Civilinė byla Nr. 3K-3-132-421/2017

Teisminio proceso Nr. 2-07-3-02823-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „TDL oda“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „TDL oda“ dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys: Šiaulių miesto savivaldybės administracija, Šiaulių miesto savivaldybės taryba, išvadą teikianti institucija – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą pagal galiojančią teisę, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 39 208,17 Lt (11 355,47 Eur) skolos, 1299,74 Lt (376,43 Eur) delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad šalys 2002 m. rugpjūčio 6 d. sudarė nuotekų tyrimų atlikimo sutartį Nr. 33, o 2010 m. rugsėjo 16 d. – nuotekų tvarkymo sutartį Nr. J81215. Pagal šias sutartis ieškovė įsipareigojo paimti nuotekų mėginius ištirti, taip pat priimti iš atsakovės į savo nuotekų tinklus nuotekas, o atsakovė įsipareigojo už šias ieškovės teikiamas paslaugas atsiskaityti sutartyse nustatytais terminais ir tvarka, ji taip pat įsipareigojo neviršyti nuotekų tvarkymo sutartyje nurodytų teršiančių medžiagų koncentracijos. Ieškovė šiomis sutartimis sulygtas paslaugas suteikė tinkamai, atsakovė jai dėl suteiktų paslaugų kokybės pretenzijų nereiškė. O atsakovė sutartimis prisiimtas pareigas vykdė netinkamai – nesilaikė sutartyse nustatytų sąskaitų apmokėjimo terminų, už paslaugas mokėjo dalimis, ėmė ginčyti ieškovės apskaičiuotas kainas. Ieškovė pažymėjo, kad visos suteiktų paslaugų kainos buvo apskaičiuotos remiantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“, todėl yra pagrįstos ir jomis privaloma vadovautis.
4. Šiaulių apylinkės teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 10 928,92 Lt (3165,23 Eur) skolos už pašalintas nuotekas, 134,92 Lt (39,08 Eur) už atliktus nuotekų laboratorinius tyrimus, 60,17 Lt (17,43 Eur) delspinigių, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 11 124,01 Lt (3221,74 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. balandžio 26 d. iki sprendimo visiško įvykdymo, 559,90 Lt (162,16 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė valstybei iš atsakovės 21 Lt (6,08 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.
5. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2013 m. vasario 7 d. nutartimi, nustačiusi absoliutų sprendimo negaliojimą pagrindą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
6. Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs Šiaulių apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2 punktas atitinka Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – GVTNTĮ) 11 straipsnio 3 punkto, 22 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatas dėl nuotekų tvarkymo kainų nustatymo principų ir tvarkos, 2015 m. sausio 26 d. sprendimu nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 1.2.2 punktas neprieštarauja minėtoms įstatymo nuostatoms.
7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs UAB „TDL oda“ apeliacinį skundą, 2016 m. sausio 4 d. sprendimu panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą ir pripažino, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2 punktas prieštarauja GVTNTĮ 11 straipsnio 3 punkto, 22 straipsnio 5 dalies nuostatoms dėl nuotekų tvarkymo kainų nustatymo principų ir tvarkos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės 11 355,47 Eur skolos, 376,43 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 11 731,90 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2011 m. balandžio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1125,18 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė valstybei iš atsakovės 32,71 Eur  išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.
9. Teismas nustatė, kad pagrindinis ginčas byloje kilo dėl kainos už padidėjusią taršą, nesuderintos su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, skaičiavimo ir dėl to, nuo kada negalioja (netaikytinas) administracinis aktas ar jo dalis, jei administracinis teismas pripažino, kad minėtas aktas ar jo dalis prieštarauja įstatymui.
10. Teismas, spręsdamas dėl momento, nuo kurio netaikytinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimu prieštaraujančiu GVTNTĮ 11 straipsnio 3 punkto, 22 straipsnio 5 dalies nuostatoms pripažintas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2 punktas, rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 20 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 116 straipsniu, CPK 3 straipsnio 4 dalimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2012 pateiktais išaiškinimais. Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nustatyta, jog minėto sprendimo 1.2.2 punktas negali būti taikomas nuo sprendimo priėmimo momento, tai teismas padarė išvadą, kad sprendimo 1.2.2 punktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas, t. y. kad administracinio akto pripažinimo neteisėtu teisiniai padariniai galioja į ateitį, šiuo atveju nuo 2016 m. sausio 4 d.
11. Teismas sprendė, kad iki įsiteisėjusio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo paskelbimo, t. y. tuo metu, kai tarp šalių kilo ginčas dėl taikomų paslaugų kainų už padidėjusios taršos nuotekų šalinimą, visas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimas Nr. T-369, kartu ir jo 1.2.2 punktas galiojo, todėl ieškovė, apskaičiuodama vartotojams mokesčius už nuotekų šalinimą, ne tik galėjo, bet ir privalėjo juo vadovautis.
12. Teismas nesivadovavo atsakovės į bylą pateiktomis ekspertizėmis, kurias atliko ekspertas A. B. M., nes ekspertui yra suteikta teisė eiti ypatingo statinio projekto (dalies projekto) vadovo, ypatingo statinio projekto vykdymo priežiūros vadovo, ypatingo statinio projekto ekspertizės vadovo ir ypatingo statinio ekspertizės vadovo pareigas, t. y. ekspertas yra statinių specialistas. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis turi reikiamą kvalifikaciją vertinti nuotekų cheminę sudėtį ir (ar) kainodarą. Teismas pažymėjo, kad ekspertizių dėstomosios dalys ir išvados grindžiamos pamąstymais ir palyginimais, prielaidomis, taip pat nebegaliojančiais teisės aktais, todėl jomis negalima vadovautis priimant sprendimą.
13. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38, 6.59 straipsniais, 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas sprendė, kad ieškovės atsakovei pareikšti reikalavimai tenkintini visa apimtimi.  
14. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 30 d. nutartimi paliko Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą nepakeistą.
15. Kolegija, įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo ir jo rezoliucinės dalies turinį, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2 punkto, kaip administracinio akto, pripažinimo neteisėtu teisiniai padariniai galioja į ateitį.
16. Kolegija nesutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovė negalėjo taikyti paslaugų už padidėjusią bei specifinę taršą įkainių vien dėl to, kad įkainiai nebuvo suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kolegija nurodė, kad ši komisija nuotekų, kuriose užterštumas viršija leistinas koncentracijas ar kuriose yra specifinio pobūdžio teršalų, tvarkymo kainas derina tik nuo Nuotekų valymo kainos už padidėjusią ir specifinę taršą skaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto komisijos 2011 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-217, įsigaliojimo, t. y. nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimas Nr. T-369 buvo suderintas su komisijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. O3-225, kuriuo buvo patvirtintos UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos. Šiuo nutarimu komisija derino tik geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų, kuriose teršalų kiekis neviršijo leistinų koncentracijų, tvarkymo kainas. Atsakovė, nesutikdama su tokiu komisijos sprendimu ar manydama, kad komisija nepagrįstai nederino padidėjusios taršos įkainių, turėjo galimybę minėtą nutarimą ginčyti, tačiau to nepadarė. Kolegija pažymėjo, kad nors komisija padidėjusios taršos įkainių nederino, tačiau 2009 m. lapkričio 25 d. pažymoje Nr. O5-301 dėl UAB ,,Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų derinimo ji atsižvelgė į pajamas, kurias ieškovė gauna už padidėjusias ir specifines taršos nuotekas, ir atitinkamai sumažino vieno kubinio metro nuotekų tvarkymo kainą 11 centų.
17. Kolegijos vertinimu, atsakovė, teigdama, kad ieškovė paslaugų už padidėjusią ir specifinę taršą įkainius skaičiavo be teisinio pagrindo, nepagrįstai ignoruoja šalių sudarytą nuotekų tvarkymo sutartį. Atsakovė, byloje neginčydama šios sutarties nuostatų, taip pat teisės aktų nustatyta ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka nesikreipdama į kompetentingas valstybės institucijas su prašymu išspręsti ginčą dėl kainos, nepagrįstai laiko šalių sudarytos sutarties nuostatas savaime negaliojančiomis.
18. Kolegija nurodė, kad Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinės sąlygos taikomos viešiesiems vandens tiekėjams ir abonentams (vartotojams), tačiau jose nenustatyti reikalavimai, kaip turėtų būti į nuotekų valyklas priimamos gamybinės nuotekos ir neapibrėžta šių nuotekų užterštumo kontrolė. Nesant gamybinių nuotekų valymo sutarčių standartinių sąlygų, kurios sudarytų prielaidas didinti sutarties šalių atsakomybę ir mažinti vandens telkinių taršos pavojų, Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinės sąlygos taikomos tiek, kiek jos padeda užtikrinti viešąjį interesą.
19. Įvertinusi šalių sudarytos nuotekų tvarkymo sutarties sąlygas (sutarties 2.5, 3.2, 5.2.8, 5.2.9 punktai), atsižvelgdama į tai, kad sudarant sutartį ir ją vykdant galiojo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 1.2.2 punktas, kuris nustatė paslaugų už padidėjusią taršą įkainius ir kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu įstatymui tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimu, taip pat į tai, kad atsakovė, sudarydama šią sutartį, sutiko su kainos už padidėjusios taršos nuotekų tvarkymą apskaičiavimo tvarka, kolegija sprendė, jog atsakovė privalėjo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o su jais nesutikdama – inicijuoti sutarties sąlygų pakeitimą.
20. Kolegijos vertinimu, atsakovė, vykdydama sutartį, savo veiksmais (iki šios bylos iškėlimo atsakovė skolos apskaičiavimo neginčijo, nereiškė ieškovei pretenzijų dėl neteisingai apskaičiuotos skolos už teikiamas paskolas, buvo pareiškusi prašymą išdėstyti skolos mokėjimą) ją patvirtino ir pripažino savo prievolę sumokėti ieškovei už šios suteiktas paslaugas, todėl nebegali jų ginčyti (CK 1.79 straipsnio 1 dalis).
21. Kolegija nesutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovė nepagrįstai apskaičiavo mokestį už nuotekų tvarkymo paslaugas ne pagal faktinę taršą, o pagal deklaruotą taršą. Atsakovė, norėdama atsiskaityti pagal faktiškai išleistų teršiančių medžiagų koncentracijų kiekius, turėjo įsirengti ir eksploatuoti įrenginius, reikalingus faktiniam nuotekų užterštumui įvertinti, tačiau to nepadarė. Nesant nurodytų įrenginių, nėra techninių galimybių įvertinti faktinę teršiančiųjų medžiagų koncentraciją ir yra neįmanomas faktinės taršos apmokestinimas. Nors atsakovė pateikė savo siūlomą mokesčio už ieškovės teikiamas paslaugas apskaičiavimo būdą, tačiau, kolegijos vertinimu, toks būdas nėra įteisintas ir (ar) sutartas šalių sudaryta sutartimi. Dėl šios priežasties, taip pat atsižvelgdama į tai, kad eksperto A. B. M. išvadoje nurodyta, jog mokesčiai už taršą turi būti apskaičiuojami pagal faktišką teršalų kiekį, o ne už galimai išleistas maksimalias teršiančių medžiagų koncentracijas, kolegija nesivadovavo minėtomis ekspertizės išvadomis.
22. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė mokesčių už nuotekų valymo paslaugą apskaičiavimą, vadovaujantis deklaruota tarša, apskritai laiko ydingu ir prieštaraujančiu įstatymui. Tačiau, atsakovei neturint specialių taršos apskaitos prietaisų, kolegijos vertinimu, šalys tokiu būdu susitaria dėl labiausiai tikėtinos, dažniausiai abonento veikloje pasitaikančios nuotekų taršos koncentracijos, įvertinus abonento veiklos pobūdį, išleidžiamų teršalų kiekį, pobūdį ir koncentraciją. Nuotekų taršos koncentracija nustatoma siekiant ne tik apskaičiuoti sutarties kainą, bet ir planuoti nuotekų tvarkymo sąnaudas, kurias patirtų ieškovė tvarkydama nuotekas, bei galimą taršą aplinkai, kuri neturi viršyti atitinkamų limitų. Tuo tarpu atsakovei nėra ribojama teisė keisti sutartyje nustatytus deklaruotų teršiančių medžiagų koncentracijų dydžius, priklausomai nuo to, kaip jie kinta.
23. Kolegija taip pat nesutiko su atsakovės teiginiu, kad ieškovė nepagrįstai apskaičiavo mokestį už bendrojo azoto ir fosforo, kaip specifinės taršos, šalinimą, nes tai yra ne specifinė, o bazinė tarša; pažymėjo, kad toks apmokėjimas buvo nustatytas šalių sudarytoje sutartyje, dėl kurios nutraukimo ar pakeitimo atsakovė nei į ieškovę, nei į teismą nesikreipė.         

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

24. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; nesant galimybės priimti naują sprendimą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai, padarydami išvadą, kad ieškovės taikoma mokesčio už suteiktas paslaugas skaičiavimo metodika, nors ir neatitinkanti Lietuvos Respublikos geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo reikalavimų, gali būti taikoma, tuo tarpu atsakovės atlikti skaičiavimai yra netinkami, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės prieš įstatymą principą.
2. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 1.2.2 punktas netaikytinas tik nuo įsiteisėjusio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo paskelbimo. Tiek CPK 3 straipsnio 4 dalyje, tiek ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad panaikintas norminis aktas paprastai netaikomas nuo jo pripažinimo neteisėtu dienos. Tačiau teismui, nagrinėjančiam konkretų ginčą, nėra uždrausta nesivadovauti neteisėtu pripažintu norminiu aktu nuo jo priėmimo dienos.
3. Šiuo konkrečiu atveju ginčas kilo ne tik dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 atitinkamų nuostatų teisėtumo, bet ir dėl šio sprendimo pagrindu atliktų privalomų mokėjimų už ieškovės atsakovei suteiktas paslaugas dydžio, t. y. dėl Konstitucijos 23 straipsnio ginamos nuosavybės teisės. Teismai, padarydami išvadą, kad visas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimas Nr. T-369, o kartu ir jo 1.2.2 punktas galiojo ir ieškovė turėjo teisę juo vadovautis apskaičiuodama mokestį, išsakė poziciją, jog ieškovė ne tik turi teisę įgyti svetimą nuosavybę – neteisėtai apskaičiuotą atlyginimą už atsakovei suteiktas paslaugas, bet ir tai, kad iš neteisės gali kilti teisė. Tokios teismų išvados prieštarauja Konstitucijos ginamoms vertybėms ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taip pat jomis pateisinamas CK 6.242 straipsnio draudžiamas nepagrįstas praturtėjimas.
4. Skundžiamais procesiniais sprendimais ieškovei nepagrįstai suteikiama privilegija mokestį už suteiktas paslaugas apskaičiuoti nepriklausomai nuo to, ar ji laikėsi GVTNTĮ 22 ir 23 straipsniais nustatytų kainodaros reikalavimų, taip pat nepriklausomai nuo to, ar viešojo valdymo organai tinkamai atliko jiems šio įstatymo priskirtas kontrolės funkcijas.
5. Teismai iškreipė įstatyme įtvirtintos sąvokos „teršėjas moka“ aiškinimą, iš esmės įtvirtindami nuostatą, kad subjektas, kurio išleidžiamose nuotekose yra didesnis taršalų kiekis, turi sumokėti ne tik už save, bet ir iš dalies padengti kitų ieškovės abonentų išleidžiamų nuotekų išvalymo sąnaudas. Toks aiškinimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo aprašomojoje dalyje išdėstytai pozicijai šiuo klausimu.
25. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, tinkamai taikė ir aiškino CPK 3 straipsnio 4 dalį ir ABTĮ 116 straipsnio 1 dalį, taip pat nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2012). Iki to momento, kol atitinkamas teisės aktas (jo dalis) pripažįstamas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, preziumuojama, kad toks teisės aktas ir jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. nutarimai). Dėl šios priežasties iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo priėmimo ieškovė, mokestį už suteiktas paslaugas apskaičiuodama pagal ginčijamą teisės aktą, elgėsi sąžiningai ir teisėtai.
2. Kasacinio skundo argumentai dėl ieškovės nepagrįsto praturtėjimo ar nelegaliai gautų pajamų yra teisiškai nepagrįsti. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2009 m. lapkričio 25 d. pažymoje Nr. 05-301 dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų derinimo atsižvelgė į pajamas, kurias ieškovė gauna už padidėjusios ir specifinės taršos nuotekas, ir atitinkamai sumažino vieno kubinio metro nuotekų tvarkymo kainą. Taigi minėta komisija ne tik buvo informuojama apie numatomas kainas už padidėjusias ir specifines taršas, bet, jas įvertinusi, jis sumažino vieno kubinio metro nuotekų tvarkymo kainą 11 centų. Todėl ieškovė negavo jokių papildomų pajamų iš atsakovės. Be to, atsakovė neįrodė, kad ieškovė nepagrįstai praturtėjo pastarosios sąskaita.
26. Tretieji asmenys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad teismai nepadarė kasaciniame skunde nurodomų teisės normų pažeidimo, kilusį šalių ginčą išsprendė tinkamai. Atsižvelgiant į tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą ir šalių sudarytą sutartį, ieškovė kainą už atsakovei teiktas paslaugas apskaičiavo pagrįstai ir teisėtai. Atsakovė kainų apskaičiavimo tvarkos ir jų dydžio, taip pat šalių sudarytos sutarties sąlygų iki nagrinėjamos bylos iškėlimo neginčijo ir dėl jų pretenzijų nereiškė, į kompetentingas valstybės institucijas dėl teikiamų paslaugų kainos nustatymo nesikreipė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CPK 3 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui. ABTĮ nustatytas žemesnės galios įstatymo lydimųjų aktų, taip pat savivaldybių institucijų išleistų teisės aktų patikros mechanizmas atitinka Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išdėstytą nuostatą, kad sukurtos teisinės galimybės teisme patikrinti tų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai ir įstatymams, kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nepriskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2012).
