Byla Nr. AN2-518-365/2019

Teisminio proceso Nr.: 4-48-3-00072-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija: 6.1.; 21.11.10.

 (S)  

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gintaras Dzedulionis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto V. S. atstovo advokato Haroldo Ivanausko (toliau – ir apeliantai) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. rugsėjo 23 d. nutarimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas,

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1.       V. S. pirmosios instancijos teismo nutarimu nubaustas už tai, kad jis 2018 m. spalio 9 d. objekte (duomenys neskelbtini), vykdė individualią veiklą – organizavo, vykdė žemės kasimo ir išvežimo darbus, siekiant gauti pajamų, tačiau nurodytai veiklai vykdyti nustatyta tvarka patikrinimo dienai nebuvo informavęs mokesčių administratoriaus apie pradėtą vykdyti individualią veiklą, taip pažeisdamas 2002-07-02 Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr.IX-1007 35 straipsnio 2 dalį, taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002-12-24 įsakymu Nr. 373 patvirtintų „Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo ir nenuolatinio Lietuvos gyventojo nuolatinės bazės įregistravimo Lietuvoje pažymų išdavimo taisyklių“ 4 punkto nuostatas. Tokiais savo veiksmais padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 150 straipsnio 1 dalyje.

2.       Be to, jis nubaustas už tai, kad būdamas darbdaviu, fiziniu asmeniu, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalies ir 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi esant darbo sutarties požymiams V. Š., gim. (duomenys neskelbtini), leido dirbti savivarčio vairuotojo pareigose objekte (duomenys neskelbtini), 2018-10-09 nesudarius rašytinės darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą. Tokiais savo veiksmais padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje.

3.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, proceso dalyvių paaiškinimus darė išvadą, kad V. S. savo veiksmais – organizuodamas ir vadovaudamas specialiesiems statybos darbams – statybvietės paruošimui, žemės kasimo ir išvežimo darbams, siekiant iškasti duobę statinio (gyvenamojo namo) pamatų įrengimui, nurodytai veiklai vykdyti nustatyta tvarka neįsigijęs verslo liudijimo, neinformavęs mokesčio administratoriaus apie pradėtą vykdyti individualią veiklą, padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 150 straipsnio 1 dalyje. Apylinkės teismas nagrinėjamoje byloje taip pat nusprendė, jog 2018 m. spalio 9 d. V. S., vykdydamas individualią veiklą – organizuodamas ir vadovaudamas specialiesiems statybos darbams, statybos objekte vykdė darbdavio funkcijas, leido V. Š. nelegaliai dirbti – vairuoti savivartį, nesudaręs su juo darbo sutarties ir nepranešęs prieš vieną darbo vieną iki numatytos darbuotojo pradžios Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti ir kaip administracinis nusižengimas, numatytas ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Skirdamas nuobaudą apylinkės teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais bei ANK 34 straipsnio 1 dalyje numatytais administracinės nuobaudos skyrimo pagrindais, darė išvadą, jog pažeidėjui skirtinos mažesnės baudos nei numatyta ANK 95 straipsnio 1 dalies ir 150 straipsnio 1 dalies sankcijose. Subendrindamas nuobaudas ANK 38 straipsnio 2 dalimi bei vadovaujantis ANK 34 straipsnio 5 dalimi, pirmosios instancijos teismas V. S. paskyrė galutinę nuobaudą – 500,00 Eur (penkių šimtų eurų 00 ct) baudą.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4.       Apeliaciniu skundu V. S. atstovas advokatas H. Ivanauskas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019-09-23 nutarimą dalyje, kurioje buvo nutarta pripažinti V. S. kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 str. 1 d., ir administracinio nusižengimo teiseną šioje dalyje nutraukti. Apeliantai, detaliai cituodami skundžiamo nutarimo motyvus, mano, jog skundžiamas nutarimas šioje dalyje nepagrįstas, priimtas tinkamai neištyrus ir neįvertinus bylai reikšmingų aplinkybių bei byloje surinktų faktinių duomenų. Skundą grindžia tuo, kad:

