Baudžiamoji byla  Nr. 1-197-383/2008

                                 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.2.1

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. gruodžio 8 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamuju bylu skyriaus teisejas Valdas Vitunskas,

sekretoriaujant Vidai Butiškienei  

dalyvaujant prokurorei Nijolei Živkienei,  

gynejui advokatui Stasiui Zabitai,

kaltinamajam K. M.,

juridinio asmens Uždarosios akcines bendroves (toliau-UAB) (duomenys neskelbtini) atstovui advokatui Deimintui Radzeviciui, 

teisiamajame posedyje išnagrinejo juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) atstovo advokato Deiminto Radzeviciaus prašyma baudžiamojoje byloje Nr. 1-197-383/2008 Del kreipimosi i Lietuvos Respublikos Konstitucini Teisma ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 str. 2 d. atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 31 str. 1, 3, 5 d. nuostatoms, ir

n u s t a t e:

Kauno apygardos teisme nagrinejama baudžiamoji byla, kurioje:

K. M. yra  kaltinamas tuo, kad budamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, veikdamas 2002 m. liepos – 2004 m. birželio men. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, padedant A. K., R. A. veikdamas vieninga tycia, Vilniaus, Alytaus miestuose tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pasikesino pasisavinti jo žinioje buvusi dideles vertes UAB (duomenys neskelbtini) priklausanti turta – 452 226, 90 Lt, iš kuriu pasisavino 442 226,90 Lt, del ko jis yra kaltinamas nusikaltimo, numatyto LR BK 183 str. 2 d.,  padarymu.

Be to, jis 2002 m. liepos – 2003 m. gruodžio men. laikotarpiu tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas bendrininku grupe kartu su A. K., veikdamas vieninga tycia, Vilniaus ir Alytaus miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje pagamino netikrus ir suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, del ko yra kaltinamas padares nusikalstama veika, numatyta LR BK 300 str. 2 d. (LR BK 2000 m. rugsejo 26 d. Nr. VIII - 1968 redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2006-02-10).

Be to, jis veikdamas 2002 m. liepos – 2004 m. sausio men. laikotarpiu tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas bendrininku grupe su A. K. veikdamas vieninga tycia Vilniaus, Alytaus miestuose tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, apgaule UAB (duomenys neskelbtini) naudai igijo turtine teise i 59 086, 42 Lt LR valstybes biudžeto lešu ir panaikino prievole šiuos pinigus sumoketi i valstybes biudžeta, del ko jis yra kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 182 str. 2 d., padarymu.

Be to, jis veikdamas 2002 m. liepos – 2004 m. sausio men. laikotarpiu, veikdamas bendrininku grupe su A. K., vieninga tycia Vilniaus, Alytaus miestuose  panaudojo suklastotus dokumentus – PVM deklaracijas, del ko jis kaltinamas padares nusikalstama veika, numatyta LR BK 300 str. 2 d. (LR BK 2000 m. rugsejo 26 d. redakcija).

Be to, jis veikdamas 2002 m. liepos – 2004 m. liepos men. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, veikdamas bendrininku grupe su A. K. veikdamas vieninga tycia, Vilniaus, Alytaus miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje apgaule UAB (duomenys neskelbtini) naudai igijo turtine teise i 49 238 Lt LR valstybes biudžeto lešu ir panaikino turtine prievole šiuos pinigus sumoketi i valstybes biudžeta, del ko jis kaltinamas padares nusikalstama veika, numatyta LR BK 182 str. 2 d.

Be to, jis veikdamas 2002 m. lapkricio – 2004 m. liepos men. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas bendrininku grupe su A. K. veikdamas vieninga tycia Vilniaus, Alytaus miestuose tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje suklastojo tikrus ir panaudojo suklastota dokumenta, del ko jis yra kaltinamas padares nusikalstama veika, numatyta LR BK 300 str. 2 d. (LR BK 2000 m. rugsejo 26 d. redakcija).

Be to, jis veikdamas nuo 2002 m. liepos men. – 2004 m. liepos men. laikotarpiu tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tycia Alytaus mieste apgaulingai tvarke UAB (duomenys neskelbtini) buhalterine apskaita, del ko nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB (duomenys neskelbtini) 2002-2004 metu veiklos, jos ukines, komercines, finansines bukles ir jos rezultatu bei ivertinti turto, nuosavo kapitalo ir isipareigojimu dydžio bei strukturos, del ko jis yra kaltinamas nusikaltimo, numatyto LR BK 222 str. 1 d. padarymu.

UAB (duomenys neskelbtini) yra kaltinama: UAB (duomenys neskelbtini) kaltinama tuo, kad atstovaujama direktoriaus K. M., 2003 m. gegužes – 2004 m. sausio men. laikotarpiu, apgaule UAB (duomenys neskelbtini) naudai igijo turtine teise i 45 339, 70 Lt LR valstybes biudžeto lešu ir panaikino prievole šiuos pinigus sumoketi i valstybes biudžeta, del ko UAB (duomenys neskelbtini) padaryta veika atitinka požymius nusikaltimo, numatyto LR BK 20 str. 2 d.  ir 182 str. 2 d.

Be to, UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktoriaus K. M., 2003 m. gegužes – 2004 m. sausio men. laikotarpiu, suklastojo tikrus ir panaudojo suklastotus dokumentus – PVM deklaracijas, pateikus jas Valstybines mokesciu inspekcijos prie Finansu ministerijos Alytaus apskrities  skyriaus darbuotojams, del ko kaltinama padarius nusikalstama veika, numatyta LR BK  20 str. 2 d. ir 300 str. 2 d. (LR BK 2000m. rugsejo 26 d. redakcija).

Be to, UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktoriaus K. M., 2003 m. gegužes men. – 2004 m. liepos men. laikotarpiu igijo turtine teise i 37 783 Lt LR valstybes biudžeto lešu ir panaikino turtine prievole šiuos pinigus sumoketi i valstybes biudžeta, del ko yra kaltinama  nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 20 str. 2 d. ir 182 str. 2 d. padarymu.

Be to, UAB (duomenys neskelbtini) atstovaujama direktoriaus K. M., kuris veikdamas UAB (duomenys neskelbtini) vardu, jos naudai ir interesais, veikdamas 2003 m. gegužes – 2004 m. liepos men. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas bendrininku grupe su A. K., veikdamas vieninga tycia Vilniaus, Alytaus miestuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje panaudojo suklastota dokumenta, UAB (duomenys neskelbtini) finansininkams 2004-07-23 pateikus Valstybines mokesciu inspekcijos prie Finansu ministerijos Alytaus apskrities skyriaus darbuotojams metine pelno mokescio deklaracija už 2003 metus, del ko jai yra pateikti kaltinimai padarius nusikalstama veika, numatyta LR BK 20 str. 2 d. ir 300 str. 2 d. (LR BK 2000 m. rugsejo 26 d. redakcija).

Be to, UAB (duomenys neskelbtini) atstovaujama direktoriaus K. M., kuris veikdamas UAB (duomenys neskelbtini) naudai ir interesais, 2003 metu gegužes – 2004 metu liepos menesiu laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, veikdamas vieninga tycia, Alytaus mieste, apgaulingai tvarke UAB (duomenys neskelbtini) buhalterine apskaita, del ko nebuvo galiama iš dalies nustatyti tikrosios UAB (duomenys neskelbtini) 2003-2004 metu veiklos, jos ukines, komercines, finansines bukles ir jos rezultatu bei ivertinti turto, nuosavo kapitalo ir isipareigojimu dydžio bei strukturos, del ko  jai yra pateikti kaltinimai padarius nusikalstama veika, numatyta LR BK 20 str. 2 d. ir 222 str. 1 d. 

Juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) atstovas, nesutikdamas su K. M. ir juridiniam asmeniui UAB (duomenys neskelbtini) pateiktais kaltinimais, prašo teismo kreiptis i Lietuvos Respublikos Konstitucini Teisma su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 d. ir 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims.

