Civilinė byla Nr. e2A-877-413/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-22601-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1.; 2.6.8.10; 2.6.29,3.; 3.3.1.18.3.

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 30 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės individualios įmonės „Aujama-credit“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-3072-962/2019 pagal ieškovės individualios įmonės „Aujama-credit“ ieškinį atsakovui T. K. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo. 

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė IĮ „Aujama-credit“ kreipėsi ieškinių į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo T. K. 300 Eur skolos, 203,28 Eur palūkanų už naudojimąsi kreditu už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 19 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d., 39,60 Eur administravimo mokesčio už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 19 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d., mėnesinį sutarties pratęsimo mokestį po 22,08 Eur už kiekvieną mėnesį iki 2018 m. sausio 19 d. vartojimo paskolos sutarties Nr. 2193 įvykdymo, 27 Eur delspinigių už laiku negrąžintą kredito sumą ir kredito grąžinimo termino nepratęsimą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 19 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d. ir ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad šalys 2018 m. sausio 19 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 2193, kurios pagrindu atsakovui buvo suteiktas 300 Eur kreditas ir kurį atsakovas įsipareigojo grąžinti 2018 m. vasario 18 d. Pagal sutartį atsakovas, be kita ko, įsipareigojo sumokėti 18,48 Eur palūkanas už naudojimąsi kredito suma ir sumokėti 3,60 Eur administravimo mokestį. Kadangi atsakovas kredito negrąžino, todėl ieškovė prašė priteisti iš atsakovo visas ieškovei pagal sutartį priklausančias sumas.

3.       Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2019 m. vasario 7 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei IĮ „Aujama-credit“ iš atsakovo T. K. 300 Eur skolą, 203,28 Eur palūkanas, 3,60 Eur administravimo mokestį, 27 Eur delspinigius ir 107,73 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Likusią ieškinio dalį atmetė.

5.       Teismas pažymėjo, kad atsakovas neįvykdė 2018 m. sausio 19 d. Vartojimo kredito sutartimi Nr. 2193 prisiimtų įsipareigojimų, todėl ieškovė pagrįstai sutartį nutraukė. Teismas sprendė, kad yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovo negrąžintą kreditą, palūkanas, administravimo mokestį ir delspinigius.

6.       Atmesdamas kitus ieškinio reikalavimus, teismas nurodė, kad Vartojimo kredito sutartimi šalys susitarė dėl šių sąlygų: 1) ieškovė 2018 m. sausio 19 d. paskolino atsakovui 300,00 Eur 30 dienų laikotarpiui; 2) paskola suteikta su 74,95 procentų dydžio metinių palūkanų normą ir 137,36 procentų dydžio bendra kredito kaina; 3) už suteiktą kreditą atsakovas įsipareigojo mokėti 18,48 Eur palūkanas per mėnesį, skaičiuojamas iki prievolės pagal Vartojimo kredito sutartį visiško įvykdymo (pelno palūkanas); 4) atsakovas įsipareigojo sumokėti 3,60 Eur administravimo mokestį, 5) šalys susitarė dėl sutarties pratęsimo tvarkos ir atsakovo valios pratęsti kredito sutartį išreiškimo formos.

7.       Teismas nurodė, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovo sutarties administravimo mokestį už visą pradelstą atsiskaityti laiką bei už laikotarpį, iki bus visiškai įvykdyta prievolė pagal paskolos sutartį. Įvertinęs Vartojimo kredito sutarties sąlygas, teismas sprendė, kad pagrindas skaičiuoti administravimo mokestį ir prašyti jį priteisti už visą uždelstą atsiskaityti laiką galima tik tokiu atveju, jeigu atsakovas aiškiai sutartyje nustatyta tvarka (Sutarties 10.3.1., 10.3.2. p.) būtų išreiškęs valią sutartį pratęsti. Byloje nenustatyta, jog atsakovas pateikė ieškovui paraišką vartojimo kreditui pratęsti, sutartimi taip pat nenustatyta kitų atvejų, suteikiančių ieškovei teisę reikalauti iš atsakovo administravimo mokesčio, kai atsakovas neišreiškia valios pratęsti kredito sutartį, taip pat nenumatyta atvejų, kada vartojimo kredito sutartis laikoma savaime pratęsta ir dėl to ieškovė įgyja teisę reikalauti administravimo mokesčio.

8.       Atsižvelgdamas į vartojimo paskolos sutarties sampratą ir esmę, į sąžiningą dalykinę praktiką ir  į bylos šalių nelygiavertę padėtį, įvertinęs aplinkybes, kad atsakovas yra fizinis asmuo, kuris paskolos sutartį sudarė prisijungdamas prie ieškovės jau paruoštų standartinių sutarties sąlygų, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti administravimo mokestį už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 19 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d., kai buvo iškelta byla teisme, ir po 22,08 Eur už kiekvieną mėnesį už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 27 d. iki visiško prievolės pagal 2018 m. sausio 19 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 2193 įvykdymo atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 straipsnis, CK 1.5 straipsnio 2 dalis, 6.872 straipsnis).

III.       Apeliacinio skundo argumentai

9.       Apeliaciniu skundu ieškovė IĮ „Aujama-credit“ (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo 36 Eur administravimo mokestį už laikotarpį nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d., kai buvo iškelta byla teisme, taip pat administravimo mokestį po 3,60 Eur ir pelno palūkanas po 18,48 už kiekvieną mėnesį už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 27 d., kai buvo iškelta byla teisme, iki visiško prievolės pagal 2018 m. sausio 19 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 2193 įvykdymo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                       Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.1. punkte yra numatyta, kad kredito gavėjas įsipareigoja ir privalo grąžinti visą kredito sumą kredito grąžinimo dieną, arba sutartį pratęsti sumokant sutarties pratęsimo mokestį (pelno palūkanas ir administravimo mokestį) su visais kitais mokesčiais (sutarties pratęsimų skaičius neribojamas). Be to, 10.3.5. punkte numatyta, kad pasibaigus vartojimo kredito pratęsimo laikui, vartojimo kredito gavėjas turi arba sumokėti vartojimo kredito davėjui bendrą kredito gavėjo mokamą sumą, arba pateikti naują paraišką vartojimo kreditui pratęsti ir sumokėti vartojimo kredito pratęsimo mokestį. Taigi, kredito gavėjo teisė, numatyta vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 10.3.1 papunktyje, pratęsti vartojimo kredito terminą turi būti aiškinama kartu su vartojimo kredito sutarties 5.1 ir 10.3.1 punktais. Iš šių sutarties nuostatų sisteminio aiškinimo išplaukia, kad kredito grąžinimo dieną kredito gavėjas privalo atlikti vieną iš šių veiksmų - grąžinti visą kredito sumą arba sutartį pratęsti sumokant sutarties pratęsimo mokestį (pelno palūkanas ir administravimo mokestį). Taigi, kredito gavėjo teisė, numatyta vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 10.3.1 papunktyje, pratęsti vartojimo kredito terminą nėra absoliuti, o siejama su prievole pasirinkti vieną iš alternatyvių veiksmų.

1.2.                       Byloje nėra ginčo, kad atsakovas laiku negrąžino kredito, be to, nepratęsė sutarties sumokėdamas sutarties pratęsimo mokestį (pelno palūkanas ir administravimo mokestį), nors tai privalėjo padaryti, jeigu kredito gražinimo dieną jo negrąžina. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas nėra įvykdęs sutartyje nustatytos prievolės, o pagal sutarties 10.1 punktą sutartis galioja iki visiško kredito gavėjo įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymo. Be to, sutarties 10.5.4. punktas numato, kad net sutarties nutraukimas nesustabdo pelno palūkanų, netesybų, administravimo mokesčio, kitų sutartyje numatytų mokėjimų skaičiavimo ir nepanaikina kredito gavėjo prievolės grąžinti kreditą, mokėti palūkanas, bendrą vartojimo kredito kainą bei kitas kredito gavėjo kredito davėjui pagal sutartį mokėtinas sumas. Sutarties nutraukimas neturi įtakos ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, kurios pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo.

1.3.                       Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui 3,60 Eur administravimo mokestį tik už vieną mėnesį. Priteisdamas administravimo mokestį ieškovui tik už vieną mėnesį, teismas sudarė situaciją, kai sutartį pažeidęs asmuo (atsakovas) atsidūrė geresnėje padėtyje palyginus su ta, kai asmuo būtų prievolę vykdęs tinkamai, t. y. laiku mokėjęs administravimo mokestį. Toks teismo pateiktas sutarties nuostatų aiškinimas prieštarauja vienam iš esminių teisės principų, kad teisė iš neteisės negali atsirasti.