28. CPK 3 straipsnio, reglamentuojančio bylų nagrinėjimą pagal galiojančią teisę, 4 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą ir nustatęs, kad norminis aktas ar jo dalis, kurio atitikties Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, gali prieštarauti įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, neturi tokiu teisės aktu vadovautis; šiuo atveju bendrosios kompetencijos teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreipiasi į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar atitinkamas norminis teisės aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą; gavęs įsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. 
29. Analogiškos šios nutarties 28 punkte nurodytoms CPK nuostatoms dėl bendrosios kompetencijos teismo teisės kreiptis į administracinį teismą dėl norminio akto ar jo dalies teisėtumo patikrinimo nuostatos yra įtvirtintos ir ABTĮ (čia ir toliau – įstatymo redakcija, galiojusi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priimant 2016 m. sausio 4 d. sprendimą) 112 straipsnyje. Pagal šias nuostatas bendrosios kompetencijos ar specializuotasis teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (1 dalis), o gavęs įsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą dėl norminio akto, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas atnaujina sustabdytos individualios bylos nagrinėjimą (2 dalis). Dėl norminio teisės akto ar jo dalies atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui sprendžia administracinis teismas (ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 20 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
30. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant civilinio pobūdžio ginčą dėl skolos už suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas priteisimo, kilo klausimas dėl konkretaus norminio administracinio akto, kurio pagrindu ieškovė apskaičiavo atsakovės skolą, teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis 28 punkte minėta CPK 3 straipsnio 4 dalies nuostata, kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 ,,Dėl UAB ,,Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, t. y. ar jis atitinka GVTNTĮ normas dėl nuotekų tvarkymo kainų nustatymo principų ir tvarkos, bei sustabdė šios bylos nagrinėjimą.
31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 4 d. sprendimu pripažino, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2 punktas prieštarauja GVTNTĮ 11 straipsnio 3 punkto, 22 straipsnio 5 dalies nuostatoms dėl nuotekų tvarkymo kainų nustatymo principų ir tvarkos. Šiuo sprendimu buvo nustatyta, kad savivaldybės taryba, patvirtindama geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, nesuderino su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija šių kainų apskaičiavimo su teisingumo ir pagrįstumo specifinės ir padidėjusios taršos aspektu. Sprendime taip pat pažymėta, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Vandens skyrius, skaičiuodamas kainas vartotojams ir abonentams, įvertino 450 tūkst. Lt pajamas, kurias bendrovė planavo gauti už padidėjusią taršą, ir atitinkamai sumažino vieno kubinio metro tvarkymo kainą, tačiau planuojamos įmonės pajamos ir nustatytas mokestis taršai nėra analogiškos sąvokos, todėl darytina išvada, kad savivaldybei buvo pateiktas su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija nesuderintas kainų projektas.
32. Pripažinus, kad norminis administracinis aktas, kurio pagrindu ieškovė apskaičiavo šioje byloje atsakovės ginčijamą skolą už suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl šio akto galiojimo laiko atžvilgiu, t. y. dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2 punkto, nustačiusio nuotekų tvarkymo kainas, taikymo atsakovei vadovaujantis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu.
33. CPK 3 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Analogiška nuostata įtvirtinta ir ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje.
34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl šios nutarties 33 punkte nurodytų normų taikymo, 2012 m. spalio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2012 nurodė, kad jose vartojama sąvoka „paprastai negali būti taikomas“ nėra imperatyvaus pobūdžio, todėl galima daryti išvadą, jog yra galimos šios bendro pobūdžio taisyklės išimtys. Pagal administracinių teismų praktiką, atsižvelgiant į ABTĮ 111 ir 112 straipsnius, numatyta galimybė individualioje byloje revizuoti konkretaus norminio akto, kuris turi būti taikomas toje byloje, teisėtumą. Taigi, remiantis ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisykle, kad galimos jos išimtys, kai nurodyta bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma, darytina išvada, jog kiekvienu atveju tai susiję su norminio teisės akto teisėtumo revizavimu teisme nagrinėjant individualią bylą. Priešingu atveju toks konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas netektų prasmės, nes norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių padarinių teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai.
35. Siekdama suvienodinti esamą teismų praktiką, atsižvelgdama į tai, kad 34 punkte nurodytos bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta administracinė byla dėl taikytino teisės akto teisėtumo, į tai, kad toje byloje nustatyti atsakovo veiksmai nelaikytini prieštaraujančiais teisės aktams, į kitas reikšmingas joje nustatytas aplinkybes, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje byloje priimtoje nutartyje sprendė, kad yra pagrindas taikyti ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės išimtį bei pripažinti, jog ginčo norminis administracinis aktas laikomas panaikintu ir netaikytinas nuo jo priėmimo momento. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad byloje yra susiklostę civiliniai teisniai santykiai, todėl taikė CPK 3 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Konstitucija, tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais; aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje byloje nesivadovavo negaliojančiu teisės aktu.
36. Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad mokesčiai už atsakovei suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas ginčijamu laikotarpiu buvo skaičiuojami vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T-369 ,,Dėl UAB ,,Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“, kurio 1.2.2 punktas, nustatęs nuotekų tvarkymo kainas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimu buvo pripažintas prieštaraujančiu įstatymui. Tačiau, vadovaudamiesi CPK 3 straipsnio 4 dalyje ir ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisykle, pagal kurią norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, teismai sprendė, kad minėtas savivaldybės sprendimas negalioja nuo 2016 m. sausio 4 d., o ginčo laikotarpiu, kada buvo apskaičiuoti mokesčiai už atsakovei suteiktas paslaugas, minėtas sprendimo punktas galiojo ir iš esmės remdamiesi šia išvada teismai sprendė, kad atsakovės skola ieškovei buvo apskaičiuota tinkamai.
37. Atsižvelgdama į šios nutarties 34, 35 punktuose nurodytą kasacinio teismo praktiką, į tai, kad šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta byla dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo dalies, kurios pagrindu buvo apskaičiuota atsakovės skola, teisėtumo, į tai, kad atsakovė atsiskaitymus už paslaugas pagal sudarytą nuotekų tvarkymo sutartį vykdė ir dalį sumos pagal pateiktas sąskaitas sumokėjo, kad tarp šalių kilo ginčas dėl kainų už suteiktas paslaugas, taigi ir ieškovės apskaičiuotos skolos už jas pagrįstumo, kuris nagrinėjamas šioje byloje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas taikyti ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės išimtį ir pripažinti, kad ginčo norminio akto dalis, t. y. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 ,,Dėl UAB ,,Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2 punktas, laikoma panaikinta ir netaikytina nuo jos priėmimo momento.
38. Pripažinus, kad norminis administracinis aktas, kurio pagrindu buvo apskaičiuota šioje byloje pareikštame ieškinyje nurodyta ir prašoma priteisti mokėjimų už suteiktas paslaugas įsiskolinimo suma, negalioja ir negali būti taikomas nuo priėmimo momento, skolos fakto ir dydžio klausimas lieka neišspręstas. Nuotekų tvarkymo kainos nustatymo principai reglamentuoti GVTNTĮ 22 straipsnyje. Nesant taikytino norminio akto, nustačiusio paslaugų kainas (jį panaikinus), skolos dydis turėtų būti nustatomas vadovaujantis šiais principais. Skolos fakto ir dydžio klausimas yra susijęs su faktinių aplinkybių nustatymu, o tai nepriskirta kasacinio teismo kompetencijai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties šias aplinkybes turėtų nustatyti apeliacinės instancijos teismas, turintis teisę spręsti tiek teisės, tiek fakto klausimus (CPK 320 straipsnio 1 dalis).  
39. Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas bylą dėl skolos už viešojo vandens tiekėjo suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas ir taikydamas šių paslaugų kainas nustačiusį norminį administracinį teisės aktą (jo dalį), kuris administracinio teismo sprendimu yra pripažintas prieštaraujančiu įstatymui, taigi neteisėtu, pažeidė CPK 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą, reglamentuojančią tokio akto pripažinimo neteisėtu padarinius, t. y. netaikė šioje normoje nustatytos bendro pobūdžio taisyklės išimties, kuri šioje byloje turėjo būti taikoma, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios normos taikymo ir aiškinimo praktikos. Šie pažeidimai yra pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 9,89 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šių ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                 Sigitas Gurevičius

                                                        Janina Januškienė

                              Donatas Šernas