Šioje baudžiamojoje byloje yra tiesiogiai taikomos BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios kelia pagristu abejoniu del ju atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 31 str. 1, 3, 5 dalims.

Pareiškejas, prašydamas ištirti BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatos atitikima Konstitucijai, mano, kad BK 20 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, kad juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstama veika juridinio asmens naudai arba interesais padare fizinis asmuo, veikes individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis eidamas vadovaujancias pareigas juridiniame asmenyje, turejo teise: 1) atstovauti juridiniam asmeniui arba 2)priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veikla, prieštarauja:

- Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neirodytas istatymo nustatyta tvarka ir pripažintas isiteisejusiu teismo nuosprendžiu;

- Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai, kurioje itvirtinta nuostata draudžianti versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaicius;

- Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, kurioje nustatyta, jog niekas negali buti baudžiamas už ta pati nusikaltima du kartus.

Teismo posedyje kaltinamojo juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) atstovas, kaltinamasis K. M. ir jo gynejas praše tenkinti juridinio asmens UAB  (duomenys neskelbtini) atstovo prašyma, prokuroras siule  ši prašyma atmesti.

Juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini)  atstovo prašymas tenkintinas, nes yra pagristas.

Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad istatymas ar kitas teises aktas, kuris turetu buti taikomas konkrecioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisejas sustabdo šios bylos nagrinejima ir kreipiasi i Konstitucini Teisma, prašydamas spresti, ar šis istatymas ar kitas teises aktas atitinka Konstitucija. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte numatyta, kad tuo atveju kai istatymu numatytais atvejais kreipiamasi i Konstitucini Teisma, - kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas, bylos nagrinejimas atidedamas.

Pirmos instancijos teismas šia nutartimi kreipiasi i Konstitucini Teisma del Baudžiamojo Kodekso 20 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims.

1. Del Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijos 29 straipsnio 1daliai ir 31 straipsnio 1 daliai.

Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. rugsejo 26 d. istatymu Nr. VIII-I968 (Valstybes Žinios, 2000 m spalio 25 d., Nr.: 89, Publikacijos Nr.: 2741) prieme naujaji Lietuvos Respublikos baudžiamaji kodeksa (toliau - Baudžiamasis kodeksas). Naujajame Baudžiamajame kodekse yra numatyta, jog baudžiamojon atsakomyben gali buti traukiamas ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo.

Baudžiamojo kodekso 20 str. „Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybe" numatyta, jog:

1. Juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kuriu padaryma šio kodekso
   specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybe.
2. Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo
   atveju, jeigu nusikalstama veika juridinio asmens naudai arba interesais padare fizinis asmuo,
   veikes individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujancias pareigas
   juridiniame asmenyje, turejo teise:

1. atstovauti juridiniam asmeniui arba
2. priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba
3. kontroliuoti juridinio asmens veikla.

3. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas
   juridinio asmens naudai padare juridinio asmens darbuotojas ar igaliotas atstovas del šio
   straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiuros arba kontroles.
4. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybe nepašalina fizinio asmens, kuris padare,
   organizavo, kurste arba padejo padaryti nusikalstama veika, baudžiamosios atsakomybes.
5. Pagal ši kodeksa neatsako valstybe, valstybes ir savivaldybes institucija ir istaiga
   bei tarptautine viešoji organizacija.

Baudžiamojo kodekso 20 str. 5 dalis buvo keista Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. liepos 5 d. priimtu istatymu Nr. IX-2314, isigaliojusiu 2004 m. liepos 13 d. (Valstybes Žinios, 2004.07.13, Nr.: 108, Publikacijos Nr.: 4030), ir šiuo metu Baudžiamojo kodekso 20 str. 5 d. nurodo, jog:

5. Pagal ši kodeksa neatsako valstybe, savivaldybe, valstybes ir savivaldybes institucija ir istaiga bei tarptautine viešoji organizacija.

Taigi Baudžiamojo kodekso 20 str. numatyta juridinio asmens, kaip savarankiško subjekto, baudžiamoji atsakomybe. Dabar galiojanti BK 20 str. redakcija teigia:

1. Juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kuriu padaryma šio kodekso
   specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybe.
2. Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo
   atveju, jeigu nusikalstama veika juridinio asmens naudai arba interesais padare fizinis asmuo,
   veikes individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujancias pareigas
   juridiniame asmenyje, turejo teise:

1. atstovauti juridiniam asmeniui arba
2. priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba
3. kontroliuoti juridinio asmens veikla.

3. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas
   juridinio asmens naudai padare juridinio asmens darbuotojas ar igaliotas atstovas del šio
   straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiuros arba kontroles.
4. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybe nepašalina fizinio asmens, kuris padare,
   organizavo, kurste arba padejo padaryti nusikalstama veika, baudžiamosios atsakomybes.
   (Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. rugsejo 26 d. istatymo Nr. VIII-1968 (Valstybes
   Žinios, 2000, Nr.: 89-2741) redakcija)

5.              Pagal   ši  kodeksa neatsako   valstybe,   savivaldybe,  valstybes  ir  savivaldybes
institucija ir istaiga bei tarptautine viešoji organizacija (Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos
5 d. istatymo Nr. IX-2314 (Valstybes Žinios, 2004, Nr. 108-4030 ) redakcija)

              BK 20 straipsnyje numatyta juridinio asmens, kaip savarankiško subjekto, baudžiamoji atsakomybe. Juridinio asmens kaip nusikaltimo subjekto sampratos baudžiamieji istatymai neapibrežia. Juridiniu asmenu samprata ir rušys apibrežiamos Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.33-2.35 straipsniuose bei 2.50 straipsnio 4 dalyje. Todel siekiant patraukti baudžiamojon atsakomyben imone, istaiga ar organizacija butina remtis nurodytu CK straipsniu nuostatomis, nustatanciomis juridiniu asmenu požymius ir rušis, taip pat specialiuju istatymu, taikomu atskiru imoniu veiklai, normomis.

              CK 2.33 straipsnyje sakoma, kad juridinis asmuo yra savo pavadinima turinti imone, istaiga arba organizacija, kuri gali savo vardu igyti teises bei pareigas, buti ieškovu arba atsakovu teisme. CK 2.74 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatus juridiniai asmenys gali tureti ir igyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos konkrecios fizinio asmens savybes (lytis, amžius ir t.t.). Remiantis minetais apibrežimais galima daryti išvada, kad Lietuvos imoniu teise orientuota i visiška juridinio asmens subjektyviškumo pripažinima ir realiai itvirtina realistine juridinio asmens sampratos koncepcija. Tokios koncepcijos taikymas yra pateikiamas ir Lietuvos teismu praktikoje. Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Senatas 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 55 ,,Del teismu praktikos nusikalstamu veiku finansu sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai) nurode, kad nusikalstama veika, už kurios padaryma baudžiamojon atsakomyben traukiamas juridinis asmuo gali padaryti tik BK 20 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatyti atitinkama statusa turintys fiziniai asmenys. Jie visais atvejais byloje turi buti nustatyti. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybe nera salygota aplinkybes, ar nusikalstama veika padares fizinis asmuo yra pats patrauktas baudžiamojon atsakomyben. Toks asmuo gali buti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybes istatyme numatytais pagrindais, taciau tai nepašalina juridinio asmens atsakomybes. BK 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytu fiziniu asmenu patraukimas baudžiamojon atsakomyben dar nereiškia, kad už padarytas veikas visais atvejais baudžiamojon atsakomyben traukiamas ir juridinis asmuo. Spresdami, ar juridinis asmuo trauktinas baudžiamojon atsakomyben, teismai kiekvienu atveju turi ivertinti, ar juridinis asmuo pakankamai atidžiai kontroliavo nusikalstama veika padariusiu savo darbuotoju ar atstovu veikla, emesi pakankamu nusikalstamu veiku prevencijos priemoniu, buvo idieges atitinkamu standartu veikloje laikymosi programa ir kt. Iš tokios BK 20 straipsnio interpretacijos galima daryti išvada, kad Lietuvos Aukšciausiasis Teismas itvirtina nuostata, jog juridinis asmuo turi buti laikomas atskiru teisiniu santykiu subjektu.

              Taigi laikantis nuostatos, kad pagal BK 20 straipsni juridinis asmuo yra savarankiškas baudžiamosios atsakomybes subjektas, ir turint omenyje Konstitucijos 29, 31 straipsnyje itvirtintus pamatinius teiginius bei teisines valstybes principus, kyla pagristos abejones, jog BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatos toje apimtyje, kad ,,juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas...“prieštarauja minetiems Konstitucijos principams bei Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies ir 31 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

              Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau - Konstitucija) itvirtindama teisines valstybes principa, ji detalizuodama Konstitucijos 29, 31 str. teigia, jog:

              Istatymui, teismui ir kitoms valstybes institucijoms ar pareigunams visi asmenys lygus (Konstitucijos 29 str. 1 d.).

              Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neirodytas istatymo nustatyta tvarka ir pripažintas isiteisejusiu teismo nuosprendžiu (Konstitucijos 31 str. 1 d.).

              Asmuo, kaltinamas padares nusikaltima, turi teise, kad jo byla viešai ir teisingai išnagrinetu nepriklausomas ir bešališkas teismas (Konstitucijos 31 str. 2 d.) .

              Bausme gali buti skiriama ar taikoma tik remiantis istatymu (Konstitucijos 31 str. 4 d.).

  Konstitucinis teisines valstybes principas, kaip ne karta yra konstataves Konstitucinis Teismas, yra universalus principas ir kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teises sistema (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Konstitucinio teisines valstybes principo esme - teises viešpatavimas. Šis principas suponuoja tam tikrus reikalavimus ir istatymu leidejui. Tarp šiu reikalavimu išskirtina, kad istatyme ir kituose teises aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi buti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teises aktu formuluotes turi buti tikslios, turi buti užtikrinamas teises sistemos nuoseklumas ir vidine darna, teises aktuose neturi buti nuostatu, vienu metu skirtingai reguliuojanciu tuos pacius teisinius santykius; kad teisiniu santykiu subjektai galetu savo elgesi orientuoti pagal aiškiai išreikštus ir suformuotus teises reikalavimus ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 rugsejo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

              Konstituciniu teisines valstybes principu turi buti vadovaujamasi ir taikant teise. Konstitucinis teisines valstybes principas suponuoja asmens teise i tinkama teisini procesa. Taikant teise inter alia butina laikytis tokiu iš konstitucinio teisines valstybes principo kylanciu reikalavimu: teise taikancios institucijos turi paisyti asmenu lygiateisiškumo reikalavimo; negalima dukart bausti už ta pati teises pažeidima (non bis in idem); atsakomybe (sankcija, bausme) už teises pažeidimus turi buti nustatyta iš anksto (nulle poena sine lege); veika nera nusikalstama, jeigu tai nera numatyta istatyme (nullum crimen sine lege), ir kt. Konstitucinis teisines valstybes principas reikalauja, kad jurisdikcines ir kitos teises taikymo institucijos butu nešališkos, nepriklausomos, siektu nustatyti objektyvia tiesa ir sprendimus priimtu tik teises pagrindu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužes lld., 2000 m. rugsejo 19 d., 2003 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).

              Realizuodamas Konstitucijos preambuleje itvirtinta teisines valstybes principa bei Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje itvirtinta nuostata, jog visi asmenys yra lygus prieš istatyma, Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 1 dalis imperatyviai nurodo, jog asmuo atsako pagal ši kodeksa tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo istatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 3 dalis toliau pletodama Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies teigini, kad asmuo yra nekaltas, kol jo kalte nera nustatyta isiteisejusiu teismo nuosprendžiu, nurodo, kad asmuo atsako pagal baudžiamaji istatyma tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padares nusikalstama veika.

              Konstitucijos ir Baudžiamojo Kodekso pamatinis reikalavimas - individuali, personaline atsakomybe už paties ivykdytus kaltus neteisetus veiksmus. Baudžiamoji atsakomybe yra grindžiama individualumo, kaltes, lygybes prieš istatyma ir pakartotinio nebaudžiamumo, personalines atsakomybes už kaltai atliktus veiksmus principais.

              Konstitucijos 31 str. 1 d. itvirtina nuostata, kad asmuo traukiamas atsakomyben už savo kaltai padarytus veiksmus, reiškia, jog asmuo gali atsakyti tik už savo ir del savo kaltes padarytus nusikalstamus veiksmus. Kaltes principas itvirtina asmenine subjekto atsakomybe. Baudžiamojon atsakomyben gali buti patrauktas tik toks asmuo, kuris pats kaltai padare nusikaltima ar baudžiamaji nusižengima. Baudžiamosios atsakomybes perkelimas kitiems asmenims negalimas (LR Baudžiamojo kodekso komentaras. Bendroji dalis (l - 98 straipsniai), Teisines informacijos centras, Vilnius 2004, psl. 25). Taip yra realizuojamas konstitucinis personalines, individualios atsakomybes principas, kaip pamatinio teisines valstybes principo sudedamoji dalis.

              Kaltes principas itvirtina asmenine subjekto atsakomybe. Baudžiamojon atsakomyben gali buti patrauktas tik toks asmuo, kuris pats kaltai padare nusikaltima ar baudžiamaji nusižengima. Kaltes principas iš baudžiamosios atsakomybes eliminuoja objektyvu pakaltinamuma, t. y. asmens patraukima baudžiamojon atsakomyben be šio asmens kaltes. Asmens patraukimas baudžiamojon atsakomyben be jo kaltes, be jo kaltai padarytu nusikalstamu veiku yra nesuderinamas su baudžiamosios atsakomybes pagrindais ir teisines valstybes principais. Tai reiškia, kad tik suvoktas, samoningas arba neatsargus baudžiamojo istatymo pažeidimas gali buti baudžiamosios atsakomybes pagrindu. Taciau BK 20 straipsnio 2 dalis nurodo, jog „juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas ...“. Taigi atsižvelgiant i BK 20 straipsnio 2 dalies dispozicijos turini, darytina išvada, jog juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei taikyti imperatyvus pagrindas yra fizinio asmens, pasižymincio požymiais, nustatytais BK 20 straipsnio 2 dalyje, kalte. Tokiu budu juridinis asmuo atsako ne už savo nusikalstamas veikas, o už fizinio asmens veiksmus, juridinis asmuo be kaltes, be savo kaltu veiksmu yra traukiamas atsakomyben ir jam yra perkeliama kito asmens, kito subjekto kaltu veiksmu atsakomybe už atsiradusias pasekmes.

              Toks kaltes, kito subjekto atliktu nusikalstamu veiku perkelimas juridiniam asmeniui, teismo nuomone, kelia pagristu abejoniu del BK 20 straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai bei teisines valstybes principui.             

              Konstitucijos 29 straipsnis itvirtina lygybes prieš istatyma principa: „Istatymui, teismui ir kitoms valstybes institucijoms ar pareigunams visi asmenys yra lygus“.

              Nors Baudžiamojo kodekso 20 str. teigia, jog juridinis asmuo gali buti savarankiškas baudžiamosios atsakomybes subjektas, taciau, turint omenyje Konstitucijos 29, 31 str. itvirtintus pamatinius teiginius bei teisines valstybes principus, kyla pagristos abejones, jog Baudžiamojo kodekso 20 str. nuostatos prieštarauja minetiems Konstitucijos principams bei Konstitucijos 29 str. 1 d., 31 str. 1, 2, 4 d. reikalavimams.

Konstitucinis Teismas 2006 m. birželio 15 d. nutarime konstatavo, jog Juridiniu asmenu baudžiamoji atsakomybe Lietuvos baudžiamojoje teiseje yra naujas institutas, kol kas nenagrinetas ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje".

