žiniomis, nes jos yra R. Z. nuomonė, spėjamas manymas, t. y. jo turimos informacijos vertinimas. Tokias išvadas padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas šiuos sąlyginius pasakymus ir sakinio formuluotes iš esmės vertino kaip neturinčius įtakos atskiriant nuomonę nuo žinios, tai, nuteistojo nuomone, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai šiuo klausimu.

Pareiškime nurodoma, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 154 straipsnio 2 dalį būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokia, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, supranta, kad žemina žmogaus garbę, ir to nori (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-545/2005). R. Z. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo jo veiksmuose tyčią šmeižti nukentėjusįjį R. A., nors teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai prieštarauja šiai išvadai. Teismo teiginys, kad „prieš skleisdamas jis privalėjo įsitikinti, jog ši informacija teisinga“, reiškia išvadą, kad R. Z., turėdamas ir galėdamas patikrinti jam suteiktą informaciją, to nepadarė ir taip apšmeižė nukentėjusįjį R. A.. Nustatydamas ir atskleisdamas nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį (kaltės turinį) apeliacinės instancijos teismas nurodė aplinkybes, liudijančias buvus neatsargią kaltės formą, t. y. nusikalstamą nerūpestingumą (BK 16 straipsnio 3 dalis). Teiginiu, jog „asmuo tik vylėsi, kad jo skleidžiama informacija teisinga“, pasak R. Z., teismas jo veiksmuose konstatavo nusikalstamą pasitikėjimą, t. y. kad jis lengvabūdiškai tikėjosi (vylėsi) išvengti padarinių (BK 16 straipsnio 2 dalis). Taigi, apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir nuosprendyje nenurodė aplinkybių, patvirtinančių būtiną tiesioginės tyčios elementą – nusikalstamų pasekmių sieki, t. y. R. Z. noro pažeminti R. A.. Pasak pareiškėjo, jis apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už neatsargius veiksmus, nors šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas ir BK 154 straipsnis nenumato baudžiamosios atsakomybės už veiksmus, padarytus dėl neatsargumo.

R. Z. nurodo, kad šmeižimo objektas nėra juridinių asmenų reputacija, t. y. BK 154 straipsnis gina tik fizinių asmenų garbę ir orumą. Vienoje kaltinimo citatų buvo paskleista: „<...> 2008 m. Seimo narys ponas R. A. ir jo giminė, tiksliau, giminaitis, A. V. įsteigė UAB „A“, per kurią tris kartus buvo perkami trylika naujų autobusų UAB „Raseinių autobusų parkui.“ „<...> išplauta apie 1,2 mln. Lt. <...>“ Pasak R. Z., tiek iš citatos, tiek iš jos paskleidimo konteksto matyti, kad kalbama apie dviejų juridinių asmenų – UAB „A“ ir UAB „Raseinių autobusų parkas“ – veiksmus, t. y. autobusų pirkimo–pardavimo sandorius. Šioje citatoje apie nukentėjusįjį R. A. kalbama tik kaip apie UAB „A“ steigėją. Aplinkybė, kad R. A. buvo šios įmonės steigėjas, yra nustatyta teismo nuosprendžiuose, šios aplinkybės neginčijo ir pats nukentėjusysis. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje klaidingai nurodė, jog žodžiai „išplauta apie 1,2 mln. Lt“ yra apie nukentėjusįjį R. A., t. y. reiškia, kad jis „išplovė“ daugiau kaip 1,2 mln. Lt ir taip padarė sunkų nusikaltimą. Teismas subjektyviai interpretavo R. Z. žodžius, juos aiškino plečiamai, nes žodžiai „išplauta apie 1,2 mln. Lt“ nesiejami su R. A. atliktais veiksmais, o pateikiamas R. Z. vertinimas apie galimus neteisėtus dviejų juridinių asmenų, įvardytų citatoje, sandorius. Pasak nuteistojo, paskleidus informaciją apie juridinius asmenis baudžiamosios atsakomybės pagal BK 154 straipsnio 2 dalį nekyla, nes nėra šmeižimo objekto – žmogaus garbės ir orumo. Taip pat R. Z. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo teiginiu jis apkaltino R. A. padarius sunkų nusikaltimą, numatytą BK 216 straipsnyje. R. Z. pareiškime pažymi, kad iš žodžių „išplauta per 1,2 mln. Lt“ paskleidimo konteksto matyti, jog jis kalbėjo apie Raseinių rajono savivaldybės galimą netektą pinigų sumą. Galiojančiame baudžiamajame įstatyme apskritai jokiai veikai apibūdinti nevartojama formuluotė „pinigų plovimas“ ar „pinigų išplovimas“, todėl, pasak R. Z., nėra pagrindo teigti, jog jis teisiškai vertino juridinių asmenų veiksmus kaip padarytą BK 216 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Tokią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas minėtą frazę aiškino plečiamai, savaip interpretavo ir be pagrindo konstatavo, kad R. Z. apkaltino R. A. sunkaus nusikaltimo padarymu. Dėl šių priežasčių nuteistasis mano, kad jam be pagrindo inkriminuotas BK 154 straipsnio 2 dalyje nurodytas kvalifikuojamasis požymis – asmens šmeižimas, neva šis padarė sunkų nusikaltimą.

