Pranešėjas: Arūnas Paštuolis                                            Baudžiamoji byla Nr.1A-184-493-2013

Teisėjas: Bronislovas Liatukas                                        Teisminio proceso Nr. 1-05-3-00079-2011-9

                                                                                          Procesinio sprendimo kategorija:

 (S)

                                                                                          2.4.; 2.4.2.; 2.4.6.

 

 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 5 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Viktoro Preikšo, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Gražinai Juškienei, dalyvaujant nukentėjusiajai O. T., jos atstovui advokatui Georgijui Zavtrakovui, išteisintosios R. S. gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios O. T. apeliacinį skundą dėl Kauno  miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 140 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjus baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

 

R. S. buvo kaltinama tuo, kad ji 2011 m. birželio 9 d., apie 18-19 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini) , bendro naudojimo laiptinėje, tarpusavio konflikto metu koja vieną kartą spyrė O. T. į sėdmenis, ranka vieną kartą trenkė jai į galvą, po to spyrė į O. T. buvo Nr. (duomenys neskelbtini)  duris, kurios nuo spyrio stipriai trenkėsi į nukentėjusiosios rankas, tuo padarydama nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, be to, O. T. buvo viešai užgauliai pažeminta, šiurkščiai pažeistas jos orumas, t. y. buvo kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 140 straipsnio 1 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje.

Pirmos instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, priėjo išvados, kad neįrodyta, jog R. S. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl išteisino.

Nukentėjusioji O. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012-11-12 išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį: R. S. pripažinti kalta pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį ir ją nuteisti bei patenkinti civilinį ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo atlikti įrodymų tyrimą.

Skundo autorė pažymi, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik tais duomenimis, kuriuose įžvelgė abejones dėl pareikštų kaltinimų, o duomenų, kurie patvirtina R. S. kaltę, išsamiai nenagrinėjo, deklaratyviai juos atmetė, neįvertino kompeksiškai visų bylos aplinkybių, įrodymų visumos ir jų sąsajos, kas įtakojo teismo išvadas. Apeliantė nurodo, kad R. S. kaltę patvirtina jos prašymas policijos nuovadai, policijos nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl to, kad nukentėjusioji turi kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, privataus kaltinimo skundas, liudytojų V. A. T., A. G. parodymai, specialisto išvada ir specialistės parodymai teisme, iš dalies – pačios kaltinamosios R. S. parodymai.

Pažymima, kad pirmos instancijos teismas nesiėmė priemonių teisiškai įvertinti kaltinamosios R. S. ir jos motinos parodymuose užfiksuotą informaciją, iš kurios akivaizdžiai matyti, kad kaltinamoji R. S. jėga bandė uždaryti apeliantės buto duris kuomet O. T. ir buvo sužalota. Šios aplinkybės rodo, kad kaltinamoji, kaip pati teigia, neturėjo konkretaus tikslo, tačiau veikdama netiesiogine tyčia sąmoningai leido atsirasti pasekmėms – nukentėjusiajai buvo sutrikdyta sveikata. Tokie R. S. veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal LR BK 140 straipsnio 1dalį. Be to, apeliantė akcentuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati ar ją sužalojo ne kaltinamoji, o kitas asmuo.

Skundo autorė nurodo, kad teismas nepagrįstai R. S. išteisino dėl LR BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, kadangi spyris į sėdmenis šiuo atveju turėjo būti vertinamas kaip siekis pažeminti žmogų, kadangi tai buvo atliekama matant kitiems asmenims, koja buvo spirta senyvo amžiaus bei ligotam asmeniui, dėl ko apeliantė jautėsi pažeminta bei morališkai įskaudinta. Apeliantė tvirtina, kad R. S., spirdama koja į sėdmenis, turėjo tikslą ne vien sukelti fizinį skausmą, bet ir pažeminti kitų žmonių akyse. Kadangi dėl neteisėtų R. S. veiksmų O. T. patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, mano, kad ji turi būti atlyginta. Nurodo, kad dėl patirtų sužalojimų kreipėsi į gydytoją, pagal receptą pirko vaistus, dėl to turėjo papildomų išlaidų. Taip pat patyrė ir moralinę žalą, pablogėjo savijauta, patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, nebegali ramiai miegoti, nuolat jaučia psichologinę įtampą bei stresą. Be to, apeliantė naudojosi gynėjo paslaugomis, todėl ši suma taip pat turi būti priteista iš kaltinamosios.

Teismo posėdyje nukentėjusioji O. T. ir jos atstovas advokatas G. Zavtrakovas prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintosios R. S. gynėja advokatė R. Atkočaitienė prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiosios O. T. apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmetamas.

Iš nukentėjusiosios O. T. apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji iš esmės nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodo, kad teismas nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, kas sąlygojo neteisingo procesinio sprendimo priėmimą.

Kolegijos nuomone pirmos instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, kadangi teismas savo išvadas grindė įrodymais, įvertintais LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, įpareigojančiomis teismą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pagrindo abejoti, kad bylos įrodymus vertinusio teisėjo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kolegija nemato. Byloje surinkti įrodymai atitinka reikalavimus, nustatytus LR BPK 20 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje. Faktiniai bylos duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu LR BPK numatytomis priemonėmis. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad neįrodyta, jog R. S. padarė LR BK 140 straipsnio 1 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, nes teisminio nagrinėjimo metu surinktų, ištirtų ir patikrintų įrodymų pagrindu nustatyti faktiniai duomenys neabejotinai nepatvirtina išteisintosios kaltės padarius minėtus nusikaltimus.

Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su apeliantės skundo motyvu, kad pirmos instancijos teismas vertino tik tuos įrodymus, kurie naudingi kaltinimui. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio teisėjas įvertino visus byloje esančius įrodymus, juos aptarė nuosprendžio aprašomojoje dalyje ir priėjo išvados, kad nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių R. S. kaltę padarius jai inkriminuotus nusikaltimus. Kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje įrodymų visumos vertinimas yra lakoniškas ir trumpas, tačiau teismo padarytos išvados dėl to, jog neįrodyta, kad R. S. padarė jai inkriminuotus nusikaltimus, yra teisėtos ir pagrįstos.

Kaltinimas R. S. buvo grindžiamas nukentėjusiosios O. T. parodymais, kuriuos, kaip pareiškėja nurodė savo skunde dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka, patvirtina jos sutuoktinio V. A. T. bei žento A. G. parodymai. Išanalizavus baudžiamosios bylos medžiaga darytina išvada, kad nurodytų duomenų nepakanka pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Pagrįstai nustatyta, kad O. T., įrodinėdama, kad R. S. ją sužalojo, nebuvo visiškai nuosekli, jos paaiškinimai dėl tam tikrų aplinkybių, susijusių su jai padarytais sužalojimais, kai kuriais atvejais nelogiški ir keliantys pagrįstų abejonių jos pasakojamų įvykio aplinkybių teisingumu. Savo skunde dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka O. T. nurodė, kad, būdama savo bute ir ruošdamasi su vyru į parduotuvę išgirdo triukšmą, trenksmą į jos buto duris, jas atidarė ir pamatė besistumdančias R. ir V. S., kurias bandė išskirti jų motina. Paprašius nedaužyti buto durų R. iš karto jai spyrė koja, raka trenkė į galvą, spyrė į buto duris, kurios nuo spyrio stipriai trenkėsi į jos rankas ir sužalojo. Viską matė jos vyras, kuris buvo bute ir žentas, kuris stovėjo laiptinėje ant laiptų (1 t. b. l. 1). Duodama paaiškinimus teisme O. T. nebuvo visiškai nuosekli, paaiškino, kad ją sužalojo R. S., kad įvykio metu koridoriuje buvo ir R. S. motinos draugas V., kuris su laistymo žarna pylė vandenį ant V.. Nesuprantama, kodėl iš pradžių teigdama, kad įvykį matė tik jos vyras bei žentas, apklausiama teisme jau tvirtina, kad laiptinėje buvo ir L. S. draugas, kuris ant V. pylė vandenį. Šios aplinkybės nukentėjusioji savo skunde dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka nenurodė, nors skundas buvo rašytas praėjus neilgam laiko tarpui po įvykio. Logiškai nepaaiškinama, kodėl nukentėjusioji, itin detaliai ir nuosekliai pasakoja apie R. S. jos atžvilgiu atliktus veiksmus, tačiau painiojasi kalbėdama apie konfliktą mačiusius asmenis. Abejonių O. T. nurodytų konflikto aplinkybių teisingumu kelia ir pačios nukentėjusiosios elgesys po konflikto. Nors O. T. kategoriškai tvirtino, kad po R. S. panaudoto fizinio smurto ji jautėsi labai blogai, skaudėjo sėdmenis, galvą, visą penktadienio dieną gulėjo lovoje, tačiau negalėjo logiškai ir įtikinamai paaiškinti, kodėl po įvykio nesikreipė pagalbos, kodėl nevyko pas gydytoją ar nesikvietė greitosios, kodėl nesikreipė į policiją. Be to, O. T. nurodė, kad iš karto po konflikto su vyru nuvažiavo į parduotuvę, apsipirko, kas taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl jos sužalojimo ir leidžia daryti išvadą, kad po konflikto su R. S. ji nesijautė taip blogai, kaip bando įtikinti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors O. T. nurodo, jog jos versiją neginčijamai patvirtina V. T. bei A. G., šie asmenys yra artimi nukentėjusiajai asmenys, todėl jų parodymai vertintini kritiškai ir jais remiamasi tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys.