Baudžiamojo kodekso 1 str. 1 d. ivardina Baudžiamaji kodeksa kaip vientisa baudžiamaji istatyma, kurio paskirtis - baudžiamosios teises priemonemis ginti žmogaus ir piliecio teises bei laisves, visuomenes ir valstybes interesus nuo nusikalstamu veiku. Baudžiamasis kodeksas apibrežia kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, jas uždraudžia, nurodo, kas yra atsakingi už nusikalstamu veiku ivykdyma, numato baudžiamosios atsakomybes salygas ir bausmiu bei poveikio priemoniu sistema.

Baudžiamasis kodeksas, kaip vientisas teises aktas reiškia, jog jame itvirtintos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro viena, darnia sistema, tarp Baudžiamajame kodekse itvirtintu nuostatu ir reikalavimu yra pusiausvyra ir ne viena nuostata neturi buti aiškinama taip, kad butu iškreiptas ar paneigtas kurios nors kitos Baudžiamojo kodekso nuostatos turinys, nes taip butu iškreipta viso baudžiamojo persekiojimo esme, pažeisti pamatiniai Baudžiamosios teises principai. Baudžiamojo kodekso 2 str. 1, 2, 4 d. detaliau reglamentuoja Konstitucijos 29 str. 1 d., 31 str. 1 d., itvirtinta viena iš esminiu baudžiamosios atsakomybes principu - asmenine atsakomybe tik už savo kaltai padaryta veika. Kaltes principas iš baudžiamosios atsakomybes eliminuoja objektyvu pakaltinamuma, t.y. asmens patraukima baudžiamojon atsakomyben be šio asmens kaltes. Asmens patraukimas baudžiamojon atsakomyben be jo kaltes, be jo kaltai padarytu nusikalstamu veiku yra nesuderinamas su baudžiamosios atsakomybes pagrindais ir teisines valstybes principais. Tai reiškia, kad tik suvoktas, samoningas arba neatsargus baudžiamojo istatymo pažeidimas gali buti baudžiamosios atsakomybes pagrindu.

Baudžiamojo kodekso 20 str. 2 d. nurodo, jog Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas ...".

Baudžiamojo kodekso 20 str. 3 d. teigiama, kad Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jei jas juridinio asmens naudai padare juridinio asmens darbuotojas ar igaliotas atstovas ...".

              Juridinio asmens atsakomybe yra paremta nusikalstamos veikos, kuria atliko fizinis asmuo, gautos naudos aplinkybe, t. y. jeigu fizinis asmuo atliko veika juridinio asmens naudai, tai tokiu atveju privalomai kyla atsakomybe juridiniam asmeniui. Taciau pažymetina, jog tokios kaltes nustatymo budo fiziniam asmeniui istatymas nenumato. Todel kyla pagrista abejone, jog galimai BK 20 straipsnio 2 dalies norma prieštarauja Konstitucijoje itvirtintam lygybes principui. Pagal BK 20 straipsni juridinis asmuo yra traukiamas atsakomyben be kaltes, t. y. už fizinio asmens kaltus veiksmus, o tai liudija, jog traukiant baudžiamojon atsakomyben subjektai nera lygus prieš istatyma:

              1) fizinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomyben tik už jo padarytus veiksmus, o juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomyben ne už savo, o už fizinio asmens padarytus veiksmus.

              2) fizinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomyben, jei yra kaltas del savo veiksmu, t. y. nustacius fizinio asmens kalte, o juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomyben be kaltes, t. y. perkeliant jam fizinio asmens kalte ir jo kaltai padarytu veiksmu pasekmes.

              Kitas argumentas atspindintis lygybes principo pažeidima yra tai, jog galiojant juridinio asmens atsakomybei be kaltes, t. y. esant kito fizinio asmens kaltei, atsiranda akivaizdus procesinis nelygiateisiškumas, kada baudžiamojon atsakomyben traukiamo juridinio asmens teise i gynyba yra apribojama tuo, jog baudžiamosios atsakomybes taikymas priklauso nuo kito fizinio asmens kaltes nustatinejimo rezultato.

              Juridinis asmuo baudžiamajame procese pripažistamas subjektu su visomis teisemis, kuriomis disponuoja itariamasis, kaltinamasis (BPK 388 straipsnio 4 dalis). Todel teise i gynyba juridinio asmens atžvilgiu turi buti adekvati kaip ir fizinio asmens, patraukto itariamuoju ar kaltinamuoju. Taciau BK 20 straipsnio 2 dalyje reglamentuotas „automatinis“ baudžiamosios atsakomybes juridiniam asmeniui taikymo budas akivaizdžiai apriboja juridinio asmens teises i pilnavertiška gynyba nuo pareikštu itarimu ar kaltinimu, nes juridinio asmens baudžiamosios atsakomybes taikymo klausimas tiesiogiai priklauso nuo kito asmens - fizinio asmens, atlikusio galimai nusikalstama veika, teises i gynyba realizavimo.

Toks kaltes, kito subjekto atliktu nusikalstamu veiku perkelimas juridiniam asmeniui, teismo nuomone, yra nesuderinamas ne tik su Baudžiamojo kodekso 2 str. 1, 3 ir 4 dalyse itvirtintomis nuostatomis, jog asmuo atsako pagal ši kodeksa tik tuo atveju, jei jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo istatymo; asmuo atsako pagal baudžiamaji istatyma tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padares nusikalstama veika, bet ir su Konstitucijoje itvirtintais visu subjektu lygybes prieš istatyma (Konstitucijos 29 str. 1 d.) atsakomybes tik už kaltus veiksmus (Konstitucijos 31 str. 1 d.), visi asmenys turi teise i teisinga, nepriklausoma ir bešališka teisma (Konstitucijos 31  str. 2 d.), asmuo gali buti baudžiamas tik remiantis istatymais (Konstitucijos 31 str. 4 d.), teisines valstybes principais.

Fizinio asmens kaltes, jo kaltu veiksmu perkelimas juridiniam asmeniui -Baudžiamojo kodekso 20 str. 2 d. - juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas; Baudžiamojo kodekso 20 str. 3 d. - juridinis asmuo atsako už nusikalstamas veikas, kurias jo naudai padare juridinio asmens darbuotojas ar igaliotas atstovas, teismo nuomone, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., itvirtintai visu subjektu lygybei prieš istatyma bei Konstitucijos 31 str. 1 d. itvirtintai nuostatai, jog baudžiamojon atsakomyben gali buti traukiami tik del to kalti asmenys bei prieštarauja Konstitucijoje itvirtintam teisines valstybes principui, nes juridinis asmuo baudžiamojon atsakomyben yra traukiamas ne del savo, o del fizinio asmens veiksmu ir traukiamas baudžiamojon atsakomyben be kaltes.

Baudžiamojo kodekso 20 str. numatyta juridinio asmens baudžiamoji atsakomybe, kuri galima tik perkeliant (deleguojant) pastarajam fizinio asmens kalte, prieštarauja Konstitucijos 31 str. 1d. bei teisines valstybes principui ta apimtimi, kad baudžiamojon atsakomyben gali buti patrauktas ir nuteistas asmuo be kaltes, t.y. teismo juridinis asmuo gali buti nuteistas už fizinio asmens padarytus kaltus veiksmus, nors kiekvienas subjektas turi teise i nepriklausoma ir bešališka teisma, kuriam taip pat visi subjektai prieš istatyma yra lygus. Teismas ta pati istatyma skirtingu subjektu atžvilgiu turi taikyti vienodai.

Baudžiamajame kodekse itvirtinus ne tik fizini, bet ir juridini asmeni, kaip savarankiškus baudžiamosios atsakomybes subjektus, iškyla lygybes prieš istatyma, lygiateisiškumo principo, itvirtinto Konstitucijos 29 str. 1 d. pažeidimo, Baudžiamojo kodekso normu prieštaravimo šiam konstituciniam principui problema.

