LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Tomas Šeškauskas,

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 74 straipsnio 2 dalimi, išnagrinėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau tekste – Generalinė prokuratūra) prokurorės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 2 d. nutarties, kuria nutarta neišduoti Lietuvos Respublikos piliečio P. K. Jungtinėms Amerikos Valstijoms (toliau – JAV) baudžiamajam persekiojimui už nusikalstamą veiką, numatytą Jungtinių Amerikos Valstijų Baudžiamojo Įstatymo Sąvado 18 Teisyno 1029 paragrafo (a) dalies (3) punkte (toliau – JAV BĮ 18 Sąvado 1029(a)(3)).

Teisėjas, susipažinęs su skundui nagrinėti pateikta ekstradicijos medžiaga Nr. 14.3.-638 bei baudžiamąja byla Nr. 38-1-00023-05, kurioje P. K. įtariamas padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 215 straipsnio 1 dalyje,

n u s t a t ė:

Generalinėje prokuratūroje 2006 m. vasario 22 d. buvo gautas JAV teisingumo departamento teisinės pagalbos prašymas, kuriame, vadovaujantis 2001 m. spalio 23 d. pasirašyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAV Vyriausybės ekstradicijos sutartimi (toliau – 2001 m. Dvišalė ekstradicijos sutartis), Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 2002 m. sausio 22 d., JAV prašė išduoti Lietuvos Respublikos pilietį P. K. baudžiamajam persekiojimui byloje Nr. 3:05-00058 už laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio iki 2005 m. vasario mėn. padarytą tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą JAV BĮ 18 Sąvado 1029(a)(3) punkte (sukčiavimas ir kitokios su juo susijusios veikos, susijusios su priemonėmis, įgalinančiomis prieiti prie finansinės informacijos).

JAV prašyme nurodyta, kad P. K. įtariamas tuo, jog nuo 2004 m. gruodžio mėnesio iki 2005 m. vasario mėnesio padarė tęstinę nusikalstamą veiką, t.y. disponuodamas neleistinomis priemonėmis, įgalinančiomis prieiti prie finansinės informacijos, veikdamas iš Lietuvos, dalyvavo internete atliekamame sukčiavime su kredito kortelėmis, perkant, parduodant ar kitaip keičiantis kredito kortelių sąskaitų informacija. Tokiu būdu neteisėtai iš įvairių visame pasaulyje esančių šaltinių, tarp jų ir iš organizacijų, apdorojančių kredito kortelių informaciją, iš bankų, iš prekybos firmų buvo įgyta informacija apie tūkstančių asmenų kredito kortelių sąskaitas. P. K. (Internete žinomas kaip „ca$hmoneymillionaire") dalyvavo taip vadinamų „išsamios informacijos" (informacija, apibūdinanti ir pačią kredito kortelę, ir jos savininką) kredito kortelių pardavimo skatinimo ir informacijos apie tas korteles platinimo veikloje, taip pat asmeniškai pardavinėjo tą informaciją. Tuo tikslu jis naudojosi Interneto tinklalapio puslapiuose „Cardenplanet", „Carders Army" užmegztais kontaktais. Paminėti Interneto puslapiai įgalina viso pasaulio nusikaltėlius pirkti, parduoti ar kitaip pasikeisti vogta kredito korteles apibudinančia informacija, taip pat informacija,  leidžiančia pavogti asmens tapatybės duomenis, bei  informacija, įgalinančia įsibrauti į kompiuterius ir jų sistemas, o taip pat įgyti netikrų asmens tapatybės dokumentų. Naudodamasis Interneto slapyvardžiu „ca$hmoneymillionaire", P. K. , turėdamas tikslą prekiauti vogta kredito kortelių informacija, vogti tą informaciją, ja naudotis bei įsilaužti į kompiuterius ir jų sistemas, bendravo su kitais asmenimis tiesioginės Interneto laiškų sistemos (ICQ) pagalba. Nustatyta, kad P. K. asmeniškai pardavė „išsamios informacijos" kredito kortelių duomenis, įgalinančius naudotis maždaug 900 kredito kortelių sąskaitomis. Už parduotą kreditinių kortelių informaciją P. K. gavo atlygį - 2678 JAV dolerius ir prekių už 200 JAV dolerių.

Ši nusikalstama veika numatyta JAV BĮ 18 Sąvado 1029(a)(3) punkte (sukčiavimas ir kitokios su juo susijusios veikos, susijusios su priemonėmis, įgalinančiomis prieiti prie finansinės informacijos). Jame  numatomas ilgiausias laisvės atėmimo terminas - iki dešimties metų.

