Civilinė byla Nr. e2A-706-614/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20431-2019-1

                                                              Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.20     

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 14 d. 

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Emilė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-26425-608/2019 pagal ieškovės Panevėžio miesto savivaldybės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Emilė“ ir trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl skolos priteisimo. 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė Panevėžio miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Emilė“ 2064,90 Eur valstybinės žemės nuomos mokestį, 148,67 Eur delspinigius. Nurodė, kad atsakovė, būdama valstybei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbiami), nuomininke, nemokėjo žemės sklypo nuomos mokesčio ir liko skolinga žemės nuomos mokestį už 2016 – 2018 metus. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 1-258 ir 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 1-272 bendrovės nuomojama valstybinės žemės sklypo dalis įtraukta į nenaudojamų (apleistų) žemės sklypų Panevėžio mieste sąrašą, todėl taikomas 4 proc. žemės vertės mokesčio tarifas. 

2.       Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo ieškinio nepripažino. Nurodė, kad ieškovė savo reikalavimą grindžia dokumentais, nesusijusiais su atsakovės asmeniu, bei neįrodančiais jokių atsakovės pareigų ieškovei. Atsakovė laiko, jog ieškovė neįrodė pagrindo taikyti atsakovei maksimalaus 4 proc. žemės sklypo vertės nuomos mokesčio tarifą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. spalio 2 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovės UAB „Emilė“ ieškovo Panevėžio miesto savivaldybei 2064,90 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio skolą ir 148,37 Eur delspinigių, iš viso 2213,57 Eur. Taip pat valstybei iš atsakovės UAB „Emilė“ priteisė 49,81 Eur žyminio mokesčio ir 3,65 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, viso 53,46 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4.       Teismas nustatė, kad atsakovė UAB „Emilė“ 2004 m. lapkričio 10 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. N27/04-0149 bei 2013 m. kovo 27 d. susitarimo pakeisti sutartį Nr. 23SŽN-(14.23.55.)-31 pagrindu nuomojasi 0,1483 ha ploto valstybinės žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esantį adresu (duomenys neskelbiami). Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 1-258 ir 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 1-272 bendrovės nuomojama valstybinės žemės sklypo dalis įtraukta į nenaudojamų (apleistų) žemės sklypų Panevėžio mieste sąrašą, todėl taikomas 4 proc. žemės vertės mokesčio tarifas. Sutarties 15 punktu sutarties šalys įsipareigojo įstatymų, Vyriausybės nustatyta tvarka pasikeitus valstybinės žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkai ir kitiems reikalavimams, vadovautis priimtais pakeitimais. Atsakovė, kaip valstybinės žemės sklypo nuomininkas, privalo mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį ir vykdyti visas kitas minėtoje nuomos sutartyje numatytas nuomininko pareigas.

5.       Teismas nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą, Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą valstybinės žemės nuomininkai privalo mokėti žemės nuomos mokestį į savivaldybės, kurios teritorijoje, yra valstybinė žemė, biudžetą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.552 straipsnio 2 dalis numato, kad valstybinės žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 12 dalį be aukciono išnuomotos valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ 1.4 punkte numatyta, kad konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą be aukciono, tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra išnuomojama valstybinė žemė, taryba. Minėto nutarimo 1.6 punktas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 1081 redakcija) numato, kad valstybinės žemės nuomininkai žemės nuomos mokestį sumoka į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, biudžetą iki kalendorinių metų lapkričio 15 d. Pagal Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 1-163 patvirtinto Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo Panevėžyje tvarkos aprašo 43 punktą už laiku nesumokėtą žemės nuomos mokestį skaičiuojami 0,04 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pavėluotą mokėti dieną ne ilgiau kaip 180 kalendorinių dienų.

6.       Atsakovė iki 2016 m. lapkričio 15 d. privalėjo sumokėti 879,28 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio už 2016 metus, o sumokėjo tik 10,20 Eur; iki 2017 m. lapkričio 15 d. privalėjo sumokėti 879,28 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio už 2017 metus, iki 2018 m. lapkričio 15 d. privalėjo sumokėti 316,54 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio už 2018 metus. Atsakovei nevykdant savo prievolių pagal valstybinės žemės nuomos sutartį, valstybinės žemės nuomos mokesčio skola sudaro 2064,90 Eur, taip pat 148,37 Eur delspinigiai už prievolės įvykdymo termino praleidimą.

7.       Pasisakydamas dėl atsakovės argumentų, jog neaiškus ieškovės reikalavimo dėl skolos už valstybinės žemės nuomą pagrindas, nurodė, jog iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad atsakovė UAB „Emilė“ 2012 m. gruodžio 6 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. AG-1453 bei 2013 m. vasario 1 d. priėmimo – perdavimo akto Nr. AG-131 pagrindu įgijo nuosavybės teisę į žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), adresu (duomenys neskelbiami), esančius pastatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami). Susitarimu dėl 2004 m. lapkričio 10 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N27/04-0149 pakeitimo, sudarytu 2013 m. kovo 27 d. Nr. 23SŽN-(14.23.55)-31 šalys susitarė, kad valstybinės žemės sklypo buvęs nuomininkas pakeičiamas į UAB „Emilė“, atsižvelgiant į 2012 m. gruodžio 6 d. sutartį Nr. AG-1453, pagal kurią perleisti statiniai ir (ar) įrenginiai (jų dalys): pastatas – konditerijos cechas – parduotuvė, unikalus NR. (duomenys neskelbiami), kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami). Tokios aplinkybes patvirtina, jog UAB „Emilė“, pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įsigydama minėtame valstybiniame žemės sklype esančius pastatus ir kitus statinius, perėmė ir nuomininko teisės bei pareigas, kylančias iš 2004 m. lapkričio 10 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. N27/04-0149. Su atsakove susiklostę faktiniai valstybinės žemės nuomos santykiai įforminti 2013 m. kovo 27 d. susitarimu pakeisti sutartį Nr. 23SŽN-(14.23.55.)-31. Iš nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog atsakovė UAB „Emilė“ visą ieškinyje nurodytos valstybinės žemės nuomos mokesčio skolos susidarymo laikotarpį buvo pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbiami), savininkė, todėl minėtu laikotarpiu ir faktiškai naudojosi jai išnuomotu žemės sklypu jame esantiems statiniams eksploatuoti ir, kaip valstybinės žemės sklypo nuomininkė, privalo mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį bei vykdyti visas kitas minėtoje nuomos sutartyje numatytas nuomininko pareigas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8.       Atsakovė UAB „Emilė“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 2 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

8.1.                      Ieškovė teismui nepateikė nei Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 1-258, nei 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. 1-272, kuriais rėmėsi teisme, pagrįsdama 4 procentų žemės vertės mokesčio tarifo taikymą atsakovės nuomojamai žemei, tokiu būdu nepagrindė, jog atsakovės nuomojama žemė yra nenaudojama bei dėl šios priežasties žemės mokesčio apskaičiavimui taikomas maksimalus 4 procentų žemės mokesčio koeficientas.

8.2.                      Sprendime teismas nurodė, jog iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad atsakovė UAB „Emilė“ 2012 m. gruodžio 6 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. AG-1453 bei 2013 m. vasario 1 d. priėmimo – perdavimo akto Nr. AG-131 pagrindu įgijo nuosavybės teisę į žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), adresu (duomenys neskelbiami), esančius pastatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami). Susitarimu dėl 2004 m. lapkričio 10 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N27/04-0149 pakeitimo, sudarytu 2013 m. kovo 27 d. Nr. 23SŽN-(14.23.55)-31 šalys susitarė, kad valstybinės žemės sklypo buvęs nuomininkas pakeičiamas į uždarąją akcinę bendrovę „Emilė“, atsižvelgiant į 2012 m. gruodžio 6 d. sutartį Nr. AG-1453, pagal kurią perleisti statiniai ir (ar) įrenginiai (jų dalys): pastatas – konditerijos cechas – parduotuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami). Pažymėjo, jog minėti pastatai yra naudojami pagal tiesioginę jų paskirtį, atitinkamai kartu naudojami ir žemės sklypai, kuriuose minėti pastatai stovi. Apeliantė mano, jog teismas visiškai nepagrįstai sprendime nurodė, jog byloje surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, jog nuomojami žemės sklypai yra nenaudojami, todėl žemės nuomos mokesčiui taikytinas maksimalus 4 procentų tarifas, juo labiau, kad ieškovė byloje nepateikė sprendime minėtų Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 1-258 ir 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. 1-272, kurių pagrindu apeliantei buvo pritaikytas maksimas nuomojamos žemės nuomos mokesčio tarifas. Apeliantei nėra aišku, kada ir kokiais pagrindais buvo pritaikytas maksimalus žemės nuomos mokesčio tarifas ir ar tam ieškovė turėjo teisinį pagrindą.

8.3.                      Teismas, neturėdamas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 1-258 ir 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. 1-272, kurių pagrindu apeliantei buvo pritaikytas maksimas nuomojamos žemės nuomos mokesčio tarifas, bei nežinodamas šių ieškovės nurodytų sprendimų teksto, nusprendė, jog ieškovė pagrįstai reikalauja būtent ieškinyje nurodyto dydžio mokesčio už valstybinės žemės nuomą, tokiu būdu nesilaikė Lietuvos Respublikos teisės aktuose reikalaujamo rungtyniškumo bei įrodinėjimo pareigos principų, todėl 2019 m. spalio 2 d. sprendimas negali būti teisėtas bei pagrįstas, kadangi ieškinys nėra pagrįstas jį lydinčiais dokumentais, o tik ieškovo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis.

9.       Ieškovė Panevėžio miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

9.1.                      UAB „Emilė“ pagal 2004 m. lapkričio 10 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. N27/04- 0149 (2013 m. kovo 27 d. susitarimas pakeisti sutartį Nr. 23SŽN-(14.23.55.)-31) nuomojasi 0,1483 ha ploto valstybinės žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)), esantį (duomenys neskelbiami), (toliau - žemės sklypas), todėl turėjo pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokesčius. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti 2019 m. spalio 2 d. teismo sprendimo, nes apeliantė nesutinka su taikytu valstybinės žemės mokesčio tarifu, kuris buvo nustatytas 2016 ir 2017 metais ir abejoja ieškinio tenkinimu pilna apimtimi, tačiau apeliaciniu skundu nepagrįstai prašo naikinti visą sprendimą. Pažymėjo, kad 2018 metais apeliantei buvo taikomas 1,8 proc. mokesčio tarifas, kurio ji neginčija, bet prašo panaikinti visą skundžiamą teismo sprendimą.

9.2.                      Apeliantė skunde nepagrįstai teigia, kad ieškovė neįrodė, kad žemės sklypas yra nenaudojamas ir jam nepagrįstai taikomas maksimalus 4 procentų žemės mokesčio tarifas. Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 1-258 ir 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 1-272 Žemės sklypą įtraukė į nenaudojamų (apleistų) žemės sklypų Panevėžio mieste sąrašą, todėl jam buvo taikomas 4 proc. žemės vertės mokesčio tarifas. Šie savivaldybės tarybos sprendimai yra individualūs administraciniai aktai, taikomi tiesiogiai atsakovui. Apeliantė turėdama pagrindo ginčyti šiuos sprendimus turėjo teisę juos apskųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka, tačiau apeliantė šia teise nepasinaudojo, todėl sprendimai yra nepanaikinti ir galiojantys. 

9.3.                      2017 m. rugpjūčio 24 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-272 buvo pateiktas į civilinę bylą, todėl apeliantė neteisingai nurodė, kad tokio sprendimo byloje nėra.

9.4.                      Pažymėjo, kad šioje civilinėje byloje sprendimų teisėtumas nenagrinėjamas, nes jie nėra šios bylos ginčo dalykas, todėl teismas priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai vadovavosi priimtais savivaldybės tarybos sprendimais.

9.5.                      Nenaudojami žemės sklypai Panevėžio mieste nustatomi vadovaujantis Nenaudojamų žemės sklypų Panevėžio mieste nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu 2013 m. gegužės 30 d. tarybos sprendimu Nr. 1-162 (toliau - Aprašas). 2016 ir 2017 metais žemės sklypas įtrauktas į nenaudojamų žemės sklypų sąrašą (toliau - Sąrašas), nes atitiko Aprašo 5.1. punkte numatytus kriterijus, nes žemės sklype buvo nekilnojamasis turtas, įtrauktas į nekilnojamojo turto, kuris yra nenaudojamas arba naudojamas ne pagal paskirtį, arba yra apleistas, sąrašą. Žemės sklype esantis pastatas konditerijos cechas-parduotuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami) ir kiti inžinieriniai statiniai - kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami) (toliau - statiniai) buvo nenaudojami (statinių ir patalpų angos (durys, langai) yra užkaltos ar kitaip uždengtos, užrakintos ir ilgą laiką neatidaromos, patalpos yra tuščios, netvarkomos, neprižiūrimos), todėl jie įtraukti į nekilnojamojo turto, kuris yra nenaudojamas arba naudojamas ne pagal paskirtį, arba yra apleistas, sąrašą. 

