
LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. balandžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Garnelienės, Gintaro
Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei ir Joanai
Tamašauskienei,
dalyvaujant ieškovų atstovui advokatui
Romualdui Mikliušui,
atsakovės atstovui Stasiui Lileikiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
civilinę bylą pagal atsakovės (apeliantės)
V. A. apeliacinį skundą
dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje
pagal ieškovų V. Z. ir P. Z. ieškinį atsakovei V. A. , dalyvaujant
tretiesiems asmenims G. Z. ,
O. Z. , S. B. , Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarėms
L. Š. ir D. S. , dėl sandorio pripažinimo galiojančiu ir paveldėjimo
teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ieškovai V. Z. ir P. Z. kreipėsi į teismą, prašydami: 1) pripažinti
negaliojančiais 2005 m. gegužės 20 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą
liudijimą dalyje dėl ½ žemės sklypo, esančio Vilniaus m. sav. SB „Dvarčionys“,
skl. Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2007 m. liepos 9 d. paveldėjimo
teisės pagal įstatymą liudijimą dėl ½ žemės sklypo, esančio Vilniaus m. sav. SB
„Dvarčionys“, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini),
unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti
galiojančia 2000 m. gegužės mėnesį sudarytą žodinę pirkimo-pardavimo sutartį
dėl žemės sklypų, esančių Vilniaus m. sav. SB „Dvarčionys“, skl. Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys
neskelbtini) pirkimo ir pardavimo, pripažįstant ieškovams nuosavybės
teisę į minėtus žemės sklypus.
Ieškovai nurodė, kad 2000 m. gegužės
mėnesį pardavė savo dviejų kambarių butą, norėdami statytis gyvenamąjį namą.
Atsakovė V. A. – ieškovės V. Z. sesuo – pasiūlė
ieškovams už 5000 JAV dolerių įsigyti jai ir jos sutuoktiniui V. A. nuosavybės teise priklausančius du sodo
sklypus, esančius Vilniaus mieste, SB „Dvarčionys“, sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovai nusprendė šiuos sklypus įsigyti
ir statytis ant jų gyvenamąjį namą. Nurodė, jog, atsižvelgiant į giminystės
ryšį, kuris siejo V. Z. ir
V. A. (seserys), jokios
rašytinės sutarties ginčo šalys nesudarė. Ieškovai sumokėjo atsakovei bei jos
sutuoktiniui V. A. 5000
JAV dolerių už sklypus, pinigus perduodant atsakovės bute (duomenys neskelbtini), dalyvaujant ieškovams,
liudytojai I. S. (dukterėčiai).
Gavusi pinigus, atsakovė perdavė ieškovams originalius sklypų nuosavybės
dokumentus. Ieškovai pažymėjo, kad rašytinė ir notarinė sklypų
pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nes ieškovai pasitikėjo atsakove.
Be to, atsakovė vis žadėjo sutartį įforminti vėliau, kadangi ji neturėjo laiko,
slaugė sergantį vyrą. Ieškovai nurodė, kad viename iš sklypų – Nr. (duomenys neskelbtini) – pradėjo statytis ir pastatė
gyvenamąjį namą, jį pilnai įrengė. Nuo 2001 m. jie vaikais įsikėlė gyventi į
pastatytą namą, visą laiką mokėjo mokesčius už žemę, mokesčius sodų bendrijai.
Pažymėjo, kad atsakovė ne kartą buvo sakiusi ir patvirtinusi apie sklypų
pardavimą visiems liudytojams, t. y. savo broliams ir seserims, kaimyninių
sklypų savininkams, pati lankėsi sklypuose, žinojo apie namo statybas ir jokių
pretenzijų neturėjo. Nors ieškovai ne kartą kalbėjo su atsakove dėl sodo sklypų
įforminimo ieškovų vardu, tačiau ji vis atsisakydavo, teigdama, jog dabar
netinkamas laikas, yra daug rūpesčių ir dokumentų tvarkymo po vyro mirties. Šiuo
metu atsakovė iš viso atsisako įforminti sudarytas sutartis, nepagrįstai ir
nesąžiningai reikalauja ieškovų išsikelti iš sklypų, nes, atsakovės teigimu,
ankščiau sumokėta žemės sklypų kaina (5000 JAV dolerių) šiuo metu yra per maža
ir neatitinka dabartinės sklypų kainos.
Atsakovė V. A. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
Nurodė, kad ieškovai neįrodė žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo.