Pareiškime nurodoma, kad sprendžiant atsakomybės pagal BK 154 straipsnį klausimą, svarbu nustatyti, ar kaltinamo asmens išsakyta nuomonė neperžengė leistinų ribų. R. Z. paskleidė neigiamą nuomonę apie tam tikrus įvykius ir faktus. Nuteistasis pažymi, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiamos, bet ir tikrovę atitinkančią informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir paskleidusį nevisiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant šia teise, bei asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą, neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės įgyvendinimo ribų (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTK) sprendimai bylose Handyside prieš Jungtiną Karalystę ir Lingens prieš Austriją). Sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės bei orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais. Pareiškime nurodoma, kad tiek R. Z. , tiek R. A. yra politikai. 2010 m. gruodžio 10 d. VšĮ „Raseinių krašto televizijos“ eteryje transliuotos laidos metu R. Z. buvo Raseinių rajono savivaldybės tarybos narys, R. A. – Seimo narys. R. Z. interviu 2010 m. gruodžio 10 d. laidoje „Tiesioginis eteris“ susijęs su politikų veikla ir interviu jis davė kaip politikas. Remiantis EŽTK sprendimais, politinėse diskusijose gali būti toleruojama net labai arši kritika. Politikų kritikos ribos yra daug platesnės nei privačių asmenų ir jie turi tolerantiškai į ją reaguoti (EŽTK sprendimai Lingens prieš Austriją ir Jankowski prieš Lenkiją, kasacinė nutartis Nr. 2K–295/2005). Pasak R. Z. , apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas šias nuostatas apskritai ignoravo ir dėl jų nepasisakė, o pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nenustatyta, jog R. Z. išsakyta kritika neperžengė leistinų ribų.

Nuteistojo R. Z. prašymas tenkintinas.