4.1.        Darbo santykiai gali atsirasti tik tarp darbdavio ir darbuotojo. Tačiau pastarasis tam, kad galėtų vykdyti jam pavestas darbo funkcijas, visų pirma privalo suvokti, kas yra jo darbdavys ir kokio asmens naudai jis tas darbo funkcijas turi atlikti. Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi paradoksali ir beprecedentė situacija: asmuo, kurį teismas įvardija tariamu V. S. darbuotoju, pats inicijavęs šios bylos atsiradimą bei turėdamas akivaizdų suinteresuotumą darbo teisinių santykių pripažinimu, aiškiai ir nedviprasmiškai (cituojant ištrauką iš V. Š. 2018-12-17 atsiliepimo į ieškinį, teikto civilinėje byloje Nr. e2-5192-603/2018) ne kartą nurodo, kad V. S. nebuvo jo darbdaviu. Tačiau teismas dėl nesuprantamų priežasčių nutarime padaro visiškai priešingas išvadas ir V. S. vis vien pripažįsta V. Š. darbdaviu. V. Š. ne tik šioje, bet ir kitoje (šiuo metu sustabdytoje) civilinėje byloje nuosekliai aiškina ir įrodinėja, kad darbdavys buvo ne V. S., o UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nors teismas nutarime nurodė, kad remiasi V. Š. parodymais, tačiau realiai to nepadarė bei nemotyvavo, kodėl V. Š. parodymus apie tai, kad V. S. tikrai nebuvo jo darbdaviu, vertina kritiškai.

4.2.       Vienas iš darbo santykių požymių yra tokių santykių tęstinumas, kai šalys susitaria ne dėl konkrečios užduoties atlikimo ar paslaugos suteikimo, o dėl tam tikrų pareigų ėjimo bei tęstinio pobūdžio funkcijos vykdymo nesiejant jos su konkrečiu rezultatu. Pažymi, kad V. S. nuosekliai aiškino ir įrodinėjo, kad paprašė V. Š. (kaip buvusio savo bendradarbio įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“) pagalbos (paslaugos) išvežant gruntą iš vienos statybvietės, kadangi pats neturėjo atitinkamos kategorijos teisių, reikalingų vairuoti krovininę transporto priemonę. Taigi, V. S. nesusitarė su V. Š., kad pastarasis dirbs pas V. S. vairuotoju ir vairuos jo naudai kokią nors transporto priemonę (juo labiau – tą, su kuria buvo padaryta avarija ir kuri buvo išnuomota tik kelioms dienoms tikslu išvežti gruntą iš statybvietės). Priešingai – V. S., iš ankstesnio bendro darbo žinodamas, kad V. Š. yra vairuotojas bei turi atitinkamos kategorijos teises (kokių neturi pats V. S.), paprašė V. Š. suteikti trečiojo asmens - statybvietės savininko - naudai atlygintinę paslauga, t.y. išvežti gruntą iš vieno konkretaus objekto. Todėl daro išvadą, kad santykių tęstinumo požymio nagrinėjamu atveju nėra, taip pat nėra jokių įrodymu, kurie leistų daryti priešingas išvadas.

4.3.       Vienu iš darbo santykių požymių yra pripažįstamas pavaldumas, t.y. kaip darbuotojo pareiga laikytis tam tikros darbo tvarkos, darbo grafiko bei paklusti darbdavio nurodymams. Nagrinėjamu atveju nei V. S. turėjo kokią nors darbo tvarka ir/ar grafiką, nei V. Š. turėjo pareigą laikytis kokios nors V. S. nustatytos darbo tvarkos ir/ar grafiko. Priešingai, - tariamas V. S. darbuotojas V. Š. teismo posėdyje nurodė, kad nurodymus jam davė R. K., su kuriuo jie kartu važiavo pažiūrėti į vietą, kur jam reikėjo nuvežti iškastą gruntą. Teismas, vertinant liudytojų parodymus, turėjo įsitikinti, kad V. S. tikrai nedavė V. Š. nurodymų, juos V. Š. davė tik R. K. ir sklypo, kuriame buvo kasamas gruntas, savininkas (jo atstovas). Be to, nebuvo tartasi dėl jokio darbo grafiko – V. Š. turėjo atvykti į objektą bei išvežti gruntų taip, kad jis netrukdytų darbams ir būtų operatyviai pašalintas iš statybvietės, o ne vairuoti transporto priemonę nuo 8 val. iki 17 val., ar kitokiu darbo grafiku. Taigi akivaizdžiai neegzistuoja ir pastarasis darbo santykių požymis.

