Administracinė byla Nr. eA-1790-602/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05150-2021-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. balandžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. A. M. A. M. A., K. M., R. A. A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. A. M. A. M. A., K. M., R. A. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai A. A. M. A. M. A. (toliau – ir pareiškėjas vyras), K. M. (toliau – ir pareiškėja moteris), R. A. A. A. (toliau – ir pareiškėjų sūnus) (toliau kartu – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 21M40126 (toliau – ir Sprendimas, Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 6K-2394 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:
2.1. Pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas vyras sukūrė įžeidžiančio pobūdžio dainą (duomenys neskelbtini). Po dainos paviešinimo prieglobsčio prašytojui (duomenys neskelbtini) šeimos nariai grasino fiziniu susidorojimu. (duomenys neskelbtini) piliečiui ir jo šeimai buvo nesaugu, todėl prieglobsčio prašytojas su savo šeimos nariais išvyko į Lietuvą. Pareiškėja moteris išdėstė analogiškas aplinkybes, tvirtino, kad jos vyrui A. A. M. A. M. A. pažįstamos moters (duomenys neskelbtini) giminaičiai (duomenys neskelbtini) grasino fiziniu susidorojimu. (duomenys neskelbtini) buvo nesaugu, todėl prieglobsčio prašytoja su savo šeimos nariais išvyko. Departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, išskyrus, R. A. A. A. Pareiškėjai, nesutikdami su Sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Komisijos sprendimu pareiškėjų skundas buvo atmestas. Komisija nusprendė, kad ginčijamame Sprendime padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, jog pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.
2.2. Pareiškėjai prašė atsakovo Sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Atsakovas nenurodė nei vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjams nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.
2.3. Pareiškėjai nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį – kitos šeimos nariai grasino fiziniu susidorojimu ir yra didelė tikimybė būti šeimai nužudytiems. Pareiškėjų pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios matyti, kad (duomenys neskelbtini) yra grasinimų ir nužudymų dėl šeimų konfliktų ir yra reali grėsmė pareiškėjų sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjų gyvybei ir sveikatai, todėl jiems turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Komisija taip pat nepasisakė dėl pareiškėjų išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjų veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
3.1. Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu neidentifikuotos aplinkybės, sudarančios prielaidą spręsti, kad pareiškėjams gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų). Atsižvelgiant į tai, Departamentas sprendė, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metu Departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat nustatyta, kad beatodairiškas smurtas nei vienoje iš (duomenys neskelbtini) provincijų nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmenų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
3.2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punktu, pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas.
3.3. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų pasakojimas apie priežastis, lėmusias jų išvykimą iš kilmės valstybės, nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais – buvo neišsamus, bendro pobūdžio, prieštaringas. Pareiškėjai nežinojo persekiotojų vardų, pavardžių, negalėjo įvardinti asmenų, kurie grasino fiziniu susidorojimu. Pasakodami apie persekiojimo įvykį, pareiškėjai nesileido į detales, o, bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėjai atsakinėjo trumpai, nepraplėsdami pirminio pasakojimo ribų, vengė atsakyti į patikslinančius klausimus, dažnai į papildomus klausimus atsakydavo vos keliais žodžiais, vis grįždavo prie tariamų persekiojimo epizodų. Be to, tariamas persekiotojas ((duomenys neskelbtini) šeimos nariai) nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais) pareiškėjai nepateikė, o turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjams kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjai skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias skundžiamuose sprendimuose daromas išvadas.
3.4. Pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjai taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
5. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:
5.1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) į Lietuvą atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai juos sulaikė. 2021 m. rugpjūčio 27 d. prašyme suteikti prieglobstį pareiškėjas vyras nurodė, kad (duomenys neskelbtini).
5.2. Departamentas, skubos tvarka išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos; išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, jį atmetė.
6. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ nuostatas, Įstatymo nuostatas (71 str. 4 d. 4 p., 86 str. 1–2 d., 87 str. 1–2 d.), 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nuostatas, Tvarkos aprašo nuostatas (222 p.).
7. Teismo vertinimu, pareiškėjų pasakojimas neišsamus, keliantis abejonių dėl jo tikrumo. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą būtiną su pareiškėjais susijusią individualią informaciją kilmės valstybės ((duomenys neskelbtini)) informacijos kontekste. Pateikta medžiaga aiškiai patvirtina, kad nėra nei tikėtino persekiotojo, nei tikėtinų argumentų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytojus, t. y. neidentifikuota faktinių ir individualių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjai apklausų metu nenurodė konkrečių juos persekiojančių asmenų, tik abstrakčiai juos įvardijo (duomenys neskelbtini) giminaičiais. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad nėra duomenų, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojams apsaugos nuo tariamo persekiojimo, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Įvertinęs pareiškėjų apklausos metu, teisme teiktus paaiškinimus, Departamento surinktą informaciją, teismas nusprendė, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Įvertinęs pareiškėjų nurodytus argumentus, teismas priėjo išvados, kad prieglobsčio pareiškėjai prašė ne norėdami apsisaugoti nuo kilmės šalyje vykdomo persekiojimo, ne dėl individualios persekiojimo grėsmės dėl savo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų), o todėl, kad siekė saugesnio ir geresnio gyvenimo, todėl jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų, sudarančių pagrindą suteikti asmeniui pabėgėlio statusą.
8. Teismas nurodė, kad pareiškėjų jaučiama subjektyvi baimė, pasireiškianti, pasak pareiškėjų, jų kilmės valstybėje dėl sukurto ir viešai išplatinto video apie (duomenys neskelbtini), niekuo nepagrįsta. Nors pareiškėjas vyras teigė, kad (duomenys neskelbtini) jam ir šeimai nesaugu, tačiau jo žmona teigė, kad grasinimų asmeniškai nesulaukė. Be to, pareiškėjai nurodė, kad mergina (duomenys neskelbtini) gyveno kaimynystėje, tačiau juos galbūt persekiojusių jos giminaičių tiksliau neįvardijo, nenurodė jų vardų ir pavardžių, o tik abstrakčiai teigė, kad jaučia grėsmę iš jos giminaičių. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad pareiškėjo sukurtas video nėra tas veiksnys, kuris grįžimo į kilmės valstybę atveju gali kelti realią individualaus persekiojimo riziką. Teismo vertinimu, pareiškėjų baimė dėl saugumo ar gyvybės yra sąlygota tik jų subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Pareiškėjų baimė visiškai nėra pagrįsta, o nenoras gyventi savo kilmės šalyje neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių, tokių kaip rasė, religija, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų.
9. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjams Lietuvos Respublikoje suteikimo teismas pažymėjo, kad pareiškėjai be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nei Departamentui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Departamentas, priimdamas sprendimą, nagrinėjo pareiškėjų nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas, arba jie galėtų tokiu būdu būti baudžiami. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. ataskaitos duomenimis, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje, tarp jų ir (duomenys neskelbtini), beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismo įsitikinimu, pareiškėjai neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.
10. Teismas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 222 punktu, pažymėjo, kad pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Pareiškėjai skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Pareiškėjai buvo apklausti, savo paaiškinimus galėjo teikti apklausos metu, taip pat teismo posėdyje, todėl jų argumentai dėl teisės būti išklausytam principo pažeidimo atmesti.
11. Teismas konstatavo, kad, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjams pagrįstai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, jog jie gali pasislėpti, buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos. Be to, iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjai nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.
12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus, jog jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
13. Teismas, įvertinęs ginčijamų sprendimų turinius, priėjo prie išvados, kad ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
III.
14. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.
14.2. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Atsakovas nepagrįstai ir iš esmės be argumentų pareiškėjų pasakojimą laikė nepatikimu įrodymu. Pareiškėjų šeima susidūrė su garbės nusikaltimo grėsme. Pareiškėjas vyras viešai įžeidė (duomenys neskelbtini), todėl pagal kilmės šalies tradicijas pareiškėjai gali sulaukti įžeistos (duomenys neskelbtini) šeimos keršto ir tapti garbės nusikaltimo aukomis. Viena iš galimų kraujo keršto konflikto atsiradimo priežasčių (duomenys neskelbtini) – garbės nusikaltimai. (duomenys neskelbtini) nusikaltimus dėl garbės vykdę asmenys dažnai lieka nenubausti, nes visuomenėje yra palaikomi, taip pat ir teisėsaugos pareigūnų, nes manoma, kad šie nusikaltimai yra tinkamas atsakas į tariamus garbės pažeidimus. Nepaisant (duomenys neskelbtini) valdžios pastangų ir taikomų priemonių, nusikaltimai dėl garbės tebėra plačiai paplitę ir dažnai lieka nenubausti. Be to, nužudymai dėl garbės dažnai nuslepiami ir pateikiami kaip savižudybė ar nelaimingi atsitikimai.
14.3. Vertinant tam tikrai socialinei grupei priklausančio asmens baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nereikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs persekiojimą praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Šiuo atveju pareiškėjai priklauso asmenims, įvykdžiusiems garbės nusižengimą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal pareiškėjų kilmės valstybės informaciją garbės nusižengimus įvykdę asmenys ne kartą buvo nužudyti, persekiojami, taip pat į tai, kad iki šiol (duomenys neskelbtini) nėra sukurta efektyvi tokių asmenų apsaugos sistema, darytina išvada, kad pareiškėjų išsakyta grėsmė yra reali. Dėl pareiškėjų priklausymo asmenų, įvykdžiusių garbės nusižengimą, socialinei grupei, kurios atžvilgiu buvo ir yra (duomenys neskelbtini) naudojama prievarta, atsakovas turėjo suteikti prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą. Matyti, kad smurto ir kankinimų grėsmė yra padidėjusi ir pareiškėjų teiginiai ir nuogąstavimai dėl saugumo atitinka (duomenys neskelbtini) realijas.
14.4. Be to, kritiškai vertintina atsakovo Sprendimo dalis nesuteikti pareiškėjams papildomos apsaugos. Kadangi pareiškėjams kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, jiems turėjo būti suteikta papildoma apsauga. Atsakovas rėmėsi EPPB ataskaita ir nurodė, kad 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, jog šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Iš esmės EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio. Be to, apibendrintoji informacija yra iki 2020 m. spalio mėn., taigi, vienerių metų senumo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjams kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto. Dėl karo veiksmų (duomenys neskelbtini) pareiškėjų saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjai išvyko iš šalies, nespėję patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų. Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymus ir juose nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.
15. Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
16. Departamentas nurodo, kad Departamentas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjų individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos bei pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjų situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Departamento vertinimu, ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjų pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikant teisės normas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Pareiškėjai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjų apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjai nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pareiškėjai (pareiškėjas vyras ir pareiškėja moteris) apklausti Departamentui nagrinėjant jų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, Sprendimo pagrįstumas patikrintas nagrinėjant klausimą Komisijoje – išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjai ir jų atstovas advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjai, tiek jų atstovas teikė paaiškinimus. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjų prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.
18. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjams ((duomenys neskelbtini) piliečiams) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), uždrausti K. M., A. A. M. A. M. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi K. M., A. A. M. A. M. A. pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo dienos, neuždrausti R. A. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjai skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jų prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, taip pat draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Teismas konstatavo, kad Departamento ginčijami sprendimai atitinka VAĮ reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
20. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjų teigimu, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymus ir juose nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.
21. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija). Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.).
23. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1449-822/2022 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022).
24. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.
26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas vyras prašymą suteikti prieglobstį grindė aplinkybėmis, kad (duomenys neskelbtini).
27. Departamentas atliko pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjų kilmės valstybėje tyrimą. Departamentas priėjo prie išvados, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės (žr. nutarties 25 p.) savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jiems suteikimo. Visų pirma, tariamas persekiotojas (šeimos nariai) nėra valstybinis subjektas. Departamentas Sprendime akcentavo, kad duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojams apsaugos nuo tariamo persekiojimo, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), prieglobsčio prašytojai nepateikė. Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai. Asmenų pasakojimai apie įvykius, paskatinusius juos išvykti iš (duomenys neskelbtini), yra bendro pobūdžio, neišsamūs. Užsieniečiai nežinojo persekiotojų vardų, pavardžių, negalėjo įvardinti asmenų, kurie grasino fiziniu susidorojimu. Asmenų pasakojimai ne tik turi trūkumų, tačiau pasakojimai neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo (šeimos nariai), nei persekiotojų tikslų ar motyvų persekioti užsieniečius šiuo metu, tiek ateityje. Tyrimo metu nenustačius individualaus pobūdžio persekiojimo grėsmės, padaryta išvada, kad pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje nesuteiktinas.
V.
28. Tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021).
29. Įstatymo normose yra įgyvendintos, be kita ko, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES).
30. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Ženevos konvencijoje, pagal Įstatymą, jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus.
31. Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamoje dalyje nustatyta: „<...> (18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą; (19) būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams; <...>.“
32. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta: „Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje.“
33. Direktyvos 2011/95/ES 7 straipsnyje nustatyta: „1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. 2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga.“
34. Departamento Sprendime nėra vertinamos aplinkybės dėl to, kad prieglobsčio prašytojai yra vaikas ((duomenys neskelbtini)) kartu su savo tėvais. Departamentas, spręsdamas dėl vaiko (R. A. A. A.) priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, klausimą nieko nepasisakė ir nevertino, ar nesuteikus tarptautinės apsaugos bus deramai užtikrinti geriausi vaiko interesai, kaip to reikalauja Direktyvos 2011/95/ES tikslai, atsižvelgiant į kuriuos turėtų būti aiškinamas ir Įstatymas. Be to, 2021 m. liepos 19 d. apklausos protokole nurodyta, kad prieglobsčio prašytoja (pareiškėja moteris) (duomenys neskelbtini) moteris. 2021 m. lapkričio 4 d. vykusios apklausos metu pareiškėja moteris teigė, kad (duomenys neskelbtini) pagimdė (duomenys neskelbtini) dar vieną vaiką – (duomenys neskelbtini). 2021 m. lapkričio 9 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas vyras paaiškino, kad turi du vaikus.
35. Akcentuotina ir tai, kad Departamento Sprendime pažymima, kad tariamas persekiotojas (šeimos nariai) nėra valstybinis subjektas. Remiantis Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsniu persekiojimo vykdytojais gali būti taip pat ir nevalstybiniai subjektai, taigi šis faktas savaime nepaneigia visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlygos, kaip ši sąlyga suprantama pagal Įstatymą. Sprendime nėra nagrinėjamas klausimas, ar valstybės arba valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, nori ir gali pasiūlyti pareiškėjams veiksmingą ir ilgalaikio pobūdžio apsaugą, dėl ko nebūtų būtinas tarptautinės apsaugos poreikis nuo nevalstybinio subjekto. Sprendime yra apsiribojama tik bendro pobūdžio teiginiais, kad duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojams apsaugos nuo tariamo persekiojimo, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), prieglobsčio prašytojai nepateikė; turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai. Pažymėtina, kad minėta informacija priskirtina prie informacijos apie kilmės valstybę, taigi pareigą ją rinkti turi valstybės institucija bendradarbiaudama su tarptautinės apsaugos prašytoju (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021; 2022 m. kovo 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1303-602/2022). Departamento teiginys „turima informacija“ nepagrindžia kokia tai informacija ir iš kokio šaltinio.
VI.
36. Skundžiamu Sprendimu nuspręsta išsiųsti užsieniečius iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).
37. Ši skundžiamo Sprendimo dalis priimta remiantis Įstatymo 126 straipsnio (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 straipsnio redakcija) 1 dalies 1 punktu (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 punkto redakcija), kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.
38. Minėtame ir kitose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.“
39. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo.“
40. Reikia priminti, kad, remiantis Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąja dalimi, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (Teisingumo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.).
41. Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.).
42. Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, į Direktyvos 2008/115 aiškinimą Teisingumo Teismo praktikoje.
43. Skundžiamo Sprendimo, kiek jis susijęs su pareiškėjų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, turinys nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į užsieniečių vaikų interesus, šeimos gyvenimą ir, ar buvo paisoma šiuo požiūriu negrąžinimo principo. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta vien į užsieniečių neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, kas neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kur akcentuojama, kad sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.
44. Dėl nurodytų motyvų, Departamento Sprendimas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjų A. A. M. A. M. A., K. M., R. A. A. A. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjų A. A. M. A. M. A., K. M., R. A. A. A. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 21M40126, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 6K-2394 bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius