Administracinė byla Nr. eI2-566-809/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00962-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 15.6, 15.8
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 19 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė,
dalyvaujant pareiškėjos teisių perėmėjui A. K. bei jo atstovui advokatui Povilui Juzikiui,
atsakovės Molėtų rajono savivaldybės atstovui advokatui Vytautui Kalmatavičiui,
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovui R. K.,
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos atstovei A. Š.,
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos atstovei M. Š.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. teisių perėmėjo A. K. skundą atsakovams Molėtų rajono savivaldybei bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ir Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėja L. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (toliau – ir Statybos inspekcija), Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos apsaugos departamentas) ir Molėtų rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Molėtų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), 72 358,59 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, Statybos inspekcijos, Aplinkos departamento ir Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) priteisti solidariai iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Pareiškėja skunde nurodė, jog pareiškėjai nuosavybės teise priklausė žemės ūkio paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Molėtų r. sav., (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Žemės sklypas), todėl nusprendė jame statyti gyvenamąjį namą (toliau – Gyvenamasis namas). Gyvenamajam namui statyti Molėtų rajono savivaldybės administracija patvirtino ir išdavė planavimo sąlygas nacionalinio, regioninio, rajono lygmens bendrojo ir specialiojo planavimo dokumentams rengti, Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Molėtų rajono skyrius išdavė planavimo sąlygų sąvadą, kurį patvirtino Administracija. Administracijos direktorius 2009 m. vasario 5 d. išdavė projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-15 ir 2009 m. gegužės 22 d. leidimą statyti.
Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu buvo nuspręsta panaikinti Administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. B6-29 2 punktą, Administracijos 2009 m. vasario 5 d. statinio projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-15, Administracijos 2009 m. gegužės 22 d. statybos leidimą Nr. P5-56, Utenos apskrities viršininko administracijos 2009 m. liepos 31 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-465-212/2014 įpareigojo pareiškėją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjos, Administracijos ir buvusio Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Utenos RAAD) lėšomis nugriauti pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą ir sutvarkyti statybvietę. Šis teismo sprendimas yra visiškai įvykdytas – pastatas nugriautas, statybvietė sutvarkyta. Pareiškėjos įsitikinimu, būtent neteisėtais pripažintais Administracijos ir Utenos RAAD sprendimais ir veiksmais buvo sudarytos prielaidos nugriauto gyvenamojo namo statybai, todėl Savivaldybė ir Lietuvos valstybė, atstovaujama atstovų, turi atlyginti pareiškėjai jos patirtas išlaidas, atliekant gyvenamojo namo statybos ir griovimo darbus, bei neturtinę žalą, kurią pareiškėja patyrė per ilgą laiką (daugiau nei 7 metus) bylinėjantis ir griaunant gyvenamąjį namą.
Administracija ir Utenos apskrities viršininko administracija atliko šiuos neteisėtus veiksmus: Administracijos ir Utenos apskrities viršininko administracijos darbuotojai nevykdė ar netinkamai vykdė pareigą įsitikinti, kad priimami administraciniai aktai nepažeidžia įstatymų reikalavimų.
Pareiškėja patyrė nuostolių už 72 358,59 Eur, nuostolių sumą sudaro: 66 443,03 Eur už gyvenamojo namo statybos darbus, 723,76 Eur už gyvenamojo namo projektą, 13 235,27 Eur už gyvenamojo namo griovimo darbus, atėmus 8 043,47 Eur už susigrąžintas statybines medžiagas.
Pareiškėja, būdama garbingo amžiaus, statėsi gyvenamąjį namą, siekdama jame gyventi, tačiau tokios galimybės neteko, prarado daug laiko, patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir dėl vykusių teisminių procesų, kurie prasidėjo nuo 2010 metų, todėl už patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus prašo priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjo teisių perėmėjo 2019 m. birželio 19 d. pareiškime papildomai nurodoma, jog pareiškėjai, tuo labiau – jos teisių perėmėjui, nėra nei žinoma, nei jis gali sužinoti kaip šios institucijos ar, tuo labiau jų darbuotojai, prisidėjo prie nuostolių pareiškėjai padarymo, būtent todėl pareiškėja (jos teisių perėmėjas) ir prašo taikyti solidariąją atsakomybę, nes tai buvo bendras vientisas procesas suponavęs nuosavybės teisę į nugriautą ginčo statinį, kas yra visiškai pakankama solidariosios atsakomybės sąlyga. Šiuo atveju pačios institucijos tarpusavyje turi išsiaiškinti, kiek ir kaip bei kokie darbuotojai šiuo atveju prisidėjo prie žalos pareiškėjai padarymo.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjos skundo reikalavimai NŽT atžvilgiu turi būti netenkintini, nes nėra nustatyta NŽT kaltė ar neteisėti veiksmai. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartyje aiškiai nurodyta, kad Administracijos, Utenos RAAD ir pačios pareiškėjos neteisėti veiksmai nulėmė neteisėtas statybas. NŽT, likvidavus apskričių viršininkų administracijas, neperėmė statybos priežiūros funkcijų, nes jos buvo perduotos Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai (toliau – ir Inspekcija). Nustatant pareiškėjai atlygintinos žalos dydį būtina atsižvelgti į faktą, jog 2009 m. birželio 1 d. buvo užfiksuotas savavališkas miško kirtimas, o iškirstoje vietoje ir buvo neteisėtai pastatytas gyvenamasis namas, todėl mano, jog pati pareiškėja yra prisidėjusi prie nuostolių atsiradimo, nes dėl minėto savavališko miško iškirtimo buvo galbūt suklaidintos ir pačios institucijos, išdavusios statybos leidimą. NŽT nuomone, pareiškėja nepagrįstai prašo priteisti po 2010 m. vasario 26 d. statybos sustabdymo akto patirtas 11 767,52 Eur statybos išlaidas, kadangi jos kilo dėl jos pačios kaltės. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtą neturtinę žalą.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Statybos inspekcijos, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjos skunde nėra motyvuotai nurodytas Statybos inspekcijos skundžiamas veiksmas (neveikimas), aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą Statybos inspekcijos atžvilgiu. Pareiškėja tik formaliai nurodo, jog Utenos apskrities viršininko administracija atliko neteisėtus veiksmus išduodama 2009 m. liepos 31 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34, t.y. neva Utenos apskrities viršininko administracijos darbuotojai nevykdė ar netinkamai vykdė pareigą įsitikinti, kad priimami administraciniai aktai nepažeidžia įstatymų reikalavimų. Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. liepos 31 d. pažyma Nr. 114M-34 apie statinio statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto nėra jokia garantija, kad statytojui nebus jokių kliūčių ateityje statinį užbaigti statyti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Minėtoje pažymoje Nr. 114M-34 tik nustatoma statinio statybos būklė jos išdavimo metu remiantis duomenimis, užfiksuotais Nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje, kurią, kartu su prašymu, pateikia pats pareiškėjas. Tuometinis Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Pareiškėja neįrodė neteisėtų veiksmų egzistavimo fakto ir nepateikė jį pagrindžiančių konkrečių įrodymų. Teismų sprendimuose (Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-4-732/2013, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2014 ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-465-212/2014) nebuvo nustatyta, kad tuometinis Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, išdavęs statytojui pagal jo prašymą pažymą Nr. 114M-34 apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto, pažeidė kokius nors teisės aktų reikalavimus. Pažymos apie statinio statybą pagal suderintą projektą panaikinimas buvo išvestinis ir jo patenkinimas priklausė išimtinai tik nuo reikalavimo dėl administracinio akto dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo (Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2009 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. B6-29) – panaikinimo patenkinimo. Nei buvusi Utenos apskrities viršininko administracija, nei Inspekcija nesudarė jokių sąlygų pradėti ir vykdyti neteisėtą pareiškėjos gyvenamojo namo statybą, nepažeidė teisės aktų hierarchijos, nes nei Statybos inspekcija, nei apskrities viršininko administracija neturėjo teisės tiesiogiai dalyvauti sprendimų dėl statybos leidimų išdavimo priėmime, juolab priimti tokius sprendimus. Tuo metu aktuali Statybos įstatymo redakcija nenumatė, kad Inspekcijos ar apskrities viršininko administracijos valstybės tarnautojai galėtų ar privalėtų dalyvauti Nuolatinės statybos komisijos posėdžiuose stebėtojo teisėmis. Utenos apskrities viršininko administracijos pareigūnai nebuvo pavaldūs Statybos inspekcijai. Statybos inspekcija ir Utenos apskrities viršininko administracija veikė nepažeisdamos teisės aktų reikalavimų, todėl Statybos inspekcijai, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 4 d., nekyla civilinė atsakomybė. Pažymoje tik buvo konstatuotas faktas, kad pastato statyba pažymos surašymo metu atitiko esminius statinio projekto sprendinius, išduodant šią pažymą nebuvo tikrinamas apskritai statybos teisėtumas, kadangi tokios pareigos Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento specialistams, pažymos išdavimo metu, nenustatė teisės aktai. Minėtos pažymos Nr. 114M-34 priėmimas ir tariamai atsiradusi pareiškėjos žala yra pernelyg nutolę teisiškai, todėl šiuo atveju neįmanoma nustatyti net netiesioginio teisinio priežastinio ryšio egzistavimo, juo labiau, kad nei teismų sprendimais, nei L. K. pateikiamais įrodymais nėra pagrindžiama ta aplinkybė, kad Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, konstatuodamas statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal teisės aktų reikalavimus.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos apsaugos departamento, atsiliepimo į skundą nepateikė.
Pažymėtina, jog tuometinis trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Utenos RAAD) atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą tenkinti.
Nurodė, kad pareiškėja sudarė 2016 m. sausio 11 d. statybos rangos sutartį, pagal kurią rangovas vykdė gyvenamojo namo griovimo ir statybvietės sutvarkymo darbus. Tarp pareiškėjos ir Utenos RAAD 2016 m. rugsėjo 5 d. buvo sudarytas susitarimas dėl teismo sprendimo vykdymo, pagal kurį Utenos RAAD įsipareigojo atlikti 1/3 dalį gyvenamojo namo griovimo darbų. Sutarties darbai buvo visiškai atlikti 2016 m. gruodžio 20 d. Likusius darbus pareiškėja atliko savo lėšomis iki 2017 m. vasario 20 d. Utenos RAAD nurodė, jog pritaria pareiškėjos skunde išdėstytiems argumentams dėl patirtos turtinės žalos dydžio ir Administracijos bei Utenos apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų. Dėl pareiškėjos patirtos neturtinės žalos ir prašomo priteisti jos dydžio Utenos RAAD nepasisakė, paliko spręsti teismo nuožiūra.
Atsakovė Savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepime į skundą prašė netenkinti pareiškėjos skundo ir jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad tuometinis Utenos RAAD privalėjo užtikrinti, jog nebūtų vykdomos statinio statybos miško žemėje, tačiau šios pareigos neatliko. Būtent Utenos RAAD veiksmai lėmė pareiškėjos patirtą žalą, t. y. jei Utenos RAAD nebūtų suderinęs 2008 m. gruodžio 16 d. Kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, 2009 m. gegužės 21 d. statinio techninio projekto, tai Administracija nebūtų išdavusi pareiškėjai statybą leidžiančio dokumento ir ji nebūtų pradėjusi statyti gyvenamojo namo. Administracijos teigimu, Utenos RAAD turėjo galimybę sumažinti pareiškėjos patirtas išlaidas, jei būtų tinkamai ištyręs 2009 m. rugpjūčio 5 d. pateiktą B. Z. R. skundą. Pareiškėja pagrindė tik 3 127,78 Eur patirtų išlaidų, todėl nepagrįstai teigia, kad patyrė 13 235,27 Eur išlaidų už gyvenamojo namo griovimą. Administracijos nuomone, egzistuoja ir pačios pareiškėjos kaltė dėl vykdytų statybų miško žemėje, todėl prašoma turtinės žalos suma turi būti mažinama 11 179,33 Eur suma už langų bei durų gamybą, kadangi pareiškėja net sustabdžius statybos darbus, juos vykdė toliau. Administracijai negali būti paskirtos pareiškėjos patirtos išlaidos po 2009 m. rugsėjo 1 d., kadangi Utenos RAAD buvo informuota apie pažeidimą ir jis atsakingas už netinkamą skundo ištyrimą. Administracija pažymėjo, jog pareiškėja įsiteisėjusiais teismo sprendimais yra pripažinta kalta dėl neteisėtai vykdytų statybų, todėl abiem šalims veikus neteisėtai, pareiškėjos reikalavimas Savivaldybei turi būti atmestas kaip nepagrįstas net ir nustačius būtinąsias sąlygas valstybės civilinei atsakomybei kilti. Savivaldybės kaltė nagrinėjamu atveju yra minimali, jos veiksmai tik netiesiogiai lėmė pareiškėjos žalą, todėl iš jos negali būti reikalaujama visiškai atlyginti nuostolius. Pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos faktą. Atsakovo nuomone, jis neturi būti laikomas solidariai atsakingu už pareiškėjos patirtą žalą.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos teisių perėmėjas ir jo atstovas palaikė skundą jame išdėstytais argumentais, prašė skundą tenkinti.
Atsakovės Administracijos atstovas teismo posėdžio metu prašė skundą Molėtų rajono savivaldybės atžvilgiu atmesti. Papildomai nurodė, jog turtinė žala pareiškėjai turėtų būti priteista iš Aplinkos apsaugos departamento.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT atstovė prašė skundą NŽT atžvilgiu atmesti. Nurodė, jog turtinę žalą reiktų paskirstyti tik tarp pačios pareiškėjos ir Aplinkos apsaugos departamento.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Statybos inspekcijos atstovas prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento atstovė nurodė, jog skundą reiktų tenkinti iš dalies, atsižvelgiant į tai, jog kaltas yra ir pats pareiškėjos teisių perėmėjas.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Byloje kilo ginčas dėl 72 358,59 Eur turtinės ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjos L. K., mirusios (duomenys neskelbtini) teisių perėmėjui A. K. iš atsakovų pagal CK 6.271 straipsnį. Pareiškėja (jos teisių perėmėjas) taip pat reiškia reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Molėtų rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-4-732/2013 pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, 2011 m. lapkričio 23 d. patikslintą ieškinį (Molėtų rajono apylinkės teismo civilinė byla e2-390-732/2015, 8 t., b. l. 30–37), 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu (1 t., b. el. 149–156) nusprendė: 1) panaikinti Administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 20 d. įsakymo
Nr. B6-29 „Dėl kaimo plėtros (ūkio vidinės) žemėtvarkos projektų tvirtinimo“ 2 punktą (1 t., b. el. 45); 2) panaikinti Administracijos išduotą 2009 m. vasario 5 d. statinio projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-15 (1 t., b. el. 26–27); 3) panaikinti Administracijos išduotą 2009 m. gegužės 22 d. statybos leidimą Nr. P5-56 (1 t., b. el. 31–32); 4) panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybės priežiūros departamento išduotą 2009 m. liepos 31 d. pažymą apie statinio statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34 (1 t., b. el. 46); 5) įpareigoti pareiškėją per 3 mėnesinius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti jai nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą ir sutvarkyti statybvietę.
Pareiškėja aukščiau minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundė Panevėžio apygardos teismui, kuris 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-540-425/2013 (Molėtų rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-390-732/2015, 9 t., b. l. 153–159) paliko nepakeistą Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą.
Pareiškėja L. K. su kasaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kuris 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2014 (1 t., b. el. 126–145) panaikino Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo dalis atmesti ieškinio dalį dėl statinių nugriovimo išlaidų atsakovams Molėtų rajono savivaldybės administracijai ir Utenos RAAD bei kuria priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir grąžino šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarties dalis palikta nepakeista.
Panevėžio apygardos teismas 2014 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje
Nr. 2A-465-212/2014 (1 t., b. el. 164–173), nutarė Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo dalį, kuria statytoja L. K. įpareigota savo lėšomis nugriauti namą, pakeisti ir išdėstyti sekančiai - įpareigoti atsakovę L. K. per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo ir atsakovų Molėtų rajono savivaldybės administracijos, bei Utenos RAAD lėšomis nugriauti L. K. nuosavybės teise priklausantį statinį - gyvenamąjį namą, esantį Molėtų rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę.
Statybos inspekcijos 2017 m. kovo 17 d. aktu Nr. 40-848 konstatuota, jog teismo sprendimas yra visiškai įvykdytas – gyvenamasis namas nugriautas ir sutvarkyta statybvietė.
Vilniaus apygardos administracinis teismas šioje administracinėje byloje 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjos L. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė L. K. (jos teisių perėmėjui sūnui) iš atsakovės Molėtų rajono savivaldybės, atstovaujamos Molėtų rajono savivaldybės administracijos, 21 696,34 Eur turtinės žalos, likusią skundo dalį atmetė, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 24 d. nutartimi panaikino aukščiau minėtą pirmosios instancijos sprendimą ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pažymėtina, jog pagal Aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. D1-277‚ dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo 1.8 p., 2 p. ir juo patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo sąlygų aprašo 8 p. regionų aplinkos apsaugos departamentai, tame tarpe ir Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas (Utenos RAAD), nuo 2018 m. liepos 1 d. buvo reorganizuoti jungimo būdu prijungiant prie Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, kuris po reorganizavimo tęsia veiklą perimdamas reorganizuojamų biudžetinių įstaigų teises ir pareigas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Taigi, viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje.
CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.
CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).
Pareiškėja L. K. (jos teisių perėmėjas sūnus) šioje byloje paduotu skundu prašė jai priteisti jos patirtą turtinę ir neturtinę žalą dėl to, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu panaikinti Savivaldybės ir valstybės institucijų administraciniai aktai bei neteisėti veiksmai sudarė prielaidas vykti Gyvenamojo namo, kuris teismo įpareigojimu buvo nugriautas, statybai. Pareiškėja skunde nurodė, jog Molėtų rajono savivaldybės administracija, priimdama administracinius aktus – Administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. B6-29 „Dėl kaimo plėtros (ūkio vidinės) žemėtvarkos projektų patvirtinimo“ 2 punktą, Administracijos 2009 m. vasario 5 d. statinio projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-15 ir 2009 m. gegužės 22 d. statybos leidimą, atliko neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė Administracijos darbuotojų pareigų nevykdymu. Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad Utenos apskrities viršininko administracija, išduodama 2008 m. birželio 18 d. planavimo sąlygų sąvadą Nr. 8, suderindama Žemės sklypo specialųjį planą, išduodama 2009 m. sausio 19 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 142-15 bei 2009 m. liepos 31 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34, nevykdė ar netinkamai vykdė pareigą įsitikinti, kad priimami administraciniai aktai nepažeidžia įstatymų reikalavimų. Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT veiksmų neteisėtumas kilo iš neteisėtų apskrities viršininko administracijos veiksmų, susijusių su žemėtvarkos projektų derinimu, kai šias funkcijas perėmė NŽT. Lietuvos valstybės, atstovaujamos Statybos inspekcijos veiksmų neteisėtumas kilo iš Utenos apskrities viršininko administracijos atliktų neteisėtų veiksmų išduodant 2009 m. liepos 31 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34, t.y., anot pareiškėjos, Utenos apskrities viršininko administracijos darbuotojai nevykdė ar netinkamai vykdė pareigą įsitikinti, kad priimami administraciniai aktai nepažeidžia įstatymų reikalavimų.
Nagrinėjamoje byloje analizuojant ir vertinant pareiškėjos L. K. skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu ji teigė, kad institucijų neteisėtais veiksmais jai buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, turi būti nustatomos CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.250 straipsniuose nurodytos sąlygos. Šioje byloje teismas teismas taip pat turi analizuoti kokia dalimi Savivaldybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos atsakovų veiksmai prisidėjo prie pareiškėjos padėties ir kokia atsakomybės dalis tenka pareiškėjai, lyginant su Savivaldybės ir valstybės institucijų atsakomybės laipsniu. Sprendžiant klausimą dėl kaltų asmenų žalos atlyginimo, tikslinga įvertinti kiekvieno iš statybos leidimo išdavimo procesuose dalyvavusių asmenų veiksmus bei priimtus sprendimus ir jų įtaką galutiniam rezultatui – neteisėtai išduotam statybos leidimui, kuris sąlygojo neteisėtai pastatyto statinio nugriovimą bei kilusią žalą.
Dėl pareiškėjos (statytojos) kaltės
Teismų praktikoje nurodoma, kad principinė išvada yra ta, jog atsakomybė dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų tenka valstybei, privatus asmuo neturi būti laikomas kaltu dėl neteisėtų valstybės institucijų aktų priėmimo, nebent konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybės institucija ar pareigūnas veikia neteisėtai, tokiu atveju privataus asmens kaltės įrodymais galėtų būti, pavyzdžiui, aiškus teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas, kuris asmeniui buvo (turėjo būti) žinomas, privataus asmens veiksmai ginčijamo valdžios institucijų akto priėmimo metu, neteisėti susitarimai su valdžios institucijos atstovais ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015).
Nors pareiškėja skunde nurodo, jog ginčo žalą jai sąlygojo neteisėti atsakovų veiksmai, tačiau ir pati pareiškėja, neabejotinai, prisidėjo prie tokios žalos atsiradimo.
Nustatyta, jog jog L. K. inicijavo projektų suderinimą 2008 metais po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo, t. y. kai jau buvo susiformavusi praktika dėl statybų miško ūkio paskirties žemėje, todėl L. K. pastangos miško ūkio paskirties žemės sklype pastatyti gyvenamąjį namą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtas Žemės sklypo kaimo plėtros (ūkio vidaus) žemėtvarkos projektas ūkininko ūkio sodybai formuoti suklaidino pareigūnus ir suponavo neteisėtų padarinių atsiradimą. L. K. kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko ūkio sodybos formavimui A. K. užsakymu buvo parengtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (Vilniaus apygardos teismo nutartimi bendrovė likviduota), pagal šį projektą buvo išduotas leidimas statybai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad projektavimui panaudoti 2005 m. ortografiniai M 1:10000 žemėlapiai ORT 10LT bei 2004 m. NŽT parengtas Lietuvos teritorijos georeferencinis pagrindas M 1: 10 000 GDB 10 LT, 2008 m. sausio 7 d. topografinė nuotrauka. Naujausias ortografinis žemėlapis buvo 2005 m., UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudojosi pateikta topografine nuotrauka, kuri buvo ne senesnė kaip vieneri metai ir laikė ją naujausia kartografine medžiaga. Topografinėje nuotraukoje miškas statybos vietoje nebuvo užfiksuotas (civilinė byla Nr. e2-390-132/2015; t. 8, b. l. 132-133). UAB „(duomenys neskelbtini)“ žemėtvarkos projektas buvo paruoštas vadovaujantis tik pateikta topografine nuotrauka, kadangi projektą rengiant pagal 2005 m. ortografinį žemėlapį, bendrovė būtų nustačiusi, jog jos projekto rengimo vietoje yra miško žemė (civilinė byla Nr. e2-390-132/2015; t. 9, b. l. 6). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. K. parodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, rengusiai žemėtvarkos projektą, jis pateikė topografinę nuotrauką, topografinės nuotraukos diskelį. 2008 m. gruodžio 16 d. suderinimui buvo pateiktas L. K. kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko ūkio sodybos formavimui. L. K. kaimo plėtros žemėtvarkos projektas ūkininko ūkio sodybos formavimui buvo parengtas pagal statytojos (L. K., veikiančios per įgaliotą asmenį A. K.) pateiktą nesuderintą topografinę nuotrauką, dėl netinkamo projekto ir neteisėtos statybos egzistuoja pareiškėjos statytojos L. K. kaltė.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2014 jau buvo nustačiusi L. K., vykdant statybas miško žemėje, kaltę. Kasacinė instancija konstatavo, jog: „Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius 2008 m. birželio 18 d. išdavė kasatorei (L. K.) planavimo sąlygų sąvadą ūkininko ūkio sodybos statymo projektui parengti. Šio sąvado sąlygose, be kita ko, įtvirtintas reikalavimas neplanuoti ūkininko sodybos statinių ir įrenginių miško žemėje. Tai reiškia, kad, rengiant ūkininko sodybos statybos projektą, turėjo būti atidžiai ištirta ir įvertinta, ar statyba pasirinktoje žemės sklypo vietoje yra galima, t. y. ar ji nebus vykdoma miško žemėje, kurioje statyti gyvenamuosius namus draudžiama. Net ir sutinkant su kasatorės (L. K.) pozicija, kad byloje nenustatyta, jog ji ar jos įgaliotas asmuo iškirto mišką, kasatorė, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo pasirūpinti (savarankiškai ar per atstovą) gauti dokumentus, kurie leistų daryti neabejotinas išvadas dėl žemės sklypo dalies, kurioje vykdoma statyba, paskirties, pvz., kreiptis į Miškų valstybės kadastrą, Miškų valstybės tarnybą ir kt., juolab turėdama duomenų, kad ginčo žemės sklype esančio miško inventorizacija atlikta prieš daug laiko (1999 metais) ir faktinė situacija galėjo būti pasikeitusi. Tai, kad viso žemės sklypo paskirtis – žemės ūkio, taip pat kad jo dalis, kurioje vykdoma statyba, neapaugusi mišku, nepanaikina kasatorės (L. K.), kaip statytojos, pareigos domėtis teisės aktų reikalavimais ir atsižvelgti į statybai taikomus apribojimus.