Juridinio asmens atžvilgiu istatymo leidejas Baudžiamajame kodekse ne tik neišskyre atskiro skyriaus, kurio pagrindu mane galimu juridinio asmens traukima baudžiamojon atsakomyben, bet ir nenurode, jog juridinis asmuo gali buti savarankišku baudžiamosios atsakomybes subjektu, nepateike jo savokos, juridinio asmens baudžiamosios atsakomybes pagrindu bei salygu. Istatymo leidejas neišskyres juridinio asmens baudžiamosios atsakomybes reglamentavimo specifiškumo bei išskirtinumo, faktiškai prilygino juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomyben pagrindus ir salygas fizinio asmens statusui. Vadovaujantis Konstitucijos 29 str. 1 d. nuostata - visi asmenys istatymui, teismui ir pareigunui yra lygus, bei istatymo leidejui Baudžiamajame kodekse nereglamentavus juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomyben specifiškumo, darytina išvada, jog juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomyben salygos istatyme turi buti identiškos, lygios fizinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomyben pagrindams. Pagal lygybes prieš istatyma principa, istatymo leidejui neišreiškus valios juridinio asmens baudžiamosios atsakomybes pagrindus reguliuoti kitaip nei istatyme numatyti pagrindai, t.y. nenurodant išimties iš nustatytos taisykles, darytina išvada, jog istatymo leidejas juridinio asmens baudžiamosios atsakomybes pagrindams taiko analogiškas, identiškas salygas, kurios Baudžiamajame kodekse yra numatytos kitiems baudžiamosios atsakomybes subjektams.

Pagal Baudžiamojo kodekso nuostatas fizinio asmens patraukimui baudžiamojon atsakomyben yra butinas jo kaltes nustatymas ir buvimas, tai juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomyben pakanka ne juridinio asmens, o fizinio asmens kaltes. Tuo tarpu atvirkštinis variantas yra neimanomas, t.y. kad fizinis asmuo be kaltes butu patrauktas baudžiamojon atsakomyben. Baudžiamasis istatymas iš vis nenumato tokios situacijos, jog kalto del nusikaltimo padarymo asmens kalte butu perduodama, perleidžiama, paskirstoma kitam asmeniui, nesvarbu kas jis butu fizinis ar juridinis. Baudžiamojo kodekso 181 str. 1 d., 182 str. 1 d. dispoziciju analize bei teismine praktika leidžia padaryti kategoriška išvada, jog nusikalstamas veikas atlikusio subjekto kalte nera perkeliama kitam subjektui.

Taigi, akivaizdžiai matyti, jog juridinio asmens statusas Baudžiamajame kodekse lyginant su fiziniu asmeniu yra nelygiavertis ir prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d. nuostatoms. Jei Baudžiamojo kodekso 181 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos ir pasekmes nera perkeliamos kitam fiziniam asmeniui, kurio naudai veike kaltininkas (išskyrus bendrai sutartu veiksmu atveju, esant naudos gavejo kaltei), tai juridinio asmens atžvilgiu (Baudžiamojo kodekso 20 str. 2, 3 d.) fizinio asmens nusikalstami veiksmai ir atsiradusios pasekmes - atsakomybe už jas, be juridinio asmens kaltes, suvokimo ir valios yra perkeliami juridinio asmens atsakomyben.

Toks juridinio asmens ir fizinio asmens baudžiamosios atsakomybes pagrindu skirtumas liudija apie ju nelygia, skirtinga juridine pozicija prieš istatyma, o tai, teismo nuomone, neatitinka, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d. itvirtintam visu lygybes prieš istatyma bei teisines valstybes principams.

Baudžiamojo kodekso 2 str. 4 d. imperatyviai nustato, jog pagal baudžiamaji istatyma atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo istatymo numatyta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudeti. Nusikalstamos veikos sudetis - baudžiamajame istatyme numatytu objektyviu ir subjektyviu požymiu, kurie apibudina pavojinga veika kaip tam tikra nusikaltima arba baudžiamaji nusižengima, visuma. Baudžiamosios atsakomybes pagrindu pagrindas yra nusikaltimo sudeties buvimo privalomumas, kad pavojinga veika butu pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomyben. Jei nera bent vieno iš šiu požymiu, nera ir nusikalstamos veikos sudeties. Visu be išimties nusikalstamos veikos sudeties požymiu buvimas ir konstatavimas yra butinas ir besalyginis pagrindas, kad pavojinga veika butu pripažinta nusikalstama.

Nusikaltimo objektas yra tai, i ka yra nukreiptas nusikaltimas, kam nusikaltimu padaroma žala ar sukeliama žalos gresme. Nusikaltimo objekta apibudina tie baudžiamojo istatymo saugomi geriai, i kuriuos kesinamasi nusikaltimu. Su nusikaltimo objektu yra susijes ir nusikaltimo dalykas - tie materialaus pasaulio daiktai, i kuriuos tiesiogiai kesinantis pažeidžiami teisiniai geriai.

Nusikaltimo objektyvioji puse - tai išorine nusikalstamos veikos puse. Objektyviaja puse apibudina šie požymiai: veika, pasekmes, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmiu, nusikaltimo padarymo laikas, vieta, budas, irankiai, priemones ir kitos aplinkybes.

Nusikaltimo subjektyvioji puse - tai veikos vidine (psichine) puse, kuri parodo asmens psichini santyki su jo daroma veika. Subjektyviaja puse apibudina: kalte, tikslas, motyvas.

Nusikaltimo subjektas - nusikalstama veika atlikes asmuo, kuriam istatymas kelia tam tikrus reikalavimus - amžius, pakaltinamumas, pilietybe ir kt.

Kalte yra butinas nusikalstamos veikos sudeties požymis. Nesant kaltes, nera ir nusikalstamos veikos sudeties, nera nusikalstamos veikos sudeties, nera ir baudžiamosios atsakomybes, nors visi kiti nusikalstamos veikos sudeties požymiai gali ir buti. Baudžiamasis kodeksas (Baudžiamojo kodekso 2 str. 3 d.) skirtingai nei Civilinis kodeksas, nenumato galimybes traukti subjekta atsakomyben be kaltes. Asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomyben tik esant traukiamo asmens kaltei - t.y. kai jis tycia ar del neatsargumo padaro baudžiamojo istatymo numatyta veika.

Teisines valstybes principas baudžiamaja atsakomybe sieja butent su asmens kaltai padaryta veika bei asmenines atsakomybes principu, kurie yra nesuderinami su juridiniam asmeniui taikomu objektyvaus pakaltinamumo principu, kai juridiniam asmeniui yra perkeliama kaltus veiksmus atlikusio fizinio asmens kalte, nusikaltimo sudetis.

Baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis istatymas, o Baudžiamojo kodekso 2 str. 3 d. imperatyviai nurodo, jog asmuo pagal baudžiamaji istatyma atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padares nusikalstama veika. Baudžiamojo kodekso kaip vientiso akto analize bei Baudžiamojo kodekso 2 str. 3 d. vartojama bendrine savoka „asmuo", kuria galima aiškinti kaip apimancia tiek fizinius, tiek juridinius asmenis, leidžia daryti kategoriška išvada, jog juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei yra butinas kaltes, kaip nusikaltimo sudeties elementas.

Taigi kyla pagrista abejone ar juridinio asmens pripažinimas baudžiamosios atsakomybes subjektu kaip tai nustatyta:

Baudžiamojo kodekso 20 str. 2 d. - Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas...";

Baudžiamojo kodekso 20 str. 3 d. - Juridinis asmuo atsako už nusikalstamas veikas, jeigu jas juridinio asmens naudai padare juridinio asmens darbuotojas ...";

atitinka Konstitucijoje itvirtintam teisines valstybes principui - ar juridiniam asmeniui kaltes pripažinimas už fizinio asmens padarytas kaltas veikas nereiškia objektyvaus pakaltinamumo, kuris nesuderinamas su teisines valstybes principais. Taip pat ar tai, kad juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padaryta nusikalstama veika, nepažeidžia asmenines, personalines atsakomybes už kaltai atliktus veiksmus principo.