Įrodinėdami sandorio sudarymą ir įvykdymą, t. y. 5000 JAV dolerių perdavimo
atsakovei faktą, ieškovai galėtų remtis tik rašytiniais įrodymais, o ne
liudytojų parodymais. Nurodė, kad žemės sklypų neketino ir nesiūlė niekam
parduoti, jokių pinigų iš ieškovų negavo. Ieškovams buvo leista kurį laiką
neatlygintinai pagyvent atsakovei ir jos sutuoktiniui priklausančiuose žemės
sklypuose ir juose esančiame sodo namelyje po to, kai jie pardavę savo butą
neturėjo kur gyventi. Ta aplinkybė, jog ieškovai naudojosi žemės sklypais,
mokėjo mokesčius, pradėjo savavališką statybą, nesukūrė jiems nuosavybės teisių
į šiuos sklypus. Pažymėjo, kad dėl sunkios vyro ligos ir nuolatinės jo
priežiūros, negalėjo domėtis sklypais ir apie ieškovų savavališką statybą
sužinojo tik po vyro mirties, vėliau kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių
gynimo – ieškovų iškeldinimo. Nurodė, kad ieškovų reikalavimai dėl paveldėjimo
teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais atmestini kaip neturintys teisinio
pagrindo. Šiems reikalavimams prašė taikyti vienerių metų ieškinio senaties
terminą, kurį ieškovai yra praleidę.
Tretieji asmenys Vilniaus rajono 1 –ojo notarų
biuro notarės L. Š. ir D. S. su ieškiniu dalyje dėl
paveldėjimo teisių liudijimų pripažinimo negaliojančiais nesutiko, kadangi
mirus V. A. , jo palikimą
priėmė sutuoktinė V. A. ,
jai išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, o išduodant juos buvo atlikti visi
būtini veiksmai, notarams pateikti oficialūs ir abejonių negalintys kelti
dokumentai, patvirtinantys, kad paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimuose
nurodytas turtas priklausė mirusiajam, nebuvo niekam perleistas bei kad turto įpėdinė
buvo vienintelė atsakovė, išreiškusi valią priimti V. A. palikimą.
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 27 d.
sprendimu tenkino ieškinio reikalavimus ir nusprendė:
1) pripažinti galiojančia 2000 m.
gegužės 31 d. tarp ieškovų V. Z. ,
P. Z. bei atsakovės V. A. ir V. A. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, pagal
kurią V. A. ir V. A. pardavė, o V. Z. ir P. Z. nupirko bendrosios jungtinės sutuoktinių
nuosavybės teise 0,0618 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus m. sav., Vilniaus m.,
Dvarčionių g., SB „Dvarčionys“, sklypo Nr. (duomenys
neskelbtini), bei 0,0607 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus m. sav.,
Vilniaus m., Dvarčionių g. SB „Dvarčionys“, sklypo Nr. (duomenys
neskelbtini);
2) pripažinti negaliojančiu 2005 m.
gegužės 20 d. nuosavybės teisės į dalį bendro sutuoktinių turto liudijimą, reg.
Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą Vilniaus
rajono 1-ojo notarų biuro notarės L.
Š. ;
3) pripažinti negaliojančiu 2005 m.
gegužės 20 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą Vilniaus rajono 1-ojo
notarų biuro notarės L. Š. ,
dalyje dėl ½ dalies 618 kv. m. žemės sklypo, esančio Dvarčionių g., Vilniaus
m., Vilniaus m. sav., SB „Dvarčionys“, sklypo Nr. (duomenys
neskelbtini);
4) pripažinti negaliojančiu 2007 m.
liepos 9 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, reg. Nr. 5727, išduotą
Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. S. ;
5) priteisti iš atsakovės V. A. ieškovų V. Z. ir P. Z. naudai 4407,92 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 119 Lt
bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas tenkino ieškinio reikalavimą
dėl pirkimo pardavimo sutarties sudarymo fakto 2000 m. gegužės mėnesį,
remiantis 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalies ir analogiška CK 1.93 straipsnio 4
dalies nuostata, numatančia, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai
įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia
sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies
reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Teismas iš šalių
paaiškinimų, liudytojų parodymų ir byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė,
kad 2000 m. gegužės ginčo šalys atliko atitinkamus veiksmus žemės sklypams
parduoti ir pirkti. Tai, kad ieškovė V.
