Civilinė byla Nr. 2A-433-431/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26694-2013-2

                                            Procesinio sprendimo kategorija: 21.1.; 30.9.1.; 71.; 114.11.; 121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. A. ieškinį atsakovei O. S. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, tretieji asmenys atsakovo pusėje, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – Valstybinė mokesčių inspekcija ir J. Š..

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

           Ieškovas prašė pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), bendra daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe, pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į ½ dalį minėto buto. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovė nebuvo sudarę santuokos, tačiau nuo 1993 metų gyveno kartu iš bendrų lėšų ir tvarkė bendrą ūkį. Gyvendami kartu, susilaukė sūnaus. Ieškovas nuo pat gyvenimo su atsakove pradžios apsigyveno atsakovės tėvams priklausiusiame bute. Atsakovė 2005 m. gruodžio 20 d. paveldėjo ½ dalį minėto buto. Likusi ½ dalis šio buto nuosavybės teise priklausė atsakovės motinai. Ieškovas rekonstravo minėtą butą, padidindamas buto plotą iki 99,84 kv.m, suremontavo sienas, grindis, pakeitė langus, duris bei atliko kitus lauko ir vidaus rekonstrukcijos darbus. Atsakovė 2010 m. vasario 8 d. sutartimi su motina atidalino joms priklausančias buto dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir buvo suformuoti du atskiri butai, iš kurių atsakovei atiteko 46,69 kv. m ploto butas, kurio dabartinis adresas (duomenys neskelbtini). Ieškovo gyvenimas kartu su atsakove ir bendro ūkio tvarkymas leidžia teigti, kad šalys buvo sudarę susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Todėl šalių santykiams dėl turto taikytinos teisės normos, reglamentuojančios jungtinės veiklos sutartį. Visi buto atidalijimo ir jo remonto darbai buvo atliekami ieškovo ir atsakovės bendrais veiksmais, naudojant bendras lėšas. Pagal CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją partnerių (sugyventinių) įnašai į bendrą turtą yra lygūs, todėl ieškovui turi būti pripažinta nuosavybės teisė į ½ dalį minėto buto.

              Trečiasis asmuo J. Š. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog pareikštu ieškiniu nepagrįstai siekiama išvengti išieškojimo nukreipimo į atsakovei priklausantį turtą.          

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo trečiajam asmeniui J. Š. 400,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovo 55,10 Lt į valstybės biudžetą.

             Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas nepagrįstai tarp šalių susiklosčiusius santykius traktuoja kaip bendrosios jungtinės veiklos sutartį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.969 straipsnio 4 dalis numato, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo nustatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas kartu, bendro ūkio  tvarkymas, kūrimas iš asmeninių, taip pat iš bendro ūkio tvarkymo gautų lėšų, bendro darbo, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti asmenų susitarimu dėl bendrosios jungtinės veiklos, sukuriant bendrą dalinę nuosavybę (2004 m. sausio 14 d. nutartis Nr. 3K-3-37/2004, 2008 m. spalio 6 d. nutartis Nr. 3K-3-479/2008). Tačiau minėta praktika suformuota tik dėl tų bendros jungtinės veiklos teisinių santykių, kurie prasidėjo galiojant 1964 m. Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, kadangi minėto kodekso teisės normos, reglamentuojančios šios sutarties formą, numatė kitokias sandorio formos nesilaikymo teisines pasekmes – rašytinės bendros jungtinės sutarties formos nesilaikymas ribojo sutarties šalių teisę remtis liudytojų parodymais sutarties sudarymo faktui patvirtinti, tačiau nebuvo numatyta tokia sutarties formos nesilaikymo pasekmė, kaip jos negaliojimas. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovo ir atsakovės bendras gyvenimas, bendro ūkio vedimas ir kiti partnerystei būdingi santykiai susiformavo galiojant 1964 m. Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, todėl teismas neturi pagrindo vadovautis minėta Aukščiausio Teismo suformuota praktika ir tarp šalių susiklosčiusius santykius laikyti bendros jungtinės veiklos sutartimi. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovės nuosavybės teisė į butą įgyta paveldėjimo būdu jau pasibaigus 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normų galiojimui, t. y. 2005 m. gruodžio 20 d. Buto rekonstrukcija pradėta tik 2007 metais, o butas padalintas ir atsakovės nuosavybės teisė į naujai suformuotą butą įgyta dar vėliau – 2010 m. vasario 8 d. Todėl 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso teisės normos, reglamentuojančios bendros jungtinės veiklos sutarties formą bei jos dalyvių teises bei pareigas nagrinėjamu atveju netaikytini.