Baudžiamojo kodekso 13 str. 1 d. imperatyviai nurodo, jog pagal ši kodeksa atsako tik tas asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suejes atitinkamas amžius, t.y. Baudžiamasis kodeksas labai aiškiai nurodo, ka istatymo leidejas laiko nusikalstamos veikos subjektu - fizini atitinkamo amžiaus sulaukusi pakaltinama asmeni. Net Baudžiamojo kodekso 20 str. turinys, reglamentuojantis juridinio asmens baudžiamosios atsakomybes salygas nenurodo, jog juridinis asmuo yra baudžiamosios atsakomybes subjektas. Priešingai, Baudžiamojo kodekso 20 str. 2 d. teigiama, kad juridinis asmuo turi atsakyti ne už savo, o už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas, t.y. dar karta patvirtindama, kad nusikalstamos veikos subjektu gali buti tik fizinis asmuo. Baudžiamojo kodekso normu sistemoje nera straipsnio „ Juridinis asmuo kaip nusikalstamos veikos subjektas", nera straipsniu, kuriuose butu nurodoma, jog juridinis asmuo yra nusikaltimo subjektas, nera šios savokos išaiškinimo ar apibudinimo. Turint omenyje visuotinai priimtas nuostatas, jog baudžiamosios atsakomybes turinys, salygos ir priežastys turi buti aiškiai suformuotos bei suprantamos ir negali buti aiškinamos pleciamai, bloginant subjekto padeti, darant ja platesne nei tai tiesiogiai reglamentuota istatymu, darytina išvada, jog Baudžiamajame kodekse fiksuota juridinio asmens baudžiamoji atsakomybe (Baudžiamojo kodekso 20 str.) prieštarauja Konstitucijos preambuleje itvirtintam teisines valstybes principui, Konstitucijos 31 str. 1 d., 29 str. 1 d. itvirtintiems principams.

Šias nuostatas patvirtina ir Baudžiamojo kodekso 2 str. 3, 4 d. turinys:

• asmuo atsako pagal baudžiamaji istatyma tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padares
  nusikalstama veika...
• pagal baudžiamaji istatyma atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka
  baudžiamojo istatymo numatyta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudeti...

Baudžiamoji atsakomybe yra siejama tik su konkretaus subjektu kaltai paties atliktais veiksmais.

Baudžiamojo kodekso kaip vientiso akto normu analize akivaizdžiai liudija, jog jo normu (straipsniu) konstrukcija ir turinys yra orientuoti tik i fiziniu asmenu baudžiamaja atsakomybe ir nepriima, nesiderina su juridinio asmens baudžiamosios atsakomybes itraukimu i Baudžiamojo kodekso normu visuma (Baudžiamojo kodekso 20 str.).

Baudžiamojo kodekso 5-9(1) str. nurodoma kaip ir kokiomis salygomis pagal Baudžiamaji kodeksa atsako fiziniai asmenys - Lietuvos Respublikos pilieciai ar kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus, ju išdavima, traukima baudžiamojon atsakomyben. Šiu (Baudžiamojo kodekso 5-9(1) str.) normu turinys, ju konstrukcija akivaizdžiai liudija, jog baudžiamoji atsakomybe yra siejama išimtinai su fizinio asmens pilietybe, jo priklausomybe vienai ar kitai valstybei, jo tarpusavio santykiais su šia valstybe, galu gale su fizinio asmens gyvenamaja vieta bei nusikaltimo ivykdymo vieta.

Baudžiamojo kodekso 2 str. 4 d. itvirtinta nuostata, jog pagal baudžiamaji istatyma atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo istatymo numatytu nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudeti. Šia principine ir pamatine baudžiamosios atsakomybes nuostata toliau detalizuoja ir pletoja kitos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos -Baudžiamojo kodekso 10-20 str. Konkreciai Baudžiamojo kodekso 13 str. 1 d. nurodo, jog nusikalstamos veikos subjektu gali buti tik asmuo (fizinis asmuo), kuris nusikaltimo padarymo metu yra istatymo numatyto amžiaus ir pakaltinamas. Baudžiamojo kodekso 14 str. itvirtindamas, jog asmuo pripažistamas kaltu padares nusikaltima ar baudžiamaji nusižengima, jeigu jis šia veika padare tycia ar del neatsargumo, pletoja Baudžiamojo kodekso 2 str. 3 d., teisines valstybes principa ir Konstitucijos 31 str. 1 d., kad baudžiamojon atsakomyben gali buti patrauktas tik tas subjektas, kuris yra kaltas del savo nusikalstamos veikos.

Baudžiamojo kodekso 10-20 str. normu turinio analize akivaizdžiai nurodo, jog nusikalstamos veikos subjekto kaltes formos, ju detalizavimas, tycios suvokimas ir siekimas nusikalstamu veiku, neatsargumo formos ir ju santykis su nusikalstamos veikos pasekmemis, nepakaltinamumas ar ribotas pakaltinamumas, o taip pat asmens atsakomybe už nusikalstama veika, padaryta apsvaigus nuo alkoholio, narkotiku, psichotropiniu ar kitu psichika veikianciu medžiagu yra budingi ir priskiriami išimtinai tik fiziniam asmeniui kaip baudžiamosios atsakomybes subjektui ir negali buti taikomi juridiniam asmeniui. Pagal Baudžiamojo kodekso 10-20 str. nuostatas baudžiamoji atsakomybe per fizinio asmens atsakomybe negali buti perkeliama juridiniam asmeniui, nes kaltes samprata, suvokimas ir veiksmu koordinavimas yra budingi tik fiziniam asmeniui.

Baudžiamojo kodekso 22 str. reglamentuojantis pasikesinima padaryti nusikalstama veika, pasikesinima sieja tik su kaltininko valia, jo suvokimu bei valingu siekiu atlikti nusikalstama veika, kas tiesiogiai gali buti siejama tik su fizinio, bet ne juridinio asmens sugebejimais. Todel Baudžiamojo kodekso 22 str. numatyti pasikesinimo padaryti nusikaltima samprata ir turinys taip pat nera suderinami su juridinio asmens, kaip baudžiamosios atsakomybes subjekto, statusu. Analogiška situacija yra reglamentuojama ir Baudžiamojo kodekso 23 str. 1 - 4 d., kai savarankiškas atsisakymas pabaigti nusikaltima ar baudžiamaji nusižengima yra taip pat siejamas tik su fiziniam asmeniui budingu suvokimu ir siekiu savo veika pabaigti ar nutraukti, t.y. siejama su valiniais sugebejimais, kurie nera ir negali buti priskirti juridiniam asmeniui, kaip nusikaltimo subjektui.

Baudžiamojo kodekso 24 str.. Baudžiamojo kodekso 24 str. 1 d. nurodo, jog bendrininkavimas yra tycinis bendras dvieju ar daugiau tarpusavyje susitarusiu pakaltinamu ir sulaukusiu šio kodekso 13 str. nustatyto amžiaus asmenu dalyvavimas darant nusikalstama veika. Teises teoretikai ir praktikai yra faktiškai vieningos nuomones, kad tiek lingvistiškai, tiek sistemiškai aiškinant Baudžiamojo kodekso 24 str. 1 d. norma, išvada vienareikšmiška - pagal galiojanti Baudžiamaji kodeksa bendrininkauti gali tik fiziniai asmenys, o ne juridiniai asmenys (LR Baudžiamojo kodekso komentaras. Bendroji dalis(l - 98 straipsniai), Teisines informacijos centras, Vilnius 2004, psl. 154).

              Baudžiamojo kodekso 24 str. 1 d. bendrininkavima siedama su ne mažiau kaip dvieju asmenu susitarimu akcentuoja šiu subjektu gebejima susitarti bei suvokti ir siekti bendru nusikalstamu ketinimu. Istatymo leidejas bendrininkavima supranta kaip bendrininku valios ir siekiu apjungima bendram tikslui pasiekti, šiu tikslu suvokima, ivardinima bei samoninga siekima. Bendrininkavimas iš esmes galimas didžia dalimi atveju tik tiesiogine tycia ir yra neimanomas neatsargiu nusikaltimu atveju. Bendrininkavimas imanomas tik ten, kur susitariantys subjektai (o tai gali padaryti tik fiziniai asmenys) vienodai suvokia daromas nusikalstamos veikos objektyvine puse, objekta i kuri kesinasi, kvalifikuojancius nusikalstamos veikos požymius.

