Administracinė byla Nr. A-4462-822/2021

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00374-2021-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,

dalyvaujant (duomenys neskelbtini) piliečiu S. K. K. prisistatančiam asmeniui, jo atstovui advokatui Dmitrijui Korsakovui,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Rita Markevič-Babičevienei,

vertėjaujant Abdulmecit Zengin,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini) piliečiu S. K. K. prisistatančio asmens apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl sulaikymo termino pratęsimo (duomenys neskelbtini) piliečiu S. K. K. prisistatančiam asmeniui.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.        Pareiškėjas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Centras) su teikimu kreipėsi į teismą, prašydamas pratęsti (duomenys neskelbtini) piliečiu S. K. K. prisistatančiam asmeniui (toliau – ir Užsienietis) sulaikymo Centre terminą iki 2022 m. vasario 13 d., bet ne ilgiau kol bus priimtas galutinis sprendimas jo byloje (toliau – ir Teikimas).

2.       Centras nurodė, kad Užsienietis yra prieglobsčio prašytojas, jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, buvo apgyvendintas apgyvendinimo stovykloje, iš kurios pasišalino ir bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos, bet buvo sulaikytas. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. rugpjūčio 15 d. sprendimu Užsienietis buvo sulaikytas iki 2021 m. lapkričio 13 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimą nesuteikti Užsieniečiui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir išsiųsti jį į kilmės šalį.

3.       Užsienietis teismo posėdyje paaiškino, jog nenori būti sulaikytas, išvykdamas iš stovyklos ir bandydamas išvykti iš Lietuvos Respublikos padarė klaidą, daugiau tokių klaidų nekartos, nori likti Lietuvos Respublikoje. Užsieniečio atstovas prašė skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Centre nesuteikiant teisės išvykti už Centro teritorijos ribų.

II.

4.       Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu tenkino Centro Teikimą – paliko galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. rugpjūčio 15 d. sprendimą dėl Užsieniečio sulaikymo Centre ir pratęsė jo sulaikymo terminą iki 2022 m. vasario 13 d., bet ne ilgiau kol bus priimtas galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje.

5.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, pateikė prašymą dėl prieglobsčio jam suteikimo bei buvo apgyvendintas apgyvendinimo stovykloje, iš kurios pasišalino bei bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos. Užsienietis yra prieglobsčio prašytojas, galutinio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo dar nebuvo.

6.       Teismas sprendė, jog prieglobsčio prašymo motyvai nėra galutinai išaiškinti, todėl egzistavo Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytas prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindas bei, įvertinus Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 1, 6–11 punktus, pagrindas manyti, kad Užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į kilmės šalį.

7.       Teismas pažymėjo, kad Užsienietis jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu pasišalino iš apgyvendinimo stovyklos, bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos, o tai vertintina kaip piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūra, todėl Užsienietis gali bandyti pasislėpti. Netaikant sulaikymo, buvo didelė tikimybė, jog Užsienietis bandys išvykti ar išvyks iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis, trukdys vykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo į kilmės šalį.

8.       Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartyje, išnagrinėjęs Užsieniečio apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo jį sulaikyti, konstatavo, jog Užsieniečio tapatybė nebuvo nustatyta. Teismas sprendė, kad Užsieniečio teisinė padėtis nepasikeitė, jis teisėtai sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais.

III.

9.       Užsienietis apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir pritaikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti Užsienietį Tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje.

10.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.       Asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymu nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais. Sulaikymo pagrindų įtvirtinimas įstatymuose neturėtų reikšti automatiško jų taikymo. Vien tai, kad Užsieniečio asmens tapatybė nėra patvirtinta originaliais dokumentais negali būti formaliu pagrindu taikyti Užsieniečiui griežčiausią jo judėjimo ribojimo priemonę.

