Civilinė byla Nr. 2A-811-585/2013
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00268-2011-2
Procesinio sprendimo kategorija: 121.14.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2013 m. balandžio 4 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui A. S. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo,
n u s t a t ė:
ieškovė kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą, prašydama įpareigoti atsakovą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, tai yra nugriauti sublokuotus statinius – ūkinį pastatą, kurio matmenys – 3,10 m x 4,10 m, ir malkinę, kurios matmenys – 2,05 m x 4,90 m, esančius žemės sklype, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), adresas – (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę; atsakovui nustatytu terminu neįvykdžius teismo sprendimo, leisti ieškovei pašalinti savavališkos statybos padarinius, tai yra nugriauti sublokuotus statinius – ūkinį pastatą, kurio matmenys – 3,10 m x 4,10 m, ir malkinę, kurios matmenys – 2,05 m x 4,90 m, esančius žemės sklype, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), adresas – (duomenys neskelbtini), patirtų išlaidų atlyginimą išieškant iš atsakovo. Ieškovė nagrinėjamoje byloje pareikštame ieškinyje (b. l. 21-26) nurodė ir ieškovės atstovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, jog atsakovas, pažeisdamas Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184, 12.2. papunkčio reikalavimus, be supaprastinto nesudėtingo statinio projekto, kuriam raštu turėjo pritarti įgaliotas valstybės tarnautojas, saugomoje teritorijoje pastatė I grupei priskirtinus nesudėtingus statinius, būtent – miškų ūkio paskirties žemės sklype, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kurį atsakovas valdo nuosavybės teise, pastatė sublokuotus statinius – ūkinį pastatą, kurio matmenys – 3,10 m x 4,10 m, ir malkinę, kurios matmenys – 2,05 m x 4,90 m. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovui 2010 m. liepos 12 d. surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-100712-00026, 2010 m. liepos 28 d. reikalavimu Nr. 2D-8791 pareikalauta, jog atsakovas iki 2010 m. spalio 31 d. savo lėšomis pašalintų savavališkos statybos padarinius. 2010 m. gruodžio 7 d. patikrinus ginčo objektą, nustatyta, jog aukščiau nurodytas reikalavimas neįvykdytas ir savavališkai pastatyti statiniai nenugriauti. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog atsakovui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra miško ūkio paskirties ir šiam žemės sklypui yra nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos – miško naudojimo apribojimai bei vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos. Atsakovas, nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatęs ginčo statinius, pažeidė šiam žemės sklypui nustatytas specialiąsias naudojimo sąlygas.
Atsakovas su nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į pareikštą ieškinį (b. l. 45-46) nurodė ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (tiesiogiai ir per atstovę) paaiškino, jog žemės sklypas, kurį pastarasis valdo nuosavybės teise, nėra saugomoje teritorijoje. Atsakovui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra eksploataciniame miške, kuriame yra leidžiama ūkinė veikla. Pagal Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį ir Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį miško žemei, be kita ko, priskiriami ir medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai. Ginčo statiniai yra skirti malkoms saugoti, tai yra laikini lentiniai sandėliukai, kurie negali būti priskirti jokiai statinių grupei. Ginčo statiniai buvo pastatyti 2004 metais, pastarųjų statybai nebuvo reikalingas statybos leidimas.