Pažymėtina, kad faktas, jog kasatorė yra senyvo amžiaus ir, organizuodama bei vykdydama statybų procesą, veikė per atstovą – sūnų A. K., nepašalina kasatorės atsakomybės dėl neteisėtų statybų, nes byloje nėra jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad kasatorės valia vykdyti statybą buvo netinkamai įgyvendinama. Tiek kasatorė, tiek A. K. turėjo žinoti imperatyviuosius teisės aktų reikalavimus, susijusius su statybų miško žemėje, ribojimu, todėl turėjo elgtis maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, imtis prieinamų priemonių įsitikinti ketinamų vykdyti statybų teisėtumu.
Byloje teismų nustatytos ir kasatorės nurodytos aplinkybės, susijusios su kitų fizinių ir juridinių asmenų dalyvavimu statybos dokumentacijos tvarkymo procese (dokumentus statybos leidimui gauti kasatorės užsakymu rengė privačios teritorijų planavimo ir projektų rengimo srityje kompetentingos įmonės, šie dokumentai suderinti su atsakingomis valstybės valdžios institucijomis ir kasatorei išduotas statybos leidimas), kasatorės kaltės nepaneigia. Atsakingo ir protingo statytojo elgesio reikalavimo laikymasis reiškia statytojo (šiuo atveju – kasatorės) pareigą išsiaiškinti visas reikšmingas statybos procesui pradėti aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reglamentavimą“.
Taigi, iš aukščiau išdėstyto, darytina išvada, jog tiek pareiškėja, kuriai nuosavybės teise priklausė žemės sklypas, tiek ir pagal įgaliojimą veikęs jos sūnus - teisių perėmėjas A. K. turėjo žinoti ir vadovautis imperatyviomis teisės normomis, numatančiomis, jog miško žemėje statyba nėra leidžiama. Nors pareiškėjos teisių perėmėjas teisminio nagrinėjimo metu ir neigia savo kaltę, tačiau, darytina išvada, jog pareiškėjai įsigijus žemės sklypą/ miško žemę, pareiškėja (ar jos sūnus) tvarkydamas su žemės nuosavybe susijusius dokumentus, bei pradėdamas statybos projektavimo ir dokumentacijos tvarkymo veiksmus, turėjo suprasti ir žinoti, kokie apribojimai taikomi žemės sklypui bei laikytis imperatyvių normų, draudžiančių statybą miško žemėje, todėl darytina išvada, jog pačios pareiškėjos neteisėti veiksmai esmingai sąlygojo nuostolių atsiradimą. Pareiškėjos teisių perėmėjas aukščiau aptartais aktyviais veiksmais dalyvavo neteisėto statybos leidimo išdavimo procese, prisiėmė riziką ir atsakomybės laipsnį, todėl jis pripažintinas kaltu asmeniu (ką jau ne vieną kartą teismai įsiteisėjusiais sprendimais konstatavo) ir dėl kurio kaltės iš dalies kilo žala.
Dėl savivaldybės ir valstybės institucijų kaltės
Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendime byloje Tumeliai prieš Lietuvą konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimą. Minėtoje byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl įpareigojimo nugriauti neteisėtai pastatytus statinius (panaikinus statybą leidžiantį dokumentą). Nusprendęs, kad įpareigojimas nugriauti neteisėtai pastatytus statinius atitiko teisėtumo kriterijų ir juo buvo siekiama teisėtų bendrojo intereso tikslų, EŽTT vis dėlto pripažino proporcingumo principo pažeidimą. Teismas priminė, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo, tačiau valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. Teismas nurodė, kad Lietuvos nacionaliniai teismai nesvarstė dėl pareiškėjams uždėtos naštos nugriauti statinius sumažinimo; nepaaiškino, kaip griovimo išlaidos turėjo būti padalytos tarp statytojų (pareiškėjų) ir valstybės institucijų (Molėtų savivaldybės ir Utenos aplinkos apsaugos departamento); neanalizavo pareiškėjų atsakomybės laipsnio, lyginant su kelių valstybės institucijų atsakomybės laipsniu. Teismas konstatavo, kad valstybės institucijos reikšmingai prisidėjo prie pareiškėjų situacijos ir kad pareiškėjams teko tokia pati, jei ne didesnė, našta nei valstybės institucijoms.
Pažymėtina, kad klaidinančių duomenų atsakovams pateikimas nepašalina atsakovų, t.y. savivaldybės ir valstybės institucijų pareigos pagal kompetenciją užtikrinti tinkamą statybos veiklą ir aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimą.
Kaip minėta, įsiteisėjusiais teismo sprendimais (Molėtų rajono apylinkės teismo) ir nutartimis (Panevėžio apygardos teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo) civilinėje byloje Nr. 2-4-732/2013 (teisminio proceso Nr. 2-08-3-08412-2013-4) jau buvo konstatuota, kad pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalies nuostatas, bylose dėl neteisėtai išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo atsakovais laikomi asmenys, neteisėtai pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui. Už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako asmenys, privalantys patikrinti statinio projektą (jam raštu pritarti) ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą (Statybos įstatymo 23 str. 32 d.). Nagrinėjamojoje byloje atsakovais be statytojos L. K. buvo nurodyti Molėtų rajono savivaldybės administracija bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, kurie rengė planavimo sąlygas, dalyvavo Nuolatinės statybos komisijos 2009 m. gegužės 21 d. posėdyje ir pritarė statybos leidimo išdavimui. Kadangi statybos leidimas bei statinio projektavimų sąlygų sąvadas panaikinti, nustačius, kad buvo išduoti pažeidžiant įstatymus, tai atsakovai Molėtų rajono savivaldybės administracija bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD laikomi kaltais Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme ir kartu su L. K. įpareigotini atlyginti neteisėtos statybos padarinių pašalinimo išlaidas. Pažymėta, kad dėl atsakovų Molėtų rajono savivaldybės administracijos bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos RAAD kaltės plačiai ir argumentuotai pasisakė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. D1-308 sudaryta komisija, kuri konstatavo, kad Žemės sklypo kaimo plėtros žemėtvarkos projektas parengtas ir patvirtintas pažeidžiant Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir kitų teisės aktų reikalavimus, jo pagrindu priimti administraciniai aktai, t. y. Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2009 m. vasario 5 d. ūkininko sodybos (gyvenamojo namo, pagalbinio ūkio pastato, pirties) projektavimo sąlygų sąvadas Nr. P4-15; Molėtų rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2009 m. gegužės 21 d. protokolas Nr. P2-9-(10) ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2009 m. gegužės 22 d. statybos leidimas Nr. P5-56 gyvenamojo namo statybai Žemės sklype yra neteisėti. Taigi, iš aukščiau išdėstyto neginčijamai nustatyta Molėtų rajono savivaldybės ir Utenos RAAD (teisių ir pareigų perėmėjo Aplinkos apsaugos departamento) veiksmų ir aktų neteisėtumas bei kaltė. Pažymėtina, jog šių asmenų (Molėtų rajono savivaldybės ir Utenos RAAD) veiksmų ir aktų neteisėtumas, kurių pagrindu buvo pastatytas ir pripažintas tinkamu naudotis gyvenamasis namas, jau buvo nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Todėl teismas, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies nuostata, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, laiko, kad neteisėti aukščiau minėtų Savivaldybės ir valstybės institucijos – Utenos RAAD neteisėti veiksmai įrodyti.
