Civilinė byla Nr. e2A-1461-560/2018
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.29.3.; 3.3.1.18.3.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 15 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius,
teismo posėdyje vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui A. T. dėl įsiskolinimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas UAB „Gelvora“ pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 227,11 Eur skolos, 95,45 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2003 m. liepos 28 d. UAB „Tele2“ ir atsakovas sudarė Mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutartį Nr. M1.19676-23503197 (toliau – Sutartis), pagal kurią UAB „Tele2“ atsakovui suteikė mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugas, o atsakovas įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis sumokėti už minėtas paslaugas. UAB „Tele2“ už suteiktas paslaugas išrašė ir pateikė apmokėjimui PVM sąskaitas – faktūras, tačiau atsakovas jų neapmokėjo. 2009 m. kovo 31 d. ieškovas ir UAB „Tele2“ pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-21, pagal kurią UAB „Tele2“ atlygintinai perleido ieškovo naudai visas reikalavimo teises pagal PVM sąskaitas – faktūras atsakovo atžvilgiu. Nurodė, jog atsakovui apie reikalavimo perleidimo sutartį buvo pranešta bei pareikalauta įvykdyti įsipareigojimus.
2. Atsakovas A. T. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes niekada jokios Sutarties su UAB „Tele2“ nesudarinėjo. Sutartyje atsakovo adresas nurodytas (duomenys neskelbtini), o šiuo adresu atsakovas niekada negyveno. Be to, Sutartyje nurodyta ir atsakovo darbovietė - UAB „Linova projektas“, tačiau atsakovas joje niekada nedirbo. Paaiškino, kad 2002 metais buvo pavogtas jo pasas, apie šį įvykį buvo pranešta policijos komisariatui pagal atsakovo gyvenamąją vietą, įvykis buvo užregistruotas. Sutartis buvo galimai sudaryta pasinaudojus atsakovo pasimetusiu pasu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-12-08 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 227,11 Eur skolos, 5 procentus procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugpjūčio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 10,56 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nesikreipė į komisariatą dėl paso vagystės, nes kaip nustatyta, atsakovui pasas buvo pakeistas į asmens tapatybės kortelę pasibaigus galiojimo laikui, todėl atsakovo argumentai, jog prarastu pasu galėjo pasinaudoti kitas asmuo ir sudaryti sutartį jo vardu, atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovo nurodyti argumentai, jog jis niekada negyveno adresu (duomenys neskelbtini), ir nedirbo įmonėje UAB „Linova projektas“, nėra pakankami padaryti išvadai, kad atsakovas nesudarinėjo Sutarties su UAB „Tele2“, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Sutartis buvo sudaryta atsakovo vardu. Atsakovas, sužinojęs apie Reikalavimo perleidimo Sutartį bei teigdamas, jog Sutarties nesudarinėjo, turėjo teisę reikšti priešieškinį ir tokiu būdu ginti savo pažeistas teises teisme.
5. Teismas ieškovo reikalavimą dėl 95,45 Eur palūkanų atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, kad tokių palūkanų išieškojimas pažeistų atsakovo interesus, apsunkintų jo padėtį ir būtų neteisingas. Ieškovas nenurodė priežasčių kodėl pareiškė ieškinį teisme tik praėjus 8 metams.
III. Apeliacinio skundo argumentai
6. Atsakovas A. T. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo iš dalies panaikinti 2017-12-08 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti pilnai, taikyti ieškinio senatį.
7. Nurodo, jog teismas, priimdamas sprendimą, nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė įrodymus, tuo pažeisdamas CPK 185 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles bei teismų formuojamą praktiką, susijusią su įrodymų vertinimu. Teismas atmetė atsakovo argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus ir neįvertino jų kompleksiškai su byloje esančiais duomenimis, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą.