1.4.                       Teismas netenkino ieškovo reikalavimo dalies dėl pelno palūkanų priteisimo už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 27 d., kai buvo iškelta byla teisme, iki visiško prievolės pagal 2018 m. sausio 19 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 2193 įvykdymo, tačiau nepateikė jokių tokio sprendimo motyvų. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1. punkte numatyta, kad už faktiškai kredito davėjo kredito gavėjui išmokėtą ir negrąžintą kredito sumą skaičiuojamos ir kredito gavėjas privalo mokėti kredito davėjui sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas (Pelno palūkanas) už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais. Sutarties 6.2 punkte yra aiškiai numatytas terminas, iki kurio skaičiuojamos pelno palūkanos (Pelno palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki realaus kredito gavėjo įsipareigojimo grąžinti kreditą įvykdymo, t. y. iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui.

1.5.                              Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad pagal sutarties sąlygas šalys susitarė, jog už suteiktą kreditą atsakovas įsipareigojo mokėti 18,48 Eur dydžio palūkanas per mėnesį, skaičiuojamas iki prievolės pagal Vartojimo kredito sutartį visiško įvykdymo (pelno palūkanas).Todėl nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui 203,28 Eur pelno palūkanas už naudojimąsi negrąžinta kredito suma (pelno palūkanas) tik už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 19 d. iki 2019 m. sausio 3 d. (18,48 Eur x 11 mėn.), bet ne iki visiško prievolės pagal kredito sutartį įvykdymo. Juo labiau, kad ir šiuo metu atsakovas naudojasi ieškovo suteiktu kreditu neatlygintinai, t. y. neprivalėdamas nuo bylos iškėlimo teise mokėti ieškovei kompensuojamųjų palūkanų už naudojimąsi jos lėšomis.

10.       Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12.       Byloje kilo ginčas dėl vartojimo kredito sutarties sąlygų, reglamentuojančių administravimo mokestį ir pelno palūkanas, aiškinimo ir taikymo.

13.       Byloje nėra ginčo, kad ieškovė 2018 m. sausio 19 d. sudarė su atsakovu nuotoliniu būdu Vartojimo kredito sutartį Nr. 2193, pagal kurią ieškovė suteikė (paskolino) atsakovui 300 Eur paskolą vienam mėnesiui ir kurios atsakovas iki nustatyto termino pabaigos negrąžino.

14.       Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas iš atsakovo negrąžintą kreditą, paskaičiuotas palūkanas, vieno mėnesio administravimo mokestį, delspinigius, tačiau atmetė ieškinio reikalavimus dėl 3,60 Eur administravimo mokesčio ir 18,48 Eur pelno palūkanų priteisimo už kiekvieną mėnesį, skaičiuojamus nuo 2018 m. vasario 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl administravimo mokesčio priteisimo

15.       Apeliantė IĮ „Aujama-credit“ skunde nurodo, jog vartojimo kredito sutarties 5.1 punkte yra numatyta, kad kredito grąžinimo dieną kredito gavėjas privalo atlikti vieną iš šių veiksmų – grąžinti visą kredito sumą arba sutartį pratęsti sumokant sutarties pratęsimo mokestį (pelno palūkanas ir administravimo mokestį). Sutarties 10.5.4. punktas numato, kad net sutarties nutraukimas nesustabdo pelno palūkanų, netesybų, administravimo mokesčio, kitų sutartyje numatytų mokėjimų skaičiavimo ir nepanaikina kredito gavėjo prievolės grąžinti kreditą, mokėti palūkanas, bendrą vartojimo kredito kainą bei kitas kredito gavėjo kredito davėjui pagal sutartį mokėtinas sumas. Sutarties nutraukimas neturi įtakos ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, kurios pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo.

16.       Taigi, ieškinio reikalavimai grindžiami tarp šalių susiklosčiusiais vartojimo teisiniais santykiais, kurių taikymui ir aiškinimui yra aktuali norminiuose teisės aktuose bei teismų praktikoje pateikta ir išplėtota prioritetinė vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga.

17.       CK 6.193 straipsnis numato, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

18.       Šalių pasirašytos Vartojimo kredito sutarties Nr. 2193 Bendrųjų sąlygų 5.1. punktas numato, kad kredito gavėjas įsipareigoja ir privalo grąžinti visą kredito sumą kredito grąžinimo dieną, arba sutartį pratęsti sumokant sutarties pratęsimo mokestį (Pelno palūkanas ir administravimo mokestį) su visais kitais mokesčiais (sutarties pratęsimų skaičius neribojamas). Vartojimo kredito sutarties termino pratęsimo galimybė numatyta sutarties 10.3.2. punkte, kuriame nurodyta, kad pratęsti vartojimo kredito terminą galima, vartojimo kredito gavėjui užpildžius paraišką vartojimo kreditui pratęsti vartojimo kredito davėjo tinklalapyje, vartotojo zonoje ir sumokėjus vartojimo kredito pratęsimo mokestį (Pelno palūkanas ir administravimo mokestį), pervedant jį į vartojimo kredito davėjo banko sąskaitą. Sutarties 10.3.5. punktu numatyta, kad pasibaigus vartojimo kredito pratęsimo laikui, vartojimo kredito gavėjas turi arba sumokėti vartojimo kredito davėjui bendra kredito gavėjo mokamą sumą, arba pateikti naują paraišką vartojimo kreditui pratęsti ir sumokėti vartojimo kredito pratęsimo mokestį.

19.       Sistemiškai aiškinant vartojimo kredito sutarties sąlygas, darytina išvada, kad atsakovas, pasibaigus 30 dienų terminui vartojimo kreditui grąžinti turėjo arba sumokėti visą kreditą arba pateikti paraišką pratęsti kredito grąžinimo terminą. Nagrinėjamu atveju atsakovas paskolos negrąžino, tačiau ir nepateikė kredito davėjui paraiškos pratęsti paskolos grąžinimo terminą, kaip tai numatyta sutartyje. Todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovui neišreiškus valios pratęsti kredito sutartį, ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovo administravimo mokesčio už sutarties pratęsimą.

20.       Kita vertus, šiuo atveju kyla klausimas dėl vartojimo paskolos sutarties 5.1 punkte nustatyto mėnesinio sutarties pratęsimo mokesčio kvalifikavimo. Sutartyje nurodyta, kad sutarties pratęsimo mokestį sudaro ir pelno palūkanos, ir administravimo mokestis, todėl šiuo atveju yra svarbu nustatyti, kokią funkciją atlieka administravimo mokestis.

21.       Nagrinėjamu atveju atsakovui negrąžinus nustatytu terminu kredito ir nepratęsus sutarties, ieškovė nutraukė sutartį kaip tai numatyta sutarties bendrųjų sąlygų 10.5 punkte ir kreipėsi į teismą dėl skolos, palūkanų, delspinigių, administravimo mokesčio priteisimo.

22.       Kasacinio teismo yra pažymėta, kad teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teismo procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011).

23.       Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-296/2012, yra suformuota taisyklė, kad aiškinant vartojimo sutartis, turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193–6.195 straipsniai), bet ir speciali CK 6.193 straipsnio 4 dalyje bei 6.188 straipsnio 6 dalyje (dabar galiojanti 6.2284 straipsnio redakcija) įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė, pagal kurią, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. <...> Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių aplinkybių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas per sutarties sąlygas gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti yra reikalingas specialus, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reguliavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar jos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui, ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties sąlygų ar neturi visos apsispręsti reikšmingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo.

24.       Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu galiojančiame CK 6.2284 straipsnyje yra įtvirtintos vartojimo sutarčių nesąžiningos sąlygos, kurio 2 dalyje nustatyta, jog nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Preziumuojama, kad nesąžininga yra sutarties sąlyga, be kita ko yra tada, kai verslininkui suteikiama teisė vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį (CK 6.2284 str. 2 d. 8 p.).

25.       Nagrinėjamu atveju, vertinant apelianto argumentus, kad atsakovui per nustatytą terminą negrąžinus kredito, automatiškai pratęsiama kredito sutartis, laikytina, jog Vartojimo kredito sutarties 5.1 punkte nurodyta sąlyga yra nesąžininga CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme, ši sąlyga individualiai su atsakovu nebuvo aptarta, todėl ji negali būti taikoma.

26.       Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

27.       Pažymėtina, kad būtent tokio dydžio delspinigiai buvo numatyti sutartyje (9.1 punktas). Palūkanos atskirai numatytos sutarties 6 punkte. Taigi, sutartyje numačius tiek palūkanų, tiek delspinigių skaičiavimą, darytina išvada, jog jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

28.       Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad  pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė sutarties nuostatas, todėl visiški pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo dalyje dėl administravimo mokesčio po 3,60 Eur už kiekvieną mėnesį priteisimo iki visiško kredito grąžinimo.

Dėl palūkanų priteisimo

29.       Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pagal sutarties sąlygas šalys susitarė, kad už suteiktą kreditą atsakovas įsipareigojo mokėti 18,48 Eur sumos palūkanas per mėnesį, skaičiuojamas iki prievolės visiško įvykdymo (pelno palūkanas). Tačiau apeliantei neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei 203,28 Eur pelno palūkanas tik už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 19 d. iki 2019 m. sausio 3 d. (18,48 Eur x 11 mėn.), kai buvo iškelta byla teisme, bet ne iki visiško prievolės įvykdymo.

30.       Sutarties 6.1. punktu nustatyta, jog už faktiškai kredito davėjo kredito gavėjui išmokėtą ir negrąžintą kredito sumą skaičiuojamos ir kredito gavėjas privalo mokėti kredito davėjui sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas (Pelno palūkanas) už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais. Sutarties 6.2. punktu šalys susitarė, kad pelno palūkanos (skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki realaus kredito gavėjo įsipareigojimo grąžinti kreditą įvykdymo, t. y. iki dienos (imtinai), kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Taigi šalys sutartimi susitarė tik dėl pelno palūkanų skaičiavimo.

31.       CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad, pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir CK 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Po bylos iškėlimo, įforminto CPK nustatyta tvarka, skaičiuojamos procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. apžvalgoje „Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1“ (37, p. 424-452).

32.       Apeliantė prašo priteisti pelno palūkanas pagal sutartį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog po bylos iškėlimo yra skaičiuojamos ne pelno palūkanos, o procesinės palūkanos, numatytos CK 6.37 straipsnio 2 dalyje.

33.       Kaip yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos (jo prašymu priteisiamos) kompensacinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai). Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2013).

34.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės prašymo po bylos iškėlimo teisme priteisti pelno palūkanas, tačiau bylos duomenimis paskola ieškovei negrąžinta. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė prašo priteisti pelno palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško kredito išmokėjimo, aukščiau aptartas teisinis šio ginčijamo klausimo reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad ieškovė yra pareiškusi reikalavimą priteisti palūkanas po bylos iškėlimo teisme dienos, kurios numatytos CK 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje.

35.       Pažymėtina, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), kurią sudaro lėšos, kurias kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl sutarties pažeidimo. Į šią sumą gali būti įskaičiuojama: pagrindinis įsiskolinimas kreditoriui ir (arba) kreditoriaus patirti nuostoliai, ir (arba) palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą ir (arba) netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. UAB „Vilkaviškio agrotiekimas“, bylos Nr. 3K-3-283/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2013).

36.       Taigi, vadovaujantis minėtomis CK nuostatomis ir suformuota kasacinio teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas yra praleidęs terminą įvykdyti prievolę, prievolė iki šiol neįvykdyta, todėl ieškovei yra teisinis pagrindas priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, 6.210 straipsnio 1 dalį už priteistą sumą (533,88 Eur = 300 Eur + 203,28 Eur + 3,60 Eur + 27 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. gruodžio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

37.       Remiantis nurodytu, darytina išvada, jog ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl palūkanų priteisimo naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas, kaip nurodyta šios nutarties 36 punkte (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

38.       Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista suma nesikeičia, laikytina, kad skundžiamu sprendimu bylinėjimosi išlaidų klausimas išspręstas teisingai.

39.       Apeliaciniu skundu ieškovė pareiškė du reikalavimus (2 x 50 proc.), iš kurių vieną reikalavimą apeliacinės instancijos teismas patenkino iš dalies, todėl laikytina, kad apeliacinis skundas patenkintas 25 proc. (50 proc./ 2). Ieškovės apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos sudarė 165 Eur (15 Eur žyminis mokestis ir 150 Eur teisinės pagalbos išlaidos). Atitinkamai ieškovei iš atsakovo priteistina 41,25 Eur (165 Eut x 25 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimą už akių pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, panaikinti iš dalies ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei individualiai įmonei „Aujama-credit“ (juridinio asmens kodas 302653800) iš atsakovo T. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (533,88 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. gruodžio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei individualiai įmonei „Aujama-credit“ (juridinio asmens kodas 302653800) iš atsakovo T. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 41,25 Eur (keturiasdešimt vieną eurą 25 ct) apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                          Gintautas Koriaginas