Baudžiamojo kodekso 24 str. 1 d. isakmiai bendrininkavima sieja tik su galejimu suvokti ir vertinti savo veiksmus, nes kaip ir baudžiamosios atsakomybes pagrinda ir vieninteli argumenta nurodo butent Baudžiamojo kodekso 13 str. 1 d. itvirtinta nuostata -fizinio asmens amžiu bei jo pakaltinamuma. Pateikta Baudžiamojo kodekso normu analize ir argumentai liudija, kad visos Baudžiamojo kodekso normos vieningai yra „nusiteikusios" prieš Baudžiamojo kodekso svetimkuni - Baudžiamojo kodekso 20 str. nuostatas, kad baudžiamosios atsakomybes subjektu galetu buti juridinis asmuo.

Jau nurodytu Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normu analize akivaizdžiai liudija, jog Baudžiamojo kodekso 20 str. nuostatos -juridinis asmuo gali buti baudžiamosios teises subjektas ir atsako už fizinio asmens kaltai padarytus veiksmus, prieštarauja ne tik Baudžiamojo kodekso nuostatoms, ju paskirciai, baudžiamosios teises teorijai, bet ir Konstitucijos 29 str. 1 d., 31 str. 1, 2, 4 d.., konstituciniam teisines valstybes principui.

Prie jau pateiktu motyvu, pagrindžianciu, jog Baudžiamojo kodekso 20 str. 2, 3 d. prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 31 str. 1, 2, 4 d., teisines valstybes principui, butina nurodyti bausmes skyrimo pagal Baudžiamojo kodekso normas fiziniam ir juridiniam asmeniui prieštaringuma.

Baudžiamojo kodekso VII skyriuje reglamentuojami bausmes klausimai.

Baudžiamojo kodekso 43 str. „Bausmiu rušys juridiniams asmenims" nustatyta, kad juridiniam asmeniui už padaryta nusikalstama veika gali buti skiriamos šios bausmes:

1. bauda;
2. juridinio asmens veiklos apribojimas;
3. juridinio asmens likvidavimas.

2. Teismas, paskyres bausme juridiniam asmeniui, gali nutarti paskelbti ši nuosprendi
   per visuomenes informavimo priemones.
3. Juridiniam asmeniui už viena nusikalstama veika gali buti skiriama tik viena
   bausme.

4.              Juridiniams   asmenims   skiriamos   bausmes   šio   kodekso   specialiosios   dalies
straipsniu  sankcijose   nenurodomos.   Teismas,   skirdamas   bausme juridiniam  asmeniui,
vadovaujasi šio straipsnio 1 dalyje nustatytu bausmiu sarašu.

Šis juridiniam asmeniui galimu skirti bausmiu sarašas išsamus ir baigtinis, taciau Baudžiamojo kodekso 55 str. turinys dar karta patvirtina, jog dabartinio Baudžiamojo kodekso redakcija yra orientuota i fizinio asmens, bet ne juridinio asmens baudžiamaja atsakomybe.

Baudžiamojo kodekso 55 str. nuostatos, reglamentuojancios bausmes skyrima asmeniui pirma karta teisiamam už nesunku ar apysunki tycini nusikaltima, ipareigoja teisma paprastai skirti su laisves atemimu nesusijusias bausmes. Taciau pagal dabar galiojancias Baudžiamojo kodekso normas juridiniam asmeniui laisves atemimo bausme iš vis negali buti skirta.

Tai, jog juridinio asmens baudžiamoji atsakomybe, tokioje apimtyje, kaip numatyta galiojancioje Baudžiamojo kodekso redakcijoje ir konkreciai Baudžiamojo kodekso 20 str. turinyje, negalima ir yra svetimkunis visai Baudžiamojo kodekso sistemai ir visumai patvirtina ne tik nurodytu Baudžiamojo kodekso konkreciu straipsniu nuostatos. Realiai Baudžiamojo kodekso nuostatomis fizinio asmens ir juridinio asmens baudžiamosios atsakomybes reglamentavimas nera tikslus, pastatant fizini ir juridini asmeni i nelygiaverte padeti to paties baudžiamojo istatymo atžvilgiu, o tai prieštarautu Konstitucijos 29 str. 1 d. nuostatai, visu asmenu lygybes prieš istatyma, teisines valstybes principams.

Baudžiamosios atsakomybes esme - bausmes skyrimas už padaryta kalta veika. Bausmes skyrima reglamentuojancios normos yra orientuotos išimtinai i fizini asmeni, kaip baudžiamosios atsakomybes subjekta, visiškai nutylint ir nepasisakant - ar juridinis asmuo galetu buti baudžiamosios atsakomybes subjektu. Tuo istatymu leidejas dar karta leidžia suabejoti ar jis juridini asmeni tikrai laiko baudžiamosios atsakomybes subjektu.

Baudžiamojo kodekso 54 str. 2 d. nurodo, jog teismas, skirdamas bausme, turi atsižvelgti:

1. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsni;
2. kaltes forma ir ruši;
3. padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus;
4. nusikalstamos veikos stadija;
5. kaltininko asmenybe;
6. asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstama veika
   forma ir ruši;
7. atsakomybe lengvinancias bei sunkinancias aplinkybes.

Baudžiamojo kodekso VIII skyriaus „Bausmes skyrimas" ir viso Baudžiamojo kodekso, kaip vientiso ir nuoseklaus istatymo, analize leidžia padaryti vienareikšmiška išvada - Baudžiamajame kodekse nera bausmiu skyrimo juridiniam asmeniui instituto, nera bausmiu skyrimo juridiniam asmeniui mechanizmo, juridinio asmens veiksmu vertinimo kriteriju, jo atsakomybe lengvinanciu ar sunkinanciu aplinkybiu.

Baudžiamojo kodekso 54 str. 2 d. nurodyti kriterijai yra sietini su fiziniam asmeniui skiriamos bausmes individualizavimu ir visiškai nepritaikomi juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei. Teismas, pleciamai neaiškindamas baudžiamosios atsakomybes pagrindu, negali pritaikyti juridinio asmens atsakomybei Baudžiamojo kodekso 54 str. 2 d. numatytus kriterijus - bausme skiriama atsižvelgiant i: kaltes forma ir ruši (juridinis asmuo pats savaime negali veikti kaltai); padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (juridiniam asmeniui nebudingas subjektyvusis nusikalstamos veikos sudeties elementas, valia, supratimas, suvokimas savo veiksmu ir samoningas siekis pasekmiu); nusikalstamos veikos stadija (juridiniam asmeniui nebudingas jo valios buvimas, gebejimas savarankiškai apspresti savo veiksmus); kaltininko asmenybe (budinga tik fiziniam asmeniui); asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstama veika forma ir ruši (juridinio asmens bendrininkavimas bet kokia forma ir rušimi neimanomas, nes bendrininkavimas pagal Baudžiamojo kodekso 24 str. 1 d. yra bendras dvieju ir daugiau tarpusavyje susitarusiu pakaltinamu fiziniu asmenu dalyvavimas darant nusikalstama veika; atsakomybe lengvinancias ir sunkinancias aplinkybes (Baudžiamojo kodekso 59 str. numatytos atsakomybe lengvinancios aplinkybes ir Baudžiamojo kodekso 60 str. numatytos atsakomybe sunkinancios aplinkybes iš esmes savo turiniu yra skirtos išskirtinai tik fiziniam asmeniui).

Pateikta tik dalies Baudžiamojo kodekso Bendrosios dalies straipsniu analize papildomai motyvuoja ir pagrindžia teismo abejones, jog Baudžiamojo kodekso 20 str. numatyta nuostata, kad juridinis asmuo gali buti savarankišku baudžiamosios atsakomybes subjektu, pilnai atsakyti ir buti nubaustas pagal Baudžiamojo kodekso konkretu straipsni, prieštarauja ne tik baudžiamosios teises teorijai ir praktikai, ne tik Baudžiamojo kodekso atskiriems straipsniams bei Baudžiamojo kodekso visumai, bet ir Konstitucijos 29 str. 1 d., 31 str. 1 d., Konstitucijoje itvirtintam teisines valstybes principui, ta apimtimi, jog Baudžiamojo kodekso 20 str. 2 d. nustato, jog Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas ...";

Baudžiamojo kodekso 20 str. 3 d. nurodo, kad Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jei jas juridinio asmens naudai padare juridinio asmens darbuotojas ar igaliotas atstovas ...".

Teismo nuomone, Baudžiamojo kodekso 20 str. 1, 2, 3 d., numatancios juridinio asmens baudžiamaja atsakomybe, kaip savarankiško baudžiamosios atsakomybes subjekto, prieštarauja Konstitucijoje itvirtintam teisines valstybes principui, kad juridinis asmuo negali buti nusikalstamos veikos subjektu, kaltos veikos subjektu, nes baudžiamoji atsakomybe yra grindžiama individualios, personalines atsakomybes už savo veiksmus ir tik ju išdavoje kilusias pasekmes, kaltes , visiškos lygybes prieš istatyma principui, itvirtintiems Konstitucijos 29 str. 1 d., 31 str. 1 d.

              BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatos suformuoja situacija, kada vienintelis juridinio asmens gynybos nuo pareikštu itarimu ar kaltinimu budas yra fizinio asmens nekaltumo irodinejimas. Taciau toks gynybos budas gali buti neefektyvus ir nepakankamas bei nesuderinamas su asmenu lygiateisiškumo baudžiamajame procese principu.

               Del to, kas išdestyta, teismui pagristai kyla abejone, ar BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatos atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje ir 31 straipsnio 1 dalyje itvirtintoms nuostatoms bei teisines valstybes principui.

2. Del Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalies prieštaravimo Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.

Viena iš pagrindiniu procesiniu itariamojo garantiju yra jo teise atsisakyti duoti parodymus prieš save. Šia teise reglamentuoja Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta: „Draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaicius“ bei BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuriame nurodyta, jog ,,kaip liudytojas negali buti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padaryta nusikalstama veika“.

BK juridini asmeni laiko atskiru ir nepriklausomu teises subjektu. Lietuvos teise nustato, jog juridinis asmuo yra savarankiškas teisiniu santykiu subjektas. CK 2.33 straipsnis nustato, jog juridinis asmuo gali savo vardu igyti ir tureti teises bei pareigas, buti ieškovu ar atsakovu teisme. CK 2.74 straipsnis teigia, jog privatus juridinis asmuo gali tureti ir igyti bet kokias civilines teises ir pareigas. Juridinis asmuo nera ir negali buti sutapatinamas su jo administracijos vadovu bei kitu atstovu. CK aiškiai atskiria administracijos vadovo ir kitu juridinio asmens dalyviu teises ir pareigas (CK 2.82 straipsnis). Juridinis asmuo, kaip teises subjektas turi skirtinga subjektiškuma, nei atskiri jo organai. Juridinio asmens akcininkai yra asmenys, kurie turi nuosavybes teise i juridinio asmens turta (CK 2.45 straipsnis). Bet koks juridinio asmens veiklos sutrikdymas turi tiesiogine itaka juridinio asmens akcininku turtui, jo vertei.  Todel juridinis asmuo turi buti vertinamas ir laikomas atskiru, nepriklausomu ir savarankišku baudžiamosios teises subjektu.

BK 20str. prasme juridinis asmuo turi tureti visas itariamojo ir kaltinamojo procesines teises. Taciau kaip juridinis asmuo negali pats tai realizuoti. Kaip iprasta baudžiamajame procese del juridinio asmens paaiškinimus duoda fizinis asmuo – itariamasis ar kaltinamasis. Kaip fizinis asmuo – itariamasis ir kaltinamasis pilnai realizuoja savo procesines teises, o juridinis asmuo šiu teisiu realizuoti negali, o jas realizuoja kitas fizinis asmuo – itariamasis ar kaltinamasis. Darytina išvada, kad yra verciama duoti parodymus prieš juridini asmeni, ir parodymus prieš save. Esant tokiai prezumpcijai, juridinis asmuo kaip ir fizinis asmuo, budamas savarankišku baudžiamosios teises subjektu, negali buti istatymo verciamas duoti parodymus prieš save arba sudarant situacija, kada pareigos vykdymas (pranešimas apie kito asmens nusikalstama veika) sukeltu neigiamas pasekmes paciam juridiniam asmeniui (baudžiamosios atsakomybes taikymas). Tokiu budu, teismui pagristai kyla abejoniu, ar BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatos atitinka Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies nuostatas.

3. Del Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalies prieštaravimo Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai.

              Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, jog niekas negali buti baudžiamas už ta pati nusikaltima du kartus.

              BK 20 straipsnio 2 dalis itvirtina taisykle, kuri numato galimybe taikyti baudžiamaja atsakomybe juridiniam asmeniui už kito (fizinio) asmens padaryta nusikalstama veika.

              Baudžiamoji teise, iskaitant ir teismu praktika baudžiamosiose bylose, pripažista tik vieninteli atveji, kai baudžiamoji atsakomybe kyla asmeniui už kito asmens padaryta veika – tai yra bendrininkavimas darant nusikalstama veika (BK 24 straipsnis). Kadangi juridinis asmuo pripažistamas iš esmes tapaciu fiziniam asmeniui galinciam daryti nusikalstama veika, todel butu logiška manyti, kad juridinis asmuo taip pat gali ir bendrininkauti darant nusikaltima arba baudžiamaji nusižengima. Taciau BK 24 straipsnis bendrininkavima apibrežia kaip tycini bendra dvieju ar daugiau tarpusavyje susitarusiu pakaltinamu ir sulaukusiu baudžiamajame istatyme nustatyto amžiaus asmenu dalyvavima darant nusikalstama veika. Taigi pagal BK 24 straipsni bendrininkavimas galimas, kai nusikalstama veika daro ne mažiau kaip du fiziniai asmenys, o juridinis asmuo tiesioginiu bendrininkavimo subjektu negali buti.

              Esant BK 20 straipsnyje 2 dalyje ivirtintai taisyklei, jog juridiniam asmeniui baudžiamoji atsakomybe negali kilti, nesant fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos, ir galiojant BK 24 straipsnio nuostatai, jog bendrininkavimas tarp fizinio ir juridinio asmens negalimas, darytina išvada, kad vienu metu už ta pacia nusikalstama veika baudžiamas ir ja padares fizinis asmuo ir imone (juridinis asmuo), ir taip yra pažeidžiamas teises principas bei Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostata, jog niekas negali buti baudžiamas už ta pati nusikaltima du kartus.

              Atsižvelgiant i tai, jog galiojanti baudžiamoji teise, nesant nustatyto bendrininkavimo, nenumato kito teisinio pagrindo taikyti baudžiamaja atsakomybe asmeniui už kito asmens atlikta nusikalstama veika, daroma išvada, jog toks reglamentavimas tiesiogiai pažeidžia negalima dvigubo nubaudimo už ta pacia veika principa, kas yra nesuderinama su Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalimi.

   Remdamasi išdestytais argumentais, teismas daro išvada, kad yra pagrindas kreiptis i Konstitucini Teisma su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims.

   Teismas, vadovaudamasis Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalimi, 110 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo istatymo 63 straipsnio 1 punktu, 65 straipsnio 1 punktu, 67 straipsniu, Lietuvos Respublikos BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Kreiptis i Lietuvos Respublikos Konstitucini Teisma su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims.

Baudžiamosios bylos nagrinejima atideti kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas.

          Teisiamojo posedžio pirmininkas                                                    Valdas Vitunskas

          Nutartis neskundžiama