Civilinė byla Nr. 2S-2625-485/2012

Teisminio proceso Nr. 2-21-3-01837-2012-2

Procesinio dokumento kategorijos 94.5; 122.4;

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 12 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Remeika, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. U. atskirąjį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. nutarties, kuria ieškovo ieškinys atsakovei G. U. dėl išlaikymo vaikui sumažinimo buvo paliktas nenagrinėtu,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. U. kreipėsi į Kauno rajono apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė sumažinti iš ieškovo sūnaus A. U. naudai priteisto 698 Lt išlaikymo dydį iki 400 Lt kas mėnesį. Atsakovė pateikė teismui prašymą bylą pagal teismingumą perduoti nagrinėti užsienio valstybei – Švedijos Karalystei. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas šį prašymą, ieškovo ieškinį paliko nenagrinėtu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartyje nurodoma, jog jurisdikcijos nustatymo taisyklės ir pagrindai bet kokio pobūdžio civilinėse bylose, susijusioms su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis yra įtvirtintos 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000. Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigų įgyvendinimu, nustatyti šiame Reglamente, yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą (Reglamento preambulės 12 punktas, 8 straipsnis). Taigi pagrindinis šios kategorijos bylų teismingumą nusakantis kriterijus yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Atsižvelgdamas į tai, kad šalių sūnaus A. U. nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybė – Švedija, teismas sprendė, jog byla teisminga šios šalies teismams.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartį ir civilinę bylą nagrinėti Kauno rajono apylinkės teisme. Nurodo, jog ieškovas savo gyvenamąją vietą iki šiol yra deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini). 2008 m. gruodžio 12 d. ieškovo ir atsakovės santuoka bendru sutarimu buvo nutraukta bei išlaikymas sūnui buvo priteistas Kauno rajono apylinkės teismo sprendimu. Tuo metu galiojusi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso redakcija numatė, kad prašymas nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu paduodamas vieno iš sutuoktinių gyvenamosios vietos apylinkės teismui. Pareiškimas nutraukti santuoką buvo paduotas ne ieškovo gyvenamosios vietos teismui, bet pagal atsakovės anksčiau nurodytą adresą (duomenys neskelbtini), nors tuo metu savo gyvenamąją vietą atsakovė buvo deklaravusi Švedijos Karalystėje. Visi šie faktai rodo tai, kad atsakovė, nors ir deklaravusi gyvenamąją vietą Švedijos Karalystėje, bet savo interesų gynimo vieta laiko Lietuvos Respublikos teismus. Ieškovas mano, kad nei ieškovas, nei atsakovė nebus pajėgūs patys vesti bylą Švedijos Karalystės teisme ir tinkamai įgyvendinti savo procesines teises dėl egzistuojančių kultūrinių ir teisinių skirtumų, kalbos barjero, ir pan. Be to, bylinėjamasis Švedijos Karalystės teisme būtų ekonomiškai brangesnis.

Atsakovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo bylą perduoti spręsti Švedijos Karalystės teismams. Nurodo, jog tiek ieškovas, tiek atsakovė gyvena Švedijos Karalystėje, neturi kalbos barjero ar kitų kultūrinių skirtumų, todėl jie abu yra pajėgūs vesti bylą šioje šalyje. Šalys jau bylinėjosi šios šalies teismuose.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

CPK 785 straipsnis nustato tarptautinių bylų dėl tėvų ir vaikų teisinių santykių teismingumą ir šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išimtinai Lietuvos teismai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Ieškovas yra Lietuvos Respublikos pilietis ir, teismo duomenimis, Lietuvos Respublikoje yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą. Pažymėtina, tai jog CPK 785 straipsnio norma yra specialioji norma CPK 29 straipsnio atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylos teismingumo, vadovavosi 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas). Tačiau pažymėtina, jog Reglamento Preambulės 11 punktas nustato, jog „Išlaikymo pareiga neįeina į šio reglamento taikymo sritį, nes joms jau taikomas Tarybos reglamentas Nr. 44/2001. Teismai, turintys jurisdikciją pagal šį reglamentą, paprastai turės priimti sprendimus dėl išlaikymo pareigų taikydami Tarybos reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 dalį“. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje pareikštas reikalavimas yra susijęs būtent su išlaikymo pareiga, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šios bylos teismingumo, nepagrįstai vadovavosi Reglamento nuostatomis. Pažymėtina, jog 2000-12-22 Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo, nustatantis Europos Sąjungos valstybės narės jurisdikcijos ir jos teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo klausimus, 5 str. 2 p. įtvirtina specialiąją jurisdikciją išlaikymo byloms, nustatant, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl išlaikymo gali būti iškelta kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose arba, jeigu tokia byla yra susijusi su byla dėl asmens statuso, teisme, kuris pagal jam taikomą įstatymą turi jurisdikciją nagrinėti nurodytas bylas, jeigu tokia jurisdikcija nėra pagrįsta vien tik vienos iš šalių pilietybe. Tai reiškia, kad imperatyvaus reikalavimo spręsti ginčus dėl išlaikymo išimtinai tik vaiko (kreditoriaus) gyvenamosios vietos ar įprastinės jo buvimo vietos (tos vietos, kurioje yra asmens interesų centras) valstybės narės teisme nėra.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Kauno rajono apylinkės teismas, priimdamas 2012 m. spalio 17 d. nutartį, netinkamai taikė Europos Sąjungos teisės normas, todėl teismas konstatuoja, kad byla gali būti teisminga Lietuvos Respublikos teismui. Dėl to Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartis panaikintina, o byla perduotina šiam teismui tolimesniam nagrinėjimui (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Teismas, vadovaudamasis CPK 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti Kauno rajono apylinkės teismui tolimesniam nagrinėjimui.

Teisėjas                                                                                                     Algirdas Remeika