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino ir atmetė atsakovo paaiškinimus, jog ginčo statiniai buvo pastatyti 2004 metais, bei konstatavo, jog atsakovo į nagrinėjamą bylą pateiktų duomenų – Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus R. Š. 2004 m. rugpjūčio 23 d. sudaryto atsakovo miško valdoje neteisėtai iškirsto miško ploto skaičiavimo brėžinio – nepakanka išvadai, jog ginčo statiniai buvo pastatyti 2004 metais. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tą aplinkybę, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kada buvo pastatyti ginčo statiniai, konstatavo, jog, sprendžiant ginčo statinių statybos teisėtumo klausimą, taikytini teisės aktai, galioję savavališkos statybos akto surašymo metu. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, konstatavo, jog ginčo statiniai – malkinė ir ūkinis pastatas – yra nesudėtingi statiniai, kurių statybai saugomoje teritorijoje reikalingas supaprastintas statinio projektas, kuris turi būti suderintas su atitinkamomis valstybės institucijomis. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tą aplinkybę, jog atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog šios bylos atveju buvo parengtas supaprastintas nesudėtingų statinių projektas, patvirtintas įgaliotų pareigūnų, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, jog ginčo statinių statyba miškų ūkio žemėje yra savavališka. Pirmosios instancijos teismas pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis nustatė, jog atsakovui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra miško ūkio paskirties, šiam žemės sklypui yra nustatytos specialios naudojimo sąlygos: miško naudojimo apribojimai – 1,3923 ha plotui; vandens telkinių apsaugos zonos – 1,66 ha plotui; vandens telkinių apsaugos juostos – 0,5015 ha plotui. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą, nustatytą Žemės įstatyme ir Miškų įstatyme, pripažino, jog ginčo statiniai nepatenka į nurodytuose įstatymuose įtvirtintą miškų ūkio paskirties žemės sąvoką. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus, jog ginčo statiniai yra laikini lentiniai sandėliukai, skirti malkoms sudėti, ir atitinka medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimtus plotus, priskirtinus miškų ūkio paskirties žemei, ir konstatavo, jog ginčo statiniai pagal jų paskirtį ir funkciją – pagalbinio ūkio statiniai. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ginčo statinių statyba miško žemėje negalima. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad ginčo statiniai atitinka medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimtus plotus, pastarųjų statyba negalėtų būti pripažinta teisėta, kadangi atsakovo sklypui taikomos specialios naudojimo sąlygos – vandens telkinių apsaugos juosta ir zona, kurios pagal Saugomų teritorijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą patenka į saugomų teritorijų sistemą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, konstatavo, jog ginčo statinių statyba, be kita ko, pažeidžia ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 127.9 punktą. Pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, konstatavo, jog ginčo statinių statyba yra savavališka, ir, atsižvelgdamas į tą aplinkybę, jog savavališkos statybos padariniai nėra pašalinti, pripažino, jog ieškovės nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys yra pagrįstas.
Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apelianto vertinimu, atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog nagrinėjamos bylos atveju yra galimas ginčo statinių įteisinimas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė kraštutinę priemonę – įpareigojimą nugriauti ginčo statinius. Apelianto teigimu, ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2003 metų vasarą. Anot apelianto, aplinkybę, jog ginčo statiniai buvo pastatyti iki 2004 m. rugpjūčio 23 d., patvirtina Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus R. Š. 2004 m. rugpjūčio 23 d. sudarytas atsakovo (apelianto) miško valdoje neteisėtai iškirsto miško ploto skaičiavimo brėžinys, kuriuo pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo. Viena vertus, apeliantas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo statiniai yra nesudėtingi statiniai, kita vertus, pasak apelianto, pagal ginčo statinių statybos metu galiojusias statybos teisinius santykius reguliuojančias nuostatas ginčo statinių statybai nebuvo reikalingas statybos leidimas ar kitas statybą leidžiantis dokumentas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo statiniai nėra medienos sandėliai, yra neteisėta ir nepagrįsta. Pasak apelianto, ginčo statiniai yra reikalingi apeliantui nuosavybės teise priklausančio miškų ūkio paskirties žemės sklypo tvarkymui ir naudojimui, tai yra miškų ūkio veiklai, šiuose statiniuose apeliantas laiko malkas ir miško priežiūros inventorių. Apelianto teigimu, ginčo statiniai nepatenka į vandens telkinių apsaugos juostą, kadangi ginčo statiniai yra 120 metrų atstumu nuo Neries upės ir 50 metrų atstumu nuo Žalėsos upelio, vadinasi, ginčo statinių statyba nepažeidžia apelianto žemės sklypui nustatytų specialiųjų naudojimo sąlygų.
Ieškovė pateikė atsiliepimą į nagrinėjamoje byloje pareikštą apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė atsiliepimą į nagrinėjamoje byloje pareikštą apeliacinį skundą grindė iš esmės tais pačiais motyvais, kuriais grindė nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį.
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas apeliacinio skundo ribose.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
Atsakovas nagrinėjamoje byloje pareikštu apeliaciniu skundu inter alia prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.
Bylos nagrinėjimo žodinio proceso atveju apeliacinės instancijos teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 straipsnio 2 dalis). Pagal proceso įstatymą, nepriklausomai nuo to, kokia tvarka (žodinio ar rašytinio proceso) yra nagrinėjamas apeliacinis skundas, apeliacinės instancijos teisme draudžiama keisti (papildyti) apeliacinį skundą, inter alia teikti naujus apeliacinio skundo argumentus (CPK 323 straipsnis). Apelianto argumentai, kuriais pastarasis grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, turi būti išdėstyti apeliaciniame skunde.
Apeliacinės instancijos teismas, sistemiškai išanalizavęs šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotus paaiškinimus, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus argumentus bei šios bylos faktinius duomenis, konstatuoja, jog faktinės bylos aplinkybės yra aiškios, byloje esantys faktiniai duomenys yra pakankami aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, konstatavimui, apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas yra aiškūs, todėl, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, atsakovo nagrinėjamoje byloje pareikštas apeliacinis skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnis).
Dėl papildomų faktinių duomenų priėmimo
Atsakovas 2012 m. liepos 3 d. kreipėsi į apeliacinės instancijos teismą, prašydamas priimti pastarojo į nagrinėjamą bylą teikiamus papildomus faktinius duomenis.
CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atsakovo teikiamais faktiniais duomenimis, atsisako priimti šiuos faktinius duomenis, kadangi, pirma, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus R. Š. 2004 m. rugpjūčio 23 d. sudarytas atsakovo (apelianto) miško valdoje neteisėtai iškirsto miško ploto skaičiavimo brėžinys ir ištrauka iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro žemėlapio Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos yra nagrinėjamos bylos medžiagoje (b. l. 48, 104; 58), antra, Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. sausio 6 d. pažyma apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (miškų žemėlapio fragmentas) Nr. P1101-23813 bei M. S. individualios įmonės 2003 m. birželio 17 d. sudarytas planas (topografinė nuotrauka) nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir atsakovas nepateikė apeliacinės instancijos teismui duomenų, patvirtinančių, jog šių faktinių duomenų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, trečia, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartis, kurių kopijas atsakovas teikia apeliacinės instancijos teismui, neturi reikšmės nagrinėjamai bylai.
Bylos duomenimis – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2011 m. sausio 18 d. išrašu (b. l. 6-8) ir 2012 m. sausio 18 d. išrašu (b. l. 115) – nustatyta, jog atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, kurio bendras plotas – 1,6600 ha, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir Žemės sklypas); pagrindinė tikslinė Žemės sklypo naudojimo paskirtis – miškų ūkio; Žemės sklypui yra nustatytos specialios naudojimo sąlygos: miško naudojimo apribojimai – 1,3923 ha plotui, vandens telkinių apsaugos juostos – 0,5015 ha plotui, vandens telkinių apsaugos zonos – visam Žemės sklypo plotui.
Bylos duomenimis (b. l. 15-17) nustatyta, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnas 2010 m. liepos 12 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-100712-00026, kuriame nurodė, jog apeliantas savavališkai Žemės sklype pastatė du pirmosios grupės nesudėtingus statinius – ūkinį pastatą, kurio matmenys – 3,10 m x 4,10 m, ir malkinę su tualetu, kurios matmenys – 2,05 m x 4,90 m (toliau tekste – ir ginčo statiniai). Bylos duomenimis (b. l. 13) nustatyta, jog Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2010 m. liepos 28 d. reikalavimu Nr. 2D-8791 pareikalavo, jog atsakovas pašalintų savavališkos statybos padarinius, tai yra nugriautų ginčo statinius. Bylos duomenyse – 2010 m. gruodžio 7 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. (23.31)-FAK-1458 (b. l. 14) – inter alia nurodyta, jog savavališkos statybos padariniai nėra pašalinti, tiksliau – ginčo statiniai nėra nugriauti.