Nusikalstama veika, dėl kurios pareikšti P. K. kaltinimai JAV, anot prokurorės, pagal faktines aplinkybes atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 215 straipsnio 1 dalyje, joje numatyta didžiausia bausmė - laisvės atėmimas iki šešerių metų.

Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamą veiką, dėl kurios P. K. pareikšti kaltinimai, šis asmuo padarė veikdamas Lietuvoje, dėl šios veikos, pagal JAV pateiktą informaciją, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 38-1-00023-05 Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimų vyriausioje valdyboje. 2006-06-20 P. K. laikinai sulaikytas šioje baudžiamojoje byloje ir 2006-06-21 jam pareikšti įtarimai dėl neteisėto mokėjimo instrumentų identifikavimo duomenų perdavimo tretiesiems asmenims. Siekiant užtikrinti JAV teisinės pagalbos prašymo dėl P. K. išdavimo įvykdymą, vadovaujantis 2001 m. Dvišale ekstradicijos sutartimi ir BPK 122 straipsnio 5 dalimi, 2006-06-22 kreiptasi į Vilniaus miesto pirmąjį apylinkės teismą dėl suėmimo šiam asmeniui paskyrimo ekstradicijos byloje Nr. 14.3. - 638, tačiau teismas šio prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad skirti griežčiausią kardomąją priemonę nėra faktinio būtinumo. Prokuroro nutarimu P. K. buvo paskirtos dvi kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas.

2006-07-12 P. K. atsisakė būti išduotas JAV baudžiamajam persekiojimui.

2007-02-08 Generalinės prokuratūros skyriaus prokurorė Vilniaus apygardos teismo prašė išduoti Lietuvos Respublikos pilietį P. K. JAV baudžiamajam persekiojimui už nusikalstamą veiką, nurodytą JAV teisingumo departamento teisinės pagalbos prašyme ir numatytą JAV BĮ 18 Sąvado 1029(a)(3) punkte.

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. liepos 2 d. nutartimi ekstradicijos byloje Nr.14.3.-638 atsisakė išduoti JAV baudžiamajam persekiojimui Lietuvos Respublikos pilietį P. K. .

Teismas atsisakė išduoti šį asmenį remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 6 straipsnio 2 dalimi ir 13 straipsniu bei BPK 71 straipsnio 3 dalies 2 punktu.

Teismas nutartyje nurodė, kad P. K. , neteisėtai perduodamas mokėjimo instrumentų identifikavimo duomenis JAV teisėsaugos įstaigos pareigūnui (agentui), negalėjo užbaigti nusikaltimo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, todėl jo nusikalstama veika pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus turėtų būti kvalifikuota su nuoroda į BK 22 straipsnio 2 dalį, t.y. kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, nes kaltininkas nesuvokė, jog jis veikos negali pabaigti dėl to, kad kėsindamasis naudoja netinkamas priemones. Teismo teigimu, JAV teisėsaugos pareigūnai prašo išduoti P. K. už baigtą nusikaltimą. Pasikėsinimo stadijoje nutrūkusi visuomenei pavojinga veika yra lengvesnis nusikaltimas nei pilnai realizuota nusikalstama veika. Todėl Vilniaus apygardos teismas mano, kad tokiu būdu P. K. prašoma išduoti baudžiamajam persekiojimui už sunkesnį nusikaltimą, o jo faktiškai jis nepadarė.

Be to apygardos teismas skundžiamoje nutartyje pabrėžė, kad iš JAV BĮ 18 Sąvado 1029(a)(3) punkto matyti, kad asmuo pagal šią teisės normą atsako ir gali būti baudžiamas tik tuo atveju, jei jis savo veika padarė įtaką komercijai tarp JAV administracinių teritorinių vienetų (tarp valstijų) arba tarptautinei komercijai. Tuo tarpu, P. K. mokėjimo instrumentų identifikacinius duomenis realizavo JAV teisėsaugos įstaigos pareigūnui, todėl Vilniaus apygardos teismas mano, kad jo veika negalėjo sukelti ir nesukėlė padarinių, kuriuos numato minėta JAV teisės norma. 2006 m. rugsėjo 23 d. JAV teisingumo departamento atsakyme nurodyta, jog tam, kad P. K. būtų nuteistas, JAV Vyriausybė neprivalo įrodyti, kad kaltinamojo veiksmai turėjo įtakos prekybai tarp valstijų ar užsienio prekybai. Teismo nuomone, tai prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamiesiems įstatymams, nustatantiems, kad materialioji teisės norma pilnai realizuojama tik tada, kai dėl kaltininko veikos atsiranda teisės normos dispozicijoje numatyti padariniai. Dėl tokios JAV teisingumo departamento pozicijos Vilniaus apygardos teismas negalėjo atmesti galimybės, jog išduotas Lietuvos Respublikos pilietis gali būti teisiamas ir nuteistas už veiką, kurios jis nepadarė. Todėl teismas nusprendė, kad esant šioms aplinkybėms P. K. išdavimas JAV kardinaliai prieštarautų Konstitucijos 13 straipsnio sampratai, įpareigojančiai Lietuvos valstybę globoti ir ginti savo piliečius.