4.4.       Vienu iš būtinųjų darbo sutarties bei darbo santykių požymių yra šalių susitarimas dėl darbovietės. Nagrinėjamu atveju tarp V. S. ir V. Š. nebuvo jokio susitarimo dėl darbovietės bei nėra jokiu įrodymų, kurie leistų daryti priešingas išvadas. Pagal nutarimo logiką išeitų, kad V. Š. darbovietė buvo kelioms dienoms išsinuomotas savivartis, su kuriuo V. Š. turėjo išvežti gruntą, tačiau transporto priemonė negali būti laikoma darboviete DK prasme. Pažymi ir tai, kad V. S. nėra jokios įmonės akcininkas, taip pat nėra jokios įmonės vadovas, kuriam pagal pareigas ir funkcijas priklausytu spręsti darbuotojų priėmimo ir/ar atleidimo klausimus.

4.5.        DK normos darbdaviui nustato visą eilę pareigų, inter alia suteikti darbuotojui reikalingas darbo priemones (DK 31 str. 1 d.), apmokyti, instruktuoti darbuotoją (DK 29 str. 1 d.) ir kt. Šiuo atveju nei V. S. turėjo kokių nors darbo priemonių, nei tokios priemonės V. Š. buvo suteiktos, be to, V. S. neapmokė, neinstruktavo V. Š. nevykdė jokių kitų darbdaviui tenkančiu pareigų, kas yra dar vienas aiškus įrodymas, kad nebuvo jokių darbo santykių tarp V. S. ir V. Š..

4.6.        Vienu iš būtinųjų darbo sutarties bei darbo santykių požymių yra šalių susitarimas dėl darbo apmokėjimo. Nagrinėjamu atveju akivaizdžiai neegzistuoja ir pastaroji sąlyga. Pažymi, jog V. S. nuosekliai aiškino ir įrodinėjo, kad jis nieko V. Š. nemokėjo, tarp jų nebuvo tartasi, kad V. Š. už suteiktą paslaugą sumokės V. S. – tai po grunto išvežimo turėjo padaryti žemės sklypo savininkas ar jo žentas, organizavęs grunto kasimo darbus; tariamas darbuotojas V. Š. aiškiai šioje byloje nurodo, kad V. S. jam nieko nemokėjo; žemės sklypo savininko žentas A. S., rūpinęsis grunto iškasimo darbais, patvirtino, kad V. S. nieko nemokėjo, o pagal tarpusavio susitarimą turėjo pats atskirai susimokėti tiek traktorininkui, tiek vairuotojui V. Š., kuriam nieko nesumokėjo dėl to, jog pastarasis savo darbo nebaigė. Taip pat A. S. patvirtino, kad tariantis su V. S. dėl žemės iškasimo darbų, pastarasis nieko neminėjo apie tai, kad kokius nors darbus atliks kokie nors jo darbuotojai. Tvirtina, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančiu daryti išvada, kad buvo susitarimas dėl atsiskaitymo po paslaugos suteikimo, kuri turėjo įvykdyti net ne V. S., o žemės sklypo savininkas arba jo žentas A. S., organizavęs grunto kasimo darbus uošviui priklausančiame žemės sklype, kas tuo pačiu patvirtina, kad ir pati grunto išvežimo paslauga buvo suteikta ne V. S., o kito asmens naudai.

