Administracinė byla Nr. A-4293-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01715-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.3; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Kauno miesto savivaldybė ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2017 m. liepos 27 d. raštą Nr. (33.205)R-2539 ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) pakoreguoti Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio (toliau – ir Draustinis) specialųjį planą, į Draustinio teritoriją neįtraukiant pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio ariamos žemės sklypo 0,3114 ha (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir atsodinto l,7400 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)).
2. Pareiškėjas skunde nurodė ir jis bei jo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 451 Nemuno ir Nevėžio upių santakoje esanti teritorija buvo paskelbta kraštovaizdžio draustiniu. Draustinio teritorijos planai nebuvo braižomi, nebuvo įvardijamos tikslios jo ribos, nebuvo patvirtinti Draustinio nuostatai. Asmenys, kurių nuosavybė patenka į paskelbtą Draustinio teritoriją, apie tai informuoti nebuvo, kadangi teritorija nebuvo pažymėta ir konkrečiai apibrėžta. 2004 m. vasario 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pareiškėjas įgijo ginčo miško žemę iš O. N., kuriai miškas buvo perduotas nuosavybėn pagal Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. liepos 30 d. įsakymą Nr. 02-01-5182. VĮ Registrų centro išraše 2004 m. vasario 27 d. ginčo sklypui nebuvo įregistruoti jokie draustiniui taikomi apribojimai. 2011 m. kovo 17 d. Kauno miesto savivaldybė, pažeisdama įstatymų reikalavimus dėl asmenų, kurių nuosavybės teisės disponuoti savo turtu bus apribotos, informavimo, jog sprendimu Nr. T-189 patvirtino Draustinio specialųjį planą, pagal kurį pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis 0,3114 ha ariamos žemės sklypas ir 1,74 ha žemės sklypas pateko į Nemuno ir Nevėžio kraštovaizdžio draustinio teritoriją. Pareiškėjas, sužinojęs apie pažeistas jo teises, kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su prašymu dėl Draustinio specialiojo plano sprendinių pakeitimo (koregavimo), neįtraukiant jam priklausančio žemės sklypo į Draustinio teritoriją. Tačiau iš Kauno miesto savivaldybės administracijos gavo atsakymus, kad jo prašymai netenkinti, kad žemės sklypas nebus eliminuojamas iš Draustino teritorijos, nors jame nėra jokių vertingų augalų ir gyvūnų.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos – kraštovaizdžio draustinio teritorija – ginčo sklypui atsirado po to, kai pareiškėjas jam priklausantį sklypą padalino į du sklypus. Apribojimai nustatyti pagal Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus administracinį aktą, remiantis matininko dokumentais, sudarytais padalinant sklypą. Įrašas apie rekreacinius žemės naudojimo apribojimus yra neteisėtai įrašytas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. liepos 25 d. įsakyme Nr. A2041.
4. Pareiškėjas akcentavo, kad jis negalėjo pasinaudoti įstatymo suteikta teise teikti pasiūlymus ir ginčyti sprendimus, rengiant Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialųjį planą, todėl negalėjo pasinaudoti savo, kaip žemės savininko ir piliečio, teise teikti pasiūlymus ir gauti konsultacijas pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) nuostatas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas tyčia slėpė nuo jo informaciją apie steigiamą Draustinį, nors pagal įstatymą privalėjo apie tai pranešti pareiškėjui asmeniškai. Jei pareiškėjas būtų laiku informuotas ir apie specialiojo plano rengimą, būtų galėjęs kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Atsakovas neįvykdė įstatyme įtvirtintos privalomos pareigos dėl pareiškėjo – žemės savininko – informavimo apie veiksmus, atliekamus su jam priklausančiu žemės sklypu, todėl, pareiškėjo manymu, ginčo žemės sklypas įtrauktas į Draustinio teritoriją pažeidžiant privalomus įstatymo reikalavimus ir atsakovo veiksmai yra neteisėti. Juo labiau, kad savininko teisių apribojimas yra konstitucinės teisės dalykas ir specialieji projektai nerengiami supaprastinta tvarka, todėl atsakovas ypač atidžiai privalėjo paisyti įstatymo reikalavimų ir savininko interesų.
5. Atsakovas, tinkamai neinformavęs pareiškėjo apie Draustinio įsteigimą, taip apribojo jo teisę disponuoti turtu ir vienašališkai nustatė bei įtvirtino specialiąsias žemės naudojimo sąlygas VĮ Registrų centro duomenų bazėje. Tokie atsakovo veiksmai yra priešingi teisei ir Draustinio suformavimą pareiškėjo nuosavybės ribose daro negaliojantį. Atsakovas šiuo atveju viršijo savo kompetenciją, nesilaikė įstatymų viršenybės principo, piktnaudžiavo teise, t. y. atsakovas neteisėtai, nesilaikydamas įstatymuose įtvirtintų procedūrų, įtraukė pareiškėjui priklausantį ginčo sklypą (mišką ir ariamą žemę) į Draustinio teritoriją, neteisėtai nustatė specialiąsias naudojimo sąlygas.
6. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nesiekė ir nesistengė gauti privalomo pareiškėjo sutikimo dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įrašymo į VĮ Registrų centro duomenų bazę, todėl darytina išvada, kad atsakovas pažeidė imperatyvius įstatymo reikalavimus, galiojančią teismų praktiką, todėl koreguojant specialųjį planą ginčo žemės sklypai turi būti eliminuoti iš Draustinio teritorijos.
7. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija ir trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
8. Atsiliepime nurodė ir atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane ginčo žemės sklypai patenka į miškų funkcinę zoną. Tai patvirtina, kad atsakovo veiksmai ginčo situacijoje buvo nuoseklūs bei kompleksiški. Teritorijų planavimo įstatymas aiškiai numato, kad bendrasis planas bei jo sprendiniai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, taigi, atliekant bet kokius veiksmus, susijusius su žemės sklypų planavimu, pertvarkymu, paskirties keitimu, turi būti vadovaujamasi galiojančiu teritorijos bendruoju planu. Pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų, kad ginčijamu atsakovo sprendimu ar patvirtintu specialiuoju planu dėl kraštovaizdžio draustinio yra apribotos jo disponavimo ginčo sklypais teisės. Pareiškėjas neįrodė savo galimo teisių pažeidimo, t. y., kad ginčijamu sprendimu bei patvirtintu specialiuoju planu jo teisės buvo pažeistos, ypač vertinant tai, kad pareiškėjas įsigijo žemės sklypus 2004 metais, kai ginčo teritorija jau buvo paskelbta Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustiniu. Priešingai, nei nurodoma pareiškėjo skunde, patvirtinto specialiojo plano sprendiniais nėra draudžiama naudoti ginčo žemės sklypus pagal jų pagrindinę naudojimo paskirtį.
9. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (33.205)R-2539, nurodo, jog jame nėra jokių motyvų dėl atsisakymo koreguoti ar visiškai panaikinti nustatytas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ginčo žemės sklypams. Tačiau, atsakovo nuomone, minėtas raštas buvo parengtas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, išsamiai atsakant į pareiškėjo prašyme pateiktus klausimus, detaliai išanalizavus ir įvertinus esamą situaciją bei jos teisinį reglamentavimą. Be to, pareiškėjas neginčija sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialusis planas, o Draustinio riba nebuvo ir nėra šiuo metu keičiama (koreguojama). Ginčo sklypų atžvilgiu draustinio riba, 2011 m. patvirtinus specialųjį planą, nepakito.
10. Pažymėjo, kad Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinis su konkrečiomis ribomis buvo įsteigtas įstatymuose nustatytais tikslais, siekiant išsaugoti teritorijos kraštovaizdžio unikalumą ir natūralumą bei Draustinio vientisumą, o jo specialiojo plano sprendiniuose bei nuostatuose buvo numatytos priemonės tam užtikrinti. Draustinio specialiuoju planu buvo įtvirtintas jo statusas, o jo ribose atliekant tam tikrus veiksmus (planavimo, projektavimo, statybų ir pan.) po jo įsteigimo turi būti laikomasi nustatytų konkrečių sąlygų. Vertinant Draustinio specialiojo plano brėžinį, akivaizdžiai matyti, kad nubrėžtos Draustinio ribos sudaro vientisą gamtos teritoriją (pagal ortofoto duomenis Draustinio ribos apima miškingą teritoriją). Tuo tarpu tenkinant pareiškėjo reikalavimą – įpareigoti Kauno miesto savivaldybę pakoreguoti Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialųjį planą, į Draustinio teritoriją neįtraukiant pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), būtų pažeisti Saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo taisyklių reikalavimai bei nesilaikoma saugomos teritorijos – draustinio – tikslų ir uždavinių.
11. Vadovaujantis žemės sklypų kadastro duomenų nustatymą reglamentuojančiomis nuostatomis, pareiškėjo žemės sklypams buvo įrašytos visos taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Šiuos duomenis patvirtino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyrius. Be to, prašomų patvirtinti žemės sklypų kadastro duomenų bylose buvo pateikti ir 2014 m. rugpjūčio 28 d. žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktai, kuriuose pats pareiškėjas pasirašė, juose buvo nurodytos visos ginčo sklypams taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, tarp kurių ir „Kraštovaizdžio draustiniai“. Taigi, iš šių aplinkybių vienareikšmiškai darytina išvada, kad pareiškėjas žinojo apie visas ginčo sklypams taikomas specialiąsias naudojimo sąlygas ir su jomis sutiko, todėl šioje ginčo situacijoje neįrodė savo teisių pažeidimo.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Saugomų teritorijų tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
13. Nurodė, jog Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinis įsteigtas ir jo nuostatai patvirtinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 451, įgyvendinant vieną iš savarankiškų savivaldybės funkcijų: kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros vertybių ir savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymas ir apsauga, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimas ir stebėsena. Savivaldybių draustinių steigimo ir savivaldybių gamtos paveldo objektų skelbimo tvarkos aprašo 3 punkte nustatyta, kad savivaldybių draustiniai steigiami savivaldybės teritorijoje, kuri savivaldybės arba regiono mastu turi gamtosauginę, kultūrinę, mokslinę, pažintinę arba visuomeninę vertę, svarbi kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimui, pažintinio turizmo plėtrai ir kuriai išsaugoti būtina nustatyti specialų apsaugos režimą. Ištrauka iš Saugomų teritorijų valstybės kadastro patvirtina, jog Draustinio riba 2002 m. (pirminė riba įsteigus Draustinį) ir 2011 m. (patikslinta riba) šiek tiek skiriasi, tačiau didžioji pareiškėjo žemės sklypo dalis visada buvo Draustinio teritorijoje, todėl pareiškėjo teiginys, kad jam priklausantis žemės sklypas niekuomet nepateko į Draustinio teritorijos ribas, neatitinka faktinės situacijos. Pažymėjo, kad apribojimų neįrašymas ar neteisingas įrašymas dokumente negali ir neturi būti traktuojamas kaip apribojimų negaliojimas (ar nebuvimas) konkrečioje vietoje.
14. Pabrėžė, kad veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, kurio 8 straipsnis draustinius apibrėžia kaip saugomas teritorijas, įsteigtas išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą. Šio įstatymo 32 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat Nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų. Akcentavo, kad pareigą laikytis veiklos reikalavimų draustinyje nustato ne atitinkami žemėtvarkos skyriai, įrašydami ar neįrašydami specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Šiuo konkrečiu atveju reikalavimus veiklai įtvirtino Kauno miesto savivaldybės taryba 2002 m. lapkričio 7 d. įsteigdama Draustinį konkrečiose ribose, t. y. apribojimai nustatyti teisės aktu, kuris yra galiojantis ir juo turi būti vadovaujamasi. Norėdamas atlikti statybos, planavimo darbus ar imtis konkrečios veiklos sklype, patenkančiame į Draustinio teritoriją, pareiškėjas turi laikytis Draustinio specialiajame plane ir nuostatuose nustatyto reglamentavimo.
15. Kadangi pareiškėjas ginčo sklypą įsigijo 2004 m., t. y. jau po Draustinio įsteigimo, jam šie apribojimai turėjo būti žinomi. Tuo tarpu Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 10 punktas nustato, jog tuo atveju, jeigu suteikiant naudotis, perleidžiant ar parduodant žemę arba atkuriant nuosavybės teises į žemę saugomose teritorijose, į Nekilnojamojo turto registro duomenis nebuvo įrašyti teisės aktų ar teritorijų planavimo dokumentų nustatyti veiklos apribojimai ar kiti reikalavimai, susiję su saugoma teritorija, juos į šio registro duomenis Vyriausybės įgaliotos institucijos teikimu Nekilnojamojo turto registro įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka įrašo Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas.

II.

16. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.
17. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 27 d. raštą Nr. (33.205)R-2539, teismas pažymėjo, kad skundo argumentai iš esmės yra susiję ne su ginčijamu raštu (sprendimu), o su Draustinio specialiojo plano rengimo ir tvirtinimo procedūra. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad, vadovaudamasi Saugomų teritorijų įstatymo 3 straipsniu bei 23 straipsnio 6 dalimi, Kauno miesto savivaldybės taryba 2002 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 451 nusprendė Nemuno ir Nevėžio upių santakoje esančią teritoriją paskelbti Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustiniu bei patvirtino jo nuostatus. Draustinis įsteigtas siekiant išsaugoti natūralų, minimaliai urbanizuotą Nemuno ir Nevėžio santakos slėnio kraštovaizdį, kaip vientisą gamtinį ir kultūrinį teritorinį kompleksą. Tai unikali teritorija, kuriai nėra alternatyvos ir kuri saugoma, naudojama ir tvarkoma planais, parengtais vadovaujantis galiojančiais įstatymais, Valstybinių parkų, biosferos rezervatų ir draustinių tvarkymo planų rengimo taisyklėmis, kitais teisės aktais. Nauja Draustinio nuostatų redakcija patvirtinta Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. T-190. Be to, Kauno miesto savivaldybės taryba 2011 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. T-189 patvirtino Draustinio specialųjį planą, kuris yra galiojantis, įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas, pareiškėjas jo neginčijo. Nustatyti šie specialiojo plano tikslai: patikslinti Draustinio ir jo buferinių apsaugos zonų ribas; nustatyti teritorijos tvarkymo principus bei kraštovaizdžio tvarkymo zonas; numatyti teritorijos bei jo buferinių apsaugos zonų tvarkymo reglamentus ir priemones, užtikrinančius sieninio kraštovaizdžio išsaugojimą, pažeistų kraštovaizdžio kompleksų bei objektų atkūrimą; patikslinti teritorijos aplinkosaugos, kultūros paveldo, rekreacijos, miškų ūkio vystymo kryptis bei priemones; išnagrinėti žemėnaudas, numatyti jų transformavimo galimybes; numatyti reikiamą infrastruktūrą pažintiniam turizmui ir trumpalaikiam poilsiui gamtoje organizuoti.
18. Teismas nurodė, kad patvirtinto specialiojo plano metu galiojusios redakcijos TPĮ 16 straipsnio 2 dalis ir šiuo metu galiojančios redakcijos TPĮ 22 straipsnio 1 dalis įtvirtina patvirtinto specialiojo plano privalomumą visiems į jo reglamentuojamą teritoriją patenkantiems nekilnojamojo turto valdytojams. Tuo tarpu specialieji planai, jų sprendiniai yra viešinami juos patvirtinusios institucijos tinklalapyje, taigi, viešai prieinami, o kiekvienas suinteresuotas asmuo turi galimybę su jais susipažinti ir įvertinti, kaip specialiojo plano sprendiniai yra susiję su jo turimu nekilnojamuoju turtu. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad įsigyjant ginčo žemės sklypus jokių apribojimų ar žymų, jog jie patenka į Draustinio teritoriją, nebuvo, nereiškia, kad sklypai nebuvo įtraukti į Draustinio teritoriją. Vadovaudamasis Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 10 dalies nuostatomis, teismas pabrėžė, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos į Nekilnojamojo turto registro duomenis gali būti įrašomos ir vėliau. Žemės sklypo kadastro duomenų keitimo galimybė, įrašant į juos specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, jeigu formuojant žemės sklypą tam žemės sklypui taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nebuvo nurodytos ir (ar) įrašytos į kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, detalizuota ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, 541 punkte. Taip pat šių nuostatų 32 punkte reglamentuota, kad nustatant žemės sklypo kadastro duomenis, kartografuojami objektai, kuriems nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, kiti žemės naudojimo apribojimai, apskaičiuojami šių teritorijų plotai (32.1.4 p.), o 36.3 punkte nustatyta, kad žemės sklypo plane sutartiniais ženklais išbraižomos ir saugomos teritorijos, dėl kurių žemės sklypui(-ams) taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, kiti žemės naudojimo apribojimai.
19. Taigi, vadovaujantis žemės sklypų kadastro duomenų nustatymą reglamentuojančiomis nuostatomis, pareiškėjo žemės sklypams ir buvo įrašytos visos taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Pagal Nekilnojamojo turto registro išrašus, įrašas „Kraštovaizdžio draustiniai“ pareiškėjo turimų sklypų duomenyse yra įrašytas 2014 m. lapkričio 21 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimo Nr. 8SK-(14.8.100.)-766 pagrindu, kuris taip pat nėra nuginčytas ar ginčijamas. Sprendimas priimtas paties pareiškėjo A. K. 2014 m. spalio 17 d. prašymu (įrašas šio sprendimo preambulėje). Tuo tarpu pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, teismas akcentavo, kad ginčo žemės sklypų kadastro duomenų bylose buvo pateikti ir 2014 m. rugpjūčio 28 d. žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktai, kuriuos pats pareiškėjas pasirašė, bei kuriuose buvo išvardintos jo sklypams taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, tarp kurių ir „Kraštovaizdžio draustiniai“. Taigi, iš šių aplinkybių vienareikšmiškai darytina išvada, kad pareiškėjas žinojo apie tokią taikytiną sąlygą jo sklypams bei pats prašė šiuos kadastro duomenis patvirtinti, todėl laikytina, kad su šiais duomenimis pareiškėjas sutiko.
20. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad VĮ Valstybės žemės fondo 2016 m. birželio 3 d. rašte Nr. S-3473 nurodyta, jog Draustinio riba iš esmės nebuvo keičiama. Rašte taip pat nurodyta, kad A. K. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ribos ir Draustinio riba nebuvo keičiamos (administracinė byla Nr. eI-161-505/2017). Ištrauka iš Saugomų teritorijų valstybės kadastro patvirtina, jog Draustinio riba 2002 m. (pirminė riba įsteigus Draustinį) ir 2011 m. (patikslinta riba) šiek tiek skiriasi, tačiau didžioji pareiškėjo žemės sklypo dalis (šiuo atveju ginčo žemės sklypai) visada buvo Draustinio teritorijoje. Teismas nurodė, kad ši aplinkybė svarbi, kadangi pareiškėjas įsigijo ginčo sklypus 2004 m., kai 2002 m. Draustinio statusas jau buvo paskelbtas. Taigi, šis faktas pareiškėjui turėjo būti žinomas ar galėjo būti žinomas. Atsakovo atstovė teismo posėdyje taip pat patvirtino, jog Draustinio ribos ir pastaraisiais metais nebuvo ir nėra keičiamos. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jam priklausantis žemės sklypas niekuomet nepateko į Draustinio teritorijos ribas, teismo vertinimu, neatitinka faktinės situacijos.
21. Įvertinęs įstatyme įtvirtintus saugomos teritorijos tikslus bei Draustinio tikslus, teismas nurodė, kad pastarieji neprieštarauja įstatyme įtvirtintiems tikslams, o atsakovo sprendimai siekiant išlaikyti nustatytas Draustinio ribas būtent ir yra paremti tais pačiais tikslais, kuriais Draustinis ir buvo įsteigtas bei patvirtinti jo nuostatai. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų (jų nepateikė ir pareiškėjas), jog pasikeitė faktinės ar teisinės aplinkybės, kurioms esant atsakovas, kaip kompetentinga institucija, turėtų pagrindą imtis priemonių keisti ar koreguoti nustatytas Draustinio ribas. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenumato pareigos keisti / koreguoti nustatytas Draustinio ribas, to paprašius nekilnojamojo turto, įeinančio į Draustinio ribas, savininkui, neįvertinus Draustinio steigimo tikslų, ypatumų ir faktinių aplinkybių. Be to, teismas pabrėžė, kad vertinant saugomos teritorijos tikslus, įtvirtintus įstatymo, galima teigti, jog tokio pobūdžio teritorijos turi ir viešojo intereso požymių. Teismo vertinimu, šiuo atveju akivaizdu, jog Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinis su konkrečiomis ribomis buvo įsteigtas įstatymuose nustatytais tikslais, siekiant išsaugoti teritorijos kraštovaizdžio unikalumą ir natūralumą bei Draustinio vientisumą, o jo specialiojo plano sprendiniuose bei nuostatuose buvo numatytos priemonės tam užtikrinti.
22. Teismas taip pat sprendė, kad ginčijamas atsakovo sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, tuo tarpu pareiškėjas nenurodė konkrečių ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindų. Teismas nenustatė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje numatytų pagrindų, kada administracinis aktas naikinamas, todėl konstatavo, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas, naikinti jį nėra jokio teisinio pagrindo, atitinkamai pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
23. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Kauno miesto savivaldybę pakoreguoti Draustinio specialųjį planą, į jo teritoriją neįtraukiant pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), teismas nurodė, kad Saugomų teritorijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog saugomos teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendruosius planus ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir jais nustatomus reglamentus, parengtus vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo ir Statybos įstatymo nuostatomis. Minėto straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad saugomų teritorijų planavimo dokumentai rengiami vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu ir Aplinkos ministerijos patvirtintomis Saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo taisyklėmis, reglamentuojančiomis saugomų teritorijų specialiųjų planų struktūrą, jų rengimą, derinimą, tvirtinimą ir galiojimą. Pagal Saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-24, 7.3 punktą, planavimo organizatorius – savivaldybės administracija arba kitas savivaldybės tarybos sprendimu įgaliotas juridinis asmuo – savivaldybių draustinių ar jų dalių dokumentų planavimo atvejais. Pagal minėtų taisyklių 39 punktą planavimo organizatorius, įvertinęs kiekvieną konkretų atvejį, dėl kurio reikia keisti specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendinius, priima sprendimą dėl viso dokumento keitimo ar jo koregavimo. Minėtų taisyklių 28 punkte, kurio turėtų būti laikomasi, rengiant saugomos teritorijos specialiojo plano keitimą ar koregavimą, pateikti reikalavimai, kurių privaloma laikytis nustatant ir brėžiant saugomų teritorijų ir jų zonų ribas. Viena iš šio punkto nuostatų: ribos turi būti brėžiamos taip, kad į saugomą teritoriją patektų visa gamtos ir (ar) kultūros paveldo vertybės teritorija.
24. Įvertinęs Draustinio specialiojo plano brėžinį, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju akivaizdžiai matyti, jog nubrėžtos Draustinio ribos sudaro vientisą gamtos teritoriją (pagal ortofoto duomenis draustinio ribos apima miškingą teritoriją). Priešingu atveju, t. y. tenkinant pareiškėjo reikalavimą, būtų pažeisti taisyklių reikalavimai bei nesilaikoma saugomos teritorijos – Draustinio – tikslų ir uždavinių, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo pradėti specialiojo plano koregavimo procedūrą. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo pakoreguoti Draustinio specialųjį planą taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

III.

25. Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 27 d. raštą Nr. (33.205)R-2539 ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę pakoreguoti Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialųjį planą, į Draustinio teritoriją neįtraukiant pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio ariamos žemės sklypo 0,3114 ha (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir atsodinto l,7400 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat priteisti pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Be to, apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, dalyvaujant bylos šalims.
26. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, nepasisakė dėl visų jo išdėstytų argumentų, neįvertino arba klaidingai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotos praktikos, todėl priėmė nemotyvuotą ir neteisėtą sprendimą. Apeliacinį skundą pareiškėjas iš esmės grindžia šiais argumentais:
1. Šioje byloje ginčijamas atsakovo raštas yra analogiškas jau išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-161-505/2017 panaikintam atsakovo raštui, tačiau pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmė kardinaliai priešingą sprendimą.
2. Atsakovas tinkamai neinformavo pareiškėjo apie Draustinio steigimą ir ginčo sklypų įtraukimą į Draustinio teritoriją, taip apribodamas jo teises disponuoti turtu, ir vienašališkai, be pareiškėjo sutikimo, nustatė bei įtvirtino specialiąsias ginčo žemės sklypų naudojimo sąlygas, neteisėtai ir nepagrįstai įtraukdamas ginčo sklypus į Draustinio teritoriją. Šiuo aspektu apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstytus argumentus ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neištyrė.
3. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis neprašo teismo panaikinti visą specialųjį Draustinio planą, o tik prašo panaikinti specialiąsias naudojimo sąlygas būtent jo žemei arba jų apimtį suderinti abipusiu šalių susitarimu.
27. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija ir trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 29 d. sprendimą nepakeistą.
28. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai nustatė ginčui reikšmingas taikytinas teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose ir padarė teisėtas bei pagrįstas išvadas. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartojami tie patys argumentai, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Papildomai akcentuojamos šios aplinkybės:
1. Šioje byloje skundžiamo 2017 m. liepos 27 d. rašto (sprendimo) ir išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-161-505/2017 panaikinto atsakovo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo, negalima laikyti identiškais, kadangi šioje byloje ginčijamu sprendimu buvo pateikti išsamūs motyvai, argumentai bei teisiniai pagrindai, dėl kurių nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas koreguoti Draustinio specialųjį planą, o ankstesnėje administracinėje byloje buvo ginčijamas atsakovo sprendimas, kuriuo pareiškėjo prašymas nebuvo naujai nagrinėtas, nes dėl galimybės pareiškėjo žemės sklypą išbraukti iš Draustinio ribų išsamiai buvo atsakyta ankstesniu atsakovo 2016 m. sausio 19 d. raštu Nr. (33.205)R-324. Atitinkamai teismas ankstesnėje administracinėje byloje ginčytą raštą vertino kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio nuostatų, kadangi po atsakovo 2016 m. sausio 19 d. rašto Nr. (33.205)R-324 paaiškėjo nauja aplinkybė (papildomi argumentai dėl specialiojo plano koregavimo), kuri nebuvo apskritai nagrinėta ir į kurią nebuvo atsižvelgta, todėl teismas sprendė, jog nebuvo pagrindo vadovautis VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatomis ir atsisakyti nagrinėti prašymą, motyvuojant tuo, kad jis jau buvo išnagrinėtas. Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėjas, teismas ankstesnėje byloje nenustatė ir nekonstatavo atsakovo piktnaudžiavimo ir pažeidimų pareiškėjo žemę įtraukiant į Draustinio specialųjį planą, o tik konstatavo ginčyto sprendimo neatitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams. Tuo tarpu teismui panaikinus ginčytą raštą ir įpareigojus atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl specialiojo plano sprendinių koregavimo ir priimti dėl jo sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, atsakovas, vykdydamas teismo sprendimą ir atsižvelgdamas į jo motyvus, priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą, kuris pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo vertinamas kaip atitinkantis VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kadangi jame išsamiai buvo atsakyta į pareiškėjo prašyme pateiktus klausimus.
2. Kauno miesto savivaldybės administracija, kaip planavimo organizatorius, priimdama ginčijamą sprendimą dėl specialiojo teritorijų planavimo dokumento keitimo ar koregavimo pagal pareiškėjo prašymą, įvertino saugomos teritorijos specialiojo plano tikslus bei uždavinius, dėl kurių Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinis buvo įsteigtas, bei skundžiamame rašte pateikė motyvus, kad nėra pagrindo keisti Draustinio ribas, todėl pradėti Draustinio specialiojo plano keitimo ar koregavimo procedūrą nėra tikslinga. Tuo tarpu pareiškėjas konkrečių argumentų, į kokius jo prašyme keliamus klausimus nebuvo atsakyta, nenurodė, o tai, kad atsakymas netenkina pareiškėjo, negali būti laikoma pagrindu pripažinti jį neteisėtu.
3. Administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, o pareiškėjas neginčijo Draustinio specialiojo plano, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. T-189, todėl pareiškėjo skunde nurodomi neva atlikti teisės aktų pažeidimai, rengiant specialųjį planą, yra nevertintini, kadangi jų vertinimas nesukels jokių pasekmių, atsižvelgiant į skundo šioje byloje reikalavimus.
4. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad 2004 metais jam įsigyjant ginčo žemės sklypus jie nebuvo Draustinio teritorijoje ir pareiškėjas apie tai nieko nežinojo. Kartu pabrėžia, kad iš byloje esančių įrodymų bei VĮ Valstybės žemės fondo, kuris buvo Draustinio specialiojo plano rengėjas, 2016 m. birželio 3 d. rašto Nr. S-3473 matyti, kad Draustinio riba 2002 m. (pirminė riba) ir 2011 m. (patikslinta riba) šiek tiek skiriasi, tačiau didžioji pareiškėjo žemės sklypo dalis (šiuo atveju ginčo žemės sklypai) visada buvo Draustinio teritorijoje, po 2011 m. kovo 17 d. sprendimo, kai buvo patvirtintas Draustinio specialusis planas, Draustinio ribos nebuvo koreguojamos ar keičiamos.
5. Teisės aktai nenumato pareigos keisti / koreguoti nustatytas draustinio ribas, to paprašius nekilnojamojo turto, įeinančio į draustinio ribas, savininkui, neįvertinus draustinio steigimo tikslų, ypatumų ir faktinių aplinkybių, o nagrinėjamu atveju tenkinti pareiškėjo prašymą sumažinti Draustinio ribas, nepažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo nuostatų bei visuomenės poreikių, neįmanoma.
6. Nei specialiojo plano tiksluose, nei jo sprendiniuose nebuvo nustatytos kiekvienam sklypui, patenkančiam į Draustinio ribas, konkrečios specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Draustinio specialiuoju planu buvo įtvirtintas jo statusas, o jo ribose atliekant tam tikrus veiksmus (planavimo, projektavimo, statybų ir pan.) po jo įsteigimo turi būti laikomasi nustatytų konkrečių sąlygų. Šie konkretūs duomenys įrašyti į pareiškėjo sklypų registro duomenis, atliekant jų kadastrinius matavimus ir parengus kadastro duomenų bylas bei šiuos duomenis patvirtinus.
7. Pareiškėjo naujai pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad jo žemės dalis nepatenka į miško sklypą, nepaneigia Draustinio statuso ginčo vietoje, kadangi į Draustinio teritoriją patenka įvairios paskirties žemės sklypai, teritorijos, o ne tik miško teritorijos.
8. Pareiškėjas praleido terminą skundui dėl 2017 m. liepos 27 d. sprendimo paduoti, todėl vien šiuo pagrindu jo skundas atmestinas.
29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Saugomų teritorijų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Saugomų teritorijų tarnyba mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir priimtas atsižvelgiant į esamą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką. Atsiliepime į apeliacinį skundą Saugomų teritorijų tarnyba iš esmės pakartoja argumentus, kuriuos buvo išdėsčiusi atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

30. Iš pareiškėjo teismui pateiktų procesinių dokumentų (skundų) turinio matyti, kad pareiškėjas, pareikšdamas  reikalavimą panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos  2017 m. liepos 27 d. raštą Nr. (33.205)R-2539 ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę pakoreguoti Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio (toliau –  Draustinis) specialųjį planą, iš esmės siekia, jog jam priklausantys žemės sklypai nebūtų įtraukti į Draustinio teritoriją, o tuo pačiu, kad šiems žemės sklypams nebūtų taikomos specialiosios sąlygos, kurias nustato kraštovaizdžio draustiniai.
31. Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „Savivaldybių draustinius steigia, jų ribas nustato ir keičia savivaldybių tarybos, tvirtindamos savivaldybių draustinių ribų planus“....
32. Byloje nustatyta, kad ginčo Draustinis buvo įsteigtas Kauno miesto savivaldybės taryba 2002 11 07 sprendimu Nr. 451, o jo dabartinės ribos nustatytos Kauno miesto savivaldybės taryba 2011 03 17 sprendimu Nr. T-189 „Dėl Kauno miesto savivaldybės Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio specialiojo plano patvirtinimo“.
33. Pareiškėjui priklausančių žemės sklypų didžioji dalis patenka į šio draustinio teritoriją. Šiems žemės sklypams specialiosios naudojimo sąlygos, kurios yra skirtos kraštovaizdžio draustinių apsaugai, nustatytos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 8SK-(14.8.100.)-766.
34. Minėti administraciniai teisės aktai, kuriais buvo įsteigtas Draustinis, nustatytos jo ribos bei nustatytos specialiosios naudojimo žemės sklypų sąlygos, šioje byloje nustatyta tvarka nėra ginčijami. Tai reiškia, kad šių administracinių teisės aktų pagrįstumas ir teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tai savo ruožtu lemia, kad pareiškėjo skundų argumentai, kurie siejami su šių administracinių aktų teisėtumu bei pagrįstumu (pvz., dėl Draustinio ribų nebuvimo ar jų išplėtimo; pareiškėjo neįtraukimo į Draustinio ribų nustatymo procesą bei neinformavimo apie tai, neteisėtą specialiųjų sąlygų žemės sklypams nustatymą ir pan.) taip pat negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl šie argumentai nėra analizuojami bei nėra teikiami atsakymai į juos.
35. Minėta, kad pareiškėjas iš esmės siekia inicijuoti Draustinio ribų koregavimo procedūrą, kurios rezultate jam priklausantys žemės sklypai nebepatektų į Draustino teritoriją.
36. Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad „Savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, fiziniai ar juridiniai asmenys Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gali inicijuoti rezervatų, valstybinių parkų, draustinių, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų, atkuriamųjų ir genetinių sklypų įsteigimą arba jų ribų pakeitimą, gamtos paveldo objektų paskelbimą saugomais.“
37. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjui įstatymas suteikia teisę inicijuoti draustinio ribų keitimo procedūrą. Tačiau byloje nagrinėjamai situacijai aktuali yra  Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nuostata, nustatanti, kad „Savivaldybės taryba sprendimą dėl savivaldybės draustinio įsteigimo arba sprendimą dėl gamtos paveldo objekto paskelbimo savivaldybės saugomu objektu gali panaikinti šiais atvejais, jeigu: 1) Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos nustato, kad vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis, arba gamtos paveldo objektas sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga taikyti apsaugą teritorijai pagal šį Įstatymą; 2) parengtu saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumentu numatoma savivaldybės draustiniui suteikti valstybinio draustinio statusą ar įtraukti jį į kompleksinę saugomą teritoriją arba savivaldybės saugomą gamtos paveldo objektą siūloma paskelbti valstybės saugomu gamtos paveldo objektu ar gamtos paminklu.“
38. Iš šios teisės normos matyti, kad teisė savivaldybės tarybai panaikinti įsteigtą savivaldybės draustinį, o tuo pačiu ir sumažinti jo teritoriją , yra suteikta tik dviem atvejais: kai kompetentinga institucija - Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, nustato, kad vertybės, dėl kurių įsteigtas draustinis sunyko neatstatomai ir dėl to netikslinga taikyti apsaugą teritorijai ir kai numatoma savivaldybės draustinio teritorijai  suteikti aukštesnį apsaugos statusą šią teritoriją pripažįstant  valstybiniu draustiniu ir pan.. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad savivaldybės tarybai teisė naikinti įsteigtą savivaldybės draustinį ar mažinti jo teritoriją kitais atvejais, nėra suteikta.
39. Byloje duomenų, kad egzistuotų aptartos sąlygos, suteikiančios teisę savivaldybės tarybai mažinti įsteigto Draustinio teritoriją, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas.
40. Tai lemia, kad atsakovo atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atitinkamai sumažinti Draustinio teritoriją yra atitinkantis teisės aktų reikalavimus, o tuo pačiu yra pagrįstas bei teisėtas, dėl ko tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).
41. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
42. Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
43. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
44. Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.“
45. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad pagrindinė procesinė forma, kuria vyksta apeliacija, yra rašytinis procesas, o žodinis procesas yra išimtis šios taisyklės, kuri gali būti taikoma,  kai  kyla būtinybė iš naujo įvertinti byloje jau  surinktus įrodymus, surinkti naujus įrodymus, nustatant  jų buvimo vietą, šaltinius ir pan..Pareiškėjas pateikė prašymą jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau motyvuotų argumentų, pagrindžiančių būtinybę bylą nagrinėti  tokia tvarka nenurodė.   Tokių aplinkybių nenustatė ir kolegija, dėl ko šis pareiškėjo prašymas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai               Romanas Klišauskas

              Veslava Ruskan

              Virginija Volskienė