Nagrinėjamos bylos ginčas kilo dėl ginčo statinių statybos teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju pripažino, jog ginčo statinių statyba yra neteisėta. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytų argumentų analizė leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kad ginčo statinių statyba yra neteisėta, yra grindžiama trimis skirtingomis išvadomis: pirma, apeliantas ginčo statinius pastatė neturėdamas statybą leidžiančio dokumento; antra, Žemės sklype, kurio naudojimo paskirtis – miškų ūkio, yra draudžiama ginčo statinių statyba; trečia, ginčo statiniai pastatyti pažeidžiant specialiąsias Žemės sklypo naudojimo sąlygas.
Sisteminė nagrinėjamoje byloje pareikšto apeliacinio skundo analizė leidžia daryti išvadą, jog apeliantas kvestionuoja visas aukščiau nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas, kuriomis yra grindžiamas sprendimas, kad ginčo statinių statyba yra neteisėta, todėl, esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina esant pagrindą apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apimtimi patikrinti aukščiau nurodytų pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą.
Dėl ginčo statinių statybos be statybą leidžiančio dokumento
Nagrinėjamoje byloje apeliantas pripažino tuos faktus, jog, pirma, jis yra ginčo statinių statytojas, antra, ginčo statinius jis pastatė neturėdamas statybą leidžiančio dokumento (CPK 182 straipsnio 5 punktas), tačiau, pasak apelianto, šios bylos atveju ginčo statinių statybai nebuvo reikalingas statybą leidžiantis dokumentas.
Byloje nustatyta, jog Žemės sklypui yra nustatytos specialios naudojimo sąlygos – vandens telkinių apsaugos zona (visam Žemės sklypo plotui) ir vandens telkinių apsaugos juosta (0,5015 ha Žemės sklypo plotui). Pažymėtina, jog vandens telkinių apsaugos zonos ir juostos priskiriamos saugomoms teritorijoms (Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnis), vadinasi, Žemės sklypas yra saugoma teritorija.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kada buvo pradėta ir baigta ginčo statinių statyba. Apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu laikėsi pozicijos, jog ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2004 metais. Anot apelianto, aplinkybę, jog ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2004 metais, patvirtina pastarojo į bylą pateiktas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus R. Š. 2004 m. rugpjūčio 23 d. sudarytas apelianto miško valdoje neteisėtai iškirsto miško ploto skaičiavimo brėžinys. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog aukščiau nurodytų duomenų nepakanka išvadai, kad ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2004 metais, bei nustatęs, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių nurodytą aplinkybę, atmetė apelianto argumentą, jog ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2004 metais.
Apeliantas nagrinėjamoje byloje pareikštu apeliaciniu skundu inter alia kvestionuoja aukščiau nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto į nagrinėjamą bylą pateiktų duomenų įrodomosios reikšmės teisėtumą ir pagrįstumą.
