Civilinė byla Nr. e3K-3-70-378/2019
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00663-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.10; 2.6.11.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gretvita“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Estijos bendrovės „OU Valgevene info – JA Arikeskus“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gretvita“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl 1980 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių taikymo (toliau – ir Konvencija) ir tarp šalių esančios rizikos paskirstymo.
2. Ieškovė Estijos Respublikoje įsteigta bendrovė „OU Valgevene info – JA Arikeskus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė jai iš atsakovės UAB „Gretvita“ priteisti 44 810,97 Eur skolos ir 1872,67 Eur delspinigių, iš viso 46 683,64 Eur, 8 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė atsakovės skolą grindė netinkamu ieškovės ir atsakovės 2015 m. rugsėjo 28 d. sudarytos sutarties Nr. 150928 dėl prekių pardavimo vykdymu. Ieškovė nurodė, kad nuo 2016 m. kovo 9 d. iki 2016 m. kovo 25 d. tiekė atsakovei medienos skiedras ir išrašė 25 PVM sąskaitas faktūras dėl 48 105,76 Eur. Atsakovė tik iš dalies įvykdė savo prievolę sumokėti už patiektą medieną, iš dalies apmokėdama ieškovės atsakovei 2016 m. kovo 9 d. pateiktą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 322, ir liko skolinga ieškovei 44 810,97 Eur. Ieškovė nuo bendradarbiavimo pradžios 2015 m. rugsėjo 28 d. iki pat paskutinio prekių pardavimo 2016 m. kovo 25 d. tinkamai vykdė sutartį ir atsakovei nustatytu laiku perduodavo specifikacijose nurodytą prekių kiekį. Iki 2016 m. kovo 11 d. ieškovė iš atsakovės nebuvo gavusi jokių pretenzijų.
4. Šalys sutarties 7.1 punktu susitarė, kad prekes pagal kiekį ir kokybę priima pirkėjas pardavėjo (krovinio siuntėjo) sandėlyje. Tai atlieka pirkėjo atstovas, įgaliotas pagal rašytinį pirkėjo įgaliojimą, gauti rezultatai įforminami prekių perdavimo–priėmimo aktu. Po to, kai pasirašomas perdavimo–priėmimo aktas, pretenzijos dėl kiekio ir kokybės nebepriimamos. Tačiau šalys šį sutarties punktą pakeitė, savo konkliudentiniais veiksmais susitardamos, kad perdavimo–priėmimo aktai nebus sudaromi. Tai lėmė aplinkybė, kad šalių atstovai dalyvaudavo kraunant prekes ir toks pakrovimas būdavo įforminamas atskiru rašytiniu dokumentu – prekių pakrovimo specifikacija, kurią sudarydavo miškų ūkio įmonės atstovas. Taigi, faktiškai atsakovė prekes priimdavo jas pakrovus į atsakovės geležinkelio transportą (vagonus), o priėmimas buvo įforminamas prekių pakrovimo specifikacija ir prekių gabenimo geležinkelio transportu važtaraščiais. Kadangi prekės buvo gabenamos geležinkelio transportu iš (duomenys neskelbtini) veikiančių miškų ūkio įmonių į Lietuvos Respubliką, ginčui išspręsti visų pirma turi būti taikomas 1951 m. lapkričio 1 d. Tarptautinių krovinių vežimo geležinkeliais susitarimas (toliau – SMGS). Atsakovė muitinei deklaravo, kad įvežė į Lietuvos Respubliką ir gavo tokį patį prekių kiekį, koks yra nurodytas prekių pakrovimo specifikacijose, sąskaitose ir SMGS važtaraščiuose.
5. Atsakovė nurodė, kad nuo 2016 m. pradžios ieškovė pradėjo sistemingai pažeidinėti susitarimą dėl atsakovei parduodamų skiedrų kiekio, pristatydama atsakovei nepilnai pakrautus geležinkelio vagonus su didesne, negu leistina pagal sutartį, skiedrų kiekio trūkumo paklaida. Apie kiekvieną sutarties pažeidimo faktą ieškovės atstovai buvo tiesiogiai informuojami telefonu, taip pat kviečiami atvykti į skiedrų pristatymo vietą, šalių susitarimu atsakovės atstovas yra netgi vykęs į skiedrų pakrovimo geležinkelio stotis tam, kad kartu su ieškove būtų nustatytos skiedrų trūkumo priežastys. Ieškovei nepašalinus sutarties pažeidimų, atsakovė 2016 m. kovo 11 d. kreipėsi į ieškovę su oficialia pretenzija. Atsakovė apskaičiavo, kad ieškovė 2016 m. kovo 25 d. buvo nepristačiusi jai 5700 kubinių erdvinių metrų (toliau – erdm) skiedrų, kurių bendra vertė pagal sutartį yra 25 650 Eur, o transportavimo išlaidos – 17 499 Eur. Šiuo pagrindu atsakovė ieškovei pateikė debetinę bendros 43 149 Eur sumos sąskaitą faktūrą Nr. 1107. Dėl atsakovės ieškovei pagal sutartį 2015 m. gruodžio 22 d. ir 2015 m. gruodžio 23 d. patiektų vagonų prastovos (12–13 dienų) atsakovė patyrė 2583 Eur išlaidų, šioms kompensuoti ji ieškovei 2016 m. kovo 31 d. pateikė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1112. Dėl atsakovės ieškovei 2016 m. kovo mėnesį pagal sutartį patiektų 17 geležinkelio vagonų skiedravežių, kuriais atsakovei nebuvo pristatytos skiedros, o patys vagonai negrąžinti, pervežimo atsakovė taip pat patyrė 1990,87 Eur išlaidų, šioms kompensuoti ji ieškovei 2016 m. kovo 31 d. pateikė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1113. Pagal nurodytas atsakovės ieškovei išrašytas sąskaitas bendra ieškovės atsakovei mokėtina suma sudarė 47 722,87 Eur. Ieškovė ignoravo atsakovės reikalavimus ir 