Z. 2000 m. balandžio 19 d. pardavė savo dviejų kambarių butą, patvirtina,
jog ieškovai tuo laikotarpiu ieškojo naujos gyvenamosios vietos, dėl ko galėjo
priimti ieškovės V. Z. sesers
– atsakovės V. A. ir jos
sutuoktinio V. A. pasiūlymą
pirkti jų žemės sklypus, esančius sodininkų bendrijoje, gyvenamojo namo
statybai. Ta aplinkybė, kad originalūs nuosavybės teisių į žemės sklypus,
esančius Vilniaus m., SB „Dvarčionys“, sklypų Nr. (duomenys
neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini),
įgijimo dokumentai yra pas ieškovus, leidžia spręsti, jog 2000 m. gegužės
mėnesį, įvykus minėtų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandoriui, atsakovė su
sutuoktiniu įvykdė vieną iš pardavėjo pareigų – perdavė ieškovams, kaip
naujiems sklypų savininkams, nuosavybės teisių dokumentus ir tokiu būdu
pripažino, jog žemės sklypai perduotini naujų savininkų dispozicijon. Byloje
esantys įrodymai leidžia daryti pakankamai įtikinamą išvadą, kad ieškovai su
savo vaikais iš esmės nuo pat 2000 m. vidurio apsigyveno SB „Dvačionys“
sklypuose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), iš pradžių gyveno ten
buvusiame sodo namelyje, o vėliau pradėjo gyvenamojo namo statybas, pasistatė
gyvenamąjį namą, jame apsigyveno ir iki šiol gyvena, visą laiką mokėjo mokesčius
sodininkų bendrijai „Dvarčionys“ ir buvo laikomi jos nariais. Tai reiškia, kad
nupirkę iš atsakovės V. A. ir
jos sutuoktinio V. A. žemės
sklypus, ieškovai pradėjo juos valdyti, jais naudotis, rūpintis, prižiūrėti ir
tvarkyti kaip savo nuosavybę. Teismas taip pat konstatavo, jog dviejų žemės
sklypų, esančių Vilniaus m., SB „Dvarčionys“, pirkimo-pardavimo sutarties
sudarymo bei jos vykdymo, o tuo pačiu ir atsakovės V. A. vengimo įforminti sutartį notarine tvarka
faktus patvirtina ir byloje apklaustų liudytojų parodymai. Teismas netaikė 1964
m. CK 58 straipsnio 2 dalyje ir 2000 m. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto liudytojų
parodymų kaip įrodinėjimo priemonės ribojimo sutarties sudarymo bei įvykdymo
faktui patvirtinti, kadangi sprendė, jog formalus teisės normų taikymas sąlygotų
akivaizdžiai neteisingo ir nesąžiningo teismo sprendimo priėmimą (CPK 3
straipsnis, CK 1.5 straipsnis). Teismas nustatė, kad absoliuti dauguma byloje
apklaustų liudytojų parodė, kad visai šeimai yra žinoma ir savaime suprantama
aplinkybė, kad atsakovė V. A. su
sutuoktiniu V. A. pardavė
savo seseriai, t. y. ieškovei V. Z. ,
ir jos sutuoktiniui P. Z. (kurie
tuo metu buvo pardavę savo butą) du žemės sklypus, esančius Vilniaus m.,
Dvarčionių g., SB „Dvarčionys“, už 5000 JAV dolerių, kuriuos ieškovai sumokėjo
grynais pinigais. Šie liudytojai parodė, kad sutartis buvo sudaryta Apenkinų
bute (duomenys neskelbtini), tačiau nebuvo
tinkamai įforminta, kadangi šalys (seserys) pasitikėjo viena kita, buvo artimi
giminaičiai, o atsakovė vis žadėjo įforminti sutartį vėliau. Teismas, nustatęs,
kad visų apklaustų byloje liudytojų parodymai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys
vieni kitiems, logiškai susiję, sprendė, kad nėra pagrindo abejoti jų
teisingumu ir kad abi ginčo šalys iš esmės buvo įvykdžiusios sandorį. Vykdant
sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri
priima įvykdymą, o šiuo atveju faktinių aplinkybių bei įrodymų visuma leidžia
teigti, kad atsakovė priėmė ieškovų, kaip pirkėjų, sutartinių prievolių
įvykdymą. Teismas pripažino, jog nagrinėjamos bylos atveju būtina atsižvelgti į
tai, kad sandoris buvo sudarytas tarp teisinio išsilavinimo neturinčių, itin
artimais giminystės bei tarpusavio pasitikėjimo santykiais susijusių asmenų – ieškovė
V. Z. ir atsakovė V. A. yra seserys,
dalyvaujant ir/ar žinant kitiems giminaičiams, pasitikint vieni kitais ir
geranoriškais kiekvienos iš šalių ketinimais, o tai savo ruožtu leido teismui
suprasti, kodėl nebuvo laikytasi griežtų sandorio formos reikalavimų, t. y.