Teisminio nagrinėjimo metu NŽT nurodė, jog NŽT yra netinkama atsakovės Lietuvos valstybės, atstovė šioje byloje, kadangi neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Tačiau pareiškėja reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškė ir Lietuvos valstybei dėl to, kad valstybės institucija Utenos apskrities viršininko administracija atliko neteisėtus veiksmus.
Pažymėtina, jog pareiškėjos skundo padavimo metu Utenos apskrities viršininko administracija buvo likviduota. Iki 2014 m. spalio 7 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 248 „Dėl apskričių administracijos likvidavimo“ 5.3 punktas, kuris nustatė, kad ginčuose dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų atliekant statybos valstybinės priežiūros, savivaldybės bendrojo, specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, detaliųjų planų valstybinės priežiūros funkcijas, valstybei (Lietuvos Respublikos Vyriausybei ) atstovauja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Pareiškėjos skundo padavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 4.1 punkte nurodyta, kad kitose nei šio nutarimo 3.14.2 ir 3.30 papunkčiuose nurodytose bylose dėl apskričių viršininkų (apskričių viršininkų administracijų) sprendimų atliekant teisės aktuose numatytas funkcijas valstybei atstovauja tos institucijos, kurios atlieka šias funkcijas po apskričių viršininkų administracijų likvidavimo.
Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas nustato, kad teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ir statybos valstybinę priežiūrą atlieka Statybos inspekcija (3 str. 1 d. 2 p., 8 str. 1 d.). Šio įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje ir 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kas apima teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atlieka NŽT. NŽT atlieka teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą žemėtvarkos schemų ir kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo atvejais (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 3 str. 2 d.). Taigi, Lietuvos valstybei, atstovaujamai NŽT, atsakomybė kyla dėl neteisėtų Utenos apskrities viršininko administracijos veiksmų, susijusių su žemėtvarkos projekto ūkininko ūkio sodybos vietai parinkti derinimu, t.y. Utenos apskrities viršininko administracijos veiksmų, išduodant 2009 m. sausio 19 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 142-15.
Iš aukščiau išdėstyto, darytina išvada, jog aukščiau minėti atsakovų neteisėti veiksmai akivaizdžiai susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su pareiškėjos teisių perėmėjui padaryta turtine žala.
Pareiškėja savo skunde tai pat nurodė, jog dėl Utenos apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų, išduodama 2009 m. liepos 31 d. Pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34 (toliau – ir Pažyma), t.y. Utenos apskrities viršininko administracijos darbuotojai nevykdė ar netinkamai vykdė pareigą įsitikinti, kad priimami administraciniai aktai nepažeidžia įstatymų reikalavimų.
Byloje nustatyta, jog Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. liepos 31 d. pažymos Nr. 114M-34 pagrindu, Nekilnojamojo turto registre nuo 2009 m. rugpjūčio 14 d. buvo įregistruotas nebaigtas statyti Gyvenamasis namas, kurio baigtumas – 1 proc. Teismo vertinimu, minėta Pažyma tik konstatuojamas faktas pažymos išdavimo metu, kad statinys statomas laikantis projekto reikalavimų, tačiau netiriama ar statybą leidžiantys dokumentai statytojui išduoti teisėtai. Šia Pažyma patvirtinama apie nebaigtą statybą be esminių nukrypimų nuo projekto, bet ne apie išduotų statybą leidžiančių dokumentų teisėtumą. Todėl Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009-07-31 išduota pažyma Nr. 114M-34 ir L. K. skunde nurodoma žala negali būti siejami tiesioginiu priežastiniu ryšiu (priežastinis ryšys pernelyg nutolęs. Šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjai žala kilo ir dėl minėtos Pažymos išdavimo, todėl pareiškėjos pareiškimas Lietuvos valstybės, atstovaujamos Statybos inspekcijos atžvilgiu yra atmestinas.
Dėl turtinės žalos, patirtos vykdant neteisėtą gyvenamojo namo statybą, dydžio
Pareiškėja nurodo, jog jos patirta turtinė žala yra 72 358,59 Eur, kurią sudaro 66 443,03 Eur už gyvenamojo namo statybos darbus, 723,76 Eur už gyvenamojo namo projektą, taip pat 13 235,27 Eur už gyvenamojo namo griovimo darbus. Pažymėtina, jog 8 043,47 Eur sumą pareiškėja susigrąžino už statybines medžiagas, todėl 8 043,47 Eur yra atimtina iš minėtos sumos.
Pažymėtina, jog Administracija savo procesiniame dokumente – atsiliepime į skundą bei teismo posėdyje akcentavo, jog pareiškėjas nepagrįstai į turtinės žalos dydį įtraukė išlaidas, susijusias su langų gamyba bei įrengimu, kadangi pareiškėja langus gamino ir įrenginėjo po Statybos inspekcijos priimto 2010 m. vasario 26 d. Statybos sustabdymo akto Nr. SSU-100-100226-00029 (2 t. b. el. 16–18), kuriuo buvo sustabdyti gyvenamojo namo statybos darbai iki pagal pateiktą prašymą bus gautas leidimas juos tęsti. Administracijos teigimu, pareiškėja po minėto akto priėmimo, t.y. po 2010 m. vasario 26 d. tęsdama statybinius veiksmus veikė savo rizika. Pareiškėjos teisių perėmėjas ir jo atstovas nesutinka su tokiais Administracijos teiginiais, kadangi, anot pareiškėjo nei jis, nei jo motina 2010 m. Statybos sustabdymo akto negavo, su šiuo aktu susipažino tik prokurorui iniciavus civilinės bylos iškėlimo dėl Gyvenamojo namo nugriovimo ir statybinių padarinių pašalinimo. Teismas iš dalies sutinka su Administracija, jog turtinės žalos dydis pasikeistų (sumažėtų) langų sąskaita nuo 2010 m. vasario 26 d., t.y. pareiškėjai gavus aktą, tačiau toliau tęsiant neteisėtus statybinius darbus. Tačiau byloje nėra rašytinio įrodymo, patvirtinančio faktines aplinkybes, kada tiksliai pareiškėjai minėtas Statybos sustabdymo aktas buvo įteiktas, kada pareiškėja galėjo arba turėjo sužinoti Statybos inspekcijos įpareigojimą sustabdyti statybas. Pažymėtina, jog statytoja sudarant minėtą aktą nedalyvavo. Teismo posėdžio metu Statybos inspekcijos atstovas nurodė, jog minėto akto įteikimą (siuntimą) patvirtinantys dokumentai nėra išlikę. Taigi, nesant įrodymų apie savalaikį akto įteikimą pareiškėjai nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja nepagrįstai į turtinės žalos dydį įtraukė išlaidas, susijusias su langų gamyba bei įrengimu.
Administracija atsiliepimo argumentais ir teismo posėdyje pateiktais paaiškinimus taip pat nesutinka su išlaidų, patirtų šalinant neteisėtos statybos padarinius, pagrįstumu. Administracija nurodo, jog iš pareiškėjos pateiktos 2016 m. sausio 11 d. griovimo darbų rangos sutarties Nr. SV275 priede Nr. 1 lokalinės sąmatos Nr. 1 10 eilutėje yra numatyti statybinių medžiagų transportavimo iš objekto į sandėlį išlaidos, kurios, Administracijos nuomone, šios išlaidos yra nebūtinos ir nepagrįstos. Administracijos teigimu, pareiškėja statybines medžiagas nusprendė išgabenti į kitą jai nuosavybes teise priklausantį žemės sklypą, todėl tai turėjo daryti išimtinai savo sąskaita. Administracijos teigimu, vieno kilometro statybinių medžiagų transportavimo kaina irgi yra per didelė. Teismo manymu, tokia Administracijos pozicija yra grįsta spėliojimais ir prielaidomis, todėl negali būti teismui objektyvus pagrindas mažinti statybinių medžiagų transportavimo kainą. Be to, Administracija nepaneigė, jog pareiškėja prieš griovimo darbus kreipėsi į Administraciją, pateikė jai griovimo darbų sąmatą, tačiau tuo metu Administracija jokių priekaištų dėl pareiškėjo pateiktų kainų ar darbų apimties neturėjo.Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog pareiškėja kreipėsi į Administraciją 2015 m. kovo 12 d. raštu „Dėl pasiūlymo pateikimo“ (2 t., b. el. 88–90), kuriame nurodė, kad pateikia gyvenamojo namo nugriovimo darbų sąmatą (2 t., b. el. 91). Administracija pareiškėjai atsakymą pateikė 2015 m. balandžio 2 d. raštu Nr. B22-516 „Dėl pasiūlymo pateikimo“ (2 t., b. el. 101–102), iš kurio matyti, jog priekaištų sąmatai nepateikė. Teismo vertinimu, Administracijai nepateikus rašytinių įrodymų, patvirtinančių jos teiginius dėl pareiškėjos patirtų išlaidų pagrįstumo, pareiškėjos išlaidos, patirtos šalinant neteisėtos statybos padarinius, yra įrodytos ir pagrįstos.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog 72 358,59 Eur turtinės žalos dydį patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (mokėjimo nurodymai, atsiskaitymai ir kt.).
Dėl atsakomybės pobūdžio
Pareiškėjas prašo žalos atlyginimą priteisti iš atsakovų solidariai.
Pagal bendrąją CK 6.5 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, esant skolininkų daugetui, jų prievolė kreditoriui yra dalinė. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Tai reiškia, kad kiekvienu nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl kelių asmenų solidariosios prievolės, turi nustatyti, ar yra konkreti įstatymo norma ir (ar) šalių susitarimas, nustatantys, jog prievolė solidarioji. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik bendrai padaryta žala, bet tam tikru bendrumu, ji egzistuoja ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu. Kaip minėta, teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų; lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2006). Valstybės ir kitų asmenų padaryta neteisėtais veiksmais žala gali būti atlyginta dalinės ar solidariosios atsakomybės tvarka. Dalinė atsakomybė taikoma, jeigu žala padaryta kelių asmenų, bet nėra pagrindo spręsti dėl bendrais veiksmais padarytos žalos arba yra tam tikros veiksmų bendrumo aplinkybės, bet vieno iš asmenų vaidmuo juos padarant ar jo veiksmų dalis yra aiškiai apibrėžti, lemia tam tikrą žalos ar neigiamų padarinių dalį ar ta dalis yra nedidelė, kad solidariai žalos priteisimas neužtikrintų proporcingumo tarp neteisėtų veiksmų pobūdžio ir reikšmės neigiamiems padariniams (LAT 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016).
Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, nustatant priežastinį ryšį, turi būti įvertinta deliktinės atsakomybės apimtis, kurią sudaro pirmiau nurodytos ir kitos konkrečioje situacijoje reikšmingos aplinkybės. Paprastai solidarioji atsakomybė esant deliktiniams santykiams taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008; teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015).
Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tai pat yra suformavęs praktiką, kad tais atvejais, kai atsakovų veiksmus ir žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalai atsirasti, atsakovų atsakomybė yra dalinė (LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007-11-26 nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-7-345/2007; 2005-03-09 nutartis c. b. Nr. 3K-3-156/2005). Dalinės atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų pasekmių. Dalinei atsakomybei pagrįsti turi būti protingas pagrindas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai sprendžiama dėl dalinės atsakomybės taikymo, teismui itin svarbu kiek įmanoma visapusiškai, detaliai ir objektyviai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, kad būtų galima teisingiau nustatyti kiekvieno už žalą atsakingo asmens atsakomybės ir atlygintinos žalos dydį (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-06-30 nutartis c. b. Nr. 3K-3-295/2006).
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog civilinė atsakomybė Savivaldybei ir valstybės institucijai kyla iš delikto, nuostoliai pareiškėjai atsirado dėl neteisėtų valstybės ir savivaldybės institucijų darbuotojų veiksmų organizuojant, rengiant, derinant planą, išduodant statybos leidimą ir aktais pripažįstant statinį tinkamu naudoti, šie dokumentai dėl padarytų pažeidimų buvo panaikinti ir tai sukūrė šioje byloje sprendžiamus padarinius (dėl neteisėtų veiksmų buvo sudarytos neteisėtos galimybės civilinėje apyvartoje atsirasti nekilnojamojo daikto objektui, kuris dėl jo ydingumo buvo išimtas iš šios apyvartos).
Tačiau, kaip minėta, buvo nustatyta ir pačios pareiškėjos kaltė bei neteisėti veiksmai, kurie pasireiškė klaidinančių duomenų atsakovams pateikimu (kas iš dalies ir lėmė atsakovų veiksmų neteisėtumą), todėl teismas, į tai atsižvelgdamas, pareiškėjos atžvilgiu 50 procentų mažina prašomą priteisti turtinę žalą (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjos teisių perėmėjas prašo priteisti jam viso 72 358,59 Eur turtinės žalos, teismo vertinimu, pareiškėjas įgyja teisę tik į pusę šios žalos dydžio, kas sudarytų 36 179,30 Eur.
Byloje nustatytos visos būtinos viešosios atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjos teisių perėmėjas yra įgijęs teisę į 36 179,30 Eur turtinės žalos atlyginimą. Šiuo atveju, kaip minėta, konstatuota, kad tiek Savivaldybė, tiek Lietuvos valstybės, atstovai NŽT, Aplinkos apsaugos departamentas atliko neteisėtus veiksmus bei priėmė neteisėtus administracinius teisės aktus, kas sąlygojo, jog dėl visų šių institucijų aukščiau minėtų pareiškėjai atliktų neteisėtų veiksmų grandinėje neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek viena ar kita Savivaldybės ar valstybės institucija kiek ir kokia apimtimi (dalimi) prisidėjo prie žalos atsiradimo. Taigi, įvertinus teisinį reguliavimą ir kilusias pasekmes, darytina išvada, kad pareiškėjai (jos teisių perėmėjui) žala atsirado dėl atsakovų valdžios institucijų bendrų veiksmų (solidariai), kurie susiję priežastiniu ryšiu su žalos kilimu, todėl dėl žalos atlyginimo visi atsakovai turi atsakyti solidariai, t.y. iš atsakovų priteistina solidariai 36 179,30 Eur turtinės žalos pareiškėjos teisių perėmėjo A. K. naudai.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovų 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėja neturtinę žalą grindžia tuo, jog ji yra garbingo amžiaus, gyvenamąjį namą statė tikėdamasi jame gyventi ir ramiai gamtoje praleisti senatvę, tačiau dėl neteisėtų institucijų veiksmų pareiškėja buvo priversta ilgą laiką, t. y. apie 7 metus bylinėtis teismuose, patyrė skaudžius dvasinius išgyvenimus.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Konstatuotina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Pripažintina, kad dėl įvykusio teisminio proceso pareiškėja galėjo patirti stresą, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, neigiamą poveikį sveikatai ir savijautai, tačiau teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, jog iš esmės visus su gyvenamojo namo statyba susijusius veiksmus atlikdavo pareiškėjos sūnus, pareiškėjos teisių perėmėjas - A. K., ką patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai (įgaliojimas, topografinės nuotraukos pateikimas ir kt.). Minėtos faktinės aplinkybės neneigia ir pareiškėjos sūnus A. K.. Pažymėtina, jog be savivaldybės ir valstybės institucijų ginčo neteisėtų veiksmų, taip pat buvo nustatyta ir pačios pareiškėjos kaltė ir neteisėti veiksmai, kas leistų daryti išvadą, jog ir pati pareiškėja prisidėjo prie galimai patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų. Pažymėtina, jog į bylą nėra pateikti jokie rašytiniai įrodymai patvirtinantys, jog būtent statybiniai procesai ir teisminis bylinėjimasis įtakojo pareiškėjos, kuri ir taip buvo garbaus amžiaus, pablogėjusią sveikatą, neigiamus išgyvenimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tiek administracinėse, tiek civilinėse bylose pareiškėja buvo atstovaujama advokato. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pareiškėjos skundo reikalavimas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
Pareiškėja prašo teismo priteisti jiems ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad delikto padarymas, t. y. žalos padarymo faktas, esant kitoms deliktinės civilinės atsakomybės sąlygoms, yra pagrindas atsirasti deliktinei civilinei atsakomybei, kaip turtinei prievolei, nes civilinės teisės ir pareigos atsiranda dėl žalos padarymo (CK 1.136 str. 2 d. 5 p., 6.245 str. 1, 4 d.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), 5 proc. dydžio metinės palūkanos yra priteisiamos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-3550/2011). Procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010, 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-342-858/2015), tik esant pareiškėjos, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti, ir priteisiamos visiškai ar iš dalies patenkinus pareiškėjo reikalavimus ir priteisus tam tikrą sumą žalos atlyginimui. Kadangi pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš dalies tenkinamas, jos teisių perėmėjui priteistinos ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (36 179,30 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. balandžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal šio straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Pareiškimą patenkinus iš dalies bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Pareiškėjas turėjo išlaidas advokato pagalbai apmokėti – 3 025,00 Eur. Iš atsakovų (išskyrus Statybos inspekciją) lygiomis dalimis pareiškėjui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t.y. 1 512,50 Eur (patenkinti reikalavimai 50 procentų) (CPK 79 str., 93 str. 2 d.).
Atsakovas Savivaldybė, atstovaujama Administracijos patyrė 405 Eur bylinėjimosi išlaidų, advokato pagalbai apmokėti. Teismas atmetė 50 procentų pareiškėjo reikalavimų, todėl šio atsakovo (Administracijos) naudai iš pareiškėjo priteistina 202,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p. 132 str. 1 d., 133 str.,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos L. K. teisių perėmėjo A. K. pareiškimą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. K. solidariai iš atsakovų Molėtų rajono savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 36 179,30 Eur (trisdešimt šešis tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt devynis Eur 30 ct) turtinės žalos atlyginimo ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. balandžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų Molėtų rajono savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pareiškėjui A. K. 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti lygiomis dalimis iš A. K. atsakovų Molėtų rajono savivaldybės bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos naudai 202,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė