Civilinė byla Nr. 2-1600-943/2015

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00207-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija: 126.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Skirnuva“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla uždarajai akcinei bendrovei „Skirnuva“, bylos B2-1716-390/2015.

Teismas

                                                                                                                         n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Skirnuva“ iškėlimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Ieškovai I. D., UAB „Luodė“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Alytaus skyrius kreipėsi į teismą su savarankiškais reikalavimais iškelti atsakovui UAB „Skirnuva“ bankroto bylą. Savo reikalavimus ieškovai grindė tuo, kad atsakovas turtinių įsipareigojimų nevykdo dėl nemokumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. birželio 23 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovui.

Teismas pagal 2015 m. vasario 28 d. bendrovės balanso duomenis nustatė, kad UAB „Skirnuva“ turto vertė sudaro 11 990 212 Eur, iš kurio – ilgalaikis turtas 10 147 242 Eur, trumpalaikis turtas – 1 842 970 Eur. Balanse nurodyta, kad bendrovės įsipareigojimai lygūs
12 789 743 Eur dydžio sumai, kurią sudaro per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai (755 580 Eur) bei po vienerių metų mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (12 034 163 Eur). Teismas, vadovaudamasis atsakovo pateiktu kreditorių sąrašu bei atsakovo kreditorių pateiktais duomenimis nustatė, kad atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydis iš viso yra 13 574 869,09 Eur. Atsižvelgęs į tai, kad pusės į balansą įrašyto bendrovės turto vertė yra 5 995 106 Eur, teismas sprendė, jog UAB „Skirnuva“ yra nemoki.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas UAB „Skirnuva“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti įmonei bankroto bylą.

Atskirajame skunde teigiama, kad teismas, pripažindamas įmonę nemokia, padarė teisės taikymo klaidą, kadangi įmonės mokumą nustatinėjo remdamasis buhalterinės apskaitos duomenimis, gautais skirtingais laikotarpiais. Dėl šios priežasties buvo netiksliai nustatytas įmonės pradelstų įsipareigojimų dydis. Teismas turėjo teisę tirti tik tuos atsakovo finansinės padėties duomenis, kurie buvo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo dieną. Prie pradelstų įsipareigojimų negalėjo būti priskirta atsakovo skola BAB bankui Snoras, kadangi dėl jos vyksta teisminis ginčas.

Atsiliepimuose į atskirąjį skundą ieškovas VSDFV Alytaus skyrius, tretieji asmenys UAB „Luodė“, AB Šiaulių bankas ir BAB bankas Snoras prašo skundo netenkinti.

Atsikertant į atskirojo skundo argumentus atsiliepimuose teigiama, kad teismas tinkamai įvertino atsakovo mokumą ir pagrįstai pripažino, jog įmonė yra nemoki.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindus byloje apeliacine tvarka tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad apeliantas yra nemokus Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalies prasme (CPK 320, 338 straipsniai). Iš atskirojo skundo argumentų galima spręsti, kad apeliantas įrodinėja, jog konstatuodamas įmonės nemokumą teismas rėmėsi netinkamais duomenimis.

Atmetant šią poziciją kaip nepagrįstą bei prieštaringą, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, jog įmonės nemokumo požymių, įtvirtintų ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, egzistavimas yra nustatinėjamas pagal naujausius (aktualius) finansinės atskaitomybės duomenis (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas prieš UAB „GK projektai“, bylos  Nr. 2-1273/2010; 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. U. prieš UAB „Pajūrio technika“, bylos Nr. 2-2599/2013; ir kt.). Kadangi sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą išaiškinta, kad įmonės mokumo būklę teismas turi teisę nustatinėti remdamasis visais jam prieinamais informacijos šaltiniais (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ ir kt. prieš UAB „Neries panorama“, bylos Nr. 2-1406/2011; 2013 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje H. Z. prieš UAB „Technogama“, bylos Nr. 2-2300/2013; ir kt.). Pirmosios instancijos teismas apelianto finansinę padėtį nustatinėjo remdamasis ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių pateiktais įrodymais. Atskirajame skunde neatskleidžiama, kokie būtent duomenys, kuriuos skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, neatitiko realių įmonės įsiskolinimų dydžio. Taigi apelianto teiginiai, kad teismas rėmėsi netinkamais duomenimis, pripažintini nepasitvirtinusiais.

Kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad įmonė yra nemoki, apeliantas nesuformulavo jokių skaičiavimų bei nepateikė naujų įrodymų, kurie patvirtintų, jog įmonė turtinių prievolių kreditoriams nevykdo dėl kitų priežasčių nei dėl nemokumo. Remiantis vien tik apelianto pirmosios instancijos teisme pateiktais įrodymais nustatyta, kad apelianto 2015 m. vasario 28 d. balanse buvo įrašytas 11 990 212 Eur vertės turtas bei nurodyta, jog įmonės bendros skolos yra 12 789 743 Eur. Balanso sudarymo dieną pradelstos apelianto skolos buvo ne mažesnės kaip 6 013 842,58 Eur: 1 768 869,46 Eur darbo užmokesčio įsiskolinimas ir 4 233 926,49 Eur įsipareigojimai kitiems kreditoriams. Taigi nekyla jokių abejonių, kad apelianto pusės 2015 m. vasario 28 d. balanse įrašyto turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykis buvo neigiamas. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, skundžiamos nutarties priėmimo dieną apeliantas jau buvo pradelsęs mokėti 13 574 869,09 Eur sumą. Įmonės turto vertė 2015 m. birželio 23 d. nebuvo pasikeitusi. Nurodytus duomenis paneigiančių įrodymų apeliantas kartu su atskiruoju skundu nepateikė.

Atskirojo skundo argumentas, kad teismas neteisėtai į bendrą pradelstų apelianto įsipareigojimų masę įskaičiavo 215 984,76 Eur skolą BAB bankui Snoras, prieštarauja pirmosios instancijos teismo motyvams. Teismas pažymėjo, kad nurodytos skolos įtraukimas ar neįtraukimas į įmonės balansą neturi teisinės reikšmės, kadangi įmonės pradelsti įsipareigojimai vis tiek viršytų ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą slenkstį. Dėl to negalima sutikti su argumentu, kad teismas būtų klaidingai vertinęs bylos svarstymui pateiktus įrodymus toje apimtyje, kiek jie susiję su apelianto prievolėmis BAB bankui Snoras (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. L. įmonė „Brennholz-pellets“ v. UAB „Ostlit“, bylos Nr. 2-502/2013; 2014 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AS Reverta v. J. D. TŪB, bylos Nr. 2-301/2014). Be kita ko, šiame kontekste pažymėtina, kad byloje, kurią apeliantas turi omenyje, ginčas yra kilęs ne dėl apelianto skolos BAB bankui Snoras dydžio ar vykdytinumo momento, bet dėl apelianto banko sąskaitos, atidarytos banko sąskaitos sutarties, sudarytos su BAB banku Snoras, pagrindu, ir jose esančių lėšų teisinio statuso. Taigi tarp apelianto ir BAB banko Snoras išvis nėra ginčo dėl apelianto įsiskolinimo dydžio.

Apibendrinant išdėstytą pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas padarė faktiniais duomenimis, surinktais ir įvertintais laikantis įrodinėjimo taisyklių, pagrįstą išvadą, jog apeliantas yra nemoki įmonė. Bankroto byla apeliantui iškelta vadovaujantis ne formaliais kriterijais, tačiau tinkamai įvertinus įmonės finansinę būklę atspindinčius duomenis ir teisingai konstatavus visus ĮBĮ numatytus nemokumo požymius. Remiantis tuo, atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

                                                                                                               Teisėja                                                                                                    Egidija Tamošiūnienė