Dėl nuteisimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį

Pagal BK 154 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šmeižė kitą asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamosios atsakomybės pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad konkursą dėl autobusų pirkimo laimėjo UAB „A“, pasiūliusi didžiausią kainą, dėl to, remiantis apskaičiavimais, savivaldybė neteko maždaug 1,2 mln. Lt lėšų; taip pat nustatė, kad UAB „Raseinių autobusų parkas“ priklausantis pastatas, esantis Raseiniuose, Vilniaus g. 3, 2009 m. liepos mėnesį buvo parduotas UAB „V“ už mažesnę kainą nei vidutinė rinkos vertė. Palyginęs šias aplinkybes su televizijos laidos stenogramoje užfiksuotais R. Z. išsakytais teiginiais, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog nuteistasis savo kalboje pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Taip pat teismas nustatė, kad bendra viso stenogramos teksto prasmė ir R. Z. pavartoti sąlyginiai pasisakymai rodo, jog jis nepateikė jokios naujos konstatuojamojo pobūdžio informacijos, o remdamasis turėta informacija (kurią pateikė ir teismui), įvertino įvykius, išdėstė savo požiūrį į juos. Teismas padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad R. Z. televizijos laidoje išsakyti teiginiai vertintini ne kaip informacija (žinia), neatitinkanti tikrovės ir galinti paniekinti, pažeminti R. A., bei pakirsti pasitikėjimą juo, o kaip nuteistojo nuomonė. Taip pat teismas nustatė, kad R. Z. teiginiu apie „išplautus“ 1,2 mln. Lt neapkaltino R. A. įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 216 straipsnyje. Tokią išvadą teismas padarė ne tik dėl to, kad baudžiamajame įstatyme nėra formuluotės „pinigų plovimas“, tačiau ir dėl to, kad aptariamas sakinys pradedamas sąlygine fraze („galima daryti prielaidą“), taip pat dėl to, kad teismas pagal byloje esančius duomenis nenustatė R. Z. tyčios apšmeižti R. A. neva padarius sunkų nusikaltimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus (nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, televizijos laidos stenogramą, rašytinius duomenis, taip pat ir tuos, kuriuos teismui pateikė R. Z. ), nenustatė visų būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių R. Z. veiksmuose, todėl jį išteisino, nuosprendyje pateikdamas išsamius tokio savo sprendimo motyvus.

Išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas padarė visiškai priešingas išvadas – televizijos laidoje buvo paskleista ne nuomonė, o tikrovės neatitinkanti informacija, kuri nėra patvirtinta jokiais objektyviais duomenimis, taigi, konstatavo, kad R. Z. padarė nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, gali sutikti su šio teismo sprendimu arba, nustatęs įstatymų pažeidimų, kitokias faktines aplinkybes ar kt., gali padaryti priešingas išvadas. BPK 324 straipsnio 6 dalis suteikia apeliacinės instancijos teismui teisę  ir pareigą atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko neišsamiai, pažeisdamas įstatymų reikalavimus. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas atliko išsamų įrodymų tyrimą ir, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, padarė atitinkamas išvadas dėl nusikalstamos veikos sudėties nebuvimo R. Z. veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus, be to, savarankiškai įrodymų tyrimo neatliko, nenustatė jokių naujų ar kitokių, nei buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas, faktinių aplinkybių, nesurinko naujų duomenų. Apeliacinės instancijos teismas byloje esančius duomenis įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas – vertino tik atskiras R. Z. televizijos laidoje pasakytų frazių dalis, nevertino kaltinime nurodytų citatų atitikties tikrovei. Apygardos teismas nenustatė jokių aplinkybių, patvirtinančių jo išvadas, kad televizijos laidoje buvo minimi niekada neįvykę faktai, o R. Z. pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina jo teiginių dėl R. A. veiksmų, apie kuriuos nuteistasis kalbėjo laidoje. Remdamasis tokiu neišsamiu įrodymų vertinimu, perrašydamas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, Šiaulių apygardos teismas deklaratyviai ir be jokių motyvų atmetė pirmosios instancijos teismo išvadas, taip pažeisdamas BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, reikalaujančias, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas priimti priešingą sprendimą, nei priėmė pirmosios instancijos teismas, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip vertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad R. Z. apkaltino R. A. įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 216 straipsnyje, motyvuodamas tuo, kad visuotinai žinoma, jog frazė „pinigų plovimas“ reiškia nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimą, kilmės nuslėpimą. Toks teismo teiginys nėra įrodymas, pagrindžiantis, kad R. Z. pavartota frazė apie išplautus 1,2 mln. Lt yra teisinis konkrečių R. A. veiksmų vertinimas. Frazės ir posakiai gali turėti keletą reikšmių, jų turinys priklauso nuo aplinkybių, todėl turi būti įrodinėjamas, t. y. turi būti įrodyta, kad konkrečiu atveju konkreti frazė turėjo būtent tokią reikšmę, kokią konstatavo teismas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nenurodė įrodymų, pagrindžiančių, kad šia fraze R. Z. apkaltino R. A. padarius nusikaltimą, numatytą BK 216 straipsnyje. Taip pat apeliacinės instancijos teismas R. Z. veiksmuose konstatavo tyčią jos neįrodęs. Teismo teiginys, kad R. Z., prieš skleisdamas informaciją, privalėjo įsitikinti jos tikrumu, nepagrindžia tiesioginės tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją buvimo, nes tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad EŽTT praktikoje nurodyta, jog atitikties tikrovei įrodinėjimo reikalavimas vertinamųjų teiginių požiūriu yra neįmanomas įvykdyti ir savaime pažeidžia nuomonės laisvę.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsnis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis įtvirtina asmens saviraiškos laisvę, t. y. teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Tiek Konvencijoje, tiek Konstitucijoje nustatyta, kad tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti apribota. Tokie apribojimai galimi tais atvejais, kai jie įtvirtinti įstatyme ir yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant tam tikrų tikslų – apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, kuria siekiama apginti kitas dėl tokio įgyvendinimo pažeidžiamas žmogaus teises bei viešuosius interesus. Vienas aktualiausių saviraiškos laisvės apribojimo aspektų – asmens garbės bei orumo gynimas, kai kuriais atvejais kartu ginant ir kitas vertybes. Iš esmės, kiekvieną kartą ginant vieną šių vertybių (saviraiškos laisvę bei asmens garbę ir orumą), neišvengiamai apribojama kita, todėl, nagrinėdamas bylą, teismas privalo priimti tokį sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje užtikrintų šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą. Pagal EŽTT suformuotą praktiką saviraiškos teisės apribojimas, nuteisiant asmenį už nusikalstamas veikas kito asmens garbei ir orumui, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje; atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją (EŽTT sprendimas Almeida Azevedo prieš Portugaliją). Siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, būtina atsižvelgti į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į EŽTT praktiką tais atvejais, kai baudžiamosios teisės priemonėmis ginama asmenų, su kurių garbe ir orumu potencialiai susijusi informacija turi viešąją reikšmę (pvz., politikai, kiti viešieji asmenys), reputacija. Teismas nurodė, kad politikas neabejotinai turi teisę į reputacijos apsaugą, net kai jis neveikia kaip privatus asmuo, tačiau tokios apsaugos reikalavimai turi būti įvertinami atsižvelgiant į laisvos diskusijos politiniais klausimais interesus. Taigi leidžiamos politiko, veikiančio pagal savo viešus įgaliojimus, kritikos ribos yra platesnės negu privataus asmens. Politikas neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno savo žodžio bei darbo kontrolei – tiek žurnalistų, tiek plačiosios visuomenės, ir jis turi rodyti daugiau tolerancijos, ypač kai pats padaro viešų pareiškimų, galinčių duoti pagrindą kritikai (EŽTT sprendimai Lingens prieš Austriją, Oberschlick prieš Austriją).