10.2.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė griežčiausią judėjimo laisvės ribojimo priemonę Užsieniečiui. Teismas nepagrįstai išsamiai nesvarstė galimybės taikyti Užsieniečiui alternatyvią sulaikymui priemonę. Užsienietis pagal galimybes bendradarbiavo su kompetentingomis institucijomis, teikė paaiškinimus, todėl nėra pagrindo laikyti, jog jis nebendradarbiavo su pareigūnais. Teismas neišnaudojo visų galimybių kaip įmanoma mažiau varžyti prieglobsčio prašytojo, pažeidžiamo asmens judėjimo laisvę. Teismas turėjo spręsti kiek būtinas ir neišvengiamas yra asmens sulaikymas.

10.3.       Teismo keliamus siekius galima pasiekti Užsienietį apgyvendinus Centre nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietos teritorijoje, t. y. taikant jam alternatyvią sulaikymui priemonę. Nėra duomenų, jog Užsieniečio tapatybė nenustatyta. Sulaikymas ir apgyvendinimas Centre leidžiant judėti tik Centro teritorijoje, iš esmės savo turiniu panašūs, tačiau minima alternatyvi sulaikymui priemonė sudarytų galimybę Užsieniečiui bent šiek tiek pasivaikščioti, adekvačiau ir proporcingiau suvaržytų jo judėjimo laisvę. Šioje situacijoje pagrįstai gali būti pritaikyta Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta priemonė – Užsieniečio apgyvendinimas Tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje. Taip būtų užtikrintas Užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje bei sudarytos sąlygos jam minimaliai judėti Centro teritorijoje. Tokiu būdu jo ribojimas būtų nors šiek tiek teisingesnis ir mažiau pažeidžiantis Užsieniečio, kaip prieglobsčio prašytojo, interesus. Prašoma taikyti priemonė būtų proporcinga, adekvati.

11.       Centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

12.       Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.       Užsienietis, būdamas pilnamečiu ir veiksniu žmogumi, suvokė, kad vykstant į kitas užsienio valstybes reikalingas galiojantis kelionės dokumentas ir jis turi pareigą pateikti jį pareigūnams pasienio kontrolės punkte, tačiau šią prievolę ignoravo, todėl jo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento neturėjimas traktuotinas kaip nebendradarbiavimas su valstybės institucijomis. Sulaikymas yra proporcingas ir tikslingas, siekiant eliminuoti piktnaudžiavimą prieglobsčio procedūra.

12.2.       Prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvos Respublikoje nebuvo ir nėra Užsieniečio tikslas, atsižvelgiant į faktą, jog Užsienietis buvo savavališkai pasišalinęs iš apgyvendinimo stovyklos ir sulaikytas. Jis linkęs pažeidinėti Lietuvos Respublikos įstatymus, atvyko į Lietuvos Respubliką ne per pasienio punktą, nevykdė savo kaip prieglobsčio prašytojo pareigų. Tikėtina, kad jis gali bandyti dar kartą išvykti ir pasislėpti, taip sukeldamas nelegalios migracijos Europos Sąjungoje grėsmę bei trukdydamas priimti ir įvykdyti sprendimus dėl jo teisinės padėties.

12.3.       Atsižvelgus į byloje esančias aplinkybes, yra pagrįstų abejonių, ar Užsienietis laikysis Centro vidaus tvarkos taisyklių ir nesieks išvykti ar pasišalinti iš Centro, jeigu jam nebūtų taikomi laisvės apribojimai. Įvertinus tai, jog Užsienietis iki sulaikymo nesilaikė nustatytos tvarkos, yra pagrindas išvadai, kad jis gali slėptis. Tokie Užsieniečio veiksmai leidžia abejoti jo atvykimo tikslais ir manyti, jog jis piktnaudžiauja savo, kaip prieglobsčio prašytojo teisėmis ir gali vengti išsiuntimo į kilmės šalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

13.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Užsieniečio judėjimo laisvės Lietuvos Respublikoje apribojimo – sulaikymo Centre – termino pratęsimo teisėtumo ir pagrįstumo.

14.       Pirmosios instancijos teismas tenkino Centro Teikimą nustatęs, kad Užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, jo asmens tapatybė nenustatyta, jis buvo apgyvendintas apgyvendinimo stovykloje, iš kurios pasišalino bei bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos, galutinio įsiteisėjusio Migracijos departamento sprendimo jo atžvilgiu nebuvo, todėl Užsienietis gali bandyti savavališkai išvykti ir pasislėpti.

15.       Užsienietis prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje.

16.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra kraštutinė priemonė ir gali būti taikoma tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

17.       Įstatymo 112 straipsnis numato, kad užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodyta, jog prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo asmens tapatybę ir (arba) pilietybę. Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 1, 6–11 punktuose nurodytas aplinkybes, yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

18.       Alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo prieglobsčio prašytojams pagrindus nustato Įstatymo 115 straipsnis, kurio 1 dalyje yra nurodyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl šio straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvaus sulaikymui kriterijų taikymo, t. y. ar nustatyta užsieniečio tapatybė, ar jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui, Tarnybai ir Migracijos departamentui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje ir kita. Akcentuotina, kad aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali vertinti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3669-858/2017; 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A- 3707-575/2018).

19.       Pagal Įstatymo 2 straipsnio 20 dalį prieglobsčio prašytojas – užsienietis, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas. Byloje nustatyta, kad Užsienietis pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Migracijos departamentas 2021 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 21S38490 dėl Užsieniečio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo į kilmės šalį. Užsienietis minėtą sprendimą apskundė. 2021 m. gruodžio 20 d. Migracijos departamento skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija Užsieniečio skundą dėl Migracijos departamento sprendimo atmetė, Užsienietis šį sprendimą ketina skųsti teismui, todėl galutinio įsiteisėjusio sprendimo šiuo metu nėra, todėl jo, kaip prieglobsčio prašytojo, teisinis statusas nėra pasikeitęs, jis gali būti sulaikomas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje nustatytais pagrindais.

20.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, kad, įvertinus tai, jog Užsienietis nebuvo pateikęs jokių asmens tapatybę, pilietybę ir teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų, valstybės sieną kirto ne per pasienio kontrolės punktą, bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos bei nebuvo galutinio, įsiteisėjusio Migracijos departamento sprendimo dėl Užsieniečio prieglobsčio prašymo, Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punkte nustatyti pagrindai sulaikyti Užsienietį nebuvo išnykę.

21.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tol, kol nėra įsiteisėjęs priimtas sprendimas dėl užsieniečio prieglobsčio prašymo, negalima teigti, kad asmens prieglobsčio prašymo motyvai jau yra galutinai išaiškinti, t. y. papildomas poreikis informacijai dėl šių motyvų jau negalėtų kilti (žr., pvz., 2019 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4351-1062/2019; 2021 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2771‑261/2021; 2021 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑3729‑968/2021).

22.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, kad, įvertinus tai, jog Užsienietis valstybės sieną kirto ne per pasienio kontrolės punktą, nepateikė asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, apgyvendintas stovykloje iš jos pasišalino, bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos, nebendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis, yra Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punkte nustatyti pagrindai sulaikyti Užsienietį, kurie nėra išnykę.

23.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra priežasčių taikyti Užsieniečiui švelnesnę kontrolės priemonę nei sulaikymas, kadangi byloje yra pakankamai duomenų (į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, nepateikė asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, pasišalino iš suteiktos apgyvendinimo vietos, bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos), kad Užsienietis būdamas nesulaikytas ir siekdamas išvengti jo išsiuntimo į kilmės šalį, gali bandyti slėptis nesulaukęs galutinio įsiteisėjusio sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo, todėl sprendžia, kad Užsienietis teisėtai sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje nustatytais pagrindais.

24.       Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Užsieniečio elgesys nepaneigia rizikos, kad, nebūdamas sulaikytas, jis sieks pabėgti ir išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl jo sulaikymas yra objektyviai reikalingas ir tai yra proporcinga Užsieniečiui taikytina priemonė. Alternatyvios sulaikymui priemonės taikymas neužtikrina sąlygų, kurioms esant eliminuojama reali galimybė pasislėpti siekiant išvengti grąžinimo į kilmės šalį, todėl jos taikymas nėra galimas.

25.       Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo panaikinti. Todėl užsieniečio apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus regiono apylinkės Ukmergės rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

(duomenys neskelbtini) piliečiu S. K. K. prisistatančio asmens apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Rytis Krasauskas

        Ernestas Spruogis

        Skirgailė Žalimienė