Viena vertus, apelianto į nagrinėjamą bylą pateiktų duomenų – Vilniaus rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus R. Š. 2004 m. rugpjūčio 23 d. sudaryto apelianto miško valdoje neteisėtai iškirsto miško ploto skaičiavimo brėžinio – analizė sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šie faktiniai duomenys nepatvirtina tos aplinkybės, jog ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2004 metais, kadangi iš šių duomenų turinio apskritai nėra galimybės nustatyti, koks statinys yra nubraižytas (pavaizduotas) šiuose duomenyse. Antra vertus, sisteminė nagrinėjamos bylos medžiagos analizė sudaro pagrindą išvadai, jog nagrinėjamoje byloje duomenų, patvirtinančių, kad ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2004 metais, nėra, apeliantas nepateikė faktinių duomenų, kurių pagrindu šios bylos atveju būtų galima padaryti išvadą, jog ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2004 metais, priešingai, viena vertus, apelianto argumentų vidinis prieštaringumas (minėta, jog apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu laikėsi pozicijos, jog ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2004 metais, o nagrinėjamoje byloje pareikštame apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, jog ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2003 metais) sudaro pagrindą abejoti aukščiau nurodyto fakto egzistavimu, antra vertus, bylos faktiniai duomenys – Žemės sklypo kadastrinių matavimų planas, kurį 2009 m. rugsėjo 24 d. parengė UAB „GEOVISATA“ (b. l. 38), – paneigia tą aplinkybę, jog ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2004 metais. Pažymėtina, jog aukščiau nurodytame Žemės sklypo plane nėra pažymėti ginčo statiniai, kai pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 695 redakcija), 36.3.7 ir 36.3.8 papunkčius žemės sklypo plane, kuris yra rengiamas atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus, sutartiniais ženklais privalo būti išbraižomi (pažymimi) nekilnojamieji daiktai ir jų kontūrai, todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog ginčo statinių statyba nebuvo pradėta iki 2009 m. rugsėjo 24 d.
Sisteminė nagrinėjamos bylos medžiagos analizė sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šios bylos atveju nėra galimybės nustatyti, kada tiksliai buvo pradėta ir baigta ginčo statinių statyba, todėl, atsižvelgiant į tai, jog, kaip žinia, teismo išvados ir sprendimas negali būti grindžiami prielaidomis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nagrinėjamos bylos atveju sprendžiant ginčo statinių statybos teisėtumo klausimą, taikytini tie teisės aktai, kurie galiojo galimai neteisėtos ginčo statinių statybos nustatymo momentu, tai yra savavališkos statybos akto Nr. SSA-00-100712-00026 surašymo metu (2010 m. liepos 12 d.) (toliau tekste – ir ginčo momentas).
Pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju konstatavo, jog ginčo statiniai – pirmosios grupės nesudėtingi statiniai. Sisteminė apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų analizė leidžia daryti išvadą, jog apeliantas neneigia ir neginčija aukščiau nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados.
Nagrinėjamos bylos ginčui, ginčo statinių statyba yra teisėta ar ne, spręsti aktualus yra Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (toliau tekste – ir Reglamentas), tiksliau – ginčo momentui aktuali Reglamento redakcija.
Ginčo momentui aktualios Reglamento redakcijos 12.2 punkto analizė leidžia daryti išvadą, jog, viena vertus, nesudėtingiems statiniams saugomojoje teritorijoje statyti nereikalingas statybos leidimas, kita vertus, nesudėtingų statinių saugomojoje teritorijoje statybai būtina parengti supaprastintą statinio (statinių) projektą, kuriam raštiškai turi pritarti savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, ir valstybinio parko, valstybinio rezervato ar biosferos rezervato direkcijos įgaliotas atstovas – statant valstybiniuose parkuose, valstybiniuose rezervatuose ar biosferos rezervate, arba savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, ir regiono aplinkos apsaugos departamento įgaliotas atstovas – statant valstybiniuose draustiniuose, arba savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus – statant ekologinės apsaugos prioriteto (apsaugančiose) teritorijose, tarp jų ir paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose.
Nagrinėjamoje byloje nustačius aplinkybes, jog, pirma, ginčo statiniai, kurie yra pirmosios grupės nesudėtingi statiniai, yra pastatyti Žemės sklype, kuris yra saugoma teritorija, antra, apeliantas, kuris yra ginčo statinių statytojas, neparengė supaprastinto ginčo statinių projekto, kuriam šios bylos atveju raštiškai turėjo pritarti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, konstatuotina, jog ginčo statiniai buvo pastatyti neturint statybą leidžiančio dokumento, kai pastarasis nagrinėjamos bylos atveju buvo būtinas (šios bylos atveju statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis aukščiau nurodyto valstybės tarnautojo pritarimas supaprastintam ginčo statinių projektui), todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pripažintina, jog ginčo statinių statyba ginčo momentui aktualios Lietuvos Respublikos statybos įstatymo redakcijos 2 straipsnio 71 dalies prasme yra savavališka, kitaip tariant, neteisėta.
Nagrinėjamos bylos atveju atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, jog, net ir esant tokiai faktinei situacijai, kokią šios bylos atveju įrodinėjo apeliantas, kad ginčo statinių statyba buvo pradėta ir baigta 2003 metais ar 2004 metais, šios bylos atveju nebūtų pagrindo pripažinti, jog ginčo statinių statyba yra teisėta, kadangi pagal nurodytiems momentams aktualią Reglamento redakciją ginčo statinių statybai butų privalomas statybos leidimas (Reglamento 15 punktas).
Dėl draudimo miškų ūkio paskirties žemės sklype statyti ginčo statinius
Byloje nustatyta, jog Žemės sklypas – miškų ūkio paskirties žemė.
Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog miškų ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriami: 1) mišku apaugęs plotas (medynai); 2) neapaugęs mišku plotas: kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos; 3) žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės; 4) žemė, kurioje numatyta įveisti mišką; 5) miško valdose įsiterpusios kitos žemės naudmenos, tarp jų atskirais žemės sklypais nesuformuotos žemės ūkio naudmenos. Pažymėtina, jog iš esmės analogiška nuostata yra nustatyta ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2006 m. kovo 14 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto statybų privačioje žemėje reglamento nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) nuostatoms, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatoms) patvirtina, jog Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodytas statinių, kurie gali būti (statomi) miškų ūkio paskirties žemėje, sąrašas yra baigtinis.
Pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju padarė išvadą, jog ginčo statiniai pagal jų paskirtį ir funkciją yra pagalbinio ūkio statiniai, kurių nagrinėjamos bylos atveju negalima pripažinti medienos sandėliais. Apeliantas nesutinka su nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada, apelianto teigimu, ginčo statiniai yra medienos sandėliai, kuriuose apeliantas laiko malkas ir miško priežiūros inventorių.
Nagrinėjamos bylos medžiagos analizė leidžia daryti išvadą, jog apeliantas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad ginčo statiniai yra medienos sandėliai ar kiti su mišku susiję įrenginiai, kai apeliantui pareigą pateikti tokius duomenis nustato proceso įstatymas (CPK 12, 178 straipsniai). Sisteminė bylos faktinių duomenų – 2010 m. liepos 12 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-00-100712-00026, 2010 m. gruodžio 7 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. (23.31)-FAK-1458, nuotraukų (b. l. 9, 11-12) – analizė sudaro pagrindą sutikti su kvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada ir pripažinti, jog ginčo statiniai Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies prasme nėra medienos sandėliai ar kiti su mišku susiję įrenginiai.
Aukščiau išdėstytų aplinkybių visetas patvirtina, jog ginčo statiniai negali būti (stovėti) Žemės sklype, ir sudaro pagrindą konstatuoti, jog ginčo statinių statyba yra neteisėta.
Dėl ginčo statinių statybos esant nustatytoms specialiosioms Žemės sklypo naudojimo sąlygoms
Byloje nustatyta, jog Žemės sklypui yra nustatytos specialios naudojimo sąlygos – vandens telkinių apsaugos zona (visam Žemės sklypo plotui) ir vandens telkinių apsaugos juosta (0,5015 ha Žemės sklypo plotui).
Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 414 redakcija), 127.9.1 papunktyje nustatyta, jog vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų – nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje).
Pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju konstatavo, jog atstumas nuo ginčo statinių iki vandens telkinio kranto yra mažesnis nei 100 metrų. Apeliantas nesutinka su nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada, apelianto teigimu, atstumas nuo ginčo statinių iki Neries upės yra 120 metrų, o atstumas nuo ginčo statinių iki Žalesos upelio yra 50 metrų.
Nagrinėjamos bylos faktinių duomenų – Žemės sklypo plano (M 1:2000) (b. l. 39) – analizė leidžia daryti išvadą, jog atstumas nuo ginčo statinių iki Neries upės kranto linijos yra maždaug 86 metrai (Žemės sklypo plane atstumas nuo ginčo statinių iki Neries upės kranto linijos yra 4,3 centimetro, todėl, atsižvelgiant į Žemės sklypo plano mastelį (1:2000), darytina išvada, jog faktinis atstumas nuo ginčo statinių iki Neries upės kranto linijos yra maždaug 86 metrai). Nurodytas bylos faktas per se sudaro pagrindą teigti, jog ginčo statinių statyba pažeidžia Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 papunktį, vadinasi, yra neteisėta.
Apibendrinus visas aukščiau nurodytas, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog visos (trys) pirmosios instancijos teismo išvados, kurių pagrindu teismas sprendė, jog ginčo statinių statyba yra neteisėta, yra teisėtos ir pagrįstos.
Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo
Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs ginčo statinių statybos neteisėtumo (savavališkumo) faktą, įpareigojo apeliantą nugriauti ginčo statinius. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti nurodytą savavališkos statybos padarinių šalinimo priemonę, apelianto teigimu, šios bylos atveju yra galimas ginčo statinių statybos įteisinimas.
Kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, jog, nepriklausomai nuo to, kada savavališka statyba pradėta, ji vis tiek lieka savavališka, tai yra neteisėta, ir jos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos statybos padarinių šalinimo metu, tai yra tuo metu, kai buvo surašytas savavališkos statybos aktas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-100712-00026 buvo surašytas 2010 m. liepos 12 d. Pažymėtina, jog 2010 m. liepos 2 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 231 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 281 straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymas (toliau tekste – ir Statybos įstatymo pakeitimo įstatymas). Viena vertus, Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 24 straipsniai, išskyrus 11 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 7, 8 ir 10 dalių, šio įstatymo 15 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 4 ir 7 dalių nuostatas dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1 priede nurodytų įmokų ir šio įstatymo 26 straipsnį, įsigalioja 2010 m. spalio 1 d. Kita vertus, Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų, išskyrus nuostatas, išdėstytas keturioliktajame skirsnyje „Juridinių asmenų atsakomybė už įstatymo pažeidimus“, ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo.
Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsniu pakeistas Statybos įstatymo 28 straipsnis, reglamentuojantis savavališkos statybos padarinių šalinimą. Nurodytu Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo straipsniu išdėstyta tokia Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies redakcija: teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį (statinio ar jo dalies savininką, valdytoją, naudotoją, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje savavališkai pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininką, valdytoją) savo lėšomis per nustatytą terminą: 1) leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus šio įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą (pažymėtina, jog nuostata dėl nurodytų įmokų įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d.), gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; 2) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 3) išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 4) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ginčo statinių statyba Žemės sklype Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 papunkčio prasme nėra galima ir prieštarauja nurodytų teisės aktų imperatyviems reikalavimams, todėl, esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, jog šios bylos atveju Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkto prasme nėra galimas ginčo statinių statybos įteisinimas.
Viena vertus, Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog statinio nugriovimas yra ultima ratio, kita vertus, šios bylos atveju, nesant teisinių pagrindų įteisinti ginčo statinių statybą, ginčo statinių nugriovimas – vienintelė savavališkos statybos padarinių šalinimo priemonė, kuri gali būti taikoma nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste.
Apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju tinkamai išsprendė ginčo statinių statybos padarinių šalinimo klausimą.
Teisėjų kolegija, apibendrinusi nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma, susidariusi bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl šioje byloje susidariusių bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas valstybei nepriteisiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
n u t a r ė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Vytautas Zelianka
Kolegijos teisėjai Jelena Šiškina
Tatjana Žukauskienė