Nagrinėjamoje byloje tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis yra politikai, t. y. viešieji asmenys, kurių veiksmai ir priimami sprendimai neabejotinai turi didelę reikšmę visuomenei, taigi ir toleruotinos kritikos ribos dėl jų yra platesnės. Minėtoje televizijos laidoje buvo aptariami tam tikri nukentėjusiojo R. A. veiksmai ir sprendimai, turintys viešąją reikšmę, todėl viešas jų aptarimas vertintinas ne kaip siekis apšmeižti R. A. , o kaip visuomenės informavimas, suteikiant jai galimybę dalyvauti diskusijoje reikšmingais klausimais. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad R. Z. išsakytas tam tikrų faktų, susijusių su R. A. sprendimais, vertinimas, nors ir pateiktas gana aštriai, neperžengė leistinų kritikos ir politinės diskusijos ribų. Dėl to baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju nebuvo adekvati priemonė ginant asmens garbę ir orumą.

              Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą, padarė motyvuotas išvadas dėl R. Z. nekaltumo, teismo atliktas įrodymų vertinimas bei priimtas sprendimas atitinka įstatymų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko, bylos duomenis įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl nepagrįstai ir nemotyvuotai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei, netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą, nenustatęs visų būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių, nuteisė R. Z. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 455 straipsnio 3 punktu,

n u t a r i a : 

              Patenkinti nuteistojo R. Z. prašymą: panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.