              Taip pat Vilniaus apygardos teismas, atsisakydamas išduoti P. K. JAV, rėmėsi BPK 71 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, t.y. kad P. K. padarė nusikalstamą veiką veikdamas Lietuvos teritorijoje, ir Lietuvos ikiteisminio tyrimo įstaiga dėl P. K. nusikalstamos veikos atlieka ikiteisminį tyrimą.

              Prokurorė prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 2 d. nutartį panaikinti ir išduoti Lietuvos Respublikos pilietį P. K. JAV baudžiamajam persekiojimui pagal JAV teisingumo departamento teisinės pagalbos prašymą.

Prokurorė nurodo, kad žemesnysis teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, visiškai nesivadovavo aukščiau minėta 2001 m. Dvišale ekstradicijos sutartimi ir dėl to netinkamai pritaikė tiek Konstitucijos, tiek BPK normas, todėl teismo nutartis, jos manymu, nepagrįsta ir naikintina.

Prokurorė teigia, kad Konstitucijos 13 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, kad draudžiama išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei, tuo pačiu numato ir išimtį, leidžiančią piliečio išdavimą, jeigu tai numatyta Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje. BK 9 straipsniu ir BPK 71 straipsniu ši išimtis sukonkretinta, nustatant, kad Lietuvos Respublikos pilietis, padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikoje ar kitos valstybės  teritorijoje, gali būti išduodamas užsienio valstybei arba perduotas Tarptautiniam baudžiamajam teismui tik remiantis Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi arba Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos rezoliucija. JAV kompetentingos institucijos prašė P. K. išdavimo, o Generalinė prokuratūra priėmė vykdymui šį teisinės pagalbos prašymą remiantis ratifikuota 2001 m. Dvišale ekstradicijos sutartimi, kurios 3 straipsnyje numatoma, kad išduoti neatsisakoma dėl prašomo išduoti asmens pilietybės. Taigi, nacionalinės ir tarptautinės teisės požiūriu tai, kad P. K. yra Lietuvos Respublikos pilietis, negali būti kliūtis išduoti jį JAV. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucijos 13 straipsnio 1 dalis numato ne bendro pobūdžio pareigą valstybei globoti savo piliečius, o įpareigoja Lietuvos valstybę globoti savo piliečius užsienyje, tokiu būdu užtikrinant pareigą globoti pilietį, jeigu, esant 13 straipsnio 2 dalyje numatytai išimčiai, jis bus išduotas kitai valstybei. Todėl, prokurorės nuomone, teismo motyvas, kad P. K. išdavimas kardinaliai prieštarautų Konstitucijos 13 straipsnio sampratai, įpareigojančiai Lietuvos valstybę globoti ir ginti savo piliečius, yra klaidingas ir niekuo nepagrįstas.

Be to, prokurorės teigimu, ignoruodamas 2001 m. Dvišalės ekstradicijos sutartį žemesnysis teismas nepagrįstai pradėjo gilintis į nusikaltimo, už kurį prašomas išduoti P. K. , kvalifikavimą, o tai nėra ekstradicijos proceso dalykas.

Prokurorė nurodo, kad 2001 m. Dvišalės ekstradicijos sutarties 2 straipsnyje numatyta, kad nusikaltimas yra laikomas nusikaltimu, dėl kurio išduodama, jeigu už jį pagal abiejų valstybių įstatymus yra baudžiama didesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo arba griežtesne bausme. To paties straipsnio 3 dalies a punkte numatyta, kad nusikaltimas yra laikomas nusikaltimu, dėl kurio išduodama nepaisant to, ar prašymą pateikiančioje  valstybėje  ir prašymą gaunančioje  valstybėje  tas nusikaltimas yra priskiriamas tai pačiai nusikaltimų kategorijai. Lietuvos Respublikos Seimas, ratifikuodamas 2001 m. Dvišalę ekstradicijos sutartį, išlygų dėl galimybės atsisakyti išduoti asmenį, jei pagal JAV baudžiamuosius įstatymus nusikalstama veika yra sunkesnė, nepadarė. JAV kompetentingo teismo prisiekusiųjų žiuri pareiškė kaltinimus P. K. dėl JAV BĮ 18 Sąvado 1029(a)(3) punkto pažeidimo, t.y. dėl to, kad jis, „turėdamas tyčią ir numatydamas apgauti kitus, turėjo savo nuosavybėje penkiolika ar daugiau padirbtų ar neleistinų prisijungimo priemonių, įgalinančių prieiti prie finansinės informacijos". Pagal šios teisės normos dispoziciją, prokurorės manymu, akivaizdu, kad nusikaltimas laikomas baigtu, jeigu nustatoma, kad asmuo disponuoja 15-os ir daugiau kreditinių kortelių duomenimis. Prokurorė teigia, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas nutartį atsisakyti  išduoti  P. K. ,  nesivadovavo 2001 m. Dvišale ekstradicijos sutartimi, todėl padarė neteisingą išvadą, jog pagal JAV BĮ 18 Sąvado 1029(a)(3) punktą asmuo atsako ir gali būti baudžiamas tik tuo atveju, jei jis savo veika padarė įtaką komercijai tarp JAV administracinių teritorinių vienetų arba tarptautinei komercijai. 2001 m. Dvišalės ekstradicijos sutarties 2 straipsnio 3 dalies c punktu nustatoma, kad nusikaltimas yra laikomas nusikaltimu, dėl kurio išduodama, nepaisant to, ar nusikaltimas yra toks, dėl  kurio pagal  Jungtinių Valstijų federalinius  įstatymus reikia įrodyti, jog darant nusikaltimą buvo imamasi priemonių, darančių įtaką valstijų tarpusavio arba užsienio prekybai, kadangi  šios  priemonės  taikomos  tik jurisdikcijai Jungtinių Valstijų federaliniame  teisme nustatyti. Taigi, prokurorės teigimu, tai, ką Vilniaus apygardos teismas priskyrė prie teisės normos dispozicijoje numatytų padarinių, yra tik prielaida jurisdikcijai nustatyti. Tai patvirtino ir JAV teisingumo departamentas 2006 m. rugsėjo 23 d. raštu.

Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad JAV kompetentingos teisminės institucijos, kvalifikuodamos asmeniui inkriminuojamą nusikalstamą veiką, taikė savo šalies teisės normas, kurios, vadovaujantis 2001 m. Dvišalės ekstradicijos sutarties 2 straipsnio 2 dalimi, negali būti identiškos Lietuvos Respublikos teisės normoms ir apibūdinamos tomis pačiomis sąvokomis. Sutarties 8 straipsnio 2 dalies c punktu nustatoma, kad kartu su teisinės pagalbos prašymu dėl asmens ekstradicijos turi būti pateikta tokia informacija, kuri leistų tikėti, kad prašomas išduoti asmuo padarė nusikaltimą, dėl kurio prašoma išduoti. Prokurorė pabrėžia, kad teismas nenagrinėjo JAV kaltinimų P. K. pagrįstumo ir įrodymų pakankamumo, tuo pripažindamas, kad duomenų, leidžiančių manyti, kad P. K. pagrįstai kaltinamas padaręs nusikaltimą, už kurį prašoma išduoti, pakanka. Todėl, jos manymu, Vilniaus apygardos teismo abejonės, kad išduotas pagal ekstradicijos prašymą P. K. gali būti teisiamas už veiką, kurios nepadarė, nepagrįstos.

Be to prokurorė nurodo, kad nusikalstama veika, numatyta JAV BĮ 18 Sąvado 1029(a)(3) punkte, už kurią JAV prašo išduoti P. K. , ir Lietuvoje yra laikoma nusikalstama bei atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 215 straipsnio 1 dalyje, t.y. atitinka abipusio baudžiamumo principą. Kadangi P. K. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką veikdamas internete iš Lietuvos, Kauno miesto, pagal JAV kompetentingų institucijų informaciją, ikiteisminis tyrimas (baudžiamoji byla Nr. 38-1-00023-05) dėl tos pačios veikos, už kurią prašoma išduoti, 2005 m. vasario 17 d. pradėtas ir Lietuvoje. 2006 m. birželio 21 d. šioje byloje P. K. pareikšti įtarimai padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje. Šis procesinis sprendimas, anot prokurorės, taip pat suteikia teisinį pagrindą laikyti P. K. padarius veiką, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma nusikaltimu. 2001 m. Dvišalės ekstradicijos sutarties 5 straipsnio 2 dalies „c" punktu nustatoma, kad išduoti netrukdo tai, kad prašymą gavusios valstybės kompetentingos įstaigos yra priėmusios sprendimą tirti asmens, kurį prašoma išduoti, tas pačias padarytas veikas.

Prokurorė skunde nurodo, kad 2001 m. Dvišalės ekstradicijos sutarties 2 straipsnio 4 dalimi nustatoma, jog dėl nusikaltimo, dėl kurio išduodama, prašymas išduoti patenkinamas, nepaisant to, kur buvo padaryta nusikaltimą sudaranti veika arba veikos. Prokurorė teigia, kad žemesnysis teismas, neatsižvelgė į šią 2001 m. Dvišalės ekstradicijos sutarties nuostatą ir dėl to nepagrįstai pritaikė BPK 71 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą atsisakymo išduoti pagrindą. Taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir į tai, kad, formuodamas Lietuvos Respublikos teismų praktiką taikant Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir Baudžiamojo bei Baudžiamojo proceso kodeksų normas, numatančias asmenų išdavimą užsienio valstybei arba perdavimą Tarptautiniam baudžiamajam teismui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas (2003m. gruodžio 29 d. Nr. 42 nutarimo 12 punktas) nurodė, kad jeigu užsienio valstybė arba Tarptautinis baudžiamasis teismas prašo išduoti ar perduoti asmenį aplinkybėmis, kai pagal BK 9 straipsnio 3 dalį ekstradicija gali būti netaikoma, teismas, spręsdamas asmens išdavimo užsienio valstybei klausimą, vadovaujasi tarptautinės sutarties reikalavimais bei sutarties ratifikavimo įstatymu.

Išduotinas asmuo P. K. , atsiliepime prašo prokuratūros skundą atmesti, motyvuodamas tuo, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas Lietuvos teritorijoje, kad nežinojo, jog darydamas nusikalstamą veiką pažeis JAV įstatymus.

P. K. gynėjas atsiliepime prašo prokuratūros skundą atmesti, nurodo, kad žemesnysis teismas priėmė pagrįstą nutartį ir visiškai sutinka su teismo pateiktais motyvais. Taip pat gynėjas papildomai nurodo, kad yra didelė tikimybė, jog P. K. išdavus JAV, jam gali būti taikomos griežtesnės kardomosios priemonės, bei gali būti paskirta griežtesnė bausmė nei bylą nagrinėjant Lietuvoje.

Skundas netenkinamas.

1.  Žemesniojo teismo nutartis, nors joje iš dalies ir neteisingai aiškinamos 2001 m. Dvišalės  ekstradicijos sutarties nuostatos ir joje numatyti  neišdavimo pagrindai, negali būti panaikinta, o P. K. negali būti išduotas, nes už šio asmens padarytą, bet JAV teisėsaugos pareigūnų išaiškintą ir nustatytą nusikalstamą veiką, jį persekioti ir nubausti, aukštesniojo teismo nuomone, pirmumo teisę (baudžiamąją jurisdikciją) turi  šio asmens pilietybės ir  jo nusikalstamos veikos padarymo vietos valstybė - Lietuvos Respublika.

2. Vilniaus apygardos teismo teisėjas skundžiamoje nutartyje padarė teisingą  galutinę išvadą, kad P. K. padaryto nusikaltimo tyrimas gali būti baigtas jo pilietybės šalyje ir už jam inkriminuojamą veiką gali būti teisiamas ir Lietuvos Respublikoje. Būtent tokia proceso tolesnė eiga atitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucijos numatytus savo piliečių globos ir apsaugos principus, labiausiai užtikrintų 1950 m. Europos Tarybos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą proceso greitumo principą ir atitiktų teritorinio baudžiamosios jurisdikcijos nustatymo principo (lex loci delicti) reikalavimus, kurie turi pirmumą prieš kitus baudžiamosios jurisdikcijos nustatymo principus.

3. Reikia pripažinti, kad visiškai pagrįstai savo skunde prokurorė nurodo, jog spręsdamas ekstradicijos klausimą teisėjas be pagrindo ėmėsi nagrinėti tuos klausimus ir tas aplinkybes, kurie 2001 m. Dvišalėje ekstradicijos sutartyje nėra numatyti kaip svarstytini ir nėra reikšmingi neišdavimo pagrindams nustatyti. Kitaip tariant teismas visiškai be pagrindo ėmė gilintis į konkrečius nusikaltimo kvalifikavimo, lyginamosios analizės ir sudėties aiškinimo klausimus. Prokurorė pagrįstai nurodo, kad 2001 m. Dvišalės ekstradicijos sutarties 2 straipsnyje numatytas vienintelis reikalavimas nusikaltimų abipusiam baudžiamumui, tai yra veika yra laikoma nusikaltimu, dėl kurio išduodama, jeigu už jį pagal abiejų valstybių įstatymus yra baudžiama didesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo arba griežtesne bausme. Sutarties 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nusikaltimo padarymo stadija (veika vertinama kaip pasikėsinimas ar baigtinė veika) išdavimui reikšmės neturi. To paties straipsnio 3 dalies a punkte numatyta, kad nusikaltimas yra laikomas nusikaltimu, dėl kurio išduodama, nepaisant to, ar prašymą pateikiančioje  valstybėje  ir prašymą gaunančioje  valstybėje  tas nusikaltimas yra priskiriamas tai pačiai nusikaltimų kategorijai, ar nusikaltimas apibūdinamas tomis pačiomis sąvokomis. Prokurorė skunde išdėstė pagrįstus argumentus, kad nėra kliūčių vertinti P. K. nustatytą veiką kaip nusikaltimą, už kurio padarymą abi šalys yra įsipareigojusios prašomus asmenis išduoti. Nusikalstama veika, kuri atitinka JAV BĮ 18 Sąvado 1029(a)(3) punkte numatytos veikos požymius (sukčiavimas ir kitokios su juo susijusios veikos, susijusios su priemonėmis, įgalinančiomis prieiti prie finansinės informacijos, už kurią JAV prašo išduoti P. K. , ir Lietuvoje yra laikoma nusikalstama bei labiausiai pagal pateiktą prašančiosios šalies nusikaltimo aprašymą atitinka BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius (neteisėtas mokėjimo dokumento duomenų panaudojimas), t.y. atitinka abipusio baudžiamumo principą.

4. Darydamas išvadą dėl P. K. neišdavimo aukštesniojo teismo teisėjas atkreipia dėmesį į pačios ekstradicijos esmę. Nusikaltėlių išdavimas (ekstradicija) - tai ne vien dvišaliais tarptautiniais susitarimais, bet ir bendrai pripažintais tarptautinės teisės principais pagrįstas teisinės pagalbos aktas, susidedantis iš vienos valstybės perdavimo asmens (šiuo atveju- kaltinamojo), kurios teritorijoje jis yra, pabėgęs arba besislapstantis nuo teisingumo, kitai valstybei, reikalaujančiai jo perdavimo, kurios teritorijoje reikalaujamasis asmuo padarė nusikaltimą, arba kurios piliečiu jis yra, arba tai valstybei, kuri yra nukentėjusi nuo nusikaltimo, tam, kad šis asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Iš pateiktos ekstradicijos medžiagos matyti, kad šis atvejis nebūdingas tradicinei ekstradicijos situacijai, P. K. nuo jam inkriminuojamo nusikaltimo niekur nebėgo ir nesislapstė, veikė iš Lietuvos Respublikos, ir jo pavojinga veika išaiškinta ir nutraukta bendromis Lietuvos bei JAV teisėsaugos pareigūnų pastangomis ir ši veika prieštarauja abiejų valstybių teisės saugomiems interesams. Skundžiamoje nutartyje pagrįstai atkreiptas dėmesys ir į Lietuvos Respublikoje atliekamo ikiteisminio tyrimo aplinkybes bei bylos teisminę perspektyvą Lietuvos Respublikos teisme.  Šių faktų negalima palikti nuošalyje ir vertinti kaip neturinčių jokios įtakos P. K. teisėms ir išdavimo klausimo sprendimui. Kaip matyti iš JAV slaptosios tarnybos agento 2005-02-02 atsakymo į paklausimą dėl teisinės pagalbos šiame tyrime, dėl „ca$hmoneymillionaire“ atliktų veiksmų Tenesi valstijos federalinis prokuroras buvo išreiškęs norą persekioti šį įtariamąjį baudžiamąją tvarka JAV arba padėti Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnams persekioti šį asmenį Lietuvoje.

5. Prokurorės prašymas išduoti P. K. yra grindžiamas ir tuo, kad 2001 m. Dvišalėje ekstradicijos sutartyje ir Lietuvos Respublikos BK bei BPK nėra numatyti pagrindai, kurie trukdytų išduoti P. K. , todėl jį privalu išduoti. Tačiau nepakankamai argumentuojama, kodėl būtent JAV teisėsaugos ir teisingumo institucijos turi išimtinę jurisdikciją P. K. padarytam nusikaltimui ir kodėl jo tolimesnis baudžiamasis persekiojimas Lietuvoje yra negalimas. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad šiame prašyme vienareikšmiškai konstatuojama, kad JAV pareigūnų pastangomis išaiškinta nusikalstama veika yra padaryta P. K. veikiant Lietuvoje, Kauno mieste.

6. Atiduodant reikiamą pagarbą JAV teisėsaugos pareigūnų pastangoms išaiškinant P. K. disponavimo neteisėtai laikoma informacija faktą ir užkertant kelią jo atliktų veiksmų pasekmėms prekiaujant išsamia informacija apie fizinių asmenų mokėjimo instrumentų identifikavimo duomenis, atsižvelgtina, kad gautame ekstradicijos prašyme nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kodėl šiuo atveju buvo pavojingai pažeisti vien tik JAV interesai. Pateiktoje teismui ekstradicijos medžiagoje nėra konkrečiai nurodyta, kiek byloje yra nustatyta realiai nukentėjusiųjų asmenų, kiek iš jų yra JAV piliečių, ar tik JAV fiziniams, juridiniams asmenims ir bankams grėsė  ir ar buvo padaryta žala. Tai vertintina kaip 2001 m. Dvišalės ekstradicijos sutarties 8 straipsnio 3 dalies c papunkčio nuostatų realizavimo trūkumas. 

7. Pagal 2001 m. Dvišalės ekstradicijos sutarties 8 straipsnio reikalavimus pateiktą medžiagą apie išaiškinto nusikaltimo faktus ir Lietuvoje atliekamo tyrimo baudžiamosios bylos medžiagą išties akivaizdžiai matyti, kad JAV teismo kaltinime nurodytus veiksmus, kurie siūlomi vertinti kaip nusikalstami, P. K. atliko neišvykdamas iš Lietuvos. Jis nuo 2004 m. gruodžio mėnesio iki 2005 m. vasario mėnesio savo gyvenamoje vietoje Lietuvoje disponavo neteisėtai iš nenustatytų vietų įgyta informacija apie didelį kiekį mokėjimo instrumentų identifikavimo duomenų, pilnai apibūnančių mokėjimo instrumentų savininkus, ir tuos duomenis elektroniniu paštu pardavė tyrimą atliekančiam asmeniui, esančiam JAV. Duomenų persiuntimas buvo atliktas naudojantis bendravimo priemonėmis naudojamomis internete, virtualioje erdvėje, pinigai ir prekės už parduotą informaciją buvo gauti Kaune. Atkreiptinas dėmesys, kad pagrindinės nusikaltimo padarymo priemonės: įtariamojo kompiuteriai, jose esančios programos, laikmenos, mobilieji telefonai, pinigų gavimo faktą patvirtinantys dokumentai, kontroliuojamos prekių siuntos įteikimo faktą patvirtinantys duomenys, liudytojas, kurio anketiniais duomenimis įtariamasis naudojosi atsiimdamas pinigus, yra Lietuvos teisėsaugos pareigūnų tiriamoje byloje. Vien tik aplinkybė, kad neteisėtos informacijos disponavimo faktą įtemptai dirbdamas JAV slaptosios tarnybos agentas aptiko ir nupirko būdamas JAV teritorijoje, neleidžia konstatuoti, kad nusikaltimo padarymo vieta yra būtent ši šalis. Esant tokioms aplinkybėms, taikant teritorinį baudžiamosios jurisdikcijos nustatymo principą (lex loci delicti) ir taisykles, įtvirtintas BK 4 straipsnio 3 dalyje, darytina išvada, kad nusikaltimas už kurį prašoma išduoti yra padarytas Lietuvos Respublikoje, o ši aplinkybė yra viena iš BK 9 straipsnio 3 dalyje ir BPK 71 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytų pagrindų dėl kurių asmuo gali būti neišduodamas.

8. Vien tik lingvistinis 2001 m. Dvišalės sutarties 2 straipsnio 4 dalies nuostatos, aiškinimas gali sudaryti įspūdį, kad šioje sutartyje, skirtingai negu visose kitose Lietuvos Respublikos ir kitų šalių sudarytose sutartyse dėl ekstradicijos, netgi skirtingai negu taisyklėse, galiojančiose tarp Europos Sąjungos šalių narių, perduodant asmenis pagal Europos arešto orderį, atsisakyta galimo neišdavimo pagrindo, tai yra galimybės prašomo asmens neišduoti, jeigu nustatoma, kad veika padaryta Lietuvos Respublikos teritorijoje.

   Vis dėlto, bet kurio teisės akto, juolab sistematizuoto, kokiais yra tiek 2001 m. Dvišalė sutartis, tiek BK, tiek BPK, nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro darnią teisės sistemą, todėl siekiant atskleisti jų tikrąją prasmę turi būti taikomas ne vien lingvistinis atskirų teisės normų aiškinimo metodas – teisės akto nuostatų prasmė turi būti atskleidžiama jas aiškinant ne atskirai, o visumoje, t. y. sistemiškai. Tai, kad tiek JAV, tiek Lietuvos Respublikoje veikiantis ir taikomas pagrindinis baudžiamosios jurisdikcijos nustatymo principas (lex loci delicti) yra svarbus ir negali būti ignoruojamas ekstradicijos atveju, matyti iš 2003 m. birželio 25 d. Vašingtone sudaryto susitarimo tarp Europos Sąjungos ir JAV dėl ekstradicijos 4 straipsnio 4 dalies nuostatų. Be to, tai, kad Lietuvos Respublika ir JAV įsipareigojo atsižvelgti ir gerbti valstybių teisę taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal nusikaltimų padarymo vietą, matyti ir iš 2001 m. Dvišalės sutarties 14 straipsnio nuostatų, kur nusikaltimo padarymo vieta yra minima kaip vienas iš svarbiausių faktorių tenkinant kelių prašančiųjų valstybių prašymus išduoti už tą patį nusikaltimą.

9. Aukštesniojo teismo nuomone, teisinėje valstybėje sprendžiant ekstradicijos klausimus, kaip ir visais kitais atvejais būtina atsižvelgti į žmogaus teisių apsaugą reglamentuojančius teisės aktus. Šiuo apsektu būtina atkreipti dėmesį į P. K. atžvilgiu atliekamo baudžiamojo persekiojimo trukmę. Ikiteisminis tyrimas P. K. byloje trunka jau beveik dvejus su puse metų, įtariamasis P. K. visiškai prisipažįsta padaręs apysunkį nusikaltimą, už kurį jis persekiojamas Lietuvoje. Pagrindiniai bylos duomenys, kuriais įrodinėjama P. K. kaltė, yra Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnų tiriamoje byloje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atskleisdamas teisinės atsakomybės esmę ir paskirtį, konstatavo, jog tai yra kryptingi atitinkamose teisės normose numatyti asmens suvaržymai dėl jo smerktino veikimo ar neveikimo, kuris tomis normomis yra draudžiamas (Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas). Baudžiamoji atsakomybė – tai valstybės reakcija teisinėmis baudžiamosiomis, baudžiamosiomis procesinėmis prievartos priemonėmis į nusikaltimą, ribojančiomis šią veiką padariusio asmens teises ir laisves. Ši reakcija turi vykti per kuo įmanomai trumpiausią laikotarpį. Tačiau kaip matyti iš pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos, 2006-06-21 pareiškus P. K. įtarimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 215 straipsnio 1 dalyje, daugiau jokie tyrimo veiksmai byloje neatliekami. Galima daryti prielaidą, kad bylos perdavimą teismui trukdo aplinkybė, jog nėra išspręstas JAV teisingumo departamento teisinės pagalbos prašymas (Lietuvoje gautas 2006-02-22 ) dėl P. K. ekstradicijos. Iš bylos medžiagos matyti, kad šis prašymas BPK 73 straipsnio tvarka Generalinės prokuratūros pradedamas realizuoti tik po metų nuo jo gavimo. Tuo tarpu baudžiamasis procesas dėl P. K. nusikaltimo Lietuvoje nėra nei nutraukiamas, nei vykdomas toliau, jam kardomoji priemonė nėra naikinama. Atsižvelgiant į šioje konkrečioje byloje surinktus ikiteisminio tyrimo duomenis, toks ilgas procesas byloje vyksta ne dėl įtariamojo kaltės, todėl pažeidžia 1950 m. Europos Tarybos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą proceso greitumo principą. P. K. teisė į operatyvų, kiek įmanomai trumpiausio laiko procesą ir teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo šios bylos proceso metu yra nerealizuojama. Šie faktai leidžia daryti išvadą, jog labai tikėtina, kad jeigu baudžiamoji byla pagal BK 215 straipsnio 1 dalį būtų buvusi atiduota teismui, akivaizdžiai būtų atsiradęs absoliutus neišdavimo pagrindas, numatytas 2001 m. Dvišalės sutarties 5 straipsnio 1 dalyje. Tačiau jis neatsiranda dėl pernelyg ilgai trunkančio ikiteisminio tyrimo ir išdavimo proceso vykdymo.

Todėl aukštesniojo teismo teisėjas, vadovaudamasis BPK 74 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 2 d. nutartį palikti galioti.

Teisėjas                                                                                                                              Tomas Šeškauskas