9.6.                      Nekilnojamojo turto mokesčio, kuriam taikomas 3 procentų mokesčio tarifas, sąrašo sudarymo ir keitimo tvarkos aprašo (toliau - nekilnojamojo turto mokesčio, kuriam taikomas 3 procentų mokesčio tarifas, aprašas), patvirtinto Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-33-4 (kartu su 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 1-197 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo ir Savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-33-4 2 punkto pakeitimo“), 3.1. punktas nustato, kad į nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procento mokestis, sąrašą gali būti įrašytas fizinių ir juridinių asmenų nekilnojamasis turtas, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu, yra apmokestinamas nekilnojamojo turto mokesčiu ir atitinka vieną ar kelis iš šių kriterijų - statinių ir patalpų angos (durys, langai) yra užkaltos ar kitaip uždengtos, užrakintos ir ilgą laiką neatidaromos, patalpos yra tuščios, netvarkomos, neprižiūrimos.

9.7.                      2016 m. vasario 22 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-47 ir 2017 m. vasario 23 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-35, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi ir Nekilnojamojo turto mokesčio, kuriam taikomas 3 procentų mokesčio tarifas, aprašu buvo patvirtintas nekilnojamojo turto, kuriam 2016 ir 2017 metais taikomas 3 procentų mokesčio tarifas, sąrašas, į kurį įtraukti nenaudojami statiniai, atitinkantys nekilnojamojo turto mokesčio, kuriam taikomas 3 procentų mokesčio tarifas, aprašo 3.1. punktą.

9.8.                      Apeliantė apie šių sprendimų priėmimą buvo informuota nustatyta tvarka, tačiau visų šių sprendimų neginčijo, todėl jie yra nepanaikinti ir galiojantys.

9.9.                      Apeliantė teigia, kad ieškovė nepagrindė, kad žemės sklypas yra nenaudojamas, tačiau pati apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad jis yra naudojamas. Apeliantė tik deklaratyviai teigia, kad žemės sklype esantys statiniai yra naudojami pagal paskirtį, kaip ir pats žemės sklypas. Apeliantei buvo žinoma, kad statiniams buvo taikomas 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, kurį už 2016 ir 2017 metus ji sumokėjo.

9.10.                      2016 m. gegužės 27 d. ir 2017 m.gegužės 25 d. apeliantei buvo išsiųsti pranešimai apie tai, kad žemės sklypas yra įtrauktas į sąrašo projektą, todėl apeliantei visos aplinkybės susijusios su taikytu maksimaliu žemės nuomos mokesčio tarifu buvo žinomos.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

11.       Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

12.       Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė papildomus įrodymus: 2016 m. rugpjūčio 25 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-258 „Dėl nenaudojamų žemės sklypų Panevėžio mieste sąrašo patvirtinimo“; 2016 m. vasario 22 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-47 „Dėl nekilnojamojo turto, kuriam 2016 metais taikomas 3 procentų mokesčio tarifas, sąrašo patvirtinimo“ išrašą; 2017 m. vasario 23 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-35 „Dėl nekilnojamojo turto, kuriam 2017 metais taikomas 3 procentų mokesčio tarifas, sąrašo patvirtinimo“ išrašą; 2017 m. balandžio 12 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštą Nr. (7.1 E) 46- MPD-4574; 2018 m. kovo 14 d. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštą Nr. (42.59 E) 6M-398; 2016 m. gegužės 27 d. Savivaldybės administracijos viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus raštą su įteikimo pranešimu; 2017 m. gegužės 25 d. Savivaldybės administracijos Teisės ir viešosios tvarkos skyriaus raštą Nr. IS-2310(30.3.). Nurodė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė šių įrodymų neteikė, nes laikosi pozicijos, kad savivaldybės tarybos priimti sprendimai dėl taikyto 4 procentų valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifo, yra priimti dar 2016 ir 2017 m., apeliantės administracinių bylų teisenos tvarka nenuginčyti, todėl galiojantys ir apeliantei privalomi, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas grindžiamas motyvais dėl 4 procentų tarifo taikymo pagrįstumo, ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso 314 straipsniu, teikia šiuos įrodymus.

13.       CPK 314 straipsnyje suformuluota taisyklė, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės nurodytas aplinkybes, tai, kad pateikti įrodymai gali būti reikšmingi sprendžiant dėl apeliacinio skundo argumentų, juos priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Atsiliepimas į aeliacinį skundą su minimais įrodymais apeliantei buvo įteiktas, su pridėtaos įrodymais apeliantė susipažino, pastabų nepateikė.

14.       Apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo apylinkės teismas tenkino ieškovės Panevėžio miesto savivaldybės turtinius reikalavimus, kylančius iš valstybinės žemės nuomos sutarties, dėl 2064,90 Eur nuomos mokesčio už sklypo nuomą priteisimą.

15.       Šioje byloje nustatyta, kad atsakovė UAB „Emilė“ 2004 m. lapkričio 10 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. N27/04-0149 bei 2013 m. kovo 27 d. susitarimo pakeisti sutartį Nr. 23SŽN-(14.23.55.)-31 pagrindu nuomojasi 0,1483 ha ploto valstybinės žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esantį adresu (duomenys neskelbiami). Nuomos sutartis įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

16.       Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 1-258 ir 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 1-272 bendrovės nuomojama valstybinės žemės sklypo dalis įtraukta į nenaudojamų (apleistų) žemės sklypų Panevėžio mieste sąrašą. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu dėl žemės mokesčio tarifų 2016 metams nustatymo Nr. 1-121 ir 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu dėl žemės mokesčio tarifų 2017 metams nustatymo Nr. Nr. 1-155, nustatytas 4 procentų apmokestinamasis dydis nuo žemės vertės nenaudojamos ir apleistos žemės sklypams.

17.       Byloje nėra ginčo, kad apeliantė yra 0,1483 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami), nuomininkė ir sutarties bei įstatymo pagrindu turi pareigą nustatytais terminais mokėti valstybinės žemės mokestį. Tačiau apeliantė nesutinka su jai pritaikyto valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifo dydžiu, argumentuodama, jog ieškovė teismui nepateikė nei Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 1-258, nei 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. 1-272, kuriais rėmėsi teisme, pagrįsdama 4 procentų žemės vertės mokesčio tarifo taikymą atsakovės nuomojamai žemei, tokiu būdu nepagrindė, jog atsakovės nuomojama žemė yra nenaudojama bei dėl šios priežasties žemės mokesčio apskaičiavimui taikomas maksimalus 4 procentų žemės mokesčio koeficientas. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais apeliantės argumentais.

18.       Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ 1.4 punktą konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą be aukciono, tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, taryba. Panevėžio miesto savivaldybės viešojo registro duomenimis nustatyta, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu „Dėl žemės mokesčio tarifų 2016 metams nustatymo“ Nr. 1-121 ir 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu „Dėl žemės mokesčio tarifų 2017 metams nustatymo“ Nr. Nr. 1-155 patvirtino nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifus ir nustatė 4 procentų žemės vertės dydžio nuomos mokesčio tarifą metams už žemės sklypo nenaudojimą, bet kurios pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties ir naudojimo būdo nenaudojamai žemei, įtrauktai į Savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą nenaudojamos žemės sklypų sąrašą, ir apleistoms žemės ūkio naudmenoms (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nenaudojami žemės sklypai Panevėžio mieste nustatomi vadovaujantis Nenaudojamų žemės sklypų Panevėžio mieste nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu 2013 m. gegužės 30 d. tarybos sprendimu Nr. 1-162 (toliau – Aprašas).

19.       Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Teisės ir viešosios tvarkos skyrius 2016 m. gegužės 27 d. raštu Nr. IS-3199(30.3.) ir 2017 m. gegužės 25 d. raštu Nr. IS-2310(30.3.) pranešė apeliantei, kad vadovaujantis 2013 m. gegužės 30 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-162 patvirtintu Nenaudojamų žemės sklypų Panevėžio mieste nustatymo tvarkos aprašo 5.1 punktu „žemės sklypas (jo dalis), kuriame yra nekilnojamasis turtas, įtrauktas į nekilnojamo turto, kuris yra nenaudojamas arba naudojamas ne pagal paskirtį, arba apleistas, sąrašą“, apeliantės nuomojamas žemės sklypas įtraukiamas į sąrašą, kuris bus teikiamas savivaldybės tarybai tvirtinti dėl 2016 ir 2017 m. taikomo metinio 4 procentų žemės vertės mokesčio tarifo. Pagal Aprašo 11 punktą, nenaudojamos žemės sklypo (jo dalies) savininkas, nuomininkas ir naudotojas gali per 30 dienų nuo pranešimo išsiuntimo apie įrašymą į sąrašą dienos pateikti raštu savivaldybei dokumentus, įrodančius, kad žemės sklypas nebeatitinka 5.1 papunktyje nurodyto kriterijaus. Ši teisė siųstuose pranešimuose apeliantei buvo išaiškinta. Apeliantei nustatytu terminu dokumentų nepateikus, Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 1-258 ir 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 1-272 bendrovės nuomojama valstybinės žemės sklypo dalis buvo įtraukta į nenaudojamų (apleistų) žemės sklypų Panevėžio mieste sąrašą, dėl ko buvo pritaikytas 4 procentų žemės vertės mokesčio tarifas. Šių sprendimų apeliantė neginčijo.

20.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad šios nutarties 19 punkte nurodyti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Teisės ir viešosios tvarkos skyriaus raštai dėl žemės sklypo įtraukimo į sąrašą dėl taikomo metinio 4 procentų žemės vertės mokesčio tarifo apeliantei buvo išsiųsti, o 2016 m. gegužės 27 d. rašto Nr. IS-3199(30.3.) įteikimą patvirtina ieškovės teismui kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas įteikimo pranešimas. Priešingai nei nurodo apeliantė, 2017 m. rugpjūčio 24 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-272 pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas 2019 m. rugsėjo 19 d. (iki bylos išnagrinėjimo iš esmės), todėl apeliantė skunde neteisingai nurodė, kad tokio sprendimo byloje nėra.

21.       Aplinkybę, jog atsakovei nuosavybės teise priklausantys statiniai (pastatas – konditerijos cechas – parduotuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)), esantys (duomenys neskelbiami) (toliau – Turtas), 2016 ir 2017 m. nebuvo naudojami pagal paskirtį patvirtina kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės pateikti 2016 m. vasario 22 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-47 ir 2017 m. vasario 23 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-35, kuriais, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi ir Nekilnojamojo turto mokesčio, kuriam taikomas 3 procentų mokesčio tarifas, sąrašo sudarymo ir keitimo tvarkos aprašu, patvirtintu Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-33-4 (kartu su 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 1-197 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo ir Savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 1-33-4 2 punkto pakeitimo“), Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 1-156 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2017 metams nustatymo“, Panevėžio miesto savivaldybės taryba patvirtino nekilnojamojo turto, kuriam 2016 ir 2017 metais taikomas 3 procentų mokesčio tarifas, sąrašą, į kurį buvo įtrauktas ir apeliantei priklausantis Turtas, kaip atitinkantis nekilnojamojo turto mokesčio, kuriam taikomas 3 procentų mokesčio tarifas, aprašo 3.1. punktą (statinių ir patalpų angos (durys, langai) yra užkaltos ar kitaip uždengtos, užrakintos ir ilgą laiką neatidaromos, patalpos yra tuščios, netvarkomos, neprižiūrimos). Nurodytų sprendimų apeliantė neginčijo ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos nustatytą 3 procentų mokesčio tarifą sumokėjo. Šias aplinkybes patvirtina kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. balandžio 12 d. raštas Nr. (7.1 E) 46- MPD-4574 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio“ ir Panevėžio apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. kovo 14 d. raštas Nr. (42.59 E) 6M-398 „Dėl informacijos pateikimo apie sumokėtą nekilnojamojo turto mokestį už turtą 2017 m. apmokestintą 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifu“.

22.       Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė pagrįstai 2016 ir 2017 m. apeliantei pritaikė 4 procentų dydžio valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifą, o visos aplinkybės, susijusios su taikytu maksimaliu žemės nuomos mokesčio tarifu atsakovei buvo žinomos.

23.       Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliantės skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis). 

24.       Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; kt.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a : 

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                         Andrutė Kalinauskienė 

                                                                                  Eglė Surgailienė  

                                                                                                            Rūta Veniulytė-Jankūnienė