8. Atsakovas niekada sutarties nebuvo sudaręs, adresu, kuris nurodytas Sutartyje - (duomenys neskelbtini), negyveno, UAB „Linova projektas“ niekada nedirbo, kam priklauso p/d-245, LT-2040 nėra aišku, taip pat nesuprantama, kodėl UAB „Tele2“ siuntė sąskaitą būtent šiuo adresu, nors Sutartyje yra nurodytas adresas - (duomenys neskelbtini). Minėti duomenys iš viso nebuvo tiriami ir vertinami byloje.
9. Aplinkybė, kad ieškovo pateiktoje paso kopijoje nurodytas adresas - (duomenys neskelbtini), o atsakovo atstovės pateiktoje pažymoje nurodyti adresai - (duomenys neskelbtini), yra aiškiai tarpusavyje prieštaraujantys faktai, kurie turėjo sukelti teismui pagrįstą abejonę, ar pateikta paso kopija iš tiesų nėra suklastotas dokumentas. Teismas šių aplinkybių nesiaiškino, netyrė, nenurodė motyvų, kodėl nėra pagrindo tikėti atsakovo pozicija.
10. Teismas turėjo išreikalauti iš ieškovo turimą paso kopiją, iš pasų poskyrio - informaciją, ar keisdamas asmens tapatybės dokumentą 2004 m. sausio 14 d. atsakovas pateikė iki tol galiojusį dokumentą - pasą, ar pateiktame pase padaryti įrašai yra tikri ir duomenys dėl asmens deklaruotos gyvenamosios vietos atitinka pasų poskyryje turimus duomenis. Teismas turėjo pareigą įvertinti galimo suklastojimo faktą ir apie tai pranešti prokurorui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas nesikreipė į policiją dėl jo dokumentų praradimo savaime neįrodo, kad atsakovas nebuvo jų praradęs arba, kad sutartį sudaręs asmuo negalėjo pateikti netikrus dokumentus.
11. Atsakovo atstovė buvo pateikusi prašymus dėl rašytinės ekspertizės atlikimo, tačiau teismas šiuos prašymus atmetė, kas pripažintina, kaip nepilnas ir nevisiškas bylos aplinkybių ištyrimas. Ši atstovė nepateikė teismui CPK 56 str. nustatytų reikalavimų atitinkančių dokumentų, tačiau prašymai buvo pateikti savalaikiai - iki parengiamojo posėdžio pradžios, kartu su prašymu skirti rašysenos ekspertizę buvo pateiktas ir atstovės įgaliojimas veikti atsakovo vardu teismuose.
12. Sutartis, kurios pagrindu, ieškovo teigimu, atsirado prievolė, buvo sudaryta 2003 m. liepos 28 d., sąskaita už suteiktas paslaugas išrašyta 2005 m. birželio 30 d., o turėjo būti apmokėta 2005 m. liepos 28 d., taigi, neapmokėta sąskaita, t. y. prievolės įvykdymo terminas yra vėliausiai skaičiuotinas nuo 2005 m. liepos 28 d. Ieškinio senaties terminas ginčo byloje yra pasibaigęs 2015 m. liepos 29 d.
13. Teismas, atsisakydamas tenkinti J. L. prašymus skirti byloje rašysenos ekspertizę ir leisti susipažinti su civilinės bylos medžiaga suteikiant prieigą prie elektroninės ryšių sistemos, nepagrįstai apribojo atsakovo teisę į teisingą teismą, ir tai sutrukdė byloje visapusiškai ištirti bylos aplinkybes bei priimti teisingą sprendimą.
14. Ieškovė UAB „Gelvora“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinio skundo netenkinti. Nurodė, kad sutartis sudaryta naudojant galiojantį asmens dokumentą. Policijos informacinės sistemos registre nėra duomenų apie paskelbtą paso (duomenys neskelbtini) paiešką. Duomenys, patvirtinantys, jog J. L. turėtų aukštąjį teisinį išsilavinimą į bylą nebuvo pateikti, todėl J. L. neturėjo teisės atstovauti atsakovą teisme ir procesiniai dokumentai negalėjo būti priimti, kaip pateikti asmens, neturinčio teisės vesti bylą teisme kito asmens vardu.
15. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas taikyti ieškinio senatį nebuvo teiktas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliaciniame skunde prašymas atmesti ieškinį dėl ieškinio senaties negali būti tenkinamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp atsakovo ir pirminio kreditoriaus UAB „Tele2“ 2003 m. liepos 28 d. buvo sudaryta Mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugų sutartis Nr. M1.19676-23503197. Sudarytos sutarties pagrindu pirminis kreditorius UAB „Tele2“ įsipareigojo suteikti atsakovui mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugas, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka sumokėti už minėtas paslaugas bei mokėti palūkanas. Pirminis kreditorius UAB „Tele2“ už suteiktas mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio paslaugas išrašė 2005 m. birželio 30 d. apmokėjimui PVM sąskaitą – faktūrą Serija M Nr. 9814157 – 784,17 Lt ir išsiuntė atsakovui į P/D 245, LT – 2040. Ieškovas 2009 m. kovo 31 d. su UAB „Tele2“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-21, pagal kurią UAB „Tele2“ atlygintinai perleido ieškovo naudai visas reikalavimo teises pagal išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą atsakovo atžvilgiu. Pranešimas apie reikalavimo perleidimo sutartį 2009 m. gegužės 4 d. siųstas atsakovui adresu (duomenys neskelbtini).
18. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovo reikalaujamą skolą, kadangi nevertino aplinkybės, jog atsakovas nebuvo tokios sutarties sudaręs ir nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir jį detalizuojančiais argumentais nesutinka. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009-07-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).
19. Nagrinėjamu atveju byloje visa apimtimi galioja rungtyniškumo ir dispozityvumo principai, todėl įrodinėjimo našta skirstytina pagal bendrąją taisyklę, teigiančią, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Tai reiškia, jog ieškovas turėjo įrodyti, kad jis suteikė atsakovui paslaugas, už kurias atsakovas neatsiskaitė, o atsakovas, teigdamas, jog sutarties jis nesudarė, jog jo pasas buvo pavogtas, turi įrodyti šias aplinkybes. Pažymėtina, jog atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, jog apie vagystę jis pranešė policijai, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo byloje surinkta medžiaga, įrodanti, jog duomenų apie paskelbtą paso paiešką nėra, šį atsakovo argumentą paneigė. Atsakovas į bylą nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių galimą jo paso vagystę. Sutiktina su Vilniaus miesto apylinkės teismo argumentu, jog atsakovo adreso ir darbovietės neatitikimas nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas nesudarinėjo sutarties su UAB „Tele2“. Įvertinus šias aplinkybes yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovas savo procesinę poziciją įrodė, o atsakovas – ne, ką pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą byloje, įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų nepažeidė, byloje priėmė teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą.
20. Apeliacinės instancijos teismas papildomai nurodo, jog CPK 306 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinio skundo argumentai išdėstomi glausta forma ir turi atitikti apeliacinio skundo dalyką ir pagrindą. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. CPK 312 straipsnis numato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir taikyti ieškinio senatį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo argumentais, jog atsakovas prašymo taikyti ieškinio senatį pirmos instancijos teisme nebuvo pateikęs, todėl toks reikalavimas apeliacinės instancijos teisme negali būti keliamas.
21. Atsakovas su Vilniaus apylinkės teismo sprendimu nesutinka ir dėl to, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas nepriėmė atsakovo atstovės J. L. prašymų. Pagal CPK 56 str. 1 d. 4 p. numato, kad fizinio asmens atstovu pagal pavedimą gali būti asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui). Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog J. L. duomenų, patvirtinančių jos įgytą aukštąjį teisinį išsilavinimą, pirmosios instancijos teismui nepateikė, todėl teismas pagrįstai atsisakė priimti jos teiktus prašymus.
22. Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teismas
n u t a r i a :
Atsakovo A. T. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjas Dainius Rinkevičius