4.7.        Apibendrindami skundo argumentus, aptartus 4.1-4.6 punktuose, apeliantai mano, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja nei vienas darbo santykių požymis, tačiau teismas skundžiamame nutarime nežinia kokių duomenų pagrindu padarė visiškai priešingą išvadą ir V. Š. prieš jo paties valią ir parodymus pripažino tariamu V. S. darbuotoju. Tvirtinama, jog V. S. tiek vykdydamas individualią veiklą, tiek jos nevykdydamas (kaip ir bet kas kitas) asmenį gali samdyti civilinės sutarties pagrindu ir tam net nebūtina sudaryti rašytinių sutarčių, kadangi CK 1.73 str. nustato, kad rašytinės sutartys tarp fizinių asmenų turi būti tik tada, kai sandorio suma yra didesnė nei 1 500 Eur. Nors teismo argumentacija patvirtina ANK 150 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą (už ką V. S. ir buvo nubaustas), tačiau visiškai nepatvirtina bei nelemia dar vieno – ANK 95 str. 1 d. numatyto pažeidimo – padarymo. Skundžiamame nutarime nepaaiškina, kodėl grunto iš statybvietės išvežimas būtinai turėjo būti vykdomas kaip darbo funkcija pagal darbo sutartį, o ne konkreti paslauga pagal civilinę sutartį, ypač turint omenyje tai, kad visiems statybos dalyviams buvo reikalingas konkretus rezultatas – kad būtų operatyviai iš statybvietės pašalintas (išvežtas) iškasamas gruntas, o ne tai, kad V. Š. atitinkamomis valandomis vairuotų savivartį ar pastoviai vežtų gruntą. Pabrėžiama, jog grunto vežimas tik vieną dieną ir transporto priemonės išsinuomojimas tik kelioms dienoms, leidžia daryti išvadą, kad neegzistuoja tęstinumas, kuris, kaip minėta, yra vienas iš darbo santykių požymių. Atstovo teigimu paslaugą V. Š. siekė atlikti, bet nebaigė, ne V. S., o žemės sklypo savininko (jo žento) naudai, kuris teismo posėdžio metu nurodė, kad pats po žvyro išvežimo turėjo tiesiogiai atsiskaityti su V. Š. ir dar vienu asmeniu – traktorininku (bet su V. Š. neatsiskaitė, nes paslauga iki galo nebuvo suteikta). Apeliantų vertinimu, teismo argumentai, kad V. Š. vykdė konkrečią darbo funkciją, kuriai reikalinga tam tikra kvalifikacija - teisė vairuoti tokios kategorijos transporto priemonę (savivartį), o V. S. leido jam tą daryti, yra niekinis, nes tokios kvalifikacijos turėjimas vienodai taikomas tiek darbuotojui, tiek ir asmeniui, teikiančiam paslaugą pagal civilinę sutartį. Pabrėžia, kad išrašo iš JA registro duomenys patvirtina, kad V. Š. pats turi personalinę įmonę, užsiimančią ir transporto paslaugomis, todėl V. Š. jokie V. S. leidimai ar neleidimai vairuoti (vežti gruntą) nebuvo aktualūs ir/ar reikalingi. Nors teismas nurodo, kad įrodymų apie atlygintinumą V. Š. nebuvimas savaime nepaneigia darbo santykių egzistavimo, tačiau skunde pažymima, kad šalių susitarimas dėl darbo užmokesčio bei atlygintinumas yra vienas iš pagrindinių darbo santykių požymių, tuo tarpu nagrinėjamu atveju nėra ir kitų darbo santykių požymių. Apeliantai mano, jog šiuo atveju teismas turėjo vertinti visumą ir konstatuoti, kad V. S. akivaizdžiai nėra padaręs jam inkriminuojamo ANK 95 str. 1 d. pažeidimo bei nutraukti administracinio nusižengimo teiseną šioje bylos dalyje.

5.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjas nesutinka su skundo pagrindais ir jame išdėstytais motyvais ir mano, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai tinkamai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo pažeidimo bylą bei įvertinęs visas aplinkybes tinkamai skyrė baudą V. S.. Prašo palikti galioti 2019 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų priimtą nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. A8.-609-231/2019 ir apeliacinio skundo netenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas.

6.       Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde keliami klausimai susiję su byloje surinktų įrodymų vertinimu, ginčijant apylinkės teismo padarytą išvadą dalyje dėl V. S. kaltės, padadrius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje.

7.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs V. S. administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl jo kaltės jam inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padaryme. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo procesinį sprendimą remiantis vien tik nubaustojo atstovo apeliaciniame skunde pateiktais, tačiau jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais samprotavimais apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, teisinio pagrindo nėra. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime aiškiai ir išsamiai išdėstė priimto procesinio sprendimo motyvus bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu padaryti nebuvo. Vien tai, kad apylinkės teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi V. S., nesudaro pakankamo pagrindo teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo nutarimo panaikinimui.

8.       Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismo itin detaliai aptartas teisinis reguliavimas dėl nelegalaus darbo požymių (kuris aukštesniojo teismo nebekartojamas), remiantis teismų praktika, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma leidžia pritarti apylinkės teismo išvadai, kad tarp V. Š. ir administracinėn atsakomybėn patraukto V. S. buvo susiklostę darbo santykiai, o ne kaip tvirtinama apeliaciniame skunde – konkreti paslauga pagal civilinę sutartį.

9.       Sprendžiant iš V. S. paaiškinimų teisme bei jo atstovo skundo argumentų visumos, šiuo atveju neneigiama, kad administracinio nusižengimo protokole nurodytu laiku V. S. vykdė individualią veiklą – organizuodamas ir vadovaudamas specialiesiems statybos darbams – statybvietės paruošimui, o konkrečiai – žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), žemės kasimo ir išvežimo darbams, siekiant iškasti duobę statinio (gyvenamojo namo) pamatų įrengimui, neturėdamas tam galiojančio išduoto verslo liudijimo, jog siekė jį įgyti, tačiau dėl laiku nesumokėtos įmokos to padaryti nepavyko (b.l. 82-84). Taip pat neneigiama, kad V. Š. atliko vairuotojo darbą minėtame žemės sklype. Tačiau tvirtinama, kad V. S. nebuvo jo darbdaviu, V. Š. dirbo savarankiškai, dėl ko, pasak apeliantų, V. S. kaip galimo V. Š. darbdavio, administracinės atsakomybės klausimas analizuojamu atveju negali būti sprendžiamas. Tokia apeliantų iškelta versija vertintina kaip siekis išvengti atsakomybės už padarytus veiksmus bei nepagrįsta jokiais įrodymais.

10.       Vienas iš skundo argumentų yra tai, jog V. Š. savo darbdavį nurodo ne V. S., o UAB „(duomenys neskelbtini)“, pažymint, jog tokias aplinkybes V. Š. nurodė ir jo teiktame atsiliepime sustabdytoje civilinėje byloje. Pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką pagrindiniai įrodymai nelegalaus darbo bylose yra pirminiai nelegaliai dirbančio asmens (-ų) paaiškinimai, liudytojų, pareigūnų, tiesiogiai bendravusių su nelegaliai dirbusiais asmenimis, parodymai. Šiuo konkrečiu atveju byloje pateiktais įrodymais, t.y. 2019-03-20 Nelegalaus darbo tyrimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 3-4), V. Š. rašytiniais paaiškinimais (b.l.5), V. S. rašytiniais paaiškinimais (b.l. 6-8), K. L. rašytiniais paaiškinimais (b.l. 9), A. S. rašytiniais paaiškinimais (b.l. 10), 2018-10-04 darbų rangos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 11-12), 2018-10-08 Transporto priemonės nuomos sutartimi (b.l. 13), prašymu išduoti verslo liudijimą (b.l.82-83); sprendimu netenkinti prašymo dėl verslo liudijimo (b.l.84), teismo posėdžio metu apklausto VDI atstovo J. V. pateiktais paaiškinimais nustatyta, kad VDI Vilniaus teritorinis skyrius gavo V. Š. 2018-12-06 prašymą dėl paties nelegalaus darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad V. Š. vairuotoju dirbo V. S. naudai. Pagal tyrimo metu gautą Darbų rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), tarp V. S. ir užsakovo I. K., dėl objekte (duomenys neskelbtini), nekyla abejonių, kad objekto rangovu buvo V. S., kuris už atliktus darbus (sutarties 2.1. punktas) turėjo gauti atlygį tiek už ekskavatoriaus su operatoriumi darbą, tiek už sunkvežimio su vairuotoju darbą (sutarties 3.1. punktas). V. Š. žiniomis objekte ekskavatoriumi dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ operatorius, o darbą jam pasiūlė V. S., kuris V. Š. žiniomis taip pat dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (V. S. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo iki 2018-06-29, b.l. 56-57), todėl akivaizdu, kad pareiškėjas V. Š., nežinodamas darbo teisės įstatymo subtilybių ir visų su savo darbo santykiais susijusių aplinkybių, vadovavosi tik jam turima informacija ir neturėjo galimybių disponuoti informacija, kuria disponavo VDI atlikdama tyrimą. Todėl šis apeliantų argumentas bei aplinkybė, jog V. Š. į VDI kreipėsi po UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinio pateikimo dėl apgadintos transporto priemonės, nelaikytinas pakankamu pagrindu administracinio nusižengimo bylos nutraukimui nagrinėjamu atveju.

11.       Kiti skundo argumentai susiję su apeliantų manymu, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja nei vienas darbo santykių požymis, keliant abejones dėl įrodymų vertinimo ir tvirtinant, jog pareiškėjams neaišku, kokių duomenų pagrindu apylinkės teismas padarė priešingą išvadą ir V. Š. prieš jo paties valią ir parodymus pripažino tariamu V. S. darbuotoju. Tokie skundo argumentai vertini kaip deklaratyvūs ir atmestini kaip nepagrįsti.

12.       Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 32 straipsnis reglamentuoja, jog darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį, atlikti darbo funkcijas, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti darbo procesui, o darbuotojas dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai tvarkai, kai, atliekant darbo funkciją, kylanti komercinė, finansinė at gamybinė grėsmė tenka darbdaviui. Šiuo atveju byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai patirtina, kad V. S. pasiūlė V. Š. atlikti vairuotojo funkcijas 1-2 dienas, buvo tartasi dėl atlygio, tačiau konkrečios sumos nesusitarė, darbo pradžia 9 valandą ryto, pabaiga 17 valandą (V. S. 2019-02-08 paaiškinimas Priedas Nr. 1, b.l. 8). Darbo tęstinumo faktą, priešingai nei vertina apeliantai, patvirtina ir V. Š. parodymai teikti bylos nagrinėjimo metu, kuomet jis nurodė, kad V. S., siūlydamas jam (V. Š.) padirbėti vairuotoju (duomenys neskelbtini), taip pat pažadėjo, jog bus darbo ir (duomenys neskelbtini), tai yra vairuotojo darbo funkcijos tęsis ir kituose objektuose. Be to, bylos nagrinėjimo metu V. S. patvirtino, jog darbams atlikti reikalingo savivarčio, kaip transporto priemonės su specialia kategorija (95 kodo kortelės), vairuoti jis teisės neturi, todėl apylinkės teismas pagrįstai vertino, jog V. S. vykdomai veiklai įgyvendinti buvo būtina nuomoti transporto priemones, darbinti kitus asmenis. 

13.       Apeliantų versija, jog jis tik pagelbėjo senam draugui A. S. neįtikinama ir pagrįstai atmesta žemesniojo teismo. Liudytojo A. S. paaiškinimais teismo posėdyje nustatyta, jog V. S. vykdė individualią veiklą, reklamavosi internetiniame puslapyje dėl atliekamų darbų, jis organizavo ir rūpinosi visais darbais objekte, adresu (duomenys neskelbtini), o jam (A. S.), kaip klientui, buvo nurodęs, jog verčiasi individualia veikla. Dėl tokių darbų atlikimo V. S. asmeniškai su objekto žemės sklypo savininku I. K. 2018 m. spalio 4 d. sudarė Darbų rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią už darbus turėjo būti atsiskaitoma būtent su V. S. ir iš kurios matyti, kad V. S. veikia pagal individualios veiklos pažymą (Sutarties 1.2 punktas), atliekami darbai – duobės iškasimas būsimo statinio pamatų įrengimui, grunto išvežimo organizavimas (Sutarties 2.1 punktas), o vienas iš sutartyje numatytų darbų – grunto išvežimas, t.y. konkreti darbinė funkcija iš objekto į nurodytą vietą išvežti žemes, kurią atliko V. Š.. Kadangi darbai nebuvo atlikti iki galo, už darbus atsiskaityta nebuvo (liudytojo A. S. parodymai bei 2019-01-23 paaiškinimas, V. S. 2019-02-08 paaiškinimas, parodymai bylos nagrinėjimo metu). Todėl akivaizdu, jog finansinė grėsmė kilo būtent administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui V. S., kuris ir patyrė nuostolį dėl neatliktų darbų. Paminėtina ir tai, kad už ekskavatoriaus su operatoriumi nuomą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ V. S. atsiskaitė ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepatyrė jokios finansinės grėsmės (V. S. 2019-02-08 paaiškinimas, b.l. 7). Tokie aptarti duomenys suponuoja išvadą, jog tarp V. Š. ir administracinėn atsakomybėn patraukto V. S. buvo susiklostę darbo santykiai, nes V. Š. realiai dirbo (nepaisant paskutinio neįvykdyto reiso dėl eismo įvykio) visą darbo dieną; V. Š. atliko darbo funkciją V. S. naudai, t.y. iš anksto susitarus, vežė nurodytu adresu ir nurodyta transporto priemone gruntą; V. Š. vykdė konkrečią darbo funkciją, kuriai reikalinga tam tikra kvalifikacija – teisė vairuoti tokios kategorijos transporto priemonę (savivartį); V. S. leido jam tą daryti, t.y. davė savivarčio raktelius, nurodė konkrečią darbų atlikimo vietą, laiką; V. S. žadėjo V. Š. už darbą atsilyginti. Jog tarp šalių buvo pavaldumas – patvirtina dvišalė 2018-10-08 Transporto priemonės nuomos sutartis tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir V. S., kurioje 1.1. punktu V. S. laiduoja už nuomininko naudai vairuosiantį transporto priemonę (Renault, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoją V. Š.. Ši sutartis yra dvišalė, V. Š. su ja nebuvo supažindintas pasirašytinai, kaip neva trečias asmuo teikiantis vairuotojo paslaugas, ir tai rodo, kad V. S., būdamas darbdaviu, nurodė jo naudai vairuosiantį vairuotoją V. Š.. 

14.       Vertinant apeliantų argumentas, jog nagrinėjamu atveju tarp V. S. ir V. Š. nebuvo jokio susitarimo dėl darbovietės, vėl gi, atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintame Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse apraše (TAR 2017-06-30, i. k. 2017-11190) vairuotojas, teikiantis krovinių vežimo paslaugas už atlyginimą arba savo sąskaita, apibrėžiamas, kaip mobilusis kelių transporto darbuotojas, todėl šiuo atveju, priešingai nei tvirtina apeliantai – transporto priemonė – laikoma darboviete DK prasme, įvertinus ir minėtas aplinkybes, jog V. S. vairuotojo darbo funkcijoms atlikti suteikė V. Š. transporto priemonę (ją išnuomojęs), davė šiam savivarčio raktelius ir nurodė konkrečią darbų atlikimo vietą, laiką.

15.       Pasisakant dėl apeliantų pozicijos, jog šiuo atveju V. Š. vairuotojo paslaugas teikė neva savarankiškai, akcentuotina, jog atlygintinų paslaugų teikimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštos knygos 4 dalies XXXV skyriuje, paslaugų sutarties samprata suformuluota CK 6.716 straipsnyje, kurio 2 dalis nustato, kad CK XXXV skyriaus nuostatos taikomos tik tokioms paslaugoms, kai tarp paslaugų teikėjo ir kliento neatsiranda darbo ar kitokių pavaldumo (subordinacijos) santykių. CK 6.717 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad jeigu paslaugų sutartis nenustato ko kita, paslaugų teikėjas privalo paslaugas teikti pats. Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 punkte nurodyta, jog individuali veikla yra savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius. Taigi, įstatymų leidėjas kaip vieną pagrindinių požymių, skiriantį paslaugų teikimo sutartį nuo darbo sutarties, akcentuoja veiklos savarankiškumą. Kaip matyti iš administracinio nusižengimo bylos, V. Š. nedirbo savarankiškai, jis dirbo V. S. objekte, vairavo V. S. išnuomotą savivartį „Renault“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paklusdamas V. S. nurodymams, kuras į savivartį piltas V. S. sąskaita, už objekte vykdomus kasimo darbus atsakė V. S.. Tam, kad V. Š. teiktų vairuotojo paslaugas, šis privalėjo išsiimti verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymą, kaip yra numatyta 2002-07-02 Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 26 str. ir 35 str. 2 d., taip pat VMI prie FM viršininko 2002-12-24 įsakymu Nr. 373 patvirtintų „Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo ir nenuolatinio Lietuvos gyventojo nuolatinės bazės įregistravimo Lietuvoje pažymų išdavimo taisyklių“ 4 punkto nuostatose, bei turėjo veikti savarankiškai. Šioje byloje nustatyta, kad V. Š. darbo objekte laikotarpiu nei verslo liudijimo, nei individualios veiklos pažymos teikti vairuotojo paslaugas neturėjo, jos ir nebūtų galėjęs turėti, kadangi tokios veiklos rūšies – kaip vairuotojas pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių – nėra ir tokia paslauga neteiktina. Be to, esminis požymis, skiriantis paslaugų teikimo sutartį nuo darbo sutarties, yra savarankiškumas. Veikla laikoma savarankiška tuomet, kai asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats pasirenka veiklos kryptį, pats dengia savo išlaidas susijusias su veikla, gauna pajamų iš vykdomos veiklos, moka mokesčius. Dar vienas skiriamasis požymis yra tai, kad civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas dėl tam tikro produkto sukūrimo, užduoties atlikimo, t. y. tokios sutartys yra orientuotos į rezultatą, priešingai nei darbo sutartis, kuri numato pagrindinį uždavinį – atlikti tam tikrą funkciją, t.y. formaliai teisiškai siejamą su procesu, bet tiesiogiai nesiejamą su gaunamu rezultatu (Vilniaus apygardos teismo 2019-07-25 nutartis byloje Nr. AN2-359-574/2019). Pirmosios instancijos teismo, šios nutarties 9-14 punktuose bei šiame punkte įvertintos aplinkybės rodo, kad nagrinėjamu atveju V. Š. nesprendė su savo veikla susijusių klausimų, pats nedengė išlaidų susijusių su veikla, taigi akivaizdu, jog šiuo atveju buvo aiškūs pavaldumo santykiai, V. Š. veikė ne savarankiškai, o pakluso V. S. nurodymams.

16.       Esant šių duomenų visumai, abejoti V. S. ir V. Š. susiklosčiusiais darbo santykiais, kalte padarius V. S. inkriminuotą administracinį nusižengimą, teisinio pagrindo nėra.  Priešingai nei teigiama skunde, apylinkės teismas išsamiai įvertino Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalies ir 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimus ir objektyviai nustatė nelegalaus darbo požymių egzistavimą vertinamoje situacijoje. Neabejotina, kad komentuojami darbo santykiai analizuojamu atveju buvo maskuojami prisidengiant individualios veiklos vykdymų, teigiant, jog tarp dviejų individualiai dirbančių asmenų buvo susiklostę išimtinai civiliniai santykiai, tokiu būdu siekiant išvengti darbdaviui Lietuvos Respublikos įstatymais numatytų prievolių. Šių duomenų visumoje, apeliacinio skundo motyvai, susiję su netinkamu ANK 95 straipsnio 1 dalies taikymu, atmestini kaip nepagrįsti.

17.       Atsižvelgiant į aptartų duomenų visumą, darytina išvada, kad ANK 95 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo padarymo faktas nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje įrodytas, V. S. veiksmų kvalifikavimas yra tinkamas, dėl ko apeliacinis skundas atmetamas, Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. rugsėjo 23 d. nutarimą paliekant nepakeistą.

        Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

        palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. rugsėjo 23 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. S. atstovo advokato Haroldo Ivanausko apeliacinio skundo netenkinti.

        Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Gintaras Dzedulionis