2016 m. balandžio 28 d. pateikė formalią pretenziją dėl 44 810,46 Eur skolos ir tariamų delspinigių apmokėjimo. Atsakovė, atsakydama į šią pretenziją, 2016 m. balandžio 28 d. aktu įskaitė ieškovei mokėtiną 44 810,46 Eur sumą į savo reikalavimą ieškovei dėl 47 722,87 Eur sumos pagal nurodytas PVM sąskaitas faktūras apmokėjimo. Po šio atsakovės prievolės įvykdymo ieškovė liko skolinga atsakovei 2912,41 Eur. Atsakovė yra atsiskaičiusi su ieškove už faktiškai gautas skiedras. Atsakovės nuomone, ginčo santykiams taikytinos 1980 m. balandžio 11 d. Vienoje sudarytos Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Nors ieškovės parduodamų skiedrų trūkumas nebuvo užfiksuotas geležinkelio vagonų pakrovimo momentu sutarties 7.1 punkte nurodyta tvarka, tačiau ši aplinkybė neatleidžia ieškovės nuo atsakomybės perduoti tinkamą skiedrų kiekį atsakovei. Atsakovė pasitikėjo ieškove ir jos pažadais pašalinti sutarties pažeidimą. Skiedrų trūkumas buvo nustatytas iš karto krovinį pristačius į atsakovės geležinkelio stotis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad skiedrų trūkumas egzistavo krovinio pakrovimo metu (Konvencijos 36 (1) straipsnis, CK 6.327 straipsnio 3 dalis). Kadangi ieškovė perdavė atsakovei mažiau skiedrų, negu nurodė jų pardavimo PVM sąskaitose faktūrose, atsakovei kilo pareiga sumokėti ieškovei tik už faktiškai gautą skiedrų kiekį, taip atsakovė įgijo teisę į visišką nuostolių, patirtų dėl laiku negauto reikiamo skiedrų kiekio, atlyginimą (Konvencijos 45 (1) straipsnio a ir b punktai, 50–51, 74 straipsniai). Formalų ieškovės prie ieškinio pridėtų sąskaitų apmokėjimą atsakovė atliko 2016 m. balandžio 28 d. aktu dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo.
6. Ieškovė nesutiko su atsakovės atliktu įskaitymu, nurodė, kad jis neteisėtas, nes atsakovė neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Kauno apygardos teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 3534,16 Eur skolos ir delspinigių, 8 proc. dydžio procesines palūkanas, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
8. Teismas, nustatęs, kad tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, sprendė, jog ieškovė nepagrįstai teigė, kad sutarties 7 punkte nurodytas perdavimo–priėmimo aktas abiejų šalių sutikimu buvo pakeistas prekių išsiuntimo specifikacija. Sutarties sąlyga nebuvo pakeista sutartyje nustatyta tvarka, atsakovė neigė, jog toks pakeitimas buvo atliktas. Specifikacijas surašydavo prekių išsiuntimą vykdantys ieškovės verslo partneriai. Teismo nuomone, šalių elgesys nesurašant perdavimo–priėmimo aktų negalėjo sukurti neigiamų pasekmių tik vienai sutarties šaliai. Nors ieškovė nurodė, kad atsakovės įgaliotas asmuo V. J. (V. J.) 2017 m. vasario 23 d. teismo posėdžio metu patvirtino, jog kraunant prekes dalyvavo ieškovės ir atsakovės atstovai ir miškų įmonės darbuotojai, tačiau teismas šio asmens parodymų nevertino taip, kaip to siekė ieškovė. Liudytojas parodė, kad kiekvieną kartą dalyvauti kraunant prekes jis, net būdamas (duomenys neskelbtini), fiziškai nebūtų galėjęs, nes prekės buvo kraunamos tuo pačiu metu iš skirtingų sandėlių. Pastarąsias aplinkybes patvirtino išsiuntimo specifikacijos, pagal kurias matyti, kad tą pačią dieną vagonai buvo kraunami skirtingose geležinkelio stotyse (pvz., 2016 m. kovo 9 d.). Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad ieškovės prekių sandėlyje dalyvaujant atsakovės įgaliotam atstovui buvo pasirašomi prekių perdavimo–priėmimo aktai. Dėl šių priežasčių, teismo nuomone, sutarties 7.2 punktą aiškinant taip, kaip jį aiškino ieškovė, t. y. kad, nesant perdavimo–priėmimo aktų, prekė laikoma priimta tinkamu būdu, jos kiekis ir kokybė yra tinkami nuo skiedrų perdavimo atsakovės įgaliotam pervežėjui ir atsakovė negali reikšti pretenzijų dėl skiedrų kokybės ir kiekio, būtų neteisinga, nesąžininga ir neatitiktų sutartyje įtvirtintų nuostatų. Teismas konstatavo, kad nors pareigą įforminti prekių perdavimą perdavimo–priėmimo aktu turėjo abi šalys, tačiau sutarties atveju tuo turėjo būti labiausiai suinteresuota ieškovė (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Priėmimo rezultatų neįforminus perdavimo–priėmimo aktu, laikyti, kad pirkėjas turės teisę nepriimti pretenzijų dėl prekių kiekio ir kokybės, negalima (CK 1.5 straipsnis).
9. Teismas nustatė, kad ieškovė yra Estijos Respublikos juridinis asmuo, jos verslo vieta – prekių sandėliai, iš kurių vykdomas prekių pakrovimas, yra (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis sutarties 3.3 punktu, prekės buvo pakraunamos į atsakovės geležinkelio transportą įvairiose (duomenys neskelbtini) Respublikos teritorijoje veikiančiose miškų ūkio įmonėse ir buvo išsiunčiamos atsakovei, kuri yra Lietuvos Respublikos juridinis asmuo. Teismas sutiko su atsakove, kad byloje ginčas nagrinėtinas pagal Lietuvos Respublikos teisės normas, kartu taikant Konvencijos nuostatas (CK 1.37 straipsnio 4 dalies 1 punktas).
10. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad ieškovės prekių išsiuntimo specifikacijose nurodomą parduodamų skiedrų kiekį neginčijamai patvirtino SMGS važtaraštis ir muitinės dokumentai. Visų pirma veždama skiedras geležinkelio įmonė neprivalėjo patikrinti važtaraštyje siuntėjo nurodytų duomenų ir pareiškimų tikslumo. Šiuo atveju toks patikrinimas nebuvo atliekamas, nes važtaraštyje nėra įrašyta susijusi su patikrinimu išlaidų suma, kuri išieškoma iš siuntėjo, jeigu patikrinimą atliko pradinis geležinkelis, arba iš gavėjo, jeigu patikrinimą atliko galinis geležinkelis. Be to, pagal SMGS 17 straipsnio 1 paragrafą gavėjas gali atsisakyti priimti krovinį tik tais atvejais, kai dėl sugadinimo, gedimo arba kitų priežasčių krovinio kokybė pasikeitė taip, kad jo viso ar jo dalies panaudoti pagal pradinę paskirtį negalima.
11. Teismas nustatė, kad iki ieškovei kreipiantis į teismą su ieškiniu (2016 m. gegužės 16 d.) šalys sprendė ginčą geruoju, susirašinėjo el. paštu, teikė pretenzijas. Ieškovė, gavusi atsakovės raštus ir pretenzijas, 2016 m. balandžio 28 d. raštu priminė atsakovei jos 46 683,64 Eur skolą su delspinigiais, nurodė, kad tariantis žodžiu atsakovei buvo siūlyti įvairūs skolos padengimo variantai. 2016 m. balandžio 28 d. aktu atsakovė įskaitė ieškovės reikalaujamą 44 810,46 Eur sumą į savo 47 722,87 Eur reikalavimą ieškovei pagal jos nurodytas PVM sąskaitas faktūras ir nurodė, kad po šio prievolės įvykdymo įskaitymu ieškovė liko skolinga atsakovei 2912,41 Eur. Atsakovė, 2016 m. gegužės 2 d. raštu atsakydama į 2016 m. balandžio 28 d. ieškovės rašte nurodytas aplinkybes, plačiai išdėstė savo argumentus dėl netinkamai vykdomos sutarties ir patirtų nuostolių, kurie buvo įskaityti 2016 m. balandžio 28 d. aktu, ieškovės nebendradarbiavimą sprendžiant skiedrų trūkumo problemą. Teismas darė išvadą, kad labiau tikėtina, jog atsakovė įrodė buvus jai parduotų skiedrų trūkumą ir kad ieškovei apie tai turėjo būti žinoma. Teismas pažymėjo, kad atsakovė ikiteisminėje ginčo stadijoje buvo daug aktyvesnė, jos pozicija buvo aiškesnė ir labiau pagrįsta. Ieškovė savo atsikirtimą iš esmės grindė tik argumentais dėl sutarties sąlygų pakeitimo bei dokumentais, kurie buvo surašyti jos įgaliotų trečiųjų asmenų. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo atsakovės pateiktus geležinkelio vagonų su skiedromis patikrinimo aktus laikyti deklaratyviais ar niekiniais vien todėl, kad patikrinime nedalyvavo ieškovės atstovas, nes bylos šalys yra skirtingų valstybių juridiniai asmenys. Abi šalys turėjo pareigą elgtis sąžiningai, rūpestingai vykdyti iš sutarties kylančias pareigas, nedaryti ir nedidinti viena kitai žalos, laiku imtis priemonių jai išvengti ar sumažinti (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Teismas konstatavo netinkamą šalių bendradarbiavimą vykdant sutartį.
12. Atsakovė akte „Dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo“ nurodė, kad įskaito priešpriešinius 47 722,87 Eur atsakovės ir 44 810,46 Eur ieškovės reikalavimus, po to atsakovės prievolė pasibaigia, o ieškovės skola atsakovei 2016 m. balandžio 28 d. sudaro 2912,41 Eur. Teismas pažymėjo, kad akto turinys aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Atsakovė akte nurodė, kad jos reikalavimą patvirtino 2016 m. kovo 25 d. debetinė PVM sąskaita faktūra Nr. 1107 dėl 43 149 Eur (2016 m. kovo 25 d. ieškovė jai nepristatė 5700 kubinių erdm skiedrų, kurių bendra vertė pagal sutartį yra 25 650 Eur, su tuo susijusios atsakovės transportavimo išlaidos sudarė 17 499 Eur), 2016 m. kovo 29 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 1112 dėl 2583 Eur išlaidų, susidariusių per 2015 m. gruodžio 22 d. ir 2015 m. gruodžio 23 d. dėl ieškovei patiektų vagonų prastovų (12–13 dienų), ir 2016 m. kovo 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 1113 dėl 1990,87 Eur išlaidų dėl 2016 m. kovo mėn. ieškovei pateiktų 17 geležinkelio vagonų skiedravežių, kuriais atsakovei nebuvo pristatytos skiedros, o patys vagonai negrąžinti, pervežimo.
13. Teismas sutiko su atsakove, kad ji turėjo teisinį pagrindą ginti savo pažeistas teises ir išrašyti ieškovei sąskaitas dėl kainos sumažinimo ir nuostolių atlyginimo. Byloje negalima paneigti, kad galimai skiedrų trūkumas egzistavo jų pakrovimo metu (Konvencijos 36 (1) straipsnis, CK 6.327 straipsnio 3 dalis), o perdavus mažiau skiedrų, negu nurodyta jų pardavimo sąskaitose faktūrose, atsakovė turėjo teisę sumokėti tik už faktiškai gautą skiedrų kiekį (Konvencijos 45 (1) straipsnio a punktas, 50–51 straipsniai), taip pat atsakovė įgijo teisę į visišką nuostolių, patirtų dėl laiku negauto reikiamo skiedrų kiekio, atlyginimą (Konvencijos 45 (1) b punktas, 74 straipsnis). Teismas, remdamasis tuo, kad atsakovė įgijo teisę sumokėti tik už faktiškai gautą skiedrų kiekį, teisę į visišką nuostolių, patirtų dėl laiku negauto reikiamo skiedrų kiekio, atlyginimą, taip pat atsižvelgdamas į jos piniginio reikalavimo dydį pagrindžiančių įrodymų visumą (2016 m. sausio 16 d. ir 2016 m. sausio 21 d. įsakymus sudaryti skiedrų kiekio vagonuose patikros komisiją, patikrinimo aktus, šalių paaiškinimus, šalių ikiteisminio ginčo sprendimo duomenis), pripažino galiojančia atsakovės 43 149 Eur reikalavimo teisę pagal 2016 m. balandžio 28 d. aktą „Dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo“. Atsakovė, įskaičiusi 43 149 Eur sumą į visą ieškovės ieškiniu reiškiamą pagrindinę 44 810,46 Eur skolą, faktiškai pripažino šią skolą, todėl po įskaitymo liko skolinga ieškovei 1661,49 Eur. Kadangi atsakovė įskaitymu pripažino visą 44 810,46 Eur ieškovės pagrindinį reikalavimą, teismas sprendė, kad ieškovės 1872,67 Eur reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra pagrįstas sutarties 11.2 punkto nuostatomis, todėl jį tenkino (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Teismas nepripažino, kad atsakovė įskaitymo metu turėjo galiojančią 2583 Eur dydžio reikalavimo teisę dėl išlaidų, susidariusių per 2015 m. gruodžio 22 d. ir 2015 m. gruodžio 23 d. dėl ieškovei patiektų vagonų prastovų (12–13 dienų), ir 1990,87 Eur išlaidų pagal 2016 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1113 dėl 2016 m. kovo mėn. ieškovei patiektų 17 geležinkelio vagonų skiedravežių, kuriais atsakovei nebuvo pristatyta skiedrų, o patys vagonai negrąžinti, pervežimo. Atsakovė neįrodė šių reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai).