            Ieškovas taip pat neįrodė aplinkybių, kurių pagrindu jis reiškia reikalavimą dėl jo nuosavybės teisės į ½ dalį minėto buto pripažinimo, t. y. ieškovo asmeninių lėšų investavimo į šio buto sukūrimą bei investicijų dydžio. Byloje nėra patekta įrodymų, patvirtinančių ieškovo pajamas buto rekonstrukcijos vykdymo laikotarpiu. Iš byloje esančių atsiskaitymo už statybines medžiagas dokumentų matyti, kad šių medžiagų pirkėjas yra ne ieškovas, o atsakovė. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktuose statytojais taip pat nurodytas ne ieškovas, o atsakovė ir buto bendraturtė M. S.. Teismo posėdžio metu ieškovas negalėjo nurodyti, kokią pinigų sumą jis investavo į buto rekonstrukciją, taip pat nepateikė tokias investicijas patvirtinančių įrodymų. Aplinkybė, jog ieškovas gyveno atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute, nesukuria jo nuosavybės teisės į minėtą turtą.  Tuo tarpu atsakovės investicijos į minėto buto pagerinimą ir jo atidalijimą visiškai pagrįstos rašytiniais įrodymais: atsakovė skolinosi pinigus iš trečiųjų asmenų ir iš skolintų lėšų rekonstravo paveldėtą turtą.

             Teismas nustatė, kad ieškovas pradėjo reikšti pretenzijas į butą tik po to, kai į šį butą buvo nukreiptas atsakovės skolų išieškojimas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 603 straipsnio 1 dalis numato trečiųjų asmenų teisę pareikšti ieškinį dėl civilinės teisės, jeigu jis yra susijęs su turto, iš kurio išieškoma, priklausymu. Ieškovas nagrinėjamu atveju neginčija išieškojimo iš buto teisėtumo. Iš M. S. ir atsakovės  2010 m. vasario 8 d. sutarties matyti, kad buto padalijimo metu į šį butą jau buvo nukreiptas išieškojimas, butas padalintas galiojant jo areštui ir paliekant areštą atsakovei atidalintam turtui. Pažymėtina, jog ieškovas neginčija 2010 m. vasario 8 d. sutarties galiojimo ir šios sutarties sąlygų, o pareikštu ieškiniu prašo pripažinti tik jo nuosavybės teisę į ½ dalį buto, neprašydamas perkelti su minėtu turtu susijusių atsakovės turtinių įsipareigojimų, įgytų jos pagal minėtą sutartį. Pažymėtina, jog neperkeliant buto savininkui su jo daiktinėmis teisėmis į šį turtą susijusių apribojimų, tokio turto suformavimas ir jo perdavimas nuosavybėn nebūtų galimas, t. y apskritai nebūtų sukurtas daiktas, į kurį ieškovas prašo pripažinti jo nuosavybės teisę. Ieškovo nuosavybės teisės į turtą, iš kurio išieškoma, pripažinimas, neginčijant išieškojimo iš šio turto teisėtumo bei išieškotojų naudai pritaikyto šio turto arešto, pažeistų atsakovės kreditorių interesus, leistų skolininkui nepagrįstai išvengti išieškojimo.

                                     III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas G. A. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

           Ieškovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

           1) Teismas nepagrįstai sprendimu nustatė, kad ieškovo ir atsakovės santykių negalima pripažinti bendrosios jungtinės veiklos sutartimi. Ieškovą ir atsakovę sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai: nuo 1993 metų gyvena kartu, veda bendrą ūkį, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius, kuria bendrą ateitį, augina nepilnametį sūnų. Gyvendami kartu, siekė išspręsti gyvenamojo būsto klausimą, atskiriant buto dalį ir visi buto, kuriame kartu gyveno, rekonstravimo darbai buvo atliekami ieškovui gyvenant kartu su atsakove, bendromis lėšomis ir darbu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011 nurodo, kad teisminę praktiką formuojantis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (LAT 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; kt.). Tokie išaiškinimai pateikti civilinėse bylose, kuriose nustatyta, kad turtą įgijo ar jis bendrai priklausė asmenims, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos ir nesant tarp jų partnerystės santykių (sugyventiniams). Tokiais atvejais jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Jeigu asmenų susitarimas dėl bendros veiklos siekiant sukurti bendrąją nuosavybę buvo sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taikomos 1964 m. CK nuostatos. Šioje civilinėje byloje akivaizdu, kad ieškovas su atsakove, augindami bendrą sūnų ir kartu gyvendami dešimtmečiais, bendromis pastangomis siekė išspręsti gyvenamojo būsto klausimą. Toks šalių bendras siekis ir bendros investicijos pagal teismų praktiką atitiktų jungtinės veiklos sutartį. Teismas sprendime neatsižvelgė, kad po rekonstrukcijos M. S. suformuotas 73,02 kv.m butas. Tokiu atveju byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, buvo nustatytas konkretus turtas, dėl kurio rekonstrukcijos ir išplėtimo šalys, kaip sugyventiniai, buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Tokį sugyventinių jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio statuso nustatymo aiškinimą patvirtina ir nuosekliai plėtojama kasacinio teismo praktika (LAT 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Šios faktinės aplinkybės civilinėje byloje patvirtinamos pateiktais statybinių medžiagų įgijimo dokumentais.

           2) Teismas nepagrįstai nurodė, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo nustatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Jeigu rašytinė jungtinės veiklos sutartis nesudaryta, tai tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais ir pan.). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais ir teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (LAT 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Civilinės bylos šalių gaunamas darbo užmokestis naudojamas šeimos ir nepilnamečio sūnaus poreikiams tenkinti, o rekonstrukcijos metu atsakovas asmeniškai dirbo statybos darbus, taip prisidėdamas prie bendro produkto sukūrimo. Teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, kad ieškovas ir atsakovė gyvena faktinėje santuokoje nuo 1993 metų. Nuo to laikotarpio civilinės bylos šalių gyvenimas priklausė nuo bendrų pajamų, pareigos išlaikyti nepilnametį sūnų, rūpintis gyvenamuoju būstu, investuoti pinigines lėšas į rekonstrukciją, todėl teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad 1964 m. CK teisės normos, reglamentuojančios bendros jungtinės veiklos sutarties formą bei jos dalyvių teises bei pareigas nagrinėjamu atveju netaikytinos. Jungtinės veiklos santykiai tarp civilinės bylos šalių yra tęstinio pobūdžio. Konstatavus jungtinės veiklos sutarties sudarymą 1993 m., visam tokios sutarties pagrindu įgytam turtui taikytinas vienodas teisinis režimas. Todėl tapatinti jungtinės veiklos santykių pradžią su konkretaus turto, vykdant tokią veiklą, įgijimo momentu, nėra pagrindo. Teismas sprendimu atsižvelgė tik į nuosavybės teisės į butą registracijos laikotarpį, buto rekonstrukcijos pradžią, buto padalinimo laiką, buto nuosavybės registracijos laiką. Tam, kad būtų išrašytos pažymos apie rekonstrukcijas 2007 ir 2009 metais, butai jau turėjo būti rekonstruoti, tinkami eksploatacijai. Piniginės lėšos, reikalingos tokios apimties rekonstrukcijai, negalėjo būti panaudotos tik iš vieno atlyginimo. Nors atsakovė teismui nepateikė procesinių dokumentų, nedalyvavo bylos nagrinėjime, teismas civilinę bylą nagrinėjo tik pagal ieškovo pateiktus dokumentus ir trečiojo asmens paaiškinimus, teismas sprendime nurodė, kad atsakovės investicijos į minėto buto pagerinimą ir jo atidalijimą visiškai pagrįstos rašytiniais įrodymais: atsakovė skolinosi pinigus iš trečiųjų asmenų ir iš skolintų lėšų rekonstravo paveldėtą turtą. Teismas neatsižvelgė į civilinėje byloje pateiktus rašytinius dokumentus dėl statybinių medžiagų ir įrangos įsigijimo ieškovo vardu, į sąskaitas-faktūras, kuriose pirkėjas neįvardintas. Tačiau statybinių medžiagų parduotuvėse sąskaitos pirkėjas – fizinis asmuo – nenurodomas. Dokumentai yra pas ieškovą, atsakovė ar tretieji asmenys tokių dokumentų neginčijo įstatymo nustatyta tvarka. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktai negalėjo būti išrašyti ieškovo vardu, nes tokie aktai išrašomi nekilnojamojo turto savininko, nurodyto VĮ „Registrų centras“ duomenų bazėje, vardu. Tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad ieškovas prisidėjo ir dalyvavo rekonstruojant atsakovei priklausantį butą tiek piniginėmis lėšomis, tiek turtu. Formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad jeigu gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nėra jungtinę veiklą (partnerystę) patvirtinančios rašytinės sutarties, tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (LAT 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009).

           3) Bendras nesusituokusių asmenų gyvenimas neturi būti siejamas tik su nekilnojamojo turto įgijimu, registruotu atsakovės vardu. Ieškovas kartu su atsakove gyvena nuo 1993 metų, augina nepilnametį sūnų, o atsakovės 2005 metais paveldėtas nekilnojamasis turtas buvo rekonstruotas, investuojant bendras lėšas, asmeniškai dirbant rekonstrukcijos darbus ir taip prisidedant prie bendro produkto sukūrimo. Nei atsakovė, nei trečiasis asmuo neginčijo fakto, kad ieškovas ir atsakovė veda bendrą ūkį ir kartu gyvena nuo 1993 metų. Ieškovas neginčijo išieškojimo iš buto teisėtumo. Dalinės nuosavybės nustatymas ir nekilnojamojo turto dalinės nuosavybės registracija VĮ „Registrų centras“ nesąlygoja atskiro, savarankiško nekilnojamojo turto vieneto suformavimo ir nesąlygoja pareigos prašyti perkelti atsakovės turtinių įsipareigojimų buto savininkui su jo daiktinėmis teisėmis į šį turtą susijusių apribojimų. Šiuo atveju neformuojamas joks atskiras turtas, o teismo sprendimu būtų nustatyta ieškovo dalis konkrečiame turte. Ieškovas neginčija kreditoriaus reikalavimų, pareikštų atsakovei. Teismui nustačius atsakovo dalį bute, teismo sprendimo vykdymo kreditorių naudai procese būtų pakeista nekilnojamojo turto arešto apimtis. Ieškovo nuosavybės teisės į turtą nustatymas pažeistų atsakovės kreditorių interesus, nes būtų sumažinta turto dalis, į kurią nukreiptas išieškojimas. Tačiau toks atsakovės turto bendros masės sumažėjimas nesusijęs su ieškovo pareiga ginčyti išieškojimo iš šio turto teisėtumą.

           Atsiliepimų į ieškovo apeliacinį skundą nebuvo gauta.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl faktinių jungtinės veiklos (partnerystės) santykių tarp ieškovo ir atsakovės buvimo, ieškovo nuosavybės teisės į ½ dalį rekonstruoto buto pripažinimo.

            Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė gyveno kartu, turi nepilnametį sūnų (t. I, b.l. 18). Atsakovė 2005 m. gruodžio 20 d. pagal testamentą paveldėjo ½ dalį buto. Kitą buto dalį paveldėjo atsakovės motina (t. I, b.l. 6-7). Butas 2007 m. rugsėjo 26 d. buvo rekonstruotas, jo plotą padidinant nuo 57,48 kv. m iki 99,84 kv. m (t. I, b.l. 8-9). Minėtam butui nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. buvo registruotas areštas (t. I, b.l. 11-13). Butas buvo padalintas ir 2009 m. gruodžio 30 d. buvo suformuotas atskiras 46.69 kv.m butas, 2010 m. vasario 20 d. registruotas VĮ „Registrų centras“ atsakovė vardu (t. I, b.l. 10-14).  Atsakovė su motina 2010 m. vasario 8 d. sudarė notaro patvirtintą sutartį, kuria buvo aptartas minėtas buto padalinimas ir atsakovei atitenkančio buto arešto taikymo klausimas. Antstolė, vykdanti išieškojimą, sutiko su arešto perkėlimu atsakovei priklausančiam butui (t. I, b.l. 15-17). Šiam butui 2010 m. vasario 22 d. ir 2011 m. kovo 2 d. yra registruoti areštai (t. I, b.l. 10-14).

             Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (LAT 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; kt.). Šie išaiškinimai pateikti civilinėse bylose, kuriose nustatyta, kad turtą įgijo ar jis bendrai priklausė asmenims, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos ir nesant tarp jų partnerystės santykių (sugyventiniams). Tokiais atvejais jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Jeigu asmenų susitarimas dėl bendros veiklos siekiant sukurti bendrąją nuosavybę buvo sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taikomos 1964 m. CK nuostatos. Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Pagal nurodytą teismų praktiką tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jos nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui). Kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta (LAT 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; kt.).

            Pažymėtina, kad ieškovo apeliaciniame skunde nurodomai kasacinio teismo praktikai būdinga yra tai, kad kiekvienas santuokos nesudariusių asmenų turto įgijimo atvejis yra vertininamas individualiai, atsižvelgiant į visus byloje esančius įrodymus. Nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė butą paveldėjo 2005 m. gruodžio 20 d. Šio buto rekonstrukcija ir naujo, atskiro atsakovei priklausančio, buto suformavimas buvo baigtas 2010 m. vasario 20 d. Taigi jau galiojant 2000 m. CK. Kadangi iki 2005 m. gruodžio 20 d. atsakovė neturėjo nuosavybės teise turto, kuris vėliau buvo rekonstruotas, negalima teigti, kad bylos šalių susitarimas dėl jo rekonstrukcijos ir naujo, atskiro nekilnojamojo turto objekto suformavimo galėjo būti sudarytas anksčiau. Todėl pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad šalių teisiniams santykiams turi būti taikomos šiuo metu galiojančio CK nuostatos. Pagal CK 6.969 straipsnio 4 dalį jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo nustatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Ieškovas su atsakove nebuvo sudarę rašytinės sutarties dėl jos paveldėto buto rekonstrukcijos, todėl negalima daryti išvados, kad šalis sietų jungtinės veiklos (partnerystės) santykiai. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šioje byloje negalima remtis aukščiau nurodyta suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo praktika.

               Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad butą atsakovė įgijo paveldėjimo būdu. Paveldėtas asmens turtas tiek pagal jungtinę veiklą (CK 6.969-6.980 straipsniai), tiek pagal sutuoktinių turtinius santykius reglamentuojančias (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas) teisės normas yra pripažįstamas paveldėtojo asmenine nuosavybe. Taigi negalima pripažinti, kad šis butas 2005 m. būtų šalių įgytas bendra veikla. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad iki atsakovei paveldėjus butą, jis būtų kaupęs kokias nors lėšas banko sąskaitose, indėliuose. Ieškovas savo gyvenamąją vietą nuo 1990 m. sausio 30 d. buvo deklaravęs kitoje gyvenamojoje vietoje, o ne atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute (t. I, b.l. 159). Todėl negalima pripažinti, kad šalių susitarimas bendrais veiksmais rekonstruoti atsakovės paveldėtą butą ir suformuoti naują nekilnojamąjį objektą galėtų būti sudarytas iki 2005 m. gruodžio 20 d.  

            Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (LAT 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.).

             Ieškovas pateikė buto rekonstrukcijos darbų išlaidų suvestinę, kurioje nurodytos sąskaitos ir kvitai, išrašyti 2004-2008 m., bendra jų suma – 32.980,34 Lt (t. I, b.l. 19-23; 71-75). Ieškovas taip pat pateikė statybinių ir apdailos medžiagų sąskaitas ir kvitus (t. I, b.l. 76-133). Tačiau daugumoje jų nėra nurodytas pinigus sumokėjęs asmuo. Kai kuriose sąskaitose pirkėju yra nurodytas ieškovas. Pagal jas ieškovas yra sumokėjęs iš viso 6.837,06 Lt (t. I, b.l. 81-83; 86; 88-89; 91-94; 96-97; 108; 124-125). Taip pat kai kuriose sąskaitose pirkėja yra nurodyta atsakovė, kuri iš viso sumokėjo 3.407,37 Lt (t. I, b.l. 105; 122-123). Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. rugsėjo 26 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)-11.4-2191 ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2009 m. gruodžio 30 d. aktas patvirtina, kad buto rekonstrukcija vykdyta ūkio būdu (t. I, b.l. 8-14). Minėti įrodymai patvirtina, kad ieškovas sumokėjo tam tikrą dalį pinigų už buto rekonstrukciją, taip pat galimai pats atliko tam tikrus remonto darbus. Tačiau pirmos instancijos teismas taip pat tinkamai pastebėjo, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų apie savo pajamas buto rekonstrukcijos vykdymo laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pats pinigų sumokėjimo faktas nepatvirtina, kad šie pinigai buvo paties ieškovo nuosavybė. Be to, ieškovo nurodoma bendra sumokėtų pinigų suma sudaro tik nedidelę dalį buto rinkos vertės, kuri 2009 m. gruodžio 21 d. buvo 136.000,00 Lt (t. I, b.l. 14). Taigi vien tik ieškovo pateikta išlaidų suma neleidžia pripažinti jam nuosavybės teisių į ½ atsakovei priklausančio buto dalį (68.000,00 Lt vertės).

            Byloje yra duomenys, jog atsakovė yra skolinga trečiajam asmeniui 60.360,87 Lt ir 6 procentus metinių palūkanų. Atsakovė taip pat turi ir daugiau skolų, kurių išieškojimas jau yra vykdomas (t. I, b.l. 48-55). Todėl butui, dar iki rekonstrukcijos pabaigos, nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. buvo registruotas areštas (t. I, b.l. 11-13). Atsakovės ir jos motinos 2010 m. vasario 8 d. sudaryta sutartimi buvo  susitarta, gavus antstolės sutikimą, kad areštas būtų perkeltas atsakovei priklausančiam butui. Antstolė N. L. 2013 m. liepos 25 d. yra priėmusi patvarkymą dėl varžytynių paskelbimo (t. I, b.l. 48-55). Pirmos instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi išieškojimas sustabdytas. Minėti įrodymai patvirtina, kad būtent atsakovė pasiskolino didelę pinigų sumą tada, kai buvo vykdoma buto rekonstrukcija. Tuo tarpu ieškovas nepateikė jokių įrodymų nei apie savo turimas pajamas, nei apie santaupas ar paimtas paskolas. Taigi pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė iš skolintų lėšų rekonstravo paveldėtą turtą. Šiuo metu butas yra areštuotas, disponavimas juo yra apribotas, todėl negalima pripažinti ieškovui nuosavybės teisių į tam tikrą šio buto dalį. Kadangi ieškovas prašo pripažinti jam nuosavybės teisę į ½ buto dalį pagal jungtinės veiklos sutartį reglamentuojančias nuostatas, apeliacinės instancijos teismas išaiškina, kad pagal CK 6.975 straipsnio 1 dalį, jeigu jungtinės veiklos sutartis nėra susijusi su ūkine komercine partnerių veikla, kiekvienas partneris atsako pagal bendras sutartines prievoles visu savo turtu proporcingai jo dalies dydžiui. Pagal šio straipsnio 2 dalį  pagal bendras nesutartines prievoles partneriai atsako solidariai. Byloje buvo nustatyta, kad atsakovė skolinosi iš trečiųjų asmenų lėšas, skirtas buto rekonstrukcijai. Todėl pripažįstant, kad butas buvo rekonstruojamas ieškovo ir atsakovės bendra veikla, ieškovas įgydamas nuosavybės teisę į ½ dalį buto, turėtų prisiimti ir pusę atsakovės skolos. Tačiau ieškovas, reikšdamas reikalavimus, neaptaria, kokio dydžio atsakovės skola jam turėtų būti perkelta, neprašo trečiojo asmens sutikimo, kad buto areštas būtų nustatytas ir jam tenkančiai buto daliai. Kadangi ieškovas prašo tik teisės į turto dalį pripažinimo, bet nepripažįsta savo prievolių už buto rekonstrukcijai skolintas lėšas, negalima teigti, kad šalys buto rekonstrukciją vykdė pagal faktinę jungtinės veiklos sutartį.

              Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                Laima Gerasičkinienė

                                                                                                                              Dainius Rinkevičius

                                                                                                             Jūratė Varanauskaitė