apsiribota žodine forma bei geranoriško pasižadėjimo palankesniu laiku
įforminti sandorį. Teismas iš byloje esančių įrodymų sprendė, jog atsakovė,
priėmusi sandorio įvykdymą, nesąžiningai vengė jį įforminti notarine tvarka.
Nors, kaip teigia atsakovė, ji visą laiką slaugė sunkiai sirgusį sutuoktinį V. A. , ir teismui pateikti
rašytiniai įrodymai rodo, kad nuo 2001 m. V. A. sunkiai sirgo įvairiomis ligomis, tačiau net
ir po jo mirties 2004 m. gegužės 19 d. atsakovė V. A. , nepaisant su ieškovais sudaryto sandorio,
priėmė palikimą, paveldėjo sutuoktinio turtą, įskaitant atitinkamas ginčo žemės
sklypų dalis, įregistravo nuosavybės teises į sklypus savo vardu ir sudaryto su
ieškovais sandorio įforminti notarine tvarka nesiūlė. Kadangi nei ieškovai, nei
atsakovė negalėjo nurodyti tikslios sandorio, sudaryto 2000 m. gegužės mėnesį,
datos, teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, o taip pat
pagal analogiją taikydamas CK 1.119 straipsnio 2 dalį, sprendė, jog
pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta paskutinę, t. y. 2000 m. gegužės 31
dieną. Teismas iš ieškinyje bei teismo posėdžių metu išdėstytų sandorio
sudarymo aplinkybių, o taip pat atsižvelgdamas į tai, kad abu žemės sklypai
buvo įgyti santuokos metu ir priklausė V. A. bei V. A. bendrosios
jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, padarė išvadą, kad 2000 m. gegužės 31
d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovų, kaip pirkėjų, iš
vienos pusės, bei atsakovės V. A. ir
jos sutuoktinio V. A. , kaip
pardavėjų, iš kitos pusės. Teismas, nustatęs, kad atsakovė V. A. ir jos sutuoktinis V. A. po 2000 m. gegužės 31 d. pirkimo-pardavimo
sutarties su ieškovais sudarymo nebeteko nuosavybės teisių į žemės sklypus,
pripažino niekiniais bei prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymų normoms ginčijamus
paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus ir nuosavybės teisės liudijimą (CK
1.80 straipsnis). Teismas atmetė atsakovės V. A. atstovo prašymą reikalavimams dėl
paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais taikyti ieškinio
senatį, kadangi pripažinti negaliojančiais paveldėjimo teisės pagal įstatymą
liudijimai bei nuosavybės teisės liudijimas laikytini niekiniais, t .y.
negaliojančiais, netgi nepriklausomai nuo to, ar ieškovas pareiškė reikalavimą
pripažinti juos negaliojančiais.
Atsakovė V.
A. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m.
gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį
atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas,
kadangi teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės normas, nustatančias įrodinėjimo
taisykles civiliniame procese, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos
teisės aiškinimo ir taikymo praktikos tokio pobūdžio bylose. Apeliacinį skundą
grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė CPK 177 straipsnio 4 dalį,
pagal kurią bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos įrodinėjimo
priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
Teismo nustatytą sandorio sudarymo dieną, t. y. 2000 m. gegužės 31 d., galiojo 1964
m. CK 255 straipsnis, numatantis, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo
sutartis turi būti notariškai patvirtinta. 1964 m. CK 43 straipsnio 2 dalies 2
punktas numatė, kad fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo
sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt, turi būti pasirašomi rašytine forma. Todėl
pinigų sumokėjimo faktas galėjo būti įrodinėjamas tik leistinų, t. y. rašytinių,
įrodymų pagrindu. Teismas, nustatydamas šį faktą remiantis liudytojų
parodymais, pažeidė tiek 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalies, tiek CK 1.93
straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias, kad įstatymo reikalaujamos
paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl
sandorio įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šio fakto įrodymui.
2. Teismas netinkamai aiškino teisingumo principą.
Teisingumą nagrinėjamu atveju apspręstų ne liudytojų parodymai, kurie iš viso negali
būti įrodymų šaltinis šioje byloje, o privalomų teisės normų vykdymas.
3. Nagrinėjamoje byloje buvo pažeista atsakovės
teisė į nešališką teismą. Teismas, išėjęs į pasitarimų kambarį priimti
sprendimo ir nusprendęs bylos nagrinėjimą atnaujinti, suteikiant galimybę ieškovams
patikslinti ieškinį, šiais veiksmais pademonstravo procesinį palankumą ieškovams.
Teismas, ex officio pripažindamas teisines
pasekmes sukeliančius dokumentus negaliojančiais, stojo į ieškovų pusę ginče su
atsakove.
4. Teismas nepagrįstai nesvarstė prašymo taikyti ieškinio
senatį, ginčijant išduotus paveldėjimo dokumentus.
Ieškovų atsiliepimo į apeliacinį skundą nebuvo gauta.
Apeliacinis
skundas atmestinas
Bylos nagrinėjimo
apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis
pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320
straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo
teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir nagrinėja apeliaciniame skunde
nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų
nenustatyta.
Šioje byloje kilo ginčas dėl žemės sklypų
pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos nesilaikant įstatymo reikalaujamos
notarinės sandorio formos, pripažinimo galiojančia. Pirmosios instancijos
teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus bei liudytojų
parodymus, pripažino aptariamą sandorį galiojančiu. Apeliantė teigia, kad
pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės
normas, nes rėmėsi liudytojų parodymais, kurie šiuo atveju nėra leistina
įrodinėjimo priemonė. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas taip pat buvo
šališkas bei nepasisakė dėl prašymo taikyti ieškinio senatį paveldėjimo
dokumentams ginčyti.
Dėl draudimo remtis liudytojų parodymais
CPK 177 straipsnio 4 dalis nustato, kad bylos
aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis
įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo
priemonėmis. Ši nuostata įtvirtina vieną iš įrodinėjimo priemonių leistinumo
aspektų.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad
sandoris buvo sudarytas 2000 m. gegužės 31 d., todėl sprendžiant ginčą
pagrįstai rėmėsi 1964 m. CK nuostatomis. 1964 m. CK 225 straipsnis nustatė, kad
nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai
patvirtinta; šios formos nesilaikymas darė sutartį negaliojančia. Nepaisant to,
jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas
notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti,
tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti
sandorį galiojančiu (1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalis). Analogiškos nuostatos
įtvirtintos ir dabar galiojančio CK 1.93 straipsnio 4 dalyje, 6.393 straipsnio
1-2 dalyse. Pagal 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalį (atitinkamai CK 1.98
straipsnio 2 dalį), paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių
teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais.
Galiojančio CK 1.98 straipsnio 6 dalis leidžia teismui šiuos nuostatos
netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo
principams. Tačiau nei 1964 m. CK, nei galiojantis CK tiesiogiai nenumato
išimčių sandorio notarinės formos nesilaikymo atveju, t. y. galimybės tam
tikrais atvejais remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sandorio faktą.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė šias nuostatas bei,
viena vertus, pripažino, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties
sudarymo bei įvykdymo faktas negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais,
kita vertus, sprendė, kad neatsižvelgiant į juos, būti pažeisti sąžiningumo,
teisingumo ir protingumo principai,
todėl sprendime rėmėsi ir liudytojų parodymais. Teisėjų kolegija sutinka su
tokia pirmosios instancijos teismo išvada.
Sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principai
yra bendrieji teisės principai, kuriais grindžiama visa teisės sistema, todėl
kiekviena teisės norma turi būti aiškinama taip, kad atitiktų šių principų
turinį, jų nepažeistų (CK 1.5 straipsnis, CPK 3 straipsnio 1 dalis). Konkrečias
teisės normas individualioje byloje aiškina ir taiko ginčą sprendžiantis
teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos įpareigotas vykdyti teisingumą (109
straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, kad
konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo
vykdomą teisingumą, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus
baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi, taip pat kad
vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį
įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas byloje Nr.
35/03-11/06). Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, formalus teisės normų
taikymas ir aiškinimas, sąlygojantis iš esmės neteisingo ir nesąžiningo
sprendimo priėmimą, pažeidžia konstitucinę teismo pareigą vykdyti teisingumą.
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas
apklausė daug liudytojų, tarp jų ir giminystės ryšiais susijusių tiek su ieškove V. Z. , tiek su atsakove V. A. , kas iš esmės paneigia
jų suinteresuotumą bylos baigtimi. Absoliuti dauguma liudytojų patvirtino, kad
ginčo sandoris iš tiesų buvo sudarytas ir vykdomas. Liudytojų parodymus taip
pat atitinka šalių paaiškinimai ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. Dėl šių
priežasčių ir aukščiau išdėstytų motyvų, nesiremiant liudytojų paaiškinimais,
būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, taip pat teismo
pareiga vykdyti teisingumą. Kita vertus, net jei būtų visiškai nesivadovaujama
liudytojų parodymais, byloje esantys kiti įrodymai: šalių paaiškinimai, rašytiniai
įrodymai apie ieškovų buto pardavimą (b. l. 30-31; I tomas), atsiskaitymus su
SB „Dvarčionys“ (b. l. 32, 152-159; I tomas), namo ginčo sklypuose pastatymą ir
gyvenimą jame (tai patvirtina prijungta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo
civilinė byla Nr. 2-1075-235/2007), taip pat ieškovų turimi originalūs
nuosavybės teisių į šiuos sklypus įsigijimo dokumentai (b. l. 26-27; I tomas),
neginčijamai patvirtina, kad šalys sudarė aptariamą sandorį ir jį įvykdė, t.
y., teisėjų kolegijos nuomone, liudytojų parodymai nėra lemiami tenkinant
ieškinio reikalavimus. Pažymėtina, kad itų įrodymų pagrindu teismo padarytų
išvadų apeliantė neskundė.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad
skundžiamame sprendime nepasisakyta dėl reikalavimo taikyti ieškinio senatį
paveldėjimo dokumentams ginčyti. Toks apeliantės teiginys nepagrįstas, nes
pirmosios instancijos teismas nagrinėjo pareikštą prašymą dėl ieškinio senaties
taikymo ir jį atmetė, nes, teismo nuomone, paveldėjimo pagal įstatymą
liudijimai bei nuosavybės teisės liudijimai, kaip niekiniai, yra negaliojantys
nepaisant to, buvo pareikštas reikalavimas pripažinti juos negaliojančiais ar
ne. Teisėjų kolegija sutinka su šia teismo išvada – pripažinus žemės sklypų
pirkimo-pardavimo sandorį galiojančiu, išnyko nurodytų paveldėjimo dokumentų
teisinis pagrindas, todėl prašymas taikyti ieškinio senaties terminą
išvestiniam iš pagrindinio reikalavimui neteko prasmės.
Apeliantės argumentai, kad teismas, atnaujindamas
bylos nagrinėjimą bei ex officio pripažindamas
nuosavybės teisės liudijimą niekiniu, buvo šališkas, taip pat atmestinis kaip
nepagrįsti. Pagal CPK 256 straipsnį, jeigu teismas baigiamųjų kalbų metu arba
išėjęs į sprendimų priėmimo kambarį pripažįstą, kad reikia nustatyti naujas
aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis priima
nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. 2008 m. gruodžio 15 d. nutartimi
atnaujindamas bylos nagrinėjimą, siekiant išsiaiškinti su nuosavybės teisių į
ginčo sklypus įregistravimo pagrindu susijusius klausimus bei įtraukti į bylą
trečiuosius asmenis – notarus, nurodytos normos, teisėjų kolegijos nuomone,
pirmosios instancijos teismas nepažeidė. Taip pat tai, kad teismas savo
iniciatyva panaikino ir nuosavybės teisės liudijimą, nesuponuoja jo šališkumo,
nes niekinio sandorio faktą teismas privalo konstatuoti ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina ir tai, kad
bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė nekėlė klausimo
dėl teisėjo šališkumo ir nepareiškė jai nušalinimo (CPK 68 straipsnis).
Apibendrindama aukščiau išdėstytą, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime
išsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, svarbias pripažįstant ginčo sandorį
galiojančiu, tinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas, todėl
naikinti sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio
1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 27 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
|
Teisėjai:
|
Laima Garnelienė
|
|
|
|
|
|
Gintaras Pečiulis
|
|
|
|
|
|
Vigintas Višinskis
|