14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. spalio 16 d. nutartimi pakeitė Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą ir ieškinį tenkino: priteisė ieškovei iš atsakovės 44 810,97 Eur skolos, 1872,67 Eur delspinigių, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. gegužės 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
15. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino sutarties sąlygas dėl pirkėjo pareigos patikrinti prekes ir jos tinkamo nesilaikymo pasekmių, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl patiektų atsakovei prekių kiekio.
16. Kaip nurodyta sutarties 5.1 punkte, konkretus kiekvieną partiją sudarančių ir pristatomų pirkėjui prekių kiekis (tūrinė prekių išraiška) buvo nurodomas sąskaitose faktūrose ir geležinkelio važtaraščiuose, todėl pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 dalies reikalavimus pardavėjas privalėjo užtikrinti būtent tokio prekių kiekio pirkėjui pristatymą ir atsakyti už prekių kiekio neatitikimą, egzistuojantį rizikos perėjimo pirkėjui momentu. Pardavėjo pristatymo prievolę sudarė prekių pakrovimas į pirkėjo geležinkelio transportą specifikacijose nurodytose konkrečiose geležinkelio stotyse, esančiose (duomenys neskelbtini). Pardavėjas nebuvo įpareigotas organizuoti prekių pervežimo į pirkėjo norimą vietą, tai įsipareigojo atlikti pats pirkėjas. Vadinasi, pardavėjas turėjo užtikrinti sąskaitose faktūrose ir geležinkelio važtaraščiuose nurodyto prekių kiekio (tūrine prekių išraiška) pakrovimą į pirkėjo geležinkelio transportą konkrečiose geležinkelio stotyse (duomenys neskelbtini).
17. Byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad šalys nė vienos prekių partijos atveju neformino sutarties 7.1 punkte nurodytų prekių perdavimo–priėmimo aktų, kuriuose būtų objektyviai užfiksuoti prekių patikrinimo (taip pat ir pagal kiekį) rezultatai, tačiau sutartyje esant įtvirtintai aiškiai pirkėjo pareigai priimti prekes pagal kiekį ir kokybę krovinio siuntėjo sandėlyje, šios aplinkybės neigiami padariniai turėjo tekti būtent pirkėjui, o ne abiem sutarties šalims, nes pirkėjo pareiga patikrinti prekes, nustatyta Konvencijos 38straipsnyje, nebuvo atidėta, iki prekės pasieks jų paskyrimo vietą. Priešingai, sutarties 7.1 ir 7.2 nuostatose buvo įtvirtinta aiški taisyklė, kad prekes pagal kiekį ir kokybę priima pirkėjas pardavėjo (krovinio siuntėjo) sandėlyje. Kadangi skiedros buvo perkamos kurui ir pagal sutarties sąlygas jos buvo pakraunamos į pusvagonius be specialios pakuotės, jų kiekis (tūrinė išraiška) transportavimo metu galėjo kisti dėl birumo, drėgmės sąlygų ar kitų objektyvių veiksnių, todėl pristatomų (pakraunamų) į atsakovės geležinkelio transportą prekių kiekis ir jo atitiktis kiekiui, nurodomam sąskaitose faktūrose ir geležinkelio važtaraščiuose, turi būti patikrinamas būtent pakrovimo metu.
18. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šalys sutarties 7.2 punkte nustatė pasekmes tuo atveju, jei pirkėjas nepriima prekių pardavėjo sandėlyje. Tokiu atveju laikoma, kad prekės priimtos tinkamai, jų kiekis ir kokybė nuo momento, kai jos perduodamos pirkėjo įgaliotam vežėjui, nepakito. Vadinasi, pirkėjui prekių pakrovimo metu neįvykdžius pareigos patikrinti prekes ir neįforminus prekių priėmimo rezultatų prekių perdavimo–priėmimo aktais, dėl prekių kiekio pakrovimo metu nereiškus pretenzijų kitokia forma, laikytina, kad prekių kiekis pakrovimo metu buvo toks, koks nurodytas prekių pakrovimo dokumentuose (pakrovimo specifikacijose, pakrovimo aktuose), geležinkelio važtaraščiuose ir sąskaitose faktūrose.
19. Atsakovei faktiškai buvo žinoma apie jos pareigą priimti prekes pagal kiekį ir kokybę pardavėjo (krovinio siuntėjo) sandėlyje, nes kaip liudytojas apklaustas buvęs atsakovės darbuotojas komercijos direktorius V. J. teismui patvirtino, jog kaip atsakovės atstovas dalyvavo vykdant kai kuriuos prekių pakrovimus (duomenys neskelbtini), o jo pareiga buvo žiūrėti, ar vagonai pilnai pakraunami. Teismas pažymėjo, kad pagal sutarties sąlygas konkretų prekių partijų skaičių, apimtį šalys derino tarpusavyje, vadinasi, prekių pakrovimas tuo pačiu metu skirtingose vietose buvo suderintas su atsakove ir atitiko jos interesus. Tokiomis aplinkybėmis būtent atsakovės pareiga buvo tinkamai organizuoti darbą ir spręsti, kokiu būdu priimti prekes. Todėl tai, kad atsakovė į visus pakrovimus nesiuntė savo atstovų, yra nuo jos pačios priklausanti aplinkybė, kuri negali sukelti neigiamų padarinių kitai sutarties šaliai.
20. Apeliacinės instancijos teismas sprendė nesiremti atsakovės vienašališkai surašytais vagonų patikrinimo dokumentais, nes jie neatitiko objektyvumo reikalavimų, nenurodyti tikslūs tikrintų vagonų matmenys, neužfiksuota, kokiu metodu, kokiomis matavimo priemonėmis buvo matuojamas tariamas prekių kiekio trūkumas, niekaip neįforminti matavimų rezultatų apskaičiavimai. Taip pat šie dokumentai neatitiko kitų į bylą pateiktų dokumentų, įrodančių, kad į vagonus pakrautas prekių kiekis atitiko sąskaitose faktūrose nurodytą kiekį. Ieškovė, siekdama paneigti atsakovės vienašališkai surašytus dokumentus apie prekių trūkumą, pateikė į bylą ne tik prekių pakrovimo dokumentus (pakrovimo specifikacijas, pakrovimo aktus), surašytus jos partnerių, bet ir geležinkelio važtaraščius, kuriuose nurodytas būtent toks prekių kiekis, koks jis nurodytas ir pakrovimo dokumentuose.
21. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors pagal atsakovės pateiktus patikrinimo aktus vagonai su prekių trūkumais atvykdavo jau nuo 2016 m. sausio 14 d., tačiau atsakovė už šiais vagonais atvežtas prekes atsiskaitydavo, o pirmąją pretenziją dėl nepilnai pakrautų vagonų ieškovei surašė tik 2016 m. kovo 11 d. Vadinasi, apie tariamus prekių neatitikimus, nustatytus iki šios datos, pardavėjai nebuvo pranešta per protingą terminą, kaip to reikalaujama Konvencijos 39 straipsnio 1 dalyje.
22. Teismas neginčijo, kad atsakovė patyrė išlaidas geležinkelio transportui, kuriuo buvo vežami, atsakovės teigimu, nepilnai pakrauti prekių vagonai, tačiau teismas sprendė, kad tokias išlaidas transportui atsakovė patyrė nepriklausomai nuo atvežtų prekių kiekio. Tiek esant, tiek nesant atsakovės nurodomam sutarties pažeidimui, atsakovės išlaidos geležinkelio transportui, kuriuo buvo vežami tariamai nepilnai pakrauti vagonai, būtų buvusios tokios pat.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
23. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 16 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Konvencijos 36 (1) straipsnyje nustatyta, kad pardavėjas atsako pagal sutartį ir Konvenciją už bet kokį neatitikimą, kuris egzistuoja rizikos perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja tik vėliau. Taigi sąlyga, kad neatitikimas paaiškėja tik vėliau, suteikia pirkėjui teisę gintis nuo netinkamo pardavėjo pareigų vykdymo, kai šis pažeidimas (pvz., prekių kiekio trūkumas) faktiškai tampa žinomas po prekių perdavimo pirkėjui. Pirkėjo teisei ginti nuo sutarties pažeidimo atsirasti svarbu tik tai, ar neatitikimas egzistavo perdavimo metu, bet ne tai, kada neatitikimas yra nustatytas. Pagal Konvencijos 30, 53 straipsnius ir bendrąsias pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas parduodamų daiktų perdavimas pirmiausia patenka į pardavėjo prievolės turinį. Pirkėjo pareiga priimti perduodamas prekes yra ne savarankiška, bet priešpriešinė pardavėjo pareigai perduoti prekes, nes jos vykdymas priklauso nuo pardavėjo veiksmų. Todėl būtent pardavėjui tenka pareiga užtikrinti tinkamą daiktų perdavimą. Sutarties 7.2 punkto turinys turi būti aiškinamas kartu su 7.1 punktu, kuris aiškiai nustato, kad skiedrų perdavimas įforminamas perdavimo–priėmimo aktu. Sutarties 7.2 punkte nėra sąlygų, kurios atleistų pardavėją nuo šios sąlygos vykdymo. Kadangi ieškovė atsisakė sudaryti perdavimo–priėmimo aktus, kaip to buvo reikalaujama sutarties 7.1 punkte, ir tokie aktai nebuvo šalių sudaromi, tai sutartyje nustatyto draudimo atsakovei reikšti pretenzijas dėl prekių kiekio po prekių perdavimo taikymo sąlyga neatsirado. Byloje nustačius, kad ieškovė atsisakė sutarties 7.1 punkte nustatytos skiedrų perdavimo tvarkos, o atsakovė priėmė sprendimą nedalyvauti pakraunant skiedras, turėjo būti pripažinta, kad abi sutarties šalys prisiėmė lygiavertę su skiedrų perdavimo proceso pažeidimu susijusią riziką ir neigiamos rizikos atsiradimo pasekmės turėtų būti paskirstytos tarp šalių įvertinus kiekvienos iš šalių pateiktus įrodymus, pagrindžiančius faktiškai perduotų skiedrų kiekio atitiktį perdavimo dokumentams.
23.2. Ieškovė nepateikė į bylą įrodymų dėl nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. kovo 8 d. atsakovei perduotų skiedrų kiekio, todėl, nesant sudarytų skiedrų perdavimo dokumentų bei nesant į bylą pateiktų kitų duomenų, kurie įrodytų tinkamą ieškovės pareigos pagal sutartį vykdymą nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. kovo 8 d., abi šalys turėjo prisiimti vienodą riziką dėl sutartyje nustatytos skiedrų perdavimo tvarkos nesilaikymo. Vadinasi, byloje galėjo būti nustatyta, kad ieškovė nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. kovo 8 d. atsakovei perdavė tiek skiedrų, kiek jų pripažino gavusi pati atsakovė. Nesant byloje kitų įrodymų apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti atsakovės į bylą pateiktais 136 geležinkelio vagonų su skiedromis patikrinimo aktais, kuriuose nustatyta 5418 erdm skiedrų trūkumas. Ieškovės pateikti į bylą dokumentai apėmė laikotarpį nuo 2016 m. kovo 9 d. iki 2016 m. kovo 25 d., kai pagal atsakovės geležinkelio vagonų su skiedromis patikrinimo aktus buvo nustatytas 282 erdm skiedrų trūkumas. Ieškovės į bylą pateiktiems dokumentams (prekių pakrovimo specifikacijoms, jų pagrindu užpildytiems SMGS važtaraščiams ir muitinės importo deklaracijoms) apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją vertę nei atsakovės parengtiems geležinkelio vagonų su skiedromis 2016 m. kovo 9 d. – 2016 m. kovo 16 d. laikotarpio patikrinimo aktams, nors ieškovės pateikti dokumentai yra sudaryti jos kontrahentų, turėjusių tiesioginį suinteresuotumą dėl šiuose dokumentuose nurodytų duomenų ir šios bylos baigtimi, todėl negalėjo būti laikomi objektyviais. SMGS važtaraščius pildė ir kaip skiedros siuntėjai yra nurodyti būtent ieškovės tiekėjai, t. y. tie patys asmenys, kurie vienašališkai surašė pakrovimo specifikacijas. AB „Lietuvos geležinkeliai“ nedalyvavo ieškovės tiekėjams kraunant vagonus, o perimdama krovinį iš pirmojo vežėjo netikrino vagonų turinio atitikties ieškovės tiekėjų užpildytų SMGS važtaraščių duomenims. Kadangi nei SMGS važtaraščiai, nei skiedrų muitinės deklaracijos nėra ieškovės perduoti skiedrų kiekio fiksavimo dokumentai bei juose nėra duomenų apie tai, kad prieš pervežant krovinį ir (arba) jį pateikiant muitinei į dokumentus įrašytas kiekis buvo faktiškai patikrintas, šie dokumentai, kurie parengti pagal ieškovės tiekėjų vienašališkai surašytas pakrovimo specifikacijas, pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai buvo pripažinti nepakankamais įrodyti, kokį kiekį skiedrų ieškovė perdavė atsakovei pagal 14 ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų.
23.3. Kadangi atsakovė pateikė į bylą įrodymus, pagrindžiančius nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. kovo 16 d. iš ieškovės negautą 5700 erdm skiedrų kiekį, bei pagrindė jų vertės apskaičiavimą pagal šalių sutartą skiedrų kainą, byloje turėjo būti pripažinta, kad atsakovė turėjo teisėtą reikalavimą ieškovei, kad ši grąžintų 25 650 Eur negautos sumos, nepaisant to, kad didžioji dalis ieškovės išrašytų skiedros pardavimo PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias nustatytas faktinis negautos skiedros kiekis, buvo apmokėtos. Vadovaujantis Konvencijos 50 straipsniu pirkėjas turi teisę pasinaudoti šia teisių gynimo priemone neatsižvelgiant į tai, ar kaina už mažesnį gautų prekių kiekį jau sumokėta. Dėl atsakovės patirtų pervežimo išlaidų atlyginimo priteisimo iš ieškovės byloje buvo nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: sutarties pažeidimas, išlaidų faktas bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp sutarties pažeidimo ir atsakovės nepagrįstai patirtų pervežimo išlaidų. Kadangi, remiantis sutarties 4.1 punktu, pareiga pakrauti atsakovės patiektus geležinkelių vagonus priklausė ieškovei, pripažinus, kad ieškovė neįvykdė pareigos perduoti sutartą kiekį skiedrų, atsakovė išlaidas dėl 73 tuščių geležinkelio vagonų nuomos ir pervežimo patyrė būtent dėl neteisėtų ieškovės veiksmų.
24. Atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 16 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Sutarties 7.1 ir 7.2 punktuose buvo įtvirtinta aiški taisyklė, kad prekes pagal kiekį ir kokybę priima pirkėjas pardavėjo (krovinio siuntėjo) sandėlyje. Tokia sutarties sąlyga atitinka ir Konvencijos 38 straipsnyje nurodytas taisykles. Atsakovei kilo pareiga patikrinti pakraunamų skiedrų kiekį krovinio krovimo vietose, nes būtent tokiomis sąlygomis atsakovė sutiko ją įsigyti. Konvencijos 36 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendroji teisės norma, todėl konkrečiu atveju sprendžiant ginčą turi būti atsižvelgiama į konkrečius tarp šalių susiklosčiusius santykius, pristatomas prekes, prekes gaunančios šalies elgesį. Atsižvelgiant į Konvencijos 31 straipsnio nuostatas, ginčo šalys susitarė, kad prekės perduodamos pardavėjo (krovinio siuntėjo) sandėlyje, toks šalių susitarimas reiškė ir atitinkamas teisines pasekmes šalims, jeigu tokio susitarimo yra nesilaikoma arba jis yra laisvu noru pakeičiamas. Šaliai, kuri pati savanoriškai nesilaikė tokio susitarimo sąlygų, turi būti taikomos atitinkamos teisinės pasekmės. Atsakovė, pakraunant skiedras, nesiuntė savo atstovų, ir tai buvo nuo jos pačios priklausanti aplinkybe, kuri negali sukelti neigiamų padarinių kitai sutarties šaliai.
24.2. Atsakovei buvo žinomi visi biraus krovinio (skiedrų) vežimo ypatumai, t. y. kad nuo paties vežimo keičiasi biraus krovinio tūrinė išraiška. Pažymėtina, kad atsakovė pripažino, jog skiedras pirko ir iš kitų pardavėjų; iš jos pateiktų nuotraukų neaišku, kurio tiekėjo gauta produkcija užfiksuota; atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad į gautų skiedrų patikrinimus būtų kviečiamas ieškovės atstovas; atsakovė tariamą skiedrų nusėdimą užfiksavo tik lyginiais skaičiais, matavimus atliko ne su specialiu prietaisu, nė vienoje nuotraukoje nesimato vagono numerio. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų, kad ieškovė pakrovė nepilnus skiedrų vagonus jų išsiuntimo vietose. Atsakovės pareiga buvo tinkamai organizuoti darbą ir spręsti, kokiu būdu vykdyti prekių priėmimą. Gavusi produkciją, atsakovė privalėjo imtis aktyvių veiksmų dėl gautų skiedrų kiekio patikrinimo. Remiantis Konvencijos 39 straipsnio 1 dalimi, pirkėjas netenka teisės remtis prekių neatitikimu, jeigu jis neduoda pranešimo pardavėjui, nurodydamas neatitikimo pobūdį, per protingą laiką po to, kai jis jį pastebėjo ar turėjo pastebėti. Atsakovė visus priklausančius mokesčius sumokėjo būtent nuo to kiekio, koks buvo nurodytas kaip produkcija lydinčiuose dokumentuose, kuriuos pateikė ieškovė. Toks atsakovės elgesys patvirtino, kad ji sutiko su gautų skiedrų kiekiu. Nors atsakovės direktorius byloje pateikė paaiškinimus, kad jis žodžiu informuodavo ieškovę apie skiedrų trūkumą, tačiau tokie paaiškinimai byloje paneigti kitais įrodymais. Pirkėjo teisės pagal Konvencijos 36 straipsnio nuostatas nėra absoliučios, jos susijusios su Konvencijos 38 ir 39 straipsniuose nurodytomis pareigomis, t. y. pardavėjas turi parduoti tinkamą kiekį prekių, tačiau jeigu būtų priešingai, tai pirkėjas turi per protingą terminą pareikšti pretenziją pardavėjui. Atsakovė pirmąją pretenziją surašė tik 2016 m. kovo 11 d. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė, priėmusi gautas skiedras, jų kiekio neginčijo ir atsiskaitė už jas.
24.3. Kadangi byloje nenustatytas ieškovės sutartinės prievolės pažeidimas, tai byloje nebuvo pagrindo taikyti teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygų taikymą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
25. CPK 353 straipsnio 1 dalis aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose.
26. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).
27. Atsakovės kasacinis skundas iš esmės grindžiamas proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo pažeidimu, tačiau teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl šių kasacinio skundo teiginių, nes esminis šios bylos teisinis klausimas yra 1980 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių taikymas bei sutarties šalių atsakomybės dėl krovinio trūkumo nustatymas vykdant ginčo šalių sudarytą tarptautinio pirkimo–pardavimo sutartį. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo šiuo atveju pripažintini išvestiniais, nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų bei neturi teisinės reikšmės bylos rezultatui (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-701/2018, 34–35, 61 punktai).
Dėl 1980 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių taikymo ir tarp šalių esančios rizikos paskirstymo
28. Kasacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentu dėl netinkamo Konvencijos 36 straipsnio 1 dalies taikymo. Pagal šią teisės normą pardavėjas atsako pagal sutartį ir Konvenciją už bet kokį neatitikimą, kuris egzistuoja rizikos perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja tik vėliau. Atsakovės teigimu, nurodytos teisės normos hipotezėje nustatyta sąlyga, kad net jeigu tas neatitikimas paaiškėja tik vėliau, suteikia pirkėjui teisę gintis nuo netinkamo pardavėjo pareigų vykdymo, kai šis pažeidimas (pvz., prekių kiekio trūkumas) faktiškai tampa žinomas po prekių perdavimo pirkėjui, t. y. pirkėjo teisei ginti nuo sutarties pažeidimo atsirasti svarbu tik tai, ar neatitikimas egzistavo perdavimo metu, bet ne tai, kada neatitikimas yra nustatytas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.
29. Konvencijos preambulėje nurodytas vienas esminių jos tikslų: valstybės, šios Konvencijos dalyvės, manydamos, kad bendrų normų, reguliuojančių tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutartis ir atsižvelgiančių į skirtingas visuomenines, ekonomines ir teisines sistemas, priėmimas prisidėtų prie teisinių barjerų tarptautinėje prekyboje pašalinimo ir skatintų tarptautinės prekybos plėtrą, susitarė unifikuoti tarptautinę prekybą ir skatinti jos plėtrą. Kadangi pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai yra viena iš dažniausiai pasitaikančių sutarčių rūšių, kai sutarties šalys gali būti kelių valstybių piliečiai ar įmonės, tai Konvencijoje nustatytas bendras teisinis tokių tarptautinių santykių reguliavimas. Konvencijoje pirkimo–pardavimo sutarties apibrėžtis neįtvirtinta, tačiau aiškios definicijos nebuvimas neužkerta galimybės pirkimo–pardavimo sutartį apibrėžti remiantis Konvencijos nuostatomis.
30. Remiantis Konvencijos 30, 53 straipsniais, pirkimo–pardavimo sutartimi pagal Konvenciją laikytina sutartis, kurios pagrindu pardavėjas yra įpareigotas pristatyti prekes, perduoti nuosavybės teisę į prekes, galiausiai – perduoti su jomis susijusius dokumentus; pirkėjas yra įpareigotas sumokėti kainą ir priimti prekių pristatymą.
31. Atsižvelgiant į Konvencijos 6 straipsnį, pagal kurį šalys gali atsisakyti taikyti šią Konvenciją arba, laikydamosi 12 straipsnio, netaikyti bet kurios iš jos nuostatų ar pakeisti jų veikimą, pažymėtina, kad Konvencija siekiama reguliuoti sutartinius santykius tiek, kiek dėl Konvencijos reguliuojamų santykių turinio nesusitaria pačios sutarties šalys, t. y. Konvencijoje įtvirtintas svarbus sutarties laisvės ir šalių valios autonomijos principas. Pagal Konvencijos turinį ir tikslą šalių valios autonomija ir galimybė susitarti dėl kitokio reguliavimo laikytina absoliučia sutarties šalių teise, įtvirtinta Konvencijoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos taisyklės atlieka tik papildomą funkciją reguliuojant tokius teisinius santykius, dėl kurių šalys nesusitarė. Taigi, bendroji taisyklė yra ta, kad iš esmės dėl visko galima susitarti (išskyrus Konvencijos 12 straipsnį). Tai reiškia, kad Konvencijos 36 straipsnio 1 dalis taikytina tik tuo atveju, jeigu šalys nėra sutarusios kitaip.
32. Teisėjų kolegija nurodo, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
33. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Sutartis aiškinama tada, kai kyla ją sudariusių šalių ginčas dėl sutarties galiojimo, jos rūšies, pobūdžio, sąlygų turinio, šalių teisių bei pareigų apimties, sutarties pakeitimo, pasibaigimo ir pan. Sutarties turinio ir sąlygų, dėl kurių tarp jos šalių kyla ginčas, išaiškinimas pagal sutarčių aiškinimo taisykles, taip identifikuojant tikrąjį šalių susitarimą, pasiektą joms disponuojant laisve savanoriškai nustatyti sutarties turinį ir suderinus jų valią, koreliuoja su sutarties laisvės principu ir nereiškia šio principo pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-701/2018, 52 punktas).
34. Konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau patikrina, kaip bylą nagrinėję teismai laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008; kt.).
35. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo yra išplėtota ir nuosekli (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2014; 2014 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2014; 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2014; kt.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylose suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus (subjektyvaus sutarties aiškinimo metodas), o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyvaus sutarties aiškinimo metodas); sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes; aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu; kai ginčo šalys siejamos sutartinių santykių, kilusių iš kelių skirtingų sutarčių, pastarosios, vadovaujantis sisteminiu sutarčių aiškinimo principu, analizuojamos kartu; turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus; pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; nepaisant pirmiausia įtvirtinto subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo, sutarties aiškinimo metodo taikymo prioriteto konkrečioje byloje, neabejotinai yra svarbūs visi CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-701/2018, 54 punktas).
36. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad šalių pateiktoje 2015 m. rugsėjo 28 d. sudarytoje sutartyje šalių buvo susitarta kitaip, nei tai reglamentuota Konvencijos 36 straipsnio 1 dalyje. Ginčo sutartyje nedviprasmiškai sutarta, kad prekės tiekiamos tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos specifikacijose (prieduose) ir suprantamos taip, kaip nurodyta „Incoterms“ (tarptautinių taisyklių, nustatančių specifines prekių pristatymo sąlygas užsienio prekyboje, rinkinys) 2010 m. redakcijoje (3.1 punktas), t. y. pagal FCA taisykles, pagal kurias rizika ir sąnaudos pereina pirkėjo atsakomybėn nuo to momento, kai prekės perduodamos vežėjui. Pagal ginčo sutarties 7.1 punktą prekes pagal kiekį ir kokybę priima pirkėjas pardavėjo (krovinio siuntėjo) sandėlyje; tai atlieka pirkėjo atstovas, įgaliotas pagal rašytinį pirkėjo įgaliojimą, gauti rezultatai įforminami prekių perdavimo–priėmimo aktu. Po to, kai pasirašomas perdavimo–priėmimo aktas, pretenzijos dėl kiekio ir kokybės nebepriimamos. Sutarties 7.2 punkte nurodyta, kad tuo atveju, jeigu pirkėjas sutartu laiku nepriima prekių pardavėjo sandėlyje, tai laikoma, kad prekės priimtos tinkamai, jų kiekis ir kokybė nuo to momento, kai jos perduodamos pirkėjo įgaliotam vežėjui, nepakito. Sutarties specifikacijose (prieduose) aiškiai nurodyta, kad taikomos „Incoterms 2010“ FCA taisyklės.
37. Taigi iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų ir pirmiau nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju rizika tarp pirkėjo ir pardavėjo buvo paskirstyta taip, kad nuo prekių pakrovimo pardavėjo sandėlyje visa rizika perėjo pirkėjui. Toks šio susitarimo aiškinimas taip pat visiškai atitinka „Incoterms 2010“ FCA taisykles, pagal kurias pardavėjo atsakomybė labai ribota, nes visa rizika dėl prekių kokybės ir pan. pereina pirkėjui nuo to momento, kai pardavėjas įvykdo savo pareigą perduoti prekes pirkėjo nusamdytam ar paskirtam (per)vežėjui. „Incoterms 2010“ FCA taisyklėse neapibrėžta transporto rūšis, kuria gabenamos prekės. Pagal FCA taisykles pardavėjas turi patiekti prekes vežėjui savo patalpose arba kitoje aiškiai apibrėžtoje vietoje (A4 taisyklės 1 dalis). Pagal A4 taisyklę prekių perdavimas laikomas įvykdytu, kai, jeigu sutarta pristatymo vieta yra pardavėjo patalpos, prekės pakrautos į pirkėjo užsakytą transportą, arba kitais atvejais, kai prekės yra pirkėjo užsakyto vežėjo arba kito asmens, kurį įgaliojo pirkėjas, dispozicijoje turint tikslą pakrauti į pirkėjo transportą. Nuo prekių perdavimo (įvykdžius A4 sąlygą) vežėjo rizika dėl prekių kokybės, trūkumų ir pan. pereina pačiam pirkėjui pagal pirmiau aptartas A4 taisykles bei ir B5 taisyklę, pagal kurią pirkėjas prisiima visą riziką, susijusią su prekių praradimu ar sugadinimu nuo tada, kai jie buvo pristatyti, kaip nurodyta sutartyje.
38. Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje pateiktą ginčo šalių sutarties turinį, ypač 7.1 ir 7.2 punktus, taip pat į nustatytą vežamo krovinio specifiką vežant skiedras atvirais vagonais, sutiktina su ieškovės atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad krovinio užimamas tūris gali kisti, todėl ieškovė, kaip pardavėja, protingai numatė, kad jos rizika dėl krovinio trūkumų baigiasi jos sandėlyje perdavus krovinį pirkėjai ar pakrovus jos vežėjui. Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas sutarčių aiškinimo taisyklių, padarė pagrįstą išvadą, kad pirkėja neįvykdė savo pareigų priimdama krovinį, todėl visa rizika dėl krovinio neatitikimo teko būtent jai.
Dėl procesinės bylos baigties
39. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias pirkimo–pardavimo teisinius santykius bei sutarčių aiškinimą, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
41. Ieškovė prašo priteisti 500 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą. Ji pateikė įrodymus, patvirtinančius šių išlaidų sumokėjimą. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio. Netenkinus kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovės.
42. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 7,36 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovės (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gretvita“ (j. a. k. 302526557) ieškovei Estijos bendrovei „OU „Valgevene info – JA Arikeskus“ (j. a. k. 10197664) 500 (penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gretvita“ (j. a. k. 302526557) valstybės naudai 7,36 Eur (septynis Eur 36 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigita Rudėnaitė
Donatas Šernas