Liudytojas V. T. apklausiamas teisme paaiškino, kad žmona jam sakė, jog jai padaryti sumušimai rankom, skauda užpakalį, galvą. Pats sužalojimų neapžiūrėjo, kraujo nematė. Įvykio dieną ruošėsi į parduotuvę, žmoną išleido pirmą, pats dar buvo bute. Durys liko praviros. Kadangi koridoriuje buvo žmonių, jo žmona sakė praleisti, tada R. jai spyrė, trenkė durimis. Tada jis išėjo ir visi nurimo. Liudytojas nepatvirtino nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, kad koridoriuje R. ir V. stumdėsi, o jų motina jas bandė išskirti. Taip pat V. T. nepatvirtino matęs, kad koridoriuje yra ir L. S. draugas. Kyla pagrįsta abejonė, jog V. T. iš tikrųjų nematė, kas vyko koridoriuje ir įvykio aplinkybes sužinojo tik iš savo sutuoktinės O. T.. Ši abejonė teisminio bylos nagrinėjimo metu pašalinta nebuvo.

Pagrįstų abejonių kelia ir O. T. žento A. G. parodymų objektyvumas bei patikimumas. A. G. paaiškino, kad konflikto dieną jis su žmona atvažiavo pas žmonos motiną, laukė lauke. Tuo tarpu O. T. tvirtino, kad žentas buvo pas ją bute, pirmas išėjo ir laukė laiptinės aikštelėje. A. G. paaiškino, kad būdamas lauke, išgirdo laiptinėje triukšmą, nuėjo prie laiptų, ten pamatė R. motinos draugą, toliau prie uošvienės durų buvo R. su seserimi V., jų motina jas skyrė. Tik uošvienei atidarius duris R. ją puolė, trenkė kumščiu, spyrė, kur tiksliai, pasakyti negali, po to dar trenkė durimis. Kas ką kalbėjo nepamena. Tada į koridorių išėjo uošvis ir visi išsilakstė. Jokio kraujo nematė, uošvienė apie sužalojimus nieko nesakė, išvažiavo į parduotuvę. Viskas vyko labai greitai. Po kelių dienų uošvienė rodė mėlynes, sakė, kad viską skauda.

Nukentėjusiosios O. T., V. T., A. G. nurodytų aplinkybių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo nesiremti nuosekliais ir neprieštaringais R. S. parodymais, kuriuos patvirtina ne tik liudytojų L. S., V. S., R. S., M. S. parodymai, bet ir objektyvūs bylos duomenys: specialisto išvados, specialistės apklausa teisme. Minėtų asmenų parodymuose teismas nenustatė jokių prieštaravimų, jų nenustatė ir aukštesnės instancijos teismas.

Apklausiama teisme R. S. paaiškino, kad konflikto dieną buvo bute su motina, išgirdo V. šauksmą, išėjo ir pamatė, kad V. visa šlapia. Ją ramino. Tuo metu atsidarė kaimynės O. buto durys. Kadangi ji tuo metu buvo šalia durų, būdama nėščia, prilaikė duris, kad jai neužgautų pilvo. O. duris atidarė stipriai, išlėkė į koridorių ir iš karto ją puolė. Mama ją pradėjo ginti. Konflikto metu O. buvo apdraskyta, tačiau iš pradžių net nepastebėjo, tik vėliau pamatė, kad krauju išsitepė palaidinę. Iš O. buto išėjo jos vyras ir ją įsivedė į butą. Konflikto metu koridoriuje buvo R., kuri su V. nuėjo į R. butą. Po konflikto jautėsi blogai, skaudėjo pilvą, patyrė stresą. Viskas vyko ketvirtadienio vakare. Kitą dieną ji kreipėsi į medikus, nuvyko pas specialistą. Į teismą nesikreipė, nes laukėsi. O. tikrai nemušė, nes pati tuo metu laukėsi, o O. pagyvenusi moteris, todėl tokie jos veiksmai iš viso būtų nelogiški.

Konflikto aplinkybes analogiškai nurodė ir R. S. mama L. S.. Be to, ši liudytoja kategoriškai tvirtino, kad koridoriuje jos buvusio draugo V. tuo metu, kai į koridorių išėjo O., nebuvo. Koridoriuje buvo tik ji, jos dukros, O. ir V. draugė, kuri taip pat viską matė. Apie tai, kad koridoriuje nebuvo nei V., nei O. žento A. G., patvirtino ir išteisintosios sesuo V. bei jos draugė R. S.. R. S. paaiškino, kad V. apipylė vandeniu jos mamos buvęs draugas. V. mama ją ramino. Koridoriuje buvo ir R.. Į išorę atsidarė O. buto durys, R. jas privėrė, kad jai neužgautų pilvo. Kaimynė pradėjo draskytis, puolė R., mosikavo rankomis, atėjo jos vyras ir ją nusivedė. R. buvo sužeista ranka. Apie jokį tarp V. ir R. vykusį konfliktą R. neužsiminė. Apie tai nekalbėjo ir kiti R. S. nurodytas aplinkybes patvirtinę liudytojai. Netikėti pašalinio, su konflikto dalyviais nesusijusio asmens, R. S. parodymais pirmos instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Taip pat teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti liudytojos M. S. parodymais, kuri paaiškino, kad bendraudama su L. S. „Skype“ iš jos sužinojo, jog R. buvo sužalota O.. Apie tai, kad O. labai konfliktiška, visi jai trukdo, jai buvo žinoma ir anksčiau.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors O. T. teigia, kad po jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto ji jautėsi labai blogai, visą dieną gulėjo lovoje, viską skaudėjo, į medikus ji kreipėsi tik 2011-06-17, kai įvykis buvo 2011-06-09. Nesuprantama, kodėl žmogus, kentėdamas didelius, kaip teigiama, skausmus, laukė daugiau kaip savaitę, kad būtų apžiūrėtas gydytojo. Be to, jokių duomenų apie tai, kokius nusiskundimus gydytojui nurodė O. T., byloje nėra, apie vizito pas gydytoją faktą liudija tik gydytojo T. M. išrašytas receptas vaistams įsigyti (1 t. b. l. 8). Įvykio aplinkybes O. T. nurodo tik specialistei Z. Makšimaitei, į kurią ji kreipėsi praėjus keturioms dienoms po tariamo sužalojimo. Specialisto išvadoje Nr. G 1580/11(02) O. T. konstatuota poodinės kraujosruvos kairio dilbio srityje, kairiame rieše, dešinio sėdmens srityje, odos nubrozdinimai dešiniajame dilbyje. Sužalojimai galėjo būti padaryti prieš 3-5 dienas iki apžiūros (1 t. b. l. 17). Minėtoje išvadoje kategoriško atsakymo, kuriuo metu ir kokiomis aplinkybėmis galėjo būti padaryti sužalojimai, nepateikta, todėl, siekiant pašalinti neaiškumus, specialistė buvo iškviesta į teisiamąjį posėdį. Apklausiama teisme specialistė Z. Makšimaitė paaiškino, kad išvadoje konstatuoti sužalojimai gali būti padaryti tiek suduodant smūgį kitam asmeniui, tiek galima susižaloti pačiam. Ne visi sužalojimai būdingi griuvimui, tačiau kai kurie iš jų gali atsirasti nugriuvus. Galvoje jokių išorinių sužalojimų nekonstatuota (1 t. b. l. 23). Kaip matyti, apklausiama teisme specialistė savo išvadą patvirtino, tačiau kategoriškai nenurodė, kad sužalojimai padaryti O. T. nurodytą dieną ir jos nurodyto asmens. Tuo tarpu R. S. į medikus kreipėsi kitą dieną po įvykio, skundėsi maudimu pilvo apačioje, paaiškino, kad praėjusios dienos vakare patyrė psichologinę įtampą su nuolat konfliktuojančia kaimyne. Konstatuota odos įdrėskimai kairio riešo srityje, kairėje plaštakoje. Sužalojimai galėjo būti padaryti tiriamosios nurodytu laiku, t. y. 2011-06-09 (1 t. b. l. 76). Šioje specialisto išvadoje nurodytos aplinkybės patvirtina R. S. versiją, kad su kaimyne O. T. konfliktas tikrai buvo ir kad ji to konflikto metu buvo sužalota. Šiais duomenimis paneigta O. T. teisminio bylos nagrinėjimo metu atkakliai palaikoma versija, kad ji jokių sužalojimų R. S. nepadarė, jos nelietė ir nesigynė.

Aptartų duomenų pagrindu konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog byloje nėra neginčijamų duomenų, kategoriškai patvirtinančių, kad R. S. O. T. nurodytomis aplinkybėmis pastarąją sužalojo. Neįrodžius, kad R. S. padarė LR BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą apylinkės teismas pagrįstai ją išteisino ir pagal LR BK 155 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas tik prielaidomis ar samprotavimais, kurių tikrumo nepagrindžia jokie kiti objektyvūs bylos duomenys, teismo išanalizuoti teisminio bylos nagrinėjimo metu ir pripažinti įrodymais. Nagrinėjamu atveju kaltinimas R. S. buvo grindžiamas išimtinai nukentėjusiosios O. T. paaiškinimais, kuriuos tik iš dalies patvirtino artimi nukentėjusiajai asmenys: jos sutuoktinis ir žentas. Tuo tarpu neginčijamų R. S. kaltės įrodymų byloje nėra surinkta. Kilus abejonių, ar buvo padarytas nusikaltimas, ar teisiamas asmuo jį padarė, ar teisiamas asmuo kaltas, ar pakanka byloje surinktų įrodymų padaryti tokias neabejotinas išvadas, visais atvejais, išnaudojus visas įrodinėjimo galimybes, teisiamasis turi būti išteisintas. Šių reikalavimų pirmos instancijos teismas nepažeidė.

Netenkinamas ir apeliantės prašymas priteisti iš R. S. turtinės ir neturtinės žalos, bei bylinėjimo išlaidų atlyginimą. Civilinio ieškinio pareiškimo galimybė baudžiamajame procese yra numatyta LR BPK 109 straipsnyje. Šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Kadangi neįrodyta, jog R. S. padarė nusikalstamą veiką, nelieka subjekto, kuriam būtų galima teikti reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Taip pat nėra teisinio pagrindo priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo. Esant tokiai situacijai tenkinti O. T. prašymą teismas neturi teisinio pagrindo.

Kolegijos nuomone, įvertinus aukščiau aptartų aplinkybių visumą, pirmos instancijos teismas įrodymus vertino vadovaudamasis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, įpareigojančiomis teismą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti teismo nešališkumu. Teismas nuosprendį grindė LR BPK 20 straipsnio 3, 4 dalyje numatytus reikalavimus atitinkančiais įrodymais, kurie buvo gauti teisėtais būdais įstatymo nustatyta tvarka. Nenustačius, kad R. S. padarė jai inkriminuotus nusikaltimus, numatytus LR BK 140 straipsnio 1 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje, teismas ją išteisino, civilinį ieškinį atmetė.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

 

nukentėjusiosios O. T. apeliacinį skundą atmesti.

 

 

 

 

Kolegijos pirmininkas teisėjas                                                                            Arūnas Paštuolis

 

Teisėjai                                                                                                                 Evaldas Gražys

 

                                